- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-16
- Bylos Nr.
- e2A-192-881/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00071-2022-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Neringa Švedienė, Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- K. G.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Eurolinkas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Eurolinkas“ ieškinį atsakovei K. G. (K. G.) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje R. G.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Eurolinkas“ (toliau – ir LUAB „Eurolinkas“), atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Projektų investicijos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei K. G., prašydama pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento šiuos sandorius: 2012 m. sausio 18 d. Paskolos sutartį 2012/01/18, pagal kurią atsakovė K. G. UAB „Eurolinkas“ paskolino 110 000 Eur; 2013 m. sausio 20 d. Paskolos sutartį 2013/01/20, pagal kurią atsakovė K. G. UAB „Eurolinkas“ paskolino 50 000 Eur; 2016 m. gegužės 15 d. Paskolos sutartį 2016/05/15, pagal kurią atsakovė K. G. UAB „Eurolinkas“ paskolino 35 000 Eur; 2016 m. gruodžio 31 d. taikos sutartį, pagal kurią už 194 967 Eur skolą UAB „Eurolinkas“ perleido atsakovei K. G. UAB „Eurolinkas“ priklausančius įrengimus, kurių vertė – 194 967,84 Eur; taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės K. G. 192 843,62 Eur sumą. Ieškinys grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsniu (tariamojo sandorio negaliojimas), taip pat CK 6.66 straipsniu (actio Pauliana (Pauliano ieškinys)).
2. Ieškovė nurodė, kad nemokumo administratorė, susipažinusi su bendrovės dokumentais, kurie buvo atsiųsti elektroniniu paštu 2022 m. vasario 25 d., nustatė, jog bendrovė 2016 m. gruodžio 31 d. sudarė neteisminę taikos sutartį, pagal kurią už 194 967 Eur skolą perleido atsakovei K. G. bendrovei priklausančius įrengimus. Sudaryta taikos sutartis pažeidė bendrovės interesus, todėl turi būti pripažinta negaliojančia CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu actio Pauliana pagrindu nuo jos sudarymo momento.
3. Bendrovės kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, nes bendrovės bankroto byloje yra patvirtinti 24 135,23 Eur dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai, bendrovė neturi jokio turto, iš kurio bent dalinai galėtų būti tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai, bankroto proceso metu patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma gali didėti, be to, bankroto byloje yra patvirtinta 7 935 Eur administravimo išlaidų sąmata. Jeigu bendrovė nebūtų sudariusi sandorio ir nebūtų perleidusi turto, kurio likutinė vertė buvo 194 967,84 Eur, tai šį turtą realizavus, tikėtina būtų galima visiškai padengti bendrovės kreditorių finansinius reikalavimus. Sandorio sudarymo metu reikalavimo teisę į bendrovę turėjo UAB „Refta“, UAB „Tefas“, individuali įmonė (toliau – IĮ) „Muvida“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – VSDFV). Duomenis apie sandorio sudarymą administratorė gavo 2022 m. vasario 25 d., todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Ginčijamas sandoris nėra sudarytas vykdant teismo sprendimą, jokia įstatymo ar poįstatyminė norma arba kokie nors kitais pagrindais atsirandantys imperatyvai neįpareigojo jo sudaryti, taigi, yra pagrindas konstatuoti, jog skolininkė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra tuometinio bendrovės vadovo R. G., bendrovės vardu pasirašiusio sandorį, sutuoktinė, sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Šalies argumentai
4. Ieškovė taip pat nurodė, kad neteisminėje taikos sutartyje nurodyta, kad atsakovė pagal įvairius mokėjimo dokumentus yra paskolinusi bendrovei 194 967 Eur. Atsakovė faktiškai paskolų bendrovei nesuteikė, o skolinimo dokumentai yra įforminti tik tam, kad būtų sukurtas tariamas teisinis pagrindas už tariamą skolą perimti bendrovei priklausantį turtą, todėl bendrovės paskolų sutartys už 194 967 Eur turi būti pripažintos tariamaisiais sandoriais CK 1.86 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu, nes tokių piniginių lėšų atsakovė negalėjo turėti, atsakovė finansiškai nebuvo pajėgi bendrovei suteikti paskolų už 195 000 Eur ir realiai jų nesuteikė; pripažinus paskolų sutartis tariamaisiais sandoriais CK 1.86 straipsnio pagrindu, neteisminė taikos sutartis laikytina niekine, nes bendrovės turtas negalėjo būti perleistas už neegzistuojančią skolą atsakovei K. G..
5. 2016 metais neteisminės taikos sutarties pagrindu perleista gamybinė įranga šiuo metu akivaizdžiai neatitinka būklės, kuri buvo sandorio sudarymo metu, todėl, pripažinus sandorį negaliojančiu, būtina taikyti restituciją, priteisiant turto vertę pinigais. Neteisminėje taikos sutartyje nurodytiems mokėjimams pagrįsti atsakovė pateikė tik vieną dokumentą, t. y. 2016 m. gegužės 25 d. banko mokėjimo nurodymą, kuris pagrindžia, kad 2016 m. gegužės 25 d. atsakovė pervedė už bendrovę 2 124,22 Eur VSDFV, todėl restitucija pinigais, remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, mažintina 2 124,22 Eur ir iš atsakovės priteistina 192 843,62 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. spalio 31 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas, spręsdamas dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, vertino ieškovės pateiktus duomenis apie atsakovės darbo užmokestį UAB „Eurolinkas“ 2012–2016 metais, taip pat ir atsakovės pateiktus duomenis apie kitus piniginių lėšų šaltinius. Nustatė, kad nuo 2007 m. liepos 16 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. atsakovė dirbo OOO „Medeca“ ir turėjo 4,93 procentus akcijų, kurių vertė 710 000 Rusijos rubliai (toliau – RUB). Nuo 2008 m. liepos 10 d. iki 2016 m. rugpjūčio 19 d. dirbo OOO „Darmeda“. Iš 2014 m. liepos 8 d. OOO „Medeca“ pažymos apie atsakovės metines pajamas iš darbo užmokesčio nustatė, kad OOO „Medeca“ K. G. mokėdavo 800 000 RUB mėnesinį atlyginimą, per metus atskaičius mokesčius būdavo išmokamas 8 352 000 RUB darbo užmokestis. Iš 2014 m. vasario 20 d. OOO „Darmeda“ pažymos nustatė, kad OOO „Darmeda“ atsakovei mokėdavo 50 000 RUB mėnesinį atlyginimą, per metus atskaičius mokesčius būdavo išmokamas 522 000 RUB darbo užmokestis. Iš 2006 m. gruodžio 16 d. Pinigų dovanojimo sutarties nustatė, kad K. G. jos motina N. K. O. padovanojo 2 000 000 RUB (57 537,07 Eur). Iš 2014 m. kovo 25 d. Žemės sklypo su nekilnojamojo turto objektu pirkimo–pardavimo sutarties nustatė, kad K. G. pardavė jai Rusijos Federacijoje priklausiusį nekilnojamąjį turtą ir gavo 50 000 Eur pajamas. Iš 2014 m. kovo 25 d. įrangos pardavimo sutarties nustatė, kad atsakovė pardavė įvarius įrengimus už 40 000 Eur. Taip pat teismas vertino atsakovės pateiktus 2014 metais atliktų grynųjų pinigų keitimo kvitus (56 786 Eur). Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI), mokestinio patikrinimo metu atlikusi atsakovės K. G. 2014–2017 metų pajamų ir išlaidų analizę, 2021 m. spalio 29 d. patikrinimo akte konstatavo, kad K. G. pateikė dokumentus apie 254 732 Eur, kuriuos pripažino pajamomis, turėtomis ne banke 2014 m. sausio 1 d.
8. Teismas nustatė, kad pagal 2012 m. sausio 18 d. Paskolos sutartį Nr. 2012/01/18 110 000 Eur paskola suteikta pagal penkis kasos pajamų orderius: 2012 m. liepos 24 d., 2012 m. rugsėjo 10 d., 2012 m. spalio 9 d., 2012 m. gruodžio 18 d. po 20 000 Eur ir 2012 m. spalio 21 d. – 30 000 Eur. Pagal 2013 m. sausio 20 d. Paskolos sutartį Nr. 2013/01/20 50 000 Eur paskola suteikta pagal šiuo kasos pajamų orderius: 2013 m. sausio 22 d. ir 2013 m. vasario 15 d. po 20 000 Eur, 2013 m. kovo 10 d. 10 000 Eur. Pagal 2016 m. gegužės 15 d. Paskolos sutartį Nr. 2016/05/15 atsakovė paskolino ieškovei 35 000 Eur. Byloje pateiktas 2016 m. gegužės 25 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo atsakovė už UAB „Eurolinkas“ VSDFV sumokėjo 2 124,22 Eur; 2016 m. rugpjūčio 9 d. kasos pajamų orderis, kuriuo atsakovė sumokėjo į kasą 19 200 Eur; 2016 m. liepos 1 d. kasos pajamų orderis, kuriuo atsakovė sumokėjo 459,80 Eur; 2017 m. gegužės 22 d. mokėjimo pavedimas, kuriuo atsakovė sumokėjo VSDFV 1 000 Eur. Atsakovės sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. patvirtina, kad atsakovė už UAB „Eurolinkas“ įvairiems gavėjams sumokėjo 11 438,98 Eur. Teismui pateiktoje 2017 m. spalio 3 d. Šiaulių apskrities VMI priešpriešinės informacijos surinkimo pažymoje nurodyta, kad pagal operatyviam patikrinimui pateiktus 2012–2013 metų kasos pajamų orderių kvitus, K. G. į įmonės kasą, kaip savininko įnašus sąskaitos papildymui, 2012 metais įnešė 110 000 Eur, 2013 metais įnešė 50 000 Eur. Pagal pateiktus K. G. 2016 metų banko sąskaitos išrašus nustatyta, kad ji įmonės vardu apmokėjo įvairias pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras. Pagal pateiktus UAB „Eurolinkas“ Didžiosios knygos išrašus, skola K. G. apskaityta 4404 sąskaitoje (per vienerius metus mokėtini skoliniai įsipareigojimai), kurios likutis 2016 m. gruodžio 31 d. buvo 198 721,94 Eur.
Atsiliepimas
9. Atsakovė paaiškinimus dėl paskolų sutarčių sudarymo pagrindė pirminiais rašytiniais įrodymais, todėl teismas nusprendė, jog atsakovė pagal paskolos sutartis perduotinomis piniginėmis lėšomis galėjo realiai disponuoti. Buvęs įmonės vadovas teismo proceso metu patvirtino, kad paskolos buvo reikalingos bendrovės veiklos vystymui, todėl teismas padarė išvadą, jog tarp atsakovės ir bendrovės paskolos teisiniai santykiai buvo susiklostę ir pinigai realiai buvo perduoti. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė pagrindų ginčijamas paskolos sutartis pripažinti negaliojančiomis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsniai).
Žemesnės instancijos teismas
10. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties ginčyti 2012 m. sausio 18 d. Paskolos sutartį, teismas nurodė, kad atsakovė nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžią sieja su 2012 m. sausio 18 d. Kadangi apie ginčo paskolos raštelius ieškovė sužinojo 2022 m. vasario 25 d., teismas nusprendė, kad reikalavimas dėl 2012 m. sausio 18 d. Paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia pateiktas nepraleidus CK 1.125 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto bendrojo 10 metų ieškinio senaties termino.
11. Vertindamas neteisminę taikos sutartį, teismas padarė išvadą, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje įrodė pirmosios actio Pauliana taikymo sąlygos egzistavimą, t. y. kad ginčijamo sandorio sudarymo metu IĮ „Muvida“ turėjo neabejotiną reikalavimo teisę į bendrovę.
12. Spręsdamas dėl kreditorių teisių pažeidimo, teismas nurodė, kad į bylą pateiktų įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog ginčo taikos sutarties sudarymas bendrovės nemokumo nesukėlė, galimybių atsiskaityti su kreditoriais esmingai nesumažino. Byloje nėra įrodyta, kad ginčo taikos sutartis sudaryta tuo tikslu, jog bendrovės kreditoriai ateityje neturėtų galimybės gauti finansinių reikalavimų patenkinimo, todėl nusprendė, kad nėra pagrindo prieiti išvadą, ginčijama taikos sutartis pažeidė kreditorių teises.
13. Teismo vertinimu, prievolių turėjimas atsakovei nepagrindžia būtinumo sudaryti ginčijamą sandorį. Tarp UAB „Eurolinkas“ ir atsakovės sudarytos paskolos sutartys negalėjo būti laikomos labiau privalomomis kitų kreditorių reikalavimų atžvilgiu, t. y. atsakovės reikalavimas negalėjo būti iškeltas aukščiau už kitų kreditorių reikalavimus. Ginčijama taikos sutartis UAB „Eurolinkas“ finansinės padėties niekaip nepagerino, neužtikrino galimybės ieškovei atsiskaityti su kitais kreditoriais.
14. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo taikos sutartis buvo būtina, siekiant išsaugoti bendrovės veiklos tęstinumą ir mokumą, todėl nusprendė, kad ginčijama taikos sutartis buvo naudinga tik atsakovei ir atsakovė šioje byloje nesąžiningumo prezumpcijos nepaneigė.
15. Teismas nurodė, kad byloje pareikštas turtinis reikalavimas viršija kreditorių finansinius reikalavimus aštuonis kartus. Šiuo atveju civilinių teisinių santykių stabilumo ir bankroto proceso tikslai turi būti derinami, o prioriteto bankroto procesui suteikimas galėtų būti pateisinamas tik kreditorių interesų apsauga. Pripažinęs, kad tarp atsakovės K. G. ir UAB „Eurolinkas“ buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, teismas atmetė ieškovės reikalavimus dėl ginčo paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, o nesant visų būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų, t. y. nenustačius kitų kreditorių teisių pažeidimo ginčijamos taikos sutarties sudarymu, teismas atmetė ir reikalavimą dėl 2016 m. gruodžio 31 d. taikos sutarties pripažinimo negaliojančia. Atmetus ieškinio reikalavimus, restitucijos klausimas byloje nebuvo sprendžiamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Ieškovė LUAB „Eurolinkas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. spalio 31 d. sprendimo dalį, kuria teismas netenkino ieškovės reikalavimo pripažinti nuo sudarymo momento negaliojančiais šiuos sandorius: 2012 m. sausio 18 d. Paskolos sutartį 2012/01/18, pagal kurią atsakovė K. G. UAB „Eurolinkas“ tariamai paskolino 110 000 Eur; 2013 m. sausio 20 d. Paskolos sutartį 2013/01/20, pagal kurią atsakovė K. G. UAB „Eurolinkas“ tariamai paskolino 50 000 Eur; 2016 m. gruodžio 31 d. taikos sutartį, pagal kurią už 194 967 Eur skolą UAB „Eurolinkas“ perleido atsakovei K. G. UAB „Eurolinkas“ priklausančius įrengimus, kurių vertė – 194 967,84 Eur ir kuria teismas atsisakė taikyti restituciją. Šioje dalyje priimti naują spendimą – pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2012 m. sausio 18 d. Paskolos sutartį 2012/01/18, pagal kurią atsakovė K. G. UAB „Eurolinkas“ tariamai paskolino 110 000 Eur bei 2013 m. sausio 20 d. Paskolos sutartį 2013/01/20, pagal kurią atsakovė K. G. UAB „Eurolinkas“ tariamai paskolino 50 000 Eur; 2016 m. gruodžio 31 d. taikos sutartį, pagal kurią už 194 967,00 Eur skolą UAB „Eurolinkas“ perleido atsakovei K. G. UAB „Eurolinkas“ priklausančius įrengimus, kurių vertė – 194 967,84 Eur; priteisti ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti apeliantės kreditorių teisių pažeidimą, kaip vieną iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų. Ginčijamo sandorio sudarymo metu bendrovė turėjo 24 674,83 Eur pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Nors nuo 2016 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo dalinai pasikeitė bendrovės kreditorių sąrašas, tačiau įsipareigojimų dydis kreditoriams iš esmės nepakito – bendrovės bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 24 135,23 Eur, o 2016 m. gruodžio 31 d. buvo 24 674,83 Eur.
16.2. Iš bendrovės 2016 metų balanso matyti, kad 2015 metais bendrovė turėjo ilgalaikio materialiojo turto už 25 895 Eur, o 2016 metais – už 4 241 Eur. Kadangi taikos sutartis buvo sudaryta 2016 m. gruodžio 31 d., labiau tikėtina, kad 2016 metų balanse nurodyta ilgalaikio materialiojo turto vertė turėjo pasikeisti dėl jos sudarymo, t. y. sumažėjo nuo 25 895 Eur balansinės vertės (nėra duomenų, ar perleistas turtas balanse apskaitytas būtent tokia verte) iki 4 241 Eur balansinės vertės. Tokie bendrovės finansinių atskaitomybių duomenys akivaizdžiai rodo, jog taikos sutartimi bendrovė perleido esminę dalį bendrovės ilgalaikio materialiojo turto, nors, kaip nustatyta byloje, bendrovė 2016 metais turėjo 24 674,83 Eur pradelstų finansinių reikalavimų kreditoriams.
16.3. Nors pagal 2016 metų balansą bendrovė turėjo 455 864 Eur gautinų sumų, tačiau nėra jokių duomenų, kad bendrovė nuo 2016 metų būtų atgavusi debitorines skolas.
16.4. Nors pagal 2016 metų balansą bendrovė turėjo 43 443 Eur finansinio turto, tačiau nėra aišku, kas tokį turtą sudarė. Kadangi bendrovė taip ir neatsiskaitė su kreditoriais, labiau tikėtina, kad balanse apskaitytas finansinis turtas realiai neegzistavo. Dėl 2016 metų balanse apskaityto 7 000 Eur kito ilgalaikio turto nėra aišku, kokia šio turto sudėtis, ar šis turtas realiai egzistavo.
16.5. Bendrovės finansinė padėtis taikos sutarties sudarymo metu nebuvo tokia, kuri leistų teigti, kad jos sudarymas ir esminės dalies bendrovės ilgalaikio materialiojo turto perleidimas nepažeidė bendrovės kreditorių interesų. Bendrovė taikos sutartimi perleido esminę savo ilgalaikio materialiojo turto dalį, turėdama 24 674,83 Eur pradelstų finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Joks kitas turtas, iš kurio galėtų būti tenkinamai kreditorių finansiniai reikalavimai, nemokumo administratorei nebuvo perduotas.
16.6. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ginčijamos paskolų sutartys nėra tariamieji sandoriai (CK 1.86 straipsnis). Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad ginčijamos paskolų sutartys negalėjo būti realiai sudarytos, t. y. bendrovei realiai nebuvo perduotos paskolų sutartyse nurodytos piniginės lėšos (paskolų dalykas).
16.7. 110 000 Eur paskola bendrovei neva buvo suteikta 2012 m. sausio 18 d. Paskolos sutartimi 2012/01/18, o 50 000 Eur dydžio tariamų paskolų dalis buvo suteikta pagal 2013 m. sausio 20 d. Paskolos sutartį 2013/01/20. Taigi, esminė paskolų dalis, t. y. 160 000 Eur, buvo tariamai suteikta iki 2013 m. sausio 20 d. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad tuo metu turėjo galimybę tokias pinigines lėšas paskolinti ieškovei.
16.8. VMI nustatytos aplinkybės apie galimas atsakovės pajamas 2014–2017 metų laikotarpiu nėra reikšmingas įrodymas, vertinant atsakovės sudarytas paskolų sutartis 2012 ir 2013 metais.
16.9. Bendrovė pateikė į bylą oficialius rašytinius įrodymus, t. y. bendrovės deklaracijas, iš kurių matyti, kad 2013 m. kovo 29 d. pati bendrovė suteikė 882 190 Lt (t. y. 255 499 Eur) paskolą V. P. (V. P.). Tai reiškia, jog bendrovė pagal 2013 m. sausio 20 d. Paskolos sutartį 2013/01/20 pasiskolinusi iš atsakovės 50 000 Eur, maždaug po dviejų mėnesių pati paskolino V. P. 255 499 Eur.
16.10. Aplinkybė, kad atsakovės neva suteiktos paskolos bendrovei (neva teiktos 2012, 2013 ir 2016 metais) buvo deklaruotos tik 2017 metais, kuomet buvo atliekamas bendrovės mokestinis patikrinimas, suponuoja išvadą, jog paskolų sutartys yra tariamieji sandoriai.
16.11. Kadangi paskolos pagal 2012 m. sausio 18 d. ir 2013 m. sausio 20 d. sutartis realiai nebuvo suteiktos, dėl fiktyvių paskolų sutarčių sudarymo šalims realiai neatsirado civilinės teisės ir pareigos. Tai reiškia, kad už tariamą skolą bendrovė neturėjo pagrindo perleisti jai priklausančio turto atsakovei.
Atsiliepimas
17. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė K. G. su apeliantės skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
17.1. Ieškovė, siekdama ieškinio patenkinimo actio Pauliana pagrindu, teigdama, kad ginčijama taikos sutartis pažeidė šiuo metu bankroto byloje patvirtintų kreditorių teises, privalėjo įrodyti ne tik, jog bendrovės bankroto byloje yra patvirtinti 24 135,23 Eur kreditorių finansiniai reikalavimai, bet ir tai, kad visi 24 135,23 Eur kreditorinių finansiniai reikalavimai susidarė iki ginčijamo sandorio sudarymo dienos, t. y. ieškovė privalėjo įrodyti prievolės susidarymo ir įsipareigojimų įvykdymo terminus. Teismas nustatė, kad ginčijamo sandorio sudarymo, ieškinio teismui pateikimo bei teismo sprendimo priėmimo metu bendrovė turėjo tik vieną pradelstą skolą IĮ „Muvida“, kuri sudarė 3 753,25 Eur, tai leidžia spręsti, jog ieškovė neįrodė galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės pareikšto ieškinio sumos ribose, t. y. įrodyta tik 3 753,25 Eur suma, tuo tarpu ieškinys pareikštas dėl 192 843,62 Eur priteisimo, vien dėl to ieškinys yra nepagrįstas.
17.2. Teismas taip pat konstatavo, kad 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovėje apskaityti tokie likučiai: 54 684,39 Eur ilgalaikis turtas, 135,07 Eur atsargos, 383 719,15 Eur pirkėjų skolos, 72 200,40 Eur suteikta paskola UAB „Auto Trans Grup“, todėl akivaizdu, jog sudarius ginčijamą sandorį ir perleidus turtą atsakovei, tokiu būdu grąžinant jai suteiktas paskolas, bendrovė vis dar turėjo ilgalaikio turto, kurio pakako įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Tai lemia, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog sudarius ginčijamą taikos sutartį tuo metu buvusių ieškovės kreditorių teisės nebuvo pažeistos, nes ieškovės turtas nebuvo sumažintas tokia apimtimi, kad bendrovės kreditorių galimybės gauti atsiskaitymą būtų esmingai sumažintos ar paneigtos.
17.3. Ieškovės teiginys, kad bendrovė taikos sutartimi perleido esminę savo ilgalaikio materialiojo turto dalį, turėdama 24 674,83 Eur pradelstų finansinių įsipareigojimų kreditoriams, yra deklaratyvus, kadangi ieškovė į bylą nėra pateikusi įrodymų, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu bendrovė būtų turėjusi 24 674,83 Eur pradelstų finansinių įsipareigojimų kreditoriams.
17.4. Byloje nėra pagrįstos ir įrodytos aplinkybės, kad būtent dėl ginčijamo sandorio ieškovė tapo nemokia ar, būdama nemokia, suteikė pirmumo teisę vienam kreditoriui gauti atsiskaitymą. Nėra įrodyta, kad būtent dėl ginčijamo sandorio sudarymo, kuris nors bendrovės kreditorius būtų praradęs galimybę gauti atsiskaitymą. Ieškovė nepagrindė, kodėl prašo pripažinti visą sandorį negaliojančiu, kai sandorio suma net 8 kartus viršija bendrovės bankroto byloje patvirtintus finansinius reikalavimus ir daugiau kaip 60 kartų viršija 2016 m. gruodžio 31 d. buvusius pradelstus bendrovės įsipareigojimus.
17.5. Iš byloje pateiktos 2017 m. birželio 18 d. Šiaulių apygardos teismo nutarties (civilinė byla Nr. eB2-691-372/2018) ir 2017 m. rugpjūčio 02 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties (civilinė byla Nr. e2-1353-798/2018) nustatyta, kad 2017 metais buvo bandoma inicijuoti bankroto bylos ieškovei iškėlimą, tačiau teismams nuodugniai ištyrus bendrovės finansinę padėtį buvo nustatyta, kad UAB „Eurolinkas“ yra moki bendrovė, todėl bankroto bylą buvo atsisakyta iškelti. Tai neabejotinai patvirtina, kad ginčo sandorio metu ieškovė buvo moki, o po ginčo sandorio sudarymo nemokia bendrove taip pat netapo.
17.6. Kadangi ieškinį pareiškė nemokumo administratorė, ginanti visų bendrovės kreditorių interesus, vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 4 dalimi, net ir nustačius visas actio Pauliana taikymo sąlygas, ieškovės ieškinys teoriškai galėjo būt tenkinamas ne didesne nei 24 135,23 Eur suma, jeigu būtų nustatyta, kad visi bankroto byloje patvirtinti finansiniai reikalavimai susidarė iki ginčo sandorio sudarymo, kadangi didesne apimtimi ginčijamas sandoris negalėjo pažeisti bendrovės kreditorių interesų (sandoris negali pažeisti kreditoriaus teisių didesne apimtimi, nei kreditoriaus turimas finansinis reikalavimas).
17.7. Ieškovės reikalavimas taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės 194 967,84 Eur, negali būti tenkinamas, nes atsakovė jai perleistą įrangą turi iki šiol, įranga yra geros būklės ir veikianti, todėl sandorį pripažinus negaliojančiu, restitucija turėtų būti taikoma natūra, priteisiant ginčo turtą ieškovei, o atsakovei priteisiant iš ieškovės suteiktų paskolų vertę. Kitoks restitucijos taikymo būdas būtų neprotingas ir atsakovei sukurtų itin dideles neigiamas turtines pasekmes. Atsakovė, neatgavusi suteiktos paskolos, dar kartą turėtų sumokėti ieškovei turto vertę, kuriuo buvo grąžinta paskola.
17.8. Ieškovė ginčijamų paskolos sutarčių tariamumo faktą iš esmės įrodinėja viena aplinkybe –atsakovė neturėjo finansinių galimybių suteikti paskolų atsakovei, o nesutikimas su teismo sprendimu iš esmės grindžiamas neva netinkamu byloje surinktų įrodymų vertinimu.
17.9. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad 2013 m. kovo 29 d. pati bendrovė suteikė 882 190 Lt (t. y. 255 499 Eur) paskolą V. P., nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi bendrovė 2013 metais vykdė įprastą veiklą ir atsakovė negalėjo žinoti kaip ir kokias lėšas bendrovė naudoja. Be to, aplinkybės, apie bendrovės veiklą ir paskolas, sprendžiant klausimą dėl atsakovės suteiktų paskolų realumo, nei faktinės, nei teisinės reikšmės neturi.
17.10. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad atsakovės 2012, 2013 ir 2016 metais suteiktos paskolos bendrovei buvo deklaruotos tik 2017 metais, kuomet buvo atliekamas bendrovės mokestinis patikrinimas, todėl paskolų sutartys yra tariamieji sandoriai. Suteiktas paskolas deklaruoti pareigą turėjo bendrovė, o ne atsakovė, todėl jei paskolos buvo deklaruotas pavėluotai, tai buvo padaryta ne dėl atsakovės kaltės.
17.11. Ieškovės argumentai, kad iki 2014 metų atsakovė neturėjo galimybės suteikti bendrovei paskolų už 160 000 Eur, yra nelogiški ir niekuo neapgrįsti. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė turėjo pajamas, todėl galėjo realiai paskolinti lėšas bendrovei. Atsakovės atžvilgiu buvo vykdomas mokestinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Jį atliekant buvo vertinamos ir iki 2014 m. sausio 1 d. gautos ir turėtos atsakovės pajamos. Patikrinimo metu buvo nustatytas atsakovės turėtų lėšų ne banko sąskaitose 2014 m. sausio 1 d. likutis (254 732 Eur), o tai dar kartą patvirtina, kad atsakovė iki paskolų sudarymo turėjo finansines galimybes suteikti paskolas ieškovei.
17.12. Atsakovė ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo Rusijos Federacijos pilietė, kuriai nuo 2004 m. birželio15 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2022 m. rugsėjo 7 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Jos gaunamas pajamas sudarė ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijos Federacijoje gaunamos pajamos iš darbo užmokesčio, parduoto turto ir gautų dovanų. Tai lemia, kad sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo negalėjo būti vertinamos tik atsakovės pajamos, gautos Lietuvoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl byloje nustatytų aplinkybių ir ginčo esmės
19. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. sausio 18 d. atsakovė ir IĮ „Eurolinkas“ (savininkas R. G., 2016 m. gegužės 6 d. pertvarkyta į UAB „Eurolinkas“) sudarė Paskolos sutartį Nr. 2012/01/18, kurios pagrindu K. G. paskolino ieškovei 110 000 Eur. Sutarties 1.3 punktas numatė, kad paskola suteikiama iki 2012 m. gruodžio 30 d., paskolą ieškovė atsakovei turėjo grąžinti iki 2015 m. gruodžio 31 d. piniginėmis lėšomis arba pagaminta produkcija.
20. 2013 m. sausio 20 d. atsakovė ir IĮ „Eurolinkas“ sudarė Paskolos sutartį Nr. 2013/01/20, kurios pagrindu K. G. paskolino ieškovei 50 000 Eur. Sutarties 1.3 punktas numatė, kad paskolos suma suteikiama iki 2013 m. spalio 10 d., paskolą ieškovė atsakovei turėjo grąžinti iki 2015 m. gruodžio 31 d. piniginėmis lėšomis arba pagaminta produkcija.
21. 2016 m. gegužės 15 d. atsakovė ir UAB „Eurolinkas“ sudarė Paskolos sutartį Nr. 2016/05/15, kurios pagrindu K. G. paskolino ieškovei 35 000 Eur. Sutarties 1.3 punktas numatė, kad paskolos suma suteikiama iki 2016 m. rugpjūčio 30 d., paskolą ieškovė atsakovei turėjo grąžinti iki 2016 m. gruodžio 31 d. piniginėmis lėšomis arba pagaminta produkcija.
22. UAB „Eurolinkas“ 2016 m. gruodžio 31 d. sudarė taikos sutartį, pagal kurią 194 967 Eur skola, atsakovės suteikta UAB „Eurolinkas“ veiklai užtikrinti, pagal taikos sutartyje nurodytus dokumentus dengiama kilnojamuoju turtu (176 999,87 Eur), likusi skolos dalis dengiama piniginėmis lėšomis, sumokant dalimis per šešis mėnesius (taikos sutarties 2 punktas).
23. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi UAB „Eurolinkas“ iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „Projektų investicijos“. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. spalio 22 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių 24 135,23 Eur finansinius reikalavimus. Nemokumo administratorei dokumentai, patvirtinantys 2016 m. gruodžio 31 d. neteisminės taikos sudarymą, buvo atsiųsti elektroniniu paštu 2022 m. vasario 25 d.
24. Nemokumo administratorė bendrovės vardu kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, prašydama pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento tarp atsakovės ir ieškovės sudarytas paskolos sutartis ir neteisminę taikos sutartį. Paskolų sutarčių negaliojimas buvo grindžiamas CK 1.86 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (tariamieji sandoriai), o neteisminės taikos sutarties negaliojimas grindžiamas actio Pauliana instituto teisės normų pagrindu. Be to, ieškovė šio sandorio negaliojimą grindė CK 1.80 straipsniu, nurodydama, jog pripažinus paskolų sutartis tariamaisiais sandoriais (CK 1.86 straipsnis), neteisminė taikos sutartis laikytina niekine, nes bendrovės turtas atsakovei negalėjo būti perleistas už neegzistuojančią skolą (niekinių sandorių pagrindu sudarytas sandoris, taip pat yra niekinis, nes iš neteisės nekyla teisė (lot. ex iniuria ius non oritur).
25. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. spalio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-363-883/2022 nusprendė ieškinį atmesti visa apimtimi.
26. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas netenkino LUAB „Eurolinkas“ reikalavimo pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2012 m. sausio 18 d. Paskolos sutartį 2012/01/18, 2013 m. sausio 20 d. Paskolos sutartį 2013/01/20, 2016 m. gruodžio 31 d. taikos sutartį ir priimti naują spendimą.
Dėl neteisminės taikos sutarties pripažinimo negaliojančia
27. Nemokumo administratorės teigimu, 2016 m. gruodžio 31 d. taikos sutartis, pagal kurią už 194 967 Eur skolą UAB „Eurolinkas“ perleido atsakovei K. G. UAB „Eurolinkas“ priklausančius įrengimus, sudaryta pažeidžiant actio Pauliana sąlygas (CK 6.66 straipsnis).
28. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išskyręs būtinąsias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, išskiriami dar du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinos visos nurodytos sąlygos. Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2014).
31. Skundžiamu spendimu pirmosios instancijos teismas nustatė ir pripažino, kad egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos išskyrus vieną, t. y. teismas nusprendė, jog ginčijama taikos sutartimi nebuvo pažeistos bendrovės kreditorių teisės.
32. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl to skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
33. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012), kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).
34. Apeliantės įsitikinimu, teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti apeliantės kreditorių teisių pažeidimą, kaip vieną iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, nes bendrovė neteismine taikos sutartimi perleido esminę savo ilgalaikio materialiojo turto dalį, turėdama 24 674,83 Eur pradelstų finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Nors nuo 2016 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo dalinai pasikeitė bendrovės kreditorių sąrašas, tačiau įsipareigojimų dydis kreditoriams iš esmės nepakito – šiuo metu bendrovės bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 24 135,23 Eur. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
35. Iš byloje pateiktos 2017 m. birželio 18 d. Šiaulių apygardos teismo nutarties (civilinė byla Nr. eB2-691-372/2018) ir 2017 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties (civilinė byla Nr. e2-1353-798/2018) pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dar 2017 metais buvo bandoma inicijuoti bankroto bylos ieškovei iškėlimą, tačiau teismams nuodugniai ištyrus bendrovės finansinę padėtį buvo nustatyta, jog UAB „Eurolinkas“ yra moki bendrovė, todėl buvo atsisakyta jai iškelti bankroto bylą. Iš 2017 m. gruodžio 31 d. balanso teismai nustatė, kad įmonė turėjo turto už 221 862 Eur, iš kurio 49 422 Eur sudarė ilgalaikis turtas, 172 440 Eur – trumpalaikis turtas. Įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 232 362 Eur; iš pateikto 2018 metų balanso matyti, jog įmonė turi turto už 134 081 Eur, iš jo ilgalaikio turto už 5 979 Eur, trumpalaikio – už 128 102 Eur; mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai siekia 150 591 Eur. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje konstatavo, kad UAB ,,Eurolinkas“ yra mokus verslo subjektas, nes 2018 metų dalies ataskaitiniu laikotarpiu jos pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės, turto vertės pakanka visiems atsakovės pradelstiems įsipareigojimams kreditoriams įvykdyti. 2017 m. spalio 3 d. Šiaulių apskrities VMI priešpriešinės informacijos surinkimo pažymoje nurodyta, kad pagal operatyvaus patikrinimo metu pateiktus UAB ,,Eurolinkas“ Didžiosios knygos duomenis, 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovėje apskaityti šie likučiai: 54 684,39 Eur ilgalaikis turtas, 135,07 Eur atsargos, 383 719,15 Eur pirkėjų skolos, 72 200,40 Eur suteikta paskola UAB „Auto Trans Grup“, 55,51 Eur skola atskaitingiems asmenims, 21 722 Eur skoliniai įsipareigojimai K. G., 76 479,36 Eur skolos tiekėjams.
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad ginčo taikos sutarties sudarymas bendrovės nemokumo nesukėlė, galimybių atsiskaityti su kreditoriais esmingai nesumažino, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog ginčijama taikos sutartis pažeidė kreditorių teises.
Dėl paskolų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis
37. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiomis 2012 m. sausio 18 d. Paskolos sutartį 2012/01/18, pagal kurią atsakovė K. G. UAB „Eurolinkas“ paskolino 110 000 Eur, ir 2013 m. sausio 20 d. Paskolos sutartį 2013/01/20, pagal kurią atsakovė K. G. UAB „Eurolinkas“ paskolino 50 000 Eur, kaip tariamus sandorius, buvo atmestas. Apeliantės teigimu, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad šios paskolų sutartys negalėjo būti realiai sudarytos, nes bendrovei realiai nebuvo perduotos paskolų sutartyse nurodytos piniginės lėšos (paskolų dalykas).
38. Pagal CK 1.86 straipsnį, kuriame pateikta tariamojo sandorio sąvoka, negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014). Tikrieji šalių ketinimai, sudarant sandorį, identifikuojami ne pagal atskiras kurias nors aplinkybes, bet vertinant visas jas kompleksiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).
39. Apeliantė nurodo, kad ginčijamos paskolų sutartys yra fiktyvios (tariamieji sandoriai), atsakovė realiai nepaskolino bendrovei 160 000 Eur, nes tokių piniginių lėšų sumos negalėjo turėti. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
40. Priešingai nei nurodo apeliantė, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. dirbo OOO „Darmeda“, o laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 16 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. dirbo OOO „Medeca“ ir turėjo 4,93 procentus bendrovės akcijų, kurių vertė 710 000 RUB. Teismui pateiktos 2014 m. liepos 8 d. OOO „Medeca“ ir 2014 m. vasario 20 d. OOO „Darmeda“ pažymos apie K. G. metines pajamas patvirtina, kad atsakovei dirbant OOO „Medeca“ per metus jai būdavo išmokamas 8 352 000 RUB dydžio darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, o dirbant OOO „Darmeda“ – per metus būdavo išmokamas 522 000 RUB dydžio darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, t. y. atsakovės metinės pajamos iš darbo santykių sudarydavo 8 874 000 RUB (210 058,43 Eur) per metus). Šie įrodymai paneigia ieškovės argumentus dėl duomenų apie atsakovės iki 2013 metų gautas pajamas nebuvimo. Be to, be įrodymų apie atsakovės pajamas iš darbo santykių, byloje pateikta 2006 m. gruodžio 16 d. pinigų dovanojimo sutartis, kuria K. G. jos motina N. K. O. padovanojo 2 000 000 RUB (57 537,07 Eur).
41. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pagal 2012 m. sausio 18 d. paskolos sutartį Nr. 2012/01/18 110 000 Eur paskola buvo suteikta pagal šiuos kasos pajamų orderius: 2012 m. liepos 24 d., 2012 m. rugsėjo 10 d., 2012 m. spalio 9 d. ir 2012 m. gruodžio 18 d. po 20 000 Eur; 2012 m. spalio 21 d. – 30 000 Eur. Pagal 2013 m. sausio 20 d. paskolos sutartį Nr. 2013/01/20 50 000 Eur buvo suteikta pagal šiuos kasos pajamų orderius: 2013 m. sausio 22 d. ir 2013 m. vasario 15 d. po 20 000 Eur; 2013 m. kovo 10 d. 10 000 Eur. Be to, 2017 m. spalio 3 d. Šiaulių apskrities VMI priešpriešinės informacijos surinkimo pažymoje nurodyta, kad pagal operatyviam patikrinimui pateiktus 2012–2013 metų kasos pajamų orderių kvitus, K. G. į įmonės kasą, kaip savininko įnašus, sąskaitos papildymui 2012 metais įnešė iš viso 110 000 Eur, o 2013 metais – 50 000 Eur. Šie duomenys paneigia apeliantės teiginius, kad bendrovei realiai nebuvo perduotos paskolų sutartyse nurodytos piniginės lėšos.
42. Atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė ir paskolos sutarčių tariamumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį ieškovės reikalavimą atmetė.
43. Pažymėtina, kad apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė jokių pagrįstų argumentų dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo, o tik išdėstė analogišką ieškinyje nurodytai poziciją. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, nėra pagrindo spręsti, kad šioje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo pagrindus, ar proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, ar netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.
44. Kiti apeliantės argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
45. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
46. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį apeliantės bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Atsakovė nepateikė įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2022 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.