- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-19
- Bylos Nr.
- 2A-1482/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis, Dalia Vasarienė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Minijos baldų centras“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Dalios Vasarienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Minijos baldų centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Elsika“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Minijos baldų centras“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. J. .
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartimi UAB „Elsika“ (toliau – ir įmonė) iškelta bankroto byla. Teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartimi paskirtas naujas įmonės bankroto administratorius. Pastarasis nustatė, kad 2009 m. liepos 24 d. įmonė ir atsakovas UAB „Minijos baldų centras“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria įmonė atsakovui už 16 126,89 Lt (be PVM) pardavė įvairias medžiagas; sandoris įformintas tos pačios dienos PVM sąskaita-faktūra. Ieškovo BUAB „Elsika“, atstovaujamo bankroto administratoriaus, teigimu, pirkimo-pardavimo sutartis atitinka visas actio Pauliana sąlygas. 2009 m. liepos 1 d. įmonė buvo nemoki. Įmonės vadovas, žinodamas sunkią finansinę situaciją, liepos mėn. išpardavė įmonės turtą tęsiančioms veiklą Minijos baldų grupės susijusioms įmonėms; nuo rugpjūčio mėn. įmonė veiklą visai nutraukė. Šie ir ginčo sandoris turėjo įtakos įmonės nemokumo pagilinimui, dėl jų buvo netekta turto, iš kurio būtų galima tenkinti įmonės kreditorių reikalavimus. Nėra duomenų, kad atsakovas būtų kokia nors forma atsiskaitęs už įsigytas medžiagas. Net jei buvo atsiskaityta įskaitymu, tai reiškia, kad ginčo sandoriu iš esmės buvo suteikta pirmenybė tolimesnės eilės kreditoriui. Ieškovo teigimu, sandorio šalys yra susijusios, bendradarbiavo, todėl atsakovas žinojo, kad sandoris sudaromas su nemokia įmone, žinojo ar turėjo žinoti, kad jis yra neteisėtas, pažeidžia įmonės kreditorių teises. Remdamasis išdėstytu, ieškovas prašė pripažinti 2009 m. liepos 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia bei taikyti restituciją, grąžinant perleistas medžiagas, o to negalint padaryti, – atlyginti sąskaitoje nurodytą medžiagų vertę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas pripažino 2009 m. liepos 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento ir priteisė ieškovui iš atsakovo 16 126,89 Lt.
Teismas sprendė, kad bankroto administratorius įmonės 2009 m. gegužės – rugpjūčio mėn. pardavimo dokumentus gavo 2011 m. gegužės 10 d., todėl, pateikdamas ieškinį 2011 m. liepos 12 d., vienerių metų ieškinio senaties termino nepraleido.
Teismas nustatė, kad 2008 m. gegužės 15 d. buvo reorganizuota UAB „Minijos baldų prekyba“, atskiriant nuo šios įmonės ir sukuriant UAB „Minijos baldai plius“; pastarosios pavadinimas 2009 m. rugpjūčio 19 d. pakeistas į UAB „Elsika“. UAB „Minijos baldų prekyba“, UAB „MBI baldai“ ir ieškovo akcijos (iki 2009 m. rugpjūčio 6 d.) priklausė trečiajam asmeniui R. J. – šių įmonių direktoriui. Atsakovo UAB „Minijos baldų centras“ akcininku buvo jo vadovas A. J. ; vėliau dalis šios įmonės akcijų buvo perleista UAB „Minijos baldai“, kurios akcininku ir vadovu yra tas pats A. J. , o 2011 m. kovo 10 d. – J. K. . A. J. taip pat yra UAB „Baltijos baldų sistema“ akcininkas, jai vadovavo iki 2011 m. vasario 3 d. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo R. J. pats nurodo, kad atsakovo akcininkas A. J. yra jo darbdavys (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-152-460/2011). 2008 m. liepos 30 d. atsakovas nuomos sutartimi suteikė ieškovui teisę neterminuotai naudotis gamybinėmis patalpomis, esančiomis adresu Šilutės pl. 101 B, Klaipėdoje; BUAB „Minijos baldų prekyba“ ir ieškovas veiklą vykdė šiose patalpose. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartimi UAB „Minijos baldų prekyba“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nes ši įmonė buvo reorganizuota siekiant perkelti veiklą ieškovui. Teismas taip pat nurodė, kad Klaipėdos apskrities VMI 2011 m. gegužės 30 d. patikrinimo akte nustatė, jog 2009 m. rugpjūčio 1 d. ieškovo finansinė padėtis buvo bloga, veiklos rizika ypač didelė, o įsipareigojimai 0,94 karto viršijo trumpalaikį turtą; ieškovas buvo nemokus, nes grynasis apyvartinis kapitalas buvo neigiamas. Ieškovas nemokumas įrodytas ir 2009 m. liepos 1 d. balansu, pelno (nuostolių) ataskaita. Taip pat nustatyta, kad baldus ieškovui tiekė ir transporto priemones pagal nuomos sutartį suteikė UAB „Minijos baldai“, patalpas – UAB „Baltijos baldų sistemos“ ir UAB „MBI baldai“, vėliau nuomininku tapo kita įmonė – UAB „Baltic Market“, kad dėl vadovų, kasininkų ir vyr. finansininkų sutapimo, ieškovo darbuotų įsidarbinimo UAB „Baltic Market“ įmonės yra susijusios, ieškovo veiklą pratęsė UAB „Baltic Market“.
Teismas, vertindamas ginčijamą 2009 m. liepos 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį, nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog sandorį sudarė šalių steigimo dokumentuose nurodyti organai arba jų atstovai: tiek ieškovo, tiek atsakovo vardu PVM sąskaitą-faktūrą pasirašė tik šalių finansininkės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.70 str. 2 d., 1.76 str. 1 d.). Sandorio vertė yra 19 191 Lt, tačiau pinigai ieškovui už parduotas prekes nesumokėti. Byloje yra 2009 m. liepos 31 d. 20 179 Lt skolų suderinimo aktas, kurį pasirašė atsakovo buhalterė ir buvęs ieškovo vadovas R. J. ; šiame akte padarytas prierašas, kad tai yra ir įskaitymo aktas. Teismo nuomone, šie įrodymai patvirtina, kad ieškovas, būdamas nemokus, prekėmis atsiskaitė su susijusia įmone – atsakovu – ir taip sumažino turėto turto masę prieš pat bankroto bylos iškėlimą, kas pažeidė kitų ieškovų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Byloje įrodyta, kad sandorio sudaryti šalys neprivalėjo, nes pažeista sandorio sudarymo tvarka ir nebuvo kito sandorio, patvirtinančio, kad ieškovas nuolat parduodavo atsakovui prekes; būdamos susijusios, šalys žinojo apie ieškovo nemokumą ir siekė sudaryti sąlygas, kad turtą iki bankroto bylos iškėlimo ieškovui atgautų su ieškovu susijęs asmuo (CK 6.66 str. 1 d.). Atsakovas, būdamas susijęs su ieškovu dėl veiklos vykdymo specifikos, nuomos sutartinių santykių ir atsakovo akcininko ir vadovo santykių su ieškovo buvusiu vadovu ir akcininku, žinojo arba turėjo žinoti apie ieškovo finansinę padėtį bei apie tai, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kitų ieškovų kreditorių teises (CK 6.66 str. 2 d.). Šalys, sudarydamos prekių pirkimo–pardavimo sutartį, iš anksto žinojo, kad pinigų už šias prekes perduota ieškovui nebus, nes sąskaitoje apskritai nenurodyta apmokėjimo už prekes data, o po šešių dienų priimtas trečiojo asmens sprendimas įskaityti skolą. Šis faktas leidžia daryti išvada, kad abi šalys buvo nesąžiningos (CK 1.5 str. 1 d., 2.4 str. 3 d., 6.158 str. 1 d.). Išdėstyta leidžia pripažinti 2009 m. liepos 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento (CK 1.95 str. 1 d.). Atsakovas įpareigotinas atlyginti ieškovui 16 126,89 Lt už parduotas prekes, nes dėl prekių sudėties (porolonas, audinys, stiklas, oda, klijai), sandorio sudarymo laiko, teismo nuomone, restitucija natūra sukeltų nepatogumų ieškovui, jo administratoriui ir kreditoriams (CPK 3 str. 7 d., 185 str., CK 6.145 str. 1 d., 6.146 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas UAB „Minijos baldų centras“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą šis senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Buvęs ieškovo vadovas turtą ir dokumentus dar 2009 m. spalio 5 d. perdavė bankroto administratoriui. 2011 m. gegužės 10 d. pakvitavimas apie įmonės dokumentų gavimą iš ikiteisminio tyrimo įstaigos, kuriuo rėmėsi teismas, negali būti laikomas įrodymu, kad įmonės dokumentai buvo gauti tik tuo metu. Pats įmonės dokumentų perdavimas ikiteisminio tyrimo įstaigai netrukdė bankroto administratoriui su jais susipažinti, tai nenutraukė ir nesustabdė senaties termino eigos. Be to, nėra aišku, kuriuo laikotarpiu dokumentai buvo ikiteisminio tyrimo įstaigoje. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kad juridinio asmens organo pasikeitimas neturi įtakos senaties termino eigos skaičiavimo momentui, bankroto administratoriaus pasikeitimas laikytinas taip pat neturinčiu įtakos senaties pradžiai. Įmonės dokumentų perdavimas ikiteisminio tyrimo įstaigai nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Be to, kompiuterinės laikmenos nebuvo perduotos, o iš prie ieškinio pridėto operacijų žurnalo matėsi ir su apeliantu vykdytos operacijos, todėl apie ginčo sandorį bankroto administratoriui negalėjo būti nežinoma.
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pirkimo-pardavimo sutartis pažeidė ieškovo kreditorių teises. Nėra įrodymų, kad medžiagos būtų parduotos už mažesnę nei įsigijimo kainą, kad pardavimo kaina neatitiko rinkos kainos. Neįrodžius ginčo sandorio nuostolingumo, negalima spręsti apie ieškovo kreditorių teisių pažeidimą. Jei pastarųjų teisės ir buvo pažeistos, tai nebent 2009 m. liepos 31 d. skolų suderinimo ir įskaitymo aktu, tačiau pastarasis nebuvo ginčijamas, nors tam teismas sudarė visas sąlygas.
3. Teismas negalėjo remtis aplinkybe, kad PVM sąskaitą-faktūrą, kuria buvo įforminta ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis, pasirašė šalių finansininkės. Ši aplinkybė bylos nagrinėjimo metu nebuvo tiriama, dėl jos šalys nepasisakė, ja nebuvo grįstas ir ieškinys. Ieškovo vadovas, pasirašydamas 2009 m. liepos 31 d. skolų suderinimo ir įskaitymo aktą, faktiškai pritarė sutarčiai. Apeliantas pritaria jo finansininkės pasirašytai sąskaitai bei skolų suderinimo ir įskaitymo aktui.
4. Teismas be pagrindo pripažino apeliantą nesąžiningu. Teismas nenurodė, kaip R. J. įmonės yra susijusios su A. J. įmonėmis. R. J. įmonės bendrovių teisės prasme nėra nei patronuojančios, nei dukterinės, taip pat nėra susiję asmenys mokesčių teisės prasme. Vien nuomos santykių tarp šalių buvimas neįrodo atsakovo nesąžiningumo. Tuo tarpu teismo cituotas R. J. teiginys, kad A. J. yra jo darbdavys, išimtas iš konteksto. A. J. R. J. darbdaviu buvo prieš 9 m, vėliau pastarasis išėjo iš darbo ir 2000 m. pradėjo savo verslą. Tik po R. J. verslo pradžios prabėgus 4 m. buvo įsteigtas apeliantas. Sudarant ginčo sandorį, apeliantas patikrino visas viešai prieinamas duomenų bazes apie ieškovą, iš kurių nebuvo nustatyta, kad ieškovas turi nemokumo ar kitų problemų, apelianto žiniomis, ieškovo turtas nebuvo areštuotas, dėl jo nepradėta jokių teisminių ginčų. Apeliantas negalėjo imtis daugiau jokių protingų priemonių, kad išsiaiškintų, ar pirkimo-pardavimo sutartis nepažeis ieškovo kreditorių teisių.
5. Teismas neteisėtai pakeitė restitucijos būdą. Parduotos medžiagos yra išlikusios, tam šioje byloje buvo pritaikytas ir jų areštas. Ieškovas prašė taikyti restituciją būtent natūra, todėl teismas, priteisdamas pinigus, išėjo už ieškinio ribų. Teismas nesiaiškino, kokia yra medžiagų būklė, nemotyvavo, kokių nepatogumų sukels jų grąžinimas. Dėl savo pobūdžio medžiagos nėra nusidėvėjusios, todėl jų grąžinimas nesukeltų jokių nepatogumų. Be to, jeigu ieškinys tenkintas konstatavus ieškovo kreditorių teisių pažeidimą, kas šiuo atveju galėtų pasireikšti tik medžiagų pardavimu už mažesnę nei reali kaina, tai restitucija pinigais kaip tik pažeistų kreditorių teises.
Ieškovas BUAB „Elsika“ prašo atmesti apeliacinį skundą.
Ieškovas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą yra laikoma, jog bankroto administratorius apie sandorius sužino nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Įmonės dokumentus ikiteisminio tyrimo įstaigai perdavė dar ankstesnis bankroto administratorius, kuris vėliau dėl netinkamo pareigų atlikimo buvo atstatydintas, o naujasis bankroto administratorius su dokumentais galėjo susipažinti tik 2011 m. gegužės 10 d. Skaičiuojant ieškinio senaties terminą apelianto nurodomu būdu, nukentėtų ieškovo kreditoriai, kurie negalėjo numatyti, kad pirmasis administratorius netinkamai vykdys savo pareigas. Toks skaičiavimas yra ir nelogiškas. Ieškovo teigimu, kreditorių teisių pažeidimas nebuvo grįstas ta aplinkybe, kad medžiagos parduotos už mažesnę nei balansinė vertė. Kreditorių teisės buvo pažeistos, nes ieškovas, būdamas nemokus, ginčo sandoriu pirmenybę suteikė apeliantui, juo siekta perleisti turtą susijusiai įmonei. Atsiskaitymo už medžiagas ieškovas negavo, todėl sandoriu buvo dar labiau pabloginta ieškovo finansinė padėtis. Ieškovas taip pat pažymi, kad 2009 m. liepos 31 d. skolų suderinimo ir įskaitymo aktas neturi visų būtinų Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme numatytų rekvizitų. Aktas kelia abejonių dėl jo surašymo datos ir autentiškumo, tokio akto tarp ieškovui perduotų dokumentų nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje apeliantas kelia klausimus dėl netinkamo actio Pauliana sąlygų nustatymo ir nepagrįsto restitucijos būdo parinkimo.
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto redakcija, galiojusi bankroto bylos įmonei iškėlimo metu ir tebegaliojanti dabar, nustatė, kad laikytina, jog administratorius apie priešingus įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusius turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, sandorius sužino nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Tuo tarpu apeliantas, grįsdamas, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, iš esmės remiasi tuo metu nebegaliojusia ir netaikytina ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto redakcija.
Bylos duomenys patvirtina, kad įmonės dokumentai pirmajam bankroto administratoriui buvo perduoti 2009 m. spalio 5 d. (b. l. 115-116). Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartimi šis administratorius atstatydintas dėl jo veiklos sustabdymo, naujuoju administratoriumi paskirtas nagrinėjamą ieškinį įmonės vardu padavęs asmuo (b. l. 10). Iš tos pačios nutarties matyti, kad ir iki duomenų apie teisės teikti bankroto administravimo paslaugas sustabdymo gavimo jau buvo sprendžiamas klausimas dėl pirmojo administratoriaus atstatydinimo, nes jis nevykdė savo pareigų. Naujasis bankroto administratorius įmonės dokumentus iš ikiteisminio tyrimo įstaigos gavo tik 2011 m. gegužės 10 d., o ieškinį pateikė 2011 m. liepos 12 d. (b. l. 2, 97-98). Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, ypač į tai, kad pirmasis bankroto administratorius nevykdė savo pareigų, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas nagrinėjamam ieškiniui pareikšti (CK 6.66 str. 3 d.). Priešinga apelianto pozicija iš esmės iškreipia ieškinio senaties instituto prasmę ir yra neteisinga nukentėjusių įmonės kreditorių atžvilgiu.
Ieškinyje įmonės kreditorių teisių pažeidimas buvo sietas tiek su tuo, kad ginčijamas sandoris pagilino įmonės nemokumą, nes pagal jį apeliantas neatsiskaitė, tiek su tuo, kad, jei laikyti, jog apeliantas atsiskaitė atlikdamas įskaitymą, tai ginčijamas sandoris pažeidė pirmesnės eilės kreditorių teises. Tuo tarpu apeliantas savo skunde kvestionuoja tik pirmąją aplinkybę – neatsiskaitymą.
Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu įmonė buvo akivaizdžiai nemoki (b. l. 68). Apeliantas šio fakto neginčija. Sandorio sudarymo dieną įmonės įsiskolinimas valstybei siekė beveik 100 tūkst. Lt (b. l. 73). Pagal ĮBĮ 35 straipsnį valstybės, kaip bankrutavusios įmonės kreditorius, reikalavimai tenkinami pirmiau nei apelianto, jei laikytume, kad apeliantas ginčijamo sandorio sudarymo ir po jo netrukus sekusio įskaitymo metu iš tiesų buvo įmonės kreditorius, savo reikalavimo teisę kildinantis iš nuomos santykių. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas konstatuoti, kad ginčijamu sandoriu buvo suteikta pirmenybė tolimesnės eilės kreditoriui, kas taip pat laikytina įmonės kreditorių teisių pažeidimu CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme.
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įmonė ir apeliantas yra susiję asmenys. Tokios sąsajos nustatytos Klaipėdos apskrities VMI 2011 m. gegužės 30 d. patikrinimo akte (b. l. 65-76), jas detaliai nagrinėjo ir pirmosios instancijos teismas. Apelianto dėstomi argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesuteikia pagrindo daryti priešingą išvadą (CPK 185 str.). Apelianto ir įmonės ryšiai, minėtame patikrinimo akte nustatyti jų ir kitų susijusių asmenų nesąžiningi siekiai nemokios įmonės veiklą perkelti į kitą įmonę, leidžia pagrįstai teigti, kad apeliantas žinojo arba turėjo žinoti, jog sudaromas sandoris pažeidžia įmonės kreditorių teises (CK 6.66 str. 2 d.).
Ieškovas, pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu, prašė taikyti restituciją natūra (b. l. 6-7). Apeliantas bylos nagrinėjimo metu deklaravo, kad sandoriu perleistos medžiagos yra išlikusios, jos nepakitusios. Priešingų duomenų byloje nėra. Dėl šios priežasties sutiktina su apeliantu, kad teismas, priteisdamas pinigus, o ne medžiagas, peržengė pareikšto reikalavimo ribas, netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas (CPK 265 str. 2 d., CK 6.146 str.).
Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Keistina tik sprendimo dalis dėl restitucijos būdo, nurodant, kad restitucija taikoma natūra (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Jei vykdant sprendimą paaiškėtų, kad tokio turto nėra, iš apelianto būtų išieškoma turto vertė, nurodyta ginčijamą sandorį įforminusioje sąskaitoje – 16 126,89 Lt (b. l. 20) (CPK 272 str.). Tuo tarpu apelianto reikalavimai įmonei spręstini jos bankroto byloje.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį dėl restitucijos būdo, nurodant, kad ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Elsika“ (j. a. k. 301793660) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Minijos baldų centras“ (j. a. k. 300010499) priteisiamas turtas, nurodytas 2009 m. liepos 24 d. PVM sąskaitoje–faktūroje Nr. 0228656:
veilokas (100 m., 200 Lt vertės); sinteponas (176 m., 171,60 Lt vertės);porolonas (67,2 kg, 680,16 Lt vertės);porolonas (609 kg, 8 079,97 Lt vertės), porolono detalė „MBC 12.1“ (10 vnt., 145,90 Lt vertės);audinys (79,60 m., 1 012,13 Lt vertės); audinys (68,70 m., 1 197,01 Lt vertės);audinys (70,80 m., 2 030,91 Lt vertės);audinys (20,22 m., 879,37 Lt vertės);stiklas (1 vnt., 29,98 Lt vertės);natūrali oda (26,62 m², 1 447,86 Lt vertės);klijai (28 kg, 252 Lt vertės).
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.