Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-160-601/2023

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-02-14
Bylos Nr.: e2A-160-601/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-34-3-00201-2021-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Evaldas Burzdikas, Edvardas Paliokas, Jurgita Sujetienė
Ieškovas: A. M.
Atsakovas: J. Š., K. Š., E. K.
Trečiasis asmuo: akcinė bendrovė SEB bankas

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-160-601/2023Teisminio proceso Nr.

2-34-3-00201-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.7; 2.4.2.1; 2.4.2.9.1; 2.6.37; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1 (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. vasario 14 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Edvardo Palioko ir Jurgitos Sujetienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-60-800/2022 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovams J. Š. ir K. Š. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir atsakovų E. K., J. Š., K. Š. priešieškinį ieškovui A. M. dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, dalių dydžio joje nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės arba piniginės kompensacijos (nuostolių) priteisimo, trečiasis asmuo – akcinė bendrovė SEB bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. M. 2021 m. kovo 4 d. kreipėsi į Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus, prašydamas iškeldinti atsakovus I. K., J. Š. ir K. Š. su visu jiems priklausančiu turtu iš ieškovui priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, Prienų rajone, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos. Tačiau 2022 m. kovo 17 d. teismo posėdžio metu ieškovo atstovas žodžiu nurodė, kad ieškinio atsisako, nes atsakovai išsikėlė iš A. M. priklausančio nekilnojamojo turto.

2. Atsakovai I. K. (po jos mirties (duomenys neskelbtini) jos įpėdinis E. K.), J. Š. ir K. Š. 2021 m. gegužės 25 d. pareiškė priešieškinį ir, patikslinę reikalavimus, prašė: 1) pripažinti, kad nekilnojamasis turtas, t. y. pastatas – gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, Prienų rajone, yra bendroji dalinė A. M., I. K. (jos įpėdinio E. K.), J. Š. ir K. Š. nuosavybė; 2) nustatyti, kad bendraturčių A. M., I. K. (jos įpėdinio E. K.), J. Š. ir K. Š. nuosavybės dalys bendrojoje dalinėje nekilnojamojo turto nuosavybėje yra lygios; 3) atidalinti A. M., I. K. (jos įpėdiniui E. K.), J. Š. ir K. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (pastatą – gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkio pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkio pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, Prienų rajone) priteisiant A. M. asmeninėn nuosavybėn I. K. (jos įpėdiniui E. K.), J. Š. ir K. Š. priklausančias dalis viso minėto nekilnojamojo turto ir priteisti iš A. M. I. K. (jos įpėdiniui E. K.), J. Š. ir K. Š. po 8 750 Eur kompensaciją kiekvienam iš jų; 4) teismui netenkinus 2–3 reikalavimų, priteisti I. K. (jos įpėdiniui E. K.) 16 161,82 Eur dydžio, J. Š. 9 210,94 Eur dydžio ir K. Š. 8 052,46 Eur dydžio piniginę kompensaciją (nuostolius).

Atsiliepimas

3. Atsakovai nurodė, kad ieškovas su I. K. 2006 metais užmezgė artimus santykius ir susitarė, kad ieškovas gyvens pas I. K., jai nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilkaviškio rajone, kartu su I. K. tėvais – J. Š. ir K. Š.. Vėliau, 2007–2008 metais visi persikėlė gyventi į naujai įsigytą namą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, Prienų rajone. Namas ir kiti statiniai bei žemės sklypas buvo įgyti ieškovo vardu, jam paėmus savo vardu kreditą. Tačiau namo remontui buvo naudojamos I. K. už aukščiau minėto buto pardavimą gauti pinigai (28 000 Lt, kas sudaro 8 109,36 Eur). Atsakovai J. Š. ir K. Š., vos tik nupirkus turtą (duomenys neskelbtini) kaime, visą savo pensiją atiduodavo ieškovui, kad jis mokėtų iš šių pinigų paskolą, dengtų komunalinius mokesčius, atliktų kitus mokėjimus, jeigu ir kiek tokių buvo. Be to, 2011 m. rugpjūčio 24 d. J. Š. kartu su kitais giminaičiais pardavė jiems nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą su statiniais, o 2017 m. spalio 12 d. ir kitą žemės sklypą, už kuriuos J. Š. gauti pinigai buvo panaudoti namo priestato statybai, bendram ūkiui, paskolos grąžinimui, namo ir kito turto priežiūrai, remontui bei kt. Taigi, namas, kaip ir kiti su juo pirkti pastatai ir statiniai bei žemės sklypas, priklauso tiek ieškovui, tiek visiems atsakovams, kadangi šis turtas buvo įsigytas ir gerintas ieškovui ir atsakovams vykdant bendrą jungtinę veiklą. Todėl laikytina, kad tokiu būdu buvo sukurta bendroji dalinė ieškovo ir atsakovų nuosavybė, kurioje atsakovų dalys net didesnės nei ieškovo, nes atsakovų piniginiai įnašai yra ženkliai didesni. Negana to, savo fiziniu darbu prie turto gerinimo atsakovai taip pat prisidėjo daugiau, nei ieškovas.

Šalies argumentai

4. Ieškovas A. M. su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad sudaręs kredito sutartį, 2007 m. balandžio 3 d. įsigijo gyvenamąjį namą, žemės sklypą bei jame esančius pagalbinius pastatus. Kadangi jį su I. K. siejo glaudūs santykiai, pastaroji apsigyveno kartu, o vėliau, atvykę pasisvečiuoti, „užsibuvo“ ir atsakovai J. Š. bei K. Š., nors dėl to niekas su juo nesitarė. Ieškovas pabrėžė, kad jis niekuomet neplanavo ir nesitarė su atsakovais įsigyti bendro būsto, kuriame visi galėtų gyventi. Jo vienintelis tikslas buvo įsigyti nuosavą būstą sau. Tuo tarpu atsakovų nurodomos aplinkybės, kad neva jie bendrai su juo nusprendė pirkti bendram gyvenimui skirtą būstą, paimant kreditą, o iš I. K. ir J. Š. parduoto nekilnojamo turto gautus pinigus panaudoti namo remontui ir rekonstrukcijoms, yra neteisingos. Atsakovai niekaip neprisidėjo prie turto įsigijimo, be to, atsakovai J. Š. ir K. Š. niekaip ir negalėjo prisidėti prie namo pirkimo, nes jie nebuvo matę jo ketinamo pirkti namo ir net neturėjo lėšų namo įsigijimui. Taigi, ieškovas įsigijo turtą savo vardu iš savo asmeninių lėšų bei banko paskolos, o būstą remontavo taip pat iš banko skolintomis lėšomis. Anot ieškovo, faktas, kad J. Š. dalį savo gaunamos pensijos lėšų išgrynindavo bankomate, niekaip negali būti traktuojamas kaip paskolos už jam priklausantį nekilnojamą turtą dengimas. Savo gautas pajamas J. Š. naudojo išskirtinai tik atsakovų reikmėms tenkinti. Be to, J. Š. mėnesio pajamos tesiekė 194,19 Eur. Pažymoje apie I. K. valstybinį socialinį draudimą taip pat matyti duomenys, kad I. K. gaunamas darbo užmokestis buvo nedidelis, gana ilgus laikotarpius nuo 2007 m. rugsėjo mėn. iki 2008 m. kovo mėn., nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2012 m. balandžio mėn., bei nuo 2019 m. spalio mėn. iki 2020 m. rugpjūčio mėn. ji apskritai neturėjo darbo. Tuo tarpu visos SEB banko paskolos įmokos yra nurašytos nuo asmeninės jo banko sąskaitos SEB banke. Į šią SEB banko sąskaitą yra pervedama jo neįgalumo pensija – 373,42 Eur (2015 m. išmokos dydis siekė 235,90 Eur). Ir šios pensijos pilnai pakako banko paskolai tiek už turto įsigijimą, tiek už jo renovavimą, padengti. SEB bankas tiesiogiai nuo asmeninės jo sąskaitos nusirašo 101,40 Eur įmoką už turto įsigijimo paskolą ir 93,97 Eur už turto renovavimo–remonto paskolą. Teismui pateiktuose Swedbank sąskaitos išrašuose taip pat atsispindi duomenys apie kitas jo pajamas. Banko kredito suteikimo momentu ir iki 2008 m. birželio mėnesio jis dirbo Kauno miesto priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje ir jo gaunamas atlygis vidutiniškai siekė 1 559 Lt, kas tuo metu buvo tiktai geras atlyginimas. Išeinant iš tarnybos, 2008 m. birželio mėn. jam buvo išmokėta 10 782 Lt baigus tarnybą, taip pat buvo paskirta valstybės tarnautojo (VMR) pensija 431,32 Lt ir invalidumo pensija 778,61 Lt. Gaudamas neįgalumo ir valstybės tarnautojo pensijas, jis dar dirbo ir gaudavo darbo užmokestį. Susumavus nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. jo gautas pajamas, matyti, kad jos siekia 104 780,15 Eur. Nuo 2007 m. rugsėjo mėn. iki 2010 m. gruodžio 31 d. gautų pajamų į Swedbank suma siekė 55 350,82 Lt. O SEB banko pateiktoje 2021 m. balandžio 30 d. pažymoje nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 29 d. iki 2021 m. balandžio 29 d. ieškovas grąžino 14 630,98 Eur sumą ir sumokėjo 17 578,76 Eur palūkanų; viso sumokėta 32 208 Eur. Ieškovas tvirtina, kad atsakovai nei finansiškai, nei fiziniu darbu prie namo gerinimo ar banko paskolos įmokų mokėjimo neprisidėjo, nes savo pinigines lėšas jie naudojo išimtinai tik savo poreikiams, o faktai dėl rūpybos J. Š. ir neįgalumo K. Š. nustatymo, paneigia jų argumentus dėl jų pajėgumo sunkiai fiziškai dirbti.

Atsiliepimas

5. Trečiasis asmuo AB SEB bankas prašė netenkinti atsakovų patikslinto priešieškinio reikalavimo dėl AB SEB bankui įkeisto turto pripažinimo priklausant bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nurodė, kad šis reikalavimas neturi teisinio pagrindo, yra nesuderinamas su AB SEB banko ir ieškovo sudaryto susitarimo dėl hipotekos sąlygomis ir pažeidžia AB SEB banko, kaip hipotekos kreditoriaus, teises ir teisėtus interesus bei lūkesčius. AB SEB bankas pažymėjo, jog jam nėra žinomi tarp ieškovo, atsakovų bei I. K. galimai buvę vidiniai susitarimai dėl turto remonto, išlaikymo, lėšų investavimo ir kitų klausimų, todėl klausimą dėl kompensacijos ir / ar nuostolių priteisimo AB SEB bankas prašė spręsti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į proceso šalių reikalavimų pagrįstumą ir bylos nagrinėjimo metu surinktus įrodymus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Alytaus apylinkės teismas skundžiamu 2022 m. spalio 3 d. sprendimu priėmė ieškovo atsisakymą nuo ieškinio dėl iškeldinimo ir šią bylos dalį nutraukė. Teismas taip pat tenkino dalį priešieškinio, t. y.: (i) priteisė atsakovui E. K. (I. K. įstatyminiam įpėdiniui) asmeninės nuosavybės teise ½ dalį turto: pastatą – gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, Prienų rajone; (ii) atidalino A. M. ir E. K. (I. K. įstatyminiam įpėdiniui) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą ir A. M. natūra priteisė nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: pastatą – gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, Prienų rajone, 35 000,00 Eur vertės, o E. K. iš A. M. priteisė ½ dalį, t. y. 17 500,00 Eur kompensaciją. Kitą priešieškinio dalį teismas atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, o, sprendimui įsiteisėjus, nurodė, kad panaikinamos ir laikinosios apsaugos priemonės.

7. Teismas išanalizavęs šalių pateiktus dokumentus, o taip pat išklausęs liudytojų ir šalių paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, padarė išvadą, kad I. K. ir A. M., 2006 metais pradėję gyventi kartu, galėjo tartis ir susitarė dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą ir, anot teismo, bendras jų gyvenimas daugiau kaip 14 metų tai patvirtina. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas A. M. kategoriškai neigia buvus kokį nors susitarimą dėl jungtinės veiklos su I. K., šias aplinkybes paneigia faktas, jog iš karto po nekilnojamojo turto, esančio Vilkaviškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, pardavimo nuo jos sąskaitos buvo nuimta 22 500,00 Lt suma (kas atitinka 6 506,65 Eur), o I. K., pardavusi vienintelį savo gyvenamąjį plotą, apsigyvena A. M. įgytame name. Ir, nors bylos nagrinėjimo teisme metu I. K. mirė, dėl ko buvo apsunkinta reali galimybė išsiaiškinti kuriam konkrečiam tikslui buvo panaudoti parduoto buto pinigai, teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad jie, vis dėlto, buvo panaudoti būtent A. M. įgyto turto gerinimui (tai, kad ieškovo A. M. įgytas namas reikalavo kapitalinio remonto ir remonto darbai buvo gana dideli, patvirtino visi byloje apklausti liudytojai, taip pat rašytiniai įrodymai).

8. Teismas, pripažinęs ginčo objektą bendrąja daline I. K. ir A. M. nuosavybe, atsižvelgdamas į liudytojų parodymus bei į bylą pateiktų bankų sąskaitų išrašus, taip pat padarė išvadą, kad jiems priklauso po ½ dalį, o atsižvelgęs į ginčo objekto tikėtiną rinkos vertę (35 000,00 Eur, kurios neginčijo nei viena iš bylos šalių), visą turtą natūra priteisė ieškovui, už I. K. turėjusią atitekti bendrosios dalinės nuosavybės dalį, jos įstatyminiam įpėdiniui E. K. priteisdamas 17 500,00 Eur kompensaciją iš ieškovo.

9. Teismas sprendė, kad atsakovų J. Š., K. Š. ir dukros I. K. šeimos gyvenimas kartu viename būste nuo pat jo įsigijimo, atsakovų prisidėjimas prie turto išlaikymo ir gerbūvio, gyvenimo sąlygų gerinimo, patvirtina tarp šeimų buvus faktinį susitarimą dėl naudojimosi turtu. Tačiau, teismo įsitikinimu, šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip išimtinai jungtinės veiklos santykius patvirtinantys argumentai, juolab, nuosavybės teisės įgijimo pagrindu. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovai J. Š. ir K. Š. neįrodė tarp jų ir A. M. buvus konkretų ir aiškų susitarimą dėl nekilnojamojo turto įsigijimo ir bendros dalinės nuosavybės sukūrimo, kaip jungtinės veiklos rezultato. Anot teismo, atsakovų J. Š. ir K. Š. tikslas buvo padėti dukrai I. K., t. y. jos šeimai įsigyti turtą bei tuo turtu bendrai naudotis iki mirties. Savarankiškai valdyti ir disponuoti naudojama turto dalimi atsakovai K. Š. ir J. Š. tikslo neturėjo. Tuo tarpu A. M. įsigijo ginčo turtą nuosavybės teise, prisiėmė prievoles pagal kredito sutartis ir jas vykdė, priėmė atsakovus kartu gyventi ir naudotis ginčo turtu. Taigi, šiuo atveju atsakovų K. Š. ir J. Š. tikslai ir interesai dėl rezultato negali būti pripažįstami sutampančiais. Teismo nuomone, tik po dukros I. K. mirties, ieškovui pateikus ieškinį dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, atsakovų interesas pasikeitė – atsirado poreikis naudojimąsi turtu įteisinti bei pripažinti juos turint nuosavybės teisės dalį į ginčo turtą.

10. Teismas laikė nepagrįstu ir neįrodytu ir atsakovų J. Š. ir K. Š. reikalavimo dalį dėl piniginės kompensacijos (nuostolių) už investicijas į turtą ir kredito bei palūkanų dengimą. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovai į bylą pateikė 2011 m. rugpjūčio 24 d. ir 2017 m. spalio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kurios patvirtina, kad J. Š. pardavė jai su kitais asmenimis priklausiusį turtą, jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad už šį turtą gauti pinigai buvo panaudoti ieškovo turto gerinimui ir kokiam konkrečiai, nepateikė. Priešingai, visi patvirtino, kad ir šiuo metu ieškovo namas nėra pilnai įrengtas ir tą faktą patvirtina, kad ginčo turto suma yra vos 35 000,00 Eur. Tuo tarpu į bylą atsakovų pateiktos banko sąskaitų išrašai ir jų itin išsami analizė leido teismui pripažinti, kad toks veiksmas kaip pinigų nuėmimas nuo K. Š. sąskaitos ir po trumpo laiko įdėjimas į A. M. sąskaitą buvo atliekamas. Tačiau, teismo įsitikinimu, šio fakto nepakanka, įrodinėjant tolimesnį pinigų panaudojimą, t. y. byloje nėra jokių duomenų kurie patvirtintų, tolimesnį šių pinigų panaudojimą išimtinai tik A. M. poreikių tenkinimui (paskolos dengimui). Byloje nepaneigta, kad šie pinigai buvo naudojami ne J. Š., K. Š., I. K. poreikių tenkinimui. Teismas pažymėjo, kad visuotinai žinoma aplinkybė, jog šalims reikėjo skirti lėšų, maistui, aprangai, komunaliniams mokesčiams, kurui, vaistams ir kitiems asmenų poreikiams patenkinti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Apeliaciniame skunde ieškovas A. M. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-60-800/2022 ir priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti visa apimtimi bei priteisti iš atsakovų E. K., J. Š., K. Š. visas ieškovo A. M. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

11.1. Pirmosios instancijos teismas sprendimu išėjo už pareikšto priešieškinio ribų, kadangi atsakovas E. K. (I. K. įstatyminis įpėdinis) teikė patikslintą priešieškinį kartu su atsakovais J. Š. ir K. Š., prašydami pripažinti, kad nekilnojamasis turtas yra bendroji dalinė visų trijų atsakovų nuosavybė bei šį turtą atidalinti visoms keturioms bylos šalims. Taigi hipotetiniu atveju, pirmosios instancijos teismui nusprendus patenkinti šiuos patikslinto priešieškinio reikalavimus, kiekvienai iš šalių turėtų būti priteista po ¼ nekilnojamojo turto dalies ir jos atidalintos, bet ne po ½ ieškovui ir vienam teismo pasirinktam atsakovui;

11.2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas ir I. K. sukūrė bendrą dalinę nuosavybę, mokėdami bendrą kreditą, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, ieškovo ir kreditoriaus AB SEB banko interesams (bankas nesutiko, kad dalis turto būtų priteista atsakovams). Apeliantas pažymėjo, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo įgytas pačiam ieškovui iš savo asmeninių lėšų sumokant 5 800,00 Lt (kas atitinka 1 679,80 Eur), o likusią sumą 72 200,00 Lt (kas atitinka 20 910,57 Eur) kredituojant AB SEB bankui, suteikusiam jam asmeninę paskolą nekilnojamojo turto įsigijimui. Be to, bankas taip pat suteikė 59 800 Lt (kas atitinka 17 319,28 Eur) kreditą, skirtą remontuoti būstą. Taigi, priešingai nei teigia atsakovai, gyvenamasis namas buvo pagerintas ir renovuotas iš banko skolintomis lėšomis. Tuo tarpu atsakovai niekur nedirbo ir gyveno iš minimalios pensijos, nesiekiančios net 200 Eur/mėn. Negana to, atsakovai neturėjo ir jokių realių galimybių savo fiziniu darbu prisidėti prie namo gerinimo dėl atsakovų prastos fizinės būklės, reikalaujančios rūpybos ir didelio specialiųjų poreikių lygio;

11.3. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, neva, ieškovas ir I. K. susitarė dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą ir I. K. gautus pinigus už jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto pardavimą investavo į ieškovo įsigytą nekilnojamąjį turtą. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad bylos nagrinėjimo teisme metu I. K. mirė, nepateikusi jokių asmeninių parodymų, patvirtinančių jungtinės veiklos sutarties sudarymo egzistavimą ir už buto pardavimą gautų lėšų investavimą į atsakovo nekilnojamąjį turtą. Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas įgijo kreditą ne tik nekilnojamojo turto įsigijimui, bet ir nekilnojamojo turto remontui, taigi nekilnojamojo turto remontas buvo atliktas būtent ieškovo asmeninio darbo užmokesčio ir asmeninio kredito lėšomis, ką patvirtino ir byloje liudijusios liudytojos V. E. ir L. S..

Atsiliepimas

12. Atsiliepime atsakovai E. K., J. Š. ir K. Š. apeliacinės instancijos teismo prašo atmesti ieškovo A. M. apeliacinį skundą ir palikti galioti Alytaus apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimą nepakeistą bei priteisti atsakovų E. K., J. Š. ir K. Š. naudai iš ieškovo A. M. atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:

12.1. Nors atsakovai ir prašė pripažinti nekilnojamąjį turtą bendrąja daline ieškovo, I. K. (jos įpėdinio E. K.), J. Š. ir K. Š. nuosavybe, tai teismo neribojo turtą pripažinti tik ieškovo ir I. K. bendrąja daline nuosavybe, teismui nustačius, kad tik šie du asmenys vykdė jungtinę (partnerystės) veiklą, sukuriant bendrąją dalinę turto nuosavybę. O nustačius, kad turtas yra bendroji dalinė tik ieškovo ir I. K. nuosavybė, teismas, remdamasis bylos medžiaga, turėjo pilną teisę nustatyti, kad bendraturčių (ieškovo ir I. K.) turto dalys – lygios. Tuo labiau, kad ir pačiu priešieškiniu buvo prašoma nustatyti, kad visų bendraturčių nuosavybės dalys bendrojoje dalinėje turto nuosavybėje yra lygios. Taigi teismas visiškai pagrįstai tenkino pareikšto priešieškinio dalį;

12.2. Nors I. K. bylos nagrinėjimo metu mirė, dėl to nespėjo teismui duoti paaiškinimų žodžiu, teismo darytoms išvadoms, su kuriomis nesutinka ieškovas, tai neturi jokios įtakos. Kadangi faktą, jog ieškovas vykdė jungtinę veiklą su I. K., ir, kad jos pagrindu sukūrė bendrą dalinę turto nuosavybę patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Be to, I. K. savo paaiškinimus dar iki mirties spėjo išdėstyti tiek atsiliepime į ieškovo ieškinį, tiek ir priešieškinyje, kuriuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad vykdė jungtinę veiklą su ieškovu ir kad turtas yra bendra dalinė ieškovo ir jos nuosavybė;

Šalies argumentai

12.3. Ieškovo apeliacinio skundo teiginys, kad jam nėra žinoma, kur I. K. išleido už parduotą savo butą gautus pinigus, yra nepagrįstas. Visi pinigai, I. K. gauti iš jai nuosavybės teise priklausiusio buto pardavimo, poros mėnesių eigoje buvo išgryninti (dalyje atvejų dar ir grynindavo juos kartu su ieškovu, tuose pačiose bankomatuose, tuo pačiu metu, tokiomis pačiomis sumomis) ir panaudoti tuo metu vykusiems ginčo namo statybos darbams. Tai patvirtino ne tik pati I. K. procesiniuose dokumentuose, paaiškinimus davę E. K. bei J. Š., bet ir visi parodymus byloje davę liudytojai (S. M., L. S., L. K., V. E.);

12.4. Priešingai nei teigia ieškovas, statybos darbams, atliktiems ginčo name, dėl kurių namas buvo pagerintas iš esmės, buvo naudojami ne tik iš banko skolinti pinigai (59 000 Lt), bet ir I. K. už jos parduotą butą gauti 28 000 Lt, taip pat kiti ieškovo ir I. K. skolinti, gauti pinigai, tame tarpe pajamos iš žemės nuomos, darbo užmokestis, draudimo išmokos, nedarbo išmokos bei atsakovų J. Š. ir K. Š. pinigai (pensijos, už parduotus tėvų namus, žemes gauti pinigai);

12.5. Nepriklausomai nuo to, jog kreditas buvo paimtas ieškovo vardu, banko paskola buvo grąžinama kartu su palūkanomis iš bendrų pinigų, kadangi tuo metu ieškovas gyveno su I. K. kaip viena darni šeima ir vedė bendrą ūkį;

Atsiliepimas

12.6. Atsakovai, priešingai nei Apeliaciniame skunde teigia Ieškovas, įrodė prisidėję prie Turto įsigijimo (tiek mokant pradinį įnašą, tiek dengiant kreditą su palūkanomis) ir jo remonto bei rekonstrukcijos darbų (tiek dengiant kreditą su palūkanomis, tiek investuojant asmenines lėšas, tame tarpe, I. K. investuojant į Turto pagerinimus jos už Butą gautus 28 000 Lt, taip pat atliekant kitus namų ūkio, Turto priežiūros darbus), todėl teismas pagrįstai Turtą pripažino bendrąja daline Ieškovo ir I. K. nuosavybe, J. Š. ir K. Š. indėlį į bendrą gyvenimą vertinat kaip prisidėjimą prie dukros I. K. gyvenimo sąlygų gerinimo ir jai tenkančios bendros dalinės nuosavybės su Ieškovu sukūrimo.

12.7. Nors apeliantas tvirtina, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia hipotekos kreditoriaus AB SEB banko interesus, pats bankas sprendimo apeliaciniu skundu neskundė. Tuo tarpu apeliantas nėra įgaliotas ginti banko interesus. Juolab, kad skundžiamu sprendimu tik buvo išspręstas ieškovo ir atsakovų tarpusavio santykių klausimas, per kompensaciją, kas hipotekos kreditoriaus interesų negalėjo pažeisti ir (ar) turėti jiems bent kokios neigiamos įtakos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinis skundas atmetamas.

14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.

16. Byloje nustatyta kad nuo 2006 metų atsakovo E. K. mama I. K. gyveno kartu su apeliantu (ieškovu) A. M. jai priklausančiame bute, kuriame gyveno ir jos tėvai, esančiame Vilkaviškio r. sav. (duomenys neskelbtini) km. (toliau – butas). 2007 m. balandžio 3 d. apeliantas sudarė notarinę pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu jis savo asmeninės nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) ir jame esančius gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius adresu Prienų r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turtas), taip pat žemės sklypą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), žemės sklypą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), žemės sklypą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančius Prienų r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. Notarinėje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, jog viso parduodamo turto kaina yra 78 000 Lt (22 590 Eur). Iš SEB bankas 2007 m. kovo 29 d. kredito sutarties Nr. 0350718031353-34 nustatyta, kad apeliantui suteikta 72 2000 Lt kredito dalis skirta nekilnojamo turto įsigijimui, o taip pat ir 59 800 Lt kredito dalis, skirta remontuoti būstą. 2007 m. rugsėjo 24 d. I. K. pardavė savo butą už 28 000 Lt (8 109,36 Eur). 2007 m. pabaigoje apeliantas su I. K. ir jos tėvais (atsakovais J. Š. ir K. Š.) persikraustė gyventi į įsigytą namą (ginčo turtą), kurį visi remontavo, ir kuriame visi gyveno iki 2021 m. pradžios, kuomet kilo nesutarimai ir atsakovai (I. K., J. Š. ir K. Š.) išsikraustė iš ginčo turto. I. K. mirė (duomenys neskelbtini) Atsakovas E. K. (I. K. sūnus - įpėdinis) gyvena ne Lietuvoje.

17. Pirmosios instancijos teismas apelianto A. M. ir atsakovo E. K. mamos I. K. santykius kvalifikavo kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius, pripažino ginčo turtą bendrąja daline I. K. ir A. M. nuosavybe bei nustatė, kad jiems priklauso po ½ dalį. Ginčo turtą natūra priteisė apeliantui, o atsakovui E. K. (įstatyminiam I. K. įpėdiniui) priteisė iš apelianto 17 500 Eurų kompensaciją.

18. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad:

18.1. teismas išėjo už pareikšto priešieškinio ribų, kadangi atsakovas E. K. teikė patikslintą priešieškinį kartu su atsakovais J. Š. ir K. Š. ir prašė pripažinti, kad nekilnojamasis turtas yra bendroji dalinė visų trijų atsakovų nuosavybė bei šį turtą atidalinti visoms keturioms bylos šalims, tačiau teismas turtą atidalino tik tarp dviejų šalių (apelianto ir atsakovo E. K.);

18.2. teismas padarė nepagrįstą išvadą, neva, apeliantas (ieškovas) ir I. K. susitarė dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą.

Dėl priešieškinio ribų galimo peržengimo

19. CPK 263 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad <...> sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus.

20. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas). Pagal dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) ieškinio faktinį pagrindą ir ieškinio dalyką, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, pasirenka ir gali keisti tik ieškovas. Teismas dispozityviose bylose savo iniciatyva keisti šių ieškinio elementų negali.

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022).

22. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022).

23. Teisinė byloje kilusio ginčo kvalifikacija nėra savitikslė, ji neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Tinkamas įstatymo ginčui kvalifikuoti taikymas yra tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų (žr. CPK 2 straipsnį). Be to, priklausomai nuo materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus civilinis ginčas, skiriasi civilinių teisių gynimo būdai ir jų taikymo sąlygos, todėl tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas kartu yra būtinoji ir kitų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – užtikrinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2022; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022).

24. Nagrinėjamu atveju atsakovai priešieškiniu prašė: 1) pripažinti ginčo turtą apelianto ir trijų atsakovų bendra daline nuosavybe; 2) nustatyti, kad apelianto ir atsakovų nuosavybės dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra lygios; 3) priteisti apeliantui ginčo turtą natūra, o atsakovams priteisti iš apelianto po 8 750 Eur kompensaciją.

25. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendra dalinė nuosavybė buvo sukurta tik tarp apelianto A. M. ir atsakovo E. K. mamos I. K., kaip sugyventinių ir jų dalis nustatė lygias (po ½ dalį).

26. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad priimant sprendimą buvo peržengtos byloje pareikštų reikalavimų ribos. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismo sprendimo, teismas analizavo ir vertino atsakovų nurodomas faktines aplinkybes (ar buvo susitarimas įgyti (sukurti) bendrą turtą) ir pagal jas priėmė teismo sprendimą (nustatė, kad buvo sukurtas bendras turtas ir nustatė jo dalis). Tai, kad teismas nustatė, jog susitarimas sukurti bendrą dalinę nuosavybė buvo tik tarp apelianto ir I. K., o ne tarp visų atsakovų, ir ginčo turto dalis nustatė tarp šių šalių, nėra pagrindas pripažinti, jog toks atsakovų priešieškinio modifikavimas, yra atsakovų reikalavimų peržengimas. Pažymėtina, kad atsakovai sutinka su tokia jų reikalavimų modifikacija, kuri iš esmės reiškia, kad atsakovai J. Š. ir K. Š. negauna ginčo turto, o jų prašoma dalis atitenka tiek apeliantui, tiek atsakovui E. K.. Taigi, ginčo turtui buvo nustatyti bendrasavininkai, ko ir buvo iš esmės prašoma, o teismui nustačius mažiau ginčo turto bendrasavininkų, negu nurodė atsakovai, ir nustačius, kad jų dalys yra lygios (lygių dalių beje buvo prašoma ir reikalavimuose), teismas pagrįstai nustatė abiem bendrasavininkams po ½ dalį ginčo turto. Pirmosios instancijos teismas neperžengė pareikštų reikalavimų ribų, nes ginčas buvo išspręstas būtent dėl to turto, dėl kurio jis buvo kilęs, ir dėl kurio buvo reiškiami reikalavimai.

Dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo

27. Apeliantas (ieškovas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad jis ir I. K. susitarė dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą. Savo nesutikimą grindžia tuo, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.

28. Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, jog nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-133-421/2019).

29. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-133-421/2019).

30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundų argumentus, juos papildo.

31. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas savo skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas būtų nevertinęs, arba aplinkybių, kurios buvo neteisingai įvertintos. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytų aplinkybių ir esamų įrodymų visumą vertino ne apelianto naudai, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimą reglamentuojančios nuostatos.

33. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės, tokios kaip:

33.1. apeliantas nuo 2006 m. gyveno su I. K. (atsakovo E. K. mama), kaip sugyventiniai, iki 2021 m. (apelianto ieškinys teismui dėl iškeldinimo surašytas 2021 m. kovo 3 d.), t. y. apie 15 metų;

33.2. 2006 m. - 2007 m. apeliantas gyveno su I. K. jai priklausančiame bute;

33.3. kartu gyvenant, apelianto vardu, paimta paskola ginčo turto įsigijimui ir remontui;

33.4. netrukus (2007 m. rugsėjo 24 d.) po ginčo turto įsigijimo (2017 m. balandžio 3 d.) sugyventinė I. K. parduoda savo vienintelį butą, kuriame beje gyveno kartu ir jos tėvai, t. y. praranda savo ir kartu gyvenančių tėvų gyvenamąjį būstą;

33.5. 2007 m. pabaigoje apeliantas su I. K. ir jos tėvais persikelia gyventi į ginčo turtą, kur visi, vesdami bendrą ūkį, gyvena iki 2021 m., t. y. tik 2021 metų pradžioje atsiranda nesutarimai (tą patvirtina atsakovai, liudytojai, tiek rašytinei bylos dokumentai);

33.6. I. K. gautus pinigus (28 000 Lt) už parduotą butą nuima 2007 m. pabaigoje per trumpesnį negu 2 mėnesiai laikotarpį, t. y. būtent tada, kai vyksta įsikūrimas ginčo turte, kas, nesant duomenų apie šių pinigų panaudojimą kitur, leidžia spręsti, jog šie pinigai buvo panaudoti ginčo turto remontui, o galimai ir paskolos už jį įmokų grąžinimui (tą patvirtina atsakovai, liudytojai, rašytiniai bylos dokumentai – banko sąskaitų išrašai);

33.7. ginčo bute buvo atlikti esminiai pagerinimai (iš esmės namo rekonstrukcija), nes padidėjo namo plotas, atsirado naujos patalpos (tambūras, tualetas), keitėsi vidaus patalpų plotai, pakeista stogo danga, pakeisti langai, grindys, durys, atsirado dujinė viryklė, padidėjo verandos plotas. Taip pat buvo pastatytas priestatas (9,36 kv. m.);

33.8. iš atsakovų pateiktų skaičiavimų, įvertinus apelianto pajamas ir išlaidas paskolai grąžinti, matyti, kad per 2010 m. - 2014 m. apelianto gaunamos pajamos buvo arba per mažos, arba vos pakankamos padengti su paskola susijusias išlaidas, t. y. apeliantas neturėjo pakankamai lėšų ne tik paskolos grąžinimui (aptarnavimui), bet ir ginčo turto remontui (pagerinimams), pragyvenimui;

33.9. apeliantas per ginčo laikotarpį nedirbo ir negavo pajamų 48 mėnesius, kai tuo tarpu I. K. negavo pajamų tik 16 mėnesių. Be to I. K. pastoviai, kas metus, gaudavo pajamas už žemės nuomą (nuo 1 900 Lt iki 945 Eur), t. y. būtent I. K. turėjo didesnes finansines galimybes prisidėti prie ginčo turto gerinimo ir paskolos grąžinimo;

33.10. apeliantas naudojosi kartu gyvenusio atsakovo K. Š. (I. K. tėvo) banko kortele. Iš banko sąskaitų galima matyti, kad iš K. Š. banko sąskaitos pinigai buvo nuimami ir įnešami į apelianto banko sąskaitą, t. y. I. K. tėvo pinigai buvo naudojami apelianto;

33.11. visi byloje apklausti liudytojai (taip pat ir pridėtos nuotraukos) patvirtina apelianto ir I. K. gyvenimą kartu, bendro ūkio vedimą iki 2021 m.;

33.12. I. K., dar būdama gyva, patvirtino tarp šalių buvusį susitarimą sukurti bendrąją dainę nuosavybę, pateikdama atsiliepimą į apelianto ieškinį bei 2021 m. gegužės 24 d. priešieškinį, kuriuose ši pozicija išreikšta aiškiai,

- leidžia daryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus apelianto ir I. K. susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

Dėl procesinės bylos baigties

34. Kiti apeliaciniame skunduose nurodyti argumentai neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl išsamiau dėl jų nepasisakoma. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-687-330/2019).

35. Apibendrinant kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Apeliacinį skundą atmetus, iš apelianto priteistinos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, t. y. 1 161,60 Eur (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Alytaus apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. M., a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovo E. K., a. k. (duomenys neskelbtini), naudai 1 161,60 Eur (vieną tūkstantį šimtą šešiasdešimt vieną eurą 60 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Evaldas BurzdikasEdvardas PaliokasJurgita Sujetienė