Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės, Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kauno apygardos prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-480-343/2013 pagal ieškovo Kauno apygardos prokuroro ieškinį atsakovams A. M., V. B., A. P., UAB „Domus firma“, UAB „Brastos valda“, UAB „JB investicijos“, tretiesiems asmenims ieškovo pusėje Aplinkos ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai, A. K., tretiesiems asmenims atsakovo pusėje notarams: B. G., D. G., D. K., J. R., P. O., Z. S., M. M. Levintas, Oleg B. Y., R. P., Z. S. dėl sandorių ir paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1924 m. spalio 4 d. A. B. susituokė su O. B.. A. B. testamento nepaliko. A. B. ir O. B. santuokoje susilaukė dukros L. P. (gimusi 1928 m. birželio 1 d., mirusi 1996 m. gruodžio 30 d.). L. P. susilaukė dukters A. K..

1947 m. sausio 31 d. S. I. Ž., Kauno II Valstybinės Notarinės kontoros notaro, patvirtintu testamentu S. V. (testamente S. V.) išreiškė tokią savo valią dėl jai priklausančio turto: „visą turtą iš ko jis besusidėtų, esantį Kauno mieste ir Vilijampolės priemiestyje, Lietuvos TSR, kuris man priklausys iki mano mirties ir kuriuo aš galėsiu disponuoti, aš pilnai palieku pil. B. A., Jokūbo, už ką jis manimi rūpinsis ir reikalui esant man padės“ (26 t., 67-69 b. l.).

1950 m. balandžio 15 d. S. V. mirė, tad jos palikimą pagal testamentą priėmė A. B.. Pats A. B. mirė netrukus – 1951 m. rugpjūčio 20 d., testamento nepaliko, tad jo palikimą pagal įstatymą priėmė jo sutuoktinė O. B..

1972 m. gegužės 20 d. O. B. sudarė santuoką su A. L.. Po santuokos O. B. buvo suteikta Lašienės pavardė. 1972 m. gruodžio 20 d. Vilniaus m. Civilinės metrikacijos skyriuje A. L. ir O. L. išsituokė, O. L. po santuokos nutraukimo pasiliko iki santuokos su Lašu turėtą Baškienės pavardę. 1975 m. birželio 5 d. A. L. vėl susituokė su O. B., kuri po santuokos sudarymo pasiliko Baškienės pavardę. A. L. mirė 1978 m. gegužės 22 d.

1999 m. balandžio 28 d. Ona B. K. apskrities viršininko administracijai (toliau – KAVA) pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos pirmojo vyro A. B. žemę, buvusią Vilijampolės dvare, Kaune, kurią jam testamentu 1947 m. paliko S. V.. Prašyme žemės ploto, į kurį pretendavo atkurti nuosavybės teises, nenurodė.

2000 m. sausio 25 d. O. B. įgaliojo A. M. tvarkyti žemės, esančios Vilijampolėje, Kauno mieste, kurią testamentu S. V. paliko jos pirmajam vyrui A. B., grąžinimo reikalus. Įgaliojimą patvirtino Kauno 6-ojo notarų biuro notarė J. R., reg. Nr. 709.

2000 m. vasario 1 d. O. B. testamentu, reg. Nr. 1030, kurį patvirtino Kauno miesto 6-ojo biuro notarė J. R., išreiškė tokią savo valią: „man priklausantį žemės sklypą, esantį Vilijampolėje, Kaune, kuris bus man atkurtas arba kompensaciją už jį, aš palieku lygiomis dalimis V. B. ir A. M.“. O. B. mirė 2000 m. kovo 1 d.

2000 m. kovo 8 d. KAVA pripažino, kad, remiantis 2000 m. sausio 13 d. Kauno apskrities archyvinės pažymos Nr. S-6 duomenimis, O. B. pakanka dokumentų atkurti nuosavybės teises į 58 ha žemės sklypą. Tačiau tą pačią dieną KAVA sprendimas buvo pripažintas negaliojančiu, o 2003 m. gegužės 9 d. KAVA raštu Nr. 11-M-236p informavo A. M., kad iš naujo apsvarsčius nuosavybės teisių atkūrimo O. B. galimybes nutarta pripažinti, kad V. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 35 ha žemės Vilijampolėje, Kaune. O. B. žemės testamentinis paveldėtojas A. M. dėl nustatytų 35 ha žemės ploto nesutiko ir kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12. Priešingai nei teigia apeliantas, Kauno apygardos teismas tinkamai taikė CPK 96¹ str. 1 d. ir pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas, tinkamai jas detalizavo sprendimo 52 puslapyje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas.

UAB „D. F.“ kreipėsi į notarą ir po O. B. mirties priėmė palikimą pagal 2004 m. spalio 11 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį.

Nuo 2005 m. gruodžio 12 d. Kauno apskrities viršininko administracijos, Marijampolės apskrities viršininko administracijos bei Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono, Varėnos ir Alytaus žemėtvarkos skyrių priimtais sprendimais pradėtos atkurti nuosavybės teisės O. B. į V. S. turėtą turtą.

2011 m. gegužės 20 d. Kauno apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, ieškiniu kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydamas panaikinti administracinius aktus, kuriais O. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės, bei sandorius ir paveldėjimo teisės liudijimus, kuriais žemės sklypai, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo perleisti tretiesiems asmenims.

Pagrindinis prokuroro argumentas buvo tas, jog O. B. po A. B. mirties ištekėjusi už A. L. neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą po pirmojo sutuoktinio A. B., todėl visi paskesni administraciniai aktai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemę, taip pat visi fizinių ir juridinių asmenų sandoriai, sprendimai, aktai ir pan., sudaryti dėl ginčo žemės, yra neteisėti ir negaliojantys.

Dėl viešo intereso gynimo

Įstatymų leidėjas (Prokuratūros įstatymo 19 str. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str.) suteikia teisę prokurorui kiekvienu konkrečiu atveju spręsti dėl viešojo intereso pažeidimo ir šio intereso gynimo, pareiškiant ieškinį teisme. Ginti viešąjį interesą prokuroras gali visais atvejais kai nustato teisės aktų pažeidimą, kuris esmingai pažeidžia asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teises bei teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2009).

Nagrinėjamoje byloje prokuroras nurodė, kad ginčijamais sandoriais, sprendimais, aktais, o taip pat kitoje administracinėje byloje ginčijamais administraciniais aktais buvo esmingai pažeistos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies bei Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatos, neteisėtai perdavus valstybei priklausančią žemę netinkamam subjektui (O. B.).

Valstybės turtas privalo būti valdomas, naudojamas ir disponuojamas teisėtai, nepažeidžiant įstatymo nuostatų, o valstybės institucijos ir pareigūnai privalo veikti teisėtai, griežtai vykdyti jiems priskirtas funkcijas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis, nes jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006).

1997 m. liepos 1 priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Taigi, iš įstatymo turinio sprendžiama, kad valstybė šiuo įstatymu įsipareigojo atkurti teisingumą, grąžinant savininkams neteisėtai nusavintą jų iki nacionalizacijos valdytą turtą: žemės sklypus ir kt.

Įstatymas privalėjo būti pritaikytas tinkamai, nepažeidžiant tokio turto grąžinimu suinteresuotų buvusių savininkų teisėtų interesų, todėl akivaizdu, kad sovietmečiu nusavinto ir valstybės valdomo turto teisėtas, laikantis teisės aktų reikalavimų, grąžinimas teisėtiems asmenims yra reikšmingas ne tik vienam konkrečiam suinteresuotam subjektui, bet ir visai visuomenei ar bent didžiajai jos daliai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo (prokuroro) ieškinys susijęs su viešojo intereso gynimu, todėl nepagrįsti kai kurių atsakovų teiginiai, kad prokuroras gina ne viešąjį, o vien privatų trečiojo asmens A. K. interesą. Iš ieškinio turinio bei suformuluotų reikalavimų akivaizdu, kad ieškovas siekia atkurti pažeistą valstybės nuosavybės, o ne trečiojo asmens – A. K., teisę į neteisėtai perleistą valstybės turtą. Ieškinys grindžiamas ne trečiojo asmens teise į ginčo žemę, o neigiant O. B., o iš to - ir atsakovų, teisę susigrąžinti nacionalizuotus ginčo žemės sklypus. Tai, kad A. K. interesai gali sutapti su viešuoju interesu, negali būti laikoma kliūtimi apginti pastarąjį.

Dėl bylos sustabdymo

Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymus sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą kol bus išnagrinėta administracinė byla. Paremdamas savo teiginį dėl bylos sustabdymo apeliantas nurodė, jog teismui administracinėje byloje patenkinus prokuroro reikalavimus dėl administracinių aktų panaikinimo ir nusprendus panaikinti administracinius aktus dėl nuosavybės atkūrimo, tačiau bendrosios kompetencijos teismui palikus galioti skundžiamą teismo sprendimą atmesti civilinį ieškinį, susiklostytų teisiškai paradoksali situacija, kad O. B. nors ir neturėjo nuosavybės teisių į ginčo sklypus, tačiau juos teisėtai perleido UAB „Domus firma“. Teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka, kadangi patenkinus apeliacinį skundą ir panaikinus Kauno apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje, o administracinėje byloje prokuroro prašymą dėl administracinių aktų panaikinimo atmetus, susidarytų tokia pati paradoksali situacija, kai iš atsakovų būtų paimta ir valstybei perduota žemė, kuri buvusiems pretendentams buvo grąžinta teisėtai.

Svarbu pažymėti, jog pats apeliantas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą patenkinant ieškinį visiškai. Tokiu būdu, pats apeliantas sau prieštarauja, jog civilinėje byloje negali būti priimtas sprendimas, kol nebus išnagrinėta administracinė byla (Kauno apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. Ik-151-406/2013), bei pripažįsta, jog jo ieškinys civilinėje byloje gali būti išnagrinėtas atskirai nuo administracinės bylos. Priešingu atveju apeliantas prašytų grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2011 m. lapkričio 24 d. nutartyje (o ja remiasi ir pats apeliantas) konstatavo, kad kompleksiškai vertinant aptariamą ginčą, matyti, jog jis yra susijęs tiek su administraciniais, tiek su civiliniais teisiniais santykiais ir šiuo atveju negalima vienareikšmiškai išskirti kurios nors iš paminėtų teisinių santykių rūšies, kaip dominuojančios.

Iš tokio specialios kolegijos išaiškinimo darytina išvada, jog susiklostę administraciniai teisiniai bei civiliniai teisiniai santykiai yra lygiaverčiai ir būtent todėl Specialioji teisėjų kolegija grąžino dalį bylos nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui, o dalį (dėl administracinio teisinio pobūdžio reikalavimų) perdavė nagrinėti administraciniam teismui. Tokiu būdu Specialioji teisėjų kolegija iš esmės konstatavo, kad tiek civilinė, tiek administracinė byla gali būti nagrinėjamos lygiagrečiai.

Apeliantas taip pat papildomai atkreipė dėmesį, jog skundžiamame sprendime teismas tam tikru atžvilgiu įvertino nuosavybės teisių O. B. atkūrimo teisėtumą, tačiau toks įvertinimas nepagrįstas, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo bylos, kuriose yra ir rašytinė bylos medžiaga būtina tokiam vertinimui atlikti, buvo išsiųstos Kauno apygardos administraciniam teismui ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu teisme šių dokumentų nebuvo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas prieštaringai vertina savo, kitų proceso dalyvių bei paties teismo teises bei pareigas civiliniame procese. Pirma, kaip pripažįsta pats prokuroras, į teismą jis kreipėsi su vienu ieškiniu, tačiau byla išskirta į civilinę ir administracinę bylas tik vėliau (Specialios teismingumo kolegijos nutartimi). Taigi, teismas dar iki bylų išskyrimo turėjo galimybę susipažinti su visa būtina medžiaga, be to ir nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl jos apimties (27 tomai pirmojoje instancijoje) bei paties prokuroro pateiktų įrodymų gausos pakanka duomenų bent jau preliminariam vertinimui atlikti. Antra, net ir pripažinus, kad byloje iš tiesų nėra visos būtinos medžiagos tam tikroms išvadoms padaryti, tuo pačiu būtų atmestini ir prokuroro teiginiai dėl administracinių aktų bei viso nuosavybės teisių atkūrimo O. B. proceso neteisėtumo. Taigi, viena vertus prokuroras teigia administracinius aktus buvus neteisėtais, kita vertus nepripažįsta teisės teismui ir kitoms proceso šalims pateikti savo vertinimus šiuo klausimu, nes tam, neva, trūksta medžiagos. Trečia, pirmosios instancijos teismas jokių kategoriškų išvadų ar vertinimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo nepadarė daugiau, nei tai buvo būtina paties prokuroro ieškinio reikalavimams išnagrinėti. Ketvirta, prokuroras pats sau prieštarauja, prieš tai teigdamas, jog „teismas administracinių aktų nevertino, todėl ir negalėjo nustatyti šiai bylai reikšmingų aplinkybių dėl jų teisėtumo, kurios turi tiesioginę įtaką sprendžiant administracinių aktų materialinių teisinių pasekmių – sandorių teisėtumo klausimą.“, po to gi teigdamas visiškai priešingą. Šiuo atveju taip pat pabrėžtina, jog nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo klausimas nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas (tai sprendžiama administracinėje byloje), o prokuroro ginčijami atsakovų atlikti veiksmai vertintini tik jų atitikimo civilinės teisės normoms aspektu. Priešingu atveju, patenkinus visus ieškinio reikalavimus šioje civilinėje byloje, prokuroro pateiktas skundas administraciniam teismui taptų perteklinis ir neaktualus.

Kaip teisingai savo atsiliepimuose nurodė atsakovai, ieškovo ginčijami sandoriai buvo sudaryti, o paveldėjimo teisės liudijimai išduoti anksčiau, nei buvo priimti pirmieji administraciniai aktai, kuriuos ginčija ieškovas ir kurie sudaro ginčo objektą administracinės kompetencijos teisme nagrinėjamoje byloje. Taigi, vėliau priimti administraciniai aktai, ar jie būtų teisėti, ar prieštarautų kokioms nors imperatyvioms teisės normoms, niekaip negali nulemti ginčijamų sandorių neteisėtumo, ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai atsisakė stabdyti civilinę bylą, kol bus išnagrinėta administracinė byla.

Atmestinas apelianto teiginys, kad ginčijant vien administracinius aktus, neginčijant jų materialinių teisinių pasekmių, viešasis interesas nėra pilnai apginamas. Specialios teismingumo kolegijos 2011-11-24 nutartyje išsamiai pasisakyta, kurie konkrečiai ieškinio reikalavimai nagrinėtini bendros kompetencijos, o kurie – administracinės kompetencijos teisme, ir pirmosios instancijos teismas tokių privalomų nutarties išaiškinimų laikėsi, CPK 36 str. 6 d. nepažeidė.

Paminėtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-260/2005; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2011), kad „negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. D. v. AB „Ukmergės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-261/2007; 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Teisingumo ministerija, bylos Nr. 3K-3-309/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje S. S. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-8/2010; kt.). Jei teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai.“

Tokiu būdu apelianto teiginiai dėl bylos sustabdymo yra nepagrįsti, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo metu priimti vėlesni administraciniai aktai negali įtakoti ankstesnių civilinių teisinių sandorių teisėtumo.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog prokuroras apeliaciniame skunde, kvestionuodamas nuosavybės teisių atkūrimo proceso tiek pradžią, tiek visą procesą, visiškai neginčija nei O. B. 1999-04-28 prašymo, nei 2000-02-01 testamento, nei minėto KAVA 2000-03-08 sprendimo, nei KAVA 2003-05-09 išvados. Be to, Kauno miesto apylinkės teismo 2004-06-07 sprendimas (dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – V. S. iki nacionalizacijos turėtos žemės ploto, nustatymo) civilinėje byloje Nr. 2-216/2004, yra įsiteisėjęs, tad turi įstatymo galią, o prokuroras nėra kreipęsis dėl proceso atnaujinimo. Būtų tiesiog teisiškai neprotinga ir nelogiška pripažinti prokuroro poziciją kaip teisingą, kadangi tuomet 2005 m. už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingos institucijos, atkurdamos nuosavybės teises O. B., privalėtų vadovautis ne galiojančiomis teisės normomis, tvarka ir sąlygomis, bet jau nebegaliojančia ir todėl jau netaikytina Tvarkos 1997-09-29 redakcija. Atkuriant nuosavybę galiojo vėlesnė Tvarkos redakcija, taikytina nuo 1999-11-11, šis motyvas pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai aptartas, o apeliacinio skundo argumentai, įskaitant ir argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nesivadovavimo teismų praktika, šioje dalyje atmestini.

Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog poįstatyminio akto (Tvarkos) nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos taip, kad prieštarautų Atkūrimo įstatymo nuostatoms, tačiau skundžiamame sprendime nemato apelianto nurodytų prieštaravimų. Be to, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, jog O. B. nuosavybės teisių atkūrimo proceso, perleidus teises į nuosavybės teisių atkūrimą atsakovams, teisėtumas turėjo būti vertinamas kompleksiškai, taikant tiek Vyriausybės nutarimo bei Įstatymo, tiek ir CK nuostatas.

Tokie apelianto argumentai yra prieštaringi. Pirma, jis pats apeliaciniame skunde, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, jau yra teigęs, jog nagrinėjamoje byloje sunku atlikti nuosavybės teisių atkūrimo proceso vertinimą, kadangi visa tam reikalinga medžiaga yra išskirtoje administracinėje byloje. Tuo tarpu vėliau teigia, jog visas procesas bei visi sandoriai vertintini kartu ir kompleksiškai. Su tokiu apelianto teiginiu nesutiktina dėl jau minėtos Specialiosios teismingumo kolegijos nutarties išvadų, jog dalis prokuroro reikalavimų nagrinėtini administraciniame teisme, o kita dalis – bendrosios kompetencijos teisme. Antra, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas apie palikimo priėmimo liudijimus, savo išvadas padarė prieš tai išanalizavęs ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas (skundžiamo sprendimo 38-39 psl.). Taigi, apeliaciniame skunde nepagrįstai pasisakoma, esą O. B. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Šiuo požiūriu pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė toje pačioje vietoje - motyvuojamojoje dalyje „Dėl 2004-09-02 ir 2005-10-11 liudijimų apie palikimo priėmimą pripažinimo negaliojančiais“. Svarbu pažymėti ir tai, jog prokuroras patikslintu ieškiniu neprašo pripažinti O. B. testamento negaliojančiu, tačiau prašo pripažinti negaliojančiais 2004-09-02 liudijimą Nr. 5034, kuriuo atsakovai A. M. ir V. B. priėmė palikimą po O. B. mirties (patikslinto ieškinio 2 reikalavimas). Pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog prokuroro ginčijamus paveldėjimo teisės liudijimus galima nuginčyti ne Atkūrimo įstatymo, bet civilinės teisės normų pagrindu, kadangi ginčijami paveldėjimo santykiai. Taigi, teismas padarė teisingą išvadą, jog pripažinti negaliojančiu palikimo priėmimo liudijimą taikant Atkūrimo įstatymo 2 str. nėra pagrindo, nes šis įstatymas nereglamentuoja paveldėjimo teisinių santykių, o būtent tokį sandorį, t. y. kilusį iš paveldėjimo teisinių santykių, prokuroras ir ginčija.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog administracinių aktų galiojimas yra kitos administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog nuosavybės teisių atkūrimas buvo niekinis.

Klaidinga prokuroro pozicija, kad ginčo teisiniams santykiams, susiklosčiusiems tarp turto savininkės V. S., jos testamentinio įpėdinio A. B. ir jo įstatyminės įpėdinės O. B. turėjo būti taikomas Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 3 p. Šiuo atveju taikytina Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 2 p. nuostata, kadangi miręs turto savininkas (V. S.) testamentu paliko savo turtą A. B.. Tolesni teisiniai santykiai klostėsi paveldėjimo teisės normų pagrindu, t. y. testamentiniam įpėdiniui mirus, jo sutuoktinė O. B. tapo įstatymine mirusio A. B. paveldėtoja, kuri ir pateikė prašymą atkurti nuosavybės teise į paveldėtą savo vyro A. B. turtą, tarp jo – ir į V. S. testamentu paliktą turtą.

Nagrinėjamuoju atveju pabrėžtina, jog turto savininkė V. S. turtą testamento pagrindu paliko ne sutuoktiniui, o testamentiniam įpėdiniui A. B.. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė ginčo teisiniams santykiams prokuroro nurodomos teismų praktikos, kadangi nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Tuo pačiu pagrindu ir apeliaciniame skunde nurodoma teismų praktika taip pat netaikytina. Nagrinėjamoje byloje turto savininko sutuoktinio sąvoka ir turinys nėra aktualūs, kadangi turto savininkė turtą testamentu paliko ne sutuoktiniui, o testamentiniam įpėdiniui. O. B. teisę atkurti nuosavybės teises įgijo ne Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 3 p. pagrindu, o Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 2 p. pagrindu.

Vadovaujantis teismų praktika konstatuotina, jog A. B., kuris nepaliko testamento, valią atitinka tokie paveldėjimo santykiai, kokie yra numatyti įstatymo, o įstatymas nustatė ir nustato pergyvenusio sutuoktinio (O. B.) teisę į mirusio sutuoktinio palikimą. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad teisės normos, apibojančios civilines teises pretenduoti į palikimą, yra imperatyvios ir negali būti aiškinamos plečiamai. Teismas neturi diskrecijos iš pergyvenusio sutuoktinio paveldėjimo teisę atimti kitu, įstatyme tiesiogiai nenustatytu, pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2009).

Apibendrinant visą kas išdėstyta pasakytina, jog apelianto teiginiai yra prieštaringi, nes vienu atveju teigia, jog O. B. būtų tinkamu subjektu atkurti nuosavybės teises (jeigu nebūtų sudariusi naujos santuokos), kitu atveju jau teigia, kad O. B. apskritai nepatenka nė į vieną iš Atkūrimo įstatymo 2 str. nurodytų asmenų grupių (jau nepriklausomai nuo to, ar sudarė naują santuoką, ar ne). Toks prokuroro aiškinimas yra ydingas, nes, nepaisant specialaus nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo specifikos, paneigtų esminius paveldėjimo teisės principus. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. nurodytą subjektų ratą, O. B. atitinka Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 2 p., kaip įstatyminė A. B. įpėdinė, kurio palikimą sudarė V. S. testamentu palikta turtinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą.

Dėl paveldėjimo teisių pirkimo pardavimo sutarties, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neginčijant testamento, jokios teisinės reikšmės nesukeltų ir liudijimo apie palikimo priėmimą ginčijimas. Apelianto manymu kaip tik minėtasis liudijimas ir sudarė prielaidas V. B. ir A. M. paveldėjimo teises, kuriomis buvo paveldėtos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, perleisti UAB „Domus firma“, todėl jo nuginčijimas yra neabejotinai svarbus ir sukeliantis teisines pasekmes. Apeliantas nesutinka su teismo pozicija, jog 2004-10-11 paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutarčiai netaikytinos Atkūrimo įstatymo nuostatos, o ji vertintina tik CK nuostatų atžvilgiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sekant apelianto logika ir pripažinus, kad 2004-09-02 paveldėjimo liudijimas (O. B. palikimui) sudarė prielaidas perleisti teises UAB „Domus firma“, reikėtų pripažinti ir tai, jog visi kiti ankstesni paveldėjimo teisės liudijimai irgi sudarė tokias pačias prielaidas perleisti teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Tuomet tai reikštų, jog turėtų būti ginčijami ne tik V. B. ir A. M. išduoti liudijimai, bet ir visi kiti, pradedant nuo pat V. S. testamento, kadangi būtent pastarasis testamentas sudarė pagrindą visai tolimesnei įvykių eigai. Be to, ginčijamas 2004-09-02 notarės liudijimas pats savaime nesukūrė ir negalėjo sukurti jokių pasekmių, kadangi jame notaras tik konstatavo, kad A. M. ir V. B. kreipėsi į notarą su prašymu pradėti paveldėjimo bylą mirus O. B..

Nepagrįstas prokuroro argumentas, esą teisės į paveldimą turtą buvo perleistos neatlygintinai, kadangi toks sandoris buvo atlygintinis, ir šiuo atveju teismas teisingai vertino byloje esančius įrodymus, tarp jų ir 2004-10-11 paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo notarinę sutartį. Ši sutartis negalėjo pažeisti Atkūrimo įstatymo 2 str. 3 d. nuostatų, o prokuroras be pagrindo tapatina du skirtingus teisinius institutus – nuosavybės teisių atkūrimą ar teisės į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimą su paveldėjimo teisių perleidimu pirkimo-pardavimo sutartimi.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad atsakovai A. M. ir V. B. tinkamai įvykdė savo pareigą, numatytą CK 6.426 str., t. y. garantuoti pirkėjui savo, kaip įpėdinio, teisinį statusą. Tai šie atsakovai padarė pateikdami 2004-09-02 notarės išduotą liudijimą, reg. Nr. 5034, dėl palikimo priėmimo po O. B. mirties ir įsiteisėjusį 2004-06-07 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Paminėtina, jog apeliantas pripažįsta, kad būtent valstybės institucijos netinkamai atliko savo pareigas nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Svarbu ir tai, jog VĮ registrų centro Nekilnojamojo turto kadastro išrašuose minėtieji sandoriai (2004-10-11 paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartis, 2004-09-02 liudijimas ir 2005-10-11 liudijimas) nėra nurodyti kaip UAB „Domus firma“ nuosavybės teisių įgijimo pagrindas, ką yra nurodęs ir pats apeliantas. Kaip teisingai nurodė apeliantas, negalima paveldėti daugiau negu turėjo palikėjas. Tai savo ruožtu reiškia, kad UAB „Domus firma“ iki administracinių aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemę, ir negalėjo paveldėti jokio turto būtent dėl to, kad nuosavybės teisės į tą turtą dar nebuvo atkurtos. Tokiu būdu, nei šiame skyriuje paminėti liudijimai, nei sandoriai, net teoriškai negalėjo pažeisti nuosavybės teisių atkūrimo instituto normų.

Dėl sutarčių, kuriomis perleista dalis valstybinio miško, pripažinimo negaliojančiomis

2009-06-30 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2780, 2010-05-21 susitarimo pakeisti sutartį (2009-06-30 pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 2780) Nr. 1930 ir 2009-06-30 priėmimo-perdavimo akto Nr. 2781 pagrindu atsakovas UAB „JB investicijos“ iš UAB „Domus firma“ įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-1610-9312, kadastrinis Nr. 5118/0004:66 Brukų k. v., reg. Nr. 44/1121662, bendras plotas – 72,00 ha, iš jų 5,7 ha miško ir 4,05 ha vandens telkinys, esantį Sūsninkų k., Kalvarijos sen., Kalvarijos sav. 2012-07-16 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2-2577 minėtą žemės sklypą atsakovas UAB „JB investicijos“ pardavė atsakovui A. P.. Notarai, prieš patvirtindami sandorius, įsitikino šių sandorių teisėtumu, jokių duomenų apie parduodamame žemės sklype esantį valstybinį mišką nei notaras, nei sandorių šalys, neturėjo, nes tai nei VĮ Registrų centro išraše, nei jokiuose kituose dokumentuose, neatsispindėjo.

Apelianto teigimu teismas, pažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176-185 str.) reglamentuojančias procesinės teisės normas, taip pat reikalavimus keliamus sprendimo pagrįstumui (CPK 263 str.) ignoravo ieškovo pateiktus įrodymus dėl dalies (0,04 ha) šio žemės sklypo priskyrimo valstybinės reikšmės miškams ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškinys šioje dalyje nėra įrodytas. Teisėjų kolegija su apeliantu šiuo atveju sutinka.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu bei Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos atsiliepimu, jog byloje pakanka įrodymų apie ginčo sklype esantį valstybinės reikšmės mišką. Pagal Valstybinės miškų tarnybos pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotas Marijampolės miškų urėdijos Kalvarijos girininkijos 464 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 53, kuris Vyriausybės 2008-06-05 nutarimu Nr. 550 priskirtas valstybinės reikšmės miškams ir dalis jo patenka į sklypą, kurio kadastrinis Nr. 5118/0004:66. Valstybinės miškų tarnybos 2011-10-17 pažyma Nr. 28095, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro miškų žemėlapio fragmentas 2011-07-14 Nr. 26763 patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. 5118/0004:66, patenka 0,04 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Kaip teisingai nurodė ieškovas, ginčo sklype, kadastrinis Nr. 5118/0004:66, esantis 0,04 ha plotas valstybinės reikšmės miškams buvo priskirtas dar 2004-11-03 Vyriausybės nutarimu Nr. 1370.

Tuo tarpu nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės 0,04 ha miško, buvo atkurtos Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2008-02-27 sprendimo Nr. S-48-19511-196 ir 2008-04-17 įsakymo Nr. ŽM-484 pagrindu. Tokiu būdu matyti, jog nuosavybės teisės faktiškai atkurtos jau po minėto Vyriausybės nutarimo Nr. 1370, kuriuo ginčo teritorija buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams.

Pasisakant dėl ginčijamų pirkimo-pardavimo sutarčių, kuriais perleista ir 0,04 ha dalis valstybinio miško, visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažįstama, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise negali priklausyti niekam, išskyrus valstybę. Šios nuostatos teisės aktuose, taip pat ir Konstitucijoje, buvo įtvirtintos ir ginčijamų aktų priėmimo metu.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų argumentais, jog prokuroras nenurodė, kokius veiksmus sandorio šalys turėjo atlikti, kad suprasti, jog notariškai tvirtinamo sandorio objekto dalis yra išimta iš civilinės apyvartos. Pasak atsakovų, ginčo žemės sklypas įsigytas teisėtai ir sąžiningai, todėl nėra pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu. Pažymėtina, kad valstybinės reikšmės miškų plotai nustatomi Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimais, o ne žemesnių viešojo administravimo subjektų sprendimais, ir šie miškai per se negali būti privačių asmenų nuosavybėje.

Lietuvos vyriausiasis teismas yra išaiškinęs, kad valstybinės reikšmės miškų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su visos visuomenės, t. y. viešuoju interesu (2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013). Realiai viešojo intereso pažeidimas, perleidus privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miško sklypo dalį, pasireiškia išimtinės valstybinės nuosavybės, kurios ypatumai yra gamtinis režimas, valstybinė gamtos apsauga ir visuomenės poreikis naudotis miško masyvu, pažeidimu. Viešojo intereso pažeidimą šiuo atveju sudaro ir konstitucinio įstatymų laikymosi principo nepaisymas – valstybinės reikšmės miškai, išimtinės nuosavybės teise priklausantys Lietuvos Respublikai, negali būti civilinės apyvartos objektu, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios miško įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima (LR Konstitucijos 47 str., LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7, 9 str., Žemės įstatymo 6 str. 2 d., Miškų įstatymo 4 str. 1 d., CK 6.306 str., 1.80 str.). Taigi, viešojo intereso pažeidimas nagrinėjamu atveju pagrįstas ne tik faktiniais, bet ir teisiniais argumentais.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą konstatuotina, kad pripažinus valstybinio miško perleidimą privačion nuosavybėn neteisėtu, CK 6.145 straipsnio 1 dalies pagrindu taikytina restitucija ir valstybei grąžintinas 0,04 ha valstybinės reikšmės miško plotas, atitinkamai pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovai neginčijo prokuroro nurodomos sandorių kainos, bei tuo pačiu – ir už mišką grąžintinų kainų dydžių, todėl taikant restituciją pirkėjams atlyginamos turto įsigijimo išlaidos, proporcingai valstybinio miško plotui.

Dėl akcininkų sprendimų pripažinimo negaliojančiais

Priimant 2009-11-23 UAB „Domus firma“ akcininkų susirinkimo sprendimą, priimant 2009-11-27 UAB „Brastos valda“ akcijų savininko sprendimą, sudarant 2009-11-27 akcijų pasirašymo sutartį ir 2009-11-27 nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo aktą, nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį Brastos g. 32, Kauno m., jau buvo atkurtos valstybės institucijų sprendimais, paremtais įsiteisėjusiu teismo sprendimu, notarų išduotais liudijimais, jokių ginčų nei dėl administracinių aktų, nei dėl paveldėjimo teisės liudijimų, nei dėl kitų reikšmingų dokumentų nebuvo, todėl ir jokie imperatyvūs teisės aktai negalėjo būti pažeisti.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visas akcininkų sprendimų priėmimo bei jų pagrindų sudarytų sandorių aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl teisėjų kolegija sutikdama su skundžiamo sprendimo argumentais, plačiau nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad ieškovas praleido senaties terminą akcininkų sprendimams ginčyti. Tai, kad prokuroras tik 2011-10-05 (t. y. po 4 mėnesių) susipažino su civiline byla ir į ją pateiktais viešais duomenimis iš VĮ Registrų centro (kurie ir taip yra vieši bei prieinami prokuratūrai), nepateisina nei senaties termino praleidimo, nei gali būti laikoma svarbia priežastimi šiam terminui atnaujinti. Priešingai nei nurodė apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo sprendimą dalyje dėl ieškinio senaties termino praleidimo ginčijant akcininkų sprendimus. Nors pirmosios instancijos teismas ir nepasisakė dėl prokuroro prašymo šį terminą atnaujinti, tačiau prokuroras neįrodė, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių arba kad šiuo konkrečiu atveju prokuroras apie ginčijamus sandorius sužinojo vėliau.

Pats prokuroras patikslintame ieškinyje pripažįsta, jog paskutinė informacija, leidžianti prokurorui įsitikinti, kad buvo pažeistas viešasis interesas buvo gauta 2011-05-20. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodė, jog tik 2011-10-05 (t. y. po 4 mėnesių) susipažino su civiline byla ir į ją pateiktais viešais duomenimis iš VĮ Registrų centro. Patikslintas ieškinys, kuriame pareikšti reikalavimai dėl akcininkų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, teismui buvo pateiktas 2011-12-19, t. y. praėjus 7 mėnesiams po paskutinės informacijos gavimo, ir taip praleidus Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 10 d. numatytą 30 dienų terminą. Tai, kad prokuroras galimai taip vėlai susipažino su civiline byla ir į ją pateiktais viešais duomenimis iš VĮ Registrų centro (kurie ir taip yra vieši bei prieinami prokuratūrai), nepateisina nei senaties termino praleidimo, nei gali būti laikoma svarbia priežastimi šiam terminui atnaujinti.

Kaip jau minėta, Akcinių bendrovių įstatymas nedraudė už pasirašytas akcijas atsiskaityti turtu, ne tik pinigais, nuosavybės teisių atkūrimo instituto normos šiam atvejui netaikytinos, todėl šis apelianto teiginys atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl šalių sąžiningumo

Teismas tinkamai išnagrinėjo klausimą dėl atsakovų A. M. ir V. B. sąžiningumo, nes prokuroras neįrodė, kad šie atsakovai žinojo apie O. B. sudarytas santuokas, juolab, kad pastaroji savo ankstesnės pavardės nepakeitė net ir po antros santuokos su A. L., kuris, kaip minėta, miręs dar 1978 metais.

Atsakovas UAB „Domus firma“ už paveldėjimo teises sumokėjęs itin didelę 5,2 mln. Lt sumą, atliko viską, ko galima reikalauti iš apdairaus ir rūpestingo asmens, o prokuroro teiginiai apie šio atsakovo nesąžiningumą ir nerūpestingumą yra tik deklaratyvūs. Sudarydamas tokios didelės vertės sandorį, atsakovas be abejo itin kruopščiai ir atsakingai įvertino visas aplinkybes bei išsiaiškino sudaromų sandorių teisėtumą. Jokių ginčų nei dėl palikimo, nei dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nagrinėjamuoju laikotarpiu nebuvo. Prokuroro teiginiai apie su UAB „Domus firma“ susijusį šios bendrovės ankstesnį vadovą G. B. nėra pagrįsti jokiais svariais įrodymais, o paremti vien tik prielaidomis apie tariamą nesąžiningumą.

Sutiktina su apelianto argumentu, kad negalima nustatyti atsakovų sąžiningumo vien dėl to, kad sandorius tvirtino notarai. Tačiau nagrinėjamuoju atveju prokuroras savo pasvarstymų apie atsakovų nesąžiningumą niekuo neparėmė, o atsakovai negali būti pripažinti nesąžiningais vien tik prielaidų pagrindu. Prokuroras pats yra pripažinęs, kad būtent valstybės institucijos galimai netinkamai atliko savo pareigas atkuriant nuosavybės teises, o ne tretieji asmenys padarė kažkokius pažeidimus ar neteisėtus veiksmus.

Todėl šioje dalyje apeliacinis skundas taip pat atmestinas.

Apelianto nuomone UAB „Domus firma“ nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas buvo būtent paveldėjimo teisės liudijimai, kurie turėjo būti laikomi neatlygintinais sandoriais ir turtas, vadovaujantis CK 4.96 str. 3 d. nuostatomis, gali būti išreikalautas natūra. UAB „Domus firma“ įsigijo tik paveldėjimo teises į O. B. testamente nurodytas specialiąsias teises bet ne paveldėjimo teises į konkretų turtą. Tokios aplinkybės negarantavo, kad įgyta teisė bus realizuota, t. y. kad bus atkurtos nuosavybės teisės į konkretų turtą. Jeigu nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusios institucijos būtų tinkamai atlikusios savo pareigas, UAB „Domus firma“ taip niekada ir nebūtų realizavusi nusipirktųjų paveldėjimo teisių.

Teisėjų kolegijos manymu, skundžiamame sprendime teismas aiškiai konstatavo apelianto minimo sandorio atlygintinumą, t. y. kad UAB „Domus firma“ už 5 200 000 Lt nusipirko paveldėjimo teises. Kiti šiuo požiūriu paminėti apelianto teiginiai yra teisingi, tačiau apeliantas paveldėjimo teisių pirkimo sandorį ginčija vien tuo pagrindu, jog nuosavybės teisės į žemės sklypus buvo atkurtos vėlesniais neva neteisėtais valstybinių institucijų veiksmais. Apeliantas pats pripažįsta, kad jei atitinkamos institucijos būtų tinkamai vykdžiusios savo pareigas, pats sandoris nesukeltų ginčijamų padarinių. Iš to peršasi išvada, jog vėlesni, tegul ir galimai kalti, valstybės institucijų veiksmai negali sąlygoti ankstesnio privačių asmenų teisėto sandorio negaliojimo. Taip pat, priešingai nei teigia apeliantas, galimai neigiamas pasekmes sukūrė ne patys jo ginčijami atsakovų sudaryti sandoriai, o vėliau priimti administraciniai aktai, t. y. patys ginčijami sandoriai nėra neteisėti ir neprieštarauja teisės normoms. 2004-10-11 paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo notarinė sutartis negalėjo pažeisti Atkūrimo įstatymo 2 str. 3 d. nuostatų, juolab prokuroras be pagrindo tapatina 2 skirtingus teisinius institutus – nuosavybės teisių atkūrimą ar teisės į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimą su paveldėjimo teisių perleidimu pirkimo-pardavimo sutartimi (CK 6.426 str.).

Taigi, visi atsakovai laikytini sąžiningais nekilnojamojo turto įgijėjais, ši prezumpcija liko nepaneigta, o vadovaujantis CK 4.96 str. 2 d., iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Prokuroras nenurodo, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos padarius nusikaltimą, taip pat kodėl sąžiningo įgijėjo teisių apsauga šioje byloje galėtų būti netaikoma. Tačiau, tokia išvada dėl šalių sąžiningumo tuo pačiu nepaneigia teisėjų kolegijos išvadų dėl iš civilinės apyvartos išimto valstybinės reikšmės miško grąžinimo valstybei.

Įvertinus tai, kas aukščiau išdėstyta, šioje dalyje apelianto argumentai yra atmestini.

Dėl restitucijos taikymo

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl restitucijos taikymo negalimumo, kadangi tik dalis žemės sklypų buvo padalinta į smulkesnius, likusioji dalis sklypų ir šiai dienai yra tokie, kokie buvo suformuoti nuosavybės teisių atkūrimo metu ir šiai dienai priklauso UAB „Domus firma“. Nurodė, kad net ir padalinus žemės sklypus į smulkesnius, žemė išliko ta pati, jos neatsirado nei daugiau nei mažiau, todėl žemės išdalinimas nėra kliūtis restituciją taikyti natūra. Nekvestionuodamas teismo prerogatyvos taikyti restituciją ir parinkti jos būdą, apeliantas mano, kad vienas iš teismo argumentų dėl galimų teisminių ginčų ateityje, kurių metu UAB „Domus firma“ reikalaus iš valstybės žalos atlyginimo, nėra pagrindas netaikyti restitucijos, kadangi šioje byloje sprendžiamas klausimas sandorių, kurių pagrindu perleistas valstybei priklausęs turtas į kurį buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės, pripažinimo negaliojančiais, bet ne žalos atlyginimo klausimas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo išvados, jog net jeigu ieškinys būtų patenkintas, restitucijos taikymas yra negalimas, nes, pirma, vienos šalis padėtis nepagrįstai pagerėtų, o kitos – nepagrįstai pablogėtų (CK 6.145 str. 2 d., 1.81 str. 3 d.), antra, natūroje nėra išlikusio tokio turto, koks jis buvo. UAB „Domus firma“ per 5 metus atliko savo lėšomis įvairiausius veiksmus, išvystė žemės sklypą ir infrastuktūrą (padalinus į 10 atskirų žemės sklypų), žemės sklypų teisinis statusas iš esmės pasikeitė (naujas naudojimo būdas – daugiaaukštei statybai), jų vertė esmingai padidėjo, t. y. buvo sukurtas naujas turtas, o žemės sklypų, kuriuos UAB „Domus firma“ paveldėjo, teisine prasme jau nebėra. Apeliantas neginčija nei Kauno miesto bendrojo plano, nei žemės sklypo detaliojo plano, kurie buvo patvirtinti atitinkamų kompetentingų institucijų, ir kuriais UAB „Domus firma“ investicijų ir pastangų dėka sklypas Brastos g. 16 padalintas į 10 atskirų naujų sklypų (tarp jų ir Brastos g. 32) su nauja paskirtimi. Žemės sklypo Brastos g. 32, Kauno m., vertė po nuosavybės teisių atkūrimo buvo 8 422 000 Lt, o po UAB „Domus firma“ atliktų minėtų veiksmų – 51 897 000 Lt. Šioje byloje pritaikius restituciją, atsakovo UAB „Domus firma“ padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų – iš jo būtų atimtas jo paties sukurtas beveik 52 mln. vertės turtas, tuo tarpu valstybės padėtis nepagrįstai pagerėtų – jos dispozicijon vietoj vieno bendro naudojimo žemės sklypo būtų perduota 10 komercinės paskirties žemės sklypų, t. y. būtų perduotas kitas, iš esmės pagerintas ir naujas turtas. Tada, kai reikia pasirinkti vieną iš kelių priemonių, išeitis turėtų būti mažiausiai komplikuota, o atsiradę nuostoliai negali būti neproporcingi pasiektiems tikslams.

Jau ne kartą minėta, jog apeliaciniame skunde pats prokuroras teigia, kad galimai neteisėtus veiksmus atliko nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusios institucijos: „jeigu institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą, būtų tinkamai atlikę savo pareigas ir nustatę, kad dėl naujos santuokos O. B. atkurti nuosavybės teises negalima, UAB „Domus firma“ taip ir niekada nebūtų realizavusi nusipirktųjų paveldėjimo teisių“.

Žemės iš jos savininkų buvo neteisėtai nacionalizuota TSRS valdžios, vėliau įgyvendinant socialinį teisingumą Lietuvos Respublika siekė atstatyti teisingumą bei grąžinti žemę buvusiems savininkams ar teisėtiems paveldėtojams, šioje gi byloje prokuroras prašo neteisėtai nacionalizuotą, o vėliau – ir grąžintą, žemę vėl grąžinti valstybės nuosavybėn. Nagrinėjamuoju atveju restitucijos taikymas galėtų prieštarauti teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio stabilumo principams. O. B. prašymą atkurti nuosavybės teises žemėtvarkos skyriui pateikė 1999-04-28 (prieš 15 metų), nuosavybės teisių atkūrimas prasidėjo 2005 metais (prieš 9 metus), tuo tarpu prokuroro ieškinys teismui pateiktas tik 2011 metais. Per visą nurodytą laikotarpį nei prokuratūra, nei valstybės ar savivaldos institucijos, nei bet kokie kiti asmenys, neinicijavo jokių ginčų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, sudarytų sandorių, išduotų liudijimų teisėtumo. Iš valstybės atsakovai nebuvo gavę jokių raštų, įspėjimų, pretenzijų ar pan. dėl trūkstamų dokumentų, kilusių abejonių ar nustatytų pažeidimų, o priešingai, valstybės institucijos toliau atkurdamos nuosavybės teises į ginčo žemę, tokiu būdu leido šalims suprasti, jog procesas vyksta teisėtai.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese, taip pat ir žemės sklypų perleidimo sandorių sudaryme visi atsakovai buvo sąžiningi ir todėl jų teisės turi būti atitinkamai ginamos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje dėl restitucijos taikymo yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 229/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2009; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 570/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 47/2010; kt.).

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmeniui, kurio sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamą administracinį aktą, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šio asmens teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kad asmenims negali būti užkraunama pernelyg didelė našta, ypač tais atvejais, kai nuosavybės grąžinimo procesas užtrunka dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, klaidos ar neapsižiūrėjimo; būtina dėti maksimalias pastangas, jog pretendento teisė į nuosavybės atkūrimą ne tik būtų pripažinta, bet ir galimybės naudotis nuosavybe suteikimas neužtruktų pernelyg ilgai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiu atveju visiškos restitucijos taikymas, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pripažinimas nebaigta ir asmenų, kuriems jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimas į neapibrėžtą padėtį iki šis klausimas bus išspręstas iš naujo, yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti šių asmenų, kurie laikėsi įstatymų reikalavimų, teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Tokiu atveju, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams - fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, taip pat į tai, kad atsakovai buvo sąžiningi ir kad imperatyvių teisės normų pažeidimą nagrinėjamuoju atveju galimai lėmė valstybės institucijų pareigūnų veiksmai, o ne atsakovų veiksmai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino galimus neigiamus restitucijos taikymo padarinius ir pagrįstai jos netaikė (išskyrus valstybei grąžintiną mišką). Pažymėtina ir tai, jog pritaikius restituciją, UAB „Domus firma“ būtų žymiai blogesnėje padėtyje, nes kita sandorio šalis – valstybė, gautų savo nuosavybėn žymiai pagerintą turtą, t. y. naujai suformuotus žemės sklypus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tokiu atveju, kai nuosavybės atkūrimas pripažįstamas neteisėtu dėl valstybės institucijų pareigūnų veiksmų, dėl to nukentėjusiajam asmeniui neturi būti varžoma nuosavybės teisė, restitucija taikoma valstybei, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas laikomas baigtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2012). Prokuroro teiginys, jog žemės liko tiek pat, todėl ji visa ir turi būti grąžinta valstybei, neatitinka logiškumo ir nuoseklumo, taip pat ekonominės logikos. Atsakovas UAB „Domus firma“ pateikė įrodymus, kad jo naujai suformuoti sklypai be jokios abejonės turi žymiai didesnę vertę (6,6 karto), nei kad pirminis žemės sklypas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės. Prokuroras šios aplinkybės jokiomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė. Pareiškęs ieškinį viešajam interesui ginti prokuroras yra lygiavertis civilinių teisių santykių dalyvis ir turi pareigą kaip ieškovas įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu (CPK 178 str.).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

EŽTT jurisprudencija, kuria apeliaciniame skunde remiasi prokuroras, yra viešas ir savarankiškas teisės šaltinis, tačiau prokuroras, gindamas viešąjį interesą, veikia valstybės vardu, kai tuo tarpu minėtoji ŽTT jurisprudencija formuojama asmenų ginčų prieš valstybes pagrindu. Tai reikštų, tarsi prokuroras veikia ne kaip valstybės įgaliotas ir viešąjį interesą ginantis asmuo, o kaip asmuo, kurio interesus tariamai pažeidė valstybė, šiuo atveju viena iš teisminės valdžios institucijų – pirmosios instancijos teismas, nagrinėjantis civilinę bylą. Veikiau apeliacinio skundo ir ieškinio patenkinimas pažeistų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei prieštarautų Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktikai. Prokuroro ieškinys ir apeliacinis skundas yra grindžiami tariamai neteisėtais valstybės institucijų veiksmais/neveikimu, tuo tarpu prokuroras pats pripažįsta, kad patys atsakovai jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes apeliacinio skundo 11, 13 psl. pats prokuroras teigia, kad galimai neteisėtus veiksmus atliko nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusios institucijos: „jeigu institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą, būtų tinkamai atlikę savo pareigas ir nustatę, kad dėl naujos santuokos O. B. atkurti nuosavybės teises negalima, UAB „Domus firma“ taip ir niekada nebūtų realizavusi nusipirktųjų paveldėjimo teisių“.

Apelianto nurodomi pirmosios instancijos teismo padaryti procesinės teisės normų galimi pažeidimai panaikinant dalį laikinųjų apsaugos priemonių, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų apeliacinių skundų argumentų, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ištyrė bylos duomenis dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo, dėl ko priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Kadangi teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas, bei CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.), o atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.), tačiau yra pagrindas jį pakeisti (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).

Atsakovai UAB „Brastos valda“, UAB „Domus firma“, trečiasis asmuo P. O. prašę bylą skirti nagrinėti žodinio proceso tvarka jokių argumentų, pagrindžiančių tokius prašymus, nenurodė, dėl ko šie jų prašymai netenkintini (CPK 322 str.). Visų proceso dalyvių reikalavimai bei pozicijos byloje yra aiškiai išdėstyti, todėl teigti, jog pagal byloje surinktą medžiagą bei įrodymus jos negalima išnagrinėti iš esmės rašytinio proceso tvarka, nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovui UAB „Domus firma“ iš Kauno apygardos prokuratūros 11 400 Lt bylinėjimosi išlaidų ir nuspręsdamas, kad jos turi būti apmokėtos iš Kauno apygardos prokuratūrai skirtų lėšų, nukrypo nuo procesinės teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliantas pagrįstai teigia, kad teismui nėra suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros biudžeto lėšų paskirstymo bei panaudojimo, todėl teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta, kad bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš Kauno apygardos prokuratūros biudžeto lėšų, prieštarauja prokuratūros statusą apibrėžiančių teisės aktų nuostatoms. Pagal CPK 96¹ str. 1 d. nustato, jog kai yra visiškai ar iš dalies atmestas prokuroro, valstybės ar savivaldybės institucijos ieškinys viešajam interesui ginti, atsakovui proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš prokuratūrai ar ieškinį pareiškusioms valstybės ar savivaldybės institucijoms skirtų biudžeto lėšų. Prokuratūros įstatymo 57 straipsnyje nurodyta: „Prokuratūros veikla finansuojama iš valstybės biudžeto. Prokuratūra turi išlaidų sąmatą, o prokuratūrai skirtų asignavimų valdytojas yra generalinis prokuroras. Generalinė prokuratūra gali sudaryti atskiras teritorinių prokuratūrų išlaidų sąmatas.“ Iš to matyti, jog bylinėjimosi išlaidos nagrinėjamuoju atveju turi būti atlyginamos iš Generalinei prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų, nebent pastaroji būtų sudariusi Kauno apygardos prokuratūros sąmatą. Kadangi duomenų apie tokią sąmatą byloje nėra, todėl darytina išvada, jog bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš Generalinės prokuratūros (CPK 961 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis) ir šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas tikslintinas.

Apelianto argumentai dėl netinkamo priteisto bylinėjimosi išlaidų dydžio atmestini, kadangi pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bei pagrindė šį klausimą, nėra priežasčių, leidžiančių nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo atžvilgiu.

Taip pat, kadangi apeliacinis skundas patenkintas tik dalyje dėl 0,04 ha valstybinio miško, kas prokuroro visų pareikštų reikalavimų mastu sudaro labai nedidelę dalį, iš esmės apeliacinis skundas yra atmetamas, todėl vadovaujantis proceso protingumo, teisingumo, koncentruotumo, operatyvumo ir ekonomiškumo principais, nėra pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą dalyje, kurioje atmesti Kauno apygardos prokuroro patikslinto ieškinio reikalavimai dėl sandorių, kuriais perleistos nuosavybės teisės į valstybinį mišką, pripažinimo negaliojančiais ir šioje dalyje sprendimą išdėstyti sekančiai:

Pripažinti negaliojančia 2008-11-27 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 10016 dalį, kuria UAB „Domus firma“, į. k. 236035560, paveldėjo po O. B. 0,04 ha valstybinės reikšmės mišką, esantį žemės sklype, unikalus, unikalus Nr. 4400-1610-9312, kadastrinis Nr. 5118/0004:66 Brukų k. v., reg. Nr. 44/1121662, bendras plotas – 72,00 ha, iš jų 5,7 ha miško ir 4,05 ha vandens telkinys. (Sūsninkų k., Kalvarijos sen., Kalvarijos sav.).

Pripažinti negaliojančiomis 2009-06-30 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2780, 2010-05-21 susitarimo pakeisti sutarties (2009-06-30 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2780) Nr. 1930 ir 2009-06-30 priėmimo-perdavimo akto Nr. 2781 dalis, kuriomis UAB „JB investicijos“, į. k. 300809446, iš UAB „Domus firma“, į. k. 236035560, įsigijo 0,04 ha valstybinės reikšmės mišką, esantį žemės sklype, unikalus Nr. 4400-1610-9312, kadastrinis Nr. 5118/0004:66 Brukų k. v., reg. Nr. 44/1121662 (Sūsninkų k., Kalvarijos sen., Kalvarijos sav.).

Pripažinti negaliojančia 2012-07-16 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-2577 dalį, kuria A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) iš UAB „JB investicijos“, į. k. 300809446, įsigijo 0,04 ha valstybinės reikšmės mišką, esantį žemės sklype, unikalus Nr. 4400-1610-9312, kadastrinis Nr. 5118/0004:66 Brukų k. v., reg. Nr. 44/1121662, (Sūsninkų k., Kalvarijos sen., Kalvarijos sav.).

Taikyti restituciją ir natūra grąžinti valstybei 0,04 ha valstybinės reikšmės mišką, esantį A. P. priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. 4400-1610-9312, kadastrinis Nr. 5118/0004:66 Brukų k. v., reg. Nr. 44/1121662, Sūsninkų k., Kalvarijos sen., Kalvarijos sav., įpareigojant UAB „JB investicija“ grąžinti A. P. proporcingą grąžintinai žemės sklypo daliai sumą – 19,58 Lt (iš viso už žemės sklypą buvo sumokėta 35 250 Lt), o UAB „Domus firma“ įpareigojant grąžinti UAB „JB investicija“ proporcingą grąžintinai žemės sklypo daliai sumą - 6,71 Lt (iš viso už žemės sklypą buvo sumokėta 12 077 Lt).

Patikslinti Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir ją išdėstyti taip: priteisti UAB „Domus firma“ (įmonės kodas 236035560) iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (j. a. k. 288603320) 11 400 Lt (vienuolika tūkstančių keturis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, išlaidas apmokant iš Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų.

Likusioje dalyje Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą,