Kauno apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (atsakovo) A. Š. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. G. B. ieškinį atsakovui A. Š. dėl negrąžintos paskolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalių reikalavimai ir atsikirtimai

Kauno apygardos teisme 2013 m. rugpjūčio 8 d. gautas ieškovo J. G. B. ieškinys, kuriuo ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 177128,64 Lt skolos, 22 368 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2003 m. kovo 17 d. paskolos sutartimi paskolino atsakovui vieneriems metams 58000 Eur (200262,40 Lt), tačiau atsakovas nustatytu terminu visos paskolos negrąžino. Iki 2007 m. balandžio 18 d. jis sumokėjo ieškovui tik 6700 Eur, todėl liko skolingas 177128,64 Lt (51300 Eur). Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 4 d., o ne 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu už akių (rašymo apsirikimas dėl sprendimo priėmimo datos ištaisytas 2014 m. gruodžio 10 nutartimi, 1 t. b.l. 172) civilinėje byloje Nr. 2-941-390/2014 ieškovo ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovui J. G. B. iš atsakovo A. S. 177128,64 Lt (51300.00 Eur) skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (177128,64 Lt (51300.00 Eur)) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-08-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat ieškovui priteisė iš atsakovo 2563 Lt (742.30 Eur) ir valstybei 1980 Lt (573.45 Eur) žyminio mokesčio. Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo paliktos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo. Pareiškėjas (atsakovas) A. S. 2016 m. rugsėjo 30 d. patikslintu prašymu (1 t., b.l. 77-83) prašė atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti; atnaujinti procesą Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu už akių išspręstoje civilinėje byloje Nr. 2-941-390/2014; panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą už akių ir ieškinį atmesti (b.l. 1-5, 77-81). Prašyme nurodė, kad pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-941-390/2014 yra aiškios teisės normos taikymo klaidos, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą) ir jis nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, padarymas (CPK 366 str. 1 d. 9 p.). Šioje byloje ieškovo ieškinys atsakovui įteiktas viešo paskelbimo būdu. Toks teismo procesinio sprendimo priėmimas buvo negalimas, nes nebuvo išnaudota kuratoriaus skyrimo galimybė (CPK 130 str. 1 d.). Pareiškėjas yra užsienietis ir gyvena Suomijoje, todėl teismas turėjo parinkti kitą procesinių dokumentų įteikimo būdą nei viešą paskelbimą arba paskelbti pareiškėjo paiešką (CPK 132 str.). Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atliko formalų byloje esančių įrodymų vertinimą, iš esmės nenustatinėjo ir neanalizavo aplinkybių, todėl nenustatė, kad pareiškėjas yra sumokėjęs didesnę nei priteista ieškiniu skolos dalį ir, kad tarp šalių susiklostę paskolos teisiniai santykiai buvo tariami. Kauno apygardos teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartyje konstatavo, kadangi byloje nebuvo žinomos pareiškėjo gyvenamoji ir darbo vietos, o galimybė paskirti kuratorių buvo neišnaudota, procesiniai dokumentai pareiškėjui buvo įteikti viešo paskelbimo būdu netinkamai (CPK 130 straipsnio 1 dalis, civilinės bylos Nr. 2-941-390/2014, b.l. 168). Nurodė, kad teismas turėjo pagrindą spręsti dėl alternatyvių procesinių dokumentų įteikimo būdų, taikytinų tokiu atveju, tačiau nepažeidžiