- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-16
- Bylos Nr.
- e2S-614-852/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00242-2023-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Verikas
- Ieškovas
- S. S.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- G. S.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. sausio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės S. S. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo – G. S..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė S. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2022 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) įrašyti ieškovę į Asmenų sąrašą 12 eiliškumu; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus sprendimą perduoti ieškovės naudojamą sklypą 9 eiliškumu į Asmenų sąrašą įrašytam asmeniui nuosavybės teisėms į kitoje vietovėje turėtą žemę atkurti; 3) įpareigoti atsakovę neterminuotai išnuomoti ieškovei valstybei nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo (kadastro Nr. ((duomenys neskelbtini)) dalį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2023 m. sausio 25 d. nutartimi ieškovės S. S. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atsisakė priimti.
Šalies argumentai
3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo iš esmės prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priimtus administracinius aktus bei formuluoja iš to sekantį reikalavimą - įpareigoti atsakovę neterminuotai išnuomoti ieškovei valstybei nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį. Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas dėl įpareigojimo išnuomoti ieškovei valstybinę žemę yra tiesiogiai susijęs su pirminiais reikalavimais panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priimtus administracinius aktus, todėl sprendė, jog byloje ginčas kilo iš administracinių teisinių santykių. Teismas pažymėjo, kad bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėja administraciniai teismai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnis). Bendrosios kompetencijos teismai tokio pobūdžio bylų civilinio proceso tvarka nenagrinėja. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka.
III. Atskirojo skundo argumentai
4. Apeliantė (ieškovė) S. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. sausio 25 d. nutartį ir išspręsti ieškinio priėmimo klausimą iš esmės. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius atsisakė išnuomoti ieškovei valstybinę žemę, kurią jos tėvai ir ji naudojo kaip asmeninio ūkio žemę ir šią žemę nusprendė perduoti asmeniui, atkuriant jam nuosavybės teises į kitoje vietovėje turėtą žemę. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus su ieškiniu, prašydama įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos išnuomoti jai asmeninio ūkio žemę ir panaikinti atsakovės sprendimus, pažeidžiančius jos daiktines teises. Apeliantės įsitikinimu, ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo išnuomoti jai asmeninio ūkio žemę, nepriklausomai nuo to, kad valstybinės žemės nuomos teisiniuose santykiuose egzistuoja viešasis interesas, yra pareikštas ginant ieškovei savo daiktines teises, todėl savo esme yra platesnis ir apimantis reikalavimą dėl ieškinyje nurodytų administracinių teisės aktų panaikinimo, kas lemia ginčo priskirtinumą bendrosios kompetencijos teismams. Administracinio ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcijos atribojimo kriterijus yra ne tik vieno iš ginčijamo teisinio santykio subjekto ypatumai, statusas ar jo atliktų veiksmų formalioji išraiška, bet ir teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis (esmė). Administracinių teismų kompetencijai yra priskirta spręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3, 17 straipsniai), šie teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 straipsnis). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 straipsnyje ir 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja, inter alia (liet. – be kita ko), ginčus, kylančius iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių. Pagal CPK 36 straipsnio 2 dalį ir ABTĮ 22 straipsnio 2 dalį, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Iš aktualaus teisinio reguliavimo matyti, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Šiame kontekste viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu CPK 22 straipsnio 1 dalis inter alia numato, jog teismams nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių. Taigi, įstatymas administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų teismingumą aiškiai atriboja. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (ABTĮ 22 straipsnio 2 dalis), o kai vis dėlto kyla abejonių, ar byla teisminga bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, bylos rūšinio teismingumo klausimus rašytinio proceso tvarka išsprendžia Speciali teisėjų kolegija.
4.2. Pirmosios instancijos teismas suformuotos teismų praktikos nesilaikė, nors ir nurodė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-640-611/2015, kurioje buvo išnagrinėta byla dėl ginčo, kilusio iš valstybinės žemės nuomos teisinių santykių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje nesuformavo naujos praktikos dėl rūšinio teismingumo bylose kuriose yra mišrūs teisiniai santykiai, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai, atsisakydami ieškinį priimti, savo sprendime nepagrindė, kodėl turėtų būti keičiama nusistovėjusi teismų praktika tokiose bylose.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys, 338 straipsnis).
6. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl bylos teismingumo (administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui) kai viešojo administravimo subjekto atžvilgiu yra pateikiamas ieškinys dėl priimtų administracinių aktų (įsakymų/sprendimų) panaikinimo.
Dėl atskirojo skundo argumentų
8. Nagrinėjamu atveju atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, konstatavo, kad ieškovės reikalavimas dėl įpareigojimo išnuomoti ieškovei valstybinę žemę yra tiesiogiai susijęs su pirminiais reikalavimais panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos priimtus administracinius aktus, todėl byloje ginčas kilo iš administracinių, o ne iš civilinių teisinių santykių, todėl, nenustačius kitų pagrindų priimti ieškinį, apeliantės (ieškovės) ieškinį buvo atsisakyta priimti. Tuo tarpu apeliantė (ieškovė) laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį, kadangi reikalavimas dėl įpareigojimo išnuomoti jai asmeninio ūkio žemę, nepriklausomai nuo to, kad valstybinės žemės nuomos teisiniuose santykiuose egzistuoja viešasis interesas, yra pareikštas ginant ieškovei savo daiktines teises, todėl savo esme yra platesnis ir apimantis reikalavimą dėl ieškinyje nurodytų administracinių teisės aktų panaikinimo, kas lemia ginčo priskirtinumą bendrosios kompetencijos teismams.
9. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis).
10. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas gali atsisakyti priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Šiuo atveju atsisakymo priimti ieškinį pagrindai siejami su teisės kreiptis į teismą nebuvimu arba su šios teisės netinkamu įgyvendinimu.
11. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (liet. – savo iniciatyva, pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018).
12. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (CPK 36 straipsnio 2 dalis, ABTĮ 22 straipsnio 2 dalis).
13. ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. ABTĮ 17 straipsnyje apibrėžta administracinių teismų kompetencija. Nurodyto straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (toliau – vilkinimas atlikti veiksmus).
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė pareikštu ieškiniu prašo panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2022 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo ieškovė į Asmenų sąrašą buvo įrašyta 12 eiliškumu. Taip pat ieškovė prašo panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus sprendimą perduoti ieškovės naudojamą sklypą 9 eiliškumu į Asmenų sąrašą įrašytam asmeniui nuosavybės teisėms į kitoje vietovėje turėtą žemę atkurti bei įpareigoti atsakovę neterminuotai išnuomoti ieškovei valstybei nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį. Ieškovė pareikštus ieškinio reikalavimus grindžia tuo, kad 2021 m. vasario 22 d. ieškovė pateikė prašymą išnuomoti žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2022 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) įrašė ieškovę į Asmenų, pateikusių prašymus grąžinti natūra, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus ar vandens telkinius, taip pat parduoti, išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis arba patikėjimo teise valstybinės žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje sąrašą 12 eiliškumu dėl pageidaujamo nuomotis 0,72 ha žemės sklypo Projekte suprojektavimo. 2022 m. balandžio 13 d. įvyko (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje pageidaujančių gauti žemės (miško) sklypus I-IX eiliškumo pretendentų susirinkimas, į kurį ieškovė įleista nebuvo. Ieškovė paaiškino, kad laukė koridoriuje, kur iš susirinkimo išėjusi darbuotoja pasakė, kad ji galinti nelaukti, nes jos prašomą išnuomoti žemės sklypo dalį pasirinko asmuo nuosavybės teisėms į kitoje vietovėje turėtą žemę atkurti. Taip pat atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos paaiškino, kad žemės sklypą nuosavybės teisėms atkurti pasirinkęs asmuo į Asmenų sąrašą buvo įrašytas 9 eiliškumu, tuo tarpu ieškovė į Asmenų sąrašą buvo įrašyta 12 eiliškumu, nes J. A. (ieškovės motina), nepageidavusi asmeninio ūkio žemę įskaityti į grąžinamą žemę ir teisę į nuosavybės teisių atkūrimą perleidusi ieškovei, neteko teisės į žemės sklypo (kadastro Nr. ((duomenys neskelbtini)) dalies kaip asmeninio ūkio žemės, naudojimą. Ieškovės teigimu, priimti atsakovės sprendimai, įskaitant ir atsisakymą išnuomoti asmeninio ūkio žemę ieškovei yra neteisėti, nes pažeidžia Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pagal kurį ieškovė turi teisę išsinuomoti iš valstybės jos teisėtai valdomą valstybei priklausančią aukščiau nurodytą žemės sklypo dalį 7 eiliškumu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra asmeninio ūkio žemės naudotoja, teisėtai valdanti ir naudojanti valstybei priklausančią žemės sklypo (kadastro Nr. ((duomenys neskelbtini)) dalį su savo sutuoktiniu G. S..
15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsniu, vykdant žemės reformą, kaimo gyvenamojoje vietovėje žemės sklypai asmenims formuojami žemės reformos žemėtvarkos projektuose, kituose žemės valdos projektuose ar teritorijų planavimo dokumentuose šia eilės tvarka: 1) sugrąžinami savininkams natūra; 2) suteikiami nuosavybėn neatlygintinai piliečiams, kurių šeimos po 1939 metų buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, – tie žemės sklypai, į kuriuos šios šeimos buvo įkeldintos jų perkėlimo į Lietuvos Respubliką metu; 3) perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems (padidinti iki 100 procentų) žemės sklypai tos apskrities teritorijoje piliečiams, kurie yra 1918–1920 m. nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai, Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, taip pat jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jeigu jų norima susigrąžinti žemė patenka į asmeniniam ūkiui ar valstiečio ūkiui skirtą teritoriją ir yra toje apskrityje, kurioje buvo nuosavybės teise turėta žemė; 4) perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai šiuo metu naudojamiems (padidinti iki 30 procentų) žemės sklypai piliečiams, sutinkantiems palaisvinti asmeniniam ūkiui ar valstiečio ūkiui naudojamą žemę, kurią pageidauja susigrąžinti natūra jos savininkai; 5) perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems (padidinti iki 30 procentų) žemės sklypai toje pačioje kadastro vietovėje piliečiams, kurių norima susigrąžinti žemė patenka į asmeniniam ūkiui ar valstiečio ūkiui skirtą teritoriją; 6) perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems naudojami žemės sklypai Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalyje nurodytiems asmenims; 7) perduodami nuosavybėn neatlygintinai, parduodami arba nuomojami įstatymų nustatyta tvarka suteikti asmeniniam ūkiui žemės sklypai šiuos žemės sklypus naudojantiems asmenims; 8) perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems žemės sklypai, miškas ir vandens telkiniai piliečiams, gyvenantiems savivaldybės seniūnijos, kurioje yra perduodamas sklypas, teritorijoje, jeigu jų turėti žemė, miškas, vandens telkiniai priskirti valstybės išperkamiems pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą arba jeigu jų turėtas miškas ar vandens telkiniai neišliko, taip pat perduodami nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypai piliečiams, kurių šeimos po 1939 metų buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose ir gyvenantiems savivaldybės seniūnijos, kurioje yra perduodamas žemės sklypas, teritorijoje, jeigu jų žemės sklypai, į kuriuos šios šeimos buvo įkeldintos, priskirti valstybės išperkamai žemei; 9) perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems žemės sklypai, miškas ir vandens telkiniai kitiems šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nenurodytiems piliečiams, kurių turėti žemė, miškas, vandens telkiniai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą priskirti valstybės išperkamiems arba kurių turėtas miškas ar vandens telkiniai neišliko; perduodami nuosavybėn neatlygintinai piliečiams, kurių šeimos po 1939 metų buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, – tokio paties ploto žemės sklypai, kokius nuosavybės teise jie turėjo Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, išskaičius tą žemės sklypo plotą, kurį jie gavo pagal šio straipsnio 1 dalies 2 ir 8 punktus, taip pat perduodami nuosavybėn neatlygintinai padidinti iki 100 procentų žemės sklypai piliečiams, kurie yra 1918–1920 m. nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai, Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, taip pat jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jeigu jų norima natūra susigrąžinti žemė yra kitos apskrities teritorijoje ir užimta asmeninio ūkio ar valstiečio ūkio; 10) perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems žemės sklypai, miškas ir vandens telkiniai kitiems šio straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktuose nenurodytiems piliečiams; 11) parduodami, nuomojami, perduodami neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikalingi žemės sklypai; 12) parduodami, nuomojami, perduodami neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise žemės sklypai kitais įstatymų nustatytais atvejais.
16. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, ginčams dėl Nacionalinės žemės tarnybos teritorinių padalinių vadovų sprendimų ir veiksmų ar neveikimo, išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, kuriuos pavesta nagrinėti Nacionalinės žemės tarnybos vadovui. Nacionalinės žemės tarnybos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 4 dalis).
17. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės (ieškovės) šioje civilinėje byloje pareikštus reikalavimus bei atsižvelgdamas į įtvirtintą teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį. Visų pirma pažymėtina, kad apeliantės (ieškovės) pareikšti reikalavimai iš esmės yra susiję su aplinkybės, kuriai pretendentų grupei pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnį ji priskirtina, nustatymu – ieškovė mano, kad ji turėtų būti įrašyta į 7 grupės pretendentų (Asmenų) sąrašą, todėl ieškovei įstatymų nustatyta tvarka turėtų būti išnuomota žemės sklypo (kadastro Nr. ((duomenys neskelbtini)) dalis, todėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus priimti administraciniai aktai, kuriais ieškovė buvo įrašyta į 12 grupės pretendentų (Asmenų) sąrašą bei nuspręsta kitam pretendentui perduoti žemės sklypo dalį, turi būti panaikinti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nustatant reikalavimų dėl įpareigojimo atlikti veiksmus teismingumą, yra būtina išsiaiškinti, ar šis teisinis santykis kilęs iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto veiksmų ar neveikimo, ar atsakovės, kaip civilinių teisinių santykių dalyvės, veiksmų ar neveikimo. Vertinant šioje byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, teigtina, kad atsakovės administraciniai aktai buvo priimti vienoje iš žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo stadijoje, t. y. toje procedūrų stadijoje, kai yra sprendžiama tai, kokiu eiliškumu žemės reformos žemėtvarkos projektuose kaimo gyvenamojoje vietovėje asmenims bus formuojami žemės sklypai, o atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, priimdama ginčijamus administracinius aktus, įgyvendino viešojo administravimo funkcijas. Pagal Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimus, ieškiniu keliami reikalavimai, kurie yra susiję su žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimu ir vykdymu, yra reglamentuojami specialiųjų teisės aktų ir susiję su viešojo administravimo, t. y. žemės reformos procedūrų vykdymu, todėl yra administracinio teisinio pobūdžio ir nagrinėjami administraciniame teisme (pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 5 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-17/2018; Specialiosios teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-73/2020; Specialiosios teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-89/2020).
18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iš pateiktų Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog apeliantės ir atsakovės šioje byloje nesieja sutartiniai teisiniai santykiai, apeliantei nėra išnuomota žemės sklypo (kadastro Nr. ((duomenys neskelbtini)) dalis. Minėtas aplinkybes patvirtina ir tai, kad 2022 m. vasario 14 d. buvo surašytas žemės naudojimo patikrinimo aktas dėl žemės sklypo (kadastro Nr. ((duomenys neskelbtini)) dalies, kuriuo buvo konstatuota, jog nėra pašalinti prieš tai nustatyti pažeidimai, t. y. gretimų sklypų tvoros neperkeltos ir nesilaikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244 „Dėl žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų nuostatų 11.6. punkto. Paminėtina, kad apeliantės prašymai dėl žemės sklypo (kadastro Nr. ((duomenys neskelbtini)) dalies įsigijimo privačion nuosavybėn ar nuomojimo buvo išnagrinėti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2022 m. gegužės 31 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2022 m. liepos 21 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini). Duomenų, kad minėti raštai buvo ginčijami ir/ar panaikinti, byloje nebuvo pateikta (CPK 178 straipsnis). Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šioje byloje vyraujantys (dominuojantys) teisiniai santykiai yra administraciniai teisiniai santykiai ir papildomai pažymi, kad apeliantės reikalavimas įpareigoti atsakovę neterminuotai išnuomoti ieškovei valstybei nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo (kadastro Nr. ((duomenys neskelbtini)) dalį, savaime nereiškia civilinio teisinio ginčo pobūdžio ar civilinių teisinių santykių vyravimo, kadangi yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti ginčijamus įsakymus/sprendimus ir grindžiamas ne civilinės teisės normų pažeidimu, o specialiųjų teisės aktų nuostatų, būtent Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo, pažeidimu, todėl šio reikalavimo išsprendimas visų pirma priklausys nuo to, kaip bus išspręsti byloje keliami reikalavimai dėl įsakymų/sprendimų panaikinimo. Pastebėtina ir tai, jog klausimas dėl žemės sklypo dalies perleidimo ar nuomojimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatomis ir kitais poįstatyminiais aktais, galėtų būti sprendžiamas tik užbaigus visas žemės reformos procedūras (stadijas). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, spręstina, kad teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje yra išaiškinta, jog valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos teisiniai santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas (pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 15 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-15/2022). Tačiau pastebėtina, jog minėtos Specialiosios teisėjų kolegijos nutarties ratio decidendi (liet. – sprendimo pagrindas, motyvacija) neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių, atsižvelgiant į tai, kad teismingumo klausimas buvo sprendžiamas sujungus administracinę bylą su civiline byla, kas turėjo įtakos civilinių teisinių santykių dominavimui, todėl apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo vadovautis suformuota praktika šioje byloje.
20. Nurodytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį, iš esmės tinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimo klausimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. sausio 25 d. nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliantės (ieškovės) S. S. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.