Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) Asociacijos LATGA atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 4 d. nutarties, kuria atmestas pašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-5956-1101/2024 pagal ieškovės Asociacijos LATGA ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Prime concert“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

1 III. Atskirojo skundo argumentai ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

10. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

11. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl ieškovės ieškinio reikalavimų tikėtino pagrįstumo

12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

13. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas atlieka tik pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) vertinimą, kurio tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reikalavimas negalės būti patenkintas dėl akivaizdaus jo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

14. Kaip matyti iš ieškovės pareikšto patikslinto ieškinio turinio, ji suformulavo ieškinio dalyką (savo reikalavimus), taip pat įvardijo jų faktinį bei teisinį pagrindą, išdėstė savo poziciją ir prie ieškinio pridėjo nurodomas aplinkybes, ieškovės manymu, pagrindžiančius dokumentus. Taigi, pareikšto ieškinio pobūdis nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ar kad ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Pažymėtina, kad ieškinio forma ir turinys atitinka CPK nustatytus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys negali būti vertinamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. ieškovė pasirinko aiškiai įmanomą civilinių teisių gynimo būdą, suformulavo ieškinio dalyką (savo reikalavimus), įvardijo jų faktinį bei teisinį pagrindą, prie ieškinio pridėjo nurodomas aplinkybes pagrindžiančius dokumentus. Kadangi tokie ieškinio reikalavimai gali būti pareikšti teisme, šiuo atveju egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio tikėtinas pagrįstumas.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

15. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovei, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovei, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimas būtų patenkintas, įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje e2-1718-943/2016).

16. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Teismų praktikoje laikinosios apsaugos priemonės pagal savo tikslą skirstomos į keletą rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018; 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1130-1120/2020).

17. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1559-881/2020).

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu (areštuoti atsakovės turtą) motyvuoja tuo, kad atsakovė pateikė žinomai melagingas dviejų renginių ataskaitas, pagal kurias buvo paskaičiuotos mažesnės atsakovės gautos pajamos už renginius, ir, atitinkamai, – paskaičiuotas mažesnis ieškovei priklausantis mokėti autorinis atlyginimas. Ieškovė nurodė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

19. Iš ieškovės pateikto patikslinto ieškinio matyti, jog ieškovė prašydama priteisti iš atsakovės skolą, nurodo tas pačias aplinkybes kaip ir prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. atsakovė pateikė žinomai melagingas dviejų renginių ataskaitas, pagal kurias buvo paskaičiuotos mažesnės atsakovės gautos pajamos už renginius, ir, atitinkamai, – paskaičiuotas mažesnis ieškovei priklausantis mokėti autorinis atlyginimas. Visos šios aplinkybės, įskaitant ir aplinkybes, susijusias su 2023 m. liepos 30 d. ir 2023 m. rugpjūčio 24 d. renginių ataskaitų pateikimu, bus nustatinėjamos bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės savaime nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo. Be to, atsakovės nesąžiningumo nepatvirtina ir tai, kad atsakovė vengia vykdyti savo prievoles ir atsiskaityti su ieškove. Vien tai, kad atsakovė nesutinka sumokėti ieškovei jos prašomos tariamos skolos, nesuteikia pagrindo išvadai apie atsakovės nesąžiningumą. Pabrėžtina, jog tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovės nesąžiningumą ir (ar) jos ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovės naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nepateikta jokių duomenų, kad atsakovė ėmėsi priemonių apsunkinti, slėpti ar perleisti savo turtą, taip siekdama išvengti išieškojimo pagal teismo sprendimą.

20. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovės nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. bent tikėtinai pagrindžiančių sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-773-464/2018; 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; kt.).

21. Nors apeliantė nurodo, jog atsakovė yra nesąžininga, nes slėpė turtą po sužinojimo apie gręsiančius teisminius procesus, tokiu būdu siekiant išvengti turtinių prievolių vykdymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog tai, ar atsakovės pateikti duomenys yra melagingi ir/ar atsakovė suklaidino ieškovę autorinio atlyginimo apskaičiavimo klausimais, bus nustatinėjama bylą nagrinėjant iš esmės. Atsižvelgiant į tai, tokie apeliantės teiginiai dėl atsakovės nesąžiningumo yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

22. Taip pat apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismo akcentuotas aplinkybių, susijusių su žinomai melagingų atsakovės ataskaitų pateikimu, analizavimas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, absoliučiai jokios įtakos ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemonės išsprendimui neturi, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalių ginčui išspręsti teisiškai reikšmingos aplinkybės, nustatomos ne sprendžiant atskirą procesinį klausimą, šiuo atveju – laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, bet nagrinėjant bylą iš esmės, kuomet siekiama nustatyti, ar ieškovo reikalavimas pagal nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus yra pagrįstas bei tenkintinas, t. y. nei bylos faktinių, nei teisinių argumentų detali analizė nėra nagrinėjimo dalyku sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Kaip jau buvo minėta, apeliantės nurodomos aplinkybės, susijusios su galimai melagingų atsakovės ataskaitų pateikimu, bus nagrinėjamos bylos iš esmės metu ir tokios apeliantės nurodomos aplinkybės, savaime vienareikšmiškai nepatvirtina apeliantės nesąžiningo elgesio, jos atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti ieškovės naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo.

23. Nors apeliantės teigimu atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones reikštų sąžiningų asmenų nubaudimą, tačiau pagal šiuo metu turimus duomenis, nepateikus papildomų įrodymų, tokie apeliantės argumentai yra subjektyvūs, deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

24. Nurodytų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog byloje nėra duomenų, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų (CPK 178 straipsnis). Nesant šios sąlygos, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti minėtas laikinąsias apsaugos priemones.

25. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu ir naujausia teismų praktika, skundžiamoje nutartyje visiškai pagrįstai nurodė, jog ieškovės nurodytos aplinkybės dėl didelės reikalavimo sumos ar prastos atsakovės turtinės padėties, neduoda pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti bei vien prielaidos, jog atsakovė gali imtis kokių nors veiksmų, apsunkinančių sprendimo įvykdymą, nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, taip pat nepatvirtina. Apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, jog ieškovei nepateikus įrodymų, kad atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka / atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nėra pagrindo varžyti atsakovės teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones.

26. Pažymėtina, kad asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-204-196/2018).

27. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog egzistuotų reali grėsmė būsimo teismo sprendimo pagal ieškovės pareikštus reikalavimus įvykdymui. Įvertindamas aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisinio reguliavimo, todėl šių priemonių taikymo klausimą išsprendė teisingai.

28. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, arba vertintini bylą nagrinėjant iš esmės, todėl dėl jų teismas išsamiau nepasisako.

29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pasikeitus aplinkybėms, ieškovė turi teisę pakartotinai teikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Dėl procesinės bylos baigties

30. Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

31. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų ir atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

32. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla iš esmės ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis priimta 2018 m. liepos 4 d. civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018). Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės, priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato. Nors ieškovės atstovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau bylinėjimosi išlaidų atlyginimas šios bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžiamas.

33. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 4 d. nutartį paliktą nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.