Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. T. – P. atskirąjį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-51-284/2015 pagal ieškovės A. T. – P. ieškinį atsakovui R. Š., institucijai teikiančiai išvadą Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius išvadoje nurodė, kad bendradarbiaujant su Pakruojo rajono savivaldybės Linkuvos seniūnija buvo informuoti, kad atsakovas R. Š. negyvena Lietuvoje. Pažymėjo, kad šiuo metu Vaiko teisių apsaugos skyriui nėra žinoma atsakovo gyvenamoji vieta ir jo kontaktiniai duomenys bei, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovas neatvyksta į teismo posėdžius, galutinę išvadą galės pateikti tik išklausę atsakovo nuomonę dėl pareikšto pareiškimo (34 b.l.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo esmė

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Kaip matyti iš apeliantės atskirojo skundo, byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria ieškovės ieškinys dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo paliktas nenagrinėtu tuo pagrindu, kad yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė neginčija faktinių aplinkybių, kad jos ir šalių sūnaus N. Š. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Italijos valstybėje (1-4, 39-40 b.l.), tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovo R. Š. nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje pateiktų duomenų visumą, neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais. Pažymėtina, kad LR CK 2.12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą; šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais (LR CK 2.12 straipsnio 2 dalis). LR CK 2.16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena; asmuo faktiškai gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose ir tokiais atvejais vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta; tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (LR CK 2.16 straipsnio 2 dalis). LR CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai: atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Teismų praktikoje pažymėta, kad fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta pripažįstama ta vieta, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena (LR CK 2.12 straipsnio 1 dalis, 2.16 straipsnis). Vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečių asmens duomenis, taip pat gyvenamąją vietą, t. y. Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys yra nepaneigti kitų įrodymų. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, tuo tarpu nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011). Jei asmuo gyvena keliose vietose, bet deklaruoja tik vieną, tokiais atvejais teismai neturėtų vadovautis vien gyvenamosios vietos duomenimis gyventojų registre sprendžiant apie asmens gyvenamąją vietą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2014). Konkrečiu atveju iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas nuo 2013-04-08 yra deklaravęs išvykimą į Ispaniją (28 b.l.). Iš Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Linkuvos seniūnijos 2014-12-30 pažymos matyti, kad minėta institucija nurodė, jog jos duomenimis atsakovas adresu (duomenys neskelbtini) negyvena, 2013-04-08 išvyko gyventi į Ispaniją (35 b.l.). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Pakruojo rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-11-287/2014 pagal ieškovės A. T. ieškinį atsakovui R. Š. dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiui sūnui dydžio pakeitimo, procesinius dokumentus atsakovui R. Š. įteikinėjo viešo paskelbimo būdu, nes kitais būdais jam įteikti bylos procesinių dokumentų ir teismo šaukimų nebuvo galimybės. Minėtos civilinės bylos duomenys patvirtina, kad nei vienu iš žinomų adresų - (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atsakovui įteikti procesinių dokumentų nepavyko, siųstos korespondencijos grąžintos teismui neįteiktos su nuorodomis: „užsienyje“ (2013-12-16 Pakruojo rajono apylinkės teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-11-287/2014), Sodros duomenimis atsakovas R. Š. Lietuvoje nedirba (Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014-07-01 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-11-287/2014). Iš atsakovo sesers pateikto paaiškinimo matyti, kad R. B. jokių duomenų apie atsakovą neturi, jos žiniomis brolis dirba ir gyvena Anglijoje (38 b.l.). Iš apeliacinės instancijos teismo iniciatyva surinktų duomenų (LR CPK 376 straipsnio 1 dalis) - Nekilnojamojo registro išrašo, VĮ „Regitra“ ir Sodra duomenų matyti, kad atsakovas Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi, su darbo santykiai susijusių pajamų negauna. Išdėstytos faktinės aplinkybės suteikia pakankamo pagrindo išvadai, kad atsakovas nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturi, ir nors tikslių duomenų apie jo gyvenamą vietą byloje nėra, tačiau remiantis įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismo vertinimu labiausiai tikėtina, kad atsakovas šiuo metu gyvena Ispanijos valstybėje. Atsižvelgiant į konstatuotas aplinkybes, kad abiejų bylos šalių ir jų nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog konkrečiu atveju byla turi tarptautinį elementą ir teismas nagrinėdamas bylą su tarptautiniu elementu, privalo ex officio tikrinti, ar byla jam yra teisminga (LR CPK 782 straipsnis). Pažymėtina, kad remiantis LR CPK 782 straipsniu, jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas.

Sprendžiant dėl nagrinėjamo bylos teismingumo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad LR CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartims, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (LR CPK 1 straipsnio 3 dalis, 780 straipsnis). Tai reiškia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei minėtame LR CPK skyriuje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. Remiantis Lietuvos Respublikos LR CPK 401 straipsniu, bylas dėl neterminuoto tėvų valdžios apribojimo nagrinėja vieno ar abiejų tėvų, kurių valdžią siekiama apriboti, arba vaiko gyvenamosios vietos teismas, arba vieno iš vaiko tėvų ar globėjo (rūpintojo), su kuriuo gyvena vaikai, ieškinys gali būti paduotas ieškovo gyvenamosios vietos apylinkės teismui. Tarptautiniu mastu jurisdikcijos nustatymo taisyklės ir pagrindai bet kokio pobūdžio civilinėse bylose, susijusioms su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, konkrečiai susijusioms su globos ir bendravimo teisėmis, yra įtvirtintos 2003-11-27 Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (Reglamento (EB) Nr. 1347/2000 1 straipsnio 1 dalies b punktas, 2 dalies a punktas.). Šio Reglamento nuostatos yra taikomos visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, tiesiogiai ir yra viršesnės už nacionalinę teisę. Pagal Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 bylos teismingumą lemiantis reikalavimas, kai ginčas, susijęs su tėvų pareigomis, yra vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijus (Reglamento (EB) Nr. 1347/2000 8 straipsnio 1 dalis). Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti Reglamente ir yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (Reglamento (EB) Nr. 1347/2000 preambulės 12 punktas, 8 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnio 3 dalis). Taigi pagrindinis šios kategorijos bylų teismingumą nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta.

Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad nei viena iš bylos šalių neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, į tai, kad esant tarptautinėms sutartims, taikomos tarptautinių sutarčių nuostatos nacionalinių teisės aktų atžvilgiu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė LR CPK 784 ir 785 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių, kad šeimos bylos dėl tėvų ir vaikų teisinių santykių, jei nors viena ginčo šalis yra Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, nagrinėja išimtinai Lietuvos Respublikos teismai, ir LR CPK 401 straipsnio nuostatų, nustatančių ieškinių dėl tėvų valdžios apribojimo alternatyvų teismingumą, bet pagrįstai vadovavosi Reglamento (EB) Nr. 1347/2000 8 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad konkrečiu atveju nagrinėjamos bylos teismingumą nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus, kad konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl bylos teismingumo privalėjo vadovautis LR CPK 784 ir 785 straipsnių nuostatomis, kaip nepagrįstus, prieštaraujančius tarptautinės teisės akte - Reglamento (EB) Nr. 1347/2000 nustatytam reglamentavimui.

Dėl apeliantės argumentų, susijusių su tuo, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams tuo pagrindu, kad bylos šalys dėl anksčiau vykusių teisminių procesų yra neatsiejamai susijusius su Lietuvos Respublika bei, kad šalys yra pasirinkę ir pripažinę Lietuvos Pakruojo rajono apylinkės teismo jurisdikciją, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esantys duomenys nesuteikia jokio pagrindo išvadai, kad konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti Reglamento (EB) Nr. 1347/2000 12 straipsnio 3 dalyje b punkte numatytą išimtį. Vadovaujantis minėta nuostata, valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms, jeigu teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Pažymėtina, kad atsakovo dalyvavimas 2006 ir 2013 metais Pakruojo rajono apylinkės teisme nagrinėtose civilinėje byloje Nr. 2-664-77/2006 dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir civilinėje byloje Nr. 2-12-744/2013 dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo, nesuteikia jokio pagrindo išvadai, kad pasikeitus faktinėms aplinkybėms, t.y. atsakovui pakeitus nuolatinę gyvenamą vietą, šie jo veiksmai gali būti traktuotini kaip sutikimas dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos sprendžiant visus kitus ateityje kilsiančius ginčus, susijusius su neterminuoto tėvo valdžios apribojimu. Jokių duomenų apie atsakovo aiškiai išreikštą valią bylą nagrinėti Pakruojo rajono apylinkės teisme, byloje nėra pateikta. Ieškovė tokių įrodymų nepateikė (LR CPK 178 straipsnis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad remiantis bylos duomenimis nėra jokio pagrindo spręsti, kad nustatyta Italijos teismų jurisdikcija konkrečiam ginčui spręsti neatitinka vaiko interesų. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad ji nepagrįstai teigia, jog palikus ieškinį nenagrinėtu visiškai nėra aišku kokios valstybės – Italijos, Ispanijos ar Jungtinės Karalystės teismai turėtų nagrinėti tokio pobūdžio bylas, kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai nurodė, kad bylos teismingumas sprendžiamas pagal nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą, t.y. ieškinys teismingas Italijos teismams.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, kad analogiškas klausimas dėl ginčo teismingumo jau buvo išspręstas Šiaulių apygardos teismo 2013-10-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-714-372/2013 ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į nutartyje nustatytas aplinkybes neatsižvelgė. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje byloje buvo sprendžiamas ne su tėvo valdžios apribojimu, o su išlaikymo dydžio padidinimu susijęs klausimas, kuriuos reglamentuoja skirtingi tarptautiniai teisės aktai. Pabrėžtina, kad į konkrečiu atveju taikytino 2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 taikymo sritį išlaikymo pareigų reglamentavimas neįeina (Reglamento (EB) Nr. 1347/2000 preambulės 11 straipsnis), kadangi išlaikymo pareigoms nustatyti taikytinas 2000-12-22 Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimo civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, konkrečiu atveju esant skirtingo pobūdžio ginčams, kurie sprendžiami vadovaujantis skirtingais teisės aktais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo Šiaulių apygardos teismo 2013-10-07 nutartyje Nr. 2S-714-372/2013 nustatytoms aplinkybėmis.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, vadovaudamasis prioritetiniu vaikų teisių ir jų teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai sprendė, kad ieškovės ieškinys dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo yra teismingas ne Lietuvos Respublikos, o nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos valstybės teismui - Italijai. Jokių aplinkybių, suteikiančių pagrindą išvadai, kad bylos nagrinėjimas Italijos teisme pažeidžia vaiko interesus, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Remiantis išdėstytu, Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015-02-05 nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti ieškovei.