- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-05
- Bylos Nr.
- 2-43-842/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01628-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilma Stukaitė
- Ieškovas
- M. K.
- Atsakovas
- J. K.
- Trečiasis asmuo
- E. L., D. S.
- Advokatai
- Valdas Rakauskas
uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovui J. K. dėl santuokos nutraukimo bei su tuo susijusių klausimų, taip pat dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, atsakovo J. K. priešieškinį ieškovei M. K. dėl santuokos nutraukimo bei su tuo susijusių klausimų (tretieji asmenys byloje – E. L., D. S.).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti santuoką tarp jos ir atsakovo J. K. dėl abiejų sutuoktinių kaltės, iškovei palikti pavardę ,,K.“, atsakovui - ,,K“, priteisti iš atsakovo dalį bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai (t. I, b.l. 1-3), pakeitusi reikalavimą - po santuokos nutraukimo prašė palikti jai mergautinę pavardę ,,Urbonavičiūtė“, atsakovui palikti pavardę ,,K“ (t. I, b.l. 86). Taip pat su byla dėl santuokos nutraukimo sujungta byla pagal ieškovės reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, kuriuo ieškovė prašo pripažinti 2013-02-22 sudarytą žemės sklypo su pastatais dovanojimo sutartį (toliau tekste – ir Dovanojimo sutartis), kuria J. K. padovanojo M. K. ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato – Gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato – Pirtis, unikalus NR. (duomenys neskelbtini), ½ dalį kitų statinių (inžinierinių) – Kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), apsimestiniu sandoriu ir šiam sandoriui taikyti pirkimo-pardavimo sutarties taisykles, priteisti ieškovei iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. II, b.l. 2-4). Atsiliepimu į atsakovo priešieškinį ieškovė prašė jį atmesti ir patenkinti ieškovės reikalavimus (t. I, b.l. 88-91). Ieškovė nurodė, kad su atsakovu susituokė būdami brandaus amžiaus, kurį laiką bendravo per atstumą, nes ieškovė gyveno V., o atsakovas U., vėliau nusprendė susituokti ir tai, kad ieškovė persikels pas atsakovą. Nuo santuokos pradžios kiek galėdama rūpinosi namais, buitimi ir sutuoktiniu, vežiojo jį į gydymo įstaigas, slaugė. Per visą draugystės laikotarpį į bendrą gyvenimą, aplinkos sutvarkymą investavo daug savų lėšų, tikėjosi jaukioje ir patogioje aplinkoje gyventi likusį gyvenimą. Tačiau jau pirmaisiais bendro gyvenimo metais ėmė ryškėti charakterių neatitikimas, atsakovas dėl smulkmenų supykdavo, ją ignoruodavo, buvo linkęs nuslėpti svarbius dalykus, meluoti, nesakyti teisybės. 2015-03-10 ieškovė pasakė atsakovui, kad nebegalės kartu gyventi ir nori išsiskirti, nuo to laiko negyveno santuokinio gyvenimo ir nevedė bendro ūkio. Tik primygtinai paklaustas apie nepasitenkinimo priežastis atsakovas atsakė, jog ji per mažai investavusi į namus. Tada, anot ieškovės, ji supratusi, kad atsakovas ją vedė ne iš meilės, o tik norėdamas pataisyti savo finansinę padėtį. 2015 m. rugpjūtį ieškovė išsikraustė. Savo kaltę ieškovė įžvelgė tame, kad netinkamai pasirinko partnerį, paskubėjo sukurti šeimą su žmogumi, kurio pakankamai nepažinojo. Dėl dovanos grąžinimo atsiliepime į atsakovo priešieškinį ieškovė nurodė, kad po santuokos ji planavo keltis gyventi pas atsakovą, tačiau atsakovo sodybą reikėjo renovuoti, kadangi ji nebuvo labai patogi gyventi žiemą, todėl ieškovė pasiūlė parduoti savo butą, atsiskaityti su kreditoriais ir likusią lėšų dalį investuoti į sodybos rekonstrukcijas. Atsakovas suprato, kad tokiu atveju ji liktų be jokio turto ir nuosavo gyvenamojo ploto, todėl abu sutarė, kad atsakovas padovanos jai ½ dalį savo turto, išskyrus mišką, kuris yra aplink valdą. Ieškovė šį sutuoktinio veiksmą vertino, buvo dėkinga už supratimą ir pasitikėjimą. Po 2012-12-20 santuokos įteisinimo ieškovė 2013-02-19 pardavė butą V. ir 2013-02-22 šalys įformino Dovanojimo sutartį. 2013-03-01 ieškovė, atidarydama bendrą su atsakovu sąskaitą, į ją įnešė 30 000, 00 Lt. Nuo ankstyvo 2013 m. pavasario ieškovė pradėjo rūpintis namo remontu. Atsakovas šiuose darbuose praktiškai nedalyvavo, tačiau jos idėjoms neprieštaravo. Per 2013 m. iki rudenio pagrindiniai darbai baigėsi, tačiau baigėsi ir ieškovės pinigai. Ieškovės teigimu, sodybos renovacijai ji naudojo ir savo asmenines lėšas. 2014 m. įsidarbino U., norėdama užsidirbti. Kadangi pensiją gavo neblogą, galvojo pataupius užbaigti remontus. Atsakovas į remonto darbus savo asmeninių lėšų neinvestavo. Ieškovė taip pat nurodė, kad siekiant santuoką nutraukti taikiai ji sutiktų gauti 17 000, 00 EUR kompensaciją. Pažymėjo, kad dėl sodybos pardavimo ir pinigų pasidalinimo per pusę buvo tariamasi ir su atsakovu, kreiptasi į nekilnojamojo turto agentūrą ,,Sava Bakūžė“, kuri sodybą įvertino ir pardavinėjo, tačiau vėliau vienas atsakovas nuvyko į agentūrą ir pareiškė, kad sodyba nebeparduodama. Pareikšdama reikalavimą dovanojimo sandorį pripažinti apsimestiniu sandoriu ir jam taikyti pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas ieškovė nurodė, kad sudarius santuoką buvo sutarta, kad ji persikels gyventi pas atsakovą, kadangi pastarasis kraustytis į V. nenorėjo. Atsakovo gyvenamasis namas nebuvo labai patogus gyventi žiemą, tam reikėjo papildomų investicijų, todėl su atsakovu buvo sutarta, kad ieškovė parduos savo butą V., atsiskaitys su kreditoriais, po ko ieškovė liktų be jokio turto ir nuosavo gyvenamojo ploto. Planuota, kad ieškovė nupirks iš atsakovo ½ dalį jo turto, išskyrus mišką, už 30 000, 00 Lt (8689,00 EUR). 2013-02-19 ieškovė pardavė savo butą, po keleto dienų jau buvo sutarta sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį, tačiau atsakovas pradėjo kalbėti, kad tai daug kainuos, todėl geriau sudaryti dovanojimo sutartį, aiškino, kad jie yra šeima, laukia renovacija, geriau neišlaidauti. Ieškovė nieko neįtardama tam neprieštaravo. 2013-03-01 sumokėjo atsakovui 30 000, 00 Lt, įnešdama į šalių bendrą sąskaitą, kurią atidarė kartu su atsakovu. Taip pat buvo sutarta, kad į šią sąskaitą namų renovacijai ir pragyvenimui šalys įnešinės kas mėnesį po 500, 00 Lt. Taip po truputį ir tvarkėsi, kol pradėjo aiškėti charakterių skirtumai. Ieškovės teigimu, tikrieji šalių ketinimai pasirašant dovanojimo sutartį buvo sudaryti pirkimo – pardavimo sandorį, kadangi ji norėjo nupirkti iš atsakovo turtą, o šis iš pradžių taip pat norėjo parduoti dalį turto ieškovei tam, kad santuoka prasidėtų lygiaverčiais partnerystės pagrindais. Dovanojimo sutartis yra neatlygintinis sandoris, tačiau nagrinėjimu atveju ieškovė atsakovui už turtą sumokėjo ir tai patvirtina, kad ginčijama Dovanojimo sutartis yra apsimestinis sandoris ir turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne išoriškai išreikštą ją sudariusių asmenų valią.
Atsakovas priešieškiniu prašė nutraukti santuoką tarp šalių dėl ieškovės M. K. kaltės, įpareigoti M. K. grąžinti atsakovui pagal 2013-02-22 Žemės sklypo su pastatais (notarinio registro Nr. DP-610) dovanojimo sutartį padovanotą turtą, t.y. ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato – Gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato – Pirties, unikalus NR. (duomenys neskelbtini), ½ dalį kitų statinių (inžinierinių) – Kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), ir šį turtą priteisti asmeninėn J. K. nuosavybėn, nustatyti, kad įsipareigojimai trečiajam asmeniui E. L. po santuokos nutraukimo lieka asmeniniais J. K. įsipareigojimais, ieškovei palikti iki santuokos turtėtą ,,T.“ pavardę, priteisti atsakovui iš ieškovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. I, b.l. 54-59). Atsiliepimais į ieškovės reikalavimus atsakovas nurodė, kad sutinka dėl santuokos nutraukimo, tačiau santuoka turėtų būti nutrauktas dėl ieškovės kaltės, kitus ieškovės reikalavimus prašė atmesti, skirti ieškovei 5 000, 00 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios sumos skiriant atsakovui J. K. (t. I, b.l. 18-20, t. II, b.l. 47-50). Nurodė, kad su ieškove susipažino 2011 m. vasarą per internetinę pažinčių svetainę, 2012 m. spalio mėnesį ieškovės iniciatyva ir pageidavimu nutarė sudaryti santuoką. Po santuokos sudarymo ieškovė ėmė reikalauti, kad atsakovas jai padovanotų ½ sodybos, kurioje kartu gyveno, nors žinojo, kad sodyba ir žemės sklypas buvo įsigyti už sesers E. L. paskolintus pinigus. To pasekmėje atsakovas padovanojo ieškovei ½ sodybos ir žemės sklypo, tačiau dar susilaukė priekaištų, kad galėjo padovanoti ir visą sodybą. Ieškovė atsakovą taip pat menkino ir žemino, o 2015-08-01 susirinko daiktus ir išėjo iš namų. Mano, kad santuoką ieškovė norėjo sudaryti tik siekdama pasipelnyti. Prašė grąžinti Dovanojimo sutartimi ieškovei padovanotą turtą, kadangi tam yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – ir LR CK) 3.70 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos. Atsakovas taip pat išreiškė prieštaravimą, kad ieškovė pasiliktų santuokinę ,,K.“ pavardę. Dėl reikalavimo pripažinti Dovanojimo sutartį apsimestiniu sandoriu atsakovas nurodė, kad apie turto pardavimą niekada nebuvo kalbos, nesuprantama, kaip sutuoktiniai, gyvendami kartu ir vesdami bendrą ūkį, vienas kitam pardavinėtų turtą. Tokia ieškovės pozicija atsirado tik atsakovui pareiškus reikalavimą grąžinti padovanotą turtą. Atsakovo nuomone, ieškovės tikslas ir buvo apgaulės būdu, prisidengiant santuoka, įgyti jam priklausantį turtą, kadangi sudaryti Dovanojimo sutartį atsakovas taip pat buvo spaudžiamas ieškovės.
Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė savo reikalavimus, nurodė, kad iki santuokos sudarymo buvo svarstoma ar pirkimas, ar dovanojimas, tačiau atsakovas pareiškė, kad kas iš to pirkimo, jei jis vis vien neturės pinigų kišenėje, kadangi reikia remontuoti gyvenamąjį namą. Ieškovei labai norėjosi nupirkti tam tikrą dalį, tai ir reikėjo padaryti. Už kokią sumą būtų perkama nebuvo tariamasi. Tačiau po santuokos sudarymo turtas buvo padovanotas. Dabar ieškovė supranta, kad reikėjo vis tik nenusileisti ir įforminti pirkimo – pardavimo sandorį. Ieškovė pervedė pinigus į bendrą sąskaitą, iš kurios buvo daromi remontai, gyvenama. Atsakovas iš esmės nesikišo, nurodė, kad ieškovės pinigai, tegul ji ir daranti viską.
Teismo posėdžio metu atsakovas palaikė savo reikalavimus. Atsakovui neaišku, kodėl ieškovei buvo neįmanoma gyventi su atsakovu. Atsakovas teigė, kad ieškovė dažnai nesiskaitydavo su žodžiais, kartais atsiprašydavo, kartais ne, tačiau pripažino, kad rūpinosi namais, slaugė jį, atliko ir žmonos pareigas. Prieš santuoką buvo sutarę, kad atsakovas padovanos dalį turto, o ieškovė persikels pas jį. Apie pirkimą – pardavimą pusės ar kokios kitos dalies turto net nebuvo kalbos. Atsakovas savo laisva valia padovanojo dalį turtą. Jokių pinigų atsakovas neprašė, savo pinigus ieškovė padėjo ten, kur norėjo. Ieškovė, prašydama padovanoti turtą, nurodė, kad norėtų turėti garantiją. Matyt šiandieninei situacijai ir norėjo turėti garantiją. Atsakovas jokių minčių apie teismus neturėjo. Po dovanojimo dar buvo pareikšta, kad geras vyras padovanotų viską. Atsakovui jokie pinigai nebuvo sumokėti. Ji pati nusprendė buitinių sąlygų pagerinimui investuoti, atsakovas neprieštaravo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo E. L., būdama tinkamai informuota apie procesą, jokių procesinių dokumentų nepateikė, į bylos nagrinėjimą neatvyko.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo notarė D. S. teismo posėdžio metu sprendimą prašė priimti teismo nuožiūra. Nurodė, kad dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu lyg nematytų pagrindų jį naikinti, kadangi ieškovė pripažino, kad sandorio metu jai buvo aišku, kad sudaroma dovanojimo sutartis. Pačios sutarties sudarymo aplinkybių neprisiminė, išreiškė nuomonę, kad pas notarą iki tol buvę aplinkybės, svarstymai šalių nebuvo aptarinėjami. Notarė taip pat nurodė, kad, jos nuomone, visai natūralu, kad liktų turto ir ieškovei, jei ji investavo, arba atsakovas turėtų išmokėti kompensaciją, jei nori išlaikyti turtą. Tvirtinant sandorį paprastai išaiškinamos sutarties sąlygos, turtą įvertina šalys, klausiama, ar neatsisako ketinimų dovanoti, ar priima dovaną. Taip turėjo būti ir šiuo atveju. Neprisimena, kad būtų kilę nesklandumų.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys ir priešieškinis tenkinami iš dalies. Reikalavimas dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu atmetamas.
Dėl santuokos nutraukimo ir jos nutrūkimo priežasčių
Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys susituokė 2012 m. gruodžio 20 d. Nepilnamečių vaikų neturi. Pasak šalių, dalintino turto nėra. Išlaikymo viena iš kitos šalys nereikalauja.
CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį, stengiantis išsaugoti santuoką tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; 2011-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; kt.).
Ieškovė santuoką prašo nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Jos nuomone, ji ištekėjo gerai nepažindama partnerio, jo charakterio, nesugebėjo įvertinti moralinių savybių, pilnai neišsiaiškinusi jo praeities, neįsigilinusi į būsimo sutuoktinio norus ir lūkesčius. Atsakovas pažinties metu jai pasirodė santūrus, tylus, tačiau paaiškėjo, kad linkęs nuslėpti svarbius dalykus, nesakyti teisybės, meluoti, - nepapasakojo apie nesantuokinę dukterį, dalyvavimą, savivaldybių tarybų rinkimuose. Supykęs dėl smulkmenų ilgai tylėdavo, į jos bandymus išsišnekėti, spręsti konfliktus, problemas taip pat reaguodavo tyla, ką po to psichologai ieškovei įvardino kaip ,,tylųjį terorą“, būdavo arogantiškas. Atsakovas santuoką prašo nutraukti dėl ieškovės kaltės, kadangi ji iškart po santuokos sudarymo pradėjo nepagarbiai elgtis su atsakovu, buvo jam nelojali, žemino ir menkino kitų asmenų akivaizdoje, galiausiai 2015-08-01 susirinko daiktus ir išėjo, palikdama atsakovą. Atsakovo nuomone, santuoką ieškovė sudarė norėdama pagerinti savo materialinę padėtį, kadangi dar iki santuokos smulkmeniškai išsiklausinėjo apie atsakovo turtinę padėtį, sudarius santuoką ėmė primygtinai reikalauti padovanoti ½ dalį sodybos, ką atsakovas ir padarė.
Šalys nurodė santuokos nutrūkimo priežastis įrodinėsią tik savo paaiškinimais. Remiantis procesiniais šalių dokumentais, pačių šalių paaiškinimais teismo posėdžio metu, matyti, kad pareiškėjai susipažino būdami brandaus amžiaus, beveik pusantrų metų iki santuokos sudarymo bendravo ,,per atstumą“, kadangi ieškovė gyveno V., o atsakovas U. rajone. Tiek ieškovė, tiek atsakovas nurodo manę, kad gerai pažįsta vienas kitą, o priešingos pusės asmeninės savybės bei tarpusavio bendravimas juos tenkina. Ieškovė, prašydama nutraukti santuoką, pripažįsta, kad vis tik paskubėjo sukurti santuoką su atsakovu, susituokus paaiškėjo, kad ji kai kurias jo savybes buvo įvertinusi netinkamai, pakankamai nepažino atsakovo, tiksliai neįsigilino į jo lūkesčius ir norus, nepavykus pasikalbėti su atsakovu, išsiaiškinti santykių, paliko šeimos namus. Atsakovas procesiniuose dokumentuose teigė, kad ieškovė jam niekada nepadėjo morališkai, nepasitikėjo atsakovu, nesirūpino šeima ir jos gerove, santuoką sudarė tik iš materialinių paskatų, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu pripažino, kad ieškovė rūpinosi namais, gamino valgyti, lankė atsakovą ligoninėje, atliko savo kaip žmonos pareigas. Atsakovas duodamas paaiškinimus taip pat nurodė, kad jis nežino, kodėl ieškovei su juo neįmanoma gyventi, dėl nesantuokinės dukters nurodė, kad su ja nebendravo ir nepalaikė santykių, tik kažkada mokėjo teismo priteistą išlaikymą, į rinkimus papuolė atsitiktinai, kadangi pažįstamas į sąrašą jį įtraukė ,,dėl skaičiaus“. Pastaruosius dalykus atsakovas vertino kaip nereikšmingus. Teismas, įvertinęs išdėstytą, sprendžia, kad šalys sudarė santuoką būdami vyresnio amžiaus, jau esant susiformavusiems charakteriams, įpročiams, gyvenimo būdui, prieš sudarant santuoką vienas į kito lūkesčius pakankamai neįsigilino, skirtingai vertino tuos pačius dalykus (pvz., dalykai, kuriems atsakovas neteikė reikšmės, ieškovę įskaudino). Sukūrus santuoką ir pradėjus gyventi kartu vienas prie kito nesugebėjo prisitaikyti, prieš išsikraustant ieškovei nesugebėjo rasti sąlyčio taškų šeimai išsaugoti, abiem šalims pristigo supratimo ir tolerancijos, o tokioje situacijoje negali būti pripažįstama vieno ar kito sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo, todėl teismas sprendžia, jog yra pagrindas konstatuoti abipusę sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo (CK 3.60 straipsnio 2 dalis, 3.61 straipsnio 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šalims nepageidaujant taikytis, santuoka, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovo, įregistruota 2012 m. gruodžio 20 d. Utenos rajono Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 232, nutraukiama nustatant, kad ji iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Dėl pavardžių
LR CK 3.69 straipsnio 1 dalis numato, kad sutuoktinis po santuokos nutraukimo gali pasilikti savo santuokinę arba iki santuokos turėtą pavardę. Taigi teismas ieškovei, kuri iki santuokos turėjo ,,Trukšinienės“ pavardę, mergautinės pavardės sugrąžinti negali.
Vadovaujantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, santuoką nutraukiant dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė ieškiniu prašė palikti santuokinę pavardę, vėliau pareiškimu išreiškė prašymą jai sugrąžinti mergautinę pavardę, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad norėtų, jog jai būtų palikta santuokinė pavardė, ieškovei paliekama santuokinė pavardė - ,,K., atsakovui - ,,K.“ (LR CK 3.69 straipsnio 1 dalis).
Ieškovė įsiteisėjus teismo sprendimui dėl santuokos nutraukimo turi teisę kreiptis į civilinės metrikacijos įstaigą ir teisės aktų nustatyta tvarka pasikeisti pavardę (LR CK 2.20 straipsnis, 3.307 – 3.308 straipsniai).
Dėl tarpusavio išlaikymo
Šalys išlaikymo viena iš kitos nereikalauja, todėl jis nepriteisiamas (CK 3.72 straipsnis).
Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu
Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsniais).
Bylos medžiaga nustatyta, kad santuokos metu 2013-02-22 Žemės sklypo su pastatais (notarinio registro Nr. DP-610) dovanojimo sutartimi atsakovas ieškovei padovanojo nekilnojamąjį turtą: ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato – Gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato – Pirties, unikalus NR. (duomenys neskelbtini), ½ dalį kitų statinių (inžinierinių) – Kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).
Ieškovė prašo šį sandorį pripažinti apsimestiniu ir jam taikyti pirkimo – pardavimo sutarties taisykles.
CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata dėl apsimestinio sandorio negaliojimo: jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.
Pagal kasacinio teismo praktiką apsimestinis sandoris negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išoriškai išreikšta šalių valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Sprendžiant ar sandoris yra apsimestinis būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia.
Pažymėtina, kad tais atvejais, kai sandoriai yra niekiniai dėl sandorio šalių valios ydingumo (sandoryje neišreikšta tikroji jų valia), teismui dažnai sudėtinga konstatuoti aplinkybes, sudarančias pagrindą pripažinti sandorį niekiniu, nes tikrieji šalių ketinimai yra neakivaizdūs, žinomi tik sandorį sudarančioms šalims, o kartais – ir specialiai slepiami. Tokiais atvejais, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinamus, būtina aiškinti sutartį (CK 6.193 straipsnis), nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: kokia yra sutarties esmė, tikslas, kaip elgėsi šalys, sudarydamos sutartį ir po jos sudarymo, koks yra sutarties sąlygų tarpusavio ryšys ir kt. Tai taikytina ir apsimestiniams sandoriams (LAT 2014-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2014).
LR CK 6.465 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Jeigu abi dovanojimo sutarties šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles, tai tokia sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi. Šiuo atveju atsiranda apsimestinių sandorių teisinės pasekmės. Kai vienas asmuo perduoda turtą ar turtinę teisę kitam asmeniui už atlyginimą, dovanojimo sutartis gali būti pripažinta sudaryta tik dėl tos turto ar turtinės teisės dalies, kuri viršija atlyginimo vertę, jeigu prievolės esmė neleidžia daryti kitokios išvados (LR CK 6.466 straipsnio 3 dalis). Pagal LR CK 3.99 straipsnio 1 dalį sutuoktiniai turi teisę dovanoti vienas kitam turtą pagal šio kodekso šeštosios knygos normas, reglamentuojančias dovanojimo sutartį.
Sudaryta sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinai sąlygai – jos neatlygintinumui, t.y sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, kad už dovaną bus atlyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris ir jeigu tikrasis susitarimas atitinka įstatymus taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (LR CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismo įsitikinimo laipsnis ar kriterijai pagal CPK nekonkretizuoti, pagal įrodinėjimo procese CPK įtvirtintą supratimą faktas vertinamas kaip įrodytas, jeigu taip sprendžiama protingo žmogaus požiūriu. Šiuo požiūriu vertinant yra galimos abejonės, nes įstatymas ir teisė, o taip pat teismų praktika nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo - kai abejonių visiškai neliktų. Teismui gali likti tam tikrų abejonių, bet jos protingo žmogaus požiūriu būtų vertinamos kaip nerimtos, neprotingos ir nepaneigiančios nustatomo fakto esmės. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti, bet esminiai prieštaravimai turi būti pašalinti ar įtikinamai paaiškinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-243/2010).
Kaip ir minėta, esminė aplinkybė, pripažįstant sandorį apsimestiniu, tai šalių valia sudaryti kitą, nei buvo sudarytas, sandoris. Nagrinėjamoje byloje ši aplinkybė nėra nustatyta. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovo valia būtų buvusi turtą ne padovanoti, o jį parduoti.
Šalys susituokė 2012 m. gruodžio 20 d. 2013-02-19 pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovė už 140 000, 00 Lt pardavė jai priklausiusį butą V. (t. I, b.l. 126 - 134). 2013-02-22 Dovanojimo sutartimi atsakovas ieškovei padovanojo nekilnojamojo turto – 1/2 dalį jam priklausančio sklypo su statiniais. Šiame sklype esančiame gyvenamajame name iki santuokos sudarymo gyveno atsakovas, vėliau – ir ieškovė.
2013 m. kovo 1 d. ieškovė Swedbanke atidarė einamąją sąskaitą. Tiek iš pačios ieškovės teisme duotų paaiškinimų, tiek iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad sąskaita atidaryta ieškovės vardu, 2013 m. kovo 1 d. ieškovė į ją pervedė 30 000, 00 Lt (t. I, b.l. 107 - 125). 2013 m. kovo 22 d. Debeto mokėjimo kortelės sutartimi M. K. vardu atidarytai sąskaitai J. K. išduota debeto mokėjimo kortelė (t. II, b.l 70). Sutartyje kaip klientas įvardinta M. K., J. K. – kaip kortelės naudotojas. Pačios ieškovės pateiktose Debeto mokėjimo kortelės sutarties sąlygose (t. II, b.l. 71-73) nurodyta, kad klientas – sutartyje nurodytos sąskaitos savininkas, šia sutartimi suteikiantis teisę naudotojui, naudojantis mokėjimo kortele, atlikti operacija, o naudotojas – sutartyje nurodytas fizinis asmuo, kuriam klientas suteikia teisę naudojantis mokėjimo kortele atlikti operacijas sąskaitoje.
Atsakovas nuosekliai teigė, kad padovanoti turtą prašiusi ieškovė, todėl jis ir padovanojęs. Tikėjęs, kad visą gyvenimą nugyvens kartu. Jei nebūtų to tikėjęsis – nebūtų dovanojęs. Ieškovė savo pačios pasirašytame atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad dėl dovanojimo buvęs sutarimas, kadangi pardavusi namus Vilniuje ji norėjusi turėti garantijas, kad neliks be gyvenamojo ploto, džiaugėsi, kad atsakovas tai suprato ir buvo sutarta, kad atsakovas jai padovanos ½ dalį savo turto, išskyrus mišką. Šį sutuoktinio veiksmą vertino, buvo dėkinga už jį. 2016-03-03 ieškovės prašyme dėl papildomų dokumentų prijungimo nurodoma, kad jais įrodomas faktas, jog nekilnojamasis turtas, į kurį atsakovas reiškia pretenzijas, buvo bendrai renovuotas, investuojant ieškovės asmenines lėšas (t. I, b.l. 181). Išlaidų paskaičiavimo lentelėje (t. I, b.l. 184, 185) nurodoma, kad lėšos buvo naudojamos iš bendros sąskaitos Swedbank ir iš asmeninės sąskaitos banke DNB. Taigi iš esmės matyti, kad lėšas, esančias tiek įvardinamoje kaip bendra sąskaitoje Swedbanke, tiek banke DNB, ieškovė vertino kaip asmenines. Posėdžio metu ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas namo renovacija nelabai rūpinęsis, sakydavęs ,,tavo pinigai ir tu daryk ką nori“. Nenustatyta, kad atsakovas būtų nurodęs, kam turi būti naudojami neva jam už parduotą turtą pervesti pinigai, prieštaravęs tų pinigų naudojimui konkretiems tikslams ar kitaip elgęsis kaip šių pinigų savininkas. Sumą, kurią skirs namui ir perves į sąskaitą Swedbanke taip pat nustatė pati ieškovė. Teikdama paaiškinimus ieškovė teigė, kad jos pervesti pinigai buvo skirti būsto remontams, kitoms bendroms šeimos išlaidoms, tačiau niekada nenurodė, kad jos pervesti pinigai būtų buvę skirti asmeniškai atsakovui.
Pažymėtina ir tai, kad ieškovė į savo sąskaitą įnešė 30 000, 00 Lt, kuriuos ji neva sumokėjusi už ½ atsakovui priklausiusio žemės klypo su statiniais, tačiau atsakovo pateiktoje ginčo nekilnojamojo turto išvadoje, kurios ieškovės pusė teismo posėdžio metu nurodė nekvestionuojanti, turtas įvertintas 29 000, 00 EUR. Pačioje Dovanojimo sutartyje dovanojimas turtas įkainotas 130 000,00 Lt (t. I, b.l. 21 - 25). Ieškovė atsiliepime į atsakovo priešieškinį teigė, kad sutiktų jog už dovaną jai būtų kompensuota 17 000, 00 EUR. Taigi nelogiška, kad atsakovė ½ žemės su statiniais būtų pirkusi tik už 30 000, 00 Lt sumą, o atsakovas su tuo sutikęs, juo labiau, kad iš pateiktos ieškovei priklausiusio buto pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad pardavus butą ir atsiskaičius su banku jai liko žymiai didesnė suma nei ji pervedė į savo sąskaitą Swedbanke, pati ieškovė tiek nagrinėjant bylą teisme, tiek teikdama rašytinius paaiškinimu pripažino, kad turėjo ir kitą sąskaitą, kurioje esančius pinigus taip pat skirdavo namo remontui (t. I., b.l. 184, 185).
Posėdžio metu ieškovė nurodė, kad suprato, jog buvo sudaromas dovanojimo sandoris. Reikalavimą sandorį pripažinti apsimestiniu ieškovė pareiškė tik 2016 m. kovo 31 d., nors dar 2015 m. lapkričio 5 d. atsiliepime į atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo teigė, kad buvo dėkinga už dovaną.
Remiantis byloje esančiais įrodymais, šalių paaiškinimais, atsižvelgiant į įrodymų pusiausvyros principą, teismas sprendžia, kad byloje neįrodyta, jog Dovanojimo sutartis yra apsimestinis sandoris. M. K. ieškinys dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu atmetamas. Teismo vertinimu, ieškovė, jausdamasi dėkinga už dovaną, pati nusprendė dalį asmeninių lėšų investuoti į tuo metu jau ir jai priklausiusios nuosavybės pagerinimus.
Dėl dovanos grąžinimo
LR CK 3.70 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, abu sutuoktiniai turi teisę reikalauti grąžinti vienas kitam dovanotus nekilnojamuosius daiktus, jeigu nuo dovanojimo sutarties sudarymo nėra praėję daugiau kaip dešimt metų ir nekilnojamasis daiktas nėra perleistas tretiesiems asmenims.
Tam, kad sutuoktinis (šiuo atveju atsakovas) galėtų pasinaudoti CK 3.70 straipsnio 4 dalyje nustatyta teise reikalauti grąžinti kitam sutuoktiniui dovanotą nekilnojamąjį daiktą, turi būti tam tikrų aplinkybių visetas: pirma, šalys turi būti sutuoktiniai ir dovanojimo sutartis turi būti sudaryta santuokos metu; antra, reikalauti grąžinti dovaną galima tik tada, jei santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės; trečia, reikalauti grąžinti galima tik padovanotus nekilnojamuosius daiktus; ketvirta, nuo dovanojimo sutarties sudarymo iki reikalavimo grąžinti dovaną pareiškimo teisme turi būti praėję ne daugiau kaip dešimt metų; penkta, nekilnojamasis daiktas – dovana – apdovanotojo neturi būti perleistas tretiesiems asmenims. Sprendžiant reikalavimą dėl dovanos grąžinimo kitų, išskyrus išvardytas, sąlygų ir apribojimų įstatyme nenustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2010). Dovanotojo teisės reikalauti grąžinti dovaną iš apdovanotojo įgyvendinimas priklauso nuo dovanotojo valios.
Nutraukiant santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės atsakovo reikalavimas dėl dovanos grąžinimo tenkinamas – atsakovui grąžinamas Dovanojimo sutartimi ieškovei padovanotas nekilnojamasis turtas ir M. K. vardu registruota ½ dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis pastato – Gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis pastato – Pirties, unikalus NR. (duomenys neskelbtini), ½ dalis kitų statinių (inžinierinių) – Kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), priteisiama asmeninėn J. K. nuosavybėn.
Ieškovės turėtos išlaidos turto remontui, pagerinimui ar jo išlaikymui neturi reikšmės šioje byloje, ji įdėtas lėšas turi teisę išsiieškoti įstatymo nustatyta tvarka arba galėjo jas prisiteisti pareikšdama atitinkama reikalavimą šioje byloje, o ne tokiais motyvais ginčyti pareikštą reikalavimą dėl dovanos grąžinimo.
2016-03-04 parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovės atstovei, atsižvelgiant į ligtolinę ieškovės poziciją dėl investicijų į dovanotą turtą, buvo išaiškinta teisė reikšti reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo, būtent dėl šios priežasties, siekiant visus turtinius reikalavimus išspręsti vienoje byloje, ir buvo paskirtas dar vienas parengiamasis posėdis. Nagrinėjamoje santuokos nutraukimo byloje teismo vaidmuo nėra aktyvus ir teismas negali viršyti pareikštų reikalavimų.
Dėl kreditorių
Vadovaujantis LR CK 3.99 straipsnio 3 dalimi, apdovanotasis sutuoktinis privalėtų atsakyti dovanotojo kreditoriams už dovanotojo prievoles, egzistavusias dovanojimo sutarties sudarymo momentu, tačiau tik dovanoto turto verte.
Kadangi nagrinėjamu atveju dovana grąžinama atsakovui, trečiasis asmuo jokios pozicijos ar savarankiškų reikalavimų nepareiškė, teismas, esant atsakovo reikalavimui, bei rašytiniams įrodymams apie E. L. pervestas pinigų sumas atsakovui, pastarojo rašytinius pasižadėjimus, nustato, kad J. K. skola E. L. yra jo asmeninė prievolė.
Dėl baudos pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95 straipsnio 2 dalį skyrimo
Atsakovas atsiliepimu į ieškovės reikalavimą dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu prašė skirti ieškovei 5 000, 00 EUR baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios sumos skiriant atsakovui J. K..
Piktnaudžiavimu procesu pripažįstami atvejai, kai dalyvaujantys byloje asmenys nesąžiningai pareiškia nepagrįstą ieškinį arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išsprendimą ir išnagrinėjimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – ir LR CPK 95 str. 1 d.).
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju skirti baudos nėra pagrindo. Ieškovės teisė pasirinkti savo pažeistų teisių gynybos būdą, o pagal LR CPK 377 straipsnio nuostatas šeimos bylose ieškinio dalykas ar pagrindas gali būti keičiami, pareiškiamas priešieškinis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nėra pagrindo teigti, kad ieškovė sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Ieškovė kartu su atsakovu dalyvavo ir mediacijos procese, siekdama bendrai rasti šalims labiausiai priimtiną ginčo sprendimo būdą.
Vadovaujantis LR CPK 93 straipsnio 1 – 4 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų (2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta nauja redakcija) Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgiant į nustatytas santuokos nutraukimo priežastis, patenkintų ieškovės ir atsakovo reikalavimų dalį, šalių elgesį procese, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Teismo vertinimu, ieškovei iš atsakovo turėtų būti priteisima 41,00 EUR žyminio mokesčio (dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės), 200, 00 EUR už atsiliepimo į priešieškinį parengimą bei už advokatės padėjėjos atstovavimą teismo posėdžiuose (2015-11-11-5 d. kvitas, t. I, b.l. 93, 183, t. II, b.l. 55), viso 241,00 EUR bylinėjimosi išlaidų. 230, 00 EUR išlaidos už procesinių dokumentų, kuriuos pagal pateiktus mokėjimo dokumentus ruošė UAB ,,Tikroji turto kaina“, rengimą negali būti priteisiamos, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios atstovavimo išlaidos civilinio proceso dalyviui negali būti priteistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015, 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015). Atsakovui iš ieškovės turėtų būti priteisiama 326,00 EUR žyminio mokesčio, sumokėto už reikalavimą dėl dovanos grąžinimo (t. I, b.l., 50), 1165, 00 EUR išlaidų advokato pagalbai patariant ieškovui, ruošiant procesinius dokumentus bei atstovaujant jį teisme apmokėti (t. II, b.l. 77-81), viso 1491 EUR bylinėjimosi išlaidų.
Įskaičius iš atsakovo ieškovei priteisiamas sumas, atsakovui iš ieškovės priteisiama 1 250,00 EUR bylinėjimosi išlaidų.
Įvertinus šalių elgesį procese, procesinių dokumentų siuntimo išlaidų susidarymo priežastis (naujų procesinių dokumentų teikimas, priežastys, dėl kurių skirti nauji teismo posėdžiai), procesinių dokumentų įteikimo išlaidos šalims dalinamos per pusę – iš ieškovės ir atsakovo priteisiama po 9,90 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.). Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, turi būti sumokėtos į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, jų sumokėjimo faktą patvirtinantys įrodymai turi būti pateikti teismui.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis LR CPK 79, 88, 93, 96, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškovės ieškinį dėl santuokos nutraukimo tenkinti iš dalies. Atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo tenkinti iš dalies. Ieškovės reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu atmesti.
Santuoką, įregistruotą 2012-12-20 Utenos rajono civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 232, tarp M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nutraukti. Pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Po santuokos nutraukimo M. K. palikti pavardę – ,,K.“, J. K. – ,,K“.
Atsakovui J. K. grąžinti 2013-02-22 Žemės sklypo su pastatais (notarinio registro Nr. DP-610) dovanojimo sutartimi ieškovei padovanotą ir M. K. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą: ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato – Gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis pastato – Pirties, unikalus NR. (duomenys neskelbtini), ½ dalį kitų statinių (inžinierinių) – Kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) ir priteisti šį nekilnojamąjį turtą asmeninėn J. K. nuosavybėn.
Nustatyti, kad J. K. skola E. L., gimusiai (duomenys neskelbtini) yra jo asmeninė prievolė
Likusiose dalyse ieškovės ir atsakovo reikalavimus atmesti.
Priteisti atsakovui J. K. iš ieškovės M. K. 1 250, 00 EUR (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt eurų ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš ieškovės M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 9,90 EUR (devynis eurus ir 90 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą Utenos rajono apylinkės teisme.