- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-03
- Bylos Nr.
- e2A-458-739/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18120-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- F. Š., A. R.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybės įmonė Turto bankas, F. Š., A. R.
- Kategorijos
- 3.3.1.19.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Pranckienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos F. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-3304-964/2024 pagal pareiškėjo A. R., pareiškėjų nepilnamečių S. R. bei M. R., atstovaujamų A. R., pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Valstybės įmonė Turto bankas, F. Š., ir pagal pareiškėjos F. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys A. R., nepilnamečiai S. R. ir M. R., atstovaujami A. R., Valstybės įmonė Turto bankas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai A. R., S. R. ir M. R., atstovaujami A. R., kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po L. I. R. mirties ((duomenys neskelbtini)) atsiradusį palikimą priėmė jos sūnus (pareiškėjų tėvas) M. R., faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti. Nurodė, kad pareiškėjai yra L. I. R. bei M. R. anūkai. Jų tėvas M. R. mirė (duomenys neskelbtini). Po savo motinos mirties jis į notarų biurą nesikreipė, motinos palikimą priėmė faktiniu valdymu, t. y. perėmė asmeninius jos daiktus, rūpinosi ir prižiūrėjo likusiu butu (duomenys neskelbtini), kurio ½ dalis priklausė motinai, mokėjo buto mokesčius. Sužinojęs apie motinos mirtį jis paskambino savo pilnamečiam sūnui A. R. ir paprašė pasirūpinti laidotuvėmis, kol grįš į Lietuvą. Turtu rūpinosi ir būdamas užsienyje (kreipėsi į savo pusbrolį K. S., kad jis sumokėtų mokesčius už butą, o vėliau mokesčių sumą jam grąžino).
Atsiliepimas
2. Atsiliepime į pareiškimą suinteresuotas asmuo F. Š. nurodė, kad jos brolis M. R. žinojo, jog jo motina sudarė testamentą, kuriuo ginčo butą paliko savo sutuoktiniui – M. R. tėvui, o jam paliko sodo pastatą su statiniais adresu B. k., SB „Žemyna“. Suinteresuoto asmens ir M. R. tėvas po savo žmonos mirties nesikreipė į notarą dėl paveldėjimo bylos užvedimo, kadangi visi šeimos nariai, t. y. suinteresuotas asmuo, miręs brolis M. R. ir miręs tėvas M. R. manė, jog sudarytu testamentu jau yra viskas sutvarkyta ir turtas tėvui automatiškai priklauso, dėl to nei vienas iš mirusiųjų po Liudos I. R. mirties nesikreipė į notarą dėl paveldėjimo bylos užvedimo. M. R. ir suinteresuotas asmuo žinojo, kad po tėvo mirties jie turės teisę paveldėti šį butą lygiomis dalimis, dėl to ginčo tarp jų nebuvo.
Šalies argumentai
3. Pareiškėja F. Š. taip pat kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. R. priėmė palikėjos L.s I. R., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą, faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti . Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jos, F. Š., tėvas M. R.. Jis buvo sudaręs santuoką su L. I. R.. Po jos mirties tėvas toliau gyveno ir valdė jų santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą (butą), jį prižiūrėjo, saugojo, mokėjo mokesčius, nors dėl teisinių žinių stokos ir sveikatos būklės į notarus dėl palikimo priėmimo nesikreipė. M. R. po palikėjos mirties naudojosi ir valdė kaip savo paliktą turtą (jį palikėja vyrui buvo palikusi ir testamentu), taigi, išreiškė valią, nepraleisdamas 3 mėnesių termino, priimti palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į pareiškimą suinteresuotas asmuo S. R. su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad turtą po močiutės mirties pradėjo valdyti jo tėvas M. R.. Pareiškėjos pateikti įrodymai dėl palikimo priėmimo nepatvirtina pareiškime nurodytų aplinkybių, jog pareiškėjos tėvas faktiniu valdymu priėmė palikimą.
