- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-12
- Bylos Nr.
- e2A-1033-643/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37197-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Margarita Stambrauskaitė, Donata Kravčenkienė
- Ieškovas
- R. J.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Ibrahim“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo apelianto R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ibrahim“ dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės, darbo užmokesčio sumų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. R. J. (toliau – ir ieškovas, darbuotojas) po Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir DGK, komisija) 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. DGKS-1443, priimto darbo byloje Nr. APS-113-23947/2020, kuriuo buvo nuspręsta atsisakyti nagrinėti ieškovo prašymą, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės, kurį galutinai patikslinęs 2021 m. rugsėjo 13 d., prašė priteisti iš atsakovės UAB „Ibrahim“ (toliau – ir atsakovas, darbdavys) nesumokėtą 3 021,88 Eur darbo užmokestį, 2 113,02 Eur nepanaudotų atostogų kompensaciją, 4 009,44 Eur netesybų, byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, jog dirbo pas atsakovę 2016 m. rugsėjo 23 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu direktoriaus pavaduotoju (darbo sutarties 1.1, 1.2 punktai). Atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovui Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį atlyginimą. Šalys susitarė, kad ieškovo darbo trukmė – 1 valanda per dieną, 5 dienų darbo savaitė (sutarties 5 punktas), tačiau faktiškai ieškovas dirbo ilgiau ir jo darbo užmokestis priklausydavo nuo faktiškai išdirbto laiko. Darbo laikas būdavo fiksuojamas, nuo jo apskaičiuojamas darbo užmokestis, o duomenys pateikiami SODRAI. Nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio būdavo mokamos įmokos SODRAI ir GPM Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Šalies argumentai
3. Ieškovo teigimu, SODROS duomenimis 2018 metais jam buvo skaičiuojamas 410 Eur minimalus mėnesio atlyginimas (toliau – MMA), nors tais metais jis sudarė 400 Eur; 2019 m. jam buvo skaičiuojamas 570 Eur, nors tais metais MMA sudarė 555 Eur. Šie duomenys įrodo, kad ieškovas dirbo daugiau, nei 1 valandą per dieną arba 21 - 22 valandas per mėnesį, ir yra pagrindu mokėti jam didesnį darbo užmokestį nei vienas MMA.
4. Nuo 2020 m. sausio 4 dienos ieškovas sirgo ir nedirbo iki jo sulaikymo Baltarusijos Respublikos teritorijoje 2020 m. vasario 10 d., kur jam buvo skirta kardomoji priemonė - suėmimas. Iki šiol jis yra suimtas ir laikomas Baltarusijos Respublikos VRM Bausmių vykdymo departamento valdybos „Kalėjime Nr. 1“.
5. Darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta 2020 m. kovo 27 d. Nutraukimo momentu jam nebuvo sumokėtas priklausantis darbo užmokestis, kompensacija už nepanaudotas atostogas. Ieškovo teigimu, apie darbo sutarties nutraukimą ieškovas sužinojo, kai jo atstovas kreipėsi į Valstybino socialinio draudimo fondo valdybą (toliau – VSDFV). Su ieškovu turėjo būti atsiskaityta darbo sutarties nutraukimo metu, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl turi būti skaičiuojamos netesybos.
Šalies argumentai
6. Ieškovas, patikslintu ieškiniu prašomas priteisti sumas grindžia nauja auditorės K. P. (toliau - auditorė) 2021 m. rugsėjo 7 d. suformuota išvada (toliau - išvada), kurioje paskaičiuotinos išmokėtinos ieškovui priklausančios sumos yra už sutikslintą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2018 m. sausio mėnesio iki 2020 m. kovo mėnesio. Šį įsiskolinimo laikotarpį ieškovas patikslino, atsižvelgdamas į apeliacinės instancijos teismo šioje byloje priimtą nutartį (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis). Teigė, jog šioje byloje anksčiau teikta ir teismų nagrinėjant bylą tiek pirma, tiek apeliacine instancija sukritikuota UAB „Bilan“ vidaus auditorės O. S. pažyma nesiremia ir nesivadovauja.
7. Patikslintame ieškinio pareiškime, kurį ieškovo atstovas palaikė posėdžio metu, ieškovas nurodo, kad auditorės K. P. išvadoje pagrįstai remiamasi SODROS duomenimis, taip pat papildomai priskaičiuojamas ir 570 Eur darbo užmokestis už 2019 m. gruodį. Jis paskaičiuotas remiantis turinio viršenybės prieš formą principu, ieškovo paaiškinimu, taip pat tuo, kad VSDFV Vilniaus teritoriniam skyriui nebuvo pateiktas 12-SD Pranešimas apie nedraudiminius laikotarpius (pravaikštas, nemokamas atostogas ir kt.). Viso per darbo laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. kovo 27 d. darbuotojui turi būti apskaičiuotas darbo užmokestis ir ligos pašalpos darbdavio lėšomis 10 175,69 Eur, kaip nurodė auditorė.
8. Šioje jos suformuotoje pažymoje nurodyta ir prašoma priteisti kompensacija už nepanaudotas atostogas, kuri, ieškovo teigimu, teisingai paskaičiuota ir yra lygi 2 113,02 Eur. 2020 m. kovo 27 d. nutraukus darbo sutartį su darbuotoju, pagal DK 127 str. 6 d. jam turėjo būti sumokėta kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį, su minėto straipsnio 5 dalyje nustatytais apribojimais. Darbo sutartis su R. J. pasibaigė iki minėto DK 127 str. 5 d. taikymo pradžios, todėl jam turi būti apskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas už visą darbo laikotarpį.
9. Įvertinus darbdavio deklaruotas darbuotojo draudžiamąsias pajamas, nedarbingumo pašalpų darbdavio lėšomis apskaičiavimą, kompensacijos už nepanaudotas atostogas apskaičiavimą bei darbo užmokesčio išmokėjimo duomenis nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. kovo 27 d. darbuotojui apskaičiuotas darbo užmokestis, anot ieškovo, pagal auditorės suformuotą išvadą yra 12 288,71 Eur (darbo užmokestis ir ligos pašalpos darbdavio lėšomis 10 175,69 Eur ir 2 113,02 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas). Iš šios sumos išskaitomas gyventojų pajamų mokestis 2 260,32 Eur bei apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokos 2 132,17 Eur. Apskaičiuojant gyventojų pajamų mokestį neapmokestinamas pajamų dydis nebuvo taikomas.
Šalies argumentai
10. Ieškovo teigimu, skaičiuojant išmokėtą darbo užmokestį auditorė įvertino atsakovo ieškovui sumokėtas sumas: 2019 m. spalio 17 d. sumokėtus 837 Eur, 2019 m. lapkričio 21 d. sumokėtus 784 Eur ir 2019 m. gruodžio 10 d. sumokėtus 302 Eur, viso 1 923 Eur. Taip pat ieškovo sutuoktinei sumokėta jo darbo užmokesčio dalis, išieškoma vaikų išlaikymui, t. y. 3 506,30 Eur. Viso išmokėtas darbo užmokestis ieškovui sudarė 5 429,30 (1 923 + 3 506,30) Eur. Tačiau dalis šio darbo užmokesčio (554,37 Eur) buvo išmokėta už ankstesnius laikotarpius, t. y. už 2016 - 2017 metus, kaip nurodyta auditorės išvados priede Nr. 8, todėl vertinant išmokėtas sumas ieškovo sutuoktinei, kaip darbo užmokestį už 2018-2020 metus, laikytina, kad ta suma yra lygi 4 874,93 (5 429,30 - 554,37) Eur, todėl darbuotojui lieka išmokėti 3 021,29 Eur darbo užmokesčio po mokesčių nuskaitymo.
11. Kadangi atsiskaitymas nebuvo atliktas savalaikiai ir tinkamai, ieškovui priklauso 4 009,44 Eur netesybų, paskaičiuotų DK 147 str. 2 d. pagrindu, t. y. darbuotojo vidutinis darbo užmokestis (toliau – VDU) per mėnesį padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau nei už 6 mėnesius. Ieškovo teigimu, jo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį yra 668,24 Eur (vidutinis dieninis darbo užmokestis 31,67 Eur x 21,1 d. d.) (2017 m. birželio 21 d. Vyriausybės nutarimu Nr,496 patvirtinto vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos 7 punktas; Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras 2019 m. gruodžio 13 d. įsakymas Nr. Al-767).
12. Papildomai paaiškino, kad dirbti pas atsakovę pasirašytos darbo sutarties sąlygomis buvo priimtas tik laikinai, žadant, kad darbo sutarties sąlyga dėl darbo trukmės ir atitinkamai dėl darbo užmokesčio bus keičiama. Darbo sutarties formuluotė dėl darbo laiko ir apmokėjimo buvo įrašyta atsižvelgiant į atsakovo įmonėje esamą sunkią finansinę situaciją bei faktinį įmonės buvimą ties bankroto riba. Faktiškai atsakovo įmonėje dirbo ženkliai daugiau, dalį laiko atlikinėjo ir direktoriaus funkcijas, o kada iškilo atsakovo įmonės galimo bankroto klausimas, jis vedė visas derybas su įmonės kreditoriais, tarpininkavo dėl nekilnojamojo turto pardavimo, bendravo su akcininkais, vėliau organizavo ir komercinių patalpų atsakovo vardu statybas Gariūnų g., Vilniuje, išiminėjo leidimus statyboms, bendravo su Nacionaline žemės tarnyba dėl žemės nuomos, vėliau užsiėmė patalpų nuoma, klientų tam paieška, išrašinėjo jiems sąskaitas-faktūras, rūpinosi kito atsakovo turto nuoma, jo kavinės veikla, pristatinėjo produktus į kavinę.
Šalies argumentai
13. Atsakovas su patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
14. Nurodė, kad darbo sutartimi sutartas darbo užmokestis – minimali mėnesinė alga ieškovui buvo išmokėta pagal darbo sutarties sąlygas, kaip joje numatyta, t. y. už 1 valandą darbo per dieną, atitinkamai 5 valandų per penkių darbo dienų savaitę. Pagal UAB „Ibrahim“ 2017 metų gruodžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštį, pasirašytą paties ieškovo, kaip tuometinio buvusio direktoriaus pavaduotojo, ieškovui nurodytas faktiškai jo dirbtas laikas 1 val. per dieną, viso faktiškai dirbta per 2017 metų gruodžio mėn. 19 valandų, skiltyje „Nustatytas val. skaičius“ taipogi įrašyta 19 valandų.
15. Pagal atsakovo laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 29 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. buvusio vadovo D. P. 2021 m. rugsėjo 3 d. pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščių kopijas už laikotarpį nuo 2018 m. liepos mėn. iki 2018 m. spalio mėn. bei 2019 m. vasario mėn., UAB „Ibrahim“ darbo laiko apskaitos žiniaraščių kopiją, visose skiltyse „Nustatytas darbo valandų skaičius per mėnesį“ ieškovui yra nurodyta 1 val. per dieną, faktiškai išdirbta per 2018 m. liepos mėnesį nurodyta „0“ dėl ligos („L“), ir už 2018 m. rugpjūčio mėn. faktiškai ieškovo išdirbta 4 val. dėl ligos („L“). Už 2018 m. rugsėjo mėn. faktiškai ieškovo išdirbta 20 valandų, už 2018 m. spalio mėn. - 23 valandos per mėnesį, už 2019 m. vasario mėn. faktiškai ieškovo išdirbta 20 valandų per mėnesį. Taigi, už nurodomą patikslintą ginčo laikotarpį - nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. kovo 27 d. – ieškovui viso priskaičiuota atlyginimo 1 476,89 Eur (įskaitant 233,37 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 11,68 ligos pašalpą), išskaičiuota mokesčių 294,96 Eur, išdavimui priskaičiuota suma yra 1 241,85 Eur, kuri jam yra išmokėta.
16. Atsakovas prašė nesivadovauti ieškovo pateikta naujo auditoriaus išvada, nes ją parengęs asmuo, atsakovo teigimu, neturi galiojančios auditoriaus licencijos (pažymėjimo), kurio galiojimas nuo 2020 m. spalio 5 d. sustabdytas neribotam laikui. Akcentuoja ir tai, kad išvados duomenys nėra objektyvūs ir patikimi, nes grindžiami ieškovo užsakymu ir jo pateiktais dokumentais bei išsakyta pozicija. Atsakovas pateikė į bylą UAB ,,Verus auditas“ 2021 m. sausio 22 d. suformuotą išvadą, kuri, anot atsakovo, rodo, jog ieškovui yra nežymi permoka, bet ne įsiskolinimas, prašo ja vadovautis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
17. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu 2022 m. sausio 18 d. sprendimu nusprendė patikslintą ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ibrahim“, j. a. k. 111540333, naudai 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, netenkinti atsakovės prašymo dėl baudos ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo, šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. DGKS-1443 darbo byloje Nr. APS-131-23947 pripažinti netekusiu galios.
18. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo su ieškovu tinkamumo už jo darbą ieškovės įmonėje laikotarpiu nuo 2018 m. sausio mėn. iki 2020 m. kovo mėn. 27 d. ieškovas 2016 m. rugsėjo 23 d. sudarytos neterminuotos darbo sutarties Nr. 200 pagrindu įsidarbino UAB ,,Ibrahim” direktoriaus pavaduotoju (darbo sutarties 1.1 ir 1.2 punktai). Darbo sutartimi nustatytas darbo užmokestis ieškovui – Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis atlyginimas, kuris darbuotojo prašymu mokamas vieną kartą per mėnesį iki 10 dienos (darbo sutarties 3 p.), darbo trukmė – 1 val. per dieną, 5 darbo dienų savaitė (darbo sutarties 5 p.). Nepaneigta ir ieškovo nebuvo ginčijama atsakovo vadovo nurodyta faktinė aplinkybė, kad darbo sutarties tekstas suformuotas paties ieškovo, darbo sutartis nebuvo keičiama. Darbo kodeksas nenumato kitokio, t. y. žodinio darbo sutarties sąlygų keitimo.
19. Teismas taip pat vertino VSDFV pažymą, kurioje nurodyta, kad ieškovo draudžiamosios pajamos: 2016 metais – 148,48 Eur, įmokų suma – 59,34 Eur; 2017 metais – 582,64 Eur, įmokų suma – 234,08 Eur; 2018 metais – 3 881,69 Eur, įmokų suma – 1 559,67 Eur; 2019 metais – 5 657,25 Eur, įmokų suma – 1 305,14 Eur; 2020 m. draudžiamosios pajamos – 0 Eur, įmokų suma – 0 Eur. VSDFV duomenimis, ieškovas buvo nedarbingas 2020 m. sausio 15–24 d. ir nuo 2020 m. sausio 27 d. iki 2020 m. vasario 12 d. Byloje nėra jokių duomenų dėl ieškovo turėto nedarbingumo kitu metu nei įvardinta minėtoje VSDFV pažymoje.
20. Darbo sutartis nutraukta 2020 m. kovo 27 d. dėl ieškovo kaltės jam padarius šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykus į darbą nuo 2020 m. sausio 2 d. iki 2020 m. kovo 16 d. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas ginčytų jo atleidimą, kas netiesiogiai rodo jo pritarimą tokio atleidimo pagrindo buvimui. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovui nuo 2020 m. vasario 10 d. taikoma kardomoji priemonė – suėmimas Baltarusijoje. Vadovaudamasis šiais duomenimis, teismas padarė išvadą, kad ieškovas nuo 2020 m. sausio mėnesio atsakovės įmonėje faktiškai nedirbo ir neatliko jokių darbinių pareigų. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, rodančių, kad ieškovo faktiškai dirbtas laikas kitu ginčo laikotarpiu (nuo 2018 m. sausio iki 2020 m. sausio) galėjo būti ar buvo didesnis nei nurodyta darbo sutartyje, t. y. po 1 val. per dieną, 5 val. per savaitę.
21. Pagal UAB „Ibrahim“ 2017 metų gruodžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštį, pasirašytą paties ieškovo, kaip tuometinio buvusio direktoriaus pavaduotojo, ieškovui nurodytas faktiškai jo dirbtas laikas 1 val. per dieną, viso faktiškai dirbta per 2017 metų gruodžio mėn. 19 valandų; skiltyje „Nustatytas val. skaičius“ taipogi įrašyta 19 valandų. Pagal atsakovo laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 29 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. buvusio vadovo D. P. 2021 m. rugsėjo 3 d. pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščių kopijas už laikotarpį nuo 2018 m. liepos mėn. iki 2018 m. spalio mėn. bei 2019 m. vasario mėn., UAB „Ibrahim“ darbo laiko apskaitos žiniaraščių kopiją, visose skiltyse „Nustatytas darbo valandų skaičius per mėnesį“ ieškovui yra nurodyta 1 val. per dieną, faktiškai išdirbta per 2018 m. liepos mėnesį nurodyta „0“ dėl ligos („L“), ir už 2018 m. rugpjūčio mėn. faktiškai ieškovo išdirbta 4 val. dėl ligos („L“). Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad juose fiksuotas darbo laikas atitinka ginčo šalių pasirašytos darbo sutarties sąlygas ir pilnai išdirbto mėnesio laikas faktiškai neviršija darbo sutartimi sulygtų 20 valandų per mėnesį. Darbo laiką fiksavo sau ir pats ieškovas, kai faktiškai ėjo atsakovės vadovo pareigas – jo už ankstesnį laikotarpį (pvz., 2017 m. gruodį ir kt.) pasirašyti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai įrodo tokį pat (19 val. į mėnesį) dirbtų valandų skaičių. Tai rodo, kad ieškovas suvokė ir žinojo darbo sutartimi sulygtas sąlygas dėl sutarto darbo laiko.
22. Iš išdėstytų mokėjimo nurodymų matyti, kad ieškovui atsakovė yra pervedusi 1 923 Eur darbo užmokesčio (2019 m. spalio 16 d. 837 Eur, 2019 m. lapkričio 21 d. 784 Eur, 2019 m. gruodžio 10 d. 302 Eur), taigi nėra pagrindo teigti, kad atsakovė nevykdė ginčo šalių pasirašytos darbo sutarties joje sutartomis sąlygomis ir tvarka ir liko skolinga ieškovui jo atleidimo iš darbo momentu.
23. Pasisakydamas dėl 2021 m. rugsėjo 7 d. suformuotos auditoriaus pažymos, kaip nepatikimo ir leistino įrodymo, teismas pažymėjo, kad ją suformavusios ir pasirašiusios D. K. P. auditorės pažymėjimo Nr. 000212 galiojimas sustabdytas neribotai nuo 2020 m. spalio 5 d., tokiu būdu ji neturi reikiamos auditorės kvalifikacijos tokiai išvadai teikti. Netgi manant priešingai, nebūtų pagrindo pripažinti šią išvadą objektyviai pagrįsta, nes jos duomenys suformuoti pagal subjektyvius ieškovo teiginius, jo nurodytas faktines aplinkybes ir kriterijus, ją suformavusiam asmeniui teikiant ir tam tikrus teisinius vertinimus ir darbo sutarties nuostatoms dėl darbo laiko normos ir darbo apmokėjimo pakeitimo fakto, kas jai nepriklauso. Teismas kritiškai įvertino ir šios išvados pateikimo bei jos suformavimo momentą, o būtent, po pirmą kartą šią bylą narinėjusių teismų itin kritiškų ir ieškovui nepalankių jo anksčiau į bylą teiktų duomenų. Teismas neturėjo pagrindo nesutikti su atsakovės pateikta UAB „Verus Auditus“ 2021 m. sausio 22 d. specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2020 m. kovo 27 d. ieškovui paskaičiuotas 2 142,73 atlyginimas (taip pat ir 233,37 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas ir 11,68 Eur ligos pašalpa), išskaičiuota mokesčių – 294,96 Eur, išmokėtina suma – 1 847,77 Eur, išmokėta suma – 1 923 Eur, permoka – 75,23 Eur, t. y. išmokėtas visas darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas.
24. Teismas taip pat konstatavo, kad visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį ieškovas žinojo apie jam mokamą darbo užmokestį ir jokių pretenzijų darbdaviui nereiškė, nekėlė klausimo dėl darbo sutarties sąlygų keitimo ir pan. Ieškovas buvo įdarbintas direktoriaus pavaduotoju, dalį laiko ėjo ir atsakovės įmonės vadovo pareigas, dėl ko jam keliami didesni pareigingumo, atsakomybės ir budrumo reikalavimai, todėl ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
25. Ieškovas R. J. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patikslintą ieškinį tenkinti ir priteisti R. J. iš atsakovės UAB „Ibrahim“ jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinio proceso metu, kurių dydį ir apmokėjimą patvirtinančius įrodymus pateiks bylos nagrinėjimo metu.
26. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad jis buvo sulaikytas Baltarusijos Respublikos teritorijoje 2020 m. vasario 10 d., jam buvo pareikšti įtarimai padarius nusikalstamą veiką, todėl jis objektyviai negalėjo ginčyti darbo sutarties nutraukimo po 2020 m. kovo 27 d. Be to, net ir padarius prielaidą, kad jis tai galėjo daryti vėliau, prašydamas atnaujinti terminą ginčyti atleidimo pagrindą, jis neturėjo jokių galimybių įrodyti savo teiginių, kur (kurioje vietoje) dirbo 2020 m. sausį-vasarį, nes tokius įrodymus (patvirtinimus) būtų galima pateikti tik jam būnant Lietuvoje, o ne Baltarusijos Respublikos įkalinimo įstaigoje.
27. Apeliantas taip pat nesutinka su motyvu, kad D. K. P. išvada nelaikytina leistinu ir patikimu įrodymu, nes jos auditoriaus pažymėjimo galiojimas yra sustabdytas neribotai nuo 2020 m. spalio 5 d. D. K. P. auditoriaus pažymėjimo galiojimas sustabdytas jos pačios prašymu nuo 2020 m. spalio 5 d., kam ji, kaip ir kiekvienas narys, turėjo teisę. Tačiau tai nereiškia, kad D. K. P. yra praradusi auditoriaus kompetenciją. Jos pateikta išvada prilyginama specialisto pažymai, kai ji remdamasi jai pateikta užduotimi - paskaičiuoti darbo užmokestį už 2018 - 2020 metais, remiantis VSDFV Vilniaus skyriaus 2020 m. spalio 20 d. pažyma ir faktiškai išmokėtu darbo užmokesčiu bei netesybas ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, tai ir atliko. Ieškovui įrodžius, kad jam turėjo būti išmokėtas toks darbo užmokestis, koks buvo nurodytas 2020 m. spalio 20 d. VSDFV Vilniaus skyriaus pažymoje, atėmus faktiškai gautas darbo užmokestį, D. K. P. skaičiavimai yra teisingi.
28. Apeliantui, būnant suimtam, yra sudėtinga teikti paaiškinimus bei tikslius reikalavimus. Pasisakydama apie tai, kodėl ieškovas ilgą laiką nereikalavo darbo užmokesčio įsiskolinimo, ieškovas nurodė, kad jam buvo pažadėta atsiskaityti, kai darbdavys parduos nekilnojamą turtą.
29. Atsakovui buvo žinoma, kad deklaruojamas darbo užmokestis ieškovui buvo didesnis, nei atsakovas faktiškai išmokėjo. Ieškovui per 2018 - 2020 metus darbo užmokestis kelis kartus keitėsi, tai yra didėjo ir visada buvo didesnis nei tuo metu galiojęs MMA (2018 metais jam buvo skaičiuojamas 410 Eur, nors tais metais MMA sudarė 400 Eur, 2019 m. jam buvo skaičiuojamas 570 Eur, nors tais metais MMA sudarė 555 Eur.) Taip pat atsakovas nuo deklaruoto ieškovui darbo užmokesčio mokėjo VSD ir PSD įmokas VSDFV kelis metus iš eilės, kas taip pat įrodo, kad atsakovo vadovai žinojo apie didesnį darbo užmokestį, nei nurodyta darbo sutartyje, ir juos tenkino, kad įmokos mokamos ne už 1 valandą per dieną, o už pilną darbo dieną. Atsakovas byloje teigė, jog tai yra klaida, jog pats atsakovas pateikė klaidingus duomenis VSDFV, tačiau tokia pozicija menkai tikėtina, kadangi tas tęsėsi dvejus metus. Tokie mokesčiai buvo ne tik deklaruojami, bet ir nuo jų mokamos įmokos už ieškovą. Duomenys VSDFV buvo pakeisti tik 2021 m. rugsėjo 16 d. Atkreipia dėmesį, kad teismas nesivadovavo Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta nagrinėjant ginčą pirmą kartą apeliacine tvarka.
30. Sprendime teismas nepagrįstai vadovavosi auditoriaus UAB „Verus Auditus“ išvada, nors Vilniaus apygardos teismas buvo pažymėjęs, kad pastaroji išvada vertintina kritiškai.
Žemesnės instancijos teismas
31. Be to, teismas skundžiamame sprendime netyrė ir nevertino 3 506,30 Eur mokėjimų, kurie buvo sumokėti ieškovo sutuoktinei A. J.. Vilniaus apygardos teismas nutartyje nurodė ištirti šiuos mokėjimus, nustatyti, kodėl jie buvo atlikti ir už kokį terminą, tačiau bylą nagrinėjant antrą kartą tai padaryta nebuvo. Tokių įmokų išskaitymas iš ieškovo darbo užmokesčio įrodo, kad ir darbdavio nuomone, tai buvo ieškovo uždirbtas darbo užmokestis. Atliekant išskaitas pagal vykdomuosius raštus už kiekvieną mėnesį, išskaitoma tik dalis darbo užmokesčio, kita dalis paliekama darbuotojui. A. J. buvo mokama per mėnesį po 178-192 Eur, kai tuo tarpu teismas patikėjo atsakovo teigimu, kad ieškovui per mėnesį turėjo būti priskaičiuotas darbo užmokestis už mėnesį turėjo būti lygus maždaug 40 Eur (pagal UAB „Verus Auditus“ išvadą, darbo užmokestis ne kas mėnesį, bet per 2018 metus, lygus 482,62, tai yra per mėnesį 40,16 Eur).
Šalies argumentai
32. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad darbo sutarties tekstas buvo suformuotas paties ieškovo. Jokių to įrodymų nėra, ieškovas niekada nėra buvęs atsakovo vadovu.
33. Teismo nuomone, ieškovas neįrodė, kad dirbo pilną darbo dieną, o ne 1 darbo valandą, tačiau šių aplinkybių, jam esant suimtam kitoje šalyje ir praėjus po dirbto laiko keliems metams, įrodyti neįmanoma. Ieškovas rėmėsi pateikta VSDFV pažyma ir faktiniais darbo užmokesčio jam ir jo sutuoktinei išmokėjimo faktais, todėl įrodyti, kad dirbo pilną dieną, nėra būtina. Nors pradžioje darbo sutartyje ir buvo sutarta dėl 1 darbo valandos per dieną, sumokant minimalų valandinį atlyginimą, tačiau vėliau ieškovas ėmė dirbti daugiau, ir turėjo gauti didesnį darbo užmokestį.
Atsiliepimas
34. Atsakovas UAB „Ibrahim“ pateikė teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
35. Atsakovas sutinka, kad ieškovas neįrodė ieškiniu prašomų priteisti sumų dydžio ir pagrįstumo, neįrodytas darbo sutarties pakeitimo faktas. Be to, ieškovas R. J. buvo informuotas ir žinojo jau 2020 m. vasario 7 d., jog su jo UAB „Ibrahim“ nutrauks darbo sutartį dėl šiurkštaus darbo sutarties pažeidimo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas ginčytų taip realizuotą jo atleidimą, kas netiesiogiai rodo jo pritarimą tokio atleidimo pagrindo buvimui, o būtent rodo pravaikštų pripažinimą.
36. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad faktiškai visus įmonės UAB „Ibrahim“ reikalus tvarkė Ieškovas R. J., kuris užėmė UAB „Ibrahim“ direktoriaus pavaduotojo pareigas. Konstatuotina, jog laikotarpiu nuo 2018 m. birželio mėn. iki 2019 m. gruodžio 31 d. faktiniu UAB „Ibrahim“ vadovu buvo ieškovas R. J. – jis rengė ir savo darbo sutartį.
Atsiliepimas
37. Atsakovas nurodo, kad atmestinas ieškovo teiginys, kad atsakovui buvo žinoma, kad deklaruojamas darbo užmokestis ieškovui buvo didesnis, nei atsakovas faktiškai išmokėjo <...> neįtikėtina, kad nei vienas buvusių vadovų nepastebėjo, kad buvo deklaruojamos didesnis darbo užmokestis, nei būtų, jei ieškovas dirbtų tik vieną darbo valandą per dieną, kadangi klaidingi duomenis SODRAI buvo teikti būtent ieškovo kaip faktinio atsakovo vadovo nurodymu. Atitinkamai, minėta klaida vėliau SODROJE buvo atitaisyta.
38. Apelianto reikalavimai, jų skaičiavimas yra pagrįstas kartu su patikslintu ieškiniu pateikta 2021 m. rugsėjo 7 d. auditoriaus pažyma pasirašyta auditorės D. K. P., kurio galiojimas sustabdytas neribotai nuo 2020 m. spalio 5 d., dėl to konstatuotina, kad D. K. P. neturi reikiamos auditorės kvalifikacijos tokiai išvadai teikti. Be to, išvada surašyta vadovaujantis tik ieškovo pateiktais duomenimis, net nebuvo vadovautasi ieškovo darbo sutartimi. Pažymi, kad apeliantas jau du kartus teikė auditorių, neturinčių teisės verstis šia veikla, pažymas.
39. Byloje pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, VSDFV pažymos, mokėjimų nurodymai patvirtina, kad darbo užmokestis ieškovui buvo mokamas darbo sutartyje ir įstatymuose nustatyta tvarka, atsakovas su ieškovu yra visiškai atsiskaitęs ir visos jam priklausančios piniginės lėšos yra pilnai atsakovo išmokėtos.
40. Papildomai dėl atsakovo akcininko I. D. iš asmeninės atsiskaitomos sąskaitos pervestų 958,83 Eur ieškovo sutuoktinei A. J. laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. spalio 8 d. bei iš atsakovo atsiskaitomosios sąskaitos pervestų 2 547,47 Eur A. J. paaiškintino, jog priešingai nei nurodo ieškovas, minėtos piniginės lėšos (viso 3 506,30 Eur) nėra ieškovo darbo užmokesčio dalis. Mokėjimai buvo vykdomi ne į antstolio depozitinę sąskaitą, bet tiesiogiai į A. J.. Minėtas pinigines lėšas I. D. ieškovui skolino, už kurias R. J. ateityje žadėjo atidirbti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
41. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
42. Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas. Byloje ginčas kilo dėl darbo užmokesčio priteisimo.
Dėl naujų įrodymų ir prijungimo
43. Atsakovas pateikė naujus įrodymus – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2022 m. vasario 14 d. raštą Nr. (1091/20). Nurodo, kad įrodymas atsirado po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, įrodymas neužvilkins bylos nagrinėjimo.
44. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Be kita ko, naujai teikiami įrodymai turi patvirtinti arba paneigti byloje įrodinėtinas aplinkybes.
45. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis), bet ne naujas bylos išnagrinėjimas. Naujų įrodymų pateikimo ribojimais siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019, 29 punktas). Tačiau naujų įrodymų teikimo draudimas nėra absoliutus, kadangi pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017).
46. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo teikiamas Teisingumo ministerijos raštas nėra betarpiškai susijęs su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, t. y. ar ieškovui priklauso jo ieškinyje nurodytos su darbo užmokesčiu susijusios sumos. Be to, atsakovas nekonkretizuoja, kokias kitas aplinkybes turėtų patvirtinti jo naujai teikiamas įrodymas. Atsižvelgiant į tai, prašymas netenkintinas ir naujas įrodymas neprijungiamas prie bylos medžiagos.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
47. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovas 2016 m. rugsėjo 23 d. sudarytos neterminuotos darbo sutarties Nr. 200 pagrindu įsidarbino UAB ,,Ibrahim” direktoriaus pavaduotoju (darbo sutarties 1.1 ir 1.2 punktai). Darbo sutartimi nustatytas darbo užmokestis ieškovui – Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis atlyginimas, kuris darbuotojo prašymu mokamas vieną kartą per mėnesį iki 10 dienos (darbo sutarties 3 p.), darbo trukmė – 1 val. per dieną, 5 darbo dienų savaitė (darbo sutarties 5 p.). Darbo sutartis atsakovės direktoriaus 2020 m. kovo 27 d. įsakymu buvo nutraukta dėl ieškovo kaltės jam padarius šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.
48. Byloje esančioje VSDFV pažymoje, pateiktoje į apelianto 2020 m. spalio 29 d. prašymą, nurodyta, kad ieškovo nurodytos draudžiamosios pajamos: 2016 metais – 148,48 Eur, įmokų suma – 59,34 Eur; 2017 metais – 582,64 Eur, įmokų suma – 234,08 Eur; 2018 metais – 3 881,69 Eur, įmokų suma – 1 559,67 Eur; 2019 metais – 5 657,25 Eur, įmokų suma – 1 305,14 Eur; 2020 m. draudžiamosios pajamos – 0 Eur, įmokų suma – 0 Eur. VSDFV duomenimis, ieškovas buvo nedarbingas 2020 m. sausio 15–24 d. ir nuo 2020 m. sausio 27 d. iki 2020 m. vasario 12 d.
49. Iš UAB „Ibrahim“ 2017 metų gruodžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio, pasirašyto ieškovo, kaip tuometinio buvusio direktoriaus pavaduotojo, ieškovui nurodytas faktiškai jo dirbtas laikas 1 val. per dieną, viso faktiškai dirbta per 2017 metų gruodžio mėn. 19 valandų; skiltyje „Nustatytas val. skaičius“ taipogi įrašyta 19 valandų. Iš nuo 2018 m. birželio 29 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. 2021 m. rugsėjo 3 d. pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių už laikotarpį nuo 2018 m. liepos mėn. iki 2018 m. spalio mėn. bei 2019 m. vasario mėn., UAB „Ibrahim“ darbo laiko apskaitos žiniaraščių kopiją, visose skiltyse „Nustatytas darbo valandų skaičius per mėnesį“ ieškovui yra nurodyta 1 val. per dieną, faktiškai išdirbta per 2018 m. liepos mėnesį nurodyta „0“ dėl ligos („L“), ir už 2018 m. rugpjūčio mėn. faktiškai ieškovo išdirbta 4 val. dėl ligos („L“).
50. 2021 m. rugsėjo 16 d. VSDFV pažyma Nr. KA_PZ1E-4035 apie asmens (R. J.) valstybinį socialinį draudimą rodo, jog jam už 2018 m. priskaičiuota draudžiamųjų pajamų iš viso 482,65 Eur, ligos išmoka iš viso už 2018 m. 36,69 Eur; už 2019 m. priskaičiuota draudžiamųjų pajamų iš viso 749,19 Eur, ligos išmoka iš viso už 2019 m. 518,59 Eur; už 2020 m. sausio - kovo mėn. draudžiamųjų pajamų priskaičiuota iš viso 0,00 Eur, 233,37 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas, paskaičiuota atleidimo dienai, ligos išmoka iš viso už 2020 m. 219,38 Eur.
51. Byloje esantys mokėjimo nurodymai patvirtina, kad ieškovui atsakovas yra pervedęs 1 923 Eur darbo užmokesčio (2019 m. spalio 16 d. 837 Eur, 2019 m. lapkričio 21 d. 784 Eur, 2019 m. gruodžio 10 d. 302 Eur).
52. Pagal A. J. sąskaitos, esančios „Swedbank“, AB, išrašą, atsakovės akcininkas 2018 m. vasario 19 d.–spalio 9 d. pervedė lėšas, išieškotinas iš ieškovo (vykdomoji byla Nr. 0019/17/01858); atsakovė nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2019 m. gruodžio 19 d. pervedė lėšas, skirtas ieškovo vaikams išlaikyti. Iš viso A. J. pervesta 3 506,30 Eur.
53. UAB „Verus Auditus“ 2021 m. sausio 22 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2020 m. kovo 27 d. ieškovui paskaičiuotas 2 142,73 atlyginimas (taip pat ir 233,37 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas ir 11,68 Eur ligos pašalpa), išskaičiuota mokesčių – 294,96 Eur, išmokėtina suma – 1 847,77 Eur, išmokėta suma – 1 923 Eur, permoka – 75,23 Eur, t. y. išmokėtas visas darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas.
54. Ieškovas 2020 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į DGK, prašydamas išieškoti iš atsakovės darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir netesybas. DGK 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimu atsisakė nagrinėti prašymą ieškovui be svarbių priežasčių praleidus procedūrinį terminą kreiptis į DGK. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 19 d. sprendimu ieškovo R. J. ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 8 d. nutartimi, priimtoje išnagrinėjus apelianto R. J. apeliacinį skundą, nutarė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 19 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Žemesnės instancijos teismas
55. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad atsakovės vadovas žinojo, kad ieškovui 2018 metais mokėtas darbo užmokestis didesnis, negu nustatytas darbo sutartyje. Atsakovas 2018, 2019 metais mokėjo ieškovui didesnį darbo užmokestį negu šalys nustatė darbo sutartyje. Apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tai, kad atsakovės vadovas I. D. ir atsakovė 2018 m. vasario 19 d. – 2019 m. gruodžio 19 d. pervedė A. J. 3 506,30 Eur, skirtas vaikams išlaikyti. Pirmosios instancijos teismas netyrė atsakovės atliktų mokėjimų, nesiaiškino, už kokį laikotarpį jie atlikti. Dėl to negalima nustatyti, už kurį laikotarpį ir kokios darbo užmokesčio sumos nesumokėjo atsakovė ieškovui. Nutartyje buvo konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad šalys nesudarė susitarimo, kuriuo būtų pakeistas ieškovo darbo užmokesčio dydis, ir sprendė, kad atsakovė turėjo mokėti ieškovui sutartyje nustatytą darbo užmokestį, neištyrė ir nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių pareikštu materialiuoju reikalavimu dėl ieškovo darbo užmokesčio dydžio, ieškovo darbo laiko pagrįstumo, nevertino ir neanalizavo ieškovui priklausančios kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, atsakovės sumokėtų sumų, t. y. už kokį laikotarpį jos sumokėtos. Dėl šių priežasčių byla buvo perduota nagrinėti iš naujo.
Dėl ginčo esmės
56. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, priimtu išnagrinėjus ginčą pakartotinai, nurodo, kad neturėjo objektyvios galimybės laiku ginčyti darbo sutarties nutraukimo pagrįstumą dėl jo įkalinimo Baltarusijoje; atsakovui buvo žinoma, kad deklaruojamas darbo užmokestis ieškovui buvo didesnis, nei atsakovas faktiškai išmokėjo; nesutinka su motyvu, kad D. K. P. išvada nelaikytina leistinu ir patikimu įrodymu; teismas nepagrįstai vadovavosi auditoriaus UAB „Verus Auditus“ išvada; byloje įrodyta, kad jam turėjo būti išmokėtas toks darbo užmokestis, koks buvo nurodytas 2020 m. spalio 20 d. VSDFV Vilniaus skyriaus pažymoje, duomenys VSDFV buvo pakeisti tik 2021 m. rugsėjo 16 d.; teismas netyrė ir nevertino 3 506,30 Eur mokėjimų, kurie buvo sumokėti ieškovo sutuoktinei A. J., kurie pagrindžia, kad faktiškai ieškovui buvo mokamas didesnis, negu sutartimi sulygtas darbo užmokestis.
57. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti.
58. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.
59. DK 34 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės. DK 33 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbo apmokėjimo sąlyga yra būtinoji. Kaip minėta, tarp šalių sudarytoje darbo sutartyje buvo sulygta dėl 1 val. per dieną, 5 darbo dienų savaitės. DK 43 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad darbo sutarties sudaroma raštu dviem egzemplioriais. Darbo sutarties pakeitimai taip pat daromi raštu (DK 43 straipsnio 2 dalis). Kaip matyti, ši DK nuostata įtvirtina imperatyvų reikalavimą darbo sutarties pakeitimus (taigi, ir susitarimą dėl atlyginimo) įforminti raštu. Ieškovo darbo sutartyje jokių rašytinių pakeitimų dėl atlyginimo dydžio, padaryta nebuvo. Nors, apelianto teigimu, jam faktiškai buvo mokamas didesnis, nei darbo sutartyje įtvirtintas, atlyginimas, tačiau tokie pakeitimai privalėjo būti įforminti raštu. Pažymėtina kad anksčiau galiojęs DK numatė, kad darbo užmokestis buvo nebūtina darbo sutarties sąlyga, taigi dėl jos buvo galimybė susitarti nedarant rašytinių pakeitimų, pvz., konkliudentiniais veiksmais (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1140-912/2019), tuo tarpu dabar galiojantis DK tokios galimybės nebenumato.
60. Byloje pateiktų įrodymų visuma pagrindžia, kad ieškovui visada buvo žinoma jam mokamos algos dydis, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jis pasirašydavo po savo darbo laiko apskaita, jokių nusiskundimų darbdaviui nereiškė, iš to galima daryti išvadą, kad nemanė, jog jam neteisingai apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis. Pavyzdžiui, iš 2017 metų gruodžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti, kad nurodytas faktiškai dirbtas ieškovo laikas 1 val. per dieną, per 2017 metų gruodžio mėnesį faktiškai dirbta 19 valandų, o skiltyje „Nustatytas val. skaičius“ taipogi įrašyta 19 valandų, žiniaraštį pasirašė apeliantas. Iš 2018 m. liepos mėn. - 2018 m. spalio mėn. bei 2019 m. vasario mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščių taip pat matyti, kad ieškovui yra nurodyta 1 val. per dieną, faktiškai išdirbta per 2018 m. liepos mėnesį nurodyta „0“ dėl ligos („L“), ir už 2018 m. rugpjūčio mėn. faktiškai išdirbta 4 val. dėl ligos („L“), už 2018 m. rugsėjo mėn. faktiškai išdirbta nurodyta 20 valandų, už 2018 m. spalio mėn. faktiškai išdirbta valandų nurodyta 23 valandos per mėnesį, ir už 2019 m. vasario mėn. faktiškai išdirbta valandų nurodyta 20 valandos per mėnesį. Pažymėtina, jog apeliantas, siekdamas pagrįsti pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, turėjo tokius teiginius išdėstyti apeliaciniame skunde, kartu pagrįsdamas savo teiginių teisingumą, tačiau niekaip nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad užimdamas pavaduotojo pareigas, pats teikė duomenis apie darbuotojų atlyginimus (taigi, ir savo) valstybinėms institucijoms. Juo labiau, šią išvadą pagrindžia ir byloje esantys kiti įrodymai, pavyzdžiui, buvusio atsakovo vadovo D. P. paaiškinimai, kad faktiškai visus įmonės UAB „Ibrahim“ reikalus tvarkė R. J., negana to, 2020 m. birželio 1 d. paaiškinimuose nurodyta, kad faktiškai įmonę valdė R. J. ir A. J..
61. Kasacinis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.).
62. Išdėstytų aplinkybių pagrindu, labiau tikėtina, kad apeliantas žinojo apie jam mokamą darbo užmokestį, darbo laiką, kai kuriuos žiniaraščius jis pats ir pasirašinėdavo, nepaneigta, kad duomenis apeliantas teikė VSDFV. Dėl to kritiškai vertintina VSDFV pažyma ir joje išdėstytos sumos, pateikta pagal apelianto 2020 m. spalio 29 d. prašymą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad vėliau VSDFV duomenys buvo patikslinti, tokie patikslinimai atitinka tiek banko sąskaitų išrašus apie apeliantui pervestas sumas, tiek auditoriaus UAB „Verus Auditus“ išvadoje (apie kurią bus pasisakyta vėliau šioje nutartyje) nurodytus duomenis. Juo labiau, kaip minėta, darbo užmokestis turi būti įtvirtintas darbo sutartyje, šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad jokio pakeitimo dėl didesnio darbo užmokesčio, padaryta nebuvo. Šioje vietoje taip pat pažymėtina ir tai, kad nors apeliaciniame skunde nurodo, kad apeliantas negalėjo savalaikiai ginčyti jo atleidimo iš darbo teisėtumo, tačiau pareikštame teismui ieškinyje reikalavimo šiuo aspektu neformulavo, todėl dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisakytina.
63. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad D. K. P. išvada nelaikytina leistinu ir patikimu įrodymu, o teismas nepagrįstai vadovavosi auditoriaus UAB „Verus Auditus“ išvada.
64. CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytos įrodinėjimo priemonės: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai, ekspertų išvados, nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų, ir kitos įrodinėjimo priemonės. Teismas turi ištirti ir visapusiškai bei objektyviai įvertinti visas aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, ir jokie įrodymai negali teismui turėti iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Be to, teismas negali pažeisti CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos taisyklės. Įrodymų tyrimas – kiekvieno byloje esančio įrodymo ištyrimas dėl konkretaus įrodymo sąsajumo, leistinumo, patikimumo ir nustatymas, kaip konkrečiu atveju įrodymas yra susijęs su įrodinėjimo dalyku.
65. Pasisakant dėl apelianto pateiktos 2021 m. rugsėjo 7 d. D. K. P. auditoriaus pažymos, pažymėtina, kad apeliantas niekaip nepaneigė (CPK 178 straipsnis) pirmosios instancijos teismo išvadų, kad auditorės pažymėjimo Nr. 000212 galiojimas sustabdytas neribotai nuo 2020 m. spalio 5 d., tokiu būdu ji neturi reikiamos auditorės kvalifikacijos tokiai išvadai teikti. Dar daugiau, tik deklaratyviai teigia, kad galiojimas sustabdytas pačios auditorės pageidavimu ir tai niekaip nepanaikina ir pašalina jos kompetencijos ir kvalifikacijos, kadangi tokia aplinkybė savaime nepadaro įrodymo teisėtu. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, vertindamas įrodymus, yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai įvertino auditorės, kurios pažymėjimo galiojimas pažymos parengimo metu buvo sustabdytas parengtą pažymą kaip neleistiną įrodymą bei juo nesivadovavo. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde turi būti pateiktos aplinkybės, pagrindžiančios pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
66. Apeliantas nesutinka su teismo pateiktu UAB „Verus Auditus“ išvados vertinimu, tačiau tokių savo argumentų nedetalizuoja, nesukonkretina, todėl jie nelaikytini pagrįstais. Pažymėtina, kad išvada atitinka jai keliamus reikalavimus (Lietuvos Respublikos finansinių ataskaitų audito įstatymo 35 straipsnio 2 dalis), rengiant ją buvo vertinti šie duomenys: darbo sutartis, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, darbo laiko ir darbo užmokesčio pažyma, VSDFV išrašai dėl nedraudiminių laikotarpių, atsakovo bankinių mokėjimų išrašai, direktoriaus įsakymas dėl pravaikštų, direktoriaus nurodymas dėl pasirodymo darbe, R. J. atsakymas-išaiškinimas, atsakovo prašymas pasiaiškinti dėl atliktų darbų, direktoriaus įsakymas dėl įmonės inventorizacijos, buvusio vadovo D. P. paaiškinimai, atsakovo pranešimas R. J. dėl inventorizacijos ir kvietimas į ją atvykti su turimais įmonės dokumentais, atsakovo pranešimas prokuratūrai dėl darbuotojo R. J. dingimo, neatvykimo į darbą ir paieškos, direktoriaus įsakymas dėl pravaikštų ir atleidimo, įgaliotojo asmens tvarkyti apskaitą tarnybinis pranešimas, atsakovo vienintelio akcininko ir direktoriaus sprendimas. Išvadoje išsamiai ir motyvuotai aprašyta tiriamoji dalis, taikyti teisės aktai, skaičiavimai. Apeliantas nepateikė duomenų ir teismas neturi pagrindo šio įrodymo vertinti kaip neobjektyvaus ir nepateikimo.
67. Apeliantas taip pat teigia, kad jam faktiškai mokėtą didesnį darbo užmokestį patvirtina ir tai, kad A. J. atsakovas iš ieškovo darbo užmokesčio pervedinėjo ženklias sumas, šios aplinkybės teismas netyrė, o būtent - iš viso pervesta 3 506,30 Eur, per mėnesį buvo mokama po 178-192 Eur, kai tuo tarpu pagal teismo sprendimą atsakovo alga sudarydavo apie 40 Eur. Kaip matyti iš sąskaitos išrašų, sumos A. J. buvo vedamos į jos asmeninę sąskaitą tiek tiesiogiai iš UAB „Ibrahim“, tiek asmeniškai iš jo vadovo I. D., mokėjimo nurodyme pažymint „išieškojimas iš R. J.“, tačiau niekaip nenurodyta, kad pervedama kaip dalis iš apelianto darbo užmokesčio, toks argumentas galėtų būti grindžiamas tik prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo vedamos sumos trečiajam byloje nedalyvaujančiam asmeniui A. J. nėra betarpiškai susijusios su apelianto darbo užmokesčio dydžiu. Byloje nesant duomenų (apeliantui jų nepateikus) apie išlaikymui skirtos sumos procesinę išraišką (pavyzdžiui, kokia dalis darbo užmokesčio turėjo būti nukreipta išlaikymui), nėra pagrindo A. J. išmokėtų sumų sieti su ieškovo darbo užmokesčio dydžiu. Tokia aplinkybė pati savaime kitų byloje esančių įrodymų kontekste negali patvirtinti, kad apeliantui buvo mokamas didesnis darbo užmokestis.
68. Kiti apeliacinio skundo argumentai, konstatavus, kad apeliantui nepriklauso su darbo užmokesčiu susijusios išmokos, neturi esminės reikšmės teisiniam rezultatui byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas jų atskirai neaptaria. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.). Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmėm teisėtą ir pagrįstą sprendimą, dėl to apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
69. Netenkinus apeliacinio skunde, apeliantas teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neįgijo, (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
ieškovo apelianto R. J. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.