- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-05
- Bylos Nr.
- e2S-421-730/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-25-3-01359-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erinija Kazlauskienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Inkomsta & Co“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Inkomsta & Co“atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. sausio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Andrienas“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Divingas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Inkomsta & Co”, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Andrienas“, atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Divingas“, kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančiu 2018 m. kovo 15 d. susitarimą dėl taikos sutarties civilinėje byloje Nr. e2-4807-769/2016 vykdymo užbaigimo tarpusavio skolų įskaitymo būdu, pagal kurį uždaroji akcinė bendrovė „Andrienas“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Inkomsta & Co“ 21 436,78 EUR atsiskaitymą atliko tarpusavio užskaitos būdu; taikyti restituciją priteisiant iš atsakovės ieškovės naudai 21 436,78 EUR, priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas ieškovei.
2. Ieškovė reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jų esant nepakankamai – pinigines lėšas ar turtines teises, neperžengiant pareikšto reikalavimo ribų – 21 436,78 EUR. Nurodo, kad ieškovei susidariusi skolos suma yra didelė, atsakovė vengia įvykdyti prievolę, todėl ieškovė mano, kad kyla reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Plungės apylinkės teismas 2020 m. sausio 2 d. nutartimi nutarė ieškovės reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises, šio turto nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, neperžengiant pareiškimo reikalavimų ribų – 21 436,78 EUR. Pirmosios instancijos teismo motyvai:
3.1. Pirmosios instancijos teismas dėl faktinių aplinkybių nurodė, kad ieškovės reikalavimas yra turtinio pobūdžio, reikalavimo suma yra didelė, be to, ieškovei iškelta bankroto byla. Ieškovės bankroto administratorius, gindamas kreditorių interesus, reiškia ieškinį dėl sandorio – 2018 m. kovo 15 d. sudaryto Susitarimo tarp ieškovės ir atsakovės – pripažinimo negaliojančiu, juo buvo atliktas tarpusavio skolų – 21 436,78 EUR įskaitymas.
3.2. Pirmosios instancijos teismas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo iš esmės, o tik patikrina, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes nutarė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones areštuojant atsakovei priklausantį turtą neperžengiant ieškovės pareikšto reikalavimo ribų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
4. Atskiruoju skundu uždaroji akcinė bendrovė „Inkomsta & Co“ prašo Plungės apylinkės teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti ieškovės bankroto administratorei 5000 EUR baudą ir 50 procentų šios baudos skirti apeliantei, priteisti iš bankroto administratorei skirtų administravimo išlaidų bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:
4.1. Apeliantė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodo, kad ieškovė neturi galiojančio reikalavimo į apeliantę, todėl vien dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Apeliantės teigimu, ieškovės 21 436,78 EUR sumos reikalavimas apeliantei nėra didelis. Apeliantė nurodo, kad veikia pelningai ir turi 372 723 EUR vertės ilgalaikio turto, o viso į balansą įrašyto turto vertė sudaro 1 205 425 EUR sumą. Pažymi, kad ieškovė taip pat nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie teismui leistų patvirtinti, kad apeliantė vengia vykdyti savo įsipareigojimus.
4.2. Apeliantė dėl sąžiningumo vertinimo nurodo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė duomenų, kurie leistų tikėtinai spręsti apie apeliantės nesąžiningumą. Nurodo, kad nesąžiningumas buvo grindžiamas tik tokiomis aplinkybėmis, jog apeliantė neatsiskaitė su ieškove, todėl tariamai vengia prievolės vykdymo. Apeliantės teigimu, ji nagrinėjamu atveju neigia turinti prievolę ieškovei atsiskaityti už atliktus rangos darbus, todėl vien neatsiskaitymo su ieškove faktas nepatvirtinta apeliantės nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo.
4.3. Apeliantė dėl baudos skyrimo nurodo, kad ieškovė turėjo galimybę nustatyti, jog apeliantė veikia pelningai, 2019 m. pirmą ketvirtį turėjo 325 959 EUR vertės turto, 2019 m. pirmo ketvirčio pelno (nuostolių) ataskaita rodo, kad apeliantės pelnas sudarė 45 069 EUR, tai ieškovei buvo žinoma nuo 2019 metų vasaros, todėl darytina išvada, kad ieškovė, žinodama apeliantės turtinę padėtį, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, apeliantė prašo ieškovės bankroto administratorei skirti 5000 EUR baudą ir 50 procentų šios baudos skirti apeliantei.
Atsiliepimas
5. Ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Andrienas“ bankroto administratorė uždarosios akcinės bendrovės „Divingas“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, juo prašo apeliantės atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:
Šalies argumentai
5.1. Ieškovė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodo, kad ieškovė pateikė prima facie pagrįstą ieškinį, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti ieškovės ieškinio reikalavimo tikėtinumu. Pažymi, kad šioje byloje prašoma priteisti 21 436,78 EUR suma turi būti vertinama kaip didelė, o būtent apeliantė privalo įrodyti, kad ieškinio suma jai nėra reikšminga. Pažymi, kad apeliantė atskirajame skunde nenurodė aplinkybių, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai varžytų jos teises ir teisėtus interesus.
5.2. Ieškovė dėl apeliantės sąžiningumo vertinimo nurodo, kad ieškovė ieškinyje vertindama apeliantės nesąžiningumą aiškiai išdėstė argumentus, kuriais remiantis apeliantė laikytina nesąžininga – nurodo, kad apeliantė žinodama apie ieškovės sunkią finansinę padėtį atliko įskaitymą ir žinojo ar bent turėjo žinoti, kad ieškovės finansinė padėtis yra sunki ir kad ji neturės galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais. Ieškovė nurodo, kad būtent ieškovės pateiktų aplinkybių visuma suarė pagrindą konstatuoti, kad tiek dėl apeliantės veiksmų, jos nesąžiningumo bei objektyvių aplinkybių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Atskirasis skundas tenkinamas.
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Dėl atskirojo skundo argumentų
7. Apeliantė atskirajame skunde iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones neatsižvelgė į tai, kad skolos suma apeliantei nėra didelė, apeliantė yra pelningai veikianti įmonė, be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino grėsmę (apeliantės sąžiningumą) dėl galimo ieškovei palankaus sprendimo įvykdymo negalimumo. Ieškovė su apeliantės argumentais nesutinka, nurodo, kad skolos suma yra itin didelė, o apeliantės veiksmų neteisėtumą pagrindžia tai, jog apeliantė sudarydama susitarimą su ieškove žinojo, kad ieškovės finansinė padėtis yra sunki ir ji neturės galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais.
8. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus (nutarties 7 punktas), daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė – turto areštas, teisėtumo ir pagrįstumo.
9. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo apeliantės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises, šio turto nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, neperžengiant pareiškimo reikalavimų ribų – 21436,78 EUR sumos.
10. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinosios sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, tai yra pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas ir yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011).
11. Antra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės reiškia atsakovo turtinių ir (ar) asmeninių teisių ribojimą, tai tokių ribojimų taikymas galimas tik tada, kai tam yra aiškus teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktikoje“ Nr. 34, 2011). Be to, naujausioje ir aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pasisakoma, jog vien tik aplinkybė, kad ieškinio suma atsakovui yra didelė, negali būti vertinama kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nekuria materialinių vertybių, nedidina turto vertės ir nepagerina asmens turtinės padėties, jis padeda išsaugoti esantį turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą; laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, kitaip jį apsunkinti ar apie kitokį jo elgesį, nesuderinamą su sąžiningo asmens elgesio principu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017).
12. Nagrinėjamu atveju sutinkama su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemonės taikė neįvertinęs visų reikšmingų aplinkybių ir nukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos.
13. Pirmiausia nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškiniu pareikšta materialinio reikalavimo suma – 21 436,78 EUR – apeliantei yra didelė. Kaip matyti, nagrinėjamu atveju apeliantė yra juridinis asmuo. Apeliantė pateikė metinių finansinių ataskaitų rinkinį už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d., iš jo matyti, kad apeliantės pelnas nurodytu laikotarpiu buvo 39 259 EUR, pardavimo pajamos sudarė 2 764 131 EUR, apeliantė taip pat turi ilgalaikio materialaus turto už 372 723 EUR ir trumpalaikio turto už 832 702 EUR. Remiantis viešais skelbiamais duomenimis nustatyta, kad apeliantės pardavimo pajamos 2018 metais sudarė 3 000 001–5 000 000 EUR be PVM (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Teismas įvertinęs apeliantės pateiktus duomenis apie jos turtinę padėtį, taip pat viešai prieinamus duomenis apie apeliantės veiklą, sprendžia, kad šiuo atveju apeliantės teiginiai yra tikėtinai labiau pagrįsti nei atsakovės, jog reikalaujama 21 436,78 EUR suma apeliantei nėra didelė pažymint ir tai, kad apeliantė yra veikianti, pelningai dirbanti įmonė.
