- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-01-30
- Bylos Nr.
- 1-61-1199/2024
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Liudmila Larionova
- Kaltinamasis
- L. P.
- Nukentėjusysis
- A. P., D. B.
- Advokatai
- Raimondas Kalveršas, Tomas Juonys, Viktoras Onačkas
- Kategorijos
- 1.1.6.3Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (BK 38 str.)
- 1.2.9.9Vengimas išlaikyti vaiką (BK 164 str.)
- 1.2.14.5.1Sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.)
- 2.3.6.4.1Nuosprendžių rūšys (BPK 303 str.)
- 2.3.6.4.4.1Išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai (BPK 305 str. 3 d. ir kt.)
- 2.3.6.4.6.1Nuosprendžio, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, aprašomajai daliai keliami reikalavimai (BPK 305 str. 4 d. ir kt.)
viešame teismo posėdyje, mišriu būdu (tiesiogiai ir naudojant vaizdo konferencijų programą ZOOM), žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje L. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, deklaravęs gyvenamąją vietą ir faktiškai gyvenantis (duomenys neskelbtini), vedęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį (įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) 376,60 Eur bauda (bauda nesumokėta),
kaltinamas nusikalstamų veikų, nustatytų BK 164 straipsnyje, 182 straipsnio 1 dalyje, padarymu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. L. P. vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaikus, mokėti lėšas vaikams išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialinę paramą vaikams, o būtent jis, žinodamas, kad pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 16 d. teismo sprendimą privalo D. B. naudai mokėti savo nepilnamečių vaikų K. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui lėšas nuo 2004 m. rugpjūčio 16 d. iki vaikų pilnametystės kiekvieną mėnesį mokant po 1 000 litų (290 Eur) kiekvieno vaiko išlaikymui iki jų pilnametystės, o K. P. sulaukus pilnametystės, M. P. išlaikymui mokėti 1 500 litų (434 Eur) kiekvieną mėnesį iki pilnametystės, ar teikti kitą būtiną materialinę paramą vaikams, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdė, t. y., būdamas darbingas, laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., piniginių lėšų vaikams išlaikyti nemokėjo, taip vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaikus, mokėti lėšas vaikams išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialinę paramą vaikams, bei nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. įsiskolino 13 623,57 Eur nepilnamečio sūnaus K. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui, o nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2019 m. lapkričio 6 d. įsiskolino 35 537,86 Eur nepilnametės dukros M. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui, taip iš viso įsiskolino savo nepilnamečių vaikų išlaikymui 49 161,43 Eur.
2. L. P. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, iš anksto žinodamas, kad sutartų įsipareigojimų nevykdys, 2019 m. spalio 16 d., piktnaudžiaudamas A. P. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti 2 000 Eur, tą pačia dieną bute, esančiame (duomenys neskelbtini), surašė skolos lapelį, melagingai žadėdamas skolą grąžinti iki 2019 m. spalio 30 d., nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti skolą sutartu terminu, iš anksto žinodamas, kad pinigų A. P. negrąžins. Apgaulės suklaidintas A. P. perdavė L. P. 2 000 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiajam A. P. priklausantį turtą – 2 000 Eur.
II. Dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 164 straipsnyje.
Dėl byloje surinktų įrodymų ir jų vertinimo
3. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis L. P. parodė, kad jam pareikštą kaltinimą supranta. Pripažįsta, kad nevisus pinigus, skirtus vaikų išlaikymui buvo sumokėjęs, tai dabar grąžino tuos pinigus. Susitarė su D. B., savo kaltę dėl to pripažino. Pripažįsta, kad vėlavo mokėti, bet nevengė piktybiškai mokėti vaikų išlaikymui skirtų pinigų. Išsiskyrė su D. B. ir pasirašė, kad vaikų išlaikymui mokės per mėnesį po 1 000 litų kiekvienam vaikui. Per skyrybų procesą visą savo turtą, tarp jų ir nekilnojamąjį, paliko vaikams ir buvusiai žmonai. Ir po skyrybų mokėjo vaikų išlaikymui skirtus pinigus iki įmonės bankroto ir nebuvo skolingas. Po įmonės bankroto, visas savo lėšas investavo į įmonės išgelbėjimą, jo visas sąskaitas areštavo, buvo pasirašyta laidavimo sutartis labai didelei pinigų sumai, kurią sugebėjo grąžinti, po to dar grąžino keletą skolų. Rūpindavosi vaikais, kaip galėdavo, mokėjo vaikų išlaikymui skirtus pinigus tiek, kiek išgalėdavo mokėti. Atėjo laikas, kai pasidarė truputį lengviau, bet tada D. B. su sūnumi kreipėsi į teismą dėl to, kad jis nemokėjo vaikams pinigų lygiai 5 metus. Nuo to laiko vaikų išlakimui skirtus pinigus jis pradėjo mokėti per Perlo terminalą, nes jo sąskaitos buvo užblokuotos. Taip pat mokėjo ir grynais pinigais, tą faktą patvirtina ir pati D. B.. Kai vienas iš vaikų sulaukė pilnametystės, jis nenutraukė mokėjimų, kol nesurado sūnui darbo. Nustojo mokėti pilnamečiui vaikui išlaikymui skirtus pinigus, kai vaikas pradėjo pats save finansiškai aprūpinti. Pripažįsta, kad per tuos 5 metus tikrai kažkiek nesumokėjo pinigų vaikams. Tuo laikotarpiu pas jį atsirado dar du vaikai ir jis tikrai neišgalėjo mokėti tokios pinigų sumos (po 1 000 litų (290 Eur) kiekvienam), jis mokėjo mažiau. Dabar tarp jų su D. B. įvyko susitarimas, pripažino savo kaltę. Kai D. B. kreipėsi į teismą, kreipėsi į advokatę, kad jam padėtų parašyti prašymą, bet teismas jo prašymą atmetė. Į teismą dėl vaikų išlaikymo mokamos sumos sumažinimo kreipėsi 2017 m. Su sūnumi kuris kreipėsi dėl jo skolos į teismą, jie visada bendraudavo, yra davęs jam keturias mašinas, kuriomis sūnus važinėjo. Jis savo vaikus vienodai myli ir rūpinasi. Dėl vaikų išlaikymo jis pripažįsta kaltę, pripažįsta, kad tuo laikotarpiu išlaikymo nemokėjo, dėl to ir sumokėjo susitarime nurodytą pinigų sumą, atlygino žalą, susitaikė su nukentėjusiąja. Byloje yra jo prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį, to teismo ir prašo.
4. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji D. B. parodė, kad yra buvusi kaltinamojo žmona. Nukentėjusioji nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 metų iki 2017 metų nebuvo mokami jokie pinigai vaikų išlaikymui, nors skyrybų sutartyje buvo sutarta pinigus, skirtus vaikų išlaikymui, pervedinėti į nurodytą banko sąskaitą. Skyrybos vyko šalių susitarimu. Abi pusės buvo puikiai susipažinusios su sutartimi ir ją pasirašę. Antstolio paskaičiavimai yra grindžiami jos pateiktais duomenimis, nes prašant išduoti vykdomąjį raštą, situacija buvo tokia, kad visiškai nebuvo mokami pinigai ir jie norėjo kreiptis, kad dukrai būtų skirtas išlaikymas iš vaikų garantinio fondo. Antstolis jiems nurodė, kad jie turi kreiptis dėl vykdomojo rašto išdavimo. Pateikdama skaičiavimus, išlaikymo dydį indeksavo, remdamasi Statistikos departamento teiktais duomenimis, todėl suma yra kitokia, didesnė, negu skaičiuojant tiesiog išverčiant litus į Eur be indeksavimo. Taip pat atkreipia dėmesį, kad nuo K. P. pilnametystės, M. P. mokėtinas išlaikymas padidėjo nuo 1 000 litų iki 1 500 litų. Ši suma irgi buvo indeksuota. 12 metų kaltinamasis nieko nemokėjo, jeigu būtų mokėjęs, tokio prašymo neteiktų. Ieškinys nėra pateikiamas už laikotarpį, kuomet kaltinamasis bent kažkiek mokėjo pinigų vaikų išlaikymui. Nuo 2013 metų ji su vaikais gyveno Austrijoje, tai grynais pinigais L. P. negalėjo mokėti vaikams išlaikymo, nes vaikai grįždavo į Lietuvą 1‒2 kartus per metus. Jai pinigų vaikų išlaikymui nepervedinėjo. Šiuo metu nukentėjusioji gyvena Lietuvoje, grįžo 2015 metais. Jiems grįžus į Lietuvą, taip pat nebuvo mokami pinigai vaikų išlaikymui, todėl ir kreipėsi į Vaikų garantinį fondą, kad mergaitei nors kažkokią pašalpą mokėtų, nes sūnus jau tapo pilnametis. Kadangi jie sąžiningai teikė ieškinį, visi kaltinamojo mokėjimai, net ir tie pinigai, kuriuos vaikams pervesdavo senelis su močiute, buvo pateikti antstoliui ir antstolis išminusavo tuos pinigus iš galutinės sumos. Nuo 2012 m. iki 2017 m. nebuvo mokėti pinigai visai. L. P., tai grindė savo sunkia materialine padėtimi. Iki 2012 m. kaltinamasis sakydavo, kad tai yra per didelė pinigų sumą vaikų išlaikymui, todėl mokėdavo tiek, kiek galėjo. Kreipėsi į antstolį 2017 m., nes jie buvo Austrijoje, ir ji neturėjo galimybės kreiptis ankščiau. Nuo 2004 m. iki 2012 m. buvo kažkiek mokama, bet nepilna suma, mokėjimai nutruko visiškai nuo 2012 metų. Šiaip vaikams pinigų duodama nebuvo. Su L. P. tėvais, tai yra vaikų seneliais, santykiai yra geri, vaikai bendrauja, rūpinasi močiute (senelis miręs). Į antstolius kreipėsi 2017 m. Paskaičiavimus antstoliui pateikė iki K. P. pilnametystės. Po kreipimosi į antstolius su ja susisiekė L. mama ir pradėjo į vaikų sąskaita kristi pinigai. Pavedimai buvo daryti per Perlo terminalą, mokėjimo paskirtyje buvo nurodoma, kad tai yra „dovana“, „nuo tėčio“ ir panašiai. Žino, kad L. P. ir toliau užsiima verslu, gyvena nuosavame name. Prisimena, kad antstolis buvo areštavęs L. P. žmonos sąskaitą, nes ji buvo pradėjusi dirbti, tada buvo pasirašyta povedybinė sutartis tarp kaltinamojo ir jo žmonos, kad iš jo žmonos sąskaitos nebūtų nuskaičiuojami pinigai. Atsakydama į proceso dalyvių klausimus, susijusius su į bylą pateiktu prašymu atleisti L. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį jiems susitaikius, nukentėjusioji nurodė, kad viskas yra taip, kaip surašyta prašyme, viskas buvo susitarta ir įvykdyta. Palaiko savo prašymą atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes jie susitaikė. Žalos klausimą išsprendė. Tą sumą, dėl kurios sutarė, jai yra sumokėta. Pretenzijų kaltinamajam dėl byloje pateikto kaltinimo ji neturi. Pasirašant į bylą pateiktą susitarimą dalyvavo visi keturi, tai yra kaltinamasis, ji ir jų du vaikai. Pinigai skirti vaikams taip, kaip nurodyta susitarime. Jie sutarė, kad susitarime nurodyta pinigų suma yra visiems tinkama.
5. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. P. parodė, kad jos žiniomis L. P. visada rūpindavosi savo vaikais. Kai buvo sunkūs laikai, turėjo mažesnes finansines galimybes, gal mažiau skirdavo lėšų vaikams, bet niekada nenutrūkdavo ryšis tarp L. P. ir jo vaikų. Pažįsta abu L. P. vaikus ir jos vaikai su L. P. vaikais pažįstami. Jų vaikai bendravo, bet dabar jau nebebendrauja. Jai žinoma, kad L. P. teikė vaikams išlaikymą pinigais. Vienu momentu, kai buvo kreiptasi į teismą ir visos L. P. sąskaitos buvo užblokuotos, jis vežė pinigus savo tėvams, tėvai mokėjo D. B. ir vaikams paduodavo pinigų grynais. Kai D. B. su L. P. vaikais išvažinėjo iš Lietuvos, ji paprašė leidimo išvežti vaikus į užsienį, ir D. B. gaudavo pinigus ir Austrijoje, todėl mano, kad ji kažką slepia. Ar L. P. mokėjo pinigus vaikų išlaikymui laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2017 m., ji tiksliai nežino. Po to, kai D. B. padavė kreipėsi į antstolį, jie pasirašė povedybinę sutartį su L.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba ne nuo įsteigimo, bet nuo tada, kai D. B. padavė jų šeimą į teismą, norėjo taip apsaugoti šeimos verslą. Negali atsakyti kokios buvo jos pajamos 2012–2017 metais. Tuo metu, kai L. nustojo būti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, jis niekur nedirbo. Iš kokių pajamų jie tuo laikotarpiu gyveno, ji negali atsakyti. Šeimos pajamų šaltinis tuo laikotarpiu buvo verslas ‒ žuvies rūkykla, ir dar pajamos buvo iš laivo nuomos. Sudarė tą povedybinę sutartį, kad apsaugotų savo vaikus. D. B. į teismą kreipėsi nepagrįstai. L. bendravo su vaikais. Žino, kad L. vaikus išlaikė, nes su juo gyvena. Nežino kaip kaltinamasis teikė išlaikymą vaikams kai jie gyveno Austrijoje. L. P. turi dalį dokumentų, patvirtinančių tai, kad jis mokėjo vaikams pinigus, skirtus jų išlaikymui (mokėjimo pavedimų kopijas) ir jis dažnai paduodavo pinigus grynais. Dar ji prisiminė, kad L. P. vežiojo savo dukrą pas odontologą kelis metus ir iš ten irgi yra paslaugų apmokėjimo dokumentai. L. P. duodavo tėvams pinigų, kad jie mokėtų vaikų išlaikymui skirtas sumas, seneliai irgi nuo savęs prisidėdavo. Vaikai didžiąją dalį laiko praleisdavo pas senelius, tai yra pas L. P. tėvus, būdami pas senelius vaikai ir gaudavo dažniausiai tuos pinigus. L. teikdavo vaikams paramą ne vien pinigais. L. P. sūnui davė mašiną naudotis, sudaužė mašiną, remontą apmokėjo L. P.. Sūnus taip pat prašė pinigų vakarėliams, L. P. duodavo. 2012‒2017 m.m. L. vaikai jų namuose lankėsi ne kiekvieną dieną, bet pakankamai dažnai. L. su vaikais išvažiuodavo pavakarieniauti, papietauti, jie kartu leisdavo laiką.
6. Akistatos, atliktos tarp nukentėjusiosios D. B. ir kaltinamojo L. P., protokole esančiais duomenimis nustatyta, kad, atsakydamas į jam pateiktus klausimus, L. P. nurodė, jog dėl sunkios materialinės padėties nemokėjo vaikams išlaikymo pradedant nuo 2012 m. Kaltinamasis taip pat nurodė, kad iki to laiko pinigai buvo mokami vaikų išlaikymui tik grynais pinigais, kaip numatyta jo pasirašytoje skyrybų sutartyje, be to jis mokėdavo už vaikų būrelius, nes nukentėjusioji dirbdavo nuo 8 iki 18 val., o vaikai lankė treniruotes, muzikos mokyklą ir būrelius, ir jis ten nuolat vežiodavo vaikus. K. lankė lauko tenisą, vieną iš brangiausių sporto šakų ir tai kainuodavo daugiau negu 450 litų per mėnesį vien treniruotėms, mokėdavo jis. Nuo penktadienio iki sekmadienio vaikai laiką leisdavo pas jo mamą ir tai gali patvirtinti daugiau negu 10 asmenų. Duodavo vaikams tiek jis, tiek jo mama pinigų asmeniškai. Buvo taip pat apmokami vaikų papildomi užsiėmimai. Pirkdavo vaikams maistą, aprangą, telefonus, kompiuterius. Dėl to mano, kad iki 2012 metų mokėdavo vaikams daugiau negu priklausė. 2012 metais tikrai buvo sunki finansinė situacija dėl jam priklausančios įmonės bankroto, jis buvo laiduotojas kaip fizinis asmuo, bet vis tiek mokėdavo vaikams tiek, kiek galėjo. Sąskaitos jo buvo areštuotos, pajamų neturėjo. 2013 m. vaikai išvažiavo į Austriją. D. jam pasiūlė už tą laikotarpį, kai vaikai bus Austrijoje, nemokėti vaikams išlaikymo, nes jie bus visiškai išlaikomi valstybės dėl to, kad D. vyras buvo paskirtas eiti atsakingas pareigas. Kai vaikai grįždavo iš Austrijos, jis veždavo juos atostogauti prie Baltijos jūros, apmokėjo po 2012 metų M. estetinį dantų remontą, kuris kainavo apie 2 000 Eur; K. davė naudotis 3 automobiliais „Saab“, „Passat“ ir „Porche944“ 1985 metų. Pirmi du automobiliai K. buvo pilnai suvažinėti ir priduoti į sąvartyną, o „Porche944“ pateko į avariją, už automobilio remontą reikėjo mokėti dideles pinigų sumas, mokėjo jis, o automobilis priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jis, kaip įgaliotas asmuo, turėjo grąžinti sutvarkytą automobilį. Po 2013 metų vaikams pirkdavo kompiuterius, telefonus, to ko vaikams reikėdavo. Taip pat vaikams esant jau pilnamečiais, nuolat duodavo jiems pinigų. K. jau būnat pilnamečiu, surado du darbus. Taigi vaikus išlaiko ir toliau jiems padeda.
7. Nukentėjusioji D. B. akistatos metu savo ruožtu nurodė, kad iki 2012 metų vaikų išlaikymui buvo mokami pinigai, tačiau reikėdavo prašyti, kad L. P. kažką padarytų dėl vaikų, o po 2012 metų jis tik bendravo, o finansiškai niekaip nerėmė, sakė, kad jo sunki finansinė situacija. Nukentėjusioji taip pat paneigė kaltinamojo nurodytą aplinkybę, kad jie buvo susitarę, jog vaikams gyvenant Austrijoje L. P. gali nemokėti jiems išlaikymo. Tokio susitarimo, pasak D. B., nebuvo. Laikotarpiu nuo 2012 metų iki 2013 metų vaikai su tėvu matydavosi epizodiškai, laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2016 metų buvo susitikę kokius 3‒4 kartus. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad niekada nelinkėjo kaltinamajam blogo, byla pradėta ne jos iniciatyva, ji sutiktų taikytis su L. P.. Nori būti pripažinta nukentėjusiąja, nes vaikams nebuvo mokėtas išlaikymas (b. t. 2, b. l. 191–194).
Žemesnės instancijos teismas
8. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 16 d. sprendime nustatyta, kad L. P., vykdydamas pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, kas mėnesį iki jų pilnametystės moka po 1 000 litų kiekvieno vaiko išlaikymui. Šios periodinės išmokos pervedamos į D. P. sąskaitą (Nr. nurodytas), iki einamojo mėnesio 10 (dešimtos) dienos. K. P. sulaukus pilnametystės, L. P. įsipareigoja mokėti M. P. išlaikymui 1 500 litų kas mėnesį, pervedant šią sumą tą pačią tvarka, kuri nustatyta šia sutartimi. Jeigu atitinkamų valstybinių ar tarptautinių institucijų nurodymu Lietuvos Respublikos nacionalinė valiuta bus pakeista kita valiuta, L. P. lėšas vaikų išlaikymui mokės nauja valiuta pagal naujos valiutos įvedimo dienos naujos valiutos ir pirminės valiutos (lito) oficialų keitimo kursą. Be to, mokėtinos lėšos vaiko išlaikymui indeksuojamos infliacijos (Vartotojų kainų indeksu), kurios dydį, oficialiai skelbia Statistikos departamentas prie LR Finansų ministerijos, dydžiu (b. t. 2, b. l. 109–110).
9. 2023 m. vasario 6 d. antstolio Daliaus Traigio patvarkymu Nr. S-23-241-4383 nustatyta, kad antstolis pradėjo ir iki šiol vykdo išlaikymo ir kitų periodinių išmokų išieškojimą (23 931,86 Eur) iš skolininko L. P. išieškotojos D. B. naudai. Vykdomųjų bylų duomenimis išlaikymo įsiskolinimas sudaro 49 161,43 Eur. Skolininkas dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, išsiųstas patvarkymas dėl išlaikymo išieškojimo (b. t. 2, b. l. 99).
10. 2023 m. balandžio 28 d. antstolio Dariaus Traigio rašte Nr. S-23-241-1474 pateiktais duomenimis nustatyta, kad K. P., gim. (duomenys neskelbtini) m., išlaikymo įsiskolinimas 2017 m. kovo 16 dieną sudarė 18 973,57 Eur. Vykdomosios bylos duomenimis skolininkas pervedė 5 350 Eur, todėl išlaikymo įsiskolinimas sudaro 13 623,57 Eur; M. P., gim. (duomenys neskelbtini) m., išlaikymo įsiskolinimas iki pilnametystės sudarė 43 066,86 Eur. Vykdomosios bylos duomenimis, skolininkas pervedė 5 600 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba pervedė 1 923 Eur, todėl išlaikymo įsiskolinimas sudaro 35 537,86 Eur; bendras išlaikymo įsiskolinimo dydis vykdomosios bylos duomenimis sudaro 49 161,43 Eur (b. t. 3, b. l. 9).
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
11. Pagal BK 164 straipsnį atsako tas, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Vengimas išlaikyti vaiką (BK 164 straipsnis) yra pavojinga nusikalstama veika ne tik dėl to, kad nevykdomi teismo paskirti įpareigojimai, tačiau pirmiausia dėl to, kad ją padarius kyla grėsmė normaliam, visaverčiam vaiko aprūpinimui. Priteisto išlaikymo mokėjimas teismo nustatyta tvarka yra būtinas nuolat, nes augančio vaiko poreikiai yra nuolatiniai ir nenutrūkstami. Priteisto išlaikymo nemokėjimas ilgesnį laikotarpį gali būti pateisinamas tik esant itin svarbioms priežastims, kaip nedarbas, liga, ilgalaikė nelaimė ir pan., tačiau kartu pažymėtina, kad išlaikymą vaikui teikiantis asmuo privalo dėti pastangas, kad tokią pareigą įvykdytų nustatyta tvarka.
12. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-P-36/2010, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-526/2014, 2K-441/2014, 2K-262/2014, 2K-7-304-976/2016).
13. Nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-112-697/2016, 2K-44-648/2016, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-262/2014, 2K-102/2014, 2K-7-304-976/2016). Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą ,,faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-8-696/2016, 2K-265-693/2015, 2K-197/2014, 2K-262/2014, 2K-282/2013, 2K-651/2012, 2K-381/2011, 2K-233/2008, 2K-7-304-976/2016).
14. Kita vertus, tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (neįspėjus apie tai gynybos) asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes įvertinus, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-8-696/2016, 2K-265-693/2015, 2K-197/2014, 2K-262/2014, 2K-282/2013, 2K-651/2012, 2K-381/2011, 2K-233/2008, 2K-7-304-976/2016).
Žemesnės instancijos teismas
15. Nagrinėjamoje byloje L. P. pagal BK 164 straipsnį kaltinamuoju aktu buvo kaltinamas, be kita ko nurodant, kad <...> jis nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2017 m. kovo 16 d. įsiskolino 13 623,57 Eur nepilnamečio sūnaus K. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui <...>. Pastaroji kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo faktinė aplinkybė keistina, nurodant, kad L. P. nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 20 d., t. y. iki savo sūnaus pilnametystės, įsiskolino 13 623,57 Eur nepilnamečio sūnaus K. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui. Teismo vertinimu, keičiant šią aplinkybę nebus pažeista kaltinamojo teisė į gynybą, nes teisminio bylos nagrinėjimo metu gynėjas ne kartą akcentavo, kad kaltinimas yra netikslus, kadangi, remiantis teismo sprendimu, kaltinamasis turėjo teikti išlaikymą savo sūnui iki jo pilnametystės, t. y. iki 2016 m. gegužės 20 d., o ne iki 2017 m. kovo 16 d., kaip yra nurodoma kaltinamajame akte. Teismas taip pat pažymi, kad šis L. P. pareikštame kaltinime įsivėlęs netikslumas neturi įtakos kaltinime nurodytam L. P. sūnaus išlaikymo įsiskolinimo dydžiui (13 623,57 Eur). Tokia išvada darytina įvertinus kitus byloje esančius duomenis, o būtent antstolio D. Traigio pateiktoje vykdomojoje byloje esančius duomenis, tarp jų 2022 m. kovo 8 d. antstolio patvarkymą dėl išlaikymo išieškojimo (b. t. 1, b. l. 184‒185), kuriame aiškiai nurodoma, kad L. P. išlaikymo įsiskolinimas sūnui K. P. iki pilnametystės yra toks pats, kaip nurodomas kaltinime ‒ 13 623,57 Eur. Ši suma yra minima ir kituose vykdomosios bylos dokumentuose, nurodant, kad įsiskolinimo dydis apskaičiuotas iki K. P. pilnametystės, todėl teismas neturi pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu.
16. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodyta, jog L. P. vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaikus, mokėti lėšas vaikams išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialinę paramą vaikams, o būtent jis, žinodamas, kad pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 16 d. teismo sprendimą privalo D. B. naudai mokėti savo nepilnamečių vaikų K. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui lėšas nuo 2004 m. rugpjūčio 16 d. iki vaikų pilnametystės kiekvieną mėnesį mokant po 1 000 litų (290 Eur) kiekvieno vaiko išlaikymui iki jų pilnametystės, o K. P. sulaukus pilnametystės, M. P. išlaikymui mokėti 1 500 litų (434 Eur) kiekvieną mėnesį iki pilnametystės, ar teikti kitą būtiną materialinę paramą vaikams, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdė, t. y., būdamas darbingas, laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., piniginių lėšų vaikams išlaikyti nemokėjo, taip vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaikus, mokėti lėšas vaikams išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialinę paramą vaikams, bei nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. įsiskolino 13 623,57 Eur nepilnamečio sūnaus K. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui, o nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2019 m. lapkričio 6 d. įsiskolino 35 537,86 Eur nepilnametės dukros M. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui, taip iš viso įsiskolino savo nepilnamečių vaikų išlaikymui 49 161,43 Eur.
17. Be kaltinamojo parodymų, kuomet jis patvirtino neteikęs išlaikymo savo vaikams pradedant nuo 2012 m., L. P. kaltę patvirtinančiais įrodymais laikytini Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas, kuriuo kaltinamajam nustatyta pareiga mokėti išlaikymą K. P. ir M. P. iki jų pilnametystės; antstolio D. Traigio pateiktos vykdomosios bylos medžiaga, kuria nustatyta, kad areštuotose skolininko vardu atidarytose banko sąskaitose skolininkui priklausančių piniginių lėšų nėra; VĮ „Regitra“ duomenimis skolininko vardu nėra užregistruotų transporto priemonių; VĮ „Registrų centras“ centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, skolininkui nepriklauso nekilnojamasis turtas; kito turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą, nenustatyta; skolininkas po tėvo mirties atsisakė palikimo (b. t. 2, b. l. 113). Tai, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą patvirtina ir nukentėjusiosios D. B. parodymai, kuomet ji nurodė, kad pradedant nuo 2012 m. L. P. nustojo teikti išlaikymą vaikams.
18. Baigiamosios kalbos metu gynėjas nurodė, kad, teismui nusprendus netaikyti L. P. BK 38 straipsnio nuostatų, sprendžiant, ar jo veiksmuose yra jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėtis, būtina įvertinti: apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties instituto taikymą nagrinėjamoje byloje; kaltinimo netikslumą (tarp jų ir neaiškiai nurodomą L. P. išlaikymo įsiskolinimo sumą); tą aplinkybę, kad L. P. negalėjo teikti vaikams išlaikymo dėl objektyvių priežasčių (sunkios materialinės padėties); taip pat įvertinti, ar veika negali būti pripažinta mažareikšme. Šie gynybos teiginiai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl kaltinamojo veiksmų vertinimo BK 164 straipsnio kontekste, todėl teismo aptariami plačiau.
19. Pasisakydamas dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties instituto taikymo, teismas atkreipia dėmesį, kad gynybos nurodomi laikotarpiai ‒ nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. ‒ pagal kaltinimo formuluotę, yra siejami su L. P. darbingumu, kaltinime konkrečiai nurodant, kad tais laikotarpiais jis „būdamas darbingas <...> piniginių lėšų vaikams išlaikyti nemokėjo“. O jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis, aktualus sprendžiant klausimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo, siejamas su datomis, kuomet jo vaikai sulaukė pilnametystės, atitinkamai nurodant, kad L. P. <...> nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. įsiskolino 13 623,57 Eur nepilnamečio sūnaus K. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui, o nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2019 m. lapkričio 6 d. įsiskolino 35 537,86 Eur nepilnametės dukros M. P., gim. (duomenys neskelbtini) <...>. Pažymėtina, kad ši kaltinamajam inkriminuojama nusikalstama veika yra trunkamojo pobūdžio. Nustatant trunkamosios nusikalstamos veikos padarymo laiką svarbu tai, kad šiuo laiku pripažįstamas visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytą veiką. Trunkamoji nusikalstama veika paprastai pasibaigia, kai kaltininkas pats ją nutraukia, tai padaro kiti asmenys ar teisėsaugos institucijos arba atsiranda kitos aplinkybės, trukdančios toliau tęsti nusikalstamos veikos darymą, taip pat išnykus kaltininko pareigai veikti. Nagrinėjamu atveju, L. P. vaikams tapus pilnamečiais, išnyko jo pareiga pagal teismo sprendimą jiems teikti išlaikymą, dėl to nusikalstama veika buvo baigta 2019 m. lapkričio 6 d. Taigi taikyti BK 95 straipsnio nuostatas šioje byloje nėra teisinio pagrindo.
20. Gynėjas taip pat akcentavo, kad kaltinamasis negalėjo teikti savo vaikams išlaikymo dėl pateisinamų objektyvių priežasčių. Teismas neturi pagrindo sutikti su šiais teiginiais. Byloje esantys gynybos pateikti dokumentai ‒ 2006 m. rugpjūčio 31 d. kredito sutartis ir susitarimai dėl jos sąlygų pakeitimo ir papildymo; duomenys apie L. P. vykdytas vykdomąsias bylas; informaciją apie kaltinamojo Valstybinį socialinį draudimą; 2011 m. gruodžio 23 d. patvarkymas areštuoti lėšas; duomenys dėl kitų turėtų įsiskolinimų (b. t. 3, b. l. 129‒157; b. t. 4, b. l. 1‒63) ‒ patvirtina, kad pradedant nuo 2011 m. kaltinamasis turėjo finansinių sunkumų. Tačiau šias aplinkybes teismas vertina kartu su kitomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Antai, byloje nustatyta, kad D. B. kreipėsi į antstolį dėl priverstinio išlaikymo išieškojimo iš L. P. 2017 m. kovo mėnesį, o 2017 m. gegužės 2 d. tarp kaltinamojo ir jo sutuoktinės buvo sudaryta povedybinė sutartis (b. t. 2, b. l. 78‒83). Apklausiama teisiamajame posėdyje, liudytoja A. P. nurodė, kad šios sutarties sudarymo tikslas ‒ išvengti priverstinio išlaikymo išieškojimo nukreipimo į A. P., kaip L. P. sutuoktinės, turtą, nes D. B. „suris viską, ką galės apžioti“(b. t. 4, b. l. 103). Jau 2017 m. gegužės 5 d. A. P. informavo apie šios sutarties sudarymą antstolį D. Traigį, prašydama panaikinti 2017 m. balandžio 18 d. patvarkymą dėl turtinių teisių arešto (b. t. 2, b. l. 76). Pažymėtina, kad jokio kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, L. P. taip pat neturėjo.
21. Teismų praktikoje nurodoma, kad vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaikus nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2011). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, susidūręs su finansiniais sunkumais, kaltinamasis turėjo šiuos klausimus spręsti teisės aktų nustatyta tvarka, pvz. kreiptis dėl mokėtino išlaikymo dydžio sumažinimo, o ne iš viso nutraukti piniginių lėšų, skirtų vaikų išlaikymui, mokėjimą. Tačiau, nepaisant to, kad teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis nurodė, kad buvo kreipęsis į teismą su tokiu prašymu, šią aplinkybę patvirtinančių duomenų byloje nėra. Priešingai, byloje esantys įrodymai ‒ advokatų prašymai dėl informacijos pateikimo; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartis (b. t. 2, b. l. 55‒58, 69, 74), patvirtina, kad L. P. gavo duomenis apie D. B. kreipimąsi į antstolį, tačiau, kreipdamasis į teismą, siekė ne sumažinti dukrai (sūnus jau buvo sulaukęs pilnametystės) mokėtiną išlaikymo dydį ar susitarti dėl išlaikymo įsiskolinimo mokėjimo dalimis, bet panaikinti antstolio patvarkymus priverstinai nurašyti pinigines lėšas, patvarkymą dėl skolos išieškojimo ir kt. Teismui atmetus jo prašymą, byloje esančiais duomenimis, kaltinamasis į antstolį daugiau nesikreipė. Pirmiau aptarti įrodymai, vertinant juos kaip visumą, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad L. P. veiksmuose yra jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties tiek objektyviosios, tiek subjektyviosios pusės požymiai. Šių duomenų visuma, tarp jų ir kaltinamojo pagal nagrinėjamoje byloje sudarytą susitarimą nukentėjusiajai ir vaikams sumokėtos pinigų sumos dydis, suponuoja išvadą, kad kaltinamojo veika negali būti vertinama kaip mažareikšmė (BK 37 straipsnis).
22. Pasisakydamas dėl gynėjo argumento, susijusio su kaltinime nurodomais netiksliais išlaikymo paskaičiavimais, teismas pažymi, kad ši aplinkybė neturi reikšmės kaltinamojo veiksmų kvalifikavimui. Kita vertus, teismo jau buvo minėta, kad 2017 m., vykdant kaltinamojo atstovės advokatės prašymą, L. P. antstolio buvo pateikti visi su šiuo klausimu susiję dokumentai (b. t. 2, b. l. 69‒70), tačiau, remiantis byloje esančia vykdomosios bylos medžiaga, kaltinamasis šiuo klausimu į antstolį daugiau nesikreipė. Apklausiama teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji D. B. paaiškino, kad išlaikymo sumos yra didesnės, nes, remiantis teismo sprendimu, įsiskolinimas paskaičiuotas indeksuojant priteistą išlaikymą infliacijos, kurios dydį oficialiai skelbia Statistiko departamentas prie LR Finansų ministerijos, dydžiu. Šias nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes patvirtina byloje esančios pažymos apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą, kuriose nurodomas išlaikymo dydis tiek iki, tiek po indeksavimo (b. t. 2, b. l. 90, 92).
Dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo
23. Teisminio bylos nagrinėjimo metu tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusioji D. B. pateikė teismui prašymus atleisti L. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį, vadovaujantis BK 38 straipsniu, kaltinamajam ir nukentėjusiajai susitaikius. Apklausiama teismo posėdžio metu nukentėjusioji patvirtino, kad su kaltinamuoju susitaikė, jokių pretenzijų jam neturi, žala atlyginta, prašo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Atsakydama į prokurorės klausimą, D. B. nurodė, kad sutarta suma juos visus, ją ir vaikus, tenkina, jie taip susitarė ir susitaikė (b. t. 4, b. l. 160). Teismui taip pat buvo pateiktas kaltinamojo, nukentėjusiosios ir jų vaikų ‒ K. P. ir M. P., pasirašytas susitarimas, kuris patvirtina, kad L. P. sumokėjo savo vaikams po 10 000 Eur taip pat sumokėjo nukentėjusiajai 1 000 Eur jos patirtų atstovavimo išlaidų. Susitarime, be kita ko, yra nurodoma, kad D. B. nereikalaus iš L. P. jokių kitų mokėjimų ir kompensacijų ir laiko, kad visa žala dėl veikos yra visiškai atlyginta. D. B. atleidžia L. P. nuo likusios skolos, priskaičiuotos pagal 2017 m. sausio 13 d. vykdomąjį raštą Nr. N2-8797-06/2004 (b. t. 4, b. l. 134‒135).
24. Baigiamosios kalbos metu prokurorė prašė teismo netaikyti kaltinamajam BK 38 straipsnio nuostatų, motyvuodama tai tuo, kad jis nepripažino savo kaltės dėl jam nusikalstamos veikos, nustatytos BK 164 straipsnyje. Kaltinamasis iš pradžių nurodė, kad pripažįsta savo kaltę iš dalies, vėliau ‒ kad pripažįsta esmines jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybes. Pasak prokurorės, konstatuojant kaltės prisipažinimą, būtina, kad jis būtų savanoriškas, nuoseklus, taip pat kad kaltė būtų pripažįstama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Atsakydamas į teismo klausimus, L. P. nurodė, kad vaikų neišlaikė dėl sunkios materialinės padėties, tačiau tai skiriasi nuo jam pareikšto kaltinimo, kuriame nurodoma, kad jis vengė išlaikyti vaikus. Prokurorė taip pat pažymėjo, kad kaltinamasis taip pat atlygino nukentėjusiajai ne visą kaltinime nurodytą pinigų sumą.
25. BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo atsakomybės, jeigu yra nustatytos to paties straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį gali būti taikomas tik esant šių sąlygų visumai: asmuo padarė atitinkamos kategorijos nusikalstamą veiką (veikas); prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (veikas); savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė ją pašalinti arba atlyginti; susitaikė su nukentėjusiuoju (fiziniu asmeniu) arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Priimdamas sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą ir atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, teismas turi konstatuoti žalos atlyginimo (susitarimo atlyginti žalą) ir susitaikymo faktus, taip pat argumentuoti išvadą, kodėl yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismo apsisprendimą taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 38 straipsnio nuostatomis gali lemti nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kaltininko asmenybės ir kitų aplinkybių įvertinimas.
Žemesnės instancijos teismas
26. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. P. padarė nesunkų nusikaltimą (BK 164 straipsnis); teisiamojo posėdžio metu nurodė pripažįstantis savo kaltę dėl vaikų neišlaikymo (nurodė, kad nuo 2012 m. neteikė vaikams teismo sprendimu nustatyto išlaikymo); susitarė su nukentėjusiąja dėl žalos atlyginimo, sumokėjo jų sutartą pinigų sumą; susitaikė su nukentėjusiąja, kuri teismo posėdžio metu patvirtino, kad jokių pretenzijų L. P. neturi; kaltinamasis teistas vieną kartą (2015 m.) (b. t. 2, b. l. 146), administracine tvarka baustas vieną kartą už nustatyto greičio viršijimą (b. t. 2, b. l. 148).
27. Minta, kad nesutikdama su BK 38 straipsnio nuostatų taikymu kaltinamajam, prokurorė akcentavo, kad L. P. neatitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos, t. y. nepripažino savo kaltės, kaip to reikalauja minėta teisės norma. Teismas su tokiu prokurorės teiginiu nesutinka.
28. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, kad tik savanoriškas kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip aplinkybė, leidžianti švelninti baudžiamąją atsakomybę ar nuo jos atleisti. Savanorišku nelaikomas prisipažinimas, kai kaltininkas keičia parodymus, duoda tik iš dalies teisingus parodymus ar prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų. Teismas, spręsdamas, ar yra BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta sąlyga, turi įvertinti parodymų visumą, nustatyti, ar kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes ir ar prisipažįsta padaręs veiką ir kaltas dėl padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-464/2005, 2K-69/2013). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju reikšmingi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikti BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo išaiškinimai, kuomet kasacinės instancijos teismas yra ne kartą akcentavęs, kad visiškas savo kaltės pripažinimas neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137/2015).
29. Prokurorė pagrįstai akcentavo, kad, duodamas parodymus apie jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymą, kaltinamasis buvo nurodęs, kad jis savo kaltės nepripažįsta ar pripažįsta tik iš dalies. Taip pat minėjo, kad išlaikymo savo vaikams neteikė dėl sunkios turtinės padėties. Tačiau, remiantis pirmiau aptarta teismų praktika, nustatant BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos buvimą, reikšmės turi ne paties kaltinamojo teisinis jo veiksmų vertinimas ir įvardinimas, tačiau jo parodymų turinys, t. y. jo duoti parodymai apie esmines padarytos veikos faktines aplinkybes. Bylos medžiaga nustatyta, kad kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nurodęs, kad nuo 2012 m. tinkamai išlaikymo savo vaikams neteikė. L. P. jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu, vykusios 2023 m. kovo 14 d., buvo minėjęs, kad teikė išlaikymą savo vaikams grynais pinigais, vėliau pradėjo pinigus mokėti per Perlo terminalą (b. t. 2, b. l. 122). O akistatos, vykusios 2023 m. balandžio 26 d., nurodė, kad 2012 m. susiklostė sunki finansinė padėtis ir jis savo vaikams išlaikymą teikė tiek, kiek galėjo. Kaltinamasis taip pat viso proceso metu neneigė, kad pinigai nebuvo pervedami į nukentėjusiosios D. B. sąskaitą, kaip tai buvo nustatyta teismo sprendimu. Sutiktina, kad L. P. išlaikymo savo vaikams nemokėjimą siejo su savo sunkia materialine padėtimi, teismas šiuo klausimu jau pasisakė šiame procesiniame sprendime (žr. 22 punkte), tačiau toks, teisinis, šių aplinkybių ir jų sąsajos su nagrinėjama byla vertinimas, negali suponuoti išvados dėl L. P. kaltės pripažinimo nesavanoriškumo. Nagrinėjamu atveju teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad jau ikiteisminio tyrimo metu, vykusios akistatos metu, nukentėjusiajai buvo užduotas klausimas dėl galimybės susitaikyti nagrinėjamoje byloje. Taip pat reikšminga aplinkybe teismas laiko tai, kad po pastarojo procesinio veiksmo atlikimo, į bylą nebuvo pateikti kažkokie nauji, esminiai L. P. kaltę pagal BK 164 straipsnį pagrindžiantys įrodymai, kurie galėtų nulemti jo kaltės pripažinimą. Be to, kaltinamojo parodymus ta apimtimi, kad iki 2012 m. jis teikė išlaikymą vaikams grynais pinigais pripažino ir nukentėjusioji D. B., taip pat nukentėjusioji patvirtino, kad vaikai bendravo su tėvu ir jo seneliais. Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis patvirtino, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu išlaikymo nemokėjo, dėl to ir sumokėjo susitarime nurodytą pinigų sumą, atlygino žalą. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad L. P. pripažino esmines jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, sutiko, kad dėl jo veiksmų kilo padariniai ir, sudarydamas susitarimą su nukentėjusiąja, stengėsi tuos padarinius pašalinti. Taigi, teismo vertinimu, L. P. atitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą sąlygą, kuri savo turiniu nėra tokia griežta kaip BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata ir nereikalauja nustatyti visiško kaltinamojo kaltės prisipažinimo ir gailėjimosi fakto.
30. Byloje taip pat nustatyta, kad kaltinamasis susitarė su nukentėjusiąja dėl žalos atlyginimo ir su ja susitaikė (BK 38 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas susitarimas (b. t. 4, b. l. 134‒135), taip pat teismo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji D. B., kuri nurodė, kad ji jokių pretenzijų kaltinamajam neturiu, žala jai ir vaikams yra atlyginta, jie taip susitarė ir susitaikė (žr. 24 p.). Prokurorė pažymėjo, kad kaltinamasis atlygino ne visą kaltinime nurodytą pinigų sumą, tačiau teismų praktikoje, aiškinant šią BK 38 straipsnyje nustatytą sąlygą, akcentuojama tik tai, kad klausimas dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo turi būti išspręstas arba pasiektas kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje dar iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo. Toks susitarimas byloje yra, o jo apimtis ir turinys yra nukentėjusiojo ir kaltinamojo susitarimo dalykas. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad susitarimas buvo pasirašytas ne tik nukentėjusiosios, bet ir jos su kaltinamuoju šiuo metu jau suaugusių vaikų. Visi susitarimą pasirašę asmenys patvirtino, kad nusikaltimu padaryta žala yra atlyginta, nuo likusios skolos kaltinamasis atleistinas. Esant šioms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo išvadai, kad šiuo susitarimu buvo kažkaip pažeistos nukentėjusiosios teisės ir (ar) jo turinys bei sąlygos neatitinka tikrosios D. B. valios.
31. BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga įtvirtina, kad kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kuomet yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismo vertinimu, toks pagrindas šiuo atveju yra. Byloje nustatyta, kad kaltinamasis buvo praeityje teistas vieną kartą, 2015 m., už apysunkio nusikaltimo padarymą (BK 222 straipsnio 1 dalis), vėliau baudžiamojon atsakomybėn traukiamas nebuvo. L. P. taip pat per pastaruosius vienerius metus buvo vieną kartą baustas administracine tvarka už nustatyto greičio viršijimą (bauda sumokėta) (b. t. 2, b. l. 146, 148). Kaltinamasis dirba, anksčiau nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Šie duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad L. P. nėra linkęs pažeisti teisės aktų reikalavimus, visuomenėje nustatytas elgesio taisykles ir ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.
32. Spręsdamas klausimą dėl kaltinamojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį, teismas taip pat atsižvelgia į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, jo padarymo aplinkybes ir kitas šiuo atveju, teismo vertinimu, reikšmės turinčias aplinkybes. Antai byloje nustatyta, to neneigė ir nukentėjusioji, kad kaltinamasis bendravo su vaikais, iki 2012 m. teikė jiems išlaikymą grynais pinigais, vėliau nuo 2017 m. iki 2022 m. pats ar per savo tėvus pervedinėjo pinigus savo jau pilnametystės sulaukusiems vaikams, naudodamasis Perlo terminalu (b. t. 2, b. l. 4‒8, 12‒16). Į bylą pateikti kaltinamojo susirašinėjimai su vaikais patvirtina, kad jie palaikė tarpusavio ryšius (b. t. 3, b. l. 176‒206), kaltinamasis taip pat apmokėjo M. P. taikytą ortodontinį gydymą (b. t. 3, b. l. 207). Šios aplinkybės nepaneigia L. P. pareigos mokėti teismo sprendimu nustatytą vaikų išlaikymą, tačiau mažina jo įvykdytos veikos pavojingumą. Šiuo atveju taip pat atsižvelgtina į tai, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas ne nukentėjusiosios D. B. iniciatyva 2022 m. pabaigoje, kai kaltinamojo vaikai sulaukė pilnametystės atitinkamai (duomenys neskelbtini) m. (K. P.) ir (duomenys neskelbtini) m. (M. P.).
33. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes ir teismui nustačius visas BK 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas, kaltinamasis atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį jam susitaikius su nukentėjusiąja D. B., ši baudžiamosios bylos dalis nutrauktina. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis yra atlyginęs nukentėjusiajai visą susitarime nurodytą pinigų sumą, pastarasis susitarimas šiuo teismo nuosprendžiu netvirtintinas.
III. Dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje
Dėl byloje surinktų įrodymų ir jų vertinimo
34. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis L. P. parodė, kad jam pareikštą kaltinimą supranta. Savo kaltės, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nepripažįsta. Nurodė, kad su A. P. jie pažįstami labai senai. Jie važiavo atostogauti kelis kartus, bendravo šeimomis, turėjo bendrą verslą. 2018 metais A. P. atėjo pas jį prašydamas pagalbos padėti jam išsirinkti laivą, tinkamą plaukioti Nerimi. Jis A. P. pasiūlė keletą variantų. Po kelių susitikimų, A. P. jam pasiūlė pirkti laivą kartu. Jis A. P. atsakė, kad sutiktų pirkti laivą per pusę, tada UAB „(duomenys neskelbtini)“ su A. P. užsiėmė bendru verslu ir pradėjo statyti laivą. Su įmone UAB „(duomenys neskelbtini).“ jie sutarė dėl laivo kainos, jie tą laivą užsakė 2018 m. balandžio mėnesį. A. P. sumokėjo 20 000 Eur avansą, vėliau A. P. primokėjo dar 2 000 Eur, visus kitus mokėjimus atliko įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2019 m. gegužės 2 d. laivas buvo nuleistas į upę ir pradėtas eksploatuoti. Laivui reikėjo papildomos įrangos, tokios kaip pavyzdžiui generatorius, tai tą papildomą įrangą tiekė įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2019 m. spalio mėnesį, po to, kai laivas atplaukiojo sezoną, atėjo laikas „susivesti galus“, kiek ir kas investavo į laivo pirkimą ir jo eksploatavimą. Kaltinamasis žinojo, kad A. P. skolingas apie 10 000 Eur už laivą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ tuo momentu trūko pinigų ir jis pasakė A. P., kad šis sumokėtų dar pinigų ir vėliau jie išsiaiškins tiksliai, kiek A. P. skolingas. Tuomet A. P. sumokėjo 2 000 Eur, tačiau paprašė iš L. P. skolos raštelio. Kaltinamasis skolos raštelį pasirašė, o tuos 2 000 Eur įnešė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą, tie pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms. A. P. jam pasakė, kad jis parašytų skolos raštelį ir vėliau jie susiskaičiuos kas kam yra skolingas. Jis nieko blogo negalvodamas pasirašė tą skolos raštelį, skolos raštelis buvo ne pirmas, nes jaunystėje jam trūko pinigų ir jis skolinosi iš A. P.. Tas sezonas praėjo ramiai, kito sezono pradžioje kilo nesusipratimai, dėl kuro įpylimo į laivą kiekio. Buvo pavogtas rankinukas, per vaizdo kameras pamatė, kad tai padarė A. P.. Dėl to įvykio buvo pradėta baudžiamoji byla, kuri vėliau buvo nutraukta. Nuo to laiko jie su A. P. pradėjo pyktis. Tuo metu A. P. buvo įmonės direktorius ir jis uždraudė jiems būti laive. Po šio įvykio A. P. parašė jam elektroninį laišką, kad L. P. jam atiduotų 2 000 Eur skolos. Kaltinamasis jam atrašė, kad jis jam tą skolą atidavė matant liudininkui G. P.. Jie dviese suvedinėjo sąskaitas kas kam skolingas. Suvedus sąskaitas paaiškėjo, kad A. P. daug skolingas. Kaltinamasis vis prašydavo, kad A. P. atiduotu tą jo pasirašytą skolos raštelį, bet A. P. vis pamiršdavo, kad jam jį reikia atiduoti. Tada A. P. kreipėsi dėl skolos raštelio į teismą, dėl jo tų 2 000 Eur ir dėl įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl A. P. įneštų 20 000 Eur. Teismas išteisino įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“. A. P. 2020 m. nusprendė parduoti laivą, kurio rinkos vertė yra virš 100 000 Eur, to laivo yra oficialūs įvertinimai, jis pardavė tą laivą už 17 000 Eur, negavęs akcininkų leidimo, dėl to buvo kreiptasi į teismą. (duomenys neskelbtini) m. ir (duomenys neskelbtini) m. metais gimė jo vaikai iš antros santuokos. Juos reikėjo kažkam prižiūrėti, dėl to jis buvo vaiko priežiūros atostogose.
Žemesnės instancijos teismas
35. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis taip pat nurodė, kad laivas plaukiodavo, jie visas sąskaitas, dėl laivo eksploatavimo susivesdavo kiekvieną savaitę. Laivą pradėjo eksploatuoti 2019 m. gegužės 2 d. Su A. P. vykdė bendrą verslą 1,5 metų, bet kai buvo pavogtas A. P. rankinukas, tada A. P., kaip įmonės direktorius, jiems uždraudė eiti į laivą ir prasidėjo tarp jų konfliktai. A. P. jam pirmą pretenziją pareiškė po gerų metų, prieš tai jie kiekvieną savaitę skaičiavo pinigus ir A. P. nieko nesakė apie jokias skolas. Jis skolos raštelį pasirašė asmeniškai dėl to, kad ankščiau taip buvo daręs, juos su A. P. siejo geri santykiai. Jie sąskaitas suvedinėjo laivo prieplaukoje. Tada prieplaukoje, kai suvedinėjo sąskaitas, dalyvavo jis, A. P. ir laivų prižiūrėtojas G. P.. Sąskaitų suvedimas būdavo kiekvieną savaitę, dažnai ir pas L. P. namuose. Dėl 2 000 Eur, jie suvedinėjo sąskaitas prieplaukoje. Dabar su A. P. juos sieja blogi santykiai, nes jis pardavė 100 000 Eur vertės laivą už 17 000 Eur. Iki 2019 metų su A. P. visą laiką bendravo. Su A. P. susipažino praeitame tūkstantmetyje, jis buvo prekių tiekėjas, paskui jie pradėjo bendrauti šeimomis. Jų santykiai tęsiasi nuo kokių 1995 m. Jų bendravimo pradžia buvo dėl verslo santykių, vėliau tie santykiai tapo draugiški. Verslo santykiai tarp jų atsinaujino 2018 m. Monake, paroda, vykdamas į kurią, pasak A. P., L. P. pasiskolino iš jo pinigų, vyksta rugsėjo mėnesį, o skolos raštelis pasirašytas spalio mėnesį. Į parodą jis važiavo. Tą skolą jis galėtų sumokėti A. P., bet jis negali mokėti žmogui, kuris pavogė žmonos rankinuką, pusvelčiui pardavė laivą, įmonę privedė prie bankroto ribos. Tai žmogus, kuris nori pasipelnyti, kitų žmonių sąskaita. Elektroniniame laiške rašė A. P., kad su juo yra atsiskaityta. Skolos raštelyje buvo nurodytas terminas, bet labai trumpas, apie 2 savaites. A. P. jam asmeniškai skolingas nebuvo, tik įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apie tą skolos raštelį visi buvo pamiršę, kol jis nepavogė žmonos rankinuko. Trumpą terminą skolos raštelyje, pasirinko pats, nes A. P. buvo skolingas įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“. A. P. jo paprašė parašyti skolos lapelyje, kad jis jam skolingas, o ne tai, kad tie pinigai yra įskaitomi į A. P. skolą įmonei. Neskundė teismo sprendimo dėl skolos A. P. priteisimo, nes jie tuo metu bylinėjosi didesnėje byloje ir nebuvo laiko. Kad jis yra skolingas sužinojo iš antstolių. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi buvo nuo 2016 m. iki 2017 m., kai tvarkė su A. P. reikalus, jis jau nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu tvarkė reikalus, nes tai šeimos verslas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo įdarbintas. Povedybinę sutartį sudarė, nes žmonos sąskaita buvo areštuota ir jie nuturėjo kitos išeities. Jie neturėjo iš ko maitinti vaikų ir mokėti už komunalines paslaugas. Areštuota žmonos sąskaita buvo dėl jo skolų. Po to, kai nustojo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, niekur nedirbo, nes vaikus reikėjo prižiūrėti. Skolos A. P. negrąžina ne dėl to, kad A. P. dabar plaukioja su tuo laivu, bet dėl to, kad jis nėra jam nieko skolingas. Iš A. P. paėmė 2 000 Eur, o į banko sąskaitą įnešė 1700 Eur ir 300 Eur paliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasoje grynaisiais pinigais. Dėl pinigų, kuriuos grynais įnešė į įmonės sąskaitą, jie negalėjo būti įnešti kitaip tik kaip akcininko įnašas. Kai vykdė verslą su A. P., jis visada buvo mažiau įnešęs pinigų nei UAB „(duomenys neskelbtini)“.
36. Teisiamojo posėdžio metu A. P. parodė, kad su kaltinamuoju juos dabar sieja blogi santykiai, ankščiau siejo verslo santykiai. Kaltinamasis pasiskolino iš jo 2 000 Eur, iš anksto žinodamas kad jų jam neatiduos. Kaltinamasis jam aiškino, kad vyksta į kelionę į Monaką, į laivų parodą ir jam skubiai reikia pinigų, trumpam laikotarpiui, kad grįžęs iš kelionės ir iškarto atiduos. Tai buvo 2019 metais. Vėliau kaltinamasis pradėjo išsisukinėti, išsigalvoti visokias istorijas apie skolas. Kokios tai skolos jis nežino. Kaltinamasis jam sakė, kad negali grąžinti skolos dėl kitų turimų įsiskolinimų, bet jis viską prisigalvojo. Tuo laikotarpiu jie su kaltinamuoju buvo įkūrę įmonę kartu ir nuomavo laivą. Juos su kaltinamuoju tuo metu siejo kiti finansiniai reikalai, tai yra verslo santykiai. Kitų pinigų jis jam nedavė, tuo laikotarpiu kaltinamasis jam daugiau skolingas nebuvo. Jie susipažino su kaltinamuoju seniai. Jo įmonė prekiavo smulkiomis žvejybos prekėmis, o nukentėjusiojo įmonė tiekė jo verslui gumines valtis. Nukentėjusysis daugiausiai bendraudavo su vadybininkais, o L. P. matydavo retai. Net apytiksliai negali nurodyti nuo kada su kaltinamuoju pradėjo bendrauti verslo klausimais. Tuo periodu su kaltinamuoju bendravo, tik tiek, kiek vertė jų bendradarbiavimo sąlygos. Dėl poilsio kartu Egipte gali paaiškinti, kad taip tiesiog sutapo kelionių laikas, tai atsitiktinumas. 2003 m. jie jau pažinojo vizualiai vienas kitą, buvo susipažinę. Tuo metu, galima sakyti juos jau siejo verslo santykiai. Po kelionės santykiai atšalo, nes jie pakeitė prekybos vietą ir jo tiekiamomis valtimis neprekiavo, prekiavo tik savo dideliais kateriais, tai buvo po kelionės 2003 m. Ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kad kaltinamąjį pažįsta nuo 2018 m., bet nuo 2018 m. jie jau pradėjo bendrą verslą. Bendro verslo pradžia, tai buvo laivo pirkimas. Susimetė pinigus ir pirko laivą. Pradedant bendrą verslą, perkant laivą kaltinamasis kažkaip slėpėsi už žmonos. Jis viskam vadovavo, bet viską darė per savo žmonos įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kreipėsi pats į kaltinamąjį, nes žinojo, kad kaltinamasis užsiima didelių laivų prekyba. Jis tuo metu, turėjo nuomojamą laivą ir nusprendė įsigyti nuosavą laivą. Nuo 2003 m. kaltinamojo įmonė jau ne valtimis prekiavo, o jis pasiūlė kaltinamajam prekiauti baidarėmis, gelbėjimosi liemenėmis. Verslo santykiai nenutrūko, bet asmeniškai jie nebendravo. Jie tiekė savo siūlomas prekes kaltinamojo įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2018 m., kai nusprendė įsigyti laivą, kreipėsi tiesiogiai į kaltinamąjį. Kažkuriais metais, jie patyrė bankrotą ir atsidalino verslą su savo partneriu, kaltinamasis toliau liko prekiauti prabangiais laivais. Dėl laivo pirkimo į kaltinamąjį kreipėsi, kaip į fizinį asmenį. Su kaltinamojo sutuoktine susipažino, kai buvo toje kelionėje Egipte. Kai tiekdavo prekes, matydavosi su vadybininkais, o su kaltinamojo žmona tik viešose vietose, atsitiktinai. Pas juos buvo nuvykęs po to, kai pradėjo kurti kartu verslą nuo 2018 metų, buvo nuvažiavęs į (duomenys neskelbtini). Jie turėjo didesnę patirtį šiame versle, jam pasiūlė kurti kartu verslą. Paskyrė vadovu. Susimetė pinigėliais ir nupirko laivą. Kurti verslą kartu jam pasiūlė kaltinamasis su žmona. Nuo 2018 m. iki skolos raštelio pasirašymo, tai yra iki 2019 m., jų santykiai buvo kaip verslo partnerių. Susitikdavo tik verslo klausimais. Viskas vyko link laivo įsigijimo. Jam susidarė įspūdis, kad kaltinamasis yra sėkmingas verslininkas, rodė jam prabangius laivus, savo sudarytus sandorius. Dėl to, nusprendė jam paskolinti tuos 2 000 Eur. Kadangi kaltinamasis negrąžino skolos, tai yra 2 000 Eur, jie pradėjo juo domėtis ir išaiškėjo, kad pas kaltinamąjį yra problemų su pinigų grąžinimu. Bendrasavininkai „(duomenys neskelbtini)“ sakė, kad kaltinamasis vengia grąžinti skolas. Kai jis negrąžino tų 2 000 Eur, teismas tenkino ieškinį ir jie kreipėsi į antstolius. Antstoliai pranešė, kad yra dar 9 žmonės, kuriems kaltinamasis skolingas. Yra dar tokių, apgautų asmenų. Paskolino kaltinamajam pinigų, nes jis turėjo verslą prabangių laivų, na būna laikotarpių, kai nėra pinigų. Kaltinamajam reikėjo į Maroką, į laivų parodą. Sakė sudalyvaus parodoje ir grįžęs grąžins jam pinigus. Jam tuo momentu jokių abejonių nekilo, nes jis prekiauja prabangiais laivais, ten sumos ženkliai didesnės. Nemanė, kad bus problema susigrąžinti savo jam paskolintus pinigus. Netiesa, kad tie du tūkstančiai paskolinti L. P. buvo įskaityti į bendrą verslą, nes jeigu tie pinigai būtų įskaityti į bendrą verslą, reikėjo parašyti raštelį, kad pinigai yra įskaitomi į verslą. Jis tuos pinigus jam skolino kaip fiziniam asmeniui. Siūlė kaltinamajam, kad skolą grąžintų dalimis. Kaltinamasis atsisakė mokėti dalimis tą 2 000 Eur skolą. Jis kaltinamajam yra parašęs elektroninį laišką, kad terminas skolos grąžinimui baigėsi. Gavo atsakymą, kad jokios skolos nėra ir, kad skola grąžinta buvo prie liudininkų. Pinigų grąžinimo nebuvo ir jokių liudytojų nebuvo. Po pareiškimo parašymo tarp jų su kaltinamuoju nebuvo jokio kontakto. Laivo įsigijimui buvo įsteigta nauja bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)“.
37. Nukentėjusysis A. P. teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, kad pinigai laivo įsigijimui buvo įnešti į „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. Jis įdėjo savo pinigus kaip fizinis asmuo, o L. P. įnešė pinigus bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Tie įnašai buvo daromi 2018‒2019 metais. Po to, kai kaltinamasis pasiskolino iš jo tuos 2 000 Eur (paskolino 2019 m. spalio 16 d.), daugiau piniginių įnašų laivo pirkimui nedarė. Laivas buvo įsigytas, toliau kartu vykdė veiklą. Kai L. neatidavė jam pinigų, jie su juo dirbo toliau, todėl kad tai yra asmeninis reikalas, o veikla toliau vyko versle. L. pažįsta maždaug nuo 2000 metų. Kalbėdamas apie, tai kad kaltinamasis sudarė sėkmingo verslininko įvaizdį, turėjo galvoje, kad jis pateikė informaciją, kad prekiauja dideliais laivais, kad turi ryšių, kad vykdo sėkmingą verslą. Pas juos, tada buvo bankrotas, juos nupirko kita įmonė ir jis kaip direktorius buvo atleistas. Ir kuo jis ten užsiėmė toliau niekas nežinojo. Suklaidinimas ir yra tame, kad neatiduoda pinigų. Tai ir yra apgaulė, kad pasiskolino ir negrąžino pinigų. Kaltinamasis dabar negali pasakyti tiksliai, kaip ten buvo su ta kelione į Egiptą, organizavo kažkas kelionę, pasiūlė važiuoti. Prieš kelionės pradžią jis nežinojo, kad ten bus ir L. P.. Jis atsimena tik vieną kelionę su kaltinamuoju. Jis paskolino žmogui pinigų, jis jam atsakė, kad pinigai grąžinti prie liudytojų ir pats reikalavimas yra baudžiamoji byla, tai čia kaltinamasis tokiu pasakymu išreiškė savo poziciją. Bendraudavo su L. P. ir jo žmona. Bandė aiškintis, kodėl L. P. pasakė, kad skolą jam grąžino. Jo argumentas buvo, kad dabar jis jam skolingas. Jis ne įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigus skolino, o L. P.. Ankščiau L. P. iš jo pinigų nesiskolino. L. P. namuose (duomenys neskelbtini). yra buvęs apie 2018 metus. Jis gyveno prabangiai, nieko netrūko, tuo metu turėjo du automobilius, nuosavą namą. Kaltinamasis jam rodė sandorius, kuriuose laivų kaina svyravo nuo 400 000 iki 1,5 mln. Jis dalyvauja parodose, atstovauja tuos gamintojus, čia Lietuvoje yra pardavęs laivus keliems verslininkams. Kaltinamasis nieko jam neminėjo apie jokias skolas. Jeigu būtų žinojęs, kad L. P. skolingas, jokiu būdu nebūtų jam skolinęs pinigų. Tam, kad galėtų atiduoti prekę prekybai turėdavo gauti direktoriaus sutikimą, todėl galvojo, kad L. yra direktorius. Apie tai, kad kaltinamasis nemoka vaikų išlaikymo sužinojo, kai jie kreipėsi į teismą ir paskui kreipėsi į antstolius. Gavo kvietimą vykti kartu į kitą kelionę iš įmonės, nes jie tiekė tai įmonei prekes. Tos kelionės metu jie bendravo su kaltinamuoju L. P.. Laikas nuo laiko jų keliai susitikdavo, kas susiję su darbiniais santykiais. Po tos kitos kelionės jokių santykių su kaltinamuoju jau nebepalaikė. Per visą bendradarbiavimo su kaltinamuoju L. P. laiką, tai yra nuo 2018 m., elektroniniais laiškais susirašinėjo, rašė kaltinamasis jam raginimus. Kaltinamojo jam siųstus paskaičiavimus, esančius byloje, matė. Asmeninėse šventėse kaltinamojo namuose nedalyvavo, buvo vieną kartą gal 2003 m., kai kaltinamasis jį pakvietė. Daug keliauja ir žmonių daug pažįsta. Hobio centras UAB „Serenika“ yra pilnas įmonės pavadinimas, kuri organizavo kelionę. Kalbant apie situaciją, kuomet jis buvo užfiksuotas nuotraukoje pirtyje su kaltinamuoju ir jo žmona pastarosios gimtadienyje, jis tada buvo pasamdytas kaip vairuotojas. Žinojo, kad po šventės reikės parvežti svečius, šventėje dalyvavo jo giminaitis, o jį patį pakvietė pasišildyti į pirtį, gimtadienis vyko berods (duomenys neskelbtini). Po šventės turėjo parvežti jos dalyvius, kam nereikėtų važinėti, tai jis liko automobilyje ir laukė, kol baigsis šventė.
38. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. P. parodė, kad kaltinimas dėl sukčiavimo yra absoliutus melas. Keliose bylose buvo bandyta įrodyti, kad kaltinamasis piktnaudžiavo, jog pasiėmė iš A. P. pinigus. Iš tikrųjų pinigai buvo grąžinti, įsteigta įmonė. Jie bandė kartu vykdyti veiklą, nupirkti laivą. Jai vadovaujant įmonei, L. P. įdėjo didesnę pinigų dalį, A. P. įdėjo mažesnę pinigų dalį ir jie sutarė, kad likusią pinigų dalį A. P. jiems grąžins. A. P. paprašė, kad L. P. pasirašytų skolos raštelį, todėl buvo pasirašytas skolos raštelis ir grąžinti pinigai. Po to A. P. padavė juos į teismą, teigdamas, kad jie jam negrąžino tų pinigų. Ir kiek jai yra žinoma pas A. P., tai yra ne pirma tokio pobūdžio byla. Laivo pirkimas buvo numatytas. Atėjo A. P. pas L. P. ir pasakė, kad norėtų nusipirkti laivą. Nuvažiavo kartu pas Klaipėdos gamintoją, susitarė su gamintuoju dėl laivo pirkimo. Kadangi A. P. neturėjo reikalingos pinigų sumos, jie įnešė daugiau pinigų. Prie laivo pirkimo nusprendė prisidėti, nes tai buvo bendras verslas. Jie tą laivą nuomojo, jis plaukioja Neries upe. A. P. pažįsta apie 20 metų, pažįsta jo abi žmonas ir visus jo vaikus. Bendravimas su A. P. buvo normalus, bet kai įvyko vagystė, prasidėjo konfliktai ir teismai. Blogi santykiai su A. P. tęsiasi apie 2‒3 metus. Ji yra buvusi jo sodyboje, yra nuotraukos. Jie bendravo šeimomis. Jie važiavo į 2 keliones kartu su A. P.. Šiuo metu liudytoja yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė. A. P. pardavė laivą žemesne kaina negu rinkos kaina, savo veiksmais jis sukėlė įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotą, nes pradžioje tos įmonės direktoriumi buvo A. P., tada per akcininkų susirinkimą buvo priimtas sprendimas direktoriumi paskirti L. P.. Tada jie užginčijo laivo pardavimą, nes laivo vertė buvo 100 tūkstančių, o A. P. laivą pardavė už 17 tūkstančių, tuo padarydamas žalą įmonei. A. P. tiekė prekes L. įmonei. Jie visada bendravo, tie santykiai rutuliojosi, visada vyko bendravimas. Be laivo pirkimo, juos su A. P. daugiau jokie verslo santykiai nesiejo bei be šito laivo pirkimo, L. ir A. P., kiek jai yra žinoma, daugiau jokie verslo santykiai nesiejo. Jos sutuoktinis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šiuo metu jie neturi pajamų, jiems padeda tėvai, ji prižiūri mamą, kuri serga, mama jiems padeda materialiai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kol kas veiklą vykdo sėkmingai, bet nėra tokių didelių pajamų, kad galėtų viską susimokėti. Šiuo metu jie pragyvena iš to, kad jiems padeda jos mama, L. mama ir brolis. Su L. susituokė (duomenys neskelbtini) metais. 2012–2017 m. m. jie įkūrė įmonę ir dirbo abu UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tai yra šeimos verslas, tos įmonės steigėja yra nurodyta ji. Jie įsteigė šią įmonę pasiskolinę pinigų.
39. Taip pat liudytoja A. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kai A. P. 2 000 Eur perdavinėjo L. P., ji nematė, bet ji matė, kaip pinigai buvo grąžinti A. P.. Tai įvyko jų namuose. Kai L. P. perdavinėjo A. P. tuos 2 000 Eur, buvo L. P., A. P., ji ir jos nepilnamečiai vaikai, tai vyko jų namuose. Joks kitas asmuo, suaugęs vyras nedalyvavo, kai buvo grąžinami pinigai (2 000 Eur) A. P.. Buvo pamiršusi, dalyvavo dar suaugęs vyras I. P. tėvas berods, bet tas žmogus jau miręs. Jis dirbo apsaugininku Baržoje, tai yra laivas, kurį jie nuomavo Neries upėje. Visi buvo pažįstami. Viskas yra dokumentuose, kiek yra įnešta pinigų, tuo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ dar nebuvo įsteigta. Tai, kad A. P. perdavė L. P. 2 000 Eur ir L. P. neturėjo tos pinigų sumos grąžinti A. P., tai jos pozicija apklausos pradžioje buvo ne tokia. A. P. į laivą įdėjo pinigus, buvo pirkti daiktai, įranga, prekės būtent tam laivui, kurį ruošėsi nuomoti ir nuomavo, ir tie pinigai buvo užskaityti, kaip A. P. skola, bet A. P. buvo paėmęs iš L. P. tą skolos lapelį. Jie kelis kartus prašė, kad A. P. grąžintų jiems tą skolos lapelį, bet jis jo negrąžino. Pinigai buvo įskaityti, kaip A. P. skolą už laivą ir L. P. dar grąžino A. P. tuos 2 000 Eur prie liudytojų. Net po skolos grąžinimo jie A. P. turi pretenzijų dėl to teismai ir vyksta. Pinigai iš A. P. buvo paimti ir užskaityti į laivo pirkimą ir jie susitarė, kad tokiu atveju jie, kaip ir atsiskaitę ir A. P. teliko tik skolos raštelį atvežti, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ į laivo pirkimą buvo įdėjusi žymiai daugiau pinigų nei A. P.. Tas grąžinimas A. P. pinigų ir yra tas užskaitymas į laivo pirkimą, čia eina kalba ne apie grynųjų pinigų grąžinimą. Negali atsakyti koks veiksmas buvo atliktas tuomet, kai ji pasakojo apie pinigų perdavimą jų namuose dalyvaujant jai, L. P., jos vaikams ir tam trečiajam asmeniu (galimai pavardė P.). Sudarius povedybinę sutartį su L. P. bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ tapo jos asmenine nuosavybė. Tai yra šeimos verslas, todėl kad jos vyras turi daug žinių apie laivybą. Jie perka ir parduoda laivus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ šiuo metu laivų nenuomoja, nuomavo vasarą laivus. Ar bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)” turi nuosavų laivų neatsakys į šitą klausimą. L. P. iš A. P. skolinosi pinigų laivų pirkimui. Kodėl ji neduoda pinigų L. P. tam, kad jis atsiskaitytų su savo kreditoriais, ji neatsakys. Su A. P. į užsienio keliones vyko 2 kartus, yra nuotraukos, jis vyko būtent su jais, tai buvo planuotos kelionės su visais pažįstamais žmonėmis. Prieš tai A. P. buvo jos gimtadienyje. Po pirmos keliones į Egiptą santykiai tarp A. P. ir L. P. nenutrūko. A. P. lankėsi jos su L. namuose nuolatos, verslas vyko. Ji patvirtina savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. Tie pinigai, kuriuos P. pasiskolino iš A. P. buvo investuoti į laivą. P. įnešė pinigus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, tai įrodo banko išrašas, kuris yra pridėtas prie bylos medžiagos. 2000 Eur, kuriuos L. P. gavo iš A. P., buvo įnešti į įmonės sąskaitą ir kasą. 1 700 Eur L. P. įnešė į įmonės sąskaitą, o likusius 300 Eur ji įnešė 2019 m. lapkričio 4 d. į įmonės kasą. Mano, kad 300 Eur buvo grynais, nes buvo numatytos išlaidos grynais pinigais. Įnašas buvo užfiksuotas kaip akcininko įnašas.
40. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariate atliktas ikiteisminis tyrimas medžiagoje Nr. 02-2-00587-22 pagal nusikalstamas veikias, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 164 straipsnyje, požymius. Ikiteisminiame tyrime A. P. pateikė pareiškimą apie tai, kad 2019 m. spalio 16 d. jis savo pažįstamam asmeniui L. P. paskolino 2000 Eur, kuriuos šis pasižadėjo grąžinti iki 2019 m. spalio 30 d. Pinigai nebuvo grąžinti nei iki nurodytos datos, nei vėliau, dėl ko teko kreiptis į teismą. Teismas pilnai tenkino ieškinį ir priteisė iš L. P. skolą ir palūkanas. Pradėjus skolos išieškojimą per antstolį, paaiškėjo, kad L. P. atžvilgiu jau vykdomos 9 vykdomosios bylos dėl skolų išieškojimo. Paaiškėjo, kad L. P., skolindamasis iš jo pinigus, jau buvo nemokus ir prasiskolinęs daugeliui žmonių, įskaitant savo vaikus iš pirmos santuokos, bei, suprasdamas, jog skolos iš jo išieškoti neįmanoma, sąmoningai pasiskolino pinigus, siekdamas juos pasisavinti.
41. Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2022 m. gruodžio 19 d., prokurorei N. Malinauskaitei-Posaškovai pavedus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariatui atlikti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00587-22 (el. b. t. 1, b. l. 329‒331).
42. 2023 m. balandžio 21 d. akistatos, atliktos tarp nukentėjusiojo A. P. ir kaltinamojo L. P., protokole užfiksuotais duomenimis nustatyta, kad prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir įtariamojo parodymų pašalinti nepavyko.
43. Akistatos metu A. P. nurodė, kad L. P. atvyko pas jį į namus ir paprašė paskolinti pinigų kelionei į parodą į Monaką laivu, suma 2 000 Eur, buvo surašytas paskolos raštelis, pinigų L. P. iki šiol negrąžino. A. P. nurodė, kad jokio susitarimo dėl „skolų suvedimo“ nebuvo, nes jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolų neturėjo. Viską, ką nurodo L. P. dėl skolos užskaitymo tėra prasimanymai. Atsakydamas į kaltinamojo klausimą apie tai, kada jie susipažino, A. P. nurodė, kad seniai, tiksliai datos neprisimena. Nukentėjusysis atsisakė atsakyti į klausimą, ar jie 2003 m. kartu važiavo į Egiptą. Patvirtino, kad pažinojo L. P. iki 2018 m. Į klausimą, dėl ko apklausos metu nurodė, kad jie susipažino 2018 m., paaiškino, kad nuo tada pradėjo su L. P. kurti verslą. Prieš tai juos siejo verslo santykiai, A. P. buvo L. P. tiekėjų, tiekė rusiškas valtis. Į klausimą, ar nukentėjusysis bendravo su kaltinamuoju asmeniškai, ar jie vykdavo į keliones, A. P. atsisakė atsakyti, nurodydamas, kad tai asmeniniai reikalai. Į klausimą, kuo pasireiškė L. P. apgaulė, jis atsakė, kad tai nuspręs teisėsauga (b. t. 2, b. l. 182–185).
44. Savo ruožtu L. P. paaiškino, kad jis iš A. P. jo namuose pasiskolino 2 000 Eur ir parašė skolos raštelį. Pinigus skolinosi dėl to, kad A. P. nenorėjo suvesti bendrų išlaidų, susijusių su laivu, kurį valdė kartu. Skolinosi trumpam laikotarpiui, keletai dienų. Kai atėjo laikas grąžinti pinigus susitiko su A. P., susitarė suvesti skolas ir bendras išlaidas dėl laivo. Kadangi A. P. buvo skolingas UAB „(duomenys neskelbtini)“ kur kas daugiau pinigų negu jis skolinosi iš A. P., gautus pinigus iš A. P. jis įnešė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą ir pinigus skolinosi ne sau, o UAB „(duomenys neskelbtini)“. Prieš susitikdamas su A. P. dėl skolos grąžinimo ir bendrų išlaidų, susijusių su laivu, skaičiavimo, t. y. išspręsti tarpusavyje finansinius dalykus, jis A. P. parašė elektroninį laišką, iš kurio matėsi balansas, kas kiek ir kam skolingas. A. P. neturėjo su savimi skolos raštelio ir pažadėjo jam artimiausiu metu grąžinti skolos raštelį, bet negrąžino iki šiol. Paprašė A. P., kad parašytų ant skolos raštelio, kad jis jam pinigus atidavė ir atsiųstų jam nuotrauką per „Viber“ programėlę. A. P. vėliau ištrynė visą susirašinėjimą su juo per „Viber“ programėlę. A. P. skolos raštelį parašė ant A4 formato lapo. Buvo įsteigta UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkai buvo A. P. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, valdė po 50 procentų, ir buvo susitarimas, kad esamo laivo išlaidos bus kompensuojamos lygiomis dalimis, o išėjo, kad A. P. buvo mažiau investavęs pinigų į laivą, kuris priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taip atsirado A. P. skola UAB „(duomenys neskelbtini)“, tai patvirtinantys įrodymai buvo pateikti su prašymu papildyti ikiteisminį tyrimą. Kaltinamasis nurodė, kad jis veikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, nes tai šeimos verslas ir tai darė padėdamas sutuoktinei. Pinigus, gautus iš A. P. įnešė į įmonės banko sąskaitą, pateikė į bylą tai patvirtinantį įrodymą. L. P. nurodė, kad nesigynė nuo pareikšto ieškinio priteisti iš jo 2 000 Eur, nes pavėluotai sužinojo apie bylą, laiku negavo dokumentų ir nesitikėjo, kad A. P. bus nesąžiningas. Be to, tuo metu vyko byla dėl didelės sumos, ieškovas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes pagrindinis kreditorius UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra UAB „(duomenys neskelbtini)“. A. P. kreipimasis dėl skolos į teismą, jo manymu, buvo kerštas jam už aną bylą. Kai siuntė laišką nukentėjusiajam, nurodydamas, kad skola grąžinta prie liudininko, tuomet tas liudininkas dar buvo gyvas. Jam dalyvaujant buvo suvestos bendros skolos tarp A. P. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pasirodė, kad A. P. buvo dar daug skolingas, tad pasiskolintus 2 000 Eur užskaitėme kaip skolą (b. t. 2, b. l. 182–185).
45. 2019 m. spalio 16 d. skolos raštu nustatyta, kad raštas surašytas ranka. Rašte nurodoma: „Aš, L. P., a. k. (duomenys neskelbtini), skolinuosi iš A. P. 2 000 EUR du tūkstančiai Eurų (Parašas) (duomenys neskelbtini) L. P. 2019-10-16. Planuoju grąžinti 2019-10-30“ (b. t. 1, b. l. 162).
46. Elektroniniu susirašinėjimu tarp A. P. ir L. P., kuomet elektroniniai laiškai buvo siųsti iš nukentėjusiojo el. pašto adresu (duomenys neskelbtini) į kaltinamojo el. paštą adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad A. P. 2020 m. rugpjūčio 20 d. 9.27 val. išsiuntė L. P. skolos grąžinimo reikalavimą: „2019 m. spalio mėn. 16 d. pasiskolinote iš manęs 2 000 Eur, kuriuos įsipareigojote grąžinti iki 2019 m. spalio mėn. 30 d. Skola negrąžinta iki šiol. Reikalauju nedelsiant iki 2020 m. rugpjūčio 26 d. grąžinti man skolą 2 000 Eur, juos pervedant į mano banko sąskaitą: (duomenys neskelbtini). Iki nurodytos dienos skolos negrąžinus, kreipsiuosi į teismą su ieškiniu dėl skolos priverstinio išieškojimo. Paskolos raštelio originalas bus jums atiduotas gavus pinigus į banko sąskaitą. Priedas: Skolos raštelio kopija.“ L. P. atsakymas :“Pinigai grąžinti prie liudininko. O toks reikalavimas jau baudžiamoji byla“ (b. t. 1, b. l. 165).
Žemesnės instancijos teismas
47. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų sprendimu už akių iš L. P. nukentėjusiojo A. P. naudai priteista 2 000 Eur skolos, 87,5 Eur palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 547 Eur bylinėjimosi išlaidų, 47 Eur žyminio mokesčio, 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b. t. 1, b. l. 53‒55).
48. Elektroniniu susirašinėjimu tarp A. P. ir L. P., kuomet elektroniniai laiškai buvo siųsti iš kaltinamojo el. pašto adresu (duomenys neskelbtini) į nukentėjusiojo el. paštą adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad 2019 m. spalio 22 d. ir 2019 m. spalio 31 d. kaltinamasis siuntė nukentėjusiajam išlaidų suvestinę, kurioje nurodoma kiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sumokėta UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir kiek A. P. (b. t. 2, b. l. 166, 167).
49. Byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad 2003 m. ir 2006 m. nukentėjusysis ir kaltinamasis su savo sutuoktine kartu dalyvavo poilsinėse kelionėse (b. t. 2, b. l. 169‒170; b. t. 4, b. l. 146‒150).
50. UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos išrašo duomenys patvirtina, kad 2019 m. spalio 16 d. į šios bendrovės sąskaitą per bankomatą buvo įnešta 1 700 Eur (b. t. 4, b. l. 141). UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos išrašo duomenimis taip pat nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 4 d. A. P. įnešė į bendrovės sąskaitą 600 Eur. Šias aplinkybes taip pat patvirtina duomenys apie įplaukų operacijas. Apklausiame teismo posėdžio metu kaip liudytoja A. P. patvirtino, kad iš jos įneštų į įmonės sąskaitą 600 Eur, 300 Eur buvo gauti iš jos vyro L. P., kuriuos ji įmokėjo į sąskaitą iš dalies padengdama A. P. skolą, kilusią iš susitarimo pasidalinti kuriamo plaukiojimo laisvu verslo.
51. Vidaus vandenų transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad 2019 m. gegužės 2 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamas A. P., nupirko iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos A. P., už 30 492 Eur vidaus vandenų transporto priemonę (b. t. 4, b. l. 173).
52. Byloje esantys teismų sprendimai, priimti civilinėse bylose ‒ Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. kovo 31 d. sprendimas, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. liepos 20 d. sprendimas, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gegužės 14 d. nutartis ‒patvirtina, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo atstovaujamų bendrovių laikotarpiu nuo 2021 m. iki šiol vyksta įvairaus pobūdžio civiliniai ginčai, vienaip ar kitaip susiję su pirmiau nurodyto laivo įsigijimu ir jo eksploatavimu (b. t. 1, b. l. 42‒50, 87‒103; b. t. 4, b. l. 174‒175, 177‒181).
53. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ‒ ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-2-699/2016 ir kt.).
54. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinės teisės pažeidimų, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar valdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–454/2012, 2K-462-2013). Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Dažnai apgaulė lydima suklastotų dokumentų pateikimu turto savininkui ar teisėtam valdytojui apie pirkėjo asmenybę ar jo teises. Tačiau apgaulė gali pasireikšti ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23/2004, 2K-336/2014, 2K-480/2014).
55. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišku pažeistos teisės atkūrimą. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, draugystės, giminystės, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–507/2012, 2K-480/2014). Pasinaudodamas kito asmens pasitikėjimu kaltininkas pasiūlo sudaryti sandorį, iš kurio šis turės naudos, o kito asmens nuostolius pažada ateityje atlyginti. Kita šalis, tikėdama kaltininko nuoširdumu ir gerais ketinimais, sudaro sandorį, perduoda savo turtą, tikėdamasi, kad vėliau už tai jai bus atlyginta sutartu būdu. Tačiau kaltininkas (skolininkas), jau sudarydamas sandorį, nesiruošia to daryti.
56. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu nuo kitų apgaulės būdų skiriasi tuo, kad turtas užvaldomas neklastojant jokių dokumentų, neklaidinant nukentėjusiojo dėl skolininko asmenybės. Todėl įrodinėjant sukčiavimą, svarbu išsiaiškinti, ar sandorio sudarymo metu (pvz., imant paskolą) asmuo turėjo tyčią jos negrąžinti, turtą pasisavinti ir pasunkinti prievolės išieškojimą iš kaltininko. Kaltininko sumanymas paprastai lydymas tam tikrų veiksmų, kurie daromi po to, kai turtas jam perduodamas. Jie atskleidžia ar kaltininkas, sudarydamas sandorį, turėjo tyčią piktnaudžiaujant kito asmens pasitikėjimu užvaldyti turtą ir jo negrąžinti teisėtam valdytojui ar tokios tyčios nebuvo. Teismas turi nustatyti ir įvertinti, kiek tie veiksmai atitinka BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius.
57. Nagrinėjamoje byloje L. P. kaltinamas tuo, kad, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, iš anksto žinodamas, kad sutartų įsipareigojimų nevykdys, 2019 m. spalio 16 d., piktnaudžiaudamas A. P. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti 2 000 Eur, tą pačia dieną bute, esančiame (duomenys neskelbtini), surašė skolos lapelį, melagingai žadėdamas skolą grąžinti iki 2019 m. spalio 30 d., nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti skolą sutartu terminu, iš anksto žinodamas, kad pinigų A. P. negrąžins.
58. Taigi, teismas turi įvertinti, ar sudarydamas paskolos sutartį, pasirašydamas paskolos raštelį, kaltinamasis turėjo tyčią negrąžinti nukentėjusiajam 2 000 Eur, taip pat sprendžiant klausimą dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti kokių veiksmų ėmėsi kaltinamasis po pinigų iš nukentėjusioji gavimo, kuo pasireiškė kaltinamojo apgaulė ir ar ji buvo esminė, t. y. ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Teismų praktikoje pasisakyta, kad į šiuos požymius atsižvelgiama tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-136-489/2017, 2K-385-942/2017, 2K-166-895/2019).
59. Prašydamas pripažinti kaltinamąjį kaltu, nukentėjusiojo atstovas advokatas iš esmės rėmėsi pirmiau aptarta teismų praktika, pažymėdamas, kad visi būtini sukčiavimo požymiai L. P. veiksmuose yra. Pasak advokato, paskolos ėmimo momentu L. P. jau turėjo aštuonias vykdomąsias bylas ir nei vienoje iš jų ilgą laiką nemokėjo nei cento, o antstoliai iš jo negalėjo nieko išieškoti. Taigi tuo momentu L. P. jau buvo sukūręs ir išbandęs schemą, pagal kurią iš jo nieko negalima būtų išieškoti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Baigiamosios kalbos metu advokatas taip pat nurodė, kad kaltinamasis galėjo ir toliau ramiai auginti savo skolas, o paskui inicijuoti fizinio asmens bankroto procesą. Būtent tuo, anot advokato, pasireiškė prieš nukentėjusįjį panaudota apgaulė. Su tokiais teiginiais negalima sutikti, nes jų nepatvirtina byloje surinkti duomenys.
60. Nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę turi ta aplinkybė, kad kaltinamasis paskolos iš nukentėjusiojo paėmimo momentu turėjo aštuonias vykdomąsias bylas, taip pat de jure (pagal teisę, teisėtai) neturėjo gaunamų pajamų ir jo vardu registruoto turto. Būtent šiais duomenimis, jų nutylėjimu, yra grindžiamas apgaulės požymis nagrinėjamoje byloje, t. y. tuo, kad L. P., sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės, ir pinigų gavimo momento jau turėjo tyčią jų negrąžinti. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad 2019 m. spalio 16 d. L. P. iš tikrųjų buvo pradėtos aštuonios vykdomosios bylos, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad vien šis faktas pats savaime nepatvirtina tos aplinkybės, kad minėta situacija kaltinamojo buvo sukurta siekiant išvengti pinigų A. P. grąžinimo. Šiame procesiniame sprendime jau buvo pasisakyta, kad povedybinė sutartis tarp kaltinamojo ir jo sutuoktinės buvo sudaryta visai kitu tikslu, t. y. siekiant išvengti priverstinio išlaikymo išieškojimo nukreipimo į A. P. turtą (žr. 20‒21 p.). Aptariama sutartis buvo sudaryta 2017 m. gegužės mėnesį, kai pinigus L. P. pasiskolino iš A. P. daugiau nei po dvejų metų. Minėta, kad remiantis teismų praktika, įrodinėjant sukčiavimą, svarbu išsiaiškinti, ar sandorio sudarymo metu (pvz., imant paskolą) asmuo turėjo tyčią jos negrąžinti, turtą pasisavinti ir pasunkinti prievolės išieškojimą iš kaltininko. Teismų praktikoje nurodoma, kad kaltininko sumanymas paprastai lydymas tam tikrų veiksmų, kurie daromi po to, kai turtas jam perduodamas. Nagrinėjamu atveju jokių panašaus pobūdžio kaltinamojo veiksmų, atliktų po turto jam perdavimo, nenustatyta.
61. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad tam tikros faktinės aplinkybės ‒ šiuo atveju, povedybinės sutarties sudarymo, konstatavimas, kalbant apie vieną nusikaltimo sudėtį (šiuo atveju apie BK 164 straipsnyje įtvirtintą nusikaltimą) ir konstatuojant, kad taip buvo siekiama išvengti priverstinio išlaikymo išieškojimo nukreipimo į tam tikrą turtą, tuo pačiu nereiškia, kad ši aplinkybė sudaro visai kito nusikaltimo (sukčiavimo) sudėties požymį. Minėta, kad tokiai išvadai padaryti būtina nustatyti papildomas aplinkybes, t. y. kad šiais veiksmais buvo tyčia siekiama sutrukdyti būtent nukentėjusiajam civilinėmis teisinėmis priemonėmis apginti savo teises. Taip pat svarbu įrodyti, kad kaltininkas tyčia slėpė šias aplinkybes, suvokdamas, kad tai nulemia nukentėjusiojo apsisprendimą perduoti jam turtą.
62. Byloje surinkta medžiaga taip pat nepatvirtina nukentėjusiojo, jo atstovo advokato ir prokurorės teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodytos aplinkybės, kad kaltinamasis nemokėjo nei cento pagal jam pradėtas vykdomąsias bylas, taip pat, kad nuo tokių jo veiksmų (kai jis imdavo paskolas iš skirtingų asmenų ir paskui jų negrąžindavo) nukentėjo daug asmenų. Priešingai, remiantis į bylą pateiktais duomenimis apie L. P. pradėtas vykdomąsias bylas, nustatyta, kad 2023 m. balandžio 27 d. L. P. atžvilgiu, be A. P. reikalavimo, buvo vykdomos devynios vykdomosios bylos: dvi pagal AB SEB bankas ir AS Parex bankas Lietuvoje atstovaujama UAB „Nif Lietuva“ reikalavimus, pradėtos 2012 m.,; dvi pagal UAB „Sergel“ reikalavimus, pradėtos 2016 m., dvi pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimus (išieškomos kaltinamajam paskirtos baudos); ir dvi pagal nukentėjusiosios D. B. pateiktus vykdomuosius raštus (b. t. 3, b. l. 140‒142). Pažymėtina, kad laikotarpiu nuo 2017 m. iki šiol, be nukentėjusiojo A. P. vykdomosios bylos, kaltinamajam L. P. jokios vykdomosios bylos pradėtos nebuvo. Šie duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad, priešingai nei teigė nukentėjusysis A. P., skolintis savo vardu iš fizinių ir juridinių asmenų lėšas, neturint tikslo jas grąžinti, nėra kaltinamajam būdingas elgesys. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad didžiausias L. P. įsiskolinimas buvo būtent D. B.. Kitas didesnes pinigų sumas kaltinamasis yra skolingas bankams (7 119,67 Eur ir 2 141,91 Eur), dar dvi vykdomosios bylos yra to paties išieškotojo (kartu įsiskolinimo suma sudaro 856,19 Eur). Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie šių vykdomųjų bylų vykdymo eigą, tad teigti, kad L. P. nei vienoje jų nėra sumokėjęs nei cento, kaip teigė nukentėjusiojo atstovas, nėra objektyvaus pagrindo.
63. Šiame kontekste pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartyje (nutarties 22.6 punktas) minimas 2022 m. lapkričio 11 d. tarnybinis pranešimas, kuriame, anot teismo, nurodoma, kad susipažinus su 2022 m. lapkričio 10 d. duomenimis, pateikiamais internetinėje sistemoje „Credit info“ nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. L. P. atliko 29 mokėjimus pagal skolas, kurių turėtojais buvo Danske bankas AS Lietuvos filialas, AB SEB bankas, AB Lesto, UAB Nif Lietuva, UAB „Sergel“. Svetainėje nurodoma, kad nepadengtų skolų skaičius yra viena. Šios skolos atsiradimo data 2015 m. lapkričio 24 d., kreditorius AB SEB bankas, skolos suma 6 713,20 Eur (b. t. 1, b. l. 4). Šio tarnybinio pranešimo teismui pateiktoje suformuotoje baudžiamojoje byloje nėra. Taigi teismas neturėjo galimybės jo ištirti tiesiogiai. Vienok, pagrindo abejoti Vilniaus apygardos teismo nurodytais duomenimis, patvirtinančiais, kad tokio turinio tarnybinis pranešimas šio aukštesnės instancijos teismo buvo išnagrinėtas ir įvertintas, taip pat nėra.
64. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pats kaltinamasis buvo nurodęs, kad stengiasi padengti savo turimus (turėtus) įsiskolinimus ir šiuo metu apie 90 procentų skolų yra atlyginęs. Šias kaltinamojo nurodytas aplinkybes netiesiogiai patvirtina byloje esantys dokumentai, kuriais nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 23 d. buvo areštuotos L. P. priklausančios lėšos ir turtas 802 583,30 Lt (232 632,84 Eur) (iš laidavimo teisinių santykių kilęs įsiskolinimas) (b. t. 4, b. l. 1‒43), tačiau tarp šiuo metu kaltinamajam vykdomų vykdomųjų bylų tokio dydžio įsiskolinimo nėra.
65. Siekiant nustatyti apgaulės požymio (ne)buvimą nagrinėjamoje byloje, yra reikšmingi ir nukentėjusiojo duoti paaiškinimai. Teisminio bylos nagrinėjimo metu, atsakydamas į teismo klausimą, nukentėjusysis A. P. nurodė, kad kaltinamojo panaudota apgaulė pasireiškė tuo, kad jis pasiskolino ir negrąžina jam pinigų. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad su L. P. jį ir anksčiau siejo verslo santykiai. Iš pradžių jis tiekė jo bendrovei gumines valtis, vėliau, nuo 2003 m., pasiūlė kaltinamajam prekiauti gelbėjimosi liemenėmis ir baidarėmis. Kelis kartus kartu važiavo į Egiptą, tačiau, anot nukentėjusiojo, abiejose kelionėse kaltu su kaltinamuoju ir jo sutuoktine jis atsidūrė atsitiktinai. Žino, kad vėliau UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrutavo, o L. P. kaip direktorius buvo atleistas. Iki 2018 m. santykių nepalaikė. Nukentėjusysis A. P. taip pat nurodė, kad 2018 m. į kaltinamąjį kreipėsi pats, savo iniciatyva, nes žinojo, kad L. P. užsiima didelių laivų prekyba. Tačiau vėliau tos pačios apklausos metu jau teigė, kad kaltinamasis pateikė jam informaciją, kad prekiauja dideliais laivais, kad turi ryšių, kad vykdo sėkmingą verslą. A. P. taip pat paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2018 m. iki 2019 m. jo ir L. P. santykiai buvo kaip verslo partnerių. Nukentėjusysis patvirtino, kad įnašai laivo pirkimui buvo daromi 2018‒2019 metais, tačiau, pasak jo, jis pinigus L. P. skolinosi kaip fiziniam asmeniui ir nieko bendro su bendru laivo įsigijimu ši pinigų suma neturi (b. t. 4, b. l. 90‒94).
66. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis, kalbėdamas apie savo pažintį su kaltinamuoju, nurodė, kad su L. P. susipažino 2018 m. Ieškojo pats internete ir klausinėjo pažįstamų asmenų dėl pramoginio laivo „katamaraninio“ tipo gamintojų Lietuvoje ir užsienyje. Tiksliai laiko neprisimena, kai į jį kreipėsi L. P., prisistatęs pramoginių laivų gamintojų produkcijos platintoju ir pasisiūlė jam padėti susirasti laivą. Nukentėjusysis taip pat buvo nurodęs, kad L. P. nuolat stengėsi sudaryti pasiturinčio ir sėkmingo verslininko įvaizdį (b. t. 1, b. l. 158). Šie nukentėjusiojo parodymai buvo pagarsinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, kuomet A. P. paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu tiesiog netiksliai nurodė kai kurias aplinkybes. Pažymėjo, kad tikslias aplinkybes nurodo teisme. Tokie nukentėjusiojo parodymų skirtumai, skirtingai nei teisminio bylos nagrinėjimo metu akcentavo gynėjas, nesudaro savarankiško pagrindo kreiptis į prokurorą dėl galbūt BK 235 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių jo veiksmuose buvimo, tačiau teismas atsižvelgia į juos, vertindamas A. P. paaiškinimus kartu su kitais byloje surinktais įrodymais.
67. Įvertinęs bylos duomenis, taip pat pirmiau aptartus nukentėjusiojo duotus parodymus, teismas daro išvadą, kad byloje nėra nustatyta, kuo gi pasireiškė būtent prieš nukentėjusįjį kaltinamojo panaudota apgaulė. Minėta, kad remiantis šiuo klausimu suformuota teismų praktika, apgaulė, kaip ir kaltininko tiesioginė tyčia, jo veiksmai, kuriais jis siekia apgaule įgyti svetimą turtą, turi būti nukreipti konkrečiai į turto valdytoją. Tačiau nagrinėjamu atveju tokių konkrečių, prieš nukentėjusįjį nukreiptų veiksmų, kuriais, kaip pasisakoma teismų praktikoje, jis „privertė“ nukentėjusįjį perduoti jam turtą, nenustatyta. Teismas jau buvo nurodęs, kad visi veiksmai, sąlygoję kaltinamojo registruoto ir (ar) kitokio pobūdžio turto neturėjimą, buvo atlikti dar prieš 2018 m. Nukentėjusysis teismo posėdžio metu patvirtino, kad kreipėsi į kaltinamąjį pats, savo iniciatyva, nes žinojo, kad L. P. prekiauja dideliais laivais. Nuo 2018 m. iki 2019 m. jie bendravo kaip verslo partneriai, nusprendė kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigyti laivą ir mokėjo tam skirtas įmokas. Jokių kitokio pobūdžio aktyvių veiksmų, kuriais kaltinamasis būtų tyčia skatinęs nukentėjusįjį perduoti jam turtą, A. P. neįvardino. Tokie veiksmai nėra nustatyti ir jokiais kitais byloje esančiais duomenimis. Kaltinamojo iki A. P. kreipimosi į jį vestas gyvenimo būdas (dalyvavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, vykimas į parodas ir kt.) pats savaime tokiais veiksmais taip pat nelaikytinas. Juo labiau, kad nukentėjusysis patvirtino, jog jam buvo žinoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadovu buvo L. P., bankrutavo. Taigi A. P. žinojo, kad L. P. buvo susidūręs su finansiniais sunkumais. Minėta, kad nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, jog L. P. skolinosi pinigus ir vėliau jų negrąžindavo iš daugelio asmenų, t. y. kad toks veikimo būdas buvo jam įprastas ir priimtinas, byloje taip pat nepasitvirtino.
68. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad sudarant sutartis dėl materialių vertybių tarp piliečių ar juridinių asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ‒ nukentėjusiojo įvardintas pasiskolintų pinigų negrąžinimas ‒ ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu turint tyčią nevykdyti savo prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2010, 2K-23/2004, 2K-113/2004).
69. Teismo vertinimu, pirmiau aptarti nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai neleidžia teigti, kad skolindamasis pinigus iš A. P., L. P. neketino jų grąžinti, t. y. kad jau šio paskolos raštelio pasirašymo metu jam buvo susiformavusi tyčia negrąžinti šios pinigų sumos. Darydamas tokią išvadą, teismas atsižvelgia į tai, kad 2019 m. tarp L. P. ir A. P. buvo susiklostę verslo santykiai. 2019 m. gegužės 2 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir A. P. (jo atstovaujama bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)“) kartu įgijo laivą, naudojant kurį planavo gauti pajamų, tęsti partnerystę. Tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusysis patvirtino, kad tuo metu tarp jų buvo susiklostę geri santykiai. Esant šioms aplinkybėms, L. P. elgesys, kuomet jis, planuodamas plėtoti verslo santykius su nukentėjusiuoju, būtent iš savo verslo partnerio nuspręstų tyčia apgaule įgyti 2 000 Eur, būtų ne tik nelogiškas, bet ir protingai nepaaiškinamas. Byloje buvo keliamas klausimas dėl nukentėjusiojo ir kaltinamojo, kaip fizinių asmenų, bei juridinių asmenų, kurių veikloje jie dalyvavo kaip partneriai, veiklos atribojimo. Tačiau, teismo vertinimu, šis klausimas yra labiau aktualus civilinėje teisėje. Baudžiamojoje teisėje, sprendžiant asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą, teismas vertina faktiškai tarp asmenų susiklosčiusius santykius ir jų turinį. O nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu daugiausiai veikė ir su nukentėjusiuoju bendravo L. P.. Tokią išvadą patvirtina pačių nukentėjusiojo ir kaltinamojo duoti parodymai, taip pat ir į bylą pateiktas tarp jų vykęs susirašinėjimas elektroniniu paštu (b. t. 2, b. l. 165‒167). Pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio, vykusio 2023 m. spalio 10 d., metu nukentėjusysis nurodė, kad išskyrus savo siųstą kaltinamajam laišką dėl skolos grąžinimo, nebuvo gavęs iš L. P. jokių kitų laiškų. Tačiau 2023 m. gruodžio 7 d. nurodė, kad byloje esančius paskaičiavimus, kurie kaltinamojo buvo siųsti jam elektroniniu paštu, matė (b. t. 4, b. l. 185‒186).
70. Jokių duomenų, paneigiančių pirmiau nurodytą teismo išvadą dėl L. P. ketinimų ir patvirtinančių tiesioginės tyčios buvimą kaltinamojo veiksmuose, t. y. patvirtinančių, kad kaltinamasis suvokė, jog jis apgaudinėja turto savininką nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatė, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėjo gauti iš jo pinigus, žinodamas, kad jų negrąžins, byloje nėra. Baigiamosios kalbos metu prokurorė nurodė, kad tokį L. P. ketinimą patvirtina tai, kad jis, jo paties teigimu, skolinosi pinigus ne sau, o UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau tokiam kaltinamojo parodymų vertinimui negalima pritarti. Taip pat negalima sutikti su prokurorės išvada, kad būtent šiam tikslui buvo sudaryta povedybinė sutartis (žr. 20‒21, 60 p. p.).
71. Kalbėdami apie kaltinamojo nesąžiningumą, proceso dalyviai buvo akcentavę, kad iki raštu L. P. siųstos pretenzijos, nukentėjusysis kreipėsi į jį dėl pinigų grąžinimo, siūlė grąžinti skolą dalimis, tačiau šių aplinkybių taip pat nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Byloje esančiais įrodymais ‒ civilinėse bylose priimtais procesiniais sprendimais, nustatyta, kad nesutarimai tarp A. P. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, o tuo pačiu ir su L. P., prasidėjo 2020 m. rugpjūčio mėnesį (b. t. 1, b. l. 42‒50, 87‒103). Būtent tuo metu ‒ 2020 m. rugpjūčio 20 d., nukentėjusysis A. P. elektroniniu paštu išsiuntė L. P. į bylą pateiktą reikalavimą dėl skolos grąžinimo (b. t. 2, b. l. 134). Kaltinamasis jam atsakė, kad pinigai grąžinti.
72. Atsakydamas į teismo klausimą, dėl ko iki šiol nukentėjusiajam A. P. nėra atlyginta iš jo pasiskolinta pinigų suma, kaltinamasis nurodė, kad taip yra todėl, kad jis nėra nieko nukentėjusiajam skolingas. Priešingai nei baigiamosios kalbos metu akcentavo tiek prokurorė, tiek nukentėjusiojo atstovas advokatas, L. P. parodymai viso baudžiamojo proceso metu išliko nuoseklūs. Antai tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu L. P. teigė, kad 2019 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir A. P. kartu įrenginėjo laivą. Buvo sutarę, kad pinigų investuos po lygiai, tačiau grynųjų pinigų trūko, dėl to jis, iki galutinio paskaičiavimo („sąskaitų suvedimo“), pasiskolino iš nukentėjusiojo 2 000 Eur. Šiuos pinigus įnešė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. O vėliau, viską suskaičiavus, paaiškėjo, kad A. P. investuota pinigų suma buvo ženkliai mažesnė. Dėl to tie pinigai buvo užskaityti, kaip A. P. skolos dalis. Prašė grąžinti jam skolos raštelį, tačiau nukentėjusysis jo su savimi neturėjo, o vėliau L. P. netgi užmiršo apie jį. Niekas jam jokių pretenzijų nereiškė iki 2020 m. rugpjūčio mėnesio. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, dėl ko neginčijo nukentėjusiojo pateikto civilinio ieškinio, kaltinamasis nurodė, kad tuo metu vyko bylinėjimasis dėl didesnės pinigų sumos. Be to, jis jokių dokumentų negavo. Patvirtindamas savo nurodytas aplinkybes, kaltinamasis pateikė į bylą jo nukentėjusiajam 2019 m. spalio 22 d. ir spalio 31 d. siųstus paskaičiavimus, kur buvo nurodęs, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra investavusi į laivą 29 615,28 Eur, o A. P. 24 141 Eur (b. t. 2, b. l. 167); UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos išrašus, kuriais nustatyta, kad 2019 m. spalio 16 d. į įmonės sąskaitą buvo įnešta 1 700 Eur, o 2019 m. lapkričio 4 d. ‒ 600 Eur, iš kurių 300 Eur, pasak liudytojos A. P., jos buvo gauti iš L. P., nurodant, kad tai A. P. pinigai. Informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis, taip pat nustatyta, kad civilinės bylos Nr. e2-9146-494/2020, kurioje L. P. buvo priimtas sprendimas už akių, priteisinat iš jo 2 000 Eur sumą nukentėjusiojo naudai, nagrinėjimo metu L. P. siųsti procesiniai dokumentai grįžo neįteikti. Tiek apie bylos nagrinėjimą, tiek apie jam priimtą sprendimą už akių, kaltinamasis buvo informuotas paskelbiant šią informaciją viešo paskelbimo būdu. Į šiuos duomenis teismas atsižvelgia tik tiek, kiek jie atitinka kaltinamojo parodymus ir jo nurodomas įvykio aplinkybes.
73. Teismas sutinka su nukentėjusiojo atstovo advokato ir prokurorės baigiamųjų kalbų metu pateiktu liudytojos A. P. parodymų vertinimu, kuomet proceso dalyviai akcentavo, kad liudytojos parodymai nebuvo nuoseklūs. Tačiau, atsižvelgiant į pirmiau aptartus kaltinamojo viso proceso metu duotus nuoseklius parodymus, taip pat jų atitikimą kitą byloje surinktą medžiagą tiek, kiek tai aktualu nagrinėjamoje byloje, teismo vertinimu, liudytojos A. P. parodymai neturi esminės reikšmės teismo padarytoms išvadoms. Pažymėtina, kad pats kaltinamasis niekuomet nebuvo nurodęs, kad „sąskaitų suvedimo“ metu be jo, nukentėjusiojo ir dar vieno, šiuo metu jau mirusio asmens, dalyvavo dar kas nors. Taigi kitokio turinio liudytojos parodymai neatitinka ne tik nukentėjusiojo, bet ir paties L. P. paaiškinimų, tad teismas tokiais liudytojos parodymais šioje byloje nesivadovauja.
74. Nesutikdami su kaltinamojo paaiškinimais ir stengdamiesi juos paneigti, tiek nukentėjusysis, tiek jo atstovas teigė, kad A. P. nebuvo skolingas L. P. kaip fizinis asmuo, taip pat į bylą proceso dalyvių buvo teikiami kitose civilinėse bylose, kuriose kaip juridinių asmenų atstovai dalyvavo tiek nukentėjusysis, tiek kaltinamasis, priimti civiliniai sprendimai. Šie procesiniai sprendimai patvirtina, kad dalis ginčų buvo teismų išspręsta kaltinamojo, o kita dalis ‒nukentėjusiojo (ar jų atstovaujamų bendrovių) naudai. Pažymėtina, kad paskutinis į bylą pateiktas procesinis sprendimas buvo priimtas 2023 m. gruodžio 12 d. Taigi civiliniai ginčai tarp minėtų asmenų tęsiasi iki šiol. Teismas šiuos, su tolesniu pinigų panaudojimu susijusius, įrodymus vertina tiek, kiek jie yra aktualūs kaltinamojo baudžiamajai atsakomybei BK 182 straipsnio 1 dalies kontekste, spręsti. Tačiau teismo vertinimu, tiek šie įrodymai, tiek kiti teismo aptarti duomenys, tiek kaltinamojo viso baudžiamojo proceso metu teikti paaiškinimai, vertinant juos kaip visumą, patvirtina, kad pinigų nukentėjusiajam negrąžinimą šiuo atveju sąlygoja ne kaltinamojo nemokumas ar turėta tyčia jau pinigų gavimo metu jų negrąžinti (t. y. veiksmai, kurie sudarytų sukčiavimo sudėtį), tačiau konfliktiški tarp A. P. ir L. P. susiklostę santykiai ir savo esme dar vienas tarp jų kilęs civilinis ginčas dėl L. P. pasiskolintų pinigų (ne)grąžinimo fakto, dėl kurio nesutaria nukentėjusysis ir kaltinamasis.
75. Nagrinėjamu atveju pinigų negrąžinimo išdava yra ne kaltinamojo nesąžiningumas, kaip buvo akcentuota baigiamųjų kalbų metu nukentėjusiojo ir prokurorės, bet minėta tarp L. P. ir A. P. susiklosčiusi konfliktiška situacija. Tačiau teismas pažymi, kad baudžiamoji teisė nėra priemonė, skirta konfliktams, kilusiems tarp buvusių verslo partnerių, spręsti.
76. Išanalizavęs pirmiau aptartus byloje surinktus įrodymus, įvertinęs juos tiek kiekvieną atskirai, tiek kaip visumą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra neginčijamai nustatyta, jog 2019 m. spalio 16 d., gaudamas iš nukentėjusiojo 2 000 Eur ir žadėdamas skolą grąžinti iki 2019 m. spalio 30 d., L. P. panaudojo apgaule ir veikė tiesiogine tyčia, t. y., nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti skolą sutartu terminu, iš anksto žinojo, kad šių sutartų įsipareigojimų nevykdys.
77. Vadovaujantis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, visos byloje kilusios abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl L. P. išteisintinas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). L. P. paskirta kardomoji priemonė ‒ rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikintina.
78. Kartu teismas pažymi, kad baudžiamojoje teisėje galioja nekaltumo prezumpcijos principas, remiantis kuriuo asmens kaltę turi įrodyti kaltinimą byloje palaikantis prokuroras, o ne kaltinamasis turi įrodinėti savo nekaltumą. Įvertinus tiek byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus ‒ perdavus bylą teismui, kaltinamajame akte, grindžiant L. P. kaltę pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, buvo nurodyti paties kaltinamojo L. P., nukentėjusiojo A. P., liudytojos A. P. parodymai, akistata atlikta tarp A. P. ir L. P., kurios metu nepavyko pašalinti tarp jų parodymų buvusių prieštaravimų, paskolos raštelis ir kaltinamojo bei nukentėjusiojo susirašinėjimas el. paštu (nukentėjusiojo siųstas reikalavimas grąžinti pinigus ir kaltinamojo atsakymas) ‒ tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiojo atstovo advokato teiktus įrodymus, darytina išvada, kad jie nėra pakankami L. P. kaltei pagal šį jam pareikštą kaltinimą pagrįsti. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismui buvo pateikta netinkamai suformuota baudžiamoji byla, nes joje yra ne visi elektroninėje byloje patalpinti (integruoto baudžiamojo proceso sistemoje esantys, vėliau perkelti į teismų informacinę sistemą Liteko) su išnagrinėta byla susiję dokumentai (nėra dalies tarnybinių pranešimų, prokurorės pavedimo ir pan.). Šie dokumentai nėra esminiai ir neturi įtakos priimtam teismo sprendimui dėl kaltinamojo išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, tačiau tokie trūkumai trikdo sklandų teismo darbą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 4 dalimi, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304, 305, 307 straipsniais,
nusprendžia:
L. P. padariusį nusikaltimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalimi, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiąja D. B., ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti.
L. P. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
L. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
1) vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 3 dalimi, jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės per vienerius metus padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas;
2) vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 4 dalimi, jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.