Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens J. L. (J. L.) atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 25 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „LuxSana“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydama bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „LuxSana“ bankrotą pripažinti tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų pagrindais.

3. Pareiškėjos tvirtinimu, bendrovė nevykdė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 58 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos, kadangi už 2015 ir paskesnius metus juridinių asmenų registro tvarkytojui neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų. Įvertinus bendrovės 2012–2014 metų finansinės atskaitomybės duomenis, matyti, kad bendrovė jau 2013, 2014 metais negalėjo realizuojamu trumpalaikiu turtu padengti trumpalaikių įsiskolinimų ir vykdyti trumpalaikių įsipareigojimų. Tai patvirtina ir duomenys iš antstolių informacinės sistemos. Be to, pagal finansinės atskaitomybės dokumentus jau 2013 m. gruodžio 31 d. bendrovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas, todėl bendrovė jau nuo 2013 metų buvo nemoki ir privalėjo būti likviduojama, bankroto bylos iškėlimas yra akivaizdžiai nesavalaikis, o vadovo veiksmai nuo jos nemokumo laikytini turintys tyčios požymių. Apie tai bendrovės vadovui turėjo būti žinoma 2014 m. balandžio 28 d., arba dar anksčiau.

4. Pažymi, kad buvęs bendrovės vadovas J. L. Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-2687-358/2018 pripažintas kaltu, padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje (nevykdydamas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos keiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei), ir jam skirta 1 400 Eur bauda. Be to, bendrovės bankroto byloje VMI finansinis reikalavimas sudaro 96,31 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumos. Todėl dėl BUAB „LuxSana“ nemokumo labiausiai yra pažeistas viešasis interesas, vengiama mokėti mokesčius, nesikreipiama į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir kreditorius neinformuotas apie negalėjimą vykdyti įsipareigojimus. BUAB „LuxSana“ buvęs vadovas ir vienintelis akcininkas bankroto administratorei nėra perdavęs bendrovės turto ir dokumentų, nors jam už tai skirta bauda, apribota teisė 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Dėl to nėra galima nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties, identifikuoti su tuo susijusių operacijų ar patikrinti (patvirtinti) įmonės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumo. Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 11 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1075-246/2019 konstatavo, kad bendrovės vadovas J. L. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje.

5. Atkreipia dėmesį į tai, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko bendrovės patikrinimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. bei 2016 m. gruodžio 14 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (13.2) FR0628-698 konstatavo, kad UAB „LuxSana“ pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ĮFAĮ), Mokesčių administravimo įstatymo, Pelno mokesčio įstatymo nuostatas, dėl ko nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. iš dalies negalima konstatuoti bendrovės ūkinės finansinės veiklos rezultatų bei nustatyti jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų ir struktūros.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „LuxSana“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo esmės

15. ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

17. Vadinasi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą ištirti aplinkybes, būtinas nustatyti, ar yra bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytų požymių, dėl kurio kilo bankrotas, ir kriterijus, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, taikyti tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu bei nustatyti priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą ir nurodytus motyvus, konstatavo, kad BUAB „LuxSana“ bankrotą iš esmės lėmė būtent buvusio BUAB „LuxSana“ vadovo ir vienintelio akcininko J. L. neteisėti veiksmai ir sąmoningai blogas bendrovės valdymas, dėl ko buvo netinkamai atliktos vadovo pareigos, apsunkintos įmonės kreditorių galimybės gauti finansinių reikalavimų patenkinimą, tuo tarpu dokumentų ir turto neperdavimas, bankroto bylos neiniciavimas nagrinėjamu atveju laikytinas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių visuma, todėl prašymą tenkino – BUAB „LuxSana“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų pagrindais.

19. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neįvertino suinteresuoto asmens išsakytų argumentų atsiliepime ir teismo posėdžio metu, nenustatė atvejų, kad bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama nemokumo.

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra tinkamai motyvuotos, teisėtos ir pagrįstos aktualia teismų praktika. Teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, įvertino ne tik kreditorės VMI prašyme pateiktas faktines aplinkybes bei dokumentus, tačiau vertino tiek suinteresuoto asmens J. L. pateiktą atsiliepimą, tiek bankroto administratorės UAB „Lideres“ atsiliepime išdėstytus argumentus, taip pat suinteresuoto asmens atstovės išsakytus argumentus teismo posėdžio metu. Atkreiptinas dėmesys, kad suinteresuotas asmuo teismo posėdyje nedalyvavo. Be to, nepateikė teismui duomenų apie įmonės finansinę padėtį, taip pat jokių kitų dokumentų, susijusių su įmonės mokumu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apie BUAB „LuxSana“ mokumą sprendė iš byloje esančių 2012–2014 metų balansų ir kitų surinktų duomenų. Remdamasis kasacinio teismo praktika ir vadovaudamasis tyčinio bankroto institutą reglamentuojančiomis teisės normomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog BUAB „LuxSana“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai bei bendrovei jau esant nemokiai, jos vadovas laiku neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, o tai dar labiau pablogino nemokios įmonės turtinę padėtį.

21. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

22. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir šių aplinkybių apeliantas neginčija, kad 2012 m. bendrovė turėjo turto iš viso už 8 371 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 3 454 Lt ir neviršijo pusės turto. Tuo tarpu iš 2013 metų balanso nustatyta, jog bendrovės turto buvo apskaityta už 355 805 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 368 153 Lt. Pagal 2014 metų balanso duomenis, 2014 metais bendrovės turto apskaityta už 1 444 710 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 463 862 Lt. Vadinasi, 2013–2014 metais UAB „LuxSana“ skolos viršijo daugiau kaip pusę į balansą įrašyto turto, kurį sudarė trumpalaikis turtas ir per vienerius metus gautinos sumos, vertės. Iš 2014 metų pelno (nuostolių) ataskaitos nustatyta, kad UAB „LuxSana“ 2013 metais turėjo 17 265 Lt nuostolių, o 2014 metais turėjo 6 804 Eur nuostolių. Nors 2014 metais patirti mažesni nuostoliai, tačiau tuo pačiu daugiau nei 3 kartus sumažėjo ir pardavimo pajamos. Todėl bendrovė tiek 2013, tiek 2014 metais atitiko nemokios įmonės apibrėžimą.

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pavyzdžiui, sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Byloje turi būti įrodyta, kad tyčia dar labiau esmingai buvo pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

24. Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis bankroto bylos duomenimis taip pat nustatė, kad kreditorės AB „Lietuvos draudimas“ 1 435,92 Eur finansinis reikalavimas atsirado teismams 2014 m. balandžio 2 d., 2015 m. spalio 6 d., 2016 m. spalio 17 d. procesiniais sprendimais priteisus skolą ir žalos atlyginimus iš UAB „LuxSana“ bei patvirtinus administratorės neginčijamą finansinį reikalavimą. Taip pat nurodė, kad analogiški atvejai yra ir su kreditorių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro bei AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje patvirtintais finansiniais reikalavimais, kadangi jie taip pat atsirado UAB „LuxSana“ priklausančioms transporto priemonėms 2015 m. lapkričio 16 d. ir 2016 m. vasario 18 d. patekus į eismo įvykius. Aptariamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad bendrovės vadovo savalaikis (2014 metais) kreipimasis dėl bankroto bylos UAB „LuxSana“ iškėlimo apsaugotų bendrovės kreditorius, kadangi visas turtas būtų perduotas bankroto administratorei, o ne tretiesiems asmenims.

25. Pažymėtina, kad, viena vertus, apeliantas J. L. atskirajame skunde nurodo tik abstraktaus pobūdžio teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo argumentų, tačiau jų nedetalizuoja, apsiribodamas tik bendro pobūdžio teiginiais. Kita vertus, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas nevertino ir neturėjo vertinti, kaip bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama nemokumo, nes nustatęs, kad įmonė jau yra nemoki pagrįstai vertino, ar buvęs vadovas tam tikrais tyčiniais veiksmais (neveikimu) tą įmonės padėtį dar labiau pablogino. Taigi pirmosios instancijos teismas, remdamasis visų byloje surinktų įrodymų visetu, pagrįstai nusprendė, kad buvęs BUAB ,,LuxSana“ vadovas sąmoningai, žinodamas apie bendrovės nemokumą, pažeidė pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko toliau didėjo įmonės įsipareigojimai ir dar labiau pablogėjo nemokios bendrovės turtinė padėtis (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

26. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad BUAB ,,LuxSana“ vadovas nevykdė jam teisės aktais nustatytos pareigos teikti juridinių asmenų registrui bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų, kadangi iki bankroto bylos iškėlimo VĮ Registrų centrui nebuvo pateiktos finansinės atskaitomybės už 2015–2017 metus (paskutinis balansas yra pateiktas 2015 m. gegužės 28 d. už 2014 metus). Apeliantas pripažįsta, kad nevykdė savo pareigos teikti finansines ataskaitas už 2015–2017 metus, tačiau, mano, kad negalima preziumuoti to kaip esminės aplinkybės dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.

27. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nėra nurodęs, jog finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimas yra esminė aplinkybė dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą. Todėl tokie apelianto deklaratyvūs teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties

28. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria bankrutavusios UAB „LuxSana“ bankrotas pripažintas tyčiniu, yra teisėta ir pagrįsta, o apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jos naikinti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą