Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-03-13 · Civilinė byla Nr. 2A-953-340/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-01-19Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-03-13Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-13
Bylos Nr.
2A-953-340/2017
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-22392-2015-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jūratė Varanauskaitė, Andrius Verikas, Tatjana Žukauskienė
Atsakovas
UAB „Transteda“
Ieškovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Trečiasis asmuo
A. V.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-953-340/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22392-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.3.; 3.1.7.5.; 3.1.7.9.; 3.3.1.14; 3.3.1.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2017 m. kovo 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Transteda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovėms UAB „TRANSTEDA“, UAB „Transteca“ dėl nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo – A. V..

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovių solidariai 5810,34 Eur nuostolių, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 m. vasario 2 d. Vokietijoje dėl trečiojo asmens A. V., vairavusio atsakovei UAB „Transteca“ priklausančią transporto priemonę „Mercedes Benz Actros 1841“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Trečiasis asmuo A. V. eismo įvykio dieną buvo samdomas UAB „TRANSTEDA“ darbuotojas. Automobilis „Mercedes Benz Actros 1841“ nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ieškovas išmokėjo 5810,34 Eur Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui, kuris atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 5 dalis). Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsniu, prašė, kad atsakovės solidariai atlygintų nuostolius. Atsakovė UAB „Transteda“ pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad nesutinka su pareikštu ieškiniu ir prašė jį atmesti. Pažymėjo, jog atsakovei kyla abejonių dėl kaltininko nustatymo šiame eismo įvykyje, kadangi nebuvo sudarytas eismo įvykio planas, į eismo įvykio deklaraciją neįtraukti liudininkai, nebuvo apklaustas paskui važiavusios transporto priemonės vairuotojas A. Ž.. Trečiasis asmuo A. V. po eismo įvykio bandė aiškintis aplinkybes su pareigūnais, tačiau be vertėjo to padaryti nesugebėjo, o kaltės nepripažino. Nurodė, kad prieš kelis kilometrus buvo įspėjamasis ženklas dėl abiejų pusių kelio susiaurėjimo ir riboto greičio. Du sunkvežimiai važiavo maksimaliu leistinu greičiu. Juos lenkęs automobilis „VW Touran“ stipriai viršijo greitį, todėl nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į kelio susiaurinimo konstrukcijas. Kontakto su sunkvežimiu žalą patyręs vairuotojas neturėjo. Trečiasis asmuo nemokėjo vietinės kalbos, todėl negalėjo apginti savo galimai pažeistų teisių. Ieškovas turi įrodyti, kad kaltė buvo nustatyta pagal Vokietijoje galiojančias materialines ir procesines teisės normas. Bendradarbiavimo nuostatai skirti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams reguliuoti, nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams. Kadangi atsakingas už žalą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir neturi galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo, teismas, nagrinėdamas ginčą, kuriame Biuras siekia išieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Bendradarbiavimo nuostatus atlygintą žalą, turi vertinti atsakovu patraukto asmens prieštaravimus. Vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažintas pakankamu ir pagrindžiančiu padarytos žalos sudedamąsias dalis ir, kada atsakingas už žalą asmuo draudikų biuro tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta. Žalos dydis pagal patirtus apgadinimus nėra proporcingas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 19 d. sprendimu patenkino ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį ir priteisė solidariai iš atsakovių UAB „Transteda“ ir UAB „Transteca“ 5810,34 Eur nuostolių, 6 proc. procesinių palūkanų už priteistą 5810,34 Eur sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 376,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvienos atsakovės po 188,18 Eur. Teismas nurodė, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punktas numato, kad kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo turi teisę nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba. Trečiasis asmuo teigia nesupratęs, kad yra kaltinamas sukėlęs eismo įvykį ir dėl to jam paskirta bauda, bet apie įvykį jis iš karto informavo darbdavę atsakovę UAB „Transteda“. Pažymėjo, kad atsakovė, gavusi pretenziją, turėjo galimybę kreiptis į ieškovą ir susipažinti su visa ieškovui Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateikta medžiaga. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė ar trečiasis asmuo būtų domėjęsi, kodėl eismo įvykyje nedalyvavęs asmuo turi mokėti už policijos iškvietimą ar kodėl buvo sumokėti 35 Eur, jei trečiasis asmuo nekaltas dėl eismo įvykio. Byloje taip pat nėra duomenų, kad būtų kreiptasi dėl administracinio pažeidimo, už kurį trečiajam asmeniui paskirta bauda, proceso atnaujinimo, siekė užginčyti sprendimą išmokėti draudimo išmoką. Nesant šių duomenų, darytina išvada, kad Vokietijos nacionalinio draudikų biuro padaryta išvada dėl eismo aplinkybių ir kaltininko pagrįsta, o atsakovės ir trečiojo asmens argumentas dėl pažeistų teisių atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas atmetė atsakovės UAB „Transteda“ argumentus, kad žalos dydis pagal patirtus automobilio sužalojimus nėra proporcingas, kadangi į bylą pateikta transporto priemonės „Mercedes Benz Actros 1841“ remonto išlaidų sąmata, kiti išlaidas pagrindžiantys dokumentai. Pažymėjo, kad žala buvo administruojama kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (Vokietijoje), todėl padarytos žalos dydis nustatomas pagal Vokietijos teisę, atsižvelgiant į ten esančius remonto darbų įkainius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Transteda“ prašė ieškinį atmesti ir perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos apeliacinio skundo motyvus:Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas, priimdamas sprendimą, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose, netinkamai ištyrė aplinkybes, todėl netinkamai taikė teisę;Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog iš policijos nuovados pranešimo apie auto įvykį galima nustatyti kaltininką, nors šiame dokumente nebuvo apklausti liudininkai, nebuvo nubraižyta įvykio vietos schema;Teismas nevertino bylos medžiagos kartu su trečiojo asmens parodymais, rėmėsi vien rašytiniu ieškovo prašymu ir tuo, kad ginčo suma jau yra sumokėta. Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė šiuos atsikirtimus:Tokio pobūdžio bylose civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis ne Lietuvos, o eismo įvykio šalies teisės normomis ir pagal eismo įvykio šalies teisę nustatytomis aplinkybėmis. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras buvo išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų taikymu;Apeliantas, nors ir atstovaujamas profesionalaus teisininko, visos bylos nagrinėjimo metu buvo pasyvus ir savarankiškai užsienio teisės turinio nuostatų nerinko, teikė tik niekuo nepagrįstas abejones dėl Biuro pateiktų ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiančių įrodymų, t.y. vadovaudamasis Vokietijos teisės aktų nuostatomis nepaneigė Vokietijos nacionalinio draudikų biuro konstatuotos abiejų eismo įvykio dalyvių atsakomybės bei nustatytos žalos dydžio;Pats apeliantas turėjo tiek laikytis teisės aktų reikalavimų ir pasirūpinti, kad transporto priemonė būtų apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tiek turėjo ir galėjo pasidomėti padaryta žala, jos aplinkybėmis, esant prieštaravimams – teikti argumentuotus prašymus/paaiškinimus kompetentingoms Vokietijos institucijoms.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas.Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).Byloje nustatyta, jog 2014 m. vasario 28 d. Vokietijoje dėl trečiojo asmens A. V., vairavusio transporto priemonę „Mercedes Benz Actros 1841“, v.n. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė „VW Touran“, v.n. (duomenys neskelbtini) (b. l. 8, 9). Eismo įvykio dieną transporto priemonės „Mercedes Benz Actros 1841“ savininke įregistruota atsakovė UAB „Transteca“, o naudotoja – UAB „TRANSTEDA“ (b. l. 4). Trečiasis asmuo A. V. eismo įvykio dieną buvo UAB „TRANSTEDA“ darbuotojas (b. l. 5). Patirtos žalos dydis nustatytas vadovaujantis E&S ekspertų biuro Huseinovic ataskaita (b. l. 12-38). Pateiktu ieškiniu ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovių 5810,34 Eur sumą (3852,46 Eur – už transporto priemonės „VW Touran“ remonto išlaidas; 682,47 – už Eur ekspertų biuro vertinimo ataskaitos sudarymą, 25 Eur vienkartinę išmokę smulkioms išlaidoms, 492,54 Eur mokestį advokatui už nukentėjusiajam suteiktą teisinę pagalbą, 757,87 Eur bylos administravimo išlaidų), kurią ieškovas atlygino Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui (b. l. 12-49, 64). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. atmetė. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovė ar trečiasis asmuo būtų domėjęsi, kodėl eismo įvykyje nedalyvavęs asmuo turi mokėti už policijos iškvietimą ar kodėl buvo sumokėti 35 Eur, jei trečiasis asmuo nekaltas dėl eismo įvykio. Taip pat teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog būtų kreiptasi dėl administracinio pažeidimo, už kurį trečiajam asmeniui paskirta bauda, proceso atnaujinimo, siekiant užginčyti sprendimą išmokėti draudimo išmoką. Teismas atmetė atsakovės UAB „Transteda“ argumentus, kad žalos dydis pagal patirtus automobilio sužalojimus nėra proporcingas, kadangi į bylą pateikta transporto priemonės „Mercedes Benz Actros 1841“ remonto išlaidų sąmata, kiti išlaidas pagrindžiantys dokumentai. Teismas akcentavo, jog žala buvo administruojama kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (Vokietijoje), todėl padarytos žalos dydis nustatomas pagal Vokietijos teisę, atsižvelgiant į ten esančius remonto darbų įkainius. Nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas, priimdamas sprendimą, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose, netinkamai ištyrė aplinkybes, todėl netinkamai taikė teisę. Apeliacinės instancijos teismas kategoriškai nesutinka su tokiais apeliantės teiginiais.Pažymėtina, jog pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytą reglamentavimą transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota, šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Akcentuotina, kad šie įstatymu nustatyti reikalavimai turi imperatyvųjį pobūdį. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2013). Pagal šį punktą Biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi tam, kad tiek Lietuvos Respublikoje, tiek bet kurioje kitoje ES valstybėje narėje galiotų transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo apsauga, Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, sudarant sutartį su draudiku – LR Transporto priemonių draudikų biuro nariu (TPVCAPDĮ 29 str. 1 d.) arba kitos ES valstybės narės draudimo įmone ar filialu (TPVCAPDĮ 10 str. 3 d.). Susipažinus su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu matyti, jog nagrinėdamas ieškovo pateiktą ieškinį teismas rėmėsi ne tik Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB nuostatomis, bet ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo bei Civilinio kodekso nuostatomis, jas susiedamas su aktualia kasacinio teismo praktika, todėl apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė ir netaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose, yra nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178 straipsnis).Skunde apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog iš policijos nuovados pranešimo apie auto įvykį galima nustatyti kaltininką, nors šiame dokumente nebuvo apklausti liudininkai, nebuvo nubraižyta įvykio vietos schema.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-495/2014). Nagrinėjamu atveju trečiojo asmens A. V. kaltė dėl eismo įvykio buvo nustatyta pagal Dotmundo policijos nuovados pranešimą, kuriuo, be kita ko, trečiajam asmeniui paskirta 35 Eur bauda. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tokio pobūdžio bylose civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis ne Lietuvos, o eismo įvykio šalies teisės normomis ir pagal eismo įvykio šalies teisę nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas bei kasacinio teismo išaiškinimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad trečiojo asmens, t.y. atsakovei priklausančios transporto priemonės vairuotojo, kaltė buvo nustatyta pagal Vokietijos teisę ir būtent pagal šioje šalyje galiojančias procedūras. Nagrinėjamoje byloje nei ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, nei tuo labiau pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti ar nesutikti su Vokietijos transporto priemonių draudikų biuro pateiktais įrodymais, pagrindžiančiais trečiojo asmens kaltę dėl įvykusio eismo įvykio. Dėl išdėstyto, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo pateikto Dotmundo policijos nuovados pranešimo vertinti apeliantės nurodytu aspektu, t.y. aiškintis, ar eismo įvykio metu buvo apklausti liudininkai, ar nubraižyta įvykio vietos schema. Civilinio proceso kodekso 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 1, 2 d.). Skunde apeliantas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos medžiagos kartu su trečiojo asmens parodymais, rėmėsi vien rašytiniu ieškovo prašymu ir tuo, kad ginčo suma jau yra sumokėta. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje dėl į bylą pateiktų įrodymų vertinimo, yra nurodęs, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004). Analogiškose bylose kasacinio teismo yra pasisakyta, jog kuomet faktinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus byloje pateikia tik Biuras, teismas vertindami šalių pateiktus įrodymus, privalo remtis įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011 ir kt.).Nagrinėjamoje byloje faktinį ieškinio reikalavimą pagrindžiančius dokumentus iš esmės teikė tik ieškovas, kuriam ir tenka įrodinėjimo byla nagrinėjamoje byloje (CPK 178 straipsnis). Kaip jau minėta, apeliaciniame skunde apeliantės nurodomi trečiojo asmens parodymai, pirmosios instancijos teismo negalėjo būti kritiškai vertinami, kadangi tokio pobūdžio bylose civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis ne Lietuvos, o eismo įvykio šalies teisės normomis ir pagal eismo įvykio šalies teisę nustatytomis aplinkybėmis. Jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras nepagrįstai konstatavo abiejų eismo įvykio dalyvių atsakomybę ir nustatė nepagrįstą žalos dydį, apeliantė nepateikė. Be to, remiantis nutarties 18 punkte nurodytais motyvais, taip pat atmetamas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi vien rašytiniu ieškovo prašymu ir tuo, kad ginčo suma jau yra sumokėta.Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog apeliantė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo apeliacinį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas byloje pateiktą apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Jūratė VaranauskaitėAndrius VerikasTatjana Žukauskienė