Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės IndustrieRohstoffe Handelsgmbh apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-974-273/2016 pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „Kauno tiekimas“ ieškinį atsakovei IndustrieRohstoffe Handelsgmbh dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde yra keliami būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų nustatymo teisėtumo, restitucijos tokia forma taikymo pagrįstumo, o taip pat ieškinio senaties instituto reglamentavimo bei jo taikymą aiškinančios teismų praktikos klausimai. Tokiais aspektais teisėjų kolegija ir pasisako.

Dėl bylos nagrinėjimo formos

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė daugybę įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, kurie gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, tačiau fakto klausimai, apeliantės įsitikinimu, išsamiau gali būti išnagrinėti ne rašytinio, o žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad tokie prašymai apeliacinės instancijos teismui nėra privalomi, juolab kad apeliacinio skundo nagrinėjimo žodiniame procese siekiama vieninteliu tikslu – dėl išsamesnio ir objektyvesnio byloje esančių įrodymų įvertinimo (CPK 322 str.). Apeliantės prašymo turinys savaime nesuponuoja žodinio proceso poreikio, o teisėjų kolegija žodinio apeliacinio skundo nagrinėjimo būtinumo taip pat nenustatė. Tokiu atveju pripažintina, jog byloje jau esančių įrodymų bei šalių procesiniuose dokumentuose išvardintų argumentų pakanka, kad būtų išspręstas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimas, o apeliantės prašymas dėl žodinio šios bylos proceso netenkinamas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

CPK 314 straipsnis riboja naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, tačiau pagrindinis teismo tikslas – reikšmingų bylai aplinkybių nustatymas bei prioritetinis teisingo ginčo išnagrinėjimo principas lemia būtinybę kiekvienu konkrečiu atveju individualiai nuspręsti dėl naujų įrodymų priėmimo. Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teisme pateiktais įrodymais siekiama pagrįsti / paneigti ieškinio senaties termino skaičiavimo pagrįstumą, teisėjų kolegija priima tiek ieškovės teikiamą Kauno apygardos teismo 2014-07-08 nutartį, tiek atsakovės teikiamą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, bei šiuos naujus duomenis vertina kartu su kitais byloje jau esančiais įrodymais.

Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties pradžios eigą nuo 2014-09-29, neatsižvelgęs į tai, kad bankroto administratoriaus pasikeitimas negali pakeisti įstatymuose nustatytos ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarkos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. CK 1.128 straipsnyje taip pat nustatyta, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Kadangi Įmonių bankroto įstatyme nėra tiesiogiai reglamentuota ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarka, kai pasikeičia / pakeičiamas bankroto administratorius, teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas nepraleidus ieškinio senaties, yra klaidinga ir neatitinkanti šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2015-03-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-302-186/2015).Nagrinėjamu konkrečiu atveju tai reiškia, kad senaties eiga prasidėjo nuo 2013-11-30, kai pirmajam bankroto administratoriui buvo perduoti ieškovės įmonės turtas ir dokumentai, o ieškovės bankroto administratoriaus pakeitimo faktas, nepriklausomai nuo jo pakeitimo priežasties, pats savaime nelemia kitokio ieškinio senaties termino pradžios momento.

Kita vertus, vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo momentą, nuo kurio prasidėjo ieškinio senaties skaičiavimas, nelemia vertinimo, kad tokie skundžiamo teismo sprendimo defektai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teisme ji prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą bei pakartotinai nurodė priežastis, nulėmusias ieškinio senaties termino praleidimą. Pažymėtina, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalis suteikia teisę teismui ieškinio senaties atnaujinimo klausimą svarstyti ir savo paties iniciatyva, jeigu yra konstatuojamas jo praleidimo faktas. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2010-12-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

CK ir kiti įstatymai nenurodo aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius jau būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, tokių aplinkybių nustatymas bei įvertinimas priskirtas teismų diskrecijai, atsižvelgiant ir į teismų praktikoje suformuotus jų nustatymo kriterijus. Pripažįstama, jog sprendžiant termino atnaujinimo klausimą svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ieškinio senaties termino atnaujinimo aspektu yra nurodoma, kad jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013). Be to, nagrinėjamu atveju viešojo intereso gynimo svarbą apsprendžia dar ir ginčo pobūdis bei jį iniciavęs subjektas (bankrutavusi įmonė), o apie viešojo intereso, susijusio su kreditorių teisių apsauga, buvimą ne kartą pasisakyta teismų praktikoje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, t. y. kad Kauno apygardos teismo 2014-07-08 nutartimi pirmasis ieškovės bankroto administratorius buvo atstatydintas, kad paskesniam administratoriui ieškovės turtas ir dokumentai buvo perduoti tik 2014-09-29, kad ieškinys pateiktas 2015-09-18, sudaro pagrindą konstatuoti, jog šiuo konkrečiu atveju ieškinio senaties praleidimas gali būti pateisintas svarbiomis priežastimis. Aplinkybė, kad ieškovės pirmasis administratorius, perėmęs ieškovės dokumentus 2013-11-30, iki 2014-07-08, kai buvo nušalintas, nepatikrino įmonės sudarytų sandorių bei jo nušalinimo priežastis - dėl pareigos patikrinti įmonės sandorius nevykdymo, lemia išvadą, jog naujasis administratorius iki 2014-11-30, t. y. nepraleisdamas ieškinio senaties termino, ieškinio pateikti objektyviai neturėjo galimybių. Tačiau per protingą terminą įvertinęs gautus ieškovės dokumentus, ėmėsi ieškovės kreditorių interesų gynimo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus argumentus, praleistą terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti atnaujina. Tokiu atveju senaties termino atnaujinimas sudaro prielaidas išsamiai ištirti actio Pauliana taikymo sąlygas ir teisingai išspręsti šį ginčą iš esmės. Į apeliantės naujai teikiamus įrodymus, susijusius su Kauno apygardos teismo 2014-07-08 nutarties, kuria ir buvo atstatydintas pirmasis ieškovės administratorius, jai neprieinamumu teisėjų kolegija neatsižvelgia. Nepaisant to, ar ši nutartis dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo buvo pateikta į bylą, ar, juo labiau, buvo viešai prieinama apeliantei, tai neeliminuoja teismo, įskaitant ir apeliacinės instancijos teismo, pareigos ex officio spręsti dėl senaties termino praleidimo priežasčių ir jo galimo atnaujinimo.

Nustačius ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindą, pripažintina, jog vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pati savaime nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

Dėl ginčijamų sandorių šalių sąžiningumo vertinimo

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti.

Nuosekliai plėtojamoje teismų praktikoje yra išskirtos tokios būtinosios actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Todėl atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visumai, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2014-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).

Taikant actio Pauliana turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik paties skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 str. 1 d., 2 d.). Sandorio šalys laikomos nesąžiningomis tik esant pagrindui konstatuoti, kad jos žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydamos sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, susiję tik su netinkamu apeliantės nesąžiningumo fakto nustatymu, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo ribas (CPK 320 str. 1 d.), antrosios sandorių šalies, t. y. ieškovės nesąžiningo elgesio nustatymo pagrįstumo nevertina. Sprendžiant dėl apeliantės nesąžiningumo, pažymėtina, kad vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ir ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels arba sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2013).

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas netyrė pateiktų įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog apeliantė tinkamai pasidomėjo ieškovės finansine padėtimi. Skunde nurodoma, jog sąžiningumą bei pakankamą domėjimąsi pagrindžia apeliantės žinojimas, kad ieškovės turto balansas yra teigiamas, be to, buvo atliktas patikrinimas, ar ieškovės turtas nėra areštuotas. Tačiau apeliantė bylos nagrinėjimo metu nepateikė informacijos, jog iki ginčijamų sandorių sudarymo įvertino ieškovės balansą – duomenys iš viešosios paieškos portalo atspausdinti tik 2015-11-02. Be to, pirmosios instancijos teismo konstatuota bei teisingai įvertinta aplinkybė, kad ieškovės įmonės hipoteka juridinių asmenų registre įregistruota nuo 2013-01-28, kuri, nepaisant kitų apeliantės nurodomų įrodymų, jau savaime yra pakankama pripažįstant apeliantės nesąžiningumą. Apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė VĮ Registrų centro viešai skelbiamą informaciją apie ieškovės viešajam registrui pateiktus dokumentus, iš kurios aiškiai matyti, jog 2013-01-25 buvo gautas pranešimas dėl juridinio fakto įregistravimo, kad pati įmonė (t. y. visas juridinio asmens turtas, aktyvai, pasyvai ir t.t.) yra įkeistas pagal įmonės hipotekos taisykles, toks faktas įregistruotas 2013-01-28. Taigi, viena vertus, viešai skelbiama informacija apie įmonės registrui pateiktus dokumentus liudija, kad apeliantė galėjo ir privalėjo kruopščiau įvertinti ieškovės finansinę situaciją bei planuojamų sudaryti sandorių įtaką kitiems ieškovės kreditoriams, domėtis, už kokio subjekto ir už kokio dydžio prievoles yra įkeista įmonė su visu jos turtu, kaip šios prievolės vykdomas, kada sueina galutinis prievolės, už kurią įkeista pati įmonė, įvykdymo terminas ir pan. Tokių veiksmų neatlikusi apeliantė elgėsi nesąžiningai. Kita vertus, įvertinus šalių santykių specifiką, t. y. ilgą bendradarbiavimą, sutiktina su ieškovės atsikirtimo argumentais, jog apeliantė galėjo ir tiesiogiai kreiptis į verslo partnerę bei pateikti klausimus dėl finansinės jos padėties ir kitų kreditorių interesų, tačiau tokie veiksmai taip pat nebuvo atlikti.

Kaip buvo nurodyta pirmiau, teismas neturi pareigos nustatyti, jog apeliantei atitinkama informacija besąlygiškai buvo žinoma, pakanka nustatyti, jog yra didesnė tikimybė, jog ši informacija apeliantei buvo ar turėjo būti žinoma, todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo šios actio Pauliana sąlygos egzistavimą. Kiti byloje esantys įrodymai papildomai pagrindžia tokių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą. Apeliantė 2013-04-11 rašte, adresuotame ieškovei, reikalavo aiškiai atsakyti, kada bus apmokėtas įsiskolinimas. Nurodė, kad kitu atveju pasinaudos savo teise atsiimti neapmokėtas prekes. 2013-04-12 rašte buvo prašoma ieškovės įsiskolinimo sumažinimo tikslu perleisti „Kemira Slowenia“ skolą apeliantės naudai. Apeliantės 2013-04-23 rašte „Dėl skolos apmokėjimo“, adresuotame ieškovei, nurodoma, kad ieškovė už suteiktas prekes yra skolinga 338 112,62 Eur bei prašoma atsiskaityti iki 2013-04-30. Taip pat pažymėta, kad jei nurodyta skola nebus sumokėta iki 2013-04-26, bus pasinaudota teise inicijuoti AB „Kauno tiekimas“ bankroto bylos iškėlimą. Iš tokios informacijos akivaizdu, kad nors ne visų apeliantės sąskaitų apmokėjimo terminai susirašinėjimo metu buvo suėję, apeliantė, labiau tikėtina, kad žinodama apie itin blogą įmonės finansinę situaciją, aktyviai ėmėsi savo interesų apsaugos, pareiškė griežtus reikalavimus ieškovei atsiskaityti, tame tarpe nurodydama pati inicijuosianti jai bankroto bylos iškėlimą. Akivaizdu, kad nežinant tikrosios savo skolininkės finansinės padėties, ketinimai dėl galimo bankroto kėlimo nebūtų viešinami.

Šiame kontekste aptartini ir su draudimu susiję įrodymai, kuriuos savo skunde apeliantė interpretuoja kaip eliminuojančius galimybę sužinoti apie kitų ieškovės kreditorių buvimą. Kredito draudikas C. A. sutiko apeliantei teikti draudiminę apsaugą ieškovės nemokumo / neatsikaitymo su atsakove atvejais. Apeliantės teigimu, profesionalui draudikui nenustačius rizikos, nėra jokio pagrindo teigti, kad tokią riziką turėjo pagrindo įžvelgti apeliantė. Teisėjų kolegija tokius skundo argumentus pripažįsta faktiškai nepagrįstais. Priešingai, tokio pobūdžio draudimo sutarties sudarymo tikslas yra apsidraudimas nuo realiai egzistuojančios kitos sutarties šalies nemokumo rizikos, juolab kad C. A. priede prie draudimo poliso aiškiai nurodoma, kad ieškovės įsiskolinimų lygis yra nemažas. Taigi ir ši aplinkybė patvirtina, kad apeliantė, įvertinusi šiuos duomenis ir būdama apdairi bei sąžininga, turėjo įsitikinti ieškovės mokumu iki ginčijamų sandorių sudarymo. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pranešimas apie įkeistą ieškovės įmonę, draudiko pateikta informacija apie ieškovės įsiskolinimų lygį, didelės sumos nesumokėjimas apeliantei už prekes, apeliantės ketinimas inicijuoti bankrotą, jei nebus atsiskaityta, liudija neabejotiną jos žinojimą arba turėjimą žinoti, jog yra ir kitų ieškovės kreditorių, kurių interesai, sudarius ginčijamus sandorius, bus pažeisti.

Dėl galiojančių reikalavimų ir jų atsiradimo momento nustatymo

Apeliantė skunde nurodo ir tokius argumentus, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovės kreditoriai neturėjo galiojančių reikalavimo teisių į ieškovę, taigi nesutinkama ir su šios actio Pauliana taikymo sąlygos nustatymu. Vertinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą šiuo aspektu, būtina pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir Kauno apygardos teismo 2013-05-20 nutartimi, kuria ieškovei iškelta bankroto byla ir kurioje buvo konstatuota, kad AB „Kauno tiekimas“ 2012-11 /12 mėn. sudarė hipotekos, įkeitimo, skolos perkėlimo, reikalavimo perleidimo ir įskaitymo sutartis, kurių pagrindu AB „Birač Europe“ skolų grąžinimo AB „Ūkio bankas“ užtikrinimui (t. y. už kito asmens prievoles) įkeitė AB „Ūkio bankas“ įmonę AB „Kauno tiekimas“ ir visą jos nekilnojamąjį, ilgalaikį kilnojamąjį ir finansinį turtą. Bankas kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo – 2013-05-08 notarė surašė pranešimus, siūlydama skolininkei ne vėliau kaip per 20 dienų sumokėti skolą kreditoriui. Ieškovė 2013-05-15 Įmonių bankroto valdymo departamento svetainėje viešai paskelbė apie negalėjimą ar neketinimą vykdyti įsipareigojimus.

Apeliantė akcentuoja, jog Kauno apygardos teismo 2013-05-30 nutartyje, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, buvo ne tik įvertinti finansiniai įmonės duomenys, bet ir nurodyta, kad dalies AB „Kauno tiekimas“ nurodytų skolų mokėjimo terminai dar nėra suėję. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neištyrė kreditorių reikalavimų momento, nenustatė, ar nors vienas bankroto byloje patvirtintas reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamų sutarčių sudarymo. Kauno apygardos teismas, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą, toje pačioje nutartyje nurodė, kad AB „Kauno tiekimas“ skolos 2013-05-30 sudaro 23 359 962, 07 Lt. Įvertinus tai, kad įmonės turtas sudaro 80 158 307, nėra pagrindo konstatuoti įmonės nemokumo. Tokie argumentai nepaneigia teismo išvadų. Toje pačioje nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo teismas, įvertinęs duomenis apie 2013 m. patirtus nuostolius bei apie pradėtą priverstinį išieškojimą iš įmonės turto, pripažino, jog įmonė yra susidūrusi su rimtomis mokumo problemomis. Be to, aplinkybę, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu AB „Ūkio bankas“ jau turėjo galiojančią reikalavimo teisę į ieškovę, labiau tikėtinai patvirtina ir toks faktas, kad iš karto po ginčijamų sandorių sudarymo jai pareikšti reikalavimai kaip įkaito davėjai pagal hipotekos sandorį, vadinasi, pagrindinis skolininkas, kurio prievolių bankui vykdymas buvo užtikrintas šia hipoteka, savo pareigų bankui jau nevykdė. Be išvardintų duomenų esama ir kitos informacijos apie tuo metu jau egzistavusias ieškovės įmonės skolas savo kreditoriams. Antai Kauno apygardos teismas 2015-07-13 nutartyje, priimtoje ieškovės bankroto byloje (informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 str. 3 d.), spręsdamas dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo nurodė, jog Alumina D.o.o. Zvornik kreditorinis reikalavimas kyla iš 2012-12-31 susitarimo, kuriuo šalys patvirtino (t. y. pripažino), kad AB „Kauno tiekimas“ už pristatytas prekes yra skolingas 1 188 911,95 Eur, likusi skola 446 490,80 Eur. Įvertinęs visus šį kreditorinį reikalavimą patvirtinančius dokumentus, teismas bankroto byloje patvirtino 3 647 889,36 Eur kreditorinį reikalavimą. Taigi ir ši informacija apie ieškovės skolų susidarymo momentą teikia papildomą pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovė, sudarydama nagrinėjamoje byloje ginčijamus sandorius, neabejotinai jau turėjo vykdytinų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams.

Dėl būtinumo sudaryti ginčijamus sandorius ir kreditorių interesų pažeidimo

Teisėjų kolegija kaip deklaratyvius ir neįrodytus atmeta ir tokius apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijamų sutarčių sudarymo privalomumą diktavo faktinės sutarčių sudarymo aplinkybės, o kreditorių interesai nebuvo pažeisti. Visų pirma, ginčijami sandoriai nedavė įmonei jokios ekonominės naudos, jos turto masė nepadidėjo, o sutartyse net nekalbama apie apeliantės skolų už perimtas reikalavimo teises į mokius apeliantės skolininkus įskaitymą ir dėl to nesitariama. Į bylą nėra pateikta ir jokių įrodymų, kurie patvirtintų kokių nors teisinių kliūčių ieškovei pačiai išsiieškoti skolas iš savo skolininkų buvimą, juo labiau kad tai apeliantei pavyko padaryti, o gautas lėšas panaudoti proporcingai visų kreditorių, o ne išimtinai vienos apeliantės naudai. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, jog faktinė situacija nulėmė būtinumą sudaryti ginčijamus sandorius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog sudėtingoje finansinėje situacijoje atsidūrusi ieškovė, turėdama eilę kreditorių bei faktiškai būdama nemoki, sudarė su apeliante savo esme neatlygintinas reikalavimo perleidimo sutartis ir tokiu būdu dar labiau apsunkino savo padėtį. Teismas pagrįstai sprendė, kad kreditorių teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas pagal specialiąsias bankroto įstatymo nuostatas, nes pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrikdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto. Nors pirmosios instancijos teismas papildomai rėmėsi ir CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis, kurios ginčijamų sandorių sudarymo metu dar negaliojo (CK 1.7 str. 2 d.), tačiau tai nekeičia iš esmės teisingos pirmosios instancijos teismo išvados dėl kitų kreditorių interesų pažeidimo, suteikiant apeliantei išimtinę teisę visiškai patenkinti tik savo pačios reikalavimus bei atsižvelgti tik į savo pačios interesus. Tokioje situacijoje pritartina pirmosios instancijos teismo įvertinimui, kad ginčijami sandoriai pažeidė kitų kreditorių interesus CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme. Akivaizdu, jog prieš pat bankroto procedūrų pačios apeliantės iniciatyva pradėjimą tik vienam iš jos kreditorių suteikta galimybė (pirmenybė) gauti savo reikalavimo patenkinimą neatitinka nei kreditorių interesų lygybės, nei teisingumo, proporcingumo ir protingumo principų.

Teismų praktikoje pasisakyta, kad sandorio, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, sudarymas pateisinamas tik išimtiniais atvejais, konstatavus sandorio ekonominį naudingumą įmonei, pagrįstą skolininko siekiu išvengti bankroto ar sumažinti įmonės nemokumo riziką, kas atitiktų ir visų jo kreditorių teises bei teisėtus interesus. Tais atvejais, kai įmonė, būdama nemoki, pasirinktinai patenkina dalies kreditorių reikalavimus, pažeidžiamos kitų kreditorių teisės, ir toks skolininko elgesys vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013). Nagrinėjamu atveju, kaip buvo nurodyta, pati ieškovė apie negalėjimą vykdyti turimus įsipareigojimus pranešė praėjus vos kelioms dienoms po ginčijamų sandorių sudarymo. Aptartos aplinkybės paneigia ginčijamų sandorių ekonominį naudingumą įmonei ar tokį jų sudarymo tikslą, kaip siekį išvengti nemokumo (bankroto).

Dėl restitucijos taikymo

Kasacinis teismas, savo nutartyse detalizuodamas restitucijos taikymo taisykles, yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo gali kilti įstatyme (CK 6.145 str. 2 d.) numatyti neigiami padariniai. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra.

Sprendžiant dėl restitucijos taikymo tuo atveju, jei nuginčijama turtinės teisės perleidimo sutartis (pvz. reikalavimas skolininkui), kuri restitucijos taikymo metu jau yra realizuota ir sugrąžinti šią teisę natūra objektyviai yra neįmanoma, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tokiu atveju sprendžiama dėl ekvivalento pinigais priteisimo pagal CK 6.146, 6.147 ir kitus straipsnius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2014).

Nagrinėjamoje byloje būtent tokia situacija ir susiklostė. Apeliantė pirmosios instancijos teisme pripažino, kad ginčijamų reikalavimo perleidimo sutarčių pagrindu jau yra gavusi 326 735,82 Eur sumą, taigi turtinė teisė, dėl kurios vyko šis ginčas, yra realizuota. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją piniginiu ekvivalentu, t. y. priteisė iš apeliantės ieškovei visa tai, ką ši gavo pagal nuginčytą sutartį, t.y. 326 735,82 Eur. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad restitucija nagrinėjamu atveju negalima, nes nepagrįstai ir nesąžiningai pablogintų apeliantės padėtį. Apeliantės padėtis, pritaikius restituciją, tampa tokia, kokia buvo iki nuginčytų, neteisėtų sandorių sudarymo, t. y. atkuriama neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra. Teiginiai, jog apeliantė atsisakė nuosavybės teisės į perduotas prekes, o pritaikius restituciją apeliantė negalėtų atkurti nuosavybės teisės į perparduotas prekes, taip pat atmetami kaip visiškai nepagrįsti. Apeliantė turėjo, ir, panaikinus ginčijamus sandorius, tikėtina tebeturi piniginį reikalavimą ieškovei, šiai neatsiskaičius už prekes, ir kurio dydžio patvirtinimo klausimas gali būti sprendžiamas bankroto byloje pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas (Įmonių bankroto įstatymo 26 str.). Kolegija jau pirmiau įvardijo, kad ginčijamomis sutartimis net nebuvo nuspręsta dėl priešpriešinių šalių reikalavimų įskaitymo, todėl per restitucijos institutą išsamiau pasisakyti dėl ieškovės galimos skolos apeliantei dydžio ar dėl šios skolos buvimo nėra pagrindo. Tačiau pažymėtina, kad nors ginčijamose sutartyse ir nenumatytas atlygintinumas bei neaptartos įskaitymo sąlygos, tačiau, įvertinus šalių poziciją, byloje esančius įrodymus bei santykių esmę, tokių susitarimų buvimas iš esmės nėra paneigtas. Todėl apeliantės turėtos reikalavimo teisės nesugrąžinimas prieštarautų teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams tuo atveju, jeigu ši teisė tebeegzistuoja, atsižvelgiant į apeliantės naudai sudarytą draudimo nuo ieškovės nemokumo sutartį. Šios sutarties nuostatos taip pat galėjo užtikrinti apeliantės interesus, bet apie jos vykdymą bei reikalavimo teisės turėtoją įrodymai į bylą nebuvo teikiami.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus apeliacinio skundo, ieškovei iš apeliantės priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str.). Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 820,45 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas bei prašė priteisti jas iš apeliantės. Vadovaujantis Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio redakcijos, įsigaliojusios 2015-03-20, 8.11 punktu, ieškovei BAB „Kauno tiekimas“ kompensuotina 984 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (757 Eur, t. y. 2015 m. 4 ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, x 1,3 koeficiento).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš IndustrieRohstoffe Handelsgmbh (juridinio asmens kodas FN95460h) ieškovei bankrutuojančiai akcinei bendrovei „Kauno tiekimas“ (juridinio asmens kodas 133523653) 984 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.