- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-03-12
- Bylos Nr.
- eI2-6061-583/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00097-2024-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė, Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- I. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,
2024 m. kovo 5 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. B. (I. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja I. B. (toliau – ir Pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. gruodžio mėn. 22 d. sprendimą Nr. 23S233099 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas Departamento 2022-10-12 sprendimas Nr. 22S138585 išduoti I. B. leidimą laikinai gyventi.
Sprendime nurodoma, kad Departamentas gavo Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 18-12927, kuriame nurodyta, jog I. B. kelia grėsmę valstybės saugumui, nes pildydama klausimyną, dėl papildomos informacijos gavimo, nurodė, kad 2003–2017 metais dirbo inspektore Rusijos Federacijos Federalinės mokesčių tarnybos inspekcijoje.
VSD vertinimu Pareiškėja dirbdama Rusijos Federacijos Federalinėje mokesčių tarnybos inspekcijoje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Departamentas nurodo, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei užsieniečio gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui ir nurodo, kad Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau ir – Įstatymas) nenumato jokių išimčių, kada galėtų būti netaikoma imperatyvi Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p. nuostata, kadangi ji nenumato Departamentui diskrecijos teisės spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne – Įstatyme tiesiogiai įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia VSD ir Departamentas neturi pagrindo kvestionuoti kompetentingos institucijos pateiktos išvados.
Pareiškėjos vertinimu Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
Teigiama, kad išvada apie pareiškėjos grėsmę valstybės saugumui padaryta vien tuo pagrindu, kad I. B., dirbdama Rusijos Federacijos Federalinėje mokesčių tarnybos inspekcijoje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti. Tačiau tai, kad 2003–2017 darbo inspektore Rusijos Federacijos Federalinės mokesčių tarnybos inspekcijoje metu, Rusijos valdžia nevykdė agresyvios užsienio politikos, kuri keltų grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui nebuvo vertinama. Rusijos valdžios agresyvi užsienio politika, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, pasireiškė po įžūlios agresijos prieš Ukrainą.
Akcentuojama, kad Departamentas, pasisakydamas apie faktines aplinkybes nepateikia nė vieno pagrįsto argumento kuo pasireiškė lojalumas Rusijos valdžiai bei agresyviai jos politikai, nenurodė nė vieno argumento, kurie leistų teigti, kad Pareiškėja yra lojali dabartinei Rusijos valdžiai. Be visiškai nemotyvuoto VSD 2023 m. gruodžio 12 d. rašto Nr. 18-12927, kuriame nurodyta, jog Pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, Departamentas papildomai neatliko jokio tyrimo. Išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui, kuri turi ypač skausmingas pasekmes tiek asmeniui, kurio atžvilgiu ji priimta, tiek ir jo šeimai, turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga bei adekvati, o ne formali ir deklaratyvi.
Šiuo atveju nenustačius konkrečių Pareiškėjos lojalumo dabartinei agresyviai Rusijos valdžios užsienio politikai, kuri keltų grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, nenustačius konkrečių veiksmų, ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjos tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikyta akivaizdžiai formalia. Atsakovas turi atlikti nustatytų aplinkybių vertinimą ir padaryti galutinę išvadą dėl asmens keliamos grėsmes valstybės saugumui, pagrįsti kokiu būdu, kokiais konkrečiais veiksmais pareiškėja gali pakenkti Lietuvos Respublikos saugumui.
Departamentas priimdamas Sprendimą, turėjo vadovautis susiklosčiusia Lietuvos Vyriausiojo teismo praktika: 2017 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017 išaiškinta, kad sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.
Akcentuojama, kad LVAT ne kartą yra pažymėjęs, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858- 18 10/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė - pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Teigiama, kad ne mažiau svarbios asmens teisės į šeimos apsaugą. Vadovaujantis EZTT praktika, pagal kurią Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93), tačiau bendra valstybių pareiga yra užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.
Nors teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-6-342/2010). Šiuo konkrečiau atveju Pareiškėjos teisės į šeimą ribojama deklaratyviais argumentais nepateikiant tam jokių faktinių argumentų.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į Pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Teigiama, kad Pareiškėja 2023 m. rugsėjo 26 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 str. 2 d. pagrindu. Pildydama klausimyną nurodė, kad 2003–2017 metais dirbo inspektore Rusijos Federacijos Federalinės mokesčių tarnybos inspekcijoje. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 23S129628 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip Departamentas 2024 m. sausio 09 d. priėmė sprendimą Nr. 24S10170 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metams, kuris nėra skundžiamas nagrinėjamoje byloje.
Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p. numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas buvo priimtas remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas Sprendimą Departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Pažymi, kad Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarime Nr. XIV-16576 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ pažymima, jog dėl 2022 m. vasario 24 d. pradėtos atviros Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę, vykdomas valstybinis terorizmas, sudarytos palankios sąlygos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką. Rusijos Federacija ir toliau laikosi atviros, vis intensyvėjančios grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms retorikos, niekindama jų nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigdama jų egzistavimą, intensyvėja Rusijos Federacijos atakos prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą, Rusijos Federacijos retorikoje vis dažniau minima branduolinio ginklo panaudojimo galimybė, tęsiamas Rusijos Federacijos karių ir ginkluotės telkimas Baltarusijos Respublikos teritorijoje.
Europos Parlamentas 2022 m. lapkričio 23 d. savo rezoliucija pripažino Rusijos Federaciją terorizmą remiančia valstybe. Nutarime taip pat nurodyta, jog tokia situacija kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, dėl susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja, šios grėsmės neįmanoma pašalinti laikinai nenustačius nepaprastųjų priemonių – nepaprastosios padėties įvedimo visame Lietuvos Respublikos pasienio ruože prie valstybės sienos su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi, su Baltarusijos Respublika ir pasienio kontrolės punktuose, esančiuose ne Lietuvos Respublikos pasienio ruožo teritorijoje (nepaprastoji padėtis visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje taikoma nuo 2022-02-24 iki 2023-03-16). Nepaprastoji padėtis įvedama dėl precedento neturinčiu mastu sutelktų Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos pajėgų, kurios vykdo karinę agresiją prieš kaimynystėje esančią Ukrainos valstybę ir sukėlė humanitarinę bei pabėgėlių krizę, grasina Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Europos valstybių saugumui ir kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, be to, dėl galimų hibridinių atakų ir įvairiausio pobūdžio provokacijų visuomenės rimčiai kyla grėsmė, kurios neįmanoma pašalinti netaikant Nepaprastosios padėties įstatyme nustatytų konkrečių nepaprastųjų priemonių. Nepaprastosios padėties įvedimo tikslas – naudojant minėtame nutarime nustatytas nepaprastąsias priemones ir priimant sprendimus, pašalinti dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos veiksmų ir jų lemiamų procesų kilusią grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir visuomenės rimčiai.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde teigia, kad Departamentas nepateikė nei vieno pagrįsto argumento kuo pasireiškė lojalumas Rusijos valdžiai bei agresyviai jos politikai, nenurodė nei vieno argumento, kurie leistų teigti, kad pareiškėja yra lojali dabartinei Rusijos valdžiai. Pabrėžiama, kad išvada yra pagrįsta darbu Rusijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos darbine veikla). Mano, kad reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Akcentuojama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (pvz., žr. 2010-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010) konstatuota, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Tačiau nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas.
Taigi, įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pagal LVAT praktiką (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023), asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo tarnavimo profesionalioje kariuomenėje vertinimui itin svarbus susiklostęs geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karine agresija prieš Ukrainą, todėl pareiškėjos nurodoma aplinkybė, jog pareiškėjos darbo Rusijos Federacijos Federalinės mokesčių tarnybos inspekcijoje metu, Rusijos valdžią nevykdė agresyvios užsienio politikos, kuri keltų grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, nėra reikšminga.
Migracijos departamentas vertindamas pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad pareiškėja turėjo Šengeno vizą galiojusią nuo 2022 m. liepos 30 d. iki 2023 m. sausio 25 d., Lietuvoje gyveno su leidimais laikinai gyventi, kurie galiojo nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2023 m. spalio 17 d., leidimai laikinai gyventi išduoti šeimos sujungimo pagrindu. Pareiškėja nuo 2023 m. birželio 1 d. dirba Lietuvoje. Vertinant pareiškėjos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad 2004 m. birželio 16 d. ji sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu A. B., sūnus A. B., gim. 2004 m. rugsėjo 23 d., yra Lietuvos Respublikos pilietis.
Atsakovo vertinimu, vien tik Pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš Pareiškėjo ryšių, suponuojančių jos pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023).
Motyvuojamoji dalis
Atsakovo teigimu EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad EŽTK 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui. 2014 m. spalio 3 d. sprendime byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (Nr. 12738/10) EŽTT, vadovaudamasis suformuota praktika, eilinį kartą konstatavo, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat EŽTK) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. EŽTK negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi (žr. p. 100).
Atsakovas teigia, kad teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone, skundžiamas Departamento Sprendimas yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie Pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
VSD, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, 2023 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 18-12927 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje“ Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad Pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
VSD pateikė vertinimą, kad Pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, įvertinęs visą turimą informaciją, bei atsižvelgė į griežtinamą ES ir Lietuvos teisinį reguliavimą dėl Rusijos Federacijos piliečių patekimo į ES teritoriją.
VSD vertinimu, Pareiškėja, gyvendama Lietuvoje, gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams.
Atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Respublika, siekdama užtikrinti nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesus, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatė ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą. Minėtiems tikslams pasiekti kaip viena iš Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatyme numatytas individualus papildomas išsamus Rusijos Federacijos piliečių, vykstančių per ES išorės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumu, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ir tarptautiniams santykiams. Ši nuostata netaikoma, jei Rusijos pilietis turi vienos iš Šengeno valstybių, ES valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ar Šveicarijos Konfederacijos išduotą leidimą gyventi. Pareiškėjos turimas leidimas laikinai gyventi sudaro galimybes išvengti griežto teisinio reguliavimo.
VSD Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimuose pažymima, kad labiau nei bet kada iki šiol tapo akivaizdu, kad Rusija ir jos apsisprendimas naudoti karinę jėgą yra didžiausia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Todėl kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl ši kontekstinė informacija negali būti ignoruojama. Neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai ir VSD bei Migracijos departamento priimami sprendimai neatitiktų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo reikalavimų, t. y. neprisidėtų prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
Pareiškėja skunde teigia, kad VSD vertinimas formalus ir deklaratyvus, neargumentuotas ir nemotyvuotas, tačiau tai, kad buvę Rusijos Federacijos valstybinių institucijų darbuotojai potencialiai gali būti išnaudoti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Rusijos Federacijos valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui, patvirtina ir LVAT savo nutartyse (pvz., LVAT 2023 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1937-463/2023; 2023 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2504-463/2023).
Akcentuojama, kad LVAT savo baigiamuosiuose aktuose yra pasisakęs, kad LVAT panašaus pobūdžio bylose remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, jog ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinamą grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose jėgos struktūrose dirbančiais Rusijos Federacijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia Pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; 2024 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-870-1188/2024).
Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti Pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo gyventi panaikinimo klausimą. Pastebėtina, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, o tai atitinka ir LVAT formuojamą praktiką, pvz. „ <...> dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas <...>“ (LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimas adm. byloje Nr. eA-1770-968/2023).
VSD vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Migracijos departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos Pareiškėjos teisės bei laisvės.
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 23S233099, kuriuo nuspręsta panaikinti Migracijos departamento 2022 m. spalio 12 d. sprendimą Nr.22S138585 išduoti I. B. leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumas ir pagrįstumas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė. Pareiškėja I. B. turėjo Šengeno vizą galiojusią nuo 2022 m. liepos 30 d. iki 2023 m. sausio 25 d., Lietuvoje gyveno su leidimais laikinai gyventi, kurie galiojo nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2023 m. spalio 17 d., leidimai laikinai gyventi išduoti šeimos sujungimo pagrindu. I. B. nuo 2023 m. birželio 1 d. iki dabar dirba Lietuvoje. Vertinant Pareiškėjos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Pareiškėja sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu A. B., sūnus A. B., gim. (duomenys neskelbtini) kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.
Pareiškėja 2023 m. rugsėjo 26 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 2309-LLGĮ-0357, nurodydama, kad leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 3 mėnesiais trumpesniam negu kelionės dokumento galiojimas laikotarpiui ir, pateikus naują galiojantį kelionės dokumentą, gali gauti naują leidimą laikinai gyventi likusiam leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui.
Departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, pareiškėjai pateikė klausimyną. Atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), pareiškėjas nurodė, kad 2003 – 2017 m. dirbo Rusijos Federacijos Federalinėje mokesčių tarnyboje inspektore Maskvos mieste.
Departamentas gavo VSD 2023 m. gruodžio 12 d. išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas, dirbdama Rusijos Federacijos Federalinėje mokesčių tarnyboje mokesčių inspektore, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo panaikino Departamento 2022 m. spalio 12 d. sprendimu Nr.22S138585 išduotą I. B. leidimą laikinai gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėja, nesutinka su sprendimu, nurodo, kad Departamentas, priimdamas sprendimą nenurodė objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimai priimti formaliai, neįsigilinus į individualų jos atvejį, neįvertinus jos socialinių ryšių su Lietuvos Respublika, kad yra sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, įskaitant leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo, panaikinimo pagrindus ir tvarką. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir VSD, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus minėtų institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, o šis ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Kaip matyti iš Sprendimo, leidimas laikinai gyventi Pareiškėjai 2022 m. spalio 12 d. Migracijos departamento sprendimu buvo išduotas Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p., 43 str. 1 d. 5 p. (šeimos narys) nustatytu pagrindu dvejiems metams (dėl trumpesnio kelionės dokumento galiojimo laiko, leidimas laikinai gyventi įformintas trumpesniam laikui).
Sprendimas panaikinti Departamento 2022 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 22S138585 išduoti I. B. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra grindžiamas pareiškėjos keliama grėsme nacionaliniam saugumui ir šiuo aspektu teisės aktuose įtvirtintu teisiniu pagrindu. Pažymėtina, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008-04-24 sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą (nagrinėjamu atveju ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą) be kita ko, būtina įvertinti individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 26 d. raštu atsakydama į Departamento pateiktą klausimyno 2 klausimą ir nurodydamas visas darbovietes, kuriose dirbo ar dirba šiuo metu, pareiškėja nurodė: kad jos paskutinė darbovietė iki atvykstant į Lietuvos Respubliką, laikotarpiu nuo 2003 iki 2017 m. buvo Rusijos Federacijos Federalinė mokesčių tarnyba, pareigos - inspektorė, darbo vieta - Maskvos miestas. Įvardijamose pareigose Pareiškėja dirbo 14 metų.
Tai, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, konstatuota įvertinus VSD nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėja 2003–2017 m. dirbo Rusijos Federacijos Federalinėje mokesčių tarnybos inspekcijoje. VSD išvadoje nurodyta, kad pareiškėja, dirbdama šiose pareigose, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui būnant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
LVAT praktikoje nurodyta, jog Departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., LVAT 2017-01-19 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017-06-20 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., pvz., LVAT 2012-03-29 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
Nagrinėjame kontekste svarbu pažymėti, jog Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarime Nr. XIV-16576 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ pažymima, jog dėl 2022 m. vasario 24 d. pradėtos atviros Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę, vykdomas valstybinis terorizmas, sudarytos palankios sąlygos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką. Rusijos Federacija ir toliau laikosi atviros, vis intensyvėjančios grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms retorikos, niekindama jų nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigdama jų egzistavimą, intensyvėja Rusijos Federacijos atakos prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą, Rusijos Federacijos retorikoje vis dažniau minima branduolinio ginklo panaudojimo galimybė, tęsiamas Rusijos Federacijos karių ir ginkluotės telkimas Baltarusijos Respublikos teritorijoje. Europos Parlamentas 2022-11-23 savo rezoliucija pripažino Rusijos Federaciją terorizmą remiančia valstybe. Nutarime taip pat nurodyta, jog tokia situacija kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, dėl susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja, šios grėsmės neįmanoma pašalinti laikinai nenustačius nepaprastųjų priemonių – nepaprastosios padėties įvedimo. Nepaprastoji padėtis įvesta dėl precedento neturinčiu mastu sutelktų Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos pajėgų, kurios vykdo karinę agresiją prieš kaimynystėje esančią Ukrainos valstybę ir sukėlė humanitarinę bei pabėgėlių krizę, grasina Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Europos valstybių saugumui ir kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, be to, dėl galimų hibridinių atakų ir įvairiausio pobūdžio provokacijų visuomenės rimčiai kyla grėsmė, kurios neįmanoma pašalinti netaikant Nepaprastosios padėties įstatyme nustatytų konkrečių nepaprastųjų priemonių. Nepaprastosios padėties įvedimo tikslas – naudojant minėtame nutarime nustatytas nepaprastąsias priemones ir priimant sprendimus, pašalinti dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos veiksmų ir jų lemiamų procesų kilusią grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir visuomenės rimčiai.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad VSD 2022 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime pažymima, kad labiau nei bet kada iki šiol tapo akivaizdu, kad Rusija ir jos apsisprendimas naudoti karinę jėgą yra didžiausia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui (https://www.vsd.lt/wp-content/uploads/2022/04/ LT-el-_.pdf).
Byloje nustatyta, kad Departamentas, priimdamas sprendimą, vadovavosi VSD išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėja net 14 metų, laikotarpiu nuo 2003–2017 m. dirbo Rusijos Federacijos Federalinėje mokesčių tarnyboje, inspektore Maskvos miete, taigi privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs asmenys.
Vertindamas pareiškėjos socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, Departamentas nustatė, kad I. B. turėjo Šengeno vizą galiojusią nuo 2022 m. liepos 30 d. iki 2023 m. sausio 25 d., Lietuvoje gyveno su leidimais laikinai gyventi, kurie galiojo nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2023 m. spalio 17 d., leidimai laikinai gyventi išduoti šeimos sujungimo pagrindu. I. B. nuo 2023 m. birželio 1 d. iki dabar dirba Lietuvoje. Vertinant I. B. šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) ji sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu A. B., sūnus A. B., gimė (duomenys neskelbtini), kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.
Iš byloje teikiamo 2024 m. sausio 9 d. Departamento sprendimo Nr. 24S10170, kuriuo Pareiškėjai nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką (nėra skundo dalyku šioje byloje) nustatyta, kad I. B. gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2022 m. lapkričio 8 d. ir nuo 2022 m. gruodžio 5 d. iki 2023 m. spalio 17 d. I. B. leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu, 2013–2023 m. periodiškai atvyksta į Lietuvos Respubliką ir po kelių dienų grįžta į Rusijos Federaciją ar kitą, ne Šengeno erdvės, šalį (fiksuojami 24 trumpalaikiai atvykimai, nuo 3 iki 23 dienų, išvykimai trunka nuo 2 iki 6 mėnesių). I. B. leidimus laikinai gyventi turėjo nuo 2010 m., tačiau, nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, dirbo Rusijos Federacijoje, Lietuvoje dirbti pradėjo tik nuo 2023 m. birželio mėn. Įvertinus Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad jos buvimas Lietuvos Respublikoje trukdavo trumpą laiką, nors jos sutuoktinis A. B. (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)) yra Lietuvos Respublikos pilietis ir nuo 2007 m. dirba Lietuvoje. Pilnametis sūnus A. B., gim. (duomenys neskelbtini) yra Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau nuo 2023 m. rugpjūčio 17 d. deklaravo išvykimą į Rusijos Federaciją.
Departamento vertinimu tai, jog I. B., turėdama leidimą laikinai gyventi nuo 2010 m. nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, Rusijos Federacijoje Federalinėje mokesčių inspekcijoje mokesčių inspektore dirbo iki 2017 m., kelia pagrįstų įtarimų, jog ji nėra pakankamai integravusi į Lietuvos visuomenę. I. B. šeimyniniai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais šeimos nariais, socialiniai ir ekonominiai ryšiai, siekis likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas ir negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jos šeimos nariai.
Teismas sutinka su Departamento vertinimu dėl Pareiškėjos integravimosi ir socialinių ryšių siejančių su Lietuva. Kaip matyti iš teikiamų duomenų, Pareiškėjai nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2023 m. spalio 17 d. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, tačiau Pareiškėja nesiekė nuolatinio gyventojo statuso, tęsė tarnybą Federalinėje mokesčių inspekcijoje, jos atvykimo laikotarpiai į Lietuvą įvardijamais laikotarpiais buvo epizodiniai. Pažymėtina ir tai, kad pagal Departamento teikiamą informaciją, pareiškėjos sūnus nuo 2023 m. rugpjūčio 17 d. deklaravo išvykimą į Rusijos Federaciją.
Taigi, nors iš Departamento priimto Sprendimo matyti, jog esminis šio sprendimo pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjos darbo mokesčių inspektore Rusijos Federacijos Federalinės mokesčių tarnyboje, tačiau iš šio sprendimo turinio taip pat matyti, kad Departamentas atliko išsamų ir individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, t. y. jo šeimyninius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, todėl pareiškėjos argumentai, kad atsakovas savo sprendimuose rėmėsi tik VSD pateikta išvada, atmetami kaip nepagrįsti.
VSD išvada yra parengta įvertinus pareiškėjos klausimyne pateiktą informaciją ir byloje nustatytas aplinkybes, apie tai, kad pareiškėja dirbo mokesčių inspektore Rusijos Federacijos Federalinės mokesčių tarnyboje ir nenustatęs byloje jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų Pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, atsižvelgęs į geopolitinį kontekstą (2022-02-24 Rusijos Federacijos pajėgos pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, vykdo agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui), teismas nemato pagrindo papildomai individualizuoti bylos aplinkybes. Minėtų aplinkybių visuma lemia teisinį vertinimą, kad Pareiškėja gali būti laikoma kaip Rusijos valdžiai lojaliu ir patikimu asmeniu, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galinčiu vykdyti režimo užduotis. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, aplinkybė, kad pareiškėja pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė vien pildydama pateiktą privalomą klausimyną, taip išreikšdama savo priešišką požiūrį į Lietuvai pavojingą autoritarinį režimą, nesudaro pagrindo pripažinti sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu.
Pažymėtina, kad LVAT panašaus pobūdžio bylose remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama grėsme nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia Pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., LVAT 2023-04-05 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023-05-03 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023).
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020-12-09 nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014-12-19 nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006-10-18 sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008-04-24 sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad Pareiškėjos buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.
Kaip minėta, tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019-10-16 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Taigi, Departamentas, priimdamas sprendimus, vadovavosi VSD rašte pateikta informacija apie pareiškėjos ryšius, kurie kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymėtina, kad Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, jis nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, nes jie nesuteiktų teisės atsakovui nesivadovauti VSD pateikta išvada. Pareiškėjo teisė būti išklausytam yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kuomet tiek pareiškėjas, tiek jo atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat savo samprotavimus tiek dėl VSD nustatytos grėsmės (ne)buvimo, tiek dėl kitų su sprendimais susijusių aspektų.
Pažymėtina, kad Departamentas vadovavosi VSD raštu, kuriame nurodyta, kad Pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje, VSD vertinimu, kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi ji gali būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos Federacijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taigi, kaip nustatė VSD, išvados panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas – Pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojali ir patikima Rusijos valdžiai asmuo, kas yra laikoma grėsme valstybės saugumui.
Teismo įsitikinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, nes VSD rašte pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad Pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktas). Tokia išvada, teismo įsitikinimu, darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog Pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, kaip minėta aktualus Konstitucinio Teismo 2022-09-22 nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad vien faktas, jog Pareiškėja nebedirba Rusijos Federacijos Federalinėje mokesčių tarnyboje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis tarnybomis yra išnykusi.
Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022-02-24 rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
Taigi, atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie Pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėja nors ir nurodo, kad nebedirba Rusijos Federacijos Federalinėje mokesčių inspekcijoje, tačiau, teismo įsitikinimu, tikėtina, kad pareiškėja gali palaikyti ryšius su tarnyboje ir/ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Rusijai lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia Pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie Pareiškėjos galimą išnaudojimą Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Nors Pareiškėja akcentavo savo darbinius ir šeiminius ryšius Lietuvoje, tačiau šioje byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad VSD ar Departamentas piktnaudžiavo, be pagrindo naudojo valstybės saugumo motyvą, buvo nusiteikę prieš pareiškėją, taigi nepaneigta, kad sąžiningai siekė apginti nacionalinio saugumo interesą, o Pareiškėjos interesas į šeiminius ryšius ir darbą Lietuvoje negali būti svarbesnis už valstybės saugumo interesą. VSD turint duomenų apie grėsmę valstybės saugumui, jis turi pareigą nedelsiant apie tai pranešti Departamentui (Įstatymo 4 straipsnio 6 dalis), todėl vien tai, kad Pareiškėjai anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, jog ji turi pagrįstą lūkestį tikėtis, kad leidimo teisinis statusas nesikeis (nebus panaikintas ar jį atsiakyta išduoti, pratęsti ir pan.).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Departamento Sprendimas buvo priimtas laikantis nustatytų procedūrų, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas išvadas, todėl Departamento 2023 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 23S233099, kuriuo panaikintas Migracijos departamento 2022 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. 22S138585 išduoti I. B. leidimą laikinai gyventi, panaikinti nėra pagrindo, o pareiškėjas skundas vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu atmestinas kaip nepagrįstas.
Atmetus pareiškėjos skundą, darytina išvada, kad valstybė (pareiškėjai valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikusi institucija) neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl toks prašymas negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 ir 42 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos I. B. (I. B.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.