Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Lietuvos kariuomenės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3908-661/2016 pagal ieškovės Lietuvos kariuomenės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Iskada“ dėl delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje iškilo ginčas dėl šalių sutartų netesybų mažinimo instituto aiškinimo ir taikymo.Ieškovė Lietuvos kariuomenė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Iskada“ 52 562,88 Eur sutartų minimalių nuostolių bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.Ieškovė nurodė, kad Lietuvos kariuomenė ir atsakovė UAB „Iskada“ 2014 m. gruodžio 3 d. sudarė prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. KPS-446 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo parduoti ir pristatyti Lietuvos kariuomenei specialios paskirties gaisrinius sunkvežimius. Pagal Sutartį atsakovė įsipareigojo prekes pristatyti per šalių sulygtą terminą – iki 2015 m. rugpjūčio 5 d., o pavėlavusi – mokėti 0,2 proc. nuo nepristatytų prekių vertės už kiekvieną uždelstą dieną šalių iš anksto sutartus minimalius nuostolius. Ieškovės teigimu, atsakovė prekes pristatė tik 2015 m. rugsėjo 25 d., todėl Lietuvos kariuomenė apskaičiavo šalių iš anksto sutartų minimalių nuostolių dydį ir 2015 m. spalio 27 d. atsakovei pateikė sąskaitą faktūrą dėl 52 562,88 Eur šalių iš anksto sutartų minimalių nuostolių sumokėjimo, tačiau atsakovė jų nesumokėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – ieškovei iš atsakovės priteisė 5 256,28 Eur delspinigių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. vasario 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Teismas nustatė, kad pagal Sutarties 3.1.1 papunktį atsakovė prekes ieškovei pristatyti įsipareigojo iki 2015 m. rugpjūčio 5 d., tačiau prekes pristatė tik 2015 m. rugsėjo 25 d., todėl Lietuvos kariuomenė apskaičiavo šalių iš anksto sutartų minimalių nuostolių dydį ir 2015 m. spalio 27 d. atsakovei pateikė sąskaitą faktūrą dėl 52 562,88 Eur sumokėjimo. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta ir šalys neginčija, jog atsakovė savo prievolę pristatyti ginčo automobilius pagal galutinį II etapo terminą įvykdė laiku ir tinkamai.Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog ji patyrė realius nuostolius dėl vėlavimo pristatyti automobilius I – me sutarties etape. Įvertinęs ginčo aplinkybes bei šalių sudarytą Sutartį, teismas konstatavo, kad nustatyti 0,2 proc. delspinigiai už kiekvieną pavėluotą dieną pristatyti automobilius vertintini kaip prievolės užtikrinimo priemonė. Nagrinėjamu atveju numatytos netesybos sudaro net 1030,64 Eur per dieną, taigi, teismo vertinimu, jos akivaizdžiai per didelės ir neproporcingos, nes atsakovė savo prievolę pagal Sutartį įvykdė, nepažeisdama galutinio sunkvežimių pristatymo termino.Atsižvelgdamas į tai, kad pagal teisinį reguliavimą netesybos, jeigu jos yra akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus, gali būti sumažintos iki protingos sumos, teismas priėjo išvadą, jog prašomos netesybos mažintinos nuo 0,2 proc. iki 0,02 proc. dydžio, atitinkančio teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus ir nepažeidžiančio sutarties šalių interesų pusiausvyros.Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 20 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovei iš ieškovės 122,97 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė Lietuvos kariuomenė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą ir Lietuvos kariuomenės ieškinį tenkinti visiškai, priteisiant iš atsakovės 52 562,88 Eur netesybas ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Nesutiktina, kad ieškovė neįrodė jokių realių patirtų nuostolių. Nors ieškovė dėl vėlavimo nepatyrė tiesioginių turtinių praradimų, akivaizdu, kad dėl vėlavimo Lietuvos kariuomenė patyrė nepatogumų. Pasirašius Sutartį ir nustačius pristatymo terminą, buvo pasirengta priimti prekes, jas eksploatuoti, o užtrukus sunkvežimių pristatymui, reikėjo keisti planus, darbo organizavimą. Nežinodama, kada bus pristatytos prekės, ieškovė negalėjo nuosekliai planuoti veiklos, privalėjo keisti asmenų, skirtų sutarties vykdymui kontroliuoti ir prižiūrėti, užduotis. Be to, senos technikos eksploatavimas ilgiau nei buvo numatyta sudarant Sutartį, taip pat laikytinas tiesioginiais praradimais, kurie, vadovaujantis netesybų samprata, yra įtraukiami į priteisiamus tiesioginius nuostolius. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016 tokie nepatogumai laikomi perkančiosios organizacijos nuostoliais. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šią praktiką, todėl, konstatuodamas, kad ieškovė nepatyrė jokių realių nuostolių, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.Kadangi netesybų dydį teismas mažino, remdamasis tik ta aplinkybe, kad ieškovė nepatyrė jokių nuostolių, manytina, jog teismas atmetė visus kitus atsakovės argumentus, t. y. jog atsakovė vėlavo dėl force majeure aplinkybių bei, kad dėl netinkamo Sutarties vykdymo neva iš dalies kalta pati Lietuvos kariuomenė. Kita vertus, nors atsakovė teigė, kad atsirado force majeure aplinkybės, Lietuvos kariuomenei ji nepateikė šias aplinkybės patvirtinančių įrodymų, kaip šalys sutarė Sutarties bendrosios dalies 7.1 – 7.2 punktuose.Teismas neįvertino ieškovės argumentų, kad atsakovė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga ikisutartinių santykių ir Sutarties vykdymo metu. Pagal konkurso sąlygas tiekėjai savo pasiūlymus galėjo teikti, pasirinkdami prekių pristatymo terminą nuo 8 iki 12 mėnesių. Atsakovė sutiko su 8 mėnesių terminu, Sutartis šalių suderinta, valia aiškiai išreikšta, todėl įgijo įstatymo galią. Atsakovė, kaip profesionali viešųjų pirkimų dalyvė, žinojo tokios Sutarties su 8 mėnesių terminu pasirašymo padarinius ir privalėjo įvertinti savo riziką ir galimybes prekes pristatyti laiku.Lietuvos kariuomenė yra viešas juridinis asmuo, specialaus statuso subjektas, kuriam įstatymai numato pareigą saugoti valstybės teritoriją, palaikyti kovinę parengtį, rengtis tarptautinėms operacijoms ir dalyvauti jose, vykdyti kitus valstybės tarptautinius karinius įsipareigojimus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Atsakovė, būdama verslo subjektas, veikė savo rizika ir laisva valia sudarė Sutartį su ieškove. Atsakovė žinojo, kad Lietuvos kariuomenė yra specialusis subjektas, ir ieškovei ypač svarbu, jog sutartiniai įsipareigojimai būtų vykdomi laiku, nes pagal prekių pristatymo terminus ir planuojami pajėgumai bei įstatymų pavestų funkcijų vykdymas, todėl nustatytas 0,2 proc. netesybų už kiekvieną uždelstą dieną dydis atitinka sąžiningumo ir protingumo kriterijus, padengia ieškovės patirtus nuostolius.Atsakovė UAB „Iskada“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Nors netesybos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio ir realumo kreditoriui, pareiškus reikalavimą jas atlyginti, nereikia įrodinėti, kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tam tikrais atvejais kreditorius privalo pagrįsti netesybas, įrodinėdamas nuostolius – jeigu skolininkas pareiškia reikalavimą mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Tokiais atvejais kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį. Tačiau nei su ieškiniu, nei su dubliku, kuomet ieškovė jau žinojo apie atsakovės pareikštą reikalavimą mažinti netesybas, jokių nuostolių dydį pagrindžiančių įrodymų ieškovė neteikė. Priešingai, ieškovės atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad jokių suvaržymų, neleidusių ieškovei tinkamai vykdyti savo tiesiogines funkcijas, ji nepatyrė. Ieškovė teisme pripažino, kad dėl I etapo termino praleidimo ji nei tiesioginių, nei netiesioginių nuostolių nepatyrė. Tai, kad I etapo terminas neturėjo jokios įtakos ieškovei buvo pagrįsta ir rašytiniu įrodymu – 2015 m. liepos 2 d. iš plk. ltn. R. G. gautu elektroniniu laišku, kuriame jis nurodė, kad gaisrinio automobilio turėjimas 30 d. anksčiau ar vėliau jiems įtakos neturi. Apeliaciniame skunde ieškovė klaidingai nurodo, kad 2016 m. spalio 10 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovės atstovas neva pabrėžė, jog dėl vėlavimo Lietuvos kariuomenė patyrė nepatogumų, tačiau ieškovė ir toliau nepateikia jokių šiuos nepatogumus pagrindžiančių įrodymų.Apie tariamai patirtus nepatogumus (neva reikėjo keisti planus, darbo organizavimą, Lietuvos kariuomenė negalėjo nuosekliai planuoti veiklos, privalėjo keisti asmenų, skirtų sutarties vykdymo kontrolei ir priežiūrai, užduotis, sena technika eksploatuota ilgiau nei buvo numatyta) ieškovė užsimena tik apeliaciniame skunde, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šių aplinkybių nebuvo nurodžiusi. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturėtų vertinti šių argumentų, nes yra draudžiama grįsti apeliacinį skundą aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Be to, ieškovė turi teikti įrodymus, susijusius su jos patirtais nepatogumais ar suvaržymais. Kita vertus, ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovei būtų buvę žinoma apie ieškovės eksploatuojamą seną techniką. 2015 m. rugpjūčio 5 d. turėjo būti pristatytas tik vienas iš 4 užsakytų specialios paskirties gaisrinių sunkvežimių. Iš bylos medžiagos apskritai nėra aišku, ar ieškovė užsisakinėjo naujus specialios paskirties gaisrinius sunkvežimius tam, kad pakeistų senuosius, ar tiesiog buvo plečiama turima karinė technika, todėl akivaizdu, jog atsakovė, sudarydama su ieškove sutartį, negalėjo numatyti, kad ieškovei gali atsirasi nuostoliai dėl senos technikos eksploatavimo, jeigu I etapo terminas būtų praleistas.Atsakovė neneigė savo pareigos sumokėti netesybas, nes pripažino, kad I etapo terminas buvo praleistas, tačiau nesutiko su prašomų priteisti netesybų dydžiu, nes pastarosios nukreiptos ne į minimalių kreditorės nuostolių atlyginimą, o yra ieškovės siekis nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita. Atsakovė, įrodinėdama faktinę situaciją, dėl kurios 52 562,88 Eur netesybų dydis turėtų būti laikomas nepagrįstai dideliu, teikė įrodymus apie Sutarties vykdymo metu įvykusias force majeure aplinkybes, ieškovės nenorą bendradarbiauti, sprendžiant klausimą dėl I etapo termino pratęsimo, ieškovės nesąžiningą elgesį, kuomet nurodžiusi, jog I etapo terminas jai nėra svarbus, vėliau pareikalavo 52 562,88 Eur netesybų, o taip pat pačios Sutarties pasirašymo aplinkybes. Taigi apeliaciniame skunde nurodomi motyvai apie neva atsakovės neįrodytas force majeure aplinkybes ir teismo nepasisakymą dėl šių aplinkybių apskritai neturėtų būti vertinami, nes jomis atsakovė neįrodinėjo aplinkybių, kurioms esant ji turėtų būti atleista nuo netesybų sumokėjimo, kaip tai numatyta CK 6.212 straipsnyje. Atsakovė konkurse dalyvavo su pasiūlymu pateikti prekes per 8-12 mėnesių terminą, kaip ir buvo nurodoma konkurso sąlygose. Laimėjus konkursą, Sutartis atsakovei pasirašyti buvo pateikta iš karto su įrašytomis sąlygomis ir ieškovės atstovų parašais, todėl, priešingai nei teigia ieškovė, jokios derybos ar pastabos dėl Sutarties sąlygų pakeitimo nebebuvo galimos. Ieškovės teiginys, kad atsakovė nevykdė pareigos tinkamai informuoti Lietuvos kariuomenę apie galimą vėlavimą, paneigiamas byloje esančiais įrodymais: 2014 m. gruodžio 9 d. elektroninio laiško kopija, kuriame atsakovė, sužinojusi apie Mercedes–Benz gamykloje numatytas Kalėdines atostogas ir suprasdama, jog terminas gali būti praleistas, kreipėsi į ieškovę su prašymu prailginti pristatymo terminą iki 10-11 mėnesių; 2015 m. liepos 1 d. UAB „Iskada“ prašymas, kuriame atsakovė išsamiai nurodė visas vėlavimo priežastis. Taigi atsakovė elgėsi apdairiai ir sąžiningai. Apie galimą I etapo termino vėlavimą ieškovė buvo informuota dar 2014 m. gruodį. Be to, ieškovei buvo tiekiami specialios paskirties gaisriniai automobiliai, kurie nėra masinės gamybos produktas. Juos gamina tik specializuotos gamyklos, su kuriomis dėl gamybos turi būti susitariama iš anksto, todėl atsakovė neturėjo jokios objektyvios galimybės surasti ir susitarti su kitais kontrahentais, kaip kad nurodo ieškovė, kol Mercedes–Benz gamykloje buvo atostogos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Byloje iškilo ginčas dėl sutartinių netesybų mažinimo pagrįstumo ir teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog dėl atsakovės vėlavimo pristatyti specialios paskirties gaisrinį sunkvežimį I - ame Sutarties etape ji (ieškovė) patyrė realius nuostolius, o esant tokioms aplinkybėms, 1 030,64 Eur netesybos už kiekvieną pradelstą dieną, teismo vertinimu, akivaizdžiai per didelės ir neproporcingos.Apeliantė Lietuvos kariuomenė, ginčydama teismo sprendimą, nurodė, kad nors ieškovė nepatyrė tiesioginių turtinių praradimų, ji patyrė kitokių nepatogumų, kurie pagal kasacinio teismo praktiką, į kurią pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė, taip pat laikytini nuostoliais. Be to, apeliantės teigimu, atsakovė žinojo, kad sudaro sutartį su specialiu subjektu, kuriam ypač svarbus įsipareigojimų vykdymas laiku, Sutartį sudarė laisva valia, o teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių santykių nevykdymą.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, inter alia apeliantės skundo ir atsakovės atsiliepimo į jį argumentus, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su Lietuvos kariuomenės dėstoma pozicija.Byloje nustatyta ir šalys to neginčijo, kad pagal sudarytą Sutartį atsakovė įsipareigojo vieną specialios paskirties gaisrinį sunkvežimį pateikti iki 2015 rugpjūčio 5 d., o du kitus – iki 2016 m. balandžio 29 d. (Sutarties specialiosios dalies 3.1.1 ir 3.1.2. punktai), o pavėlavusi – įsipareigojo mokėti 0,2 proc. nuo nepristatytų prekių vertės už kiekvieną uždelstą dieną šalių iš anksto sutartus minimalius nuostolius (Sutarties bendrosios dalies 11.1. punktas).Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė ir atsakovė to neginčijo, kad pirmasis sunkvežimis buvo pristatytas tik 2015 m. rugsėjo 25 d., o II etapo terminas (iki 2016 m. balandžio 29 d.) buvo įvykdytas tinkamai. Atsižvelgusi į I etapo termino pažeidimą, Lietuvos kariuomenė, remdamasi pirmiau išdėstytu Sutarties bendrosios dalies 11.1. punktu, išrašė atsakovei sąskaitą faktūrą dėl 52 562,88 Eur minimalių sutartų nuostolių sumokėjimo.Kaip ne kartą buvo pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, bendroji netesybų priteisimo taisyklė – jos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio ar realumo, kreditoriui pareiškus reikalavimą jas atlyginti, nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-376-690/2016; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015).Tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tam tikrais atvejais kreditorius privalo pagrįsti netesybas, įrodinėdamas nuostolius – jeigu skolininkas pareiškia reikalavimą mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Tokiais atvejais kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013; 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013; kt.). Netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005) bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007).Taigi, kaip visiškai teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovė, esant skolininko reikalavimui (atsikirtimui) mažinti kreditoriaus prašomas priteisti netesybas, kreditoriui atsiranda pareiga įrodinėti tikėtinus nuostolius tam, kad pagrįstų sutartinių netesybų dydžio protingumą, adekvatumą. Savo ruožtu Lietuvos kariuomenė, nors ir žinodama apie UAB „Iskada“ bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodytą būtinybę mažinti netesybas, kaip akivaizdžiai per dideles (pastebėtina, kad apie savo pasirengimą bylos nagrinėjimo teisme atveju reikalauti pagrįsti netesybų dydį, atsakovė nurodė dar 2015 m. lapkričio 16 d. pranešime ieškovei dėl 2015 m. spalio 27 d. sąskaitos faktūros serija FTT Nr. 1548 atmetimo), nei kartu su ieškiniu, nei su dubliku (ir vėliau) nepateikė absoliučiai jokių bent tikėtinai juos nuostolius dėl termino I - ame etape pažeidimo pagrindžiančių įrodymų.Priešingai pirmiau cituotai kasacinio teismo praktikai, dublike ieškovė nurodė, kad nuostolių pagrindimo reikėtų tik, jeigu dėl netinkamo Sutarties vykdymo patirti nuostoliai būtų didesni nei apskaičiuoti 0,2 proc. už kiekvieną uždelstą dieną, savo ruožtu 2016 m. spalio 10 d. teismo posėdyje ieškovės atstovas aiškiai pripažino, jog dėl šio (I etapo) termino pažeidimo ieškovė jokių nepatogumų, suvaržymų nepatyrė, ieškovės funkcijų vykdymas nebuvo sutrikdytas, o I etapas iš esmės ieškovei neturėjo esminės reikšmės, tačiau perkančioji organizacija, kai terminas jau buvo įrašytas į Sutartį, nebegalėjo nieko keisti.Taigi, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teisme ieškovė reikalavo 52 562,88 Eur netesybų priteisimo, remdamasi iš esmės tik tuo, kad šalys laisva valia sudarė būtent tokią Sutartį, su tokiomis sąlygomis, ir akcentuodama, jog toks pakankamai aukštas netesybų dydis nustatytas dėl ieškovės, kaip subjekto, specifikos, apie kurią atsakovė, sudarydama Sutartį, žinojo. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priėjo išvadą, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog patyrė realius nuostolius dėl vėlavimo pristatyti sunkvežimį I - ame Sutarties etape, tuo labiau, kad pagal kasacinio teismo praktiką, vien ta aplinkybė, jog kreditorius šioje byloje yra viešasis juridinis asmuo, vykdantis visuomenines funkcijas – Lietuvos kariuomenė, esant pareikštam argumentuotam reikalavimui mažinti netesybas, per se nesudaro pagrindo priteisti ieškiniu reikalaujamą netesybų dydį, neįvertinus jo santykio su nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016).Savo ruožtu apeliaciniame skunde Lietuvos kariuomenė, ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadą dėl realių nuostolių neįrodymo, nurodė iš esmės naujas aplinkybes, kad dėl atsakovės vėlavimo pristatyti sunkvežimį Sutartyje nustatytu I etapo terminu, apeliantė patyrė nors ir ne tiesioginių turtinių, bet kitokių nepatogumų – planų, darbo organizavimo, asmenų, skirtų Sutarties vykdymui kontroliuoti ir prižiūrėti, užduočių keitimą, taip pat senos technikos eksploatavimą ilgesnį nei buvo numatyta terminą, kurie, ieškovės įsitikinimu, laikytini perkančiosios organizacijos nuostoliais.Teisėjų kolegija, atmesdama ieškovės argumentą, pažymi, kad apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, ne tik remiasi iš esmės pirmosios instancijos teismui nenurodytomis aplinkybėmis, bet ir nepateikia absoliučiai jokių naujus nurodytus nepatogumus pagrindžiančių įrodymų (pavyzdžiui, kokių asmenų, kokios užduotys keistos, kokie planai, darbai pakeisti, per kokius terminus juos teko keisti ir kokie dėl to kilo (jei kilo) neigiami padariniai, kokių dokumentų pagrindu ir kokį laikotarpį buvo numatyta eksploatuoti tam tikrą seną techniką, ar atsakovei buvo tai žinoma ir pan.), iš esmės apsiribodama tik deklaratyviu neva patirtų netiesioginių nepatogumų išvardijimu.Šiame kontekste pažymėtina, kad nors, kaip visiškai pagrįstai nurodė ieškovė, kasacinis teismas analogiško pobūdžio byloje, plėtodamas praktiką, išaiškino, jog perkančiosios organizacijos, įrodinėdamos priteistinų netesybų santykį su realiai patirtais nuostoliais, gali įrodinėti ne tik tiesioginę ekonominę praradimų, negautų pajamų ar papildomų išlaidų vertę, bet ir nurodyti kitokio pobūdžio nepatogumus, suvaržymus ir kt., kurių finansinė vertė, jų nuomone, atitinka apskaičiuotų netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016), iš sekančios kasacinio teismo nurodytos frazės, jog teismas dėl tokių įrodymų sprendžia pagal bendruosius civilinės teisės principus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis), atsižvelgdamas į atitinkamų bylos aplinkybių visumą, bei iš visos pirmiau nurodytos nutarties, kuria buvo pripažinta, jog Lietuvos kariuomenė, atsikirsdama į atsakovų argumentus, kuriais sukeltos pagrįstos abejonės dėl netesybų dydžio, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog dėl pavėluotai pristatytų prekių patyrė nuostolių, kokie jie buvo, ar jai dėl to kilo kitų neigiamų padarinių, turinio akivaizdžiai matyti, kad net ir remdamasi kitais (ne tiesioginiais ekonominiais) praradimais, nepatogumais, ieškovė nėra atleidžiama nuo tokių nepatogumų realaus patyrimo įrodinėjimo pareigos.Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, kaip jau minėta, ieškovė apsiribojo tik abstrakčiu patirtų nepatogumų paminėjimu apeliaciniame skunde, aiškiai net neįvardindama nei kokie planai, darbai buvo keisti dėl sunkvežimio pristatymo vėlavimo, nei kokie buvo nustatyti senos technikos naudojimo laikotarpiai (ir ar apskritai, kaip kad teisingai nurodė atsakovė, jos pristatomi sunkvežimiai buvo skirti pakeisti seną techniką, ar, pavyzdžiui, tik padidinti turimus išteklius).Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovei net tikėtinai nepagrindus realių nuostolių patyrimo dėl termino praleidimo, Sutartyje numatytos ir ieškovės pritaikytos 1030,64 Eur per dieną netesybos akivaizdžiai per didelės, neatitinkančios sąžiningumo ir protingumo principo bei sudarančios pagrindą apeliantei nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita.Kaip jau minėta, pati savaime aplinkybė, kad ieškovė yra specifinis subjektas, vykdantis specifines funkcijas, o atsakovė, sudarydama Sutartį laisva valia, šias aplinkybes žinojo, automatiškai nesudaro pagrindo priteisti ieškovei jos reikalaujamas ir, kaip jau konstatuota, akivaizdžiai dideles, netesybas, tuo labiau, jog Sutartis buvo įvykdyta ir galutinis (II etapo) terminas nebuvo praleistas.Pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo nepaneigia ir apeliantės argumentai dėl neva nepakankamo atsakovės atidumo ir rūpestingumo ikisutartinių santykių bei Sutarties vykdymo metu. Kaip pagrįstai nurodė atsakovė, Sutartis įsigaliojo 2014 gruodžio 8 d., o jau 2014 m. gruodžio 9 d. UAB „Iskada“ elektroniniu laišku kreipėsi į pirkėją (ieškovę) dėl termino pratęsimo (Sutarties 3.1.1. punkto keitimo), įvertindama tai, kad konkurso sąlygose konkreti pristatymo data net nebuvo nurodyta, bet tik įtvirtinta, jog konkreti data bus įrašoma po konkurso (atsižvelgiant į tai, kad numatomas pristatymo laikas ne trumpesnis kaip 8 mėn.), o, kaip nurodė pati ieškovė, tiekėjai savo pasiūlymus pagal konkurso sąlygas galėjo teikti, pasirinkdami prekių pristatymo terminą nuo 8 iki 12 mėnesių (tačiau, nepaisant termino pasirinkimo galimybės, konkurse dėl sunkvežimių pateikimo buvo pateiktas tik vienas (atsakovės) pasiūlymas). 2015 m. liepos 1 d. prašymu atsakovė vėl kreipėsi į ieškovę, nurodydama aplinkybes dėl Mersedez-Benz gamyklos kalėdinių atostogų ir dėl to buvusio darbų pradžios uždelsimo, pridėdama šias aplinkybes patvirtinantį raštą, savo ruožtu KOP štabo viršininko pavaduotojas logistikai plk. ltn. R. G. 2015 m. liepos 2 d. elektroniniame laiške nurodė atsakovei, kad gavo jos prašymą ir kreipsis į VPT dėl leidimo pratęsti terminą, bei papildomai pažymėjo, jog ieškovei gaisrinio automobilio turėjimas 30 d. anksčiau ar vėliau įtakos neturi, tad ieškovė sutinka su termino atidėjimu. Tačiau jau 2015 m. liepos 29 d. (t. y. likus 6 dienoms iki Sutartyje nustatyto I etapo termino pabaigos) ieškovė raštu informavo atsakovę, kad Įsigijimų departamentas ir Teisės departamentas nesuderino kreipimosi į VPT, nes atsakovės prašyme nurodyti argumentai, jų nuomone, nepakankami.Pirmiau nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindžia atsakovės argumentus, kad būdama rūpestinga ir atidi, tik sužinojusi apie galimą vėlavimą pateikti pirmąjį sunkvežimį, ji ėmėsi aktyvių veiksmų, informuodama ieškovę apie galimą termino praleidimą ir siekdama pratęsti šį terminą, kurio griežtas laikymasis, kaip matyti iš pirmiau nurodytų duomenų, net nebuvo ieškovei itin reikšmingas. Taigi, įvertinus pirmiau nurodytus argumentus bei aplinkybę, kad galutinis Sutarties terminas nebuvo pažeistas, nėra jokio pagrindo manyti, jog dėl skolininkės (atsakovės) elgesio nagrinėjamu atveju neturėjo būti mažinamos ar turėjo būti mažinamos mažesne apimtimi, nei sumažino pirmosios instancijos teismas, ieškovės prašomos priteisti netesybos.Apibendrindama tai, kas nurodyta pirmiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, tą faktą, jog Sutartis buvo įvykdyta, nepažeidus galutinio Sutarties termino, o apeliantė aiškiai nepagrindė, kad dėl praleisto I etapo termino patyrė nuostolių, kurių dydis atitinka reikalaujamų priteisti iš atsakovės netesybų dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino akivaizdžiai dideles netesybas ir priteisė ieškovei iš atsakovės proporcingumo ir protingumo principus atitinkančią netesybų sumą, todėl pirmosios instancijos teismo teisėta ir pagrįsta nutartis paliktina nepakeista.Kadangi kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai neturi įtakos šios bylos teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, nėra pagrindo ir perskirstyti pirmosios instancijos teismo papildomu sprendimu priteistas iš ieškovės atsakovei bylinėjimosi išlaidas, todėl 2016 m. spalio 20 d. papildomas sprendimas taip pat paliktinas nepakeistas.Nors atsakovė 2017 m. gegužės 29 d. pateikė prašymą priteisti iš ieškovės atsakovės 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, apmokėti, prie prašymo nebuvo pridėti šių išlaidų dydį ir realų patyrimo faktą pagrindžiantys įrodymai, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovei iš ieškovės nepriteisiamas (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2016 d. spalio 20 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistą.