- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-08-12
- Bylos Nr.
- 2A-1104-921/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-01376-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurgita Sujetienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Kauno energija“
- Atsakovas
- M. Z.
- Išvadą teikia
- Valstybinė energetikos reguliavimo taryba
- Kategorijos
- 2.6.11.5Energijos pirkimas-pardavimas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurgita Sujetienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-53-962/2020 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovui M. Z. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, I. K., E. D., V. K., Regina A. K., D. S., D. V., F. V., Š. T., L. V., institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Kauno energija“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą ir patikslinusi ieškinio reikalavimus prašė priteisti iš atsakovo M. Z. (toliau – ir atsakovas) 470,81 Eur įsiskolinimą už šilumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė tiekia šilumą daugiabučiam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), Kaune (toliau – ir pastatas). Pastato 23/100 dalys, į kurias įeina butas Nr. (duomenys neskelbtini) (bendras plotas 114,47 kv. m, nesuformuotas atskiru nekilnojamuoju daiktu), nuosavybės teise priklauso atsakovui. Ieškovė iki 2010–2011 m. šildymo sezono pradžios, skaičiuodama mokesčius už šilumą minėtame pastate, taikė Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – VKEKK, Komisija) rekomenduotus šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5. Pagal metodą Nr. 5, skaičiuojant mokesčius už šilumą, skirtą namo bendriems poreikiams tenkinti, taikomas 0,20 dydžio koeficientas. Atitinkamai buvo skaičiuojami mokesčiai ir atsakovui. Ieškovė 2010 m. lapkričio 8 d. gavo Pastato bendraturčių sprendimą, jog, skaičiuojant mokesčius už šilumą, skirtą namo bendriems poreikiams tenkinti pagal metodą Nr. 5, būtų taikomas 0,00 dydžio koeficientas. Nuo 2010–2011 m. šildymo sezono iki 2014–2015 m. šildymo sezono ieškovė vadovavosi namo bendraturčių priimtu sprendimu ir šilumos paskirstymo metode numatyta mokesčių skaičiavimo tvarka, todėl mokesčiai už šilumą atsakovui tuo laikotarpiu nebuvo skaičiuojami. Lietuvos Respublikos Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos (toliau – Inspekcija) įpareigojus ieškovę pakeisti pastato šilumos apskaitos schemą ir išaiškinus, kad artimiausias šilumos paskirstymo metodas pastate esančiai situacijai yra Nr. 3, nuo 2014–2015 m. šildymo sezono pradžios mokesčiams už šilumą apskaičiuoti taikytas šis šilumos paskirstymo metodas, ir atsakovui vėl pradėti skaičiuoti mokesčiai už šilumą. Pažymėjo, kad butų savininkai, kurie yra atsijungę nuo bendro šildymo sistemos, taip pat privalo mokėti už bendrų patalpų šildymą. Skaičiuojant pagal metodą Nr. 3, yra įvertinamas tolygaus šildymo sąlygos nesilaikymas, t. y. atskyrus šilumos kiekį vartotojams, kurie nesilaiko tolygaus šildymo sąlygos, papildomai likęs šilumos kiekis paskirstomas proporcingai likusiems gyventojams. Pastate yra 4 butai, atsijungę nuo centrinio šildymo. Pastate yra bendro naudojimo patalpos – laiptinės. Faktas, kad laiptinės nėra šildomos, mokesčiams neturi įtakos.
3. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad pastate yra du atskiri šilumos įvadai. Ant kiekvieno iš jų įrengti atskiri pastato įvadiniai atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Vienas iš jų apskaito šilumą tiekiamą atsakovui priklausančiai pastato daliai (23/100 daliai). Atsakovui priklausančioje namo dalyje taip pat įrengta ir alternatyvi atsinaujinančių energijos šaltinių elektrinė sistema „oras - oras“. Pastato laiptinės nešildomos, buvusios centralizuotos šildymo sistemos vamzdynas yra demontuotas, bendrojo naudojimo patalpų pastate nėra. Gavęs iš ieškovės duomenis apie įsiskolinimą pagal šilumos apskaitos prietaisą, atsakovas jį apmokėjo. Pažymėjo, kad bendrojo naudojimo reikmėms prašomas priteisti įsiskolinimas yra nepagrįstas, nes ieškovė vienasmeniškai ir nepagrįstai nustojo taikyti bendraturčių susitarimą dėl metodų Nr. 4 ir Nr. 5 ir nulinio koeficiento taikymo. Atsižvelgdami, kad pastate naudojami skirtingi šildymo būdai, 2009 m. spalio 16 d. pastato bendraturčiai įformino susitarimą dėl pastate suvartotos šilumos išdalinimo, numatant, kad šilumos bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskyrimo koeficientas turi būti lygus nuliui. Šiam būdui pritarė ir Komisija. Sprendžiant dėl pastate suvartoto šilumos kiekio paskirstymo (išdalijamo) vartotojams, prioritetas turėtų būti teikiamas pastato bendraturčių susitarimui. Susitarimas nėra nutrauktas ir nenuginčytas, ginčo dėl jo teisme nėra, todėl jis turi būti taikomas. Iš ieškovės pateikto žiniaraščio matyti, jog sumos apskaičiuotos, nesivadovaujant įvadinio atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso, įrengto šilumos apskaitos prietaise 2 parodymais ir susitarimo nuostatomis. Prašė byloje taikyti ieškinio senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Kauno apylinkės teismas 2020 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovui 928,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas nurodė, kad iš šilumos šildymui priskyrimo butui, (duomenys neskelbtini), Kaune, ir priskaitymų už šilumą išklotinės nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. matyti, kad atsakovui buvo skaičiuojamas mokestis už bendro naudojimo patalpų šildymą nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2010 m. balandžio mėn., nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn. ir 2016 m. lapkričio mėn.
9. Pastato bendraturčių susirinkime 2009 m. spalio 16 d. buvo priimtas susitarimas, kad kiekvienas už šildymo energiją apmoka pagal savo atskirus energijos apskaitos prietaisus, t. y. pagal metodus Nr. 4 ir Nr. 5, taikant nulinį koeficientą. Šiam būdui 2009 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pritarė ir Komisija, todėl ieškovė nepagrįstai prašo iš atsakovo priteisti 2009 m. gruodžio mėn. – 2010 metų balandžio mėn. įsiskolinimą už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Galiojant teisėtam, įstatymų nuostatas atitinkančiam bendrasavininkų susitarimui, ieškovės priskaitymai, netaikant nulinio koeficiento, yra nepagrįsti. Tai, kad ieškovė nurodo susitarimą gavusi tik 2010 m. lapkričio 8 d., nesudarė pagrindo jo netaikyti nuo priėmimo dienos, nes susitikimas organizuotas Komisijos, jame dalyvavo ir ieškovės atstovas, todėl akivaizdu, jog ieškovei apie tokį susitarimą buvo žinoma. Be to, iš AB „Kauno energija“ 2009 m. rugsėjo 23 d. rašto Nr. 20‑4246 matyti, kad ieškovė Inspekcijai nurodė, jog skirstant pastato sunaudotą šiluminę energiją reikėtų naudoti metodus Nr. 4 ir Nr. 5, kol bendraturčiai pasirinks kitą šilumos paskirstymo metodą. Bylos duomenimis bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad iki 2014–2015 metų šildymo sezono pradžios, ieškovė taikė šilumos apskaitos ir paskirstymo tvarką pagal Komisijos rekomenduotus šilumos paskirstymo metodus Nr. 4, kartu su metodu Nr. 5, taikant šilumos priskyrimo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti koeficiento reikšmę XPŠ bn = 0,00.
10. Iš Komisijos 2014 m. rugsėjo 25 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ieškovė prašė išaiškinti, koks šilumos paskirstymo metodas turėtų būti taikomas, skirstant šilumą pastate, jei bendrovė pakartotinai atliktų pastato šildymo ir karšto vandens sistemos pakeitimus. Taigi, ieškovė kreipėsi ne dėl esamos situacijos, o prašydama išaiškinimo, kaip būtų, jeigu rekonstrukcija būtų atlikta. Komisija, ieškovės pateiktos informacijos pagrindu, rekomendavo taikyti metodą Nr. 3, kaip labiausiai atitinkantį pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus apskaitos prietaisus.
11. Inspekcija 2014 m. balandžio 29 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. liepos 4 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) įpareigojo ieškovę pakeisti pastato šilumos apskaitos schemą ir po atliktų darbų VKEKK tokią apskaitos schemą pripažino, kaip neatitinkančią jokio galiojančio šilumos paskirstymo metodo, tačiau jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad pastato šilumos apskaitos schema buvo pakeista. Tai, jog buvo įrengtas įvadinis šilumos apskaitos prietaisas, skirtas butų Nr. 1, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 8 šildymui bei bendro naudojimo patalpose ir karšto vandens paruošimui suvartotos šilumos apskaitai, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog buvo atlikta rekonstrukcija. Ieškovės atstovė 2017 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad 2014 m. gegužės 20 d. rekonstrukcijos projektas, pagal kurį būtų likęs vienas įvadinis šilumos apskaitos prietaisas, nebuvo įgyvendintas, o galiojanti yra 2014 m. liepos 22 d. šilumos apskaitos schema, pagal kurią į pastatą įrengti du atskiri įvadiniai atsiskaitomieji įvadai, visiškai atitinka 2008 metų šilumos apskaitos prietaisų įrengimo schemą.
12. Taigi, teismas nustatė, kad šilumos paskirstymo metodo pakeitimo sąlyga – rekonstrukcija, kurią atlikus būtų įrengtas šilumos apskaitos prietaisas, kuris matuotų bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, neatlikta. Teismas, atsižvelgdamas į tai, sprendė, kad ieškovė neturėjo pagrindo keisti šilumos paskirstymo metodikos. Be to, atsakovas nurodė, kad kolektorinės šildymo sistemos nėra, priešingų įrodymų nepateikė ir ieškovė. Teismas nustatė ir tai, kad butų dalies buitiniai skaitikliai įrengti šilumos punkte, o ne butuose ar laiptinėse, todėl jie negali būti naudojami šilumos sunaudojimui bendrojo naudojimo patalpose apskaičiuoti, jie nustato tik suvartotos šilumos proporcijas, ką reglamentuoja ir galiojantys teisės aktai. Šių apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų nustatytam šilumos kiekiui paskirstyti buitiniams vartotojams.
13. VKEKK 2014 m. rugsėjo 25 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) laikytinas rekomendacinio pobūdžio raštu, jis nėra individualus administracinis aktas Viešojo administravimo įstatymo prasme, o tik Komisijos nuomonė, pateikta ieškovės suteiktos informacijos pagrindu, todėl negalėjo būti pagrindu pakeisti skaičiavimo metodiką bei netaikyti bendraturčių susitarimo. Tiek pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, tiek pagal kitus teisės aktus, sprendžiant dėl pastate suvartoto šilumos kiekio paskirstymo vartotojams, prioritetas teiktinas būtent pastato bendraturčių susitarimui. Pastato bendraturčiai (tretieji asmenys) nurodė, kad susitarimas yra galiojantis ir jo būtina laikytis. Neišpildžius rekonstrukcijos sąlygos, nepasikeitus kitoms aplinkybėms (šildymo schemai), ieškovei nebuvo teisinio pagrindo vienašališkai keisti gyventojų pasirinktą šilumos paskirstymo metodą. Susitarimas buvo visų šalių vykdomas ir taip tapo atsakovo ir ieškovės sudarytos sutarties dėl šilumos energijos tiekimo individualia dalimi. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė duomenų, kad apie metodo pakeitimą informavo bendraturčius.
