Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1436-925/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-04-30
Bylos Nr.: e2A-1436-925/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-13-3-03420-2024-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Jorūnė Pukinskienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“
Atsakovas: A. S.

Kategorijos

2.6.1.4Prievolių vykdymas
2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
2.6.8.10Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai
2.6.29.3Vartojimo kreditas
2.8.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.19.4Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Civilinė byla Nr. e2A-1436-925/2025Teisminio proceso Nr. 2-13-3-03420-2024-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.1.5; 2.6.8.10; 2.6.29.3; 2.8.2.1; 3.3.1.19.4 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jorūnė Pukinskienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. vasario 6 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovei A. S. dėl skolos, palūkanų, sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių, delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Finansų bitė“ (toliau – ir ieškovė, apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės A. S. (toliau – ir atsakovė) 4 714,36 Eur negrąžintą kreditą, 346,52 Eur mokėjimo palūkanas, paskaičiuotas iki sutarties nutraukimo dienos (2024 m. gruodžio 6 d.), 496,77 Eur dydžio administravimo mokestį, 13,72 Eur nuostolių atlyginimo (negautų pajamų) už laikotarpį nuo 2024 m. gruodžio 6 d. iki 2024 m. gruodžio 11 d., 18 proc. nuostolių atlyginimo (negautų pajamų), skaičiuojamų už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. sausio 8 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike (ieškinio II dalies 3 punkto 2 lentelėje), neviršijant bendros 3 031,2 Eur sumos, 437,2 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 16,91 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 204 Eur žyminį mokestį ir 605 Eur už procesinio dokumento parengimą.

2. Ieškovė nurodė, kad šalys 2024 m. sausio 16 d. sudarė Paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 39445214 (toliau – Paskolos sutartis, Sutartis), kuria atsakovei buvo suteiktas 5 350 Eur vartojimo kreditas (4 879,20 Eur paskolos suma ir 470,80 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 84 mėnesių laikotarpiui. Atsakovė nevykdė sutartinių savo įsipareigojimų, todėl ieškovė, vadovaudamasi Sutarties Bendrųjų sąlygų 8.9 punktu, vienašališkai nutraukė sutartį 2024 m. gruodžio 6 d. Atitinkamai, ieškovė iš atsakovės, pažeidusios sutartinius įsipareigojimus, prašo priteisti ieškovei ieškiniu reikalaujamas pagal Paskolos sutartį mokėtinas sumas.

3. Atsakovė A. S. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

4. Ieškovė ieškinio reikalavimą dėl Sutarties sudarymo mokesčio priteisimo grindė aplinkybėmis, kad: 1) paskolos sutartį nutraukus anksčiau termino ir atsakovui turint pareigą sumokėti visas pagal šią sutartį mokėtinas sumas, kartu su kitais mokėjimais turi būti priteisiamas ir Sutarties sudarymo mokestis, kaip investuotos paskolos dalis; 2) ieškovė pati investuoja į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 procentų bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams; 3) bendras sutarties sudarymo mokestis – 470,80 Eur, bendras administravimo mokestis – 557,79 Eur ir neviršijo Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte bendrai vartojimo kredito kainai nustatyto ribojimo; 4) ieškovė yra suteikusi atsakovui 645 Eur skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 588,54 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos, ir 56,46 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti pagal su atsakove sudarytą Paskolos sutartį; 5) ieškovė, paskolos išmokėjimo metu išskaičiuodama Sutarties sudarymo mokestį iš skolintojų paskolintos sumos, pagrįstai vadovavosi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, leidžiančia jai netaikyti Paskolos sutarties atžvilgiu VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

4. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai 2024 m. vasario 6 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė priteisti iš atsakovės A. S. ieškovei UAB „Finansų bitė“ 4 714,36 Eur negrąžintą kreditą, 346,52 Eur mokėjimo palūkanas, paskaičiuotas iki sutarties nutraukimo dienos (2024 m. gruodžio 6 d.), 112,23 Eur dydžio administravimo mokestį, 13,72 Eur nuostolių atlyginimo (negautų pajamų) už laikotarpį nuo 2024 m. gruodžio 6 d. iki 2024 m. gruodžio 11 d., 18 proc. nuostolių atlyginimo (negautų pajamų), skaičiuojamų už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. sausio 8 d.), nuo pagal paskolos sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 3 031,2 Eur sumos, 61,60 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 16,91 Eur delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. gruodžio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 741 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė.

5. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė per sutartyje numatytą terminą negrąžino kredito, priteisė ieškovei iš atsakovės 4 714,36 Eur negrąžintą paskolą, 16,91 Eur delspinigius ir 346,52 Eur palūkanas, paskaičiuotas iki sutarties nutraukimo dienos.

6. Teismas konstatavo, kad yra teisinis pagrindas ieškovei priteisti 13,72 Eur nuostolių atlyginimą ir 18 procentų nuostolių atlyginimą (pagal Sutartį negautas pajamas), skaičiuojamas už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. sausio 8 d.), nuo pagal sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 3 031,2 Eur sumos.

7. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.221 straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Vadovaudamasis nurodytu, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, jog ieškovė, nutraukusi sutartį, neturėjo pagrindo administruoti mėnesio įmokų surinkimo bei paskirstyti atsakovės mokamų įmokų, kaip nurodyta Sutarties bendrųjų sąlygų 1.2. punkte, todėl ieškovė negali reikalauti priteisti administravimo mokesčio, kurio tikslas yra atlyginti sąnaudas už darbus, kurių ieškovė po sutarties nutraukimo nebeatlieka. Teismas padarė išvadą, kad administravimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių prievolių vykdymu ir šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo. Kadangi Sutartis nutraukta, teismo vertinimu, reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, apskaičiuotą po sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, kadangi sutartį nutraukus, nebėra administravimo objekto.

8. Teismas nurodė, kad sutarčių nuostatos patvirtina, kad paskolos sutarties šalys bei mokėtinas sutarties sudarymo mokestis atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reguliavimo dalyką. Ieškovė vartojimo kredito santykiuose su atsakove veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis), o sutarties sudarymo mokestis yra ieškovės gaunamas atlyginimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 50 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. Tai reiškia, jog nemažiau kaip 50 procentų operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio dalis turi būti skaičiuojama nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo faktiškai grąžintų įmokų. Ši norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl ji vertintina kaip imperatyvioji.

9. Teismo vertinimu, ieškovės argumentai dėl įsipareigojimų paskolos davėjams negali pakeisti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reguliavimo dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriui vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio. Teismas pažymėjo, kad ieškovę sieja teisiniai santykiai tiek su paskolos davėjais, tiek su kredito gavėjais, tačiau įsipareigojimai pagal paskolos sutartį, kurie yra šios bylos nagrinėjimo dalykas, apima ieškovės teisinius santykius tik su kredito gavėju – atsakove. Taigi šiuo atveju teismas sprendė, jog nėra pagrindo vertinti ieškovės ir paskolos davėjų įsipareigojimų. Nei VKĮ, nei kiti vartojimo kreditų teikimo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nepateikia sąvokos „atlygis“ apibrėžimo ir nedetalizuoja, kokia tvarka šis atlygis turėtų būti sumokamas operatoriui. Minėtose VKĮ nuostatose taip pat nėra įvirtinta operatoriaus teisė reikalauti viso likusio sutarties sudarymo mokesčio po vartojimo kredito sutarties nutraukimo (Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-661-555/2023).

10. Teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktą įmokų mokėjimo grafiką, pagal kurį kiekvieną mėnesį į mokėtiną sumą yra įtrauktas 5,60 Eur dydžio sutarties sudarymo mokestis ir proporcingai mažėjantis sutarties administravimo mokestis, taip pat į tai, kad ieškovė įgijo teisę sutarties sudarymo mokestį ir sutarties administravimo mokestį skaičiuoti nuo sutarties sudarymo iki sutarties nutraukimo, vertino, jog ieškovei iš atsakovės priteisiamas 61,60 Eur sutarties sudarymo mokestis ir 112,23 Eur administravimo mokestis, paskaičiuoti nuo 2024 m. vasario 5 d. iki sutarties nutraukimo dienos (2024 m. gruodžio 6 d.).

11. Teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

12. Atsižvelgdamas į tai, jog ieškinys patenkintas iš dalies (patenkinta 91,60 proc. reikalavimų), teismas iš atsakovės priteisė ieškovei 741 Eur (809 Eur x 91,60 proc.) bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo argumentai

13. Ieškovė (apeliantė) UAB „Finansų bitė“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) pakeisti Alytaus apylinkės teismo sprendimo dalį civilinėje byloje Nr. e2-735-835/2025 dėl sutarties sudarymo mokesčio ir priteisti visą nesumokėtą 437,20 Eur sutarties sudarymo mokestį; 2) priteisti iš atsakovės apeliantės sumokėtą 22 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29 punkte apibrėžta, jog sutarties sudarymo mokestis – šios Sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas mokestis už Sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatoriui. Sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovui už Paskolos (vartojimo kredito gavėjo) pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie Vartojimo kredito gavėją surinkimą iš Valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Ieškovė laiko, jog nagrinėjamu atveju iš atsakovės turėtų būti priteista visa likusi negrąžinta 437,20 Eur sutarties sudarymo mokesčio suma. Bendrovei (ieškovei) kaip platformos operatorei mokamas atlygis, sudarytas iš sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų.

13.2. Aplinkybė, jog sutarties sudarymo mokesčio suma buvo išskaidyta visam paskolos terminui, nesudaro pagrindo išvadai, kad šis mokestis sietinas su paskolos administravimu. Tai yra mokestis, kuris apibrėžtas konkrečia suma. Apeliantės teigimu, sutarties sudarymo mokestį sudaro paskolos davėjų (investuotojų) ir apeliantės investuojama suma. Skolintojai (apeliantė ir paskolos davėjai) suinvestavo atsakovės sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į apeliantės (organizatoriaus) sąskaitą, kaip atlygis organizatoriui, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, o atsakovė sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams (kartu ir ieškovei), pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis kaip investuotos paskolos sumą.

13.3. Apeliantė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis įstatyme nurodyta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Apeliantė, remdamasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, šiuo metu yra pritaikiusi veiklos modelį, kai į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina kitus minėtoje normoje nustatytus reikalavimus, todėl netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų proporcingai skaičiuoti platformos operatoriui mokamo atlygio. Atsakovei atlikus mokėjimus po paskolos išmokėjimo, sutarties sudarymo mokesčio dalis (nagrinėjamu atveju tai sudaro 5,60 Eur) buvo paskirstyta investuotojams. Remiantis Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 3.18 bei 4.4 punkte įtvirtintu paskolos gavėjo išankstiniu suteiktu įgaliojimu apeliantei paskirstyti lėšas jo elektroninių pinigų sąskaitoje, paskolos gavėjui išmokant paskolą, atskaitomas sutarties sudarymo mokestis, kaip dalis organizatoriui mokamo atlygio, vadovaujantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi. Nagrinėjamu atveju ieškovės kaip skolintojos investuota suma į su atsakove sudarytą Paskolos sutartį buvo 645 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 588,54 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 56,46 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti.

14. Atsakovė A. S. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

16. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria ieškovės reikalavimas dėl platformos administratoriaus atlygio dalies pagal vartojimo kredito sutartį - sutarties sudarymo mokesčio priteisimo - tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

17. Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus – UAB „Finansų bitė“ informaciją ir pažymą apie UAB „Finansų bitė“ 2024 m. sausio 16 d. investicijas. Apeliantės nuomone, minėtų įrodymų turinys pagrindžia apeliacinio skundo argumentus, kad Paskolos sutarties su atsakove sudarymo dieną ieškovė kaip skolintoja investavo į visas paskolas ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos, dėl to atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui.

18. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

19. Nagrinėjamoje byloje iš pateikto ieškinio turinio matyti, kad ieškovė ieškinio reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo grindė, be kita ko, aplinkybėmis, jog ieškovė pati investuoja į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 procentų bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams; pačios ieškovės atsakovei paskolinta suma, skirta vartojimo kredito daliai, sudarė 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos; ieškovė, paskolos išmokėjimo metu išskaičiuodama Sutarties sudarymo mokestį iš skolintojų paskolintos sumos, pagrįstai vadovavosi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, leidžiančia jai netaikyti Paskolos sutarties atžvilgiu VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimo. Iš skundžiamo teismo sprendimo už akių turinio matyti, kad šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, ieškovės reikalavimą dėl Sutarties sudarymo mokesčio tenkindamas iš dalies ir priteisdamas ieškovei iš atsakovės nesumokėtą sutarties sudarymo mokesčio, paskaičiuoto pagal Sutarties mokėjimo grafiką už laikotarpį nuo sutarties sudarymo mokesčio skolos susidarymo iki Sutarties nutraukimo, rėmėsi kitu pagrindu – tuo, jog ieškovė sutarties sudarymo mokesčio turi teisę reikalauti tik iki Sutarties nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismui ieškovė pateikė naujus įrodymus – UAB „Finansų bitė“ informaciją ir pažymą apie UAB „Finansų bitė“ investicijas 2024 m. sausio 16 d. Jei priimtų šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas turėtų vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą naujais aspektais, kurie nebuvo tiriami ir vertinami pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą. Kita vertus, tokie įrodymai lemtų naujų aplinkybių nagrinėjimą, o tai taip pat neatitiktų CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatų. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikti nauji įrodymai neturi įtakos sprendžiant ginčijamą klausimą, nes, siekiant pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, ieškovė turi įrodyti investavusi ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą, tuo tarpu ieškovė pateikė duomenis apie ieškovės investicijas į 2024 m. sausio 16 d. suteiktus vartojimo kreditus.

20. Atsižvelgiant į išdėstytą, taip pat į tai, kad ieškovė turėjo galimybę pateikti šiuos įrodymus pirmosios instancijos teisme pateikdama ieškinį, į tai, kad ieškovė yra verslo subjektas, profesionaliai veikianti tarpusavio skolinimo platformos operatorė ir vartojimo kredito davėja, byloje atstovaujama profesionalaus teisininko, dėl to jai yra / turi būti žinoma, kokios aplinkybės tokio pobūdžio bylose turi būti įrodinėjamos, taip pat žinoma procesinė pareiga proceso metu įrodymus teikti laiku, spręstina, kad nėra pagrindo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

21. Byloje nustatyta, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis), o ginčo Paskolos sutartis sudaryta per ieškovės administruojamą tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt.

22. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ ir atsakovė 2024 m. sausio 16 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 39445214 (toliau – ir Paskolos sutartis, Sutartis), kurios pagrindu atsakovei suteiktas 5 350 Eur vartojimo kreditas (paskolos suma – 4 879,20 Eur, sutarties sudarymo mokestis – 470,80 Eur), o atsakovė įsipareigojo per 84 mėnesių laikotarpį grąžinti 4 879,20 Eur kreditą bei sumokėti: metines palūkanas, taikant 18 proc. palūkanų normą, t. y. 3 803,18 Eur; 8,8 proc. dydžio, t. y. 470,80 Eur, sutarties sudarymo mokestį bei 0,22 proc. dydžio, t. y. 557,79 Eur, administravimo mokestį, mokamus dalimis kiekvieną mėnesį Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais iki 2031 m. sausio 8 d.

23. Ieškovė, suteikdama atsakovei paskolą, atsakovės 470,80 Eur sutarties sudarymo mokestį įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą ir 4 879,20 Eur paskolos sumą pervedė atsakovei.

24. Atsakovė savo įsipareigojimų pagal Sutartį tinkamai nevykdė, todėl ieškovė Sutartį su atsakove vienašališkai nutraukė nuo 2024 m. gruodžio 6 d. Duomenų, kad atsakovė būtų atsiskaičiusi su ieškove ar ginčytų savo prievolę pagal ginčo Sutartį, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

25. Ieškovė ieškiniu, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovės 437,20 Eur dydžio likusį nesumokėtą sutarties sudarymo mokestį ir 496,77 Eur dydžio likusį nesumokėtą administravimo mokestį, paskaičiuotus iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2031 m. sausio 8 d.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių tenkino ieškinį iš dalies ir priteisė iš atsakovės, be kita ko, 61,60 Eur sutarties sudarymo mokestį ir 112,23 Eur administravimo mokestį, paskaičiuotus už laikotarpį nuo 2024 m. vasario 5 d. iki Sutarties nutraukimo dienos (2024 m. gruodžio 6 d.).

26. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių dalyje dėl sutarties sudarymo mokesčio ir priteisti visą likusį nesumokėtą 437,20 Eur sutarties sudarymo mokestį, o reikalavimo dėl administravimo mokesčio skunde nereiškė.

Dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygiui taikomų reikalavimų

27. Vartojimo kreditų teikimą ir tarpusavio skolinimo veiklą reguliuoja VKĮ, kurio paskirtis yra nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais, nuostatos.

28. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorius, įtrauktas į Viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, administruojantis internetinę tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt, kurioje buvo sudaryta Sutartis. VKĮ 2 straipsnio 14 dalis nustato, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius yra juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.14 punkte numatyta, kad organizatorė yra UAB „Finansų bitė“, įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą Viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašą. Ieškovė taip pat yra įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis).

29. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio apibrėžtis įstatyme nėra pateikta. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024, yra išaiškinęs, jog ši sąvoka turi apimti įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą. Atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei) ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį.

30. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos. Sutarties sudarymo metu (2024 m. sausio 16 d.) galiojusios redakcijos (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Vilniaus apygardos teismas jau minėtoje 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024, yra išaiškinęs, jog ši įstatymo norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl vertintina kaip imperatyvioji.

31. Minėti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai (VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis).

32. Apeliantė apeliaciniame skunde tvirtina, kad paskolos išmokėjimo metu išskaičiuodama sutarties sudarymo mokestį iš skolintojų paskolintos sumos, vadovavosi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, leidžiančia jai netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimo. Taigi ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą.

33. Nagrinėjamu atveju matyti, kad šalys sudarė Sutartį, kurioje susitarė dėl atsakovei taikomų sutarties sudarymo mokesčio bei administravimo mokesčio, kurie buvo įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą. Vertinant sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį sistemiškai kaip vieningą atlygį, nustatyta, kad ieškovės atlygis pagal Sutartį sudarė iš viso 1028,59 Eur (470,80 Eur + 557,79 Eur = 1 028,59 Eur).

Dėl apeliaciniu skundu keliamų klausimų ir su jais susijusios bylos dalies esmės (ne)atskleidimo pirmosios instancijos teisme

34. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu už akių ieškovės reikalavimai dėl nesumokėtų administravimo mokesčio ir sutarties sudarymo mokesčio buvo patenkinti iš dalies, priteisiant šiuos mokesčius už laikotarpį iki Paskolos sutarties nutraukimo, t. y. ieškovės reikalavimas priteisti 496,77 Eur nesumokėto administravimo mokesčio buvo patenkintas 112,23 Eur dalimi (apskaičiuojant mokėtiną mokesčio dalį nuo 2024 m. vasario 5 d. iki 2024 m. gruodžio 6 d.), o ieškovės reikalavimas priteisti 437,20 Eur nesumokėto sutarties sudarymo mokesčio buvo patenkintas 61,60 Eur dalimi (apskaičiuojant mokėtiną mokesčio dalį nuo 2024 m. vasario 5 d. iki 2024 m. gruodžio 6 d.). Spręsdamas dėl Sutarties sudarymo mokesčio, teismas argumentavo, kad, nutraukus Sutartį, toks mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, nes VKĮ nuostatose nėra įtvirtinta operatoriaus teisė reikalauti viso sutarties sudarymo mokesčio po Sutarties nutraukimo. Pasisakydamas dėl administravimo mokesčio, pirmosios instancijos teismas argumentavo, kad kai Sutartis yra nutraukta, išnyksta administravimo objektas ir reikalavimas priteisti Sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po Sutarties nutraukimo, negali būti laikomas pagrįstu.

35. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio ir priteisti iš atsakovės visą likusį nesumokėtą 437,20 Eur sutarties sudarymo mokestį. Apeliantės teigimu, Sutarties sudarymo mokestis – tai mokestis už Sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatoriui (ieškovei) (Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.27 punktas). Taip pat jis yra paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalis; atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams, pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis. Bendrovei (ieškovei) kaip Platformos operatorei mokamas atlygis pagal paskolų sutartis, sudarytas iš sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų; ieškovė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatorės mokesčio skaičiavimui.

36. Minėta, ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis), o Paskolos sutartis sudaryta per ieškovės administruojamą tarpusavio skolinimo platformą. Nagrinėjamu atveju ieškovė kelia klausimą dėl VKĮ 25³ straipsnio, įtvirtinančio reikalavimus tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, atitinkamų nuostatų (6 ir 6¹ dalių) aiškinimo ir taikymo.

37. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtis, pagal kurią 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai. Be to, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis privalo būti įtrauktas į bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis) ir negali viršyti VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų (t. y. visos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos).

38. Svarbu pažymėti, kad atsižvelgiant į tai, jog tiek administravimo, tiek sutarties sudarymo mokestis yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (9 710,97 Eur), kuri susideda iš: paskolos sumos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos (kredito kainos elementai), kaip tai nustatyta VKĮ 2 straipsnio 3 dalyje, atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turėtų būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorei, ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį. Atkreiptinas dėmesys, kad ir apeliantė tiek sutarties sudarymo mokestį, tiek ir administravimo mokestį vertina kaip atlygį.

39. Atsižvelgdamas į nurodytą, taip pat į skundžiamo teismo sprendimo už akių turinį, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, pripažįsta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo įvertinta dalis ginčui svarbių aplinkybių, dėl to nebuvo atskleista bylos dalies esmė. Ieškovei esant tarpusavio skolinimo platformos operatorei, įtrauktai į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčą dėl prievolių pagal Paskolos sutartį nevykdymo ir su tuo susijusių pasekmių, turėjo aiškintis ginčui aktualias Sutarties sąlygas dėl Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, vertinti jų teisėtumą bei su nurodytais mokesčiais susijusių ieškinio reikalavimų pagrįstumą VKĮ įstatymo kontekste. Tokią nagrinėtinų klausimų apimtį atitinkamo pobūdžio ginčuose patvirtina ir formuojama teismų praktika (žr., pvz. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024; 2024 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2001-643/2024; 2024 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2256-794/2024; Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-63-730/2025; kt.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš teismo sprendimo už akių turinio, pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio vertino neįsigilinęs į ginčo Sutarties nuostatas, nepagrįstai taikydamas tik bendrąsias civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Dėl to nagrinėjant klausimą dėl ieškovės reikalavimo priteisti Sutarties sudarymo mokestį (ne)pagrįstumo nebuvo atskleista bylos esmė.

40. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, jos veiklai taikomi VKĮ 25³ straipsnio reikalavimai, todėl sprendžiant klausimą dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, svarbu buvo nustatyti ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą (ne)egzistavimą, t. y. įvertinti, ar tarpusavio skolinimo platformos operatorė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatorės pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino, dėl jų nepasisakė. Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje taip pat nurodė aplinkybes, jog ieškovė pati investuoja į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 procentų bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams. Šiuo aspektu svarbu įvertinti tiek ginčo Paskolos sutarties sąlygas, apibrėžiančias skolintoją (paskolos davėją), tiek kitus duomenis, kuriuose ieškovė (apeliantė) (ne)išskiriama kaip vartojimo kreditų davėja, viena iš skolintojų kiekvienos paskolos (vartojimo kredito) suteikimo atveju, ir šiuos duomenis pagrindžiančius įrodymus. Ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą. Teismui neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės spręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir Sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o tuo pačiu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

41. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į VKĮ 2 straipsnio 3 dalies, 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, bei į tai, kad tiek administravimo, tiek Sutarties sudarymo mokestis yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (9 710,97 Eur), kuri susideda iš: paskolos sumos (4 879,20 Eur), palūkanų (3 803,18 Eur), sutarties sudarymo mokesčio (470,80 Eur), administravimo mokesčio (557,79 Eur) ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos, atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestį, tiek administravimo mokestį turėjo vertinami sistemiškai, kaip vieningą atlygį ieškovei, ir nustatyti, ar jis neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų (t. y. visos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos). Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino ir dėl jų nepasisakė, t. y. nenustatė, ar ieškovės atlygis pagal Paskolos sutartį – 1 028,59 Eur (470,80 Eur sutarties sudarymo mokestis ir 557,79 Eur administravimo mokestis, arba atitinkamai 8,8 proc. dydžio ir 0,22 proc. dydžio) atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės spręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o tuo pačiu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

42. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, spręstinas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip pat dėl ieškinio reikalavimo dėl šio mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo. Minėta, VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies imperatyvios nuostatos draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi.

43. Nagrinėjamu atveju iš ieškinio argumentų bei Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų analizės nustatyta, kad ieškovė, suteikdama atsakovei paskolą, atsakovės 470,80 Eur sutarties sudarymo mokestį arba 45,77 proc. viso ieškovės atlygio ((470,80 Eur / (470,80 Eur + 557,79 Eur)) įskaitė į ieškovės sąskaitą paskolos išmokėjimo metu, nesiedama jo su atsakovės grąžinta kredito suma, kas lemia tokio mokesčio neteisėtumą. Tokios išvados nepaneigia ir sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka pagal paskolos mokėjimo grafiką. Akcentuotina, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu išskaityti draudė tiek iš paskolos gavėjo (atsakovo), tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų (platformos). Taigi, tokiu atveju susidarytų situacija, kada ieškovė atsakovei skaičiuoja neteisėtą sutarties sudarymo mokestį, kurį ieškovė Sutarties sudarymo metu įsiskaitė iš skolintojų platformoje laikomų lėšų, suteikdama galimybę atsakovei šį mokestį padengti atidėtais mokėjimais, nes, minėta, Sutarties sudarymo mokesčio, kuris sudaro 45,77 proc. viso atlygio, nustatymas, nesiejant jo su atsakovės grąžintų įmokų suma, prieštarautų įstatymui (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis), dėl ko būtų pagrindas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju taip pat būtų pagrindas vertinti, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė ieškovei iš atsakovės dalį sutarties sudarymo mokesčio. Be to, tokiu atveju, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė iš atsakovės gautomis įmokomis yra padengusi šio mokesčio dalį – 33,60 Eur (470,80 Eur – 437,20 Eur), būtų pagrindas spręsti dėl šios sumos grąžinimo atsakovei (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovės priteistas sumas).

44. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu spręstinas klausimas dėl ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl sutarties administravimo mokesčio tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 112,23 Eur sumą, apskaičiuotą už laikotarpį iki Paskolos sutarties nutraukimo. Nors ieškovė apeliaciniu skundu šios pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies neginčijo, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, kaip minėta, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turi būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą bei formuojamą teismų praktiką, turėjo atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu vertinti ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumą.

45. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, pagal kurią tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis sietinas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintomis įmokomis. Nors dalį atlygio, neviršijančią 25 proc., ieškovė pagal įstatymą galėjo skaičiuoti kitokia tvarka, teisėto susitarimo dėl tokio atlygio ieškovė į Sutartį neįtraukė. Kitą atlygio dalį, įvardintą kaip sutarties administravimo mokestį, ieškovė skaičiavo už viso Sutarties galiojimo laikotarpiu teikiamas paslaugas iš esmės laikydamasi VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų, siedama jį su atsakovo grąžintomis įmokomis. Toks ieškovės sukurtas veiklos modelis reiškia, kad ji gali reikalauti iš atsakovės tik Sutarties administravimo mokesčio dalies, proporcingos atsakovės vykdant sutartį sumokėtoms įmokoms. Pažymėtina, kad gautais iš atsakovės mokėjimais ieškovė įskaitė 164,84 Eur (4 879,20 Eur – 4 714,36 Eur) arba 3,38 proc. (164,84 Eur / 4 879,20 Eur × 100 proc.) paskolos sumos, todėl įgijo teisę į 18,85 Eur (557,79 Eur × 3,38 proc.) sutarties administravimo mokesčio. Gautomis įmokomis ieškovė įsiskaitė 61,02 Eur (557,79 Eur – 496,77 Eur) šio mokesčio, taigi, galimai ieškovė ne tik neturi teisės į jokią papildomą šio mokesčio sumą, dėl ko galimai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 112,23 Eur administravimo mokesčio, bet, jei nebūtų įrodyta kitaip, galimai ieškovė yra gavusi 42,17 Eur (61,02 Eur – 18,85 Eur) permoką, kuri tokiu atveju turėtų būti grąžinta atsakovei (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovės priteistas sumas).

46. Taip pat pažymėtina, kad, tuo atveju, jei būtų konstatuotos Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio permokos, vadovaujantis Paskolos sutarties sąlygomis dėl gautų piniginių lėšų iš paskolos gavėjo įskaitymo tvarka, galimai permokėtomis sumomis, iš viso 75,77 Eur (33,60 Eur + 42,17 Eur) tokiu atveju turėtų būti mažinama ieškovei iš atsakovės priteista mokėjimo palūkanų suma. Be to, tokiu atveju, iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, kuriuos, kaip matyti iš su ieškiniu pateiktos lentelės, ieškovė skaičiavo ir už vėluojamą sumokėti sutarties sudarymo mokesčio dalį, ir už įsiskolinimą, kuris būtų susidaręs dėl galimai neteisėtai panaudotos 75,77 Eur permokos. Tuo pačiu, tokiu atveju turėtų būti tikslinama bendra ieškovei iš atsakovės priteista suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, bei, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, iš naujo spręstini ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų bei valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimai.

47. Apibendrinant nurodytą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio dalių priteisimo, netyrė ir nevertino dalies ginčui svarbių aplinkybių, kurių vertinimo poreikis išplaukia tiek iš nustatyto teisinio reglamentavimo, tiek iš formuojamos teismų praktikos. Teismas netyrė, nesiaiškino ir nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių dėl Sutarties sudarymo mokesčio esmės, prigimties ir paskirties; netyrė ir nesiaiškino ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą (ne)egzistavimo; nepagrįstai sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį vertino atsietai vienas nuo kito, neatsižvelgė į teismų praktikoje formuojamą aiškinimą, jog šie mokesčiai vertintini sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei; nenustatė, ar toks atlygis atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą egzistavimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip dėl ieškinio reikalavimų dėl Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatų kontekste; taip pat tokiu atveju spręstina dėl nustatytų galimai permokėtų sumų įskaitymo, iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, atitinkamai tikslintina bendra ieškovei iš atsakovo priteista suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, iš naujo spręstina dėl ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1054-432/2025).

Dėl procesinės bylos baigties

48. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o pats apeliacinės instancijos teismas negali to padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007).

49. Nagrinėjamu atveju aukščiau aptartų duomenų pagrindu, atsižvelgiant į teismo sprendimo už akių turinį ir teismo nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą dalyse pagal ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priėmė neatsižvelgęs į nagrinėjamam teisiniam santykiui reikšmingo specialaus VKĮ teisinio reglamentavimo turinį, nukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, neištyręs, neatskleidęs reikšmingų faktinių bylos aplinkybių; dėl to šiais aspektais teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

50. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių ir vertintinų įrodymų bylos dalies ginčytinais klausimais nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą reikšminga apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją, todėl yra pagrindas perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

51. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. Kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

53. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad reikšminga bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į galutinę procesinę bylos baigtį (CPK 93 straipsnis).

54. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. vasario 6 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-735-835/2025, dalis dėl pelno palūkanų, administravimo mokesčio, sutarties sudarymo mokesčio, delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. lapkričio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų ieškovei iš atsakovo priteisimo ir šias bylos dalis grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą teismo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Jorūnė Pukinskienė