Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. T. atskirąjį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės A. T. ieškinį dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui padidinimo, panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Skųsdama Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartį, apeliantė (ieškovė) A. T. prašo teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – konstatuoti, kad ieškovės ieškinys yra teismingas Pakruojo rajono apylinkės teismui. Atskirajame skunde teigiama, kad nenustatyta, jog atsakovas būtų (duomenys neskelbtini) deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Tvirtinama, kad teismo nutartis pažeidė nepilnamečio vaiko teisminę teisėtų interesų gynybą, ir apeliantė negalėtų nurodyti atsakovo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), atitinkamai inicijuoti užsienyje teisminio proceso. Pažymima, kad atsakovas grįžo nuolat gyventi į Lietuvą. Nurodoma, kad išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo priteistas pagal Pakruojo rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 23 d. įsakymą.

Šiaulių apygardos teisme 2013 m. rugpjūčio 5 d. gautas apeliantės pranešimas, ir jame nurodoma atsakovo gyvenamoji vieta Lietuvoje.

Atsiliepimo į atskirąjį skundą negauta.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantės (ieškovės) A. T. atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjant atskirąjį skundą analizuojamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškinį dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui padidinimo, yra pagrįsta ir teisėta.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė kreipėsi į teismą, prašydama padidinti nepilnamečiam vaikui atsakovo R. Š. mokamą kasmėnesinį išlaikymą, o pirmosios instancijos teismas, remdamasis 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu (teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui) atsisakė priimti ieškovės ieškinį, spręsdamas, jog bylos šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje.

Pagal CPK 785 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Prieš tai minėtos normos aiškinamas grindžiamas nors vienos iš jos taikymo sąlygų, sietinų su viena iš ginčo šalių, nustatymu: 1) arba Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimu; 2) arba tos šalies nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimu Lietuvos Respublikoje, jei tai yra asmuo be pilietybės. Teismo vertinimu, priešingas šios normos aiškinimas neatitiktų ja siekiamų tikslų įgyvendinimo – išimtinę Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją sieti su vienos iš ginčo šalių realiu ryšiu su Lietuva, kuris pasireiškia arba per pilietybę, arba per nuolatinę gyvenamąją vietą. Reikalavimas Lietuvos Respublikos piliečiui papildomai turėti šioje valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą nepagrįstai susiaurintų šios normos taikymą ir būtų nepateisinamas valstybės, kuri išimtinai turi garantuoti savo piliečiams procesinę teisinę apsaugą tėvų ir vaikų teisinių santykių bylose, atžvilgiu.

Pagal CK 2.12 straipsnio 1 dalį fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausiai gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Šios straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu ji Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės ieškinio turinį, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad ieškovė su vaiku gyvena užsienyje ir atsakovas gyvena ir dirba užsienyje, ir įvertindamas Gyventojų registrų centro tarnybos duomenis apie tai, jog ieškovė ir atsakovas deklaravo, kad išvyko į užsienį, sprendė, jog bylos šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje.

Teismas pažymi, kad asmens nuolatinės gyvenamosios vietos klausimas yra fakto klausimas, kuris nustatomas pagal objektyviuosius (asmens turto, darbo vieta, šeimos gyvenamoji vieta ir pan.) ir subjektyviuosius (asmens ketinimas tam tikrą valstybę pripažinti savo interesų vieta) kriterijus, ir atkreipia dėmesį į tai, kad deklaravimas apie išvykimą į užsienį viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, o nustatant asmens gyvenamąją vietą svarbūs ir kiti kriterijai, tokie kaip: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė ir tęstinumas, darbovietės vietą, asmens pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą ir pan. Taigi aplinkybė, kad atsakovas deklaravo išvykimą į užsienį, nebūtinai reiškia, jog jis nuolat gyvena ne Lietuvoje, nes sprendžiant gyvenamosios vietos klausimą svarbu nustatyti asmens ryšį su gyvenamąja vieta, o ne formalų jos deklaravimą.

Teismas, įvertindamas prieš tai nurodytas aplinkybes, tai, kad Pakruojo rajono apylinkės teismas 2013 m. išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, ir atsakovas dalyvavo nagrinėjant bylą, taip pat tai, jog apeliantė 2013 m. rugpjūčio 5 d. pateikė Šiaulių apygardos teismui pranešimą, nurodydama tikslų dabartinį atsakovo gyvenamosios vietos Lietuvoje adresą, ir atsižvelgdamas į aktyvų teismo vaidmenį šioje byloje, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg formaliai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl skundžiama teismo nutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.