Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo O. K. ir P. K. (P. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarties dalies, kuria O. K. į bylą įtraukta atsakove, civilinėje byloje Nr. B2-2156-431/2014 pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovui individualiai įmonei „Kapetra“ dėl bankroto bylos iškėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 5 d. nutartimi iškėlė atsakovui individualiai įmonei (toliau – ir IĮ) „Kapetra“ bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskyrė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Bankroto lyderiai“. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi šią pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Vilniaus apygardos teisme buvo gautas bankrutuojančios IĮ „Kapetra“ administratoriaus UAB „Bankroto lyderiai“ prašymas įtraukti į bylą IĮ „Kapetra“ savininką P. K. ir jo sutuoktinę O. K. atsakovais. Bankroto administratorius prašymą grindė tuo, kad bankrutuojant IĮ „Kapetra“, bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turtas nėra atskiriamas nuo savininko (savininkų) turto, todėl neužtekus šios įmonės turto, kreditorių finansiniai reikalavimai bus tenkinami iš įmonės savininkų turto. Dėl šių priežasčių tiek įmonės savininkas, tiek savininko sutuoktinė privalo dalyvauti bankroto byloje kaip bendraatsakoviai.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartimi tenkino bankrutuojančios IĮ „Kapetra“ administratoriaus UAB „Bankroto lyderiai“ prašymą ir P. K. bei O. K. įtraukė į civilinę bylą Nr. B2-2156-431/2014 pagal ieškovo akcinės bendrovės (toliau – ir AB) DNB banko ieškinį atsakovui IĮ „Kapetra“ dėl bankroto bylos iškėlimo bendraatsakoviais.

Teismas atsižvelgė į kasacinio teismo suformuotą praktiką, kad bankrutavusios individualios įmonės savininkas turi dalyvauti bankroto byloje bendraatsakoviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004), taip pat nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl individualios įmonės savininko (savininkų) nustatymo bei įmonės priklausymo asmeninės ar jungtinės nuosavybės teise savininkui (savininkams) nustatymo turi būti vadovaujamasi sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.88 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007). Teismas atkreipė dėmesį, kad kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos - visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis, jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 straipsnis). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad yra pagrindas IĮ „Kapetra“ savininką P. K. ir jo sutuoktinę O. K. įtraukti į bylą bendraatsakoviais.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

O. K. ir P. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarties dalį, kuria O. K. įtraukta į civilinę bylą Nr. B2-2156-431/2014 bendraatsakove. Apeliantai nurodo, kad jie 2011 m. rugsėjo 30 d. sudarė povedybinę sutartį, kurioje susitarė, kad nuo šios sutarties sudarymo kiekvieno vardu įgytas turtas bus laikomas kiekvieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Kadangi IĮ „Kapetra“ įsteigė P. K., apeliantų teigimu, įmonė laikoma asmenine P. K. nuosavybe.

Ieškovas AB DNB bankas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pagal kasacinio teismo praktiką santuokos metu įsteigta individuali įmonė iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 straipsnis). Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2011; 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007).Iš apeliantų pateiktos povedybinės sutarties turinio matyti, kad apeliantams santuokos liudijimas buvo išduotas 1999 m. gegužės 14 d., o individuali įmonė buvo įregistruota 2010 m. liepos 26 d., t. y. santuokos metu ir iki povedybinės sutarties sudarymo. Be to, povedybinės sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad sutuoktiniai susitaria bendrai tvarkyti santuokoje įgytą turtą, kartu pagal išgales dalyvauti tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas. Taigi šios aplinkybės įrodo, kad individualiai įmonei povedybine sutartimi nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas nėra taikomas.Aplinkybė, kad individualios įmonės steigėjas buvo tik P. K., nepatvirtina, kad ši įmonė priklauso jam asmeninės nuosavybės teise.Apeliantai neįrodė, kad iš įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos gautų pajamų nebuvo siekiama tenkinti šeimos poreikius. Taip pat neįrodyta, kad individuali įmonė buvo įsteigta iš asmeninių P. K. lėšų ar slapta nuo O. K..

Atsakovo bankrutuojančios IĮ „Kapetra“ bankroto administratorius UAB „Bankroto lyderiai“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Povedybine sutartimi apeliantai susitarė dėl turto režimo, taikomo tik turtui, įgytam po sutarties sudarymo, o IĮ „Kapetra“ įsteigta 2010 m. liepos 26 d., t. y. iki minėtos sutarties sudarymo.Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatas turtas, įgytas santuokoje, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Povedybinėje sutartyje nėra pasisakyta apie turto, įgyto iki šios sutarties sudarymo, teisinį režimą, todėl turtui, įgytam santuokoje iki sutarties sudarymo, taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas, kuris nustato, jog kiekvieno iš sutuoktinių santuokoje įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.82 straipsnis, 3.87 straipsnis, 3.88 straipsnis, 3.91 straipsnis), todėl pagal prievoles, kylančias iš bendro sutuoktinių turto, atsako abu sutuoktiniai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantus įtraukė į bankroto bylą atsakovais. Be to, remiantis povedybinės sutarties nuostatomis, pagal bendras prievoles sutuoktiniai atsako solidariai (3.4 punktas), todėl pareiga atsakyti pagal neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, t. y. IĮ „Kapetra“, prievoles kyla abiems sutuoktiniams.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šios teisės įgyvendinimo procesinė tvarka nustatyta CPK ir kitų įstatymų. Pozityvius teisinius padarinius kreipimasis į teismą suinteresuotam asmeniui gali sukelti tik tuo atveju, jeigu ši teisė bus įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų.

Šioje byloje taip pat būtina pažymėti, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto byloms nagrinėti yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 1 ir 3 dalys). Bankroto bylų proceso taisyklių ypatumus lemia bankroto materialiųjų teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.

Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Vadovaujantis CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, atskirasis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiama nutartis, kuri pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas (CPK 338 straipsnis). CPK 315 straipsnio 5 dalis nustato, kad jei CPK 315 straipsnio antrosios dalies 1–3 punktuose nurodyti trūkumai paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis).

Apeliacinio apskundimo objektu yra ne visos pirmosios instancijos teismo nutartys. Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nutartys gali būti skundžiamos paduodant atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo šiais atvejais: 1) CPK numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu yra ir tai, kad atskiruoju skundu apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis, priimta įmonės bankroto byloje.

Pažymėtina, kad nei ĮBĮ, nei CPK atskirai nenustato bankrutuojančios įmonės, kuri turi atsakovo procesinę padėtį, atstovo – bankroto administratoriaus – teisės kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą su prašymu patraukti byloje nedalyvaujantį asmenį dalyvauti byloje bendraatsakoviu. Kita vertus, CPK 43 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad jeigu nagrinėjant bylą paaiškėja, jog ieškinio reikalavimas gali būti nukreiptas dar kitiems byloje nedalyvaujantiems asmenims, teismas ieškovo prašymu gali patraukti šiuos asmenis dalyvauti byloje atsakovais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši įstatymo nuostata iš esmės gali būti taikoma ir tokiu atveju, kai prašymą įtraukti asmenį į bylą atsakovu bankroto byloje pareiškia bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius. CPK nenustato galimybės atskiruoju skundu apskųsti teismo nutartį, kuria asmuo įtrauktas į bylą atsakovu ar bendraatsakoviu. Taip pat ir ĮBĮ nenustato tokios galimybės.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad atskiruoju skundu šioje byloje apskųsta nutartis neužkerta galimybės tolesnei bankroto bylos eigai ar konkrečių su bankroto procedūromis susijusių procesinių klausimų sprendimo eigai. Pažymėtina, kad toks procesinis teismo sprendimas neatima ir nesuvaržo O. K. procesinių teisių – visus atsikirtimus, susijusius su jos atsakomybe už bankrutuojančios IĮ „Kapetra“ neįvykdytas prievoles, ji galės reikšti bankroto proceso metu, sprendžiant konkrečius su bankroto procedūromis susijusius procesinius klausimus.

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad bankrutuojančios IĮ „Kapetra“ administratorius pateikė teismui prašymą įtraukti į bankroto bylą bendraatsakoviais įmonės savininką P. K. ir jo sutuoktinę O. K.. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartimi šį administratoriaus prašymą tenkino. Atskiruoju skundu yra apskųsta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarties dalis, kuria O. K. įtraukta į civilinę bylą bendraatsakove, tačiau, kaip minėta, pagal įstatymus toks procesinis sprendimas negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Pažymėtina, kad tokios pačios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1955/2011; 2008 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-162/2008).

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad O. K. ir P. K. atskirasis skundas pirmosios instancijos teisme buvo priimtas be teisėto pagrindo, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti atskirąjį skundą priimti, nes apskųsta pirmosios instancijos teismo nutarties dalis pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Atsižvelgęs į nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinis teismas sprendžia, kad apeliacinis procesas, pradėtas pagal O. K. ir P. K. atskirąjį skundą, nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas iš esmės nenagrinėja ir nevertina apeliantų argumentų, susijusių su apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, teisėtumu ir pagrįstumu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį procesą pagal O. K. ir P. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarties dalies, kuria O. K. įtraukta į civilinę bylą Nr. B2-2156-431/2014 bendraatsakove, nutraukti.