Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-221-425/2018

teisėja Ana Karšul Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01628-2015-5

2018 m. kovo 1 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Sankauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. K. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1296-1055/2017 pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovui J. K., trečiajam asmeniui E. I. L. dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė M. K. ieškiniu prašė teismo priteisti š atsakovo J. K. 10 000 Eur nuostolių atlyginimą dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo ieškovės sąskaita.

Nurodė, kad iki santuokos sudarymo su atsakovu, ieškovė gyveno Vilniuje, o šalims susituokus, pardavė savo asmeninį butą ir persikėlė gyventi pas atsakovą. Gautus pinigus ieškovė investavo į atsakovo gyvenamąjį namą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Paaiškino, jog nutraukiant santuoką ieškovė nereiškė reikalavimo priteisti turto pagerinimo kompensaciją, o santuokos nutraukimo bylą nagrinėję teismai savo procesiniuose sprendimuose pažymėjo ieškovės teisę dėl to reikšti savarankišką ieškinį.

Teigė, kad per 2013-2015 metus ieškovė į atidarytą bendrą sąskaitą įnešė 12 125 Eur, atsakovas – 2 737 Eur. Bendri pinigai buvo panaudoti gyvenamojo namo renovacijai: miegamojo kambario įrengimui, langų, durų keitimui, šildymo sistemos įrengimui, vonios kambario įrengimui, virtuvės baldų pirkimui ir įrengimui, voljero, šiltnamio įrengimui, įrangos, baldų pirkimui, buitinėms išlaidoms.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino ir priteisė iš atsakovo J. K. 8 000 Eur be teisinio pagrindo įgytų lėšų.

Nustatė, kad pagerinimų atlikimo metu turtas priklausė ir ieškovei, todėl konstatavo, jog ji savo asmenines lėšas investavo į tuo metu nuosavybės teise turėtą turtą, turėdama tikslą tuo pagerintu turtu naudotis. Nutraukus santuoką turtas, į kurį buvo investuotos lėšos, buvo grąžintas atsakovui, t. y. atsakovas įgijo geresnės būklės turtą, negu jis buvo iki dovanojimo sutarties sudarymo.

Pažymėjo, jog po santuokos nutraukimo ieškovės turtinė padėtis pablogėjo, kadangi ji neteko santuokos metu jai padovanoto turto, neteko dalies piniginių lėšų, gautų pardavus jai asmeninės nuosavybės teise priklaususį butą, ir nebegalėjo naudotis turtu, į kurio pagerinimą buvo investuotos šios lėšos. Sprendė, kad ieškovės turtas sumažėjo, ji patyrė nuostolių ir yra priežastinis ryšys tarp jos turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo.

Konstatavo, kad J. K. pinigines lėšas įgijo be teisinio pagrindo, nes nutraukus šalių santuoką ir priteisus visą nekilnojamąjį turtą atsakovo asmeninėn nuosavybėn, atsakovas nebeturėjo teisinio pagrindo gauti į turto, jam esant bendrąja nuosavybe, pagerinimą investuotas lėšas. Nustatė, jog nors ir pagerintas turtas yra perleistas trečiajam asmeniui, tačiau jis buvo perleistas jau pagerintas, be to atsakovas toliau gyvena name ir naudojasi pagerintu turtu, t. y. nepagrįstas praturtėjimas egzistavo pareiškiant ieškinį ir tebeegzistuoja.

Konstatavo ir tai, jog ieškovė negali apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, kadangi nutraukus santuoką ji nebegali reikšti reikalavimo dėl kompensacijos arba nuostolių priteisimo, nes tokie klausimai turi būti išsprendžiami nutraukiant santuoką ir vėliau nebegali būti nagrinėjami, todėl jai liko vienintelis būdas apginti savo teises, kreipiantis su ieškiniu dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Darė išvadą esant visoms sąlygoms konstatuoti atsakovui nepagrįstai praturtėjus ieškovės sąskaita.

Sprendė, kad pateiktos išlaidų suvestinės pakankamai konkretizavo ir pagrindė patirtas išlaidas, pateikti įrodymai visumoje įrodė, kad žemės sklypo, namo ir priklausinių, pagerinimui buvo išleista apie 31 000 Lt (apie 8 980 Eur). Įvertino ir tai, kad byloje yra atsakovo ranka rašytas raštas dėl įsipareigojimo ieškovei sumokėti 9 000 Eur už jos indėlį į buities sąlygų pagerinimą, gyventojų turto draudimo liudijimai, sudaryti atsižvelgiant į 2013-2015 metais investuotas sumas į turtą, atsakovo iniciatyva atliktą ginčo gyvenamojo namo ir priklausinių vertinimą.

Darė išvadą, jog į atsakovui iki 2017-03-09 skolos padengimo sutarties sudarymo priklaususio turto pagerinimą šalių santuokos metu 2013-2015 metais buvo investuota mažiausiai 9 000 Eur ieškovės asmeninių lėšų, tačiau ieškovė tam tikrą laiką iki santuokos nutraukimo naudojosi atliktais pagerinimais, todėl prašomą priteisti sumą sumažino iki 8 000 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas J. K. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti.

Tvirtina, jog teismas neteisingai taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą. Atkreipia dėmesį, jog santuokos nutraukimo byloje ieškovė nepasinaudojo galimybe visus turtinius reikalavimus, tame tarpe ir dėl kompensacijos, išspręsti vienoje byloje. Pažymi, kad turtas buvo pagerintas abiejų šalių lėšomis ir santuokos metu, t. y. teisėtu pagrindu ir, būtent, pačios ieškovės veiksmais, kuriuos atliko savo interesais ir rizika.

Paaiškina, kad ieškovė, pareikšdama ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, reikalavimus kildindama iš šeimos teisinių santykių, kvestionuoja teismų priimtus sprendimus, kuriais jau buvo išspęsti šalių turtiniai ginčai nutraukiant santuoką, tokiu būdu pasibaigiant ir turtinėms prievolėms vienas kito atžvilgiu. turtiniai ginčai tarp šalių jau buvo išspręsti 2016-07-05 d. Utenos rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-43-842/2016 ir 2016-12-12 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-979-280/2016, todėl nėra jokio pagrindo iš naujo nagrinėti santuokos metu atsiradusius turtinius santykius.

Tvirtina, kad teismas sprendė ginčą, kuris jau buvo išspręstas santuokos nutraukimo byloje bei priimti sprendimai. Teismas vėl iš naujo sprendė analogišką tarp šalių kilusį ginčą, iš naujo nustatinėjo ir tyrė aplinkybes, kurios buvo konstatuotos ankstesniuose teismo sprendimuose, tačiau jas vertino kitaip, nesirėmė įsiteisėjusiais teisino sprendimais, kuriuose konstatuota, kad ieškovė 30 000 Lt (8 689 Eur) perdavė bendriems šeimos poreikiams tenkinti, taigi šios lėšos tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pati ieškovė santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad jos pervesti nurodyti pinigai buvo naudojami bendroms šeimos išlaidoms ir ne tik turto remontui, todėl visi turtiniai ginčai tarp šalių jau buvo išspręsti ir nebuvo nei teisinio nei faktinio pagrindo iš naujo spręsti išspręstus klausimus.

Teigia, kad teismas tik formaliai konstatavo, jog ieškovė savo reikalavimus grindžia rašytiniais įrodymais. Atkreipia dėmesį, jog pateikti sąskaitų išrašai patvirtina ieškovei pervedus 30 000 Lt bendriems poreikiams, ką konstatavo ir Panevėžio apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-979-280/2016, todėl neaišku, kokiu pagrindu ir kuo remiantis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė investavo 31 000 Lt (8 980 Eur) į gyvenamojo namo pagerinimus.

Nurodo, jog pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina tokių investicijų, ieškovės pateiktos į bylą suvestinės nepagrindžia patirtų realių išlaidų. Pateiktieji rašteliai negali būti vertintini kaip įrodymai, pagrindžiantys išlaidas bei ieškovės reikalavimo dydį.

Sutinka, jog bylos nagrinėjimo metu pripažino maždaug tokiai sumai buvus investuotai į buities sąlygų pagerinimą, tačiau tas turtas buvo gerinamas iš bendrų santuokinių lėšų. Teigia, kad teismas nevertino pagerinimų rinkos vertės, normalaus nusidėvėjimo, todėl nepagrįstai priteisė 8 000 Eur ieškovės naudai. Pažymi, jog atlikus turto vertinimą bendra turo vertė yra 29 000 Eur, todėl priteista 8 000 Eur suma galimai už atliktus pagerinimus neparemta jokiais įrodymais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė M. K. prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti galioti.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė, kad yra visos sąlygos konstatuoti atsakovui nepagrįstai praturtėjus ieškovės sąskaita.

Teigia, kad santuokos nutraukimo bylos nebuvo išspręsti visi turtiniai klausimai – klausimas dėl turto pagerinimo išlaidų priteisimo, ir teismai pažymėjo ieškovę turint teisę reikšti savarankišką ieškinį.

Tvirtina, jog santuokos nutraukimo byloje teismas nevertino, ar ieškovė turi teisę į nuostolių, patirtų dėl ginčo turto pagerinimo, kompensavimą ir kokia suma, nes šis klausimas nebuvo bylos dalykas, dėl šioje byloje nagrinėjamo ginčo, ankstesni teismo sprendimai neturi ir res judicata galios, ieškovės pareikštas ieškinys nėra tapatus.

Teigia, kad ieškovė pinigines lėšas, už parduotą asmeninį butą, įgijo iki santuokos sudarymo, todėl nelaikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Nurodo, jog teismas tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, be to, atsakovas pripažino buvus investuota 30 000 Lt į turto pagerinimą, todėl teismui nebuvo pagrindo detalizuoti ir analizuoti ieškovės įrodymus dėl investicijų sumos. Pažymi, kad atsakovas yra raštu pripažinęs 9 000 Eur ieškovės teisę į kompensaciją už turto pagerinimą.

Teigia, jog teismas tinkamai vertino ir turto nusidėvėjimą, priteisdamas ne visą ieškovės investuotą ir reikalautą priteisti lėšų dydį, atsižvelgdamas ieškovę naudojusis kurį laiką atliktais pagerinimais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nekeistu (Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 326 str. 1 d. 1 p.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) J. K. ir M. T. (po santuokos K.) sudarė santuoką (civ. b. Nr. 2-43-842/2016; 1 t. b. l. 5). 2013-02-22 J. K. žemės sklypo su pastatais dovanojimo sutartimi padovanojo M. K. asmeninės nuosavybės teise po ½ dalį žemės sklypo, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį gyvenamojo namo, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pirties, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį kiemo statinių, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (civ. b.; 1 t., b. l. 21-25). J. K. ir M. K. santuoka dėl abiejų sutuoktinių kaltės nutraukta Utenos rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-43-842/2016 ir J. K. buvo grąžintas nekilnojamasis turtas, 2013-02-22 žemės sklypo su pastatais dovanojimo sutartimi padovanotas M. K. (civ. b.; 2 t., b. l. 90-99).

Dėl reikalavimo kvalifikavimo

Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 3.99 straipsnio 1 dalį sutuoktiniai turi teisę vienas kitam dovanoti turtą pagal teisės normas, reglamentuojančias dovanojimo sutartį (CK 6.405-6.476 str.). Nutraukus santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, abu sutuoktiniai turi teisę reikalauti grąžinti vienas kitam dovanotus nekilnojamuosius daiktus, jeigu nuo dovanojimo sutarties sudarymo nėra praėję daugiau kaip dešimt metų ir nekilnojamasis daiktas nėra perleistas tretiesiems asmenims (CK 3.70 str. 4 d.).

Nagrinėjamu atveju M. K. prašė teismo priteisti jai iš atsakovo išlaidas, kuriomis buvo pagerintas gyvenamasis namas su priklausiniais, (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šalių ginčą, nusprendė, kad atsakovas J. K. po santuokos nutraukimo nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita, atgavęs nekilnojamąjį turtą vertingesnį nei iki dovanojimo sutarties sudarymo. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Kaip jau nurodyta nutarties 28 punkte, 2013-02-22 J. K. padovanojo M. K. po ½ žemės sklypo, gyvenamojo namo, pirties ir kiemo statinių, kas reiškia, jog abi ginčo šalys asmeninės nuosavybės teise po ½ dalį ginčo nekilnojamojo turto.

Byloje nėra ginčo, kad gyvenamasis namas, Kuktiškių k., Utenos r., buvo renovuotas – įrengti miegamojo, virtuvės, vonios kambariai, keisti langai, durys, įrengta šildymo sistema. Kolegija sprendžia, jog 2013-2015 metais atliktais gyvenamojo namo ir žemės sklypo pagerinimais, kiekvienai iš ginčo šalių asmeninės nuosavybės teise priklausančios nekilnojamųjų daiktų dalys buvo pagerintos, t. y. jų vertė padidėjo.

Nutraukus santuoką, nebeliko pagrindo gyventi šalimis kartu, vedant bendrą šeimos ūkį, apelianto J. K. asmeninės nuosavybės teise valdoma nekilnojamojo turto dalis, pagerinta ieškovės lėšomis, išliko jo nuosavybe, todėl pagrįsta tvirtinti, jog apeliantas nepagrįstai praturtėjo savo asmeninės nuosavybės teise valdomoje dalyje dėl ieškovės atliktų investicijų į visą gyvenamojo namo ir žemės sklypo pagerinimą (CK 6.242 str.; CPK 185 str.). Teisėjų kolegija paaiškina, kad šioje dalyje egzistuoja visos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos: ieškovė M. K. savo iniciatyva, nesant įstatymo ar sutarties reikalavimų, pagerino ir apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklausančią nekilnojamojo turto, (duomenys neskelbtini), dalį, pagerinimus atliko su apelianto žinia ir sutikimu. Byloje nenustatyta jokių būdų, priemonių, kurių pagalba ieškovė galėtų įgyvendinti savo teisę reikalauti apeliantui priklausančios turto dalies pagerinimo kompensavimo. Atlikti pagerinimai tiek ieškovės dalies, tiek apelianto dalies buvo atlikti ieškovės M. K. iniciatyva ir rizika, tikslu pagerinti bendrą sutuoktinių gyvenimą bei buitį.

Vertinant ieškovei M. K. priklaususios nekilnojamojo turto dalies pagerinimų kompensavimą iš apelianto, kolegija sprendžia, jog šiuo atveju tokį reikalavimą kvalifikuoti kaip nepagrįstą praturtėjimą nėra jokio pagrindo, nes ieškovės lėšomis buvo kartu pagerinta ir jai asmeninės nuosavybės teise pagal dovanojimo sutartį tekusi nekilnojamojo turto dalis.

Kadangi santuoką nutraukus baigiasi bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, turtiniai reikalavimai sprendžiami daiktinę teisę reglamentuojamų teisė normų pagalba (CK 3.100 str. 1 d. 4 p.). Šiuo atveju apeliantas neteisus, teigdamas, kad turtinių ginčų, atsiradusių santuokos metu, nebegalima nagrinėti ne santuokos nutraukimo byloje.

Kaip nurodyta nutarties 29 punkte, sutuoktiniai turi teisę vienas kitam dovanoti turtą pagal teisės normas, reglamentuojančias dovanojimo sutartį (CK 6.405-6.476 str.). 2016-07-05 nutraukus M. K. ir J. K. santuoką, buvo patenkintas J. K. reikalavimas grąžinti M. K. dovanotą turtą – po ½ dalį žemės sklypo, gyvenamojo namo, pirties ir kiemo statinių (CK 3.70 str. 4 d.). Šiuo atveju laikytina, kad teismo sprendimu, kuriuo grąžinamas sutuoktinio dovanotas turtas, panaikinama turto dovanojimo sutartis ir taikoma restitucija (CK 6.472 str. 3 d.).

Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį, asmuo grąžina tai, ką gavo pagal sandorį, kuris yra panaikintas. Grąžinti turtą privalančio asmens išlaidos, susijusios su grąžintino turto priežiūra ir saugojimu, atlyginamos pagal Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normas, reglamentuojančias sąžiningą ir nesąžiningą turto valdymą (CK 6.150 str.). Sąžiningam valdytojui turi būti atlygintos daikto išlaikymo išlaidos, išskyrus atvejus, kai jas padengia daikto pajamos. Sąžiningas valdytojas taip pat turi teisę pasilikti dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu tai nepadarys žalos daiktui. Jeigu šių dalių atskirti negalima, sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas dėl pagerinimo išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas (CK 4.34 str. 3 d.).

Atsižvelgus į nutarties 40 punkte išdėstytą teisinį reglamentavimą, ieškovė M. K., kaip buvusi sąžininga ½ dalies žemės sklypo, gyvenamojo namo, pirties ir kiemo statinių valdytoja, panaikinus dovanojimo sutartį ir minėtai daliai atitekus apeliantui J. K., įgijo teisę reikalauti iš apelianto atlyginti padarytas jai dėl pagerinimo priklausiusiai nekilnojamojo turto daliai išlaidas, kas reiškia, kad ši reikalavimo dalis kvalifikuojama pagal daiktinės teisės normas, o ne pagal prievolinės teisės normas – nepagrįstu praturtėjimu.

Dėl reikalavimo dydžio

Bylos duomenys nepaneigia ieškovės teiginių, kad dalį lėšų (30 000 Lt), gautų pardavus ieškovės asmeninės nuosavybės teise valdytą butą Vilniaus mieste, ieškovė M. K. pervedė į 2013-03-22 atidarytą sąskaitą banke AB „Swedbank“, kurios naudotoju buvo ir apeliantas J. K. (civ. b.; 1 t., b. l. 95, 126-134; 2 t., b. l. 70). Šiuo atveju kolegija paaiškina, jog Panevėžio apygardos teismas 2016-12-12 nutartyje, civilinėje byloje Nr. 2A-979-280/2016, pasisakė dėl M. K. pervestų 30 000 Lt į banko sąskaitą reikšmės ieškovei ginčijant pačią dovanojimo sutartį, šalys civilinėje byloje neprašė pripažinti minėtas lėšas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl aplinkybę, jog ieškovės į sąskaitą pervesta 30 000 Lt suma pripažintina bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, negalima laikyti prejudiciniu faktu (CPK 182 str. 1 d. 2 p., 185 str.).

Iš bendrai ieškovės ir apelianto valdytos banko sąskaitos išrašų matyti, kad nuo 2013 metų iki 2015 metų šalys pervesdavo įvairaus dydžio pinigines lėšas (civ. b., 1 t., b. l. 95-125). Ieškovės M. K. pateikti rašytiniai įrodymai: pirkinių kvitai, sąskaitos faktūros, banko sąskaitų išrašai nepaneigia teiginių buvus atliktiems šalių neginčijamiems gyvenamojo namo bei žemės sklypo pagerinimo darbams (CPK 12 str.). Apeliantas, neigdamas laisvos formos dokumentus apie meistro įsigytas medžiagas, nepateikia jokių pakankamų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių nebuvus tokių pirkimų (CPK 12 str., 178 str.).

Kadangi apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė pakankamų ir leistinų įrodymų, paneigiančių ieškovės M. K. teiginius dėl investuotos į nekilnojamąjį turtą sumos, teisėjų kolegija vadovaujasi byloje esančia rašytine medžiaga (CPK 197 str.).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė M. K. į žemės sklypą su jame esančiais statiniais investavo apie 31 000 Lt (8 980 Eur). Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai, kurių apeliantas nepaneigė, rodo, jog už nekilnojamojo turto pagerinimus (įvairių kambarių įrengimas, šildymo įrengimas, langų, durų įdėjimas ir pan.) buvo sumokėta 30 067,71 Lt (8 708,21 Eur), už baldų įsigijimą – 1 250 Lt (362,03 Eur). Teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirų baldų įsigijimas iš esmės nepadidina viso nekilnojamojo turto vertės, nes juos galima pasiimti nepadarant žalos pačiam nekilnojamajam daiktui, todėl ieškovės nurodyta 1 250 Lt (362,03 Eur) suma už baldų įsigijimą nelaikytina nei nepagrįstu praturtėjimu, nei išlaidomis už pagerinimą (CPK 185 str.). Šiuo atveju pagrįsta teigti, kad ieškovės M. K. ir apelianto J. K. asmeninės nuosavybės teise valdytas turtas buvo pagerintas 30 067,71 Lt (8 708,21 Eur) suma, kuri pagrindžiama rašytiniais byloje esančiais įrodymais.

Byloje pateiktas 2015-07-01 apelianto J. K. rašytas įsipareigojimas skyrybų atveju sumokėti M. K. 9 000 Eur sumą už jos indėlį į buities sąlygų pagerinimą. Nenustatyta, kad minėtas rašytinis įsipareigojimas būtų nuginčytas ar paneigtas, todėl jis suteikia pagrindą tvirtinti apeliantui pripažinus ieškovės 9 000 Eur (31 075 Lt) indėlį ar investicijas į nekilnojamojo turto pagerinimą (CPK 12 str., 185 str.).

Sprendžiant priteistino nuostolių dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė kurį laiką iki santuokos nutraukimo naudojosi atliktais pagerinimais ir sumažino prašomą priteisti nuostolių dydį iki 8 000 Eur. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu teismo sprendimu ir plačiau dėl to nepasisako, nes apeliantas J. K. nepateikė jokių įrodymų bei nenurodė jokių aplinkybių, turinčių esminės reikšmės minėto teismo sprendimo teisingumui ir pagrįstumui (CPK 12 str., 185 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nutarties 33, 38 ir 44 punktus, konstatuoja, jog naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo J. K. priteistinos 400 Eur išlaidos, ieškovės M. K. patirtos advokato pagalbai, parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, apmokėti (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.