Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui A. I. (nuotoliniu būdu),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo T. G. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo veiksmų, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas T. G. reiškia reikalavimą dėl 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, žalos atsiradimą siedamas su teisėjų veiksmais, atliktais nagrinėjant civilinę bylą Nr.e2-21078-727/2022 ir sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą bei nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2S-2340-880/2022, kurioje pirmos instancijos teismo nutartis buvo palikta nepakeista. Taigi, ieškinyje ieškovas kelia valstybės deliktinės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisėjų ar teismo neteisėtų veiksmų, klausimą.

Ieškovo į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais ir Lietuvos Respublikos informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas ieškovių Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ ir Vilniaus viešojo transporto darbuotojų profesinės sąjungos ieškinys atsakovei Lietuvos valstybei dėl streiko teisėtumo. Šis teismas nustatė, kad ieškovių vardu ieškinį pateikė T. G., kuris yra Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ darbuotojas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-21078-727/2022 nurodė, kad T. G. išduotame įgaliojime jis įvardijamas teisininku, tačiau teismui nėra pateikti šią aplinkybę patvirtinantys įrodymai. Be to, teismo vertinimu, ieškovės nepagrindė, kad T. G. yra tinkamas ieškovės UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinės sąjungos atstovas pagal įstatymą. UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko išduotame įgaliojime nurodoma, kad T. G. yra Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ teisininkas, kas sąlygoja išvadą, kad šis asmuo nėra UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinės sąjungos darbuotojas. Taip pat pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog viena iš ieškovių yra kitos ieškovės patronuojantis asmuo. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismas atsisakė priimti ieškovių Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ ir Vilniaus viešojo transporto darbuotojų profesinės sąjungos ieškinį, kadangi jį pateikė neįgaliotas vesti bylą asmuo, t. y. T. G.. Šis teismas ieškinį atsisakė priimti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 137 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi nustatė ieškovėms Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinei sąjungai 7 dienų nuo šios nutarties nuorašo įteikimo dienos terminą pašalinti nutartyje nurodytus atskirojo skundo dėl 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutarties trūkumus. Teismas nurodė, kad prie atskirojo skundo yra pateikti įgaliojimai, kuriais ieškovės Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinė sąjunga patvirtina faktą, kad atstovas T. G. yra įgaliotas vesti bylą ieškovių vardu. Teismas pažymėjo, jog vadovaujantis CPK 111 straipsniu ir CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 punktu, prie procesinių dokumentų turi būti pridėtas įrodymas, kuris patvirtina, jog profesinės sąjungos atstovas turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Šiuo atveju ieškovės prie atskirojo skundo nepridėjo trūkstamo įrodymo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartį apeliacine tvarka peržiūrėjo Vilniaus apygardos teismas, kuris 2022 m. rugsėjo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2340-880/2022 ieškovių atskirąjį skundą atmetė, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, o ieškovių atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją keisti arba naikinti.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje (nutarties 15 punktas) pažymėjo, kad atskirąjį skundą ieškovių vardu pasirašė jų įgaliotas asmuo T. G., tačiau nepateikė aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą patvirtinančio dokumento, todėl apskųstąja nutartimi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pateiktas atskirasis skundas turi trūkumą, kurio nepašalinus, toks procesinis dokumentas negali būti priimtas (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Atskirajame skunde apeliantės neneigia aplinkybės, jog teismui nebuvo pateikti nurodytą išsilavinimą patvirtinantys duomenys. Priešingai, jos tvirtina, kad tinkamam atstovavimui byloje pakanka jų išduoto įgaliojimo. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo pateikti teismui trūkstamą įrodymą - diplomą, kuris patvirtintų, jog ieškovių atstovas turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą.

Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų, reglamentuojama CK 6.272 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje išvardyti konkretūs ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų, teisėjo ar teismo veiksmai, kurie gali būti pripažinti neteisėtais, būtent: neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimas. Pagal šią teisės normą valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žala padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutarimais, nutartimis ar kitokiais procesiniais dokumentais. Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmų, kyla be kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019). Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012).

Viena iš būtinų sąlygų taikyti valstybei civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį yra neteisėti teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmai (ar neveikimas).

Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

Ieškovas, prašydamas priteisti 1000 Eur neturtinę žalą, neteisėtus teisėjų veiksmus sieja su jų priimtomis nutartimis, kurios, pasak ieškovo, neteisėtai apribojo jam teisę atstovauti Lietuvos profesinę sąjungą „Solidarumas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinę sąjungą. Nagrinėjamoje byloje ieškovo nesutikimas su įsiteisėjusiose teismų nutartyse padarytomis išvadomis dėl jo teisės pagal pateiktą į bylą įgaliojimą atstovauti Lietuvos profesinę sąjungą „Solidarumas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinę sąjungą grindžiamas tuo, kad CPK 55 ir 56 straipsnių nuostatos, reikalaujančios atstovams turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą yra diskriminuojančios, kiti teismai administracinėse, darbo bylose neriboja T. G. teisės atstovauti profesines sąjungas ir jų narius pagal įgaliojimus. Ieškovas nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė jo teisę kreiptis į teismą, kaip juridinių asmenų įgaliotam atstovui, dėl teismų priimtų procesinių sprendimų sumažėjo jo darbo galimybės, todėl buvo atlikti neteisėti veiksmai, padaryta neturtinė žala. Ieškovo įsitikinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje nepagrįstai nurodė, kad T. G. neturi ieškovių vardu atlikti procesinius veiksmus, nes teismui nebuvo pateikti jo aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą patvirtinantys dokumentai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad viena pagrindinių žmogaus teisių garantijų yra jo teisė kreiptis į teismą (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis. Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus civilinio proceso teisės principus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Toks reguliavimas, be kita ko, taip pat gali būti grindžiamas tuo, kad nurodyta teisė negali būti įgyvendinama abstrakčiai, nesant taisyklių, leidžiančių tinkamai pasirengti būsimam teisiniam procesui bei apibrėžti nagrinėtino ginčo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-313/2019, 28 punktas).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje taip pat nurodo, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Siekiant užtikrinti veiksmingą teisingumo vykdymą, šią teisę gali riboti nacionalinės procedūros (žr. EŽTT 2006 m. liepos 27 d. sprendimo byloje Nedzela prieš Prancūziją, peticijos Nr. 73695/01, 45 punktą; 2008 m. spalio 14 d. sprendimo byloje Mesutoglu prieš Turkiją, peticijos Nr. 36533/04, 21 punktą).

Tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija priimtose nutartyse, pasisakydamos dėl procesinių dokumentų pateikimo tvarkos išsamiai motyvavo ir pagrindė, kokie dokumentai turi būti pateikti prie įgaliojimo, kuriuo įgaliojamas darbuotojas (be kita ko, įgaliojime įvardijamas teisininku) atstovauti proceso šalį byloje.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. rugsėjo 22 d. nutartyje (nutarties 13 punktas) konstatavo, kad CPK 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė savo bylas teisme vesti patiems arba per atstovus. CPK 56 straipsnio 1 dalyje išvardinti asmenys, kurie gali būti fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme. Pagal šio straipsnio 1 dalies 5 punktą fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą gali būti profesinės sąjungos, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose. Šiuo atveju bylą teisme veda profesinės sąjungos vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai). Šios nutarties 14 punkte pažymėta, kad Atstovo pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka išduotame ir įformintame įgaliojime (CPK 57 straipsnio 1 dalis). Fizinių asmenų duodami įgaliojimai patvirtinami notarine tvarka (CPK 57 straipsnio 2 dalis). CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose numatytais atvejais, kai bylą teisme veda atitinkamai profesinės sąjungos ar asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, taip pat CPK 56 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju įgaliojimus Civilinio kodekso nustatyta tvarka gali išduoti atitinkamo juridinio asmens organas, o šio CPK 56 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu atveju – atstovaujamas antstolis. Minėtų normų visuma leidžia daryti išvadą, kad teismui privalo būti pateiktas tiek įgaliojimas, tiek kiti duomenys, pagrindžiantys asmens teisę būti atstovu, nagrinėjamu atveju – aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo įgijimą patvirtinantys dokumentai.

Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad CPK 56 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktuose imperatyviai įtvirtinta, kad profesinės sąjungos ar asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens atstovais pagal pavedimą teisme gali būti tik jų darbuotojai (tarnautojai), turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Taigi juridinio asmens atstovai turi atitikti du reikalavimus - išsilavinimo ir darbo (valstybės tarnybos) santykių egzistavimo. Tokie reikalavimai nurodomi ir kasacinio teismo praktikoje (LAT 2015-06-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015).

Teismas pažymi, kad civilinio proceso normos asmenų, galinčių būti atstovais civiliniame procese pagal pavedimą klausimus reglamentuoja pakankamai aiškiai ir imperatyviai. CPK 56 straipsnis nustato baigtinį ratą asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į įstatymo nustatytą asmenų ratą, negali atstovauti asmeniui civiliniame procese pagal pavedimą. Griežtą atstovavimo pagal pavedimą reglamentavimą lemia tai, kad civiliniam procesui tinkamai vesti ir pasiekti vieną pagrindinių civiliniam procesui keliamų tikslų – teikti kvalifikuotą teisinę pagalbą – reikalingos aukšto lygio teisės žinios.

Įvertinęs Vilniaus miesto apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo priimtų procesinių spendimų (nutarčių) turinį, CPK nuostatas, reglamentuojančias atstovavimo teisme institutą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl CPK atstovavimo teisme institutą reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog ieškovo nurodytos teismų priimtos procesinės nutartys yra akivaizdžiai neteisėtos, savavališkos, priimtos ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią nusistovėjusią teismų praktiką.

Ieškovo nurodyti nesutikimo su teismų procesiniais sprendimais argumentai, kad kiti teismai leidžia atstovauti ieškovui nagrinėjant bylas, negali būti pagrindas pripažinti neteisėtais Vilniaus miesto apylinkės teismo ir/ar Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos veiksmus, priimant procesines nutartis, dėl kurių priėmimo ieškovas kildina neturtinę žalą nagrinėjamoje byloje.

Apibendrindamas aukščiau nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad neegzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Ieškovui neįrodžius teisėjų neteisėtų veiksmų, priimant nutartis, kitų civilinės atsakomybės sąlygų vertinimas, įskaitant žalą ir jos dydį, neturi teisinės reikšmės, todėl teismas su tuo susijusių argumentų nevertina.

Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad nesant neteisėtų veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįsta ir neįrodytas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268 ir 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmus.