Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Jurisdictus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Jurisdictus“ ieškinį atsakovams A. B. ir D. A. dėl išlaidų priteisimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, trečiasis asmuo G. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

13. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

14. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

15. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovų A. B. ir D. A. pareigos solidariai atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo. Ieškovė UAB „Jurisdictus“ savo patikslintą reikalavimą dėl išlaidų priteisimo argumentavo tuo, kad 2013 m. lapkričio 16 d. buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas, kuriuo automobilis Ford Fiesta valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl KET pažeidimo, buvo priverstinai nuvežtas ir saugomas UAB „Sauda“ aikštelėje nuo 2013 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. spalio 6 d. UAB „Sauda“ 2017 m. spalio 6 d. priėmimo-perdavimo aktu Nr.22-74 perleido ieškovei turėtą reikalavimo teisę išieškoti išlaidas - iš viso 2623,14 EUR (nuo 2013-11-16 iki 2017-10-06) už transporto priemonės Ford Fiesta valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla atsakovo D. A. atžvilgiu buvo nutraukta (administracinės teisės pažeidimo byla Nr.AN2.6-12924-536/2014), o transporto priemonė Ford Fiesta valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinta A. B.. Ieškovės teigimu, būtent atsakovai turi atlyginti nurodytas išlaidas, t. y. atsakovas A. B. – kaip automobilio savininkas, o D. A. – kaip valdytojas. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas, vertindamas nagrinėjamoje byloje surinktus rašytinius įrodymus, teismo posėdžio metu nustatytas faktines bylos aplinkybes ir šalių bei jų atstovų paaiškinimus, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog 2013 m. lapkričio 16 d. minėtos transporto priemonės savininku buvo G. V., o valdytoju - D. A., kuriems pagal įstatymą ir kyla pareiga atlyginti ieškovo automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas, todėl atsakovui A. B. nekyla pareiga atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Nustatęs, kad nagrinėjamoje byloje nei vienam iš atsakovų nebuvo siųsti nei pranešimai apie susidariusią skolą, nei raginimai ją atlyginti, teismas konstatavo, kad konkrečiu atveju, ieškovė nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdama nustatyti tikruosius asmenis, į kuriuos turėtų būti nukreiptas skolos išieškojimas, t. y. ji veikė neprofesionaliai ir nerūpestingai ir, būtent dėl ieškovės aplaidumo bei delsimo nustatyti atsakingus asmenis susidarė 2623,14 EUR įsiskolinimas. Nesant pagrindo pateisinti tokį ieškovės neveikimą ir laikyti jį protingu, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalimis, nematė pagrindo ieškovės prašomą priteisti sumą laikyti pagrįsta ir pažymėdamas, kad per visą ieškinyje nurodytą laikotarpį nei vienas iš atsakovų nebuvo informuojamas apie susidariusią skolą, teismas padarė išvadą, kad ieškovei neįrodžius reikalavimo dėl susidariusio įsiskolinimo priteisimo solidariai iš atsakovų, ieškinys laikomas nepagrįstu ir yra atmetamas. Nesutikusi su tokiu pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės ieškinį patenkinti ir priteisti solidariai iš atsakovų D. A. ir A. B. 2623,14 EUR išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Apeliantės teigimu, teisės aktai įtvirtina ne tik solidarią transporto priemonės savininko ir valdytojo atsakomybę dėl išlaidų už transporto nuvežimą ir saugojimą, bet ir abiejų minėtų asmenų pareigą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad atsakovas D. A. (t. y. transporto priemonės valdytojas) automobiliu nesidomėjo ir jokių veiksmų dėl jo atsiėmimo neatliko. Būtent dėl D. A. neveikimo nesiimant veiksmų dėl transporto priemonės atsiėmimo ir neteisėto veikimo sąlygojusio transporto priemonės priverstinį nuvežimą susidarė nagrinėtina situacija. Be to, viešame transporto priemonių registre VĮ „Regitra“ transporto priemonės Ford Fiesta Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku yra nurodytas G. V., tačiau 2014-12-23 Vilniaus miesto apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. AN2.6.-12924-536/2014 konstatuota, jog G. V. automobilį pardavė atsakovui A. B. – transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. 2014-12-23 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje yra įsiteisėjęs. Taigi susidarius situacijai, kai rašytinė transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nors automobilis parduotas, apeliantės vertinimu, teismas sprendime įtvirtino nekalto ir su pažeidimais nesusijusio asmens – G. V. pareigą atlyginti susidariusias transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir klausimas išspręstas iš esmės – ieškovės ieškinys patenkintas. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys atsakovų A. B. ir D. A. atžvilgiu dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl transporto priemonės valdytojo D. A. atsakomybės

16. Apeliantė (ieškovė) kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinio reikalavimas transporto priemonės valdytojo D. A. atžvilgiu, nurodo, jog teisės aktai įtvirtina ne tik solidarią transporto priemonės savininko ir valdytojo atsakomybę dėl išlaidų už transporto nuvežimą ir saugojimą, bet ir abiejų minėtų asmenų pareigą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Apeliantės teigimu, būtent dėl D. A. neveikimo nesiimant veiksmų dėl transporto priemonės atsiėmimo ir neteisėto veikimo sąlygojusio transporto priemonės priverstinį nuvežimą susidarė nagrinėtina situacija, todėl priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas D. A., būdamas transporto priemonės valdytoju turi pareigą atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.

17. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sutinka su tokiomis apeliantės (ieškovės) išreikštomis abejonėmis dėl pirmosios instancijos teismo konstatuotos faktinės aplinkybės, kad transporto priemonės valdytojo D. A. atsakomybę paneigia ieškovės neprofesionalumas ir nerūpestingumas ir būtent dėl ieškovės aplaidumo bei delsimo nustatyti atsakingus asmenis susidarė 2623,14 EUR įsiskolinimas. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, tarp jų įrodymų vertinimo taisykles, teisingai analizavo bylos aplinkybes ir įrodymus, ar faktines aplinkybes nustatė pagal byloje esančius įrodymus, pirmiausia pažymėtina, kad kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, kt.).

18. Įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2018).

19. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, jei jų šaltinis yra asmuo, jis turi būti objektyvus dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymų visuma teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).

20. LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Tai, kad turintis teisę vykdyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo ūkinę komercinę veiklą ūkio subjektas taip pat turi teisę imti už tai atlyginimą, o priverstinai nuvežtos ir saugomos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo pareiga šį atlyginimą sumokėti yra imperatyviai reglamentuota įstatyme, t. y. SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Pažymėtina, kad šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2009-03-19 įsakymo Nr. 5-V-200 „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo ir transporto priemonių važiuoklės užblokavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 18 punkte be kita ko įtvirtinta, jog policijos įstaigos įgaliotas pareigūnas, priėmęs sprendimą grąžinti priverstinai nuvežtą transporto priemonę jos savininkui (valdytojui) išduoda Tvarkos aprašo 3 priede nustatytos formos leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Taigi aukščiau paminėtos teisės aktų nuostatos įtvirtina ne tik solidarią transporto priemonės savininko ir valdytojo atsakomybę dėl išlaidų už transporto nuvežimą ir saugojimą, bet ir abiejų minėtų asmenų pareigą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę.

21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013 yra išaiškinęs, jog priverstinis transporto priemonės paėmimas ir saugojimas kvalifikuotinas kaip pasauga trečiojo asmens naudai, sukurianti pareigas tiek saugotojui, tiek ir transporto priemonės valdytojui ir savininkui. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009, teisinio reglamentavimo aiškinimas, kad viešosios teisės pažeidėjas neprivalo atlyginti su transporto priemonės transportavimu ir saugojimu susijusių išlaidų, prieštarautų ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam protingumo principui, o šios pareigos įtvirtinimas bylos nagrinėjimo metu galiojančios redakcijos SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje tik patvirtina nurodyto išaiškinimo pagrįstumą.

22. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje esančius duomenis teisėjų kolegija pastebi, kad pranešimai transporto priemonės valdytojui, t. y. atsakovui D. A., nebuvo siųsti dėl to, kad pažeidėjas slapstėsi, neteisėtai pasišalino iš įvykio vietos, dėl ko nepasirašė priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte, taip pat nesidomėjo transporto priemonės likimu ir neinformavo pirminio kreditoriaus UAB „Sauda“ apie administracinio teisės pažeidimo byloje priimtą nutarimą, nesikreipė į policiją dėl leidimo atsiimti transporto priemonę gavimo, dėl ko Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos (toliau - VPK KPV) atsakyme (el. b.l. 19), kuris buvo gautas ieškovei ieškant informacijos apie kaltus asmenis, nebuvo nurodyti jokie atsakovo D. A. duomenys. Byloje pateikti rašytiniai taip pat patvirtina, kad pirminis kreditorius UAB „Sauda“ siekdamas surasti ir išsiaiškinti kaltus asmenis užklausinėjo viešus registrus (t. y. VĮ „Regitra“, Gyventojų registras), kreipėsi į VPK KPV dėl informacijos gavimo, bei į antstolius dėl ikiteisminio tarpininkavimo paslaugos teikimo ir antstolių pagalbos ieškant atsakovus (el.b b.l. 18-22). Tuo tarpu atsakovas D. A. elgėsi priešingai, t. y. slapstėsi nuo policijos pareigūnų, antstolių, neregistravo duomenų viešuose registruose, net ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepateikė aiškios informacijos apie tai, kas yra automobilio savininkas, iš ko automobilis buvo gautas pažeidimo dieną, nesidomėjo automobiliu. Taigi akivaizdu, jog būtent atsakovas D. A., o ne ieškovė sąlygojo transporto priemonės saugojimo išlaidų atsiradimą. Kitaip tariant, atsakovas D. A., būdamas atsakingu ir rūpestingu transporto priemonės valdytoju, privalėjo pasidomėti jo valdyto automobilio likimu, turėjo visas sąlygas išsiaiškinti automobilio buvimo vietą jeigu jam buvo ji nežinoma, tačiau šia galimybe nepasinaudojęs, elgėsi pasyviai ir neapdairiai, kas turėjo įtakos transporto priemonės saugojimo trukmei.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiame kontekste taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pats atsakovas D. A. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė (tą teismas konstatavo ir teismas skundžiamame sprendime), kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarime (admin.byla Nr.AN2.6-12924-536/2014) yra aiškiai nurodyta, kad automobilis grąžintas jo savininkui A. B., todėl daugiau juo (automobiliu) nesidomėjo. Tai reiškia, jog atsakovas žinojo apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę, tačiau dėl savo paties subjektyvaus vertinimo nusprendė visiškai nesidomėti tolesniu dėl jo paties neteisėtų veiksmų priverstinai nuvežto automobilio likimu.

24. Apibendrindama aukščiau išdėstytą teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, netinkamai taikė ir išaiškino įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso taisykles ir padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, jog transporto priemonės valdytojo D. A. atsakomybę paneigia ieškovės neprofesionalumas ir nerūpestingumas, todėl būtent dėl ieškovės aplaidumo bei delsimo nustatyti atsakingus asmenis susidarė 2623,14 EUR įsiskolinimas. Atsižvelgiant į tai, apeliantės skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys atsakovo transporto priemonės valdytojo D. A. atžvilgiu, naikintina, konstatuojant, jog atsakovas D. A., būdamas transporto priemonės Ford Fiesta valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoju, yra atsakingas už minėtos transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, kurias patyrė ieškovė UAB „Jurisdictus“ (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl transporto priemonės Ford Fiesta valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininko

25. Apeliantė (ieškovė) taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė ieškovės ieškinį atsakovo A. B. atžvilgiu konstatuodamas, jog labiau tikėtina, kad transporto priemonės savininku yra ne atsakovas A. B., o trečiasis asmuo G. V.. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas ginčijame sprendime įtvirtino nekalto ir su pažeidimais nesusijusio asmens – G. V. pareigą atlyginti susidariusias transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas.

26. Vertindama šį apeliantės teiginį, teisėjų kolegija visų pirma norėtų pažymėti, jog šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009). Taigi, ieškovui pareiškus reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti, tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektui, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti šalių kilusį ginčą. Nustačius, kad konkretus asmuo nėra materialinio teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį, nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą atsakovą byloje.

27. Pagal CPK 45 straipsnio, reglamentuojančio netinkamos šalies pakeitimą tinkama, 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal šios teisės normos prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva; tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-330/2014). Tik ieškovui aiškiai išreiškus savo valią dėl atsakovo pasirinkimo ir nesutinkant atsakovo pakeisti kitu pagal CPK 45 straipsnio 3 dalį teismas turi bylą nagrinėti iš esmės.

28. Pažymėtina ir tai, kad teismas, nagrinėdamas ginčą ir nustatęs, jog ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turėtų atsakyti, negali apsiriboti formaliu netinkamos šalies konstatavimu ir tuo pagrindu atmesti ieškinį, bet turi išnaudoti visas bylos išnagrinėjimo iš esmės galimybes, tarp jų – ir pasiūlyti pakeisti netinkamą šalį tinkama (CPK 45 straipsnis). Tai atitinka civilinio proceso tikslus (CPK 2 straipsnis), civilinės bylos nagrinėjimo koncentruotumo bei ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), teismo pareigą rūpintis išsamiu bylos aplinkybių atskleidimu ir tinkamu bylos išnagrinėjimu (CPK 8 straipsnis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teismo pareigos pasiūlyti ieškovui pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, ne kartą yra nurodęs, kad teismas neturi apsiriboti vien gramatiniu CPK 45 straipsnio 1 ir 3 dalių aiškinimu, o, vadovaudamasis CPK 7 straipsnyje įtvirtintais proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, CPK 45 straipsniu, 230 straipsnio 1 dalimi, 243 straipsniu, privalo išaiškinti šalims teisę pakeisti netinkamą atsakovą bei išaiškinti šalies nepakeitimo procesinius padarinius. Kai teismas to nepadaro, t. y. nesiūlo ieškovui pakeisti netinkamo atsakovo ir nepaaiškina netinkamos šalies nepakeitimo procesinių pasekmių, sprendžiama, jog padarytas esminis teisės normų pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2011).

29. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad viešame transporto priemonių registre VĮ „Regitra“ transporto priemonės Ford Fiesta valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku yra nurodytas G. V. (trečiasis asmuo) kuris, apeliantės teigimu, automobilį yra pardavęs atsakovui A. B.. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šį ieškovės nurodytą faktą patvirtinantys įrodymai į bylą nebuvo pateikti, kadangi teismui nebuvo pateikta nei transporto priemonės Ford Fiesta valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartis, nei duomenys apie minėto sandorio registravimą VĮ „Regitra“. Siekdama įrodyti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės ieškinį atsakovo A. B. atžvilgiu, apeliantė remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu (admin. byla Nr.AN2.6-12924-536/2014), kuriame yra nurodyta, kad tarp G. V. ir A. B. įvyko automobilio pirkimo pardavimo sandoris, kuris liko neįformintas, todėl transporto priemonė grąžinta savininkui A. B.. Sutiktina su apeliante, kad automobilis iš esmės galėjo būti parduotas ir žodinės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, kadangi 2014 m. CK 1.73 straipsnio 1 dalies redakcijoje nebuvo numatyta, kad transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis turėtų būti sudaroma raštu, kas yra nustatyta šiuo metu. Tačiau bet kuriuo atveju, ir esant žodiniam susitarimui, turi būti įrodytos sandorio sudarymą, t. y. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą patvirtinančios sąlygos. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Taigi nesudarius rašytinės automobilio pirkimo – pardavimo sutarties, transporto priemonės savininko pasikeitimas pirmiausia turi būti įrodytas, įrodant, kad automobilis buvo perduotas kitam asmeniui (pirkėjui), perduodant jam automobilio dokumentus, užtikrinant pastarajam jo valdymą.

30. Išanalizavusi ir įvertinusi aukščiau minėtos administracinės bylos Nr.AN2.6-12924-536/2014 duomenis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 23 d. nutarime spręsdamas klausimą dėl saugojimo aukštelėje laikomo automobilio, tapusio teisės pažeidimo įrankiu, rėmėsi tik G. V. (t. y. trečiojo asmens) paaiškinimais, jog automobilis buvo parduotas A. B., tačiau šių teiginių, kaip matyti iš bylos medžiagos, G. V. nepagrindė jokiais kitais objektyviais duomenimis ir įrodymais, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar ši administracinėje byloje nustatyta faktinė aplinkybė gali būti laikoma prejudiciniu faktu. Juolab viešojo registro duomenys patvirtina savininku buvus trečiąjį asmenį G. V.. Šias abejones sustiprina ir į tai, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra išreikštos ir pačių atsakovo A. B. ir trečiojo asmens G. V. pozicijos dėl automobilio valdymo teisinio pagrindo, kadangi nei vienas iš jų nepateikė atsiliepimų ieškovo ieškinį, nedalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

31. Nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nors Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarime (admin. byla Nr.AN2.6-12924-536/2014) ir yra nurodyta, kad tarp G. V. ir A. B. įvyko automobilio pirkimo pardavimo sandoris, kuris liko neįformintas, ir todėl transporto priemonė grąžinta savininkui A. B., nagrinėjamos bylos kontekste tai nesudaro pagrindo neginčytinai išvadai, kad būtent A. B. yra minėto automobilio savininkas. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas analizuodamas nagrinėjamoje byloje surinktus rašytinius įrodymus, teismo posėdžio metu nustatytas faktines bylos aplinkybes ir šalių bei jų atstovų paaiškinimus ir padaręs išvadą, kad labiau tikėtina, jog 2013 m. lapkričio 16 d. minėtos transporto priemonės savininku buvo trečiasis asmuo G. V., t. y. bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys yra pareikštas netinkamam asmeniui, kuris turėtų atsakyti pagal ieškovės UAB “Jurisdictus” ieškinį, turėjo pasiūlyti ieškovei spęsti klausimą dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama klausimą. Susipažinus su pirmosios instancijos teisme 2018 m. lapkričio 143 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašu matyti, kad bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškovės UAB “Jurisdictus” ieškinys yra pareikštas netinkamam asmeniui, kuris turėtų atsakyti pagal ieškinį, pirmosios instancijos teismas pažeidęs CPK 7 straipsnyje, CPK 45 straipsnyje, CPK 230 straipsnio 1 dalyje bei 243 straipsnyje įtvirtintas nuostatas neįvykdė išaiškinimo pareigos ir nepasiūlė ieškovei pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu.

32. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog CPK 320 straipsnio 1 dalis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliacinio skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimu. CPK 329 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimą panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kaip jau aukščiau šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo konstatuota, kad CPK 45 straipsnio pažeidimas, kai teismas nepasiūlo ieškovui pakeisti atsakovą tinkamu, traktuotinas kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Pagal CPK 320 straipsnio nuostatas bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas ex officio turi nustatyti, ar byloje nepadaryta esminių pažeidimų, kurie lemtų būtinybę pripažinti esant absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, net jei tokie pažeidimai neįvardijami šalių procesiniuose dokumentuose. Dėl to tinkamo atsakovo nustatymo ir teismo pareigos pasiūlyti šaliai pakeisti kitą šalį tinkama vykdymo klausimų nagrinėjimas negali būti laikomas neteisėtu apeliacinio skundo ribų peržengimu.

33. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje buvo visos prielaidos bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui pasiūlyti ieškovei pakeisti atsakovą A. B. tinkamu atsakovu, tačiau teismas CPK 45 straipsnyje nustatyta tvarka neišsprendė šioje byloje tinkamo atsakovo procesinės padėties klausimo. Teismas galėjo nagrinėti bylą iš esmės tik ieškovei išreiškus nesutikimą dėl netinkamos šalies pakeitimo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas pagal CPK 45 straipsnį nepasiūlė ieškovei keisti atsakovą A. B. į tinkamą šalį, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, yra esminis procesinis pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tuo tarpu ištaisyti šio pažeidimo apeliacinės instancijos teisme negalima, nes tinkamo atsakovo, turinčio pareigą atsakyti pagal ieškovo reikalavimą, įtraukimas galimas tik pirmosios instancijos teisme, dėl to apeliantės ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje teismas ieškovės ieškinį atsakovo A. B. atžvilgiu atmetė naikintinas ir byla šioje dalyje perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalyje).

Dėl skolos dydžio

34. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pirmosios instancijos teismas atmetęs ieškovės UAB “Jurisdictus” ieškinį dėl išlaidų priteisimo už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą atsakovų A. B. ir D. A. atžvilgiu, nesprendė klausimo dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, dydžio pagrįstumo ir teisėtumo.

35. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, teismas spręsdamas klausimą dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimą dydį iš transporto priemonės savininko ir valdytojo, turėtų išsamiai įvertinti visas bylos aplinkybes, nustatyti, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Pažymėtina, jog teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas nustatytų, kad saugojimo paslaugų teikėjo veikla yra susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu, teismo priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

36. Be to, atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys, kad atsižvelgiant į transporto priemonės saugojimo laiką, skaičiuojamą nuo transporto priemonės nuvežimo dienos (2013-11-16) iki skolos perdavimo UAB „Jurisdictus“ dienos (2017-10-06), ieškovė prašomą priteisti įsiskolinimo sumą skaičiuoja tik už trejų metų laikotarpį.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą dalyje, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys atsakovo A. B. atžvilgiu, išnagrinėjo pažeisdamas civilinio proceso normas, reglamentuojančias netinkamos šalies pakeitimą tinkama (t. y. pirmosios instancijos teismas pagal CPK 45 straipsnį nepasiūlė ieškovei UAB “Jurisdictus” keisti atsakovą A. B. į tinkamą šalį), įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko išnagrinėti bylą šioje dalyje apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, nes tai ribotų byloje dalyvaujančių asmenų apeliacijos teises. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria teismas ieškovės ieškinį atsakovo A. B. atžvilgiu atmetė, naikintinas, grąžinant bylą šioje dalyje iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (329 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškovės ieškinį atsakovo transporto priemonės valdytojo D. A. atžvilgiu, neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, netinkamai taikė ir išaiškino įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso taisykles, materialinės teisės bei procesines normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys transporto priemonės valdytojo D. A. atžvilgiu, naikintinas, konstatuojant, jog atsakovas D. A., būdamas transporto priemonės Ford Fiesta valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoju, yra atsakingas už minėtos transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, kurias patyrė ieškovė UAB „Jurisdictus“ (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, spręsdamas klausimą dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, dydžio, pirmosios instancijos teismas turėtų atsižvelgti į šios apeliacinės instancijos teismo nutarties 35-36 punktuose nurodytas aplinkybes, bei aspektus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, dėl skundo argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidomis nepasisakytina, kadangi procesinis šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas turės būti išspręstas pirmosios instancijos teisme iš naujo atsižvelgus į visos bylos procesinę baigtį (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimą dalyje, kuria atmestas ieškovės UAB “Jurisdictus” ieškinys atsakovo D. A. atžvilgiu, panaikinti, konstatuojant, jog atsakovas D. A., būdamas transporto priemonės Ford Fiesta valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoju, yra atsakingas už minėtos transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, kurias patyrė ieškovė UAB „Jurisdictus“.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimą dalyje, kuria atmestas ieškovės UAB “Jurisdictus” ieškinys atsakovo A. B. atžvilgiu, panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.