Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.8. 2.6.8.1.; 2.6.8.6.; 2.6.8.7.; 3.2.4.11.; 3.3.1.18.1

2023 m. spalio 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj ir Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovei Kretingalės kooperatinės žemės ūkio bendrovei dėl skolos priteisimo ir atsakovės Kretingalės kooperatinės žemės ūkio bendrovės priešieškinį ieškovui A. D. dėl skolų priteisimo ir įskaitymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. D. (toliau – ir ieškovas) pateiktu ieškiniu teismo prašė iš atsakovės Kretingalės kooperatinės žemės ūkio bendrovės (toliau – Bendrovė arba atsakovė) priteisti 1 741,89 Eur skolą, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 1 741,89 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teigė, kad jis atsakovei pateikė apmokėti PVM sąskaitas faktūras už žemės nuomą / subnuomą, kurių bendrą sumą sudarė 4 840,10 Eur. Teigė, kad atsakovė jo pateiktas sąskaitas apmokėjo, tačiau liko skolinga 3 011,47 Eur pagal sąskaitą 2021-02-17 ALD Nr. 90. Ieškovas nurodė, kad jis atsakovei yra skolingas 1 269,58 Eur pagal jos pateiktą 2021-12-31 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 638. Ieškovas teigė, kad jis įskaitė atsakovės 1 269,58 Eur reikalavimą pagal 2021-12-31 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 638 į savo 3 011,47 Eur priešpriešinį reikalavimą bendrovei pagal 2021-02-17 sąskaitą faktūrą ALD Nr. 90 ir apie tai raštu pranešė atsakovei. Teigė, kad atsakovė jam liko skolinga 1 741,89 Eur.

2. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. liepos 4 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės 1 741,89 Eur skolą, 8 (aštuonių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. liepos 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

3. Atsakovė pateikė prieštaravimus dėl ieškovo ieškinio ir Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. liepos 4 d. priimto preliminaraus sprendimo. Atsakovė nesutiko su ieškovo atliktu įskaitymu. Nurodė, kad ji verčiasi žemdirbyste, t. y. žemės dirbimu, sėja, derliaus nuėmimu, sandėliavimu, agropaslaugomis ir servisu. Teigė, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2022 m. balandžio 4 dienos buvo atsakovės pajininkas (ne narys). Teigė, kad ieškovas iki 2014 m. gegužės mėnesio buvo atsakovės darbuotojas pagal darbo sutartį. Atsakovė nurodė, kad 2022 m. balandžio 4 d. atsakovės visuotinis narių susirinkimas vienbalsiai priėmė sprendimą pašalinti ieškovą iš bendrovės pajininkų (ne narių) ir grąžinti jam už pajų įneštą pajinį įnašą. Teigė, kad ieškovas kaip ir ji užsiima ta pačia veikla, t. y. ieškovas yra ūkininkas ir užsiima žemės ūkio veikla. Nurodė, kad ieškovo ir atsakovės dirbami plotai dažnu atveju ribodavosi vienas su kitu, įsiterpdavo tarpusavyje ((duomenys neskelbtini)). Teigė, kad apie 2006 metais ieškovas ir atsakovės tuo metinis vadovas G. L. žodžiu susitarė apsimainyti kai kuriais dirbamais laukais. Teigė, kad toks susitarimas buvo priimtas dėl abipusės naudos. Nurodė, kad tiek ieškovo, tiek atsakovės dirbami laukai buvo išsidėstę netvarkingomis formomis, tai tiek ieškovui, tiek atsakovei sunkino laukų apdirbimą.

4. Teigė, kad toks susitarimas leido abiem šalims didinti darbo produktyvumą, mažinti išlaidas – viename plote tvarkingai išsidėsčiusius laukus apdirbti (tręšti, sėti, prižiūrėti, pjauti ir pan.). Nurodė, kad šalių žodinis susitarimas dėl apsikeitimo dirbamais plotais truko maždaug nuo 2006 metų iki 2017 m. pabaigos. Teigė, kad jai šis šalių susitarimas finansiniu požiūriu buvo mažiau naudingas, kadangi atsakovė buvo perdavusi ieškovui naudotis apie 14 ha plotą, o tuo tarpu ieškovas buvo mainais perdavęs atsakovei naudotis tik apie 9 ha plotą. Nurodo, jog šalys buvo sutarusios, kad šie mainai įsiterpusiais žemės plotais nebus atlygintiniai, t. y. nė viena šalis nemokės kitai šaliai nuomos už apsikeičiamus dirbamų laukų plotus. Atsakovė sutiko, kad 2006–2013 metais dirbo 9,075 ha ploto žemę, nurodytą ieškovo 2013-10-11 sąraše. Tačiau atsakovė nesutiko su žemės nuomos mokesčio skaičiavimu (nes šalys mainėsi dirbama žeme). Atsakovė nesutiko su ieškovo nurodytomis žemės nuomos kainomis – 10 398 Lt (3 011,47 Eur). Atsakovės teigimu, ji ieškovui 2006–2017 metų laikotarpiu leido naudotis dvylika sklypų (kai kurie buvo atsakovės valdomi nuomos teise, kai kurie priklausė pačiai atsakovei). Teigė, kad šių žemės sklypų bendras plotas buvo 14,3909 ha, todėl bendra ieškovo nesumokėto nuomos mokesčio suma atsakovei lygi 8 038,82 Eur.

5. Atsakovė teigė, kad jeigu ieškovas neigia, kad šalys buvo susitarusios apsimainyti žemės plotais neatlygintinai, tai tuomet ieškovas yra skolingas atsakovei 8 038,82 Eur sumą už žemės nuomą už 2006–2017 metų laikotarpį, todėl atsakovė 2022-06-20 išrašė ieškovui PVM sąskaitą faktūrą 8 038,82 Eur sumos Nr. KKŽUB110491504. Atsakovė teigė, kad faktą, jog žemės sklypai buvo perduoti ieškovui valdyti, įrodo pridedamas Nacionalinės mokėjimo agentūros prie ŽŪM 2022-03-18 raštas (toliau – NMA raštas). Nurodė, kad NMA raštas įrodo, nors būtent atsakovė nuosavybės / nuomos teise valdė minėtus žemės sklypus, kad juos faktiškai dirbdavo ir pasėlius deklaruodavo ieškovas. Teigė, jog tai patvirtina, kad šalių apsikeitimas sklypais realiai vyko. Nurodė, kad 2006 metais šalys sudarė žemės mainų sutartį. Nors mainų sutarties (CK 6.432 straipsnis) samprata apima tik mainymąsi daiktais nuosavybės teise, tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnio 3 dalis leidžia šalims sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Teigė, kad nagrinėjamu atveju šalys sudarė susitarimą, turintį mainų ir žemės nuomos sutarčių elementų. Papildomai pažymėjo, kad daliai ieškovo reikalavimo neabejotinai yra taikytina ieškinio senatis. Nurodė, kad ieškinys yra pareikštas 2022-06-29, o ieškovas teoriškai galėtų reikalauti priteisti jam žemės nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2012-06-29. Todėl, atsakovės teigimu, tai reiškia, kad ieškovo reikalavimas priteisti žemės nuomos mokestį už 2006, 2007, 2008, 2009, 2010, 2011 metus ir 2012 m. pirmuosius šešis mėnesius yra atmestinas vien ieškinio senaties pagrindu.

6. Pažymėjo, jog ieškovas buvo ne kartą raštu informuotas, kad bendrovė nepriima ir neakceptuoja ieškovo 2021-02-17 sąskaitos Nr. ALD 90 už tariamą žemės nuomą (3 011,47 Eur sumai).Teigė, kad nepagrįstos sąskaitos išrašymas nesukuria bendrovei prievolės ją apmokėti, taip pat nesukuria ieškovui teisės įskaityti tariamus tarpusavio priešpriešinius reikalavimus. Nurodė, kad ji nėra ieškovui skolinga, todėl jis neturėjo reikalavimo teisės atsakovės atžvilgiu ir pranešimas apie įskaitymą yra neteisėtas.

7. 2022 m. rugpjūčio 5 d. Klaipėdos apylinkės teisme gautas ieškovės Kretingalės kooperatinės žemės ūkio bendrovės (toliau – ir ieškovė arba Bendrovė) ieškinys atsakovui A. D. (toliau – ir atsakovas) dėl skolos priteisimo. 2022 m. rugpjūčio 9 d. Klaipėdos apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo nutartimi buvo sujungta civilinė byla Nr. e2-8253-1180/2022 su civiline byla Nr. e2-8011-904/2022 (ankstesnis Nr. e2-7172-904/2022) į vieną bylą.

8. Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovės prieštaravimus nurodydamas, jog nesutinka su atsakovės pateiktais prieštaravimais, taip pat su prijungtos civilinės bylos ieškinio reikalavimu atsakovei iš ieškovo priteisti 1 269,58 Eur pagal 2021-12-31 PVM sąskaitą faktūrą Nr. KKZUB110491396 už žemės nuomą 2021 metais. Prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Pažymėjo, jog atsakovės prašoma priteisti iš ieškovo 1 269,58 Eur suma jo buvo įskaityta į priešpriešinį ieškovo reikalavimą, todėl ieškovo prievolė yra pasibaigusi (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Teigė, jog aplinkybė, kad atsakovė su įskaitymu nesutinka, neturi teisinės reikšmės, kadangi įskaitymas neprivalo būti atliekamas šalių susitarimu, tam pakanka vienos šalies pareiškimo ir pranešimo apie atliktą įskaitymą (CK 6.131 straipsnio 1, 2 dalys). Patvirtino, jog ieškovo laukai buvo įsiterpę į bendrovės laukus, ieškovas sutiko, kad ieškinyje ieškovės nurodytus laukus nuo 2006 metų dirbtų atsakovė. Teigė, kad atsakovė daug metų jokia forma neatsiskaitė už ieškovo perduotus naudoti laukus, todėl 2013-10-13 ieškovas surašė ir pateikė bendrovei laukų, už kuriuos pareikalavo atsiskaityti, sąrašą su skolos apskaičiavimu.

9. Ieškovas teigė, kad atsakovė melagingai nurodė, jog neva nuo 2006 metų šalis siejo žodinis susitarimas dėl apsimainymo sklypais neatlygintinai. Nurodė, jog pateikti įrodymai paneigia tokią atsakovės versiją. Teigė, kad atsakovė nepagrindžia 2005–2017 metais tariamai ieškovo dirbtų sklypų duomenų. Pažymėjo, kad iki 2013 metų dabartinis atsakovės vadovas V. L. bendrovėje net nedirbo ir nežino buvusios situacijos. Nurodo, kad minėtame NMA rašte aiškiai nurodyta, kad informacija apie pasėlių deklaravimą pateikta tik nuo 2010 metų ir informacija teikiama tik apie tą laikotarpį, kai rašte nurodytiems sklypams Kretingalės KŽŪB turi valdymo teisę (nuomos ar nuosavybės). Pažymėjo, kad pačios atsakovės pateiktame NMA rašte nurodyta, jog 2010–2012 metais šiame žemės sklype deklaravo ganyklos pievas „kitas asmuo“, 2013 metais deklaravo pati atsakovė, o nuo 2014 deklaravo abi šalys kartu. Teigė, kad aplinkybė, jog tam tikrais metais žemės sklypus deklaravo ieškovas, visiškai nereiškia, kad juos suteikė atsakovė ir juo labiau, kad už tai ieškovas yra skolingas atsakovei. Nurodo, kad šalių žodiniu susitarimu žemės sklypais buvo susikeičiama tik nuo 2014 metų. Nurodė, kad atsakovė iškreipė faktus teigdama, jog ieškovui suteikė naudotis 14 ha plotą, o gavo tik apie 9 ha. Teigė, kad žemės sklypais buvo pradėta mainytis po 2013 metų, todėl sklypų mainai buvo maždaug tolygūs, be to, šalys viena kitai nekėlė reikalavimų. Teigė, kad nuo 2014 iki 2017 metų laikotarpiu žemės sklypais buvo mainomasi pagal žodinį susitarimą, o nuo 2018 metų buvo sudaromos rašytinės nuomos arba subnuomos sutartys.

10. Nurodė, kad atsakovės ne kartą buvo reikalaujama atsiskaityti pagal 2013 metais pateiktą sąrašą, bendrovės vadovas vis prašydavo palaukti (dėl sunkios finansinės padėties). Teigė, kad prieš pateikiant bendrovei 2013-10-13 sąrašą dėl atsiskaitymo už nuomą ir nujaučiant, kad dėl sunkios bendrovės finansinės padėties bus vengiama greitai atsiskaityti, ieškovas siūlė atsiskaityti paslaugomis. Tuo tikslu ieškovas samdė javų kūlimui bendrovės kombainus, buvo nukulta 37 ha javų ir rapso. Ieškovas siūlė, kad paslaugos ieškovui padengs bendrovės skolą už ieškovo žemės naudojimą. Tačiau atsakovė, motyvuodama sunkia finansine padėtimi, prašė palaukti atsiskaitymo, o pati už suteiktas paslaugas 2013-10-14 išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. KKŽŪB 1101843 su padidintais įkainiais 240,00 Lt už 1 ha kūlimo. Ieškovas siūlė atlikti tarpusavio skolų įskaitymą 2013-12-31 data, tai patvirtina 2014-04-23 skolų suderinimo aktas, tačiau tuometinis bendrovės vadovas G. L. ir buhalterė L. K. prašė ieškovo apmokėti sąskaitą, žadėdami netrukus atsiskaityti už žemės nuomą. Ieškovas atsakovės sąskaitą apmokėjo bankiniu pavedimu, o už žemės sklypų naudojimą atsakovė neatsiskaitė iki šiol. Ieškovas teigė, jog atsakovė pripažįsta, kad dirbo ieškovo 9,075 ha, tačiau nesutinka su sumų skaičiavimu. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovės prašymu buvo pateikęs visas prašomas žemės nuomos sutartis, atsiskaitymų su žemės savininkais pajamų-išlaidų kvitus, būtent todėl atsakovė niekad nereiškė jokių prieštaravimų apie nesutikimą su apskaičiavimu.

11. 2022-06-22 Kretingalės kooperatinė žemės ūkio bendrovė kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmai 2022-06-23 priėmė teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-7189-419/2022, kuriuo priteisė Kretingalės kooperatinei žemės ūkio bendrovei iš skolininko A. D. 1 269,58 Eur skolą, bylinėjimosi išlaidas. Skolininkui pareiškus prieštaravimus, Kretingalės kooperatinė žemės ūkio bendrovė 2022-08-03 pateikė ieškinį dėl 1 269,58 Eur skolos priteisimo iš skolininko A. D.. Ši byla buvo sujungta su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų civiline byla Nr. e2-333-904/2023.

12. Priešieškiniu atsakovė Kretingalės kooperatinė žemės ūkio bendrovė pareiškė ieškovui A. D. tris materialiuosius reikalavimus: pripažinti ieškovo 2022-06-17 įskaitymą negaliojančiu; priteisti iš ieškovo 1 269,58 Eur skolą pagal ieškovo pripažįstamą atsakovės 2021-12-31 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. KKŽŪB110491396 (žemės nuoma už 2021 metus); priteisti iš ieškovo 8 038,82 Eur skolą pagal atsakovės 2022-06-20 PVM sąskaitą faktūrą Nr. KKŽŪB110491504 (žemės nuoma už 2006–2017 metus).

13. Nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šios sąskaitos ir jose esančių duomenų teisingumą, pagrįstumą ir teisėtumą. Teigė, kad kadangi ieškinį ieškovas pareiškė 2022-06-29, tai maksimali jam priteistina suma gali būti lygi 638,25 Eur (pritaikius bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą), o ne 3 011,47 Eur. Atsakovė prašo teismo taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimams. Atsakovė prašė priteisti iš ieškovo 1 269,58 Eur skolą pagal ieškovo pripažįstamą atsakovės 2021-12-31 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. KKŽŪB110491396 (žemės nuoma už 2021 metus). Pažymėjo, jog šį reikalavimą ieškovas pripažįsta pagal 2021-12-31 PVM sąskaitą faktūrą Nr. KKŽŪB110491396, nes šią sąskaitą priėmė ir ją užskaitė priešpriešiniu savo tariamą reikalavimą.

14. Teigė, kad ji ieškovui leidusi naudotis dvylika žemės sklypų. Nurodė, kad šių žemės sklypų bendras plotas buvo 14,3909 ha ir bendra ieškovo nesumokėto nuomos mokesčio suma atsakovei (t. y. gautos naudos dydis) lygi 8 038,82 Eur.

15. Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovės pateiktą patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės priešieškinį atmesti ir priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Papildomai nurodė, kad ieškovas dirbo tik kai kuriuos sąraše nurodytus žemės sklypus su šių sklypų savininkų žinia ir leidimu, teigė, kad už tai yra visiškai atsiskaitęs su žemės sklypų savininkais, taip pat suteiktomis paslaugomis bei prekėmis ir su pačia bendrove.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

16. Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. gegužės 2 d. sprendimu panaikino preliminarų sprendimą ir ieškovo ieškinį atmetė; atsakovės priešieškinį tenkino iš dalies – pripažino ieškovo 2022-06-17 atliktą skolų įskaitymą atsakovei 1 269,58 Eur sumos negaliojančiu ir priteisė iš ieškovo 1 269,58 Eur skolą pagal atsakovės 2021-12-31 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. KKŽŪB110491396 (žemės nuoma už 2021 metus), kitą priešieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Teismas nurodė, kad atsakovė ir ieškovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog nuo 2006 metų ieškovas ir atsakovės vadovas G. L. žodžiu susitarė apsimainyti kai kuriais dirbamais laukais. Teismas nurodė, kad byloje dalyvavę asmenys nepatvirtino ieškovo žodinių teiginių, jog žemės sklypų apsikeitimas turėjo būti atlygintinis. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu apklaustas buvęs atsakovės vadovas G. L. patvirtino, jog, keičiantis dirbama žeme su ieškovu, nebuvo tartasis dėl nuomos įkainių ar papildomų priemokų ir pažymėjo, jog niekada bendrovės įsiskolinimai ieškovui nebuvo pripažinti.

16.2. Teismas pažymėjo, kad ieškovo į bylą pateiktas 2014-04-23 Tarpusavio skolų suderinimo aktas nėra dvišalis dokumentas. Teismas įvertinęs 2014-04-23 Tarpusavio skolų suderinimo aktą nustatė, kad jis yra ieškovo ranka, vienašališkai (ir nežinia, kada) parašytas dokumentas, kurio turinys, tai yra įsiskolinimas, nėra patvirtintas atsakovės. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė pripažino, kad šį dokumentą ieškovas pateikė atsakovės tuometiniam vadovui G. L., kuris patvirtino jo gavimą ir perdavė šį dokumentą atsakovės samdomai audito bendrovei, tačiau minėto dokumento turinio atsakovė niekada nepripažino ir su juo nesutiko.

16.3. Įvertinęs susiklosčiusias faktines aplinkybes, teismas pripažino, jog ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog tarp ieškovo ir atsakovės egzistavo žemės sklypų nuomos santykiai, iš kurių būtų galima nustatyti nuomos įkainius, terminus ir kt. Priešingai, įvertinęs visų įrodymų visumą, teismas konstatavo, jog labiau tikėtina, kad tarp šalių egzistavo žemės sklypų neatlygintiniai mainų santykiai. Teismo vertinimu, šias išvadas patvirtino tai, jog šalys pasibaigus metams viena kitai sąskaitų už žemės nuomą neišrašinėdavo, pretenzijų viena kitai nereikšdavo. Teismas nurodė, kad ieškovas tik 2021-02-17 išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą dėl žemės nuomos už 2006–2013 metų laikotarpį.

16.4. Teismas nurodė, jog bylos nagrinėjimo metu ieškovas pripažino, kad atsakovė suteikė jam derliaus nuėmimo paslaugas, bendrovės kombainu buvo nukulta 37 ha javų ir rapsų derliaus. Teismas nustatė, kad už suteiktas paslaugas ieškovui atsakovė 2013-10-14 išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. KKŽŪB 1101843 10 744,80 Lt sumos. Teismas pažymėjo, jog, jei atsakovė buvo skolinga ieškovui už žemės sklypų nuomą 2006-2013 m., tai šiuos įsiskolinimus šalys galėjo padengti priepriešiniais skolų užskaitymais. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog 2013 m. atsiskaitant su bendrove už kūlimo paslaugas, būtų buvę šalių deramasi dėl buvusių kokių nors abipusių skolų. Teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė teiginių, jog atsakovė vis žadėjo ieškovui atsiskaityti už žemės nuomą, neva atsakovė prašė palaukti atsiskaitymo dėl bendrovės sunkios finansinės padėties. Teismas nurodė, kad atsakovė neigė šias aplinkybes ir pateikė bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis. Teismo vertinimu, atsakovės pateikti rašytiniai dokumentai patvirtino, jog 2013 metais bendrovė veikė pelningai ir stabiliai.

16.5. Teismas įvertinęs visas anksčiau nurodytas aplinkybes pripažino, jog ieškovas neįrodė, kad laikotarpiu nuo 2006 iki 2017 metų šalis siejo žemės sklypų nuomos santykiai, todėl ieškovo ieškinį atmetė. Tuo pačiu pagrindu atmetė ir atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl 8038,82 Eur skolos iš ieškovo priteisimo pagal atsakovės 2022-06-20 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. KKŽŪB110491504 už žemės nuomą 2006–2017 m.

16.6. Pasisakydamas dėl ieškovo atlikto įskaitymo teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad atsakovė, gavusi ieškovo 2022-06-17 pranešimą apie įskaitymą, 2022-06-27 raštu atsakė ieškovui, kad nesutinka su įskaitymu. Todėl, atsižvelgiant į tai, jog ieškovo ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo pagal ieškovo 2021-02-17 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. ALD90 3 011,47 Eur ,,Žemės nuoma už 2006 – 2013 metų laikotarpį pagal 2013-10-11 sąrašą“ buvo atmestas, teismas ieškovo 2022-06-17 pranešimą apie skolų įskaitymą pripažino negaliojančiu.

16.7. Pasisakydamas dėl 1 269,58 Eur skolos priteisimo pagal priešieškinį, atsakovės 2021-12-31 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. KKŽŪB110491396, teismas nurodė, kad priešieškinio reikalavimu ieškovas pripažįsta 2021-12-31 PVM sąskaitą faktūrą Nr. KKŽŪB110491396, nes šią sąskaitą priėmė ir ją užskaitė kaip priešpriešinį reikalavimą. Teismas nustatė, kad ieškovas šios skolos neapmokėjo, todėl ginčo sumą priteisė iš ieškovo atsakovei.

16.8. Teismas pripažino, kad 2021-12-31 atsakovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. KKŽŪB110491396 pagrįstumas įrodytas teismui pateiktomis žemės subnuomos sutartimis Nr. S8, S9, S10, S11, S12, S13, S14 bei žemės nuomos sutartimi Nr. N3, kurios patvirtina, jog 2021 metais atsakovė subnuomojo ieškovui 7 žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose, (duomenys neskelbtini) rajone, ir nuomojo vieną nuosavą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone. Teismas nurodė, kad minėti rašytiniai dokumentai pagrindžia tiek nuomos (subnuomos) faktą, tiek nuomos (subnuomos) terminą, tiek nuomos (subnuomos) mokesčio dydį.

III. Apeliaciniai skundai ir atsiliepimų į juos argumentai

17. Ieškovas A. D. (toliau – ir apeliantas) pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti preliminarų Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. liepos 4 d. sprendimą; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, priimtas netinkamai ir šališkai vertinant į bylą pateiktus įrodymus, nesigilinant į faktines aplinkybes. Teigia, kad priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, jis niekada nei raštu, nei žodžiu nepripažino, jog su buvusiu atsakovės vadovu G. L. nuo 2006 iki 2014 metų buvo tartasi dėl tolygių susikeitimų. Teigė, jog buvo patvirtinta, kad tik kai kuriuos sklypus ar jų dalis tam tikrais laikotarpiais jis dirbo ir deklaravo kitais pagrindais, už kuriuos atsilygindavęs paslaugomis, detalėmis ar pan. Teigė, kad atsakovė dėl to pretenzijų niekada nereiškė. Apelianto teigimu, šalys dėl tolygių mainų susitarė tik nuo 2014 metų, po 2013-10-13 sąrašo pateikimo atsakovei ir prašymo atsiskaityti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad atsakovės buvusio vadovo G. L. teiginiai, jog neva nuo 2006 metų egzistavo tolygių sklypų susikeitimas tarp šalių, yra melagingi.

17.2. Apeliantas nurodo, kad jis nuosekliai laikėsi pozicijos pirmosios instancijos teisme dėl to, kad skolos grąžinimo laukęs itin ilgą laikotarpį. Teigė, kad atsakovės buvęs vadovas jo prašęs palaukti dėl atsiskaitymo, kad bendrovės padėtis sunki, kad jis laukęs, nors į bylą pateikti atsakovės įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes, t. y. tai, kad bendrovė tiek 2013 metais, tiek kitais laikotarpiais veikė pelningai. Tačiau, apelianto vertinimu, tai tik atskleidžia, kad siekdamas išvengti skolos grąžinimo ieškovui atsakovės buvęs vadovas sąmoningai slėpė informaciją, kad atsakovė veikia pelningai.

17.3. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir pagrindinio atsakovės liudytojo G. L. parodymų, t. y. tai, kad liudytojui žinomi ir gauti tiek 2013-10-13 dirbtų laukų sąrašas, pagal kurį buvo prašoma atsiskaityti, bei 2014-04-23 tarpusavio skolų suderinimo aktas, kuris buvo pateiktas tiek bendrovei, tiek el. paštu audito bendrovei. Apelianto nuomone, audito bendrovės gautas suderinimo aktas negali būti prilyginamas vienašališkam jo ranka užpildytam dokumentui, kadangi tai abipusis dokumentas, kuris patvirtintas bendrovės vadovo parašu ir antspaudu, kurio atsakovė niekada neginčijo. Apeliantas akcentuoja, kad jo PVM sąskaita faktūra, kurią jis išrašė atsakovei, yra išrašyta pagal 2013-10-11 pateiktą ir atsakovės ankstesnio vadovo priimtą sąrašą bei 2014-04-23 priimtą ir abipusiai suderintą Tarpusavio skolų suderinimo aktą. Teigia, kad buvęs atsakovės vadovas tai pripažino bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

17.4. Apelianto nuomone, susipažinus su pirmosios instancijos teismo motyvuojama dalimi yra visiškai aišku, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus buvo šališkas, nes kritiškai vertino tik ieškovo parodymus, o atsakovės paaiškinimus dėl neva buvusių tolygių žemės nuomos mainų laikė kaip pakankamą pagrindą išvadai priimti ir ieškiniui dėl skolos priteisimo atmesti. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistomis bylinėjimosi išlaidomis.

18. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė Kretingalės kooperatinės žemės ūkio bendrovė prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, atsisakyti priimti ieškovo prašymą dėl naujų įrodymų pridėjimo. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Atsakovė teigia, kad ieškovas apeliaciniame skunde vienu metu ir pripažįsta, ir neigia apsikeitimo dirbamais žemės sklypais faktą. Nurodo, kad vienoje apeliacinio skundo pastraipoje ieškovas nurodo, kad nepripažįsta apsikeitimo žemės sklypais fakto, tačiau ten pat patvirtina, kad „kai kuriuos sklypus ar jų dalis“ tam tikrais laikotarpiais dirbo ir deklaravo. Atsakovė nurodo, jog ji sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nuo 2006 metų ieškovas ir atsakovės vadovas G. L. žodžiu susitarė apsimainyti kai kuriais dirbamais laukais, kadangi toks susitarimas, anot apeliantės, buvo priimtas dėl abipusės naudos, nes tiek ieškovo, tiek atsakovės dirbami laukai buvo išsidėstę netvarkingomis formomis, įsiterpę vienas į kitą ir tai sunkino ūkininkavimą. Atsakovės teigimu, apsikeitimas dirbamais žemės sklypais tarp šalių vyko labai ilgą laiką, nuo 2006 metų, ir nė viena šalis neišrašinėdavo kitai šaliai nuomos mokesčio sąskaitų – nes tiek ieškovas, tiek atsakovė laikė, kad gauna lygiavertę naudą iš šio mainų sandorio, kadangi šalys gaudavo valstybės skiriamas išmokas už pasėlius.

18.2. Atsakovės vertinimu, ieškovo teiginiai, neva jis dirbo tik dalį atsakovės nurodytų sklypų ir už juos atsilygindavo atsakovei detalėmis, paslaugomis – neteisingi. Atsakovės teigimu, ieškovas net neįrodinėjo, kokias detales ir kokias paslaugas jis neva perdavė bendrovei už tai, kad atsakovė leido dirbti jos valdomus žemės sklypus. Atsakovė niekuomet nemainė paslaugų ir detalių į žemės nuomą – tarp ieškovo ir atsakovės buvo susitarimas apsikeisti būtent pavieniais žemės sklypais, kurie būdavo įsiterpę į didesnius šalių dirbamų laukų masyvus. Atsakovė nesutinka su ieškovo teiginiais, neva ji ir jos vadovai žadėjo atsiskaityti už žemės nuomą – priešingai, atsakovė niekuomet netvirtino esanti skolinga ieškovui, nes šalis siejo abipusių mainų dirbama žeme santykiai.

18.3. Atsakovės teigimu, šalys nebuvo sudariusios žemės nuomos sutarties (nei žodinės, nei rašytinės), kuria atsakovė būtų įsipareigojusi mokėti ieškovui kokias nors pinigines sumas už žemės nuomą 2006–2013 metų laikotarpiu. Ieškovo teiginiai, kad atsakovės vadovai prašė palaukti ieškovo dėl atsiskaitymo, nes neva atsakovės padėtis buvo sunki, yra nepagrįsti, kadangi į bylą pateikti duomenys tai paneigia. Atsakovės teigimu, bendrovė 2013 metų laikotarpiu ir kitais laikotarpiais dirbo pelningai. Atsakovė nurodo, kad ieškovas byloje remiasi 2014-04-23 tarpusavio skolų suderinimo aktu. Teigia, kad ji minėto akto nepripažįsta ir tokios pozicijos laikėsi ir laikosi visos bylos nagrinėjimo metu. Nurodo, kad tarpusavio skolų suderinimo akto formą parengė atsakovės auditą atliekanti UAB „Rezultatas“. Nurodo, kad tokia tarpusavio suderinimo akto forma buvo parengta visiems asmenims, 2013 m. turėjusiems bet kokius sandorius su bendrove. Teigia, kad tokią tarpusavio skolų suderinimo akto formą (su G. L. parašu) gavo ir ieškovas. Nurodo, kad pats ieškovas savo nuožiūra užpildė žemiau esančias grafas – apie atsakovės įsiskolinimą ieškovui ir apie ieškovo įsiskolinimą atsakovei. Teigia, kad pats ieškovas į tarpusavio skolų suderinimo aktą įrašė, neva bendrovė yra jam skolinga 10 398,00 Lt už žemės nuomą pagal 2013-10-11 sąrašą. Teigia, kad tokio tarpusavio skolų suderinimo akto ieškovas nesiuntė atsakovei, nors ieškovas pateikė į bylą duomenis, kad 2014-05-08 elektroniniu paštu nusiuntė šį aktą UAB „Rezultatas“, tačiau, atsakovės teigimu, ji iš ieškovo negavo šio „tarpusavio skolų suderinimo akto“, o auditą atliekanti bendrovė atsakovei taip pat nepateikė tokio ieškovo skolų suderinimo akto. Teigia, kad šis dokumentas neišreiškia suderintos abiejų šalių valios – suderinti tarpusavio skolas.

18.4. Atsakovė pažymi, kad nesutinka su ieškovo teiginiais dėl to, kad neva dabartinis atsakovės administracijos vadovas V. L. bendrovėje 2006–2013 metais nedirbo, todėl jo parodymais vadovautis negalima. Teigia, kad V. L. buvo vienas iš trijų atsakovės steigėjų dar 1998 metais, nuo to laiko nepertraukiamai buvo atsakovės narys, dalyvaudavo kiekviename bendrovės visuotiniame narių susirinkime. Ilgą laiką (1998–2004 m., nuo 2013 iki dabar) V. L. buvo atsakovės valdybos narys. Nurodo, kad ilgametis atsakovės vadovas G. L. yra V. L. tėvas, taigi atsakovės veiklos reikalai dabartiniam atsakovės vadovui taip pat yra žinomi ir tiesiogiai iš artimo šeimos nario.

18.5. Atsakovė nesutinka su ieškovo teiginiais apie pirmosios instancijos teismo šališkumą. Nurodo, kad ieškovas pirmosios instancijos teismą vadina šališku tik todėl, kad teismas vadovavosi atsakovės pateiktais įrodymais ir argumentais. Teigia, kad faktą apie ieškovo ir atsakovės tarpusavio sklypų mainus patvirtino ne tik atsakovės pusė, bet ir pats ieškovas bei ieškovo pasikviesti liudytojai – B. Š., I. S., A. S..

19. Ieškovas pateikė prieštaravimus dėl atsakovės atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą, juose prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. liepos 4 d. preliminarų sprendimą, panaikinti pirmosios instancijos sprendimo dalį dėl ieškovo skolų įskaitymo ir jį pripažinti galiojančiu, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas ir priimti papildomus įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

20. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja bylą neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

22. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

23. Nagrinėjamoje byloje dėl skolos priteisimo sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikintas preliminarus sprendimas ir ieškovo ieškinys atmestas, o atsakovės priešieškinis tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

24. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo pridėti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu. Kasacinis teismas yra išskyręs tam tikrus kriterijus, kurie turi būti įvertinti nusprendžiant, ar yra pagrindas naujiems įrodymams priimti: I) ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; II) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; III) ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; IV) ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).

25. Apeliantas 2023 m. birželio 22 d. kartu su prieštaravimais dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikė 2022 m. kovo 10 d. pranešimą advokatui D. Ž. dėl papildomų duomenų pateikimo; Žemės ūkio bendrovės „Kretingalė“ 1997 m. lapkričio 4 d. įsakymą Nr. 30 dėl komisijos sudarymo ir 2022 m. balandžio 4 d. susirinkimo garso įrašą.

26. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo išspręstas ginčas tarp šalių dėl skolos priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas. Susipažinus su pateiktų naujų įrodymų turiniu, matyti, kad jie nėra susiję su šios apeliacijos objektu. Taigi pirmiau nurodyti nauji įrodymai šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje neatitinka CPK 180 straipsnyje įtvirtinto sąsajumo reikalavimo. Be to, apeliantas turėjo galimybę pirmiau paminėtus įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs priimti ieškovo teikiamus įrodymus į šią apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą. Todėl ieškovo pateikti nauji įrodymai nepriimtini ir nepridėtini prie šios apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos.

27. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas 2021 m. vasario 17 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą ALD Nr. 90, kurios sumą sudaro 3 011,47 Eur. Minėtoje sąskaitoje nurodoma žemės nuoma už 2006–2013 metų laikotarpį pagal 2013-10-11 sąrašą. Remiantis byloje esančia medžiaga nustatyta, kad atsakovė 2021 m. gruodžio 31 d. išrašė ieškovui PVM sąskaitą faktūrą Nr. KKŽŪB110491396, kurios sumą sudaro 1 269,58 Eur. Minėtoje atsakovės išrašytoje sąskaitoje nurodoma 1 269,58 Eur suma yra žemės nuoma už 2021 metus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas 2022 m. birželio 17 d. atsakovei pateikė pareiškimą dėl įskaitymo. Iš minėto pareiškimo turinio matyti, kad ieškovas įskaitė jam atsakovės 2021 m. gruodžio 31 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. KKŽŪB110491396 1 269,58 Eur sumą į jo paties atsakovei išrašytą PVM sąskaitą faktūrą ALD Nr. 90 3 011,47 Eur sumos. Taigi, ieškovo teigimu, atsakovė jam liko skolinga 1 741,89 Eur. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė pateiktu priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 8 038,82 Eur už žemės nuomą 2006–2017 m. Todėl 2022 m. birželio 20 d. ji ieškovui išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. KKŽŪB110491504 minėtos 8 038,82 Eur sumos dydžio.

28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys viena kitai pateiktų PVM sąskaitų faktūrų nepripažįsta, išskyrus atsakovės ieškovui 2021 m. gruodžio 31 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. KKŽŪB110491396, kurios sumą sudaro 1 269,58 Eur už žemės nuomą 2021 metais. Remiantis byloje esančia medžiaga nustatyta, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl žodinio susitarimo, kuriuo, atsakovės teigimu, šalys buvo sutarusios dėl žemės sklypų neatlygintinių mainų. Tačiau ieškovas su tuo nesutiko ir teigė, jog šalys buvo sutarusios dėl žemės sklypų nuomos teisinių santykių.

Dėl žemės nuomos sutarties teisinio reglamentavimo ir įrodymų vertinimo

29. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Sutarties sudarymui konstatuoti būtina suderinta šalių valia sukurti tarpusavio teisinius santykius. Dėl šios priežasties ne kiekvienas asmens veiksmas ar neveikimas gali būti vertinamas kaip asmens valios, patvirtinančios siekį sukurti, pakeisti ar nutraukti teisinius santykius, išraiška. Asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus arba nuo jų susilaikydamas, ne visada siekia atitinkamų teisinių santykių sukūrimo, todėl šie veiksmai (neveikimas) ne visada patvirtina asmens valią sudaryti konkrečią sutartį ir prisiimti iš jos išplaukiančius įsipareigojimus. Be to, tam tikrais atvejais įstatymas reikalauja, kad sutartis būtų sudaryta atitinkama forma. Našta įrodyti sutarties sudarymo faktą tenka asmeniui, teigiančiam, kad sutartis buvo sudaryta.

30. CK 6.545 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal žemės nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį. CK 6.547 straipsnyje nustatyta, kad žemės nuomos sutartis turi būti rašytinė. Šalys gali panaudoti žemės nuomos sutartį prieš trečiuosius asmenis tik įregistravusios ją viešame registre įstatymų nustatyta tvarka. Prie žemės nuomos sutarties turi būti pridėtas nuomojamo žemės sklypo planas, o kai žemė nuomojama iki trejų metų, – žemės sklypo schema. Šie dokumentai yra žemės nuomos sutarties neatskiriama dalis.

31. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas šališkai vertino į bylą pateiktus įrodymus, nesigilino į faktines aplinkybes, neįvertino to, kad atsakovės buvusio vadovo G. L. teiginiai, jog neva nuo 2006 metų egzistavo tolygių sklypų susikeitimas tarp šalių, yra melagingi. Tačiau apeliacinės instancijos teismas iš esmės nesutinka su pirmiau paminėtais apeliacinio skundo argumentais. Visų pirma rašytinės nuomos sutarties nebuvimas yra svarbi aplinkybė formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui dėl teisinių žemės nuomos santykių (ne)egzistavimo. Todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismas neva šališkai vertino į bylą pateiktus įrodymus, iš esmės nėra jokio pagrindo. Nagrinėjamu atveju apeliantas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog tarp ieškovo ir atsakovės egzistavo žemės sklypų nuomos teisiniai santykiai. Antra, apelianto teiginiai, kad neva atsakovės buvusio vadovo G. L. parodymai dėl žemės sklypų susikeitimo tarp šalių melagingi, yra iš esmės tik deklaratyvūs teiginiai. Kadangi apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo nurodytas aplinkybes, ir dėl to pirmosios instancijos teismui būtų kilę pagrįstų abejonių dėl buvusio atsakovės vadovo G. L. parodymų. Remdamasi bylos medžiaga, konkrečiai pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad atsakovės vadovas G. L. būtų davęs nenuoseklius parodymus dėl kilusio ginčo tarp šalių. Priešingai, atsakovės vadovas laikėsi nuoseklios pozicijos teigdamas, jog bendrovė su ieškovu nuo 2006 metų keitėsi dirbama žeme, siekiant efektyviau ūkininkauti.

32. Be to, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir pagrindinio atsakovės liudytojo G. L. parodymų, t. y. to, kad liudytojui buvo žinomi ir gauti tiek 2013-10-13 dirbtų laukų sąrašas, pagal kurį buvo prašoma atsiskaityti, tiek ir 2014-04-23 tarpusavio skolų suderinimo aktas, kuris buvo pateiktas bendrovei ir el. paštu audito bendrovei.

33. Pasisakant dėl minėtų apelianto argumentų, pažymėtina tai, kad vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-611/2019). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018).

34. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 p.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi įrodymų prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020).

35. Taigi šiuo nagrinėjamu atveju ieškovas savo reikalavimus dėl skolos priteisimo iš atsakovės grindžia šiais pagrindiniais įrodymais: išrašyta 2021 m. vasario 17 d. PVM sąskaita faktūra ALD Nr. 90, kurios sumą sudaro 3 011,47 Eur; 2022 m. birželio 17 d. atsakovei pateiktu pareiškimu dėl įskaitymo, kuriuo reikalaujamą priteisti 1 741,89 Eur sumą nurodo po atsakovės 2021 m. gruodžio 31 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. KKŽŪB110491396 1 269,58 Eur sumos įskaitymo; 2014 m. balandžio 23 d. Tarpusavio skolų suderinimo aktu.

36. Vertinant pirmiau paminėtus įrodymus pažymėtina, kad nors ieškovas ir išrašė atsakovei 2021 m. vasario 17 d. PVM sąskaitą faktūrą ALD Nr. 90, nors ir pateikė audito bendrovei 2014 m. balandžio 23 d. Tarpusavio skolų suderinimo aktą, tačiau šie ieškovo pateikti rašytiniai duomenys neturi jokios teisinės reikšmės. Kadangi, kaip minėta, byloje nėra įrodymų dėl to, kad tarp šalių buvo susiklostę žemės nuomos teisiniai santykiai, t. y. ieškovas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jo ir atsakovės sudarytos rašytinės žemės nuomos sutarties, kuri patvirtintų tokio susitarimo egzistavimą. Kaip jis pats nurodo, jog 2021 m. vasario 17 d. PVM sąskaitą faktūrą ALD Nr. 90 parengęs pagal jo paties sudarytą 2013-10-13 dirbtų laukų sąrašą. Tačiau 2013-10-13 dirbtų laukų sąrašas jokias būdais negali būti pripažintas šalių sandoriu dėl žemės nuomos teisinių santykių. Žemės nuomos sutartis turi atitikti CK 6.545 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje nurodoma, kad pagal žemės nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį. Minėta, kad CK 6.547 straipsnyje nustatyta, kad žemės nuomos sutartis turi būti rašytinė. Taigi nesant tarp šalių sudarytos rašytinės žemės nuomos sutarties, ieškovas neturėjo teisinio pagrindo išrašyti atsakovei 2021 m. vasario 17 d. PVM sąskaitos faktūros ALD Nr. 90, ar tuo labiau atlikti įskaitymą pagal 2022 m. birželio 17 d. pareiškimą dėl įskaitymo. Be to, teisėjų kolegija, išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, dėl pirmiau paminėtų apelianto argumentų pažymi, kad nors ieškovas ir buvo pateikęs minėtus duomenis atsakovei, t. y. 2013-10-13 dirbtų laukų sąrašą ir 2014 m. balandžio 23 d. Tarpusavio skolų suderinimo aktą audito bendrovei, tai jokiu būdų nelaikytina, kad atsakovė privalo atsiskaityti pagal ieškovo jai pateiktą 2021 m. vasario 17 d. PVM sąskaitą faktūrą ALD Nr. 90, juolab, kad atsakovė minėtos sąskaitos nepripažįsta ir jos nepripažino nuo pat gavimo momento. Ne kartą minėta, jog šalys nebuvo sudariusios rašytinės žemės nuomos sutarties. Todėl pirmiau minėti ieškovo argumentai dėl to, kad neva pirmosios instancijos teismas nevertino pagrindinio atsakovės liudytojo G. L. parodymų, t. y. to, kad jam buvo žinomi ir gauti tiek 2013-10-13 dirbtų laukų sąrašas, tiek ir 2014-04-23 tarpusavio skolų suderinimo aktas, atmestini kaip iš esmės nepagrįsti, kadangi minėti liudytojo parodymai šiuo atveju neturi jokios teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.

37. Apibendrindama tai, kas aptarta, kadangi įstatyme imperatyviai nustatyta, jog žemės nuomos sutartis turi būti rašytinė (CK 6.547 straipsnis), vadovaudamasi pirmiau paminėta kasacinio teismo praktika ir teisiniu reglamentavimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nesant tarp šalių rašytinės žemės nuomos sutarties šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog tarp šalių buvo susiklostę žemės nuomos teisiniai santykiai. Be to, aplinkybės, patvirtinančios tai, kad tarp šalių nebuvo rašytinės žemės nuomos sutarties, yra paties apelianto parodymai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, t. y. tai, kad ieškovas pats pripažino, jog niekada nesikreipė į atsakovę dėl rašytinių nuomos / subnuomos sutarčių sudarymo. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau paminėtas įrodymų vertinimo taisykles, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir pagrįstai ištyrė ir įvertino šioje byloje surinktus įrodymus. Todėl mano, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia to, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

38. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas tiek vertindamas byloje esančius šalių įrodymus, tiek ir šalių parodymus buvo šališkas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmiau paminėtais argumentais ir atmeta juos kaip iš esmės nepagrįstus.

39. Pirmiausia teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias nuspręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai. Todėl ieškovo pirmiau nurodytos aplinkybės, t. y. tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ar šalių parodymus teismo posėdžio metu buvo šališkas, nes kritiškai vertino tik ieškovo parodymus, o atsakovės atstovo paaiškinimus dėl neva buvusių tolygių žemės nuomos mainų laikė kaip pakankamą pagrindą ieškiniui atmesti, nesudaro pagrindo nuspręsti dėl skundžiamą sprendimą priėmusio teismo šališkumo. Kadangi kitų aplinkybių, galinčių kelti abejones dėl teismo šališkumo, apeliantas nenurodė, o faktą apie ieškovo ir atsakovės tarpusavio sklypų mainus patvirtino ne tik atsakovė, bet ir pats ieškovas bei ieškovo pasikviesti liudytojai, todėl, apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo konstatuoti galimą procesinį pažeidimą.

40. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistomis bylinėjimosi išlaidomis. Esant nurodytoms aplinkybėms pažymėtina, kad apeliantas nesutikdamas su jam pirmosios instancijos teismo priteistomis bylinėjimosi išlaidomis iš esmės savo nesutikimo nepagrindžia, t. y. nenurodo, kodėl konkrečiai nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymu.

41. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančias faktines aplinkybes dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme, nustatė, kad ieškovas rašytiniais įrodymais, pateiktais pirmosios instancijos teismui, pagrindė 2 070,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė rašytiniais dokumentais pagrindė 3 670,60 Eur bylinėjimosi išlaidas.

42. Remiantis bylos medžiaga, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo ir atsakovės reikalavimus dėl žemės nuomos mokesčio už 2006–2013 metus priteisimo. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas tenkino du atsakovės patikslinto priešieškinio reikalavimus dėl skolos už 2021 metus žemės nuomos mokesčio priteisimą. O ieškovo skolos užskaitymą pripažino negaliojančiu.

43. Pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimo daliai.

44. Taigi esant nurodytoms aplinkybėms, turint omenyje tai, kad ieškovo ieškinys buvo atmestas, o priešieškinis buvo patenkintas 66,67 procento, ieškovui priteistina 689,93 Eur suma, kuri yra proporcinga teismo atmestų priešieškinio reikalavimų daliai, tai yra 33,33 procento ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovei buvo priteista 2 446,82 Eur bylinėjimosi išlaidų, proporcingai teismo patenkintų priešieškinio reikalavimų daliai. Šiuo atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skirstydamas bylinėjimosi išlaidas šalims procesinės teisės normų nepažeidė ir tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

45. Apibendrindama išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, tinkamai vadovavosi proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl šalių ginčo esmės. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

47. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Apeliacinio skundo netenkinus, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

48. Atsakovė 2023 m. rugpjūčio 23 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų. Prašyme nurodė, kad patyrė 871,20 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir prašo jas priteisti iš ieškovo. Kartu su prašymu atsakovė pateikė įrodymus dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 2023 m. liepos 17 d. SEB banko mokėjimo nurodymas, kuriame nurodyta, kad sumokėta 3 892,11 Eur; 2023 m. liepos 6 d. detali darbų ataskaita, kurioje nurodoma 720,00 Eur suma be PVM ir 2023 m. liepos 6 d. PVM sąskaita faktūra NOOR-2307-0098, kurios sumą sudaro prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų 871,20 Eur suma. Taigi minėta bylinėjimosi išlaidų suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių sumą, todėl mažintina iki 496,48 Eur ir priteistina iš ieškovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto (ieškovo) A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei Kretingalės kooperatinei žemės ūkio bendrovei, įmonės kodas 263652060, 496,48 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt šešis eurus 48 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.