Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko) ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. liepos 2 d. nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 5 mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose; bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2020 m. rugsėjo 4 d., į bausmės laiką nuspręsta įskaičiuoti laikiną sulaikymą nuo 2019 m. spalio 2 d. 14.47 val. iki 2019 m. spalio 3 d. 13.11 val. ir bausmę, atliktą pagal Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. liepos 2 d. nuosprendį; kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta pakeisti į suėmimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Dėl nuteistajam K. A. paskirtos bausmės

6. Nuteistasis K. A. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausme, mano, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Taigi teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

8. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

9. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo K. A. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas jam už nusikalstamą veiką paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam K. A. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

10. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas K. A. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nubaudė laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams. Skirdamas bausmę nuteistajam K. A. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad K. A. padarė vieną nesunkų smurtinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tyčia, taip pat į kaltininko asmenybę – į tai, kad K. A. teistas 9 kartus (ne kartą ir už tokios pačios rūšies nusikalstamas veikas prieš savo artimuosius), naują nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, ne kartą baustas administracine tvarka (turi galiojančių administracinių nuobaudų), yra pavojingas, linkęs nuolat nusikalsti, smurtauti, dėl padaryto nusikaltimo savo kaltę pripažino tik iš dalies, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, nedirba, seniūnijos, kurioje gyvena, charakterizuojamas neigiamai, kaip asmuo vedantis valkataujantį gyvenimo būdą, dėl jo elgesio seniūnijoje gaunami gyventojų skundai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad yra viena nuteistojo K. A. atsakomybę sunkinanti aplinkybė (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)). Nuteistojo K. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo K. A. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmių rūšį – laisvės atėmimą, jos terminą parenkant šiek tiek didesnį už šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam K. A. už nusikalstamą veiką paskirta (laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams) ir galutinė su Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. liepos 2 d. nuosprendžiu K. A. paskirta bausme subendrinta bausmė (1 metai 5 mėnesiai laisvės atėmimo) nėra per giežtos ar aiškiai neteisingos, mažinti jas ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę K. A. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistajam K. A. ankstesniais teismų nuosprendžiais už tokios pat rūšies nusikalstamas veikas skirtos net griežtesnės bausmės teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeitė savo elgesio ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas. Be to, vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis K. A. savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. K. A., būdamas ankščiau teistas už nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai, be abejonės žinojo apie gresiančią bausmę už šių nusikalstamų veikų padarymą, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto.

12. Grįsdama prašymą sumažinti nuteistajam K. A. už nusikalstamą veiką paskirtą bausmę, nuteistojo gynėja apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad byloje esančiame teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, jog K. A. nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo ir šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu. Gynėjos nuomone, būtent dėl šio sveikatos sutrikimo K. A. ir padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nes sergantys šiuo sutrikimu asmenys yra impulsyvesni ir, nemąstydami apie pasekmes, padaro nusikaltimus. Tačiau su tokiais gynėjos apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytais argumentais teisėjų kolegija negali sutikti. Kaip matyti iš byloje esančio teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 2-5), jame nurodyta, kad K. A. nusikalstamos veikos padarymo metu (2019 m. spalio 2 d.) sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – asocialaus tipo asmenybės sutrikimu, tačiau dėl šio psichikos sutrikimo jis vis tiek galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti. Taigi, remiantis minėto ekspertizės akto išvadomis, konstatuotina, kad K. A. diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas nusikalstamos veikos padarymo metu neatėmė galimybės jam suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, todėl teigti, kad K. A. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė dėl šio sveikatos sutrikimo nėra pagrindo. Be to, aplinkybė, kad K. A. nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas, nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo.

13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam K. A. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo K. A. apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl nuteistojo K. A. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl proceso išlaidų

14. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

15. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartimi nuteistajam K. A. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja. Apeliacinės instancijos teisme 2020 m. lapkričio 3 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam K. A. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 102,06 Eur išlaidų (t. 2, b. l. 63). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo šias antrinės teisinės pagalbos išlaidas išieškoti iš nuteistojo K. A. valstybės naudai.

16. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo valstybės naudai yra pagrįstas, kadangi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma (t. 2, b. l. 63). Šios teisinės pagalbos išlaidos, atsižvelgus į bylos apimtį ir sudėtingumą, nagrinėjimo trukmę, teismo posėdžių skaičių yra adekvačios ir proporcingos nuteistajam K. A. suteiktoms teisinėms paslaugoms, gynėja nuteistajam K. A. buvo paskirta ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais, tačiau Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas tenkintinas tik iš dalies, iš nuteistojo K. A. išieškant pusę valstybės patirtų jam suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų (tai yra 51,03 Eur), kadangi nuteistasis K. A. iki suėmimo šioje byloje niekur nedirbo (t. 1, b. l. 143), Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neregistruotas (t. 1, b. l. 142), jokio registruoto turto neturi (t. 1, b. l. 144, 147), kitų duomenų apie jo turimą turtą byloje nėra, šiuo metu atlieka jam ankstesniais nuosprendžiais paskirtas laisvė atėmimo bausmes, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta pakankamai ilga laisvės atėmimo bausmė, o galimybė įsidarbinti ar gauti kitokias pajamas laisvės atėmimo bausmės metu yra labai ribota (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo K. A. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš K. A. valstybės naudai 51,03 Eur (penkiasdešimt vieną eurą ir 3 centus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.