14. Be to, bylos duomenimis, abejotinas Metodo Nr. 3 taikymo atitikimas teisingumo, protingumo, proporcingumo principams, kadangi iš byloje pateiktų žiniaraščių buvo matyti, kad metodo taikymas sąlygojo ydingą rezultatą, kai atsakovui tam tikrais laikotarpiais buvo priskiriama iki 100 proc. visų bendrojo naudojimo patalpoms tenkančių šilumos išlaidų. Nors ieškovės atstovas teigė, jog tokie rezultatai gaunami įvertinus tolygaus šildymo nesilaikymo sąlygą, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl toks neproporcingas šilumos kiekio priskyrimas buvo gautas, kai be atsakovo, kuris nebuvo atsijungęs nuo centralizuoto šildymo, tik jo nenaudojo, pastate yra dar 4 butai, kurie taip pat nenaudojo centralizuotos šilumos energijos, nes buvo atsijungę nuo centralizuoto šildymo sistemos.
15. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu atsakovas turėjo tas pačias prievoles, kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad nenaudojo centralizuotai tiekiamo šildymo. Sprendė, kad įsiskolinimas pagal trečiąjį metodą skaičiuotas nepagrįstai. Pažymėjo, kad galimos skolos susidarymas pagal kitus metodus yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.
16. Teismas nustatė, kad ieškovė į teismą kreipėsi 2017 m. sausio 24 d., todėl nuo šios datos skaičiuotas 10 metų ieškinio senaties terminas. Teismas sprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties 10 metų termino, nes prašė priteisti skolą, kurios skaičiavimo pradžia – 2009 m. gruodžio mėn.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Apeliaciniame skunde ieškovė (toliau – ir apeliantė) prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
17.1. Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad ieškovė, skaičiuodama mokesčius už šilumą, neturėjo pagrindo keisti šilumos paskirstymo metodo. Ginčo pastate yra 9 atskiri butai, 4 iš jų yra atsijungę nuo centralizuotos namo šildymo sistemos, butus šildosi savo energijos šaltiniais. Likę 5 butai (butas Nr. 1, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 8 ir Nr. 9) yra prijungti prie namo šildymo sistemos. Šį faktą patvirtina name įrengti šilumos apskaitos prietaisai ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Šilumos paskirstymo metodo Nr. 3 redakcijoje, bendrųjų nuostatų 1.3 punkte yra nurodyta, kad šis metodas gali būti taikomas kai veikiantys buitiniai šilumos skaitikliai įrengti daugiau kaip 50 proc. pastato butų ir (ar) kitų patalpų, prijungtų prie pastato bendrosios šildymo sistemos. Veikiantys šilumos skaitikliai yra įrengti butams Nr. 1, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 8, Nr. 9, kas sudaro daugiau nei 50 proc. pastato butų ir (ar) kitų patalpų, prijungtų prie pastato bendrosios šildymo sistemos. Metodo Nr. 3 1.8 punkte yra numatyta, kad pastato butams ir (ar) kitoms patalpoms taikoma tolygaus šildymo sąlyga. Po Inspekcijos įpareigojimo ir atliktų darbų būtent metodas Nr. 3 atitinka pastate esančią situaciją. Kituose metoduose nėra numatytas jų taikymas, esant tokiai situacijai. Šią poziciją savo išvadoje akcentavo ir Komisija. Teismas vertino faktinę situaciją dėl šilumos apskaitos prietaisų įrengimo ir darė netinkamą išvadą, kad pagal pastate įrengtus šilumos apskaitos prietaisus, nėra galimybės tinkamai ir teisėtai apskaičiuoti ir paskirstyti mokesčius pagal kitus šilumos paskirstymo metodus.
17.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Komisijos išvada yra vien rekomendacinio pobūdžio, nėra individualus administracinis aktas ir šiuo pagrindu keisti šilumos paskirstymo metodo bei netaikyti namo bendraturčių susitarimo nėra pagrindo. Sutiktina, kad Komisijos 2014 m. rugsėjo 25 d. išvada yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau svarbu įvertinti, kad tik ši institucija turi tinkamą kompetenciją įvertinti, ar šilumos tiekėjai tinkamai skaičiuoja mokesčius savo vartotojams, ar skaičiuojant mokesčius už šilumą yra taikomi tinkami šilumos paskirstymo metodai. Namo bendraturčių susitarimas taikyti 0,00 dydžio koeficientą iš esmės netenka galios, kadangi, taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 3, nėra numatyta, jog vartotojai galėtų priimti kokius nors sprendimus dėl šilumos kiekių netaikymo ar kitokio jų taikymo, nei numatyta šilumos paskirstymo metode, be to, išlyga dėl šilumos kiekių netaikymo buvo numatyta tik šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 senoje redakcijoje. Atsakovas neginčijo Komisijos 2014 m. rugsėjo 25 d. išvados.
17.3. Teismas nepagrįstai sprendė, jog vertinant į bylą pateiktus ieškovės duomenis, abejotinas šilumos paskirstymo metodo Nr. 3 taikymo atitikimas teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams, kadangi atsakovui tam tikrais laikotarpiais priskiriama iki 100 proc. visų bendrojo naudojimo patalpoms tenkančių šilumos išlaidų. Pažymėtina, atsakovo butui Nr. (duomenys neskelbtini) apmokestintas šilumos kiekis yra už tolygaus šildymo sąlygos nesilaikymą, kuris yra numatytas metodo Nr. 3 1.8 punkte. Komisija nepasisakė, kad ieškovė netinkamai skaičiuoja mokesčius už šilumą ginčo name. Kiekvienam atsiskaitymo laikotarpiui yra sudaromas šilumos balansas – pastate suvartotas bei šilumos įvade atsiskaitomuoju šilumos apskaitos prietaisu išmatuotas šilumos kiekis (QP) susideda iš šilumos kiekių sumos: naudingojo ploto šildymui (QPŠ), karšto vandens paruošimui (QPKv), karšto vandens temperatūros palaikymui (QPR toliau – cirkuliacijai), bendrojo naudojimo patalpų šildymui (QPŠ bn): QP = QPŠ + QPKv + QPR + QPŠ bn kWh. Butui Nr. (duomenys neskelbtini) apmokestintas šilumos kiekis yra už tolygaus šildymo sąlygos nesilaikymą 93,651 kWh. Pastato suvartotas šilumos kiekis pasidalina vandens pašildymui, cirkuliacijai, naudingo ploto šildymui ir bendro naudojimo patalpų šildymui vartotojams nesilaikantiems tolygaus šildymo sąlygos. Kitiems vartotojams už bendro naudojimo patalpų šildymą šilumos nebelieka, todėl pagal metodiką papildomas šilumos kiekis nėra priskiriamas.
Atsiliepimas
18. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašė skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė šiuos argumentus:
18.1. Teismas tiesiogiai, tinkamai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nuosekliai, objektyviai ir visapusiškai juos įvertino ir teisingai nustatė, jog pastatas šildomas pagal mišrią teisėtą šildymo sistemą. Atsakovo butas (114,47 kv. m) nuo buvusios namo centralizuotos šildymo sistemos teisėtai atjungtas nuo 1995 metų, turi atskirą šildymo sistemą su atskiru tik pastato daliai įvadu bei atskiru atsiskaitomuoju prietaisu. Šių faktų ieškovė neginčijo. Pastate nėra bendro naudojimo šilumos tiekimo vamzdynų tinklų (stovų), laiptinės nešildomos nuo 1982 m. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad pastate buvo įvykdyta rekonstrukcija, kad pasikeitė šilumos schema. Visi pastato vartotojai 2010 metais pasirinko šilumos paskirstymo metodus Nr.4 ir Nr.5, ir jame numatytą nulinį koeficientą. Susitarimas teisėtai priimtas, nėra nutrauktas ar nuginčytas, todėl ieškovei nebuvo pagrindo imti taikyti kitus, ne bendraturčių pasirinktus, metodus.
18.2. Teismas pagrįstai sprendė, kad privalėjo būti taikomi metodai Nr.4 ir Nr.5. Ieškovės taikytas šilumos paskirstymo metodas Nr. 3 visiškai neatitinka pastato šildymo ir karšto vandens sistemos bei įrengtų atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų, ir negali būti taikomas šilumos paskirstymui. Jo taikymas iš esmės pažeidė atsakovo teises. Teismas pagrįstai pasisakė, jog vertinant į bylą pateiktus ieškovės duomenis, abejotinas šilumos paskirstymo metodo Nr. 3 taikymo atitikimas teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams ir nurodė, kad Komisijos išvada yra rekomendacinio pobūdžio. Ieškovės pateiktas pavyzdinis paaiškinimas galėjo būti pateiktas bylos nagrinėjimo metu.
II. IV. Apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
19. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2020 m. birželio 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-976-657/2020, Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovo 408 Eur skolą už laikotarpį nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn. ir 2016 m. lapkričio mėn., 5 proc. dydžio metines palūkanas ir 123,80 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo, 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-823/2021, panaikino sprendimo dalį, kuria buvo panaikinta Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimo dalis ir ieškovei iš atsakovo priteistas 408 Eur įsiskolinimas už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn. ir už 2016 m. lapkričio mėn., 5 proc. dydžio metinės palūkanos ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad:
2.1. Galiojantis teisinis reguliavimas suponuoja, jog teisė pasirinkti visam pastatui taikytiną šilumos paskirstymo metodą priklauso pastato butų ir kitų patalpų savininkams, o šilumos tiekėjas tinkamiausią, atsižvelgiant į pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipą ir įrengtus atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, šilumos paskirstymo metodą gali parinkti tik tuo atveju, jei atitinkamo sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka nepriima pastato bendraturčiai. Įpareigojimas pastato butų ir kitų patalpų savininkams pastatui taikytiną šilumos paskirstymo metodą rinktis iš Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – ir Taryba) rekomenduotų taikyti metodų arba juos suderinti su Taryba užtikrina, kad pastatui taikomas šilumos paskirstymo metodas atitiks pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus ir tokiu būdu sudarys galimybę tinkamai paskirstyti visą pastate suvartotą šilumos kiekį vartotojams. Pastato bendraturčių pasirinktas arba šilumos tiekėjo teisės aktų nustatyta tvarka parinktas šilumos paskirstymo metodas tampa su pastato šilumos vartotojais sudarytų šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių dalimi (individualiai aptarta šios sutarties sąlyga).
2.2. Šilumos teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl gali susidaryti situacija, kai teisėtai įvykdžius pasate tam tikrus šilumos įrenginių pertvarkos darbus paaiškėja, kad iki to laiko taikytas šilumos paskirstymo metodas, atsižvelgiant į pakitusios šilumos sistemos ypatumus, nebėra tinkamas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tokiu atveju šilumos vartotojai turi pasirinkti kitą šilumos paskirstymo metodą, o šiems nepasirinkus, šilumos tiekėjas turi parinkti kitą šilumos paskirstymo metodą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016, 33 punktas).
2.3. Šilumos paskirstymo metodo pakeitimo tvarka nėra atskirai reglamentuojama. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, visų pirma patys šilumos vartotojai turėtų būti suinteresuoti geresnio šilumos paskirstymo metodo paieška ir nustatymu, todėl, bendru sutarimu priėmę sprendimą dėl šilumos paskirstymo metodo pakeitimo, turėtų informuoti šilumos tiekėją ar taikytiną metodą suderinti su Komisija. Tačiau tais atvejais, kai šilumos vartotojai nepasirenka kito metodo, bet pagal faktinius duomenis matyti, kad taikomas šilumos paskirstymo metodas neatitinka šildymo sistemos ypatumų, tinkamiausio šilumos paskirstymo metodo parinkimas yra šilumos tiekėjo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016, 38 punktas).
2.4. Šilumos vartotojų teisė pasirinkti jiems tinkamesnį šilumos paskirstymo metodą yra tiesiogiai susijusi su šilumos tiekėjo pareigos tinkamai informuoti šilumos vartotojus apie galimus taikyti ir jų namo ypatumus atitinkančius šilumos paskirstymo metodus įgyvendinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016, 27 punktas). Taigi, tuo atveju, jei dėl teisėtai įvykdytų šilumos įrenginių pertvarkos darbų ar kitų reikšmingų aplinkybių iki to laiko taikytas šilumos vartotojų pasirinktas šilumos paskirstymo metodas nebegali būti taikomas, šilumos tiekėjas turi pareigą apie tai informuoti pastato šilumos vartotojus įstatyme ar sutartyje nustatyta tvarka ir sudaryti jiems sąlygas pasirinkti kitą šilumos paskirstymo metodą.
2.5. Rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų pasikeitimas po pastato bendraturčių sprendimo pasirinkti taikytiną metodą pats savaime nėra pakankamas pagrindas šio sprendimo netaikyti, t. y. keisti šalių sudarytą šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį.
2.6. Ieškovė šioje byloje savo pareikštų reikalavimų negrindė ta aplinkybe, jog dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo bendraturčių susitarimo tolesnis taikymas nebesudaro prielaidų paskirstyti visą pastate suvartotą šilumos kiekį vartotojams. Priešingai, ieškovė susitarimą taikė ir po aptariamų pakeitimų įsigaliojimo, iki 2014–2015 m. šildymo sezono pradžios. Poreikį keisti taikytiną šilumos paskirstymo metodą ieškovė grindė pastato šilumos apskaitos schemos pakeitimu po susitarimo priėmimo. Bylą nagrinėję teismai turėjo nustatyti ir įvertinti, ar ieškovės įrodinėjami pastato šilumos apskaitos schemos pakeitimai buvo atlikti ir ar jie pagal savo pobūdį yra tokie, kurie sudarytų prielaidas konstatuoti susitarimu pasirinkto šilumos paskirstymo metodo taikymo tolesnį negalimumą. Be to, atsižvelgdami į tai, kad šilumos apskaičiavimo metodas ieškovės buvo pakeistas vienašališkai, teismai turėjo nustatyti ir įvertinti, ar ieškovė sudarė tinkamas prielaidas pastato butų ir kitų patalpų savininkams patiems pasirinkti jiems tinkamesnį šilumos paskirstymo metodą.
2.7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčo pastato šilumos apskaitos prietaisų rekonstrukcija nebuvo atlikta, o dalies butų buitinių skaitiklių įrengimo aplinkybės nevertino kaip pagrindžiančios poreikį keisti gyventojų susitarimu pasirinktą šilumos paskirstymo metodą. Ieškovė apeliaciniu skundu ginčijo šią pirmosios instancijos teismo išvadą teigdama, kad po atliktų darbų būtent metodas Nr. 3 atitinka pastate esančią situaciją. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai konstatavęs, kad atitinkami teisės aktų pasikeitimai savaime buvo pakankamas pagrindas keisti susitarimu pasirinktą šilumos paskirstymo metodą, dėl atitinkamų pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo nepasisakė. Taigi apeliacine tvarka liko nepatikrinta ir nenustatyta, ar nagrinėjamu atveju egzistavo prielaidos ieškovei keisti gyventojų pasirinktus metodus, t. y. ar buvo atlikta tokių įrenginių pertvarkymo darbų, kurie suponavo pagrindą gyventojams keisti šilumos paskirstymo metodą, o jiems to nepadarius – teisę šilumos tiekėjai tai atlikti vienašališkai ir taikyti būtent metodą Nr. 3.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
III. V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų
22. Ieškovė kartu su 2021 m. birželio 15 d. rašytiniais paaiškinimais pateikė naujus rašytinius įrodymus: 2010 m. birželio 11 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini). Minėti raštai, ieškovės teigimu, patvirtina, kad ieškovė informavo atsakovą, kad jis ir kiti namo, esančio adresu Kaune, (duomenys neskelbtini), bendraturčiai turi galimybę kartu nuspręsti dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo ar kito su Komisija suderinto metodo. Atsakovas dėl minėtų įrodymų pagrįstumo, sąsajumo su byla pasisakė 2021 m. birželio 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose. CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas sprendžia priimti ieškovės pateiktus naujus rašytinius įrodymus, kurie bus įvertinti pasisakant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacinio skundo pagrįstumo
23. Kaip nurodyta nutarties 20 punkte, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-823/2021, panaikino Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimo dalį, kuria buvo panaikinta Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimo dalis ir ieškovei iš atsakovo priteistas 408 Eur įsiskolinimas už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn. ir už 2016 m. lapkričio mėn., 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (408 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. sausio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir šią bylos dalį perdavė Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
24. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinio reikalavimas dėl skolos už laikotarpį nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn., ir 2016 m. lapkričio mėn. priteisimo, teisėtumo patikrinimas.
25. Kasacinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, kaip nurodyta nutarties 20 punkte, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju apeliacine tvarka liko nepatikrinta ir nenustatyta, ar nagrinėjamu atveju egzistavo prielaidos ieškovei keisti gyventojų pasirinktus metodus, t. y. ar buvo atlikta šilumos apskaitos prietaisų rekonstrukcija, ar buvo atlikti tokie įrenginių pertvarkymo darbai, kurie suponavo pagrindą gyventojams keisti šilumos paskirstymo metodą. Be to, kasacinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, pažymėjo ir tai, kad teismai, atsižvelgdami į tai, kad šilumos apskaičiavimo metodas ieškovės buvo pakeistas vienašališkai, turėjo nustatyti ir įvertinti, ar ieškovė sudarė tinkamas prielaidas pastato butų ir kitų patalpų savininkams patiems pasirinkti jiems tinkamesnį šilumos paskirstymo metodą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-823/2021).
Dėl pastato šilumos apskaitos prietaisų (schemos) rekonstrukcijos darbų (ne)atlikimo, jų įtakos bendraturčių pasirinkto šilumos paskirstymo metodo tolimesniam taikymui
26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė tiekia šilumos energiją namui, esančiam Kaune, (duomenys neskelbtini). Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso 23/100 dalys pastato, į kurias įeina 114,57 kv. m bendro ploto butas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 8–10). Atsakovas su ieškove 1995 m. balandžio 11 d. sudarė atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį. Pastatas šildomas pagal mišrią šildymo sistemą. 2009 m. rugsėjo 17 d. susirinkimo metu pastato butų savininkai nusprendė laiptinėse neįrengti šildymo prietaisų – radiatorių bei nešildyti bendro naudojimo patalpų (1 t., b. l. 67–68). 2009 m. spalio 16 d. pastato butų savininkai sudarė susitarimą (toliau – susitarimas) pastate suvartotos šilumos paskirstymui taikyti Komisijos rekomenduotą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5, taikant šilumos priskyrimo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti koeficiento reikšmę lygią nuliui (1 t., b. l. 71). Susitarimas priimtas įvertinus pastato faktinę situaciją, jo šildymo specifiškumą, aplinkybę, kad dalis butų yra atsijungę nuo centralizuoto šildymo sistemos, kita dalis naudojasi ja pagal lygiagrečiai įrengtus atskirus centralizuotos šildymo sistemos apskaitos prietaisus. Susirinkimą, kuriame buvo priimtas susitarimas, inicijavo VKEKK, jame dalyvavo tiek Komisijos, tiek Aplinkos ir Energetikos ministerijų, Inspekcijos, UAB „Žaidas“ bei ieškovės atstovai. Ieškovė nuo 2014–2015 m. šildymo sezono pradžios pastate suvartotą šilumą bendrojo naudojimo patalpoms šildyti pradėjo skirstyti taikydama kitą, t. y. šilumos paskirstymo metodą Nr. 3. Ieškovė metodo pakeitimą motyvavo tuo, kad pastate buvo pakeista šilumos apskaitos schema. Ieškovė nurodė, kad ji, atlikusi šilumos apskaitos prietaisų pakeitimus, kreipėsi į Komisiją dėl išaiškinimų pateikimo. Komisija 2014 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) įpareigojo ieškovę taikyti metodą Nr. 3.
27. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, sprendė, kad ieškovė neturėjo pagrindo vienašališkai pakeisti vartotojų pasirinkto šilumos paskirstymo metodo. Tokią išvadą teismas motyvavo inter alia šiais argumentais: 1) metodo pakeitimo sąlyga – rekonstrukcija, dėl kurios ieškovė kreipėsi į Komisiją ir gavo 2014 m. rugsėjo 25 d. išaiškinimą, nebuvo atlikta, galioja 2014 m. liepos 22 d. šilumos apskaitos schema, pagal kurią pastate įrengti du atskiri atsiskaitomieji įvadai, o tai atitinka 2008 m. šilumos apskaitos prietaisų įrengimo schemą; 2) nėra sąlygų taikyti metodą Nr. 3 – neįrengtas šilumos apskaitos prietaisas, kuris matuotų bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį; kolektorinės šildymo sistemos nėra; dalies butų buitiniai skaitikliai įrengti šilumos punkte, o ne butuose ar laiptinėse, o tai, teismo vertinimu, reiškia, kad jie negali būti naudojami bendrosiose patalpose suvartojamai šilumai apskaičiuoti.
28. Ieškovė su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu nesutiko. Ieškovė tiek apeliaciniame skunde, tiek 2021 m. birželio 15 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Inspekcija 2014 m. balandžio 29 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. liepos 4 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) įpareigojo ieškovę pakeisti pastato šilumos apskaitos schemą. Ieškovė, įvykdžiusi įpareigojimus, kreipėsi į Komisiją su prašymu išaiškinti kokį šilumos paskirstymo metodą taikyti. Komisija 2014 m. rugsėjo 29 d. rašte nurodė, kad pagal pastate naujai įrengtus šilumos apskaitos prietaisus, turi būti taikomas metodas Nr. 3. Apeliacinės instancijos teismas su ieškovės argumentais, kad pastate buvo atlikta šilumos apskaitos prietaisų rekonstrukcija, sąlygojusi šilumos paskirstymo metodo pakeitimą, nesutinka.
29. CPK 178 straipsnis numato, kad dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiga įrodyti, kad pastate buvo atlikta tokia šilumos apskaitos prietaisų rekonstrukcija, kuri suponavo pagrindą keisti bendraturčių susitarimu pasirinktą šilumos paskirstymo metodą (-us), tenka ieškovei.
30. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017).
31. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančios 2008 m. pastato šilumos apskaitos prietaisų įrengimo schemos nustatyta, kad pastate buvo du atskiri šilumos įvadai. Ant kiekvieno iš jų buvo įrengti atskiri pastato įvadiniai atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai: 1) ŠAP 1 apskaitė šilumą, tiekiamą butams Nr. 1, 3, 4, 7 ir 8; 2) ŠAP 2 – apskaitė šilumą, tiekiamą atsakovo butui Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 64). Iš Inspekcijos 2014 m. balandžio 29 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad Inspekcija, gavusi Komisijos raštą, svarstė klausimą dėl pastate įrengtos šilumos energijos apskaitos teisėtumo. Minėtu raštu Inspekcija 4-uoju klausimu „Dėl įvadinio šilumos apskaitos prietaiso, apskaitančio visą į pastatą patenkantį šilumos kiekį, įrengimo“ priėmė sprendimą ir įpareigojo ieškovę iki 2014 m. gegužės 20 d. parengti šilumos apskaitos įrengimo pastate projektą ir įrengti įvadinį šilumos apskaitos prietaisą bei atskiriems butams šildymo apskaitos prietaisus (daliklius) (4 t., b. l. 136–138). Šio nurodymo įgyvendinimui buvo parengtas 2014 m. gegužės 20 d. projektas (1 t., b. l. 106). 2017 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžio metu ieškovės atstovė nurodė, kad minėtas projektas nebuvo įgyvendintas. Nustatyta ir tai, kad Inspekcija 2014 m. liepos 4 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), išaiškėjus klaidai, pakeitė 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) įpareigojamąją dalį ir įpareigojo ieškovę įrengti įvadinį šilumos skaitiklį, skirtą šilumos 1, 3, 4, 8 butų šildymui, šilumos suvartojimo bendro naudojimo patalpose ir karšto vandens paruošimui apskaitai (2 t., b. l. 52). Taigi, Inspekcija, ištaisiusi 2014 m. balandžio 29 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą klaidą, pašalino ieškovei įpareigojimą pastate įrengti įvadinį šilumos apskaitos prietaisą, taip pat pašalino įpareigojimą įrengti šilumos apskaitos prietaisus (daliklius) atskiriems butams. Šiam įpareigojimu įvykdyti buvo parengtas ir įgyvendintas 2014 m. liepos 22 d. planas, t. y. atstatyta (duomenys neskelbtini) – ojo buto atžvilgiu buvusi padėtis (1 t. b. l. 105). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog 2014 m. gegužės 20 d. rekonstrukcijos projektas, pagal kurį būtų likęs vienas įvadinis šilumos apskaitos prietaisas, nebuvo įgyvendinta, o šiuo metu yra galiojanti 2014 m. liepos 22 d. šilumos apskaitos schema (1 t., b. l. 105). Pagal minėtą šilumos apskaitos schemą į pastatą yra įrengti du atskiri įvadiniai atsiskaitomieji įvadai. Ši aplinkybė, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, visiškai atitinka aukščiau minėtą dar 2008 m. užfiksuotą šilumos apskaitos prietaisų įrengimo schemą (1 t. b. l. 64, 105).
32. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2015 sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės) 29.2.3 punkte buvo numatyta, kad tuo atveju, kai šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo–vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, o kiekviename bute įrengta kolektorinė šildymo sistema su buto įvade įrengtais šilumos apskaitos prietaisais bei kiekvieno buto įvade įrengtais karšto vandens kiekio apskaitos prietaisais, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 3 (Taisyklių 1 priedo 61 punktas). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta nutarties 31 punkte, rekonstrukcija, kurios pagrindu būtų pastate įrengtas vienas šilumos apskaitos prietaisas, kuris matuotų bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, neatlikta. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kiekviename bute būtų įrengta kolektorinė šildymo sistema. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kiekvieno buto įvade būtų įrengtas šilumos apskaitos prietaisas. Priešingai, nustatyta, kad dalies butų buitiniai skaitikliai yra įrengti ne kiekvieno buto įvade, o šilumos punkte. Pažymėtina, kad Taisyklių 8 punkte reglamentuota, jog buitinis šilumos skaitiklis – neatsiskaitomasis šilumos apskaitos prietaisas, įrengtas ties tiekimo–vartojimo riba butuose ir kitose patalpose ir matuojantis suvartotą šilumos kiekį. Šių apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų nustatytam šilumos kiekiui paskirstyti buitiniams vartotojams. Buitiniai šilumos skaitikliai, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, negali būti naudojami šilumos sunaudojimui bendrojo naudojimo patalpose apskaičiuoti, jie nustato tik suvartotos šilumos kiekį, jos proporcijas.
33. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nutarties 31–32 punktuose nurodytas ir nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai atliko byloje esančių įrodymų vertinimą ir padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo pastate nebuvo atlikta tokia šilumos apskaitos prietaisų rekonstrukcija, nebuvo atlikti tokie įrenginių pakeitimo darbai, kurie galėjo suponuoti pagrindą keisti gyventojų susitarimu pasirinktus šilumos paskirstymo metodus. Neišpildžius rekonstrukcijos sąlygos, nepasikeitus kitoms aplinkybėms (šildymo schemai), ieškovei nebuvo jokio teisinio pagrindo vienašališkai keisti gyventojų pasirinktus šilumos paskirstymo metodus. Be to, kaip teisingai pažymėjo atsakovas 2021 m. birželio 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė nenurodė jokių priežasčių dėl kurių susitarimo pagrindu bendraturčių parinkti metodai 2014–2016 m. šildymo sezonams nebuvo tinkami, taip pat nenurodė jokių priežasčių dėl kurių susitarimo pagrindu parinkti metodai neleido paskirstyti visos pastate suvartotos šilumos energijos (CPK 178, 185 straipsniai).
Dėl pastato šilumos vartotojų informavimo ir sudarymo jiems sąlygų patiems pasirinkti tinkamesnį šilumos paskirstymo metodą
34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-823/2021, išaiškino, kad pastato bendraturčių pasirinktas arba šilumos tiekėjo teisės aktų nustatyta tvarka parinktas šilumos paskirstymo metodas tampa su pastato šilumos vartotojais sudarytų šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių dalimi (šios nutarties 36 punktas). Teisėtai sudaryta sutartis šalims turi įstatymo galią ir negali būti keičiama vienos iš sutarties šalių vienašaliu sprendimu, išskyrus įstatymo nurodytus atvejus. Teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo savaime nėra teisinis pagrindas teismo tvarka keisti sutarties sąlygas (CK 6.157 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2005). Kartu kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog CK 6.157 straipsnio 2 dalies norma taikytina ne mechaniškai, bet atsižvelgiant į sutarties sąlygas ir į konkrečios taikytinos imperatyviosios normos pobūdį bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013).
35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-823/2021, pažymėjo ir tai, kad šilumos paskirstymo metodo pakeitimo tvarka nėra atskirai reglamentuojama. Tačiau pabrėžė, kad tuo atveju, jei dėl teisėtai įvykdytų šilumos įrenginių pertvarkos darbų ar kitų reikšmingų aplinkybių iki to laiko taikytas šilumos vartotojų pasirinktas šilumos paskirstymo metodas nebegali būti taikomas, šilumos tiekėjas turi pareigą apie tai informuoti pastato šilumos vartotojus įstatyme ar sutartyje nustatyta tvarka ir sudaryti jiems sąlygas pasirinkti kitą šilumos paskirstymo metodą.
36. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta nutarties 31–33 punktuose, nenustatyta, kad ieškovė ginčo pastate būtų įvykdžiusi šilumos įrenginių pertvarkos darbus dėl kurių iki 2014–2015 šildymo sezono pradžios taikyti šilumos vartotojų pasirinkti šilumos paskirstymo metodai negalėjo būti taikomi ir toliau. Be to, nenustatyta ir kitų reikšmingų aplinkybių dėl kurių pastato šilumos vartotojų susitarimu pasirinkti šilumos paskirstymo metodai negalėjo būti taikomi.
37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė (netgi tuo atveju, jeigu ji ir būtų atlikusi šilumos įrenginių pertvarkymo darbus, sąlygojusius šilumos vartotojų pasirinktų metodų taikymo tolimesnį negalimumą) neįrodė, jog įvykdė pareigą ir informavo pastato šilumos vartotojus, kad jų susitarimu pasirinkti šilumos paskirstymo metodai toliau nebegali būti taikomi. Be to, ieškovė neįrodė, kad sudarė šilumos vartotojams sąlygas patiems pasirinkti kitą šilumos pasiskirstymo metodą (CPK 178, 185 straipsniai).
38. Pažymėtina, kad ieškovė aplinkybę, jog ji įvykdė pareigą informuoti atsakovą ir kitus pastato bendraturčius ir sudarė jiems sąlygas pasirinkti kitą šilumos paskirstymo metodą įrodinėjo 2009 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2010 m. birželio 11 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos pateikė kartu su 2021 m. birželio 15 d. rašytiniais paaiškinimais. Be to, ieškovės nuomone, šiuo atveju svarbu yra tai, kad atsakovas yra susipažinęs su 2014 m. rugsėjo 25 d. Komisijos išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta ne tik tai, koks šilumos paskirstymo metodas turėtų būti taikomas ginčo situacijoje, bet ir tai, kad šilumos vartotojai turi teisę parengti ir su Komisija suderinti atskirą šilumos paskirstymo metodą, kuris atitiktų pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus apskaitos prietaisus. Teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ne kartą jau minėjo šioje nutartyje, pažymi, kad ieškovė ieškinyje savo argumentus dėl vienašališkai pakeisto šilumos paskirstymo metodo grindė 2014 m. atliktais šilumos įrenginių pertvarkymo darbais. Nagrinėjamu atveju apeliantė 2021 m. birželio 15 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nenurodė kaip 2009 m. ir 2010 m. raštai, adresuoti atsakovui, yra ir / ar gali būti susiję su 2014 m. atliktais / planuotais atlikti šilumos įrenginių pertvarkymo darbais. Be to, tai, kad atsakovas buvo susipažinęs su 2014 m. rugsėjo 25 d. Komisijos išvada, taip pat nepatvirtina, kad ieškovė įvykdė pareigą informuoti visus pastato šilumos vartotojus ir sudarė jiems sąlygas pasirinkti kitą šilumos paskirstymo metodą.
39. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nutarties 38 punkte nurodytas ir nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog ieškovė įvykdė pareigą ir informavo šilumos vartotojus apie tai, kad iki 2014–2015 m. šildymo sezono pradžios taikyti šilumos vartotojų pasirinkti šilumos paskirstymo metodai negali būti taikomi toliau, nesudarė jiems sąlygų pasirinkti kitą šilumos paskirstymo metodą. Tokių įrodymų ieškovė nepateikė ir apeliacinio proceso metu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismu, daro išvadą, jog atsakovui ieškovės prašomas priteisti įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn. ir už 2016 m. lapkričio mėn., taikant metodą Nr. 3, skaičiuotas nepagrįstai, o galimos skolos susidarymas pagal kitus metodus yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.
40. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai laikytini neaktualiais ir neturinčiais esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Apeliacinės instancijos teismo išvados
41. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, todėl priėmė teisiškai pagrįstą sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo įsiskolinimą už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn. ir 2016 m. lapkričio mėn. Kaip minėta nutarties 17 punkte, Kauno apygardos teismas 2020 m. birželio 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-976-657/2020, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 408 Eur skolą už laikotarpį nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn. ir už 2016 m. lapkričio mėn., kitą Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-53-962/2020, dalį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-823/2021, panaikinęs ir perdavęs iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2A-976-657/2020, dalį, kuria panaikinta Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimo dalis ir ieškovei iš atsakovo priteistas 408 Eur įsiskolinimas už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn. ir už 2016 m. lapkričio mėn., kitą Kauno apygardos teismo sprendimo dalį taip pat paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimo dalies, kuri buvo palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-976-657/2020, pagrįstumo ir teisėtumo šioje nutartyje iš naujo nevertino ir dėl to plačiau nepasisakė.
42. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-823/2021, panaikindamas Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimo dalį ir perduodamas Kauno apygardos teismui nagrinėti ją iš naujo, panaikinto ir tą Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimo dalį, kuria buvo paskirstytos tarp šalių bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą sprendžia iš naujo.
44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose neatlyginamos. Atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose sudaro: 2 173 Eur, t. y. 63 Eur žyminis mokestis (1 t., b. l. 73, 6 t., b. l. 16., 2 t., b. l. 113) ir 2 110 Eur teisinės pagalbos išlaidos (t 2., b. l. 62–63, t 4., b. l. 30–31, 6 t., b. l. 61–63). Atsakovo išlaidos yra pagrįstos, protingo dydžio. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia atsakovui iš ieškovės priteisti 2 173 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
45. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose sudaro 203,53 Eur. Ieškinį atmetus, šios išlaidos valstybei priteisiamos iš ieškovės (CPK 96 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–330 straipsniais,
nutaria:
ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui M. Z. iš ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ 2 173 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto septyniasdešimt trijų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Priteisti valstybei iš ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ 203,53 Eur (dviejų šimtų trijų eurų ir 53 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu, šią sumą sumokant į pasirinktą valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.