14. Antra, konkrečius duomenis bei argumentus apie apeliantės nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ir (ar) atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma) privalo pateikti pats tokį prašymą pareiškęs asmuo. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Pozicijos, kad ieškovas turi įrodyti (ar bent pateikti įtikinamus argumentus) atsakovo nesąžiningumą, laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-364-241/2017; 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-476-178/2017; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017, 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1186-196/2017). Pažymėtina, kad nesąžiningais veiksmais gali būti įvardyti bei vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Taip pat prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusi šalis turi pateikti bent minimalius įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų turto masei sumažinti, jam nuslėpti (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-454-943/2019).
15. Nagrinėjamu atveju nesutiktina su ieškovės argumentais, jog apeliantės atsisakymas sumokėti skolą, vykdyti bankroto administratorės veiksmus per se, sudaro pagrindą išvadai, kad egzistuoja reali ieškovei galbūt palankaus sprendimo neįvykdymo rizika, dėl to teismo sprendimas gali pasunkėti ir (ar) pasidaryti nebeįmanomas. Šiuo atveju apeliantė yra nurodžiusi, jog su ieškovės reikalavimu nesutinka, o vien nesutikimas su reikalavimu negali būti vertinamas kaip nesąžiningas veikimas. Teismui nepateikta jokių konkrečių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad apeliantė paslėpė, slepia ar ketina paslėpti savo turtą (ar jo dalį), kad jį perleido ar ketina perleisti tretiesiems asmenims ar kad apeliantė savo turtą įkeitė arba ketina įkeisti ar kitaip apsunkinti. Dėl šių priežasčių darytina išvada, jog ieškovė neįrodė apeliantės nesąžiningumo.
16. Trečia, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliantės galimą nesąžiningumą, remdamasis viešai skelbiamais duomenimis, nustatė, kad apeliantė nuo 2020 m. vasario 11 d. iki 2020 m. vasario 27 d. įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai neturėjo (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Šie duomenys leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad apeliantė vykdo įsipareigojimus valstybės biudžetui ir šie duomenys neįrodo tikėtino apeliantės nesąžiningumo, vengimo vykdyti finansines prievoles.
17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 7–16 punktuose, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nukrypo nuo aktualios Lietuvos apeliacinio teismo praktikos (CPK 144 straipsniai), todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).
Dėl baudos skyrimo
18. Apeliantė pateiktu atskiruoju skundu prašo skirti ieškovei 5000 EUR baudą 50 procentų šios baudos paskiriant apeliantės naudai. Nurodo, kad ieškovė pareikšdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones žinojo, jog apeliantės turtinė padėtis yra gera, todėl piktnaudžiauja jai CPK suteikiamomis procesinėmis teisėmis.
19. Baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti (CPK 95 straipsnio 2 dalis) būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014). Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.
20. Apeliantės prašymas skirti ieškovei 5000 EUR baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios sumos priteisti apeliantei, dėl nepagrįsto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi iš byloje esančių aplinkybių nėra pagrindo išvadai, jog ieškovė naudodamasi procesinėmis teisėmis nesąžiningai pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar sąmoningai veikia prieš teisingą bylos išnagrinėjimą, vien tai, kad ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones negali būti suprantama kaip sąmoningas veikimas prieš greitą bylos išnagrinėjimą (CPK 95 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
21. Apeliantė prašo tenkinus atskirąjį skundą priteisti bylinėjimosi išlaidas iš bankroto administratorei skirtų administravimo išlaidų. Apeliantė pateikė įrodymus, jog sumokėjo 38 EUR žyminį mokestį už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo, nes dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018). Taigi bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas turi būti sprendžiamas išnagrinėjus ginčą iš esmės, priklausomai nuo bylos procesinės baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo išsprendimo rezultato, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl atsakovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
22. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
23. Esant nustatytoms nutarties 7–17 punktuose nurodytoms aplinkybėms, skundžiama teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti.