- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-21
- Bylos Nr.
- 2-1955/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. A. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutarties dalies, kuria buvo nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones R. A. turto atžvilgiu ir nuspręsta R. A. įtraukti į bankrutavusios B. A. individualios įmonės bankroto bylą bendraatsakove, panaikinimo civilinėje byloje Nr. B2-315-425/2011.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2010 m. liepos 23 d. nutartimi B. A. individualią įmonę pripažino nemokia ir iškėlė bankroto bylą, 2011 m. sausio 24 d. nutartimi patvirtino šios įmonės kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašą, 2011 m. kovo 1 d. nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir likvidavo, patvirtino patikslintus kreditorių finansinius reikalavimus, sudarančius 116 557,87 Lt.
Šalies argumentai
Bankrutavusios B. A. individualios įmonės administratorius Lygaudas Petronis kreipėsi į teismą su prašymu areštuoti B. A. individualios įmonės savininko B. A. ir R. A. vardu registruotą turtą, motyvuodamas tuo, kad įmonės turto neužteks administravimo išlaidoms ir kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2011 m. gegužės 24 d. nutartimi nutarė: 1) areštuoti bankrutavusios B. A. individualios įmonės savininko B. A. ir įmonės savininko sutuoktinės R. A. vardais registruotą 136 560,00 Lt vertės nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant areštuotą turtą parduoti, įkeisti, nuomoti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims; 2) į bankrutavusios B. A. individualios įmonės bankroto bylą bendraatsakovais įtraukti įmonės savininką B. A. bei jo sutuoktinę R. A..
Teismas nusprendė areštuoti bankrutavusios B. A. individualios įmonės savininko B. A. ir jo sutuoktinės R. A. vardais registruotą turtą, užtikrinant 116 557,87 Lt kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą bei 20 000 Lt administravimo išlaidų, patvirtintų bankrutavusios B. A. individualios įmonės 2011 m. vasario 24 d. kreditorių susirinkimo nutarimu apmokėjimą, iš viso už 136 560,00 Lt sumą, vadovaudamasis CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Taip pat teismas, įvertinęs tai, kad įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu gali atsirasti įmonės savininko turtinė atsakomybė įmonės kreditoriams, nusprendė į bankrutavusios B. A. individualios įmonės bankroto bylos nagrinėjimą bendraatsakovu įtraukti įmonės savininką B. A. ir jo sutuoktinę R. A..
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu R. A. prašo:
1) panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutarties dalį, kuria buvo areštuotas R. A. vardu įregistruotas asmeninis, dovanojimo būdu įgytas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), t.y. 35/100 pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 35/100 ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), visas garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 35/100 kiemo statinių, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);
2) panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutarties dalį, kuria buvo areštuotas jai ir jos vyrui B. A. bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe priklausantys pusė 65/100 gyvenamo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pusė 65/100 ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pusė garažo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pusė 65/100 kiemo statinių, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini);
3) panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta ją įtraukti į B. A. individualios įmonės bankroto bylą bendraatsakove.
Atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad trečdalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), su trečdaliu ūkinio pastato, visu garažu ir trečdaliu kiemo statinių jai padovanojo tėvai 1997 m. balandžio 7 d., todėl šis turtas tapo jos asmenine nuosavybe. Kitą dalį gyvenamojo namo su priklausiniais ji su vyru B. A. išpirko 2005 m. gegužės 15 d., todėl tapo jų bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe. Anot apeliantės, vadovaujantis CPK 145 straipsnio 5 dalimi, teismas turėjo teisę areštuoti tik jos vyrui priklausančią namo dalį ir jo priklausinius, bet ne jos asmenine nuosavybės teise priklausantį turtą ir pusę dviejų trečdalių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto, esančio (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad ji pati turi verslą ir gauna savų pajamų, iš kurių save išlaiko, jos vyro individuali įmonė su ja ir jos darbine veikla nesusijusi, todėl ji neprivalo atsakyti už jos vyrui priklausančios įmonės skolas, o teismas turėjo atskirti jai priklausančią turto dalį ir areštuoti tik jos vyrui B. A. nuosavybės teise priklausantį turtą. Esant šioms aplinkybėms, anot apeliantės, teismas taip pat nepagrįstai ją įtraukė į bankrutavusios B. A. individualios įmonės bankroto bylą bendraatsakove.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą bankrutavusios B. A. individualios įmonės administratorius Lygaudas Petronis prašo R. A. atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad B. A. individuali įmonė yra laikoma B. A. ir R. A. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes ši įmonė yra įregistruota po atsakovų santuokos sudarymo, todėl nesvarbu, kurio iš sutuoktinių vardu yra įregistruota įmonė. Kadangi R. A. nėra pasinaudojusi teise, numatyta CK 3.95 str., 3.96 str., todėl laikoma, kad B. A. tvarkė įmonės reikalus su sutuoktinės žinia ir jai pritariant. B. A. ir R. A. prievolės kreditoriams yra kilusios iš bendros nuosavybės – individualios įmonės tvarkymo, kurią valdant buvo gaunamos šeimos pajamos, todėl jų atsakomybė prieš kreditorius yra solidari. Esant solidariajai atsakomybei išieškojimas vykdomas iš bendro sutuoktinių turto ir jo nesant iš asmeninio sutuoktinių turto (CK 3.113 str.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad už įmonės skolas B. A. ir R. A. privalo atsakyti tiek savo asmeniniu, tiek bendru turtu, bei pagrįstai į bankrutavusios B. A. individualios įmonės bankroto bylą bendraatsakove įtraukė R. A..
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Atskirojo skundo dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmestina, pagal kitą atskirojo skundo dalį apeliacinis procesas nutrauktinas.
Pagal CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatą apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų priėmimui (CPK 338 str.). Jei CPK 315 straipsnio 2 dalies 1 - 3 punktuose nurodyti trūkumai paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 str. 5 d.).
Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalies nuostatą, pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) CPK numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 str. 3 d.).
Apeliantė atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutarties dalį, kuria ji buvo įtraukta į bankrutavusios B. A. individualios įmonės bankroto bylą bendraatsakove.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad CPK nenumato galimybės apskųsti teismo nutartį dėl asmenų įtraukimo į bylą šalimi, bei į tai, kad tokio pobūdžio teismo nutartis neužkerta galimybę tolesnei bylos eigai, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutarties dalies, kuria apeliantė buvo įtraukta į bankrutavusios individualios įmonės bankroto bylą bendraatsakove, turėjo atsisakyti priimti, nes tokio pobūdžio teismo nutartis pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 334 str. 1 d.). Kadangi ši aplinkybė buvo nustatyta apeliacinės instancijos teisme, apeliacinis procesas pagal šią atskirojo skundo dalį nutraukiamas (CPK 315 str. 5 d., 338 str.).
Byloje taip pat sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas patenkino bankrutavusios individualios įmonės administratoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankrutavusios individualios įmonės savininko sutuoktinės turto atžvilgiu, yra pagrįsta ir teisėta.
Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas, skirtas bankroto bylų nagrinėjimui, yra Įmonių bankroto įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.
CPK 144 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Remiantis šia proceso teisės norma, suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones.
Vadovaujantis CPK 150 straipsniu, laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali būti panaikinamos teismo, kurio žinioje yra byla, nutartimi.
Apeliantė R. A. atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamos nutarties dalį, kuria buvo nutarta jos turtui taikyti areštą, motyvuodama tuo, kad ji neturi pareigos atsakyti už sutuoktiniui priklausančios individualios įmonės prievoles savo turtu.
Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vadovavosi CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, kad pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, tokios įmonės turtas yra neatskirtas nuo įmonininko (savininko ar savininkų) turto, todėl, jei įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka šios įmonės turto, už jos prievoles atsako ir jos dalyviai savo turtu, tačiau ne tik ta turto dalimi, kuri yra bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, bet ir asmeniniu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Dėl individualios įmonės priklausymo nuosavybės teise turi būti taip pat sprendžiama vadovaujantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 str. 2 d.). Kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 str.). Toks šių prievolių teisinis kvalifikavimas leidžia apsaugoti individualios įmonės kreditorių interesus, drausmina bendraturčius sutuoktinius: turtą jie turi valdyti protingai, o prievoles vykdyti sąžiningai. Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad sutuoktinių turto – individualios įmonės – bendrumo prezumpcija yra paneigta, todėl apeliantė nepagrįstai prašo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas jos turtui B. A. individualios įmonės bankroto byloje.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad į kreditoriaus reikalavimą vykdyti prievolę (taip pat padengti bankrutavusios įmonės turto administravimo išlaidas) iš bendro sutuoktinių turto prievolės asmeniškai neprisiėmęs sutuoktinis turi teisę pareikšti visus atsikirtimus bei naudotis visomis procesinėmis teisėmis įrodinėdamas, kad reikalavimui tenkinti iš bendro sutuoktinių turto nėra CK 3.109 straipsnyje nustatytų pagrindų. Vadinasi apeliantė, siekdama, kad į jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą nebūtų nukreipiamas išieškojimas B. A. individualios įmonės bankroto byloje, turi teisę bankroto byloje reikšti materialinį teisinį reikalavimą dėl pripažinimo, jog verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, ir kad ji neturi pareigos atsakyti už įmonės skolas kaip juridinio asmens dalyvis ir taip paneigti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, taip pat įrodinėti, jog tam tikras turtas apeliantei priklauso asmeninės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje sprendžiamas tik procesinis klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, o materialiojo pobūdžio klausimas gali būti sprendžiamas tik iškėlus ginčą dėl materialiojo teisinio pobūdžio teisių ir pareigų.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso bei materialiosios teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto bylose klausimą, todėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutarties dalį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės R. A. turto atžvilgiu, palieka nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Palikti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutarties dalį, kuria buvo nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones R. A. turto atžvilgiu, nepakeistą.
Apeliacinį procesą, pradėtą pagal R. A. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutarties dalies, kuria R. A. buvo įtraukta į bankrutavusios B. A. individualios įmonės bankroto bylą bendraatsakove, nutraukti.