5. Valstybės įmonė Turto bankas pareiškimui neprieštaravo. Nurodė, kad nėra gavęs pranešimo apie galimą palikėjos Liudos I. R. palikimo perėjimą valstybei, taip pat neturi jokių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių faktinį L. I. R. paliktojo turto priėmimą valdyti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjų A. R., S. R. ir M. R., atstovaujamų A. R., pareiškimą tenkino – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po L. I. R. mirties atsiradusį palikimą priėmė jos sūnus M. R., faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas siekiant gauti paveldėjimo teisės liudijimą po L. I. R. mirties ir įregistruoti jos palikimą. Teismas taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad po L. I. R. mirties jos palikimo niekas nepriėmė, vadinasi, į notarų biurą dėl palikimo priėmimo nesikreipė ir nėra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad palikimas priimtas. Nustatė, kad byloje nekilo ginčas, kad iš karto po L. I. R. mirties jos vyras M. R. buvo išvežtas į ligoninę, o iš jos į slaugos įstaigą, kur išbuvo iki 2023 m. birželio pabaigos. Visą šį laiką, kuris apima ir laiką, per kurį turėjo būti priimtas palikimas, jis ne tik negyveno aukščiau nurodytame bute, bet ir juo nesirūpino, jo nesaugojo ir neprižiūrėjo, jokių mokesčių už butą nemokėjo.
8. Teismas nesutiko su pareiškėjos F. Š. argumentais, kad tėvas, būdamas slaugos įstaigoje, sakė, kad mokesčius už butą sumokės grįžęs, nes pati pareiškėja patvirtino, kad su juo buvo sunku susikalbėti ir ji ėmė ruošti dokumentus teismui dėl tėvo globos. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad F. Š. 2023 m. birželio 29 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama pripažinti jos tėvą neveiksniu įvairiose turtinių ir neturtinių santykių srityje, tarp jų ir paveldėjimo teisių srityje, asmeninių pajamų ir išlaidų tvarkymo srityje. Ji pateikė teismui Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro 2023 m. gegužės 24 d. išvadą, kurioje nurodyta, kad M. R. negeba pasirūpinti savimi ir priimti kasdienių sprendimų įvairiose turtinių ir neturtinių santykių srityse, tarp kurių ir asmeninių pajamų ir išlaidų tvarkymas, paveldėjimo teisiniai santykiai, be to, M. R. jau nuo 2022 m. gruodžio 1 d. diagnozuota nepatikslinta demencija. Šie duomenys sudarė pagrindą teismui tikėti A. R. paaiškinimais, kad M. R., 2023 m. gulėdamas ligoninėje, o vėliau būdamas slaugos įstaigoje negalėjo ne tik mokėti mokesčių už butą, bet net ir spręsti dėl jų, nes sirgo demencija, beveik nekalbėjo. Vadinasi, jis ne tik neprižiūrėjo buto adresu (duomenys neskelbtini), bet ir negalėjo to padaryti. Teismas sprendė, kad palikėjos sutuoktinis negalėjo priimti palikimo nei faktiniu valdymu, nei kreipdamasis į notarą dėl palikimo priėmimo pagal testamentą, kurį prieš mirtį buvo sudariusi jo sutuoktinė.
9. Teismas taip pat nustatė, kad byloje nekilo ginčas dėl to, kad 2023 m. balandį – gegužę į Lietuvą grįžo M. R. sūnus M. R. ir apsigyveno tėvų bute adresu (duomenys neskelbtini). Galiausiai teismas sprendė, kad M. R. ne tik per tris mėnesius nuo motinos mirties apsigyveno tėvų bute, perėmė motinos daiktus, bet ir rūpinosi turtu, mokėjo mokesčius, taigi vykdė paveldėto turto savininko pareigas bei įgyvendino teises į turtą. Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai yra pakankami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po L. I. R. mirties ((duomenys neskelbtini)) atsiradusį palikimą priėmė jos sūnus (pareiškėjų tėvas) M. R., faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti.
10. Teismas vertino, kad ta aplinkybė, jog L. I. R. 2007 m. balandžio 17 d. buvo sudariusi testamentą, pagal kurį buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalį paliko savo vyrui M. R., nesudaro pagrindo kitaip vertinti bylos aplinkybes ir pareiškėjų A. R., S. R. ir M. R., atstovaujamų A. R., pareiškimo netenkinti, nes palikimas pagal testamentą nebuvo priimtas, o minėto pareiškimo tenkinimas nepažeidžia M. R. vaikų interesų, nes ir tenkinus pareiškimą, M. R. abu vaikai lygiomis dalimis galės paveldėti M. R. priklausiusio turto dalį. Teismas nurodė, kad pareiškėja F. Š. nėra L. I. R. dukra, todėl nesutiktina su jos argumentu, kad pareiškėjų siekis priimti jų močiutės palikimą (nustačius, kad jį pirmiau priėmė jų tėvas) prieštarauja mirusiosios valiai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 6 d. sprendimą ir pareiškėjų pareiškimą atmesti.
11.1. Apeliantė akcentuoja, kad bylą nagrinėjantis teismas neteisingai sprendime nurodo apeliantės išsakytus teiginius apie brolio apsigyvenimą bute, teismas neįsigilino į bylos aplinkybes, apeliantės nurodomas aplinkybes susiejo su kitais vykusiais įvykiais, apie kuriuos pasakojo apeliantė. Bylos nagrinėjime apeliantė nurodė, kad po mėnesio, kai tėvas buvo išvežtas į ligoninę, atvyko pažiūrėti buto ir jame rado betvarkę, tuo metu dar brolis jame negyveno. Apeliantė siekdama, kad butu nesinaudotų kiti asmenys, jį užrakino ir raktą atidavė policijos įstaigai, apie tai informavo brolį. Apeliantė pažymi, kad brolis į Lietuvą grįžo rūpintis tėvu, toks susitarimas buvo tarp M. R. ir apeliantės, kadangi kažkam reikėjo padėti tėvui, t. y. būti su juo, nes jis visiškai vienas negalėjo būti. Byloje nebuvo ginčo, kad brolis po mamos laidotuvių išvyko į užsienį, o tėvas buvo išvežtas į ligoninę, todėl butas iki kol F. Š. neatvyko jo apžiūrėti buvo neprižiūrimas ir jame lankėsi kas tik norėjo.
11.2. Apeliantės teigimu, pats faktas, jog jos tėvas buvo išvežtas į ligoninę nesudaro pagrindo teigti, kad jis negalėjo priimti savo žmonos palikimo, išreikšti valią dėl turto priežiūros ir pan. Visų pirma M. R., apeliantė ir tėtis laikė, kad palikimas yra priimtas pagal testamentą ir jokių papildomų veiksmų atlikti, kad palikimą tėvas priėmė, nereikėjo. Tik vėliau apeliantei, broliui ir tėvui tapo žinoma, kad tėvas turėjo dar kreiptis pas notarą, jog palikimas būtų priimtas kaip numato įstatymas. Būtent tuomet šeima, t. y. apeliantė ir M. R., nusprendė, kad tėvui būtina sutvarkyti globą, kadangi jo sveikatos būklė yra tokia, kad jis negalėtų nuvykti pas notarą ar kreiptis į teismą dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu be vaikų pagalbos. Dėl to buvo inicijuotas procesas dėl tėvo globos nustatymo.
11.3. Mano, kad bylą nagrinėjantis teismas neteisingai interpretuoja apeliantės išsakytus teiginius dėl buto mokesčių, nes jie buvo mokami iš tėvo pensijos tik padedant M. R. ir F. Š.. Taip pat teismas neteisingai nurodė, kad apeliantė pradėjo ruošti globos dokumentus, nes buvo sunku su tėvu susikalbėti, kadangi dokumentus reikėjo pradėti ruošti dėl to, jog būtų galima sutvarkyti palikimą, o taip pat padėti tėvui kitais gyvenimiškais klausimais, kurių jis pats negalėjo sutvarkyti.
11.4. Teigia, kad bylą nagrinėjantis teismas netikslingai suabsoliutino M. R. diagnozę, kadangi jis nebuvo neveiksnus, o demencija nėra visiems pacientams vienoda. Nors M. R. pats fiziškai atlikti tam tikrų veiksmų ir negalėjo, jo valia vaikams buvo žinoma, žmonos turtą jis norėjo priimti ir manė, kad priėmė jį testamentu, todėl tarp brolio ir sesers ginčo dėl to nebuvo, priešingai vaikai padėjo savo tėvui rūpintis turtu ir pan. Teigia, kad M. R. po žmonos mirties labai išgyvento, jo būklė išties vėliau pablogėjo ir to apeliantė neneigė, tačiau tai nutiko ne iš karto ir tėvas dar kurį laiką suprato savo veiksmus, juos galėjo išreikšti, galėjo paprašyti savo vaikų atlikti vieną ar kitą veiksmą.
11.5. Pasak apeliantės, bylą nagrinėjantis teismas rėmėsi pareiškėjų ir liudytojo dėstomomis aplinkybėmis, kad, neva, M. R. prašė sumokėti buto mokesčius, palaidoti mamą ir pan., nes siekė priimti motinos palikimą, tačiau M. R. paprašęs sumokėti liudytojo mokesčius už butą, vykdė savo tėvo valią ir jo pareigą rūpintis savo turtu. Byloje pareiškėjai nepateikė jokių duomenų kurie leistų pagrįstai teigti, kad M. R. pareiškėjams ir liudytojui buvo nurodęs, kad apmokant buto mokesčius yra išreiškiamas jo noras priimti palikimą, o ne padėjimas tėvui rūpintis turtu.
11.6. Apeliantės teigimu, kitas labai svarbus aspektas, kurio byloje visiškai neanalizavo ir apie jį nepasisakė teismas, kad apeliantė buvo nurodžiusi, jog brolis teisę paveldėti turėjo tik tuomet kai sueina pirma eile turėjusių įpėdinių teisė paveldėti turtą, šiuo atveju M. R. teisė paveldėti buvo iki (duomenys neskelbtini), o M. R. galėjo įgyti teisę paveldėti nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Buto apmokėjimo mokesčiai, kuriais pareiškėjai grindžia M. R. valią, jog jis priėmė palikimą faktiniu valdymu yra apmokėti dar iki jam atsirandančios teisės priimti palikimą, t. y. iki (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu per terminą, kurį M. R. įgijo teisę priimti palikimą, kadangi pirmesnės eilės įpėdinis palikimo nepriėmė per notarą, byloje nebuvo ir nėra pateikta jokių įrodymų, kad brolis būtų apmokėjęs kokius buto mokesčius, priešingai M. R. gyvendamas bute jokių mokesčių nemokėjo nuo jo apsigyvenimo dienos iki mirties, kas taip pat įrodo aplinkybę, jog M. R. jokio turto priimti nesiekė.
11.7. Mano, kad pareiškėjai turėjo įvardinti kokius mirusiosios daiktus M. R. perėmė, tačiau pareiškėjų atstovė nurodė, kad ji nežino kokie tai daiktai. Be to, pareiškėjai nepateikė į bylą tiesioginių įrodymų, kurie leistų daryti neginčytinas išvadas dėl būsto komunalinių mokesčių apmokėjimo, kaip M. R. valios išraiškos priimti palikimą faktiniu valdymu, o ne pareigos rūpintis ligotu tėvu ir padėti jam įgyvendinti jo pareigas susijusias su turto priežiūrą ir kt. Teigia, kad bylą nagrinėjantis teismas akivaizdžiai pažeidė įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus ir priėmęs sprendimą, grįstą tik pareiškėjų ir liudytojo prielaidomis, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas.
11.8. Apeliantei taip pat nesuprantami teismo argumentai, susiję su mirusiosios valia, kad jos palikimas atitektų įstatyminiams įpėdiniams (anūkams). Šiuo atveju teismui tenkinus pareiškėjų pareiškimą ir nustačius, kad M. R. palikimą priėmė faktiškai valdydamas, susidaro situacija, kad palikimas tarp šiuo metu esamų įpėdinių bus dalinamas ne lygiomis dalimis, o pareiškėjai gaus didesnę dalį. Mano, kad teismas turėjo vertinti ne pareiškėjų siekį gauti didesnę palikimo dalį, o įvertinti aplinkybes, kurios sudarytų pagrįstą pagrindą teigti, kad M. R. išties siekė priimti motinos palikimą faktiniu valdymų, t. y, turėjo nustatyti kokia buvo jo valia, o ne vertinti mirusiosios valią, kuri teismui negali būti žinoma.
Atsiliepimas
12. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjai prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
12.1. Pasak pareiškėjų, apeliantė savo argumentų, jog tiek ji, tiek M. R., tiek M. R. laikė, jog palikimas yra priimtas tėvo, nepagrindžia jokiais įrodymais, o tik pačios apeliantės pasisakymais teismo posėdžio metu. Tokių aplinkybių negalėjo patvirtinti nei liudytojas, nei suinteresuotų asmenų įstatyminė atstovė A. R.. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų matyti, jog būtent M. R. elgėsi kaip paveldimo turto savininkas – mokėjo mokesčius, rūpinosi turtu, apsigyveno bute ir perėmė likusius motinos daiktus.
12.2. Be to, teigia, kad M. R., vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktu, laikomas pirmos eilės įpėdiniu paveldint pagal įstatymą. K. M. R. nebuvo žinoma apie tai, jog jo motina L. I. R. buvo sudariusi testamentą, jis elgėsi sąžiningai ir iš karto po motinos mirties pradėjo rūpintis likusiu turtu mokėdamas mokesčius, prižiūrėdamas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog paveldėti turtą faktiniu valdymu galėjo tik atlikdamas atitinkamus veiksmus nuo (duomenys neskelbtini).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų.
14. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas pareiškėjų prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tikslu paveldėti turtą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl palikimo priėmimo, pradėjus turtą faktiškai valdyti
15. Nagrinėjamoje byloje į teismą su pareiškimais dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad palikimas buvo priimtas pradėjus jį faktiškai valdyti, nustatymo kreipėsi pareiškėjai A. R., nepilnamečiai S. R. bei M. R., atstovaujami A. R., taip pat pareiškėja F. Š.. Pareiškėjai A. R., nepilnamečiai S. R. bei M. R., atstovaujami A. R., pareiškime teigė, kad jų tėvas M. R. po jo motinos L. I. R. mirties priėmė savo motinos palikimą – dalį ginčo buto, pradėdamas faktiškai jį valdyti, o pareiškėja F. Š. teigė, kad po L. I. R. mirties jos palikimą – dalį ginčo buto, faktiniu valdymu priėmė L. I. R. pergyvenęs sutuoktinis M. R..
16. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje sprendė, kad M. R., 2023 m. gulėdamas ligoninėje, o vėliau slaugos įstaigoje negalėjo ne tik mokėti mokesčių už butą, bet net ir spręsti dėl jų, nes sirgo demencija, beveik nekalbėjo, vadinasi, jis ne tik neprižiūrėjo buto adresu (duomenys neskelbtini), bet ir negalėjo to padaryti, jis negalėjo priimti palikimo nei faktiniu valdymu, nei kreipdamasis į notarą dėl palikimo priėmimo pagal testamentą, kurį prieš mirtį buvo sudariusi jo sutuoktinė. Tačiau teismas konstatavo, kad M. R. ne tik per tris mėnesius nuo motinos mirties apsigyveno tėvų bute, perėmė motinos daiktus, bet ir rūpinosi turtu, mokėjo mokesčius, taigi vykdė paveldėto turto savininko pareigas bei įgyvendino teises į turtą, todėl darė išvadą, kad byloje esantys įrodymai yra pakankami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po L. I. R. mirties ((duomenys neskelbtini)) atsiradusį palikimą priėmė jos sūnus (pareiškėjų tėvas) M. R., faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti.
17. Apeliantė su priimtu teismo sprendimu nesutinka, teigdama, kad teismas neteisingai interpretavo jos paaiškinimus, nepagrįstai suabsoliutino M. R. diagnozę dėl demencijos, klaidingai nustatęs faktines aplinkybes padarė neteisingas išvadas dėl pareiškėjų ir apeliantės pareiškimų pagrįstumo.
18. Taigi matyti, kad apeliacinės instancijos teisme keliamas netinkamo rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų ir liudytojo parodymų vertinimo klausimas.
19. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymo vertinimo, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultatui nedaro įtakos.
20. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas).
21. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). CK 5.51 straipsnyje reglamentuotas palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.
22. Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti, kaip vieno iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų, skirtumo nuo kitų palikimo priėmimo atvejų. Tokiu būdu priimant palikimą nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti; tuo palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, iš esmės skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013). Asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, turi būti atsižvelgiama į turto, sudarančio palikimą, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013).
23. Kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).
24. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad L. I. R. ir M. R. santuoką sudarė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gimė sūnus M. R., o (duomenys neskelbtini) įgytas butas, dėl kurio paveldėjimo šioje byloje kilo esminis ginčas. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja F. Š. yra M. R. duktė. (duomenys neskelbtini) mirė L. I. R., (duomenys neskelbtini) mirė M. R., o (duomenys neskelbtini) mirė ir M. R..
25. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad mirus L. I. R. jos laidojimo paslaugomis rūpinosi pareiškėjų atstovė A. R., 2023 m. balandžio mėn. mokesčius už butą, adresu (duomenys neskelbtini), mokėjo K. S., kuris apklaustas liudytoju patvirtino, kad tai darė paprašytas M. R., kuris tuo metu dirbo užsienyje. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad grįžęs iš užsienio M. R. apsigyveno tėvų bute, ten pat ir mirė. Atkreiptinas dėmesys, kad priešingai nei teigia, apeliantė, teismas sprendime nenurodė, kad M. R. bute apsigyveno iš karto po motinos mirties, sprendime nurodoma ir šalys to neginčija, kad M. R. į tėvų butą gyventi grįžo 2023 m. balandžio – gegužės mėn., tačiau ši aplinkybė nekeičia vertinimo, kad M. R. po motinos mirties bute apsigyveno. Kiti duomenys rodo, kad M. R. ir pareiškėjos tėvas sirgo, po sutuoktinės mirties, kaip teigė pačios šalys, buvo paguldytas į ligoninę. Kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančiais duomenimis, pareiškėja 2023 m. balandžio mėn. kreipėsi dėl išvados dėl M. R. neveiksnumo, 2023 m. gegužės mėn. pateiktoje išvadoje buvo nurodoma, kad pareiškėjos tėvas yra neveiksnus atitinkamose srityse, iš išvados matyti, kad M. R. tuo metu jau nesiorientavo, su juo nebuvo įmanoma bendrauti.
26. Nors apeliantė teigia, kad teismas suabsoliutino M. R. diagnozę, pažymėtina, kad būtent pareiškėja byloje turėjo įrodyti kokiu būdu, kokiais veiksmais jos tėvas ir palikėjos sutuoktinis priėmė palikėjos palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti. Nors M. R. sveiktos būklė akivaizdžiai neleido jam priimti mirusios sutuoktinės palikimo faktiniu valdymu, pareiškėja į bylą neteikė jokių duomenų, išskyrus savo paaiškinimus, kad pareiškėja tėvo vardu bylai aktualiu laiku būtų atlikusi su palikimo priėmimu susijusius aktyvius veiksmus tėvo vardu. Nors pareiškėja aiškina, kad toks buvo jos ir brolio – M. R., susitarimas – padėti tėvui prižiūrėti, tvarkyti butą, atkreiptinas dėmesys, kad byloje esantys duomenys apie palikėjos laidojimo reikalų tvarkymą, K. S. mokesčių sumokėjimą, niekaip nepatvirtina, kad šie veiksmai buvo atlikti palikėjos sutuoktinio ir pareiškėjos tėvo M. R. interesais. Priešingai, tiek A. R., tiek K. S. aiškino, kad jie veikė paprašyti M. R., jie neteigė, kad M. R. prašė padėti jo tėvui prižiūrėti butą. Pareiškėjos argumentai, kad buto mokesčiai dėl tėvo sveikatos būklės visada buvo mokami už tėvą iš jo pensijos, byloje ne tik nėra pagrįsti ir įrodyti, bet ir paneigti pareiškėjų pateiktais rašytiniai įrodymais (CPK 178 straipsnis).
27. Nors pareiškėja teikė rašytinius įrodymus ir aiškino, kad už tėvą mokėjo buto mokesčius, bylos duomenys patvirtina, kad mokesčiai buvo mokami anksčiausiai nuo 2023 m. liepos 25 d., t. y. jau po pareiškėjos brolio M. R. mirties. Todėl spręstina, kad pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai, labiau tikėtina, patvirtina tik tą faktą, kad pareiškėja padėjo savo tėvui tvarkyti buto reikalus po brolio mirties, kai šis turtu nebegalėjo pasirūpinti, tačiau niekaip nepatvirtina, kad tai buvo pagalba tėvui tvarkant būtent mirusios sutuoktinės likusią turto dalį.
28. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos teiginiai teismui nebuvo nuoseklūs, pareiškime ji teigė, kad apie tėvo sutuoktinės paliktą testamentą sužinojo tik pradėjusi tvarkyti tėvo palikimą, tačiau atsiliepime į pareiškėjų pareiškimą aiškino, kad tiek jos broliui, tiek jai, tiek jų tėvui buvo žinoma apie tėvo sutuoktinės palikimą, dėl ko po L. I. R. mirties niekas į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė, nes manė, kad viskas jau yra sutvarkyta testamentu. Tokie apeliantės veiksmai rodo, kad ji savo pozicija siekė sau palankaus teismo sprendimo, tačiau niekaip savo teiginių teisingumo nepagrindė (CPK 178 straipsnis).
29. Apeliantė skunde teigia, jog esant sudarytam palikėjos testamentui, kuriuo butas buvo paliktas pergyvenusiam sutuoktiniui, M. R. teisiškai negalėjo priimti palikimo, nes pirmenybė priimti L. I. R. palikimą priklausė pareiškėjos tėvui. Šiuo atveju pažymėtina, kad teise į testamentą nebuvo pasinaudota ir palikimas pagal L. I. R. testamentą nebuvo priimtas, tačiau tuo pačiu svarbu ir tai, kad visiems galimiems įpėdiniams yra skiriamas 3 mėnesių terminas palikimui priimti ir tai jokiu būdu nereiškia, kad M. R. privalėjo laukti tris mėnesius ir tik tuomet pradėti palikimą faktiškai valdyti (CK 5.50 straipsnio 3 dalis).
30. Apeliantės atsiliepime į pareiškėjų pareiškimą nurodyti argumentai, kad pareiškėjų siekis priimti jų močiutės palikimą prieštarauja pastarosios valiai, nes sutuoktiniai buvo sutarę, kad butas po M. R. mirties liks jų sūnui ir pareiškėjai lygiomis dalimis, nėra logiškas ir pagrįstas, kadangi byloje nustatyta, jog testamentus buvo parašę abu sutuoktiniai (DOK-(duomenys neskelbtini)). Tokiu atveju, jei pirmiausia būtų miręs M. R., o jo palikimą pagal testamentą būtų priėmusi L. I. R., po jos mirties butas, tikėtina, būtų atitekęs tik įstatyminiam įpėdiniui M. R., o pareiškėjai jokia buto dalis nebūtų priklausiusi. Teismo vertinimu, abiejų sutuoktinių testamentai dėl pergyvenusiam sutuoktiniui atitenkančios buto dalies iš esmės tik patvirtina, kad tokiu būdu sutuoktiniai siekė apsaugoti vienas kito interesus, bet ne jų siekį butą po jų mirties po lygiai palikti M. R. ir pareiškėjai.
31. Nagrinėjamoje byloje įvertinus byloje esančių rašytinių įrodymų visetą (CPK 185 straipsnis), nėra jokio objektyvaus pagrindo prielaidai, kad apeliantės tėvas po palikėjos mirties priėmė jos palikimą faktiškai pradėdamas valdyti, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai ir objektyviai nusprendė atmesti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai A. R., nepilnamečiai S. R. bei M. R., atstovaujami A. R., jų tėvo atliktą palikimo priėmimą faktiniu valdymu įrodinėjo rašytiniais įrodymais, jų atstovės žodiniais paaiškinimais ir liudytojo parodymais, tarp kurių prieštaravimų nėra (CPK 185 straipsnis). Nors apeliantė nesutiko su pareiškėjų pareiškimu, prašė nustatyti, kad jos tėvas (palikėją pergyvenęs sutuoktinis) priėmė palikimą, tačiau ji nepateikė palikimo priėmimo veiksmus atliktus M. R., paneigiančių įrodymų. Dėl to darytina išvada, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes, kurių visų apeliacinės instancijos teismas nekartoja, byloje esančių duomenų pakako tam, kad būtų nustatytas pareiškėjų prašytas juridinę reikšmę turintis faktas.
33. Teismo vertinimu, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kuriais tik akcentuojami atskiri įrodymai (jos pačios paaiškinimai, liudytojo parodymai, rašytiniai įrodymai dėl buto mokesčių mokėjimo), nesutinkant su pirmosios instancijos teismo padarytomis pareiškėjai nepalankiomis išvadomis, neteikia pagrindo pripažinti, kad byloje teisiškai reikšmingas aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Priešingai, vertintina, kad pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas bei teisingai nustatė faktines aplinkybes, kas nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas, kad teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes.
Dėl bylos procesinės baigties
34. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
35. Pareiškėjai pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 450 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pareiškėjų apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio įtvirtintų rekomendacinių maksimalių užmokesčio dydžių. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, pareiškėjams iš apeliantės teismas nutaria priteisti 450 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjos F. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.