Kauno apygardos teismo sprendimas

Dėl ieškinio senaties termino. Kai įmonės sudarytą sandorį ginčija bankrutuojančios įmonės administratorius, atstovaudamas kreditorių interesams, taikomi ĮBĮ įtvirtinti terminai. Kadangi bendrovės bankroto byloje Nr. B2-1263-259/2015 terminas sandoriams patikrinti teismo rezoliucija buvo pratęstas iki 2015 m. rugsėjo 28 d., darytina išvada, jog ieškinio senaties terminas praleistas nebuvo.

Dėl sandorių privalomumo. Ieškovei nėra žinoma nei viena aplinkybė, įtakojusi / galėjusi įtakoti AB „Kauno tiekimas“ filialo pareigą perleisti reikalavimo teisę į trečiuosius asmenis, todėl darytina išvada, kad ginčijamos reikalavimo perleidimo sutartys buvo sudarytos laisva šalių valia, taigi jų sudarymas nebuvo privalomas nei ieškovei, nei atsakovei.

Dėl šalių sąžiningumo. Pateikti įrodymai leidžia vienareikšmiai konstatuoti AB „Kauno tiekimas“ filialo nesąžiningo elgesio požymius, kadangi jau turėdama akivaizdžių finansinių sunkumų bei faktiškai būdama nemoki, likus vos kelioms dienoms iki oficialaus pranešimo apie negalėjimą vykdyti įsipareigojimus ir kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovė patenkino vieno iš kreditorių interesus, eliminuodama kitų kreditorių galimybes gauti bent dalinį savo interesų patenkinimą. Bendrovei nežinomos jokios aplinkybės, patvirtinančios IRH domėjimąsi bendrovės finansine padėtimi, todėl ieškovei nelieka jokių abejonių ir dėl pačios atsakovės nesąžiningumo, kas patvirtina ieškinio reikalavimo pripažinti 2013 m. gegužės 8 d. ir 2013 m. gegužės 10 d. reikalavimo perleidimo sutartis negaliojančiomis pagrįstumą.

Dėl restitucijos taikymo. Ieškovė prašo taikyti restituciją, priteisiant ekvivalentą pinigais - 326 735,82 Eur, kurie būtų grąžintini į bendrovės bendrą turto masę ir panaudoti visų kreditorių reikalavimams proporcingai tenkinti ĮBĮ nustatyta tvarka.

Ieškinys pateiktas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškovė netinkamai skaičiuoja ieškinio senaties pradžią ir trukmę savo atveju. Ieškovė ieškinio senaties pradžią sieja su bankroto administratoriui nustatyto termino ieškovės sandoriams patikrinti pabaiga. Toks skaičiavimas yra nepagrįstas, juo ieškovė nukrypsta nuo teismų praktikos ir Įmonių bankroto įstatymo nuostatų. Ieškovė tikėtinai tikslingai teismui neatskleidė, kada ankstesnis už dabartinį ieškovės bankroto administratorius gavo dokumentus apie ieškovę, įskaitant jo sandorius. Būtent šis momentas yra laikytinas taikytino ieškinio senaties termino pradžia. Atsakovas išsiaiškino, kad 2013 m. lapkričio 28 d. paskirtas ieškovės bankroto administratorius dokumentus apie bankrutuojančią ieškovę ir jos sandorius gavo dar 2013 m. lapkričio 30 d. Tai, kad būtent tokiu metu dokumentai buvo perimti, atsakovo atstovams telefonu patvirtino ir pačios UAB „Bankroto administratorių kompanija“ darbuotoja. Vadinasi taikytino ieškinio senaties termino pradžios data yra 2013 m. lapkričio 30 d. ir, ja remiantis, vienerių metų ieškinio senaties terminas baigėsi dar 2014 m. lapkričio 30 d. Ieškinio pateikimo diena - 2015 m. rugsėjo 16 d. - senaties terminas buvo praleistas labai žymiai. Taigi, vienerių metu ieškinio senaties terminas ieškovės buvo neleistinai viršytas kone dvigubai. Tai, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą ir atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, savaime yra pakankamas pagrindas teismui atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Nėra pagrindo sutartis pripažinti negaliojančiomis remiantis actio Pauliana, nes neegzistuoja būtinosios šio instituto taikymo sąlygos. Ieškovė neįrodinėjo pirmosios būtinos sąlygos egzistavimo. T.y. ieškinyje nenurodytos jokios aplinkybės dėl ieškovės kreditorių, kurių teisės neva buvo pažeistos, dėl galiojusių/galiojančių konkrečių kreditorių reikalavimo teisių sutarčių sudarymo metu bei šiuo metu ir pan. Nenustačius, kokios apimties ir kokių kreditorių teisės egzistavo ir egzistuoja, neįmanoma nustatyti, kokią įtaką joms neva galėjo daryti ieškovės ginčijamos sutartys. Bankroto administratoriui nekonkretizavus, kokios ir kokių kreditorių teisės, anot jo, buvo neva pažeistos dėl sutarčių sudarymo, negali būti pagrindo konstatuoti kreditorių teisių pažeidimo apskritai. Taigi, pirmosios būtinosios sąlygos actio Pauliana taikymui egzistavimas neįrodytas ir atitinkamai vien tai yra pakankama priežastis ieškiniui atmesti.

Sutartimis nebuvo pažeistos kreditorių teisės. Dėl sutarčių/įskaitymo, ieškovės finansinė situacija nepakito, kadangi sutarčių pagrindu ieškovė atsisakė reikalavimo teisių į trečiuosius asmenis skirtingose užsienio šalyse, t.y. galimai atgautinas sumas, kuriomis galbūt būtų padidinusi savo turto masę ateityje, tačiau atitinkamai lygiai tokioje pačioje apimtyje. Sumažino savo pačios įsiskolinimą stambiam kreditoriui - atsakovui, t.y. sumažino savo išlaidas/įsipareigojimų dydį. Sutartys negalėjo turėti ir jokios įtakos ieškovės kreditorių, suinteresuotų atitinkama ieškovės turtine būkle, interesams. Kitų kreditorių galimybės tenkinti savo reikalavimus iš ieškovės turto dėl sutarčių sudarymo nepakito. Ieškinyje joks konkretus sutarčių sukeltas neigiamas pokytis apskritai neįrodinėtinas. Vadinasi, nėra pagrindo išvadai, kad sutartys pažeidė ieškovės kreditorių teises. Sutartys nelėmė jokių pasikeitimų ieškovės turto ir įsipareigojimų balanse, akivaizdu, kad dėl sutarčių ieškovė negalėjo tapti nemokia. Nepagrįsta ieškovės pozicija, kad sutartys buvo sudarytos būtent su atsakovu, o ne kitais kreditoriais, t.y. neva suteikiant atsakovui neleistiną pirmenybę kitų kreditorių atžvilgiu. Sutarčių sudarymo momentu, t.y. 2013 m. gegužės mėnesio pirmoje pusėje ieškovė nebuvo nemoki, todėl ir kreditorių teisės niekaip negalėjo būti pažeistos dėl sutarčių sudarymo būtent su atsakovu. Ieškovė ieškinyje atskleidė, kad Kauno apygardos teismas, nagrinėjęs bylą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, nustatė, kad 2013 m. gegužės 30 d. pradelsti įmonės skoliniai įsipareigojimai sudarė mažiau nei pusę į balansą įrašyto turto vertės. O tai neatitinka nemokumo būklės (Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d.).

Ieškovė, kaip skolininkė, privalėjo sudaryti sutartis. Bankroto administratorius ieškinyje tenurodė, kad jam nežinomos aplinkybės, galėjusios turėti įtakos ieškovės pareigai sudaryti sutartis. Tačiau tokios aplinkybės bankroto administratoriui būtų akivaizdžios, jeigu jis būtų atidžiau vertinęs jo žinioje esančią dokumentaciją, susijusią su ieškovės ir atsakovo santykiais bei sutarčių sudarymo priešistore. Atsakovas 2013 m. balandžio 12 d. pranešimu nurodė ieškovei, kad iš ilgamečio savo verslo partnerio Kemira, t.y. vieno iš trečiųjų asmenų, į kuriuos sutartimis ir buvo perleistos reikalavimo teisės, sužinojo, kad Kemira yra skolinga ieškovei. Minėtu pranešimu atsakovas pareikalavo ieškovės perleisti atsakovui reikalavimo teisę į Kemira ir atitinkamai tokioje apimtyje įskaityti ieškovės įsiskolinimą atsakovei. Po tokio reikalavimo gavimo ieškovė darė pagristą išvadą, kad Kemira su ieškove neketina atsiskaityti, bet greičiausiai atsiskaitinės su atsakovu jiems, kaip ilgamečiams verslo partneriams, priimtinu būdu, o ieškovė tokių aplinkybių kontekste gavo racionalų pasiūlymą sumažinti savo pačios įsiskolinimą. Atitinkamai ieškovė pagrįstai vykdė minėtą atsakovo reikalavimą ir netrukus sudarė sutartis. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė jautė ir turėjo pareigą vykdyti atsakovo reikalavimą ir sudaryti sutartis tam, kad sumažintų savo skolą atsakovui ir atitinkamai pačiai netektų patirti kaštų bandant atgauti skolą iš užsienyje esančios Kemiros.

Ieškovė, kaip skolininkė, buvo sąžininga sudarydama sutartis. Ieškovės kreditorių teisėms sutarčių sudarymas apskritai neturėjo jokios įtakos, todėl akivaizdu, kad ir sutartis sudaranti ieškovė buvo sąžininga, kadangi negalėjo ir neturėjo jokio pagrindo manyti, kad sutartys kaip nors pažeis jos kreditorių teises. Sutarčių sudarymo motyvai iš ieškovės pusės buvo racionalūs, pagrįsti ir niekaip nesusiję su kokia nors galima įtaka (juolab neigiama) ieškovės kreditorių interesams. Taigi, ieškovė, sudarydama sutartis, buvo sąžininga.

Atsakovas, kaip kreditorius, buvo sąžiningas sudarydamas sutartis. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas sudarydamas sutartis buvo nesąžiningas. Ieškovė apskritai neįrodinėjo atsakovo nesąžiningumo sudarant sutartis, o pastarajam nesant įrodytam, nėra tenkinama būtinoji actio Pauliana sąlyga ir ieškinys yra atmestinas. Atsakovas žinojo, kad ieškovės turto vertė gerokai viršija jos įsipareigojimų vertę, t.y. ieškovės turto balansas yra teigiamas. Kitokia išvada iš viešojo registro duomenų negalėjo būti daroma. Prieš pat sutarčių sudarymą atsakovas savo atstovų pagalba netgi buvo patikrinęs, ar nėra areštuotas ieškovės turtas, ir pagal gautą mokamą Turto arešto aktų registro išrašą matė, kad joks ieškovės turtas jokioje apimtyje nėra areštuotas. Tai leido daryti pagrįstą išvadą, kad nėra jokių įtarimų, jog ieškovės ir jos kreditorių santykiai galėtų būti įtempti ar ieškovė galėtų būti susidūrusi su priverstiniais jos finansinės situacijos suvaržymais, pan. Kredito draudikas Coface Austria, t.y. profesionalas, turintis visas galimybes ir besilaikantis griežtų standartų vertinant potencialaus skolininko nemokumo riziką, sutiko suteikti atsakovui draudiminę apsaugą nuo ieškovės nemokumo/neatsiskaitymo su atsakovu. To draudikas nebūtu daręs, jeigu būtų įžvelgęs ieškovės nemokumo, įsipareigojimų nevykdymo riziką. Jeigu jau toks profesionalas minėtos rizikos nenustatė, neabejotina, kad jos neturėjo pagrindo įžvelgti ir atsakovas. Net ir ieškovei turint kitų kreditorių, atsakovas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad jiems (įskaitant sutartimis, kurios apskritai neturės įtakos turto ir finansinių įsipareigojimų balansui) galėtų būti daroma kokia nors neigiama įtaka. Tą deramai įvertinęs atsakovas buvo sąžiningas, sudarydamas sutartis. Tai patvirtina, kad atsakovas neturėjo jokio pagrindo atlikti dar kokių nors specifinių papildomų patikrinimų ieškovės ir jos santykių su kreditoriais atžvilgiu. Atsakovas disponavo pakankama informacija tam, kad būtu laikomas sąžiningu sutarčių sudarymo momentu CK 6.66 str. prasme.

Net jeigu sutartis teismas pripažintų negaliojančiomis ab initio, ieškovės nurodomas vienašalės restitucijos būdas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl netaikytinas. Dėl atsakovui nesuprantamų priežasčių ieškovė prašo taikyti vienašalę, o ne dvišalę restituciją. Ieškovės reikalavimą tenkinus atsakovas netektų to, ką būtu gavęs pagal sutartis, o ieškovė pasiliktų tai, ką gavo pagal sutartis, t.y. liktų sutarčių pagrindu įskaitęs savo skolą atsakovo atžvilgiu. Toks ieškovės reikalavimas yra teisiškai nepagristas ir atmestinas. Ieškovė neargumentuoja, kokiu pagrindu ji prašo restituciją taikyti priteisiant iš atsakovo absoliučiai visą sutarčių pagrindu perleistų reikalavimo teisių vertę, nepriklausomai nuo to, kiek jų atsakovui pavyko įgyvendinti. Ieškovės reikalavimas atsakovui sumokėti pinigus, kurių jis galimai nėra gavęs, nes nėra realizavęs reikalavimo teisių, yra nepagrįstas, iškreipiantis restitucijos paskirtį ir esmę. Atsakovas turi būti grąžinamas į ankstesnę padėtį, t.y. nebūti nieko gavęs ir nieko praradęs dėl sudarytų sutarčių. Tačiau ieškovė prašo įpareigoti atsakovą mokėti sumas, neįrodžiusi, kad tokias sumas atsakovas apskritai yra gavęs. Tokio ieškovės reikalavimo tenkinimas ne tik prasilenktų su restitucijos taikymo paskirtimi ir esme, bet ir neleistinai be jokio pagrindo pablogintų atsakovo turtine padėti.

Dėl ieškinio senaties termino. Klaidinga atsakovės pozicija, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas baigėsi 2014 m. lapkričio 30 d. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad UAB „Bankroto administratorių biuras“ yra antrasis bendrovės bankroto administratorius. Analizuojančiuose ieškinio senaties termino pradžios nustatymo klausimus pagal antrojo, t.y. teismo nutartimi pakeisto, bankroto administratoriaus ieškinius, nurodoma, kad teismai aiškinasi, kada būtent naujai paskirtasis bankroto administratorius sužinojo ar galėjo sužinoti apie Bendrovės ir kreditorių teises pažeidžiančius sandorius (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1482/2012, 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-625-241/2015 ir kt.). Bendrovės dokumentai naujai paskirtajam bankroto administratoriui UAB „Bankroto administratorių biuras“ buvo perduoti tik 2014 m. rugsėjo 23 – 29 d. (tikėtina, jog ginčijami sandoriai perduoti 2014 m. rugsėjo 23 d. perdavimo–priėmimo aktu), o ieškinys teismui pateiktas 2015 m. rugsėjo 17 d., konstatuotina, jog vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Jeigu teismas laikytųsi atsakovo išdėstytų argumentų, ieškovė prašo teismą pripažinti šias ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis bei vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Dėl galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės. Ginčijamų sandorių sudarymo metu bendrovės kreditoriai jau turėjo galiojančią ir neabejotiną teisę į bendrovę. Atsakovo argumentai, kad ieškovė apskritai neįrodinėja vienos iš būtinųjų sąlygų sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Dėl sandorių privalomumo. Joks rašytinis IRH pareikalavimas negalėjo įpareigoti bendrovės nesilaikyti teisės aktų reikalavimų, pažeisti kitų kreditorių teisėtus interesus bei suteikti IRH pirmenybę prieš juos. Dėl šių priežasčių ieškovė palaiko savo ieškinyje išdėstytą poziciją, jog šių ginčijamų sutarčių sudarymas nebuvo privalomas nei ieškovei, nei atsakovui.

Dėl šalių sąžiningumo sudarant ginčijamas sutartis. Pateikti įrodymai leidžia vienareikšmiai konstatuoti AB „Kauno tiekimas“ filialo nesąžiningo elgesio požymius, kadangi jau turėdama akivaizdžių finansinių sunkumų bei faktiškai būdama nemoki, likus vos kelioms dienoms iki oficialaus pranešimo apie negalėjimą vykdyti įsipareigojimus ir kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovė patenkino vieno iš kreditorių interesus, eliminuodama kitų kreditorių galimybes gauti bent dalinį savo interesų patenkinimą. Atsakovas savo sąžiningumą įrodinėja teigdamas, jog aprašomos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas domėjosi BAB „Kauno tiekimas“ turtine padėtimi. Tačiau ieškovės nuomone, pateikiami dokumentai yra nepakankami, siekiant įrodyti IRH sąžiningumą. Pateiktas AB „Kauno tiekimas“ balansas yra spausdintas iš VĮ Registrų centro puslapio 2015 m. lapkričio 2 d., t.y. atsiliepimo į ieškinį rengimo metu, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl to, ar IRH išvis rinko duomenis apie bendrovės finansinę padėtį būtent sandorių sudarymo laikotarpiu. Pateiktas AB „Kauno tiekimas“ balansas yra už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., o ne 2013 m. gegužės 8 d., t.y. tai dienai, kai buvo sudaryta pirmoji ginčijama sutartis. Iš pateiktos 2012 m. finansinės būklės ataskaitos matoma, kad AB „Kauno tiekimas“ per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė net 28 919 044 Lt, taigi iš to matoma, jog būdama savo srities profesionalė, IRH turėjo ir galėjo suprasti, kad esama kitų bendrovės kreditorių, todėl būdama sąžininga privalėjo įsitikinti, kad sudarant ginčijamas sutartis nėra pažeidžiama atsiskaitymo su kreditoriais tvarka, tačiau to nepadarė. Jau vien tik bendrovės delsimas atsiskaityti su pačia IRH turėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl AB „Kauno tiekimas“ galimybių vykdyti savo skolinius įsipareigojimus. Atsakovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad domėjosi bendrovės kilnojamuoju / nekilnojamuoju turtu. Akivaizdu, jog tą padaręs, jis būtų suvokęs ar urėjęs suvokti, kad esant tokioms aplinkybėms, kai nekilnojamasis turtas yra įkeistas, įkaito turėtojas turi pirmenybės teisę į įkeistą turtą. IRH nesąžiningas elgesys, siekiant patenkinti vien tik savo interesus, yra pilnai įrodytas. Atitinkamai matoma, jog šios actio Pauliano sąlygos buvimas taip pat nėra nuginčytas.

Dėl restitucijos taikymo. Atsakovas nei patvirtina, nei paneigia tos aplinkybės, jog jo reikalavimo teisė į Beochemija D.o.o., Kemira KMT D.o.o., K. O. bei Saponia d.d. yra realizuota, taip pat nepateikia jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima paneigti ieškovės pozicijos ir reikalavimo taikyti restituciją pilna apimtimi pagrįstumą. Bendrovės nuomone, vadovaujantis įrodinėjimo taisyklėmis, būtent atsakovas turėtų įrodyti aplinkybes, susijusias su jo veikla ir teisėmis, todėl esant tokiai situacijai, nėra pagrindo laikyti, kad IRH savo reikalavimo teisės nėra įgyvendinęs, ypač atsižvelgiant į tai, jog šios įmonės, turimais duomenimis, yra veikiančios, o ginčijamos sutartys sudarytos prieš pusantrų metų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog ieškovės reikalavimas taikyti restituciją, priteisiant ekvivalentą pinigais - 326 735,82 Eur, yra visiškai pagrįstas.

Byloje neįrodyta, kokių kreditorių, kokio pobūdžio ir kokios apimties galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės ieškovės atžvilgiu galiojo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Nenustačius, kokio pobūdžio, apimties ir vykdytinumo bei kokių tiksliai kreditorių teisės egzistavo tuo metu, kai buvo sudaromi ginčijami sandoriai, apskritai neįmanoma nustatyti, kokią įtaką joms tokie sandoriai galėjo daryti. Bankroto administratoriui to nekonkretizavus, negali būti pagrindo konstatuoti kreditorių teisių pažeidimo.

Byloje neįrodyta, kad ginčijami sandoriai pažeidė ieškovės kreditorių teises. Ieškovė ne tik ieškinyje, bet ir dublike nepagrindė jokiais faktais, įrodymais ir skaičiavimais, kaip konkrečiai jos ginčijami sandoriai neva pažeidė ieškovės kreditorių teises. Ieškovės turto apimtis, jos finansinė padėtis dėl ginčijamų sandorių sudarymo nė kiek nepasikeitė. Todėl ieškovės kreditoriams ir jų teisėms ginčijami sandoriai taip pat neturėjo jokios žalingos įtakos. Ieškovė ginčijamu sandorių sudarymo momentu, t.y. 2013 m. gegužės mėnesio pirmoje pusėje, nebuvo nemoki. Ieškovė neįrodė, kad ginčijamus sandorius sudarydama ieškovė atitiko nemokios bendrovės statusą. Nurodydama, jog ieškovė neva buvo faktiškai nemoki ginčijamų sandorių sudarymo metu, nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad būtent 2013 m. gegužės 8 d. ir gegužės 10 d. ieškovė būtų buvusi visiškai nepajėgi atsiskaitinėti su savo kreditoriais.

Ginčijamų sandorių sudarymas buvo būtinas ir pagrįstas. Dublike ieškovė nepagrįstai ignoruoja kasacinio teismo išaiškinimą, kad privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti <...> dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir, atitinkamai, nepagrįstai mėgina neigti atsakovo nurodytas reikšmingas faktines priežastis, lėmusias ginčijamų sandorių sudarymą. Atsakovas atsiliepime atskleidė faktinę situaciją ir pagrindė, kad ieškovė, kaip atsakovo skolininkė, privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius.

Ginčijamų sandorių šalys buvo sąžiningos. Teigdama, kad ginčijamus sandorius sudariusios įmonės veikė nesąžiningai, t.y. žinojo arba turėjo žinoti, kad tokiais sandoriais pažeidžiami kreditorių interesai, ieškovė privalėjo tai įrodyti, tačiau neįrodė. Ieškovo sąžiningumas atskleistas ir įrodytas atsakovo procesiniuose dokumentuose. Priešingai nei nurodyta ieškinyje ir dublike, tiek ieškovė, tiek atsakovas, kaip ginčijamų sandorių šalys, buvo visiškai sąžiningi, nes ginčijamais sandoriais ne tik apskritai nebuvo pažeisti ieškovės kreditorių interesai, bet atsakovas netgi buvo pagrįstai tuo įsitikinęs dėl turėtų duomenų apie ieškovės statusą bei turtinę situaciją. Iki ginčijamų sandorių sudarymo momento paskutinis Juridiniu asmenų registre registruotas ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinys buvo finansinės atskaitomybės dokumentai už 2012 metus. Jais remiantis akivaizdu, kad apie jokį galimą ieškovės nemokumą 2013 m. pirmoje pusėje nebuvo pagrindo manyti. Ieškovės turto balansas buvo teigiamas. Ieškovė dublike nepagrįstai nurodo, jog balansas už 2012 metus ginčijamų sandorių sudarymo metu neva nebuvo aktualus, pažymėtina, kad, remiantis teisiniu reguliavimu, yra teikiamos įmonių metinės, o ne mėnesinės ar pan. finansinės ataskaitos (finansinės atskaitomybės dokumentai). Taigi, paskutinė atsakovui prieinama ieškovės finansinę situaciją atskleidžianti informacija būtent ir buvo Juridiniu asmenų registre registruota informacija apie 2012 metu Ieškovo finansinius rezultatus ir padėti. Ieškovė nepagristai referuoja į ieškovės balanse nurodytą per vienerius metus mokėtiną sumą ir ieškovės neatsiskaitymą su atsakovu kaip neva aplinkybes, turėjusias atsakovui rodyti ieškovės sunkią finansinę padėtį. Tai, kad ieškovė 2013 metais turėjo mokėti atitinkamas sumas savo kreditoriams, visiškai nereiškia, jog mokėjimai ginčijamų sandorių sudarymo metu ar dar prieš tai buvo pradelsti. Minėta informacija, kuria nepagristai mėgina akcentuoti ieškovė, nerodo nei atsiskaitymų istorijos, nei (pradelstų) skolų. Be to, net ir vėlavimas kurį laiką atsiskaityti (įskaitant su atsakovu) anaiptol nereiškia, kad vėluojanti įmonė susidūrusi su rimtais finansiniais sunkumais ar juolab yra nemoki. Ne vienerius metus su ieškove bendradarbiavęs atsakovas prieš sudarydamas ginčijamus sandorius neturėjo jokio pagrindo manyti, kad ieškovė yra susidūrusi su negrįžtamais, rimtais finansiniais sunkumais, ir vėlavimo atsiskaityti (kuris, kaip minėta, nėra niekuo neįprastas) neturėjo pagrindo vertinti kaip ieškovės negrįžtamo nebegalėjimo atsiskaityti Priešingai negu nurodo ieškovė, atsakovas domėjosi ir ieškovės nekilnojamuoju turtu.

Ieškovė, gindama bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, sudarytus susitarimus ginčija actio Pauliana pagrindu.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditorių teisės. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“, reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles vykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad nustatant actio Pauliana instituto taikymo sąlyga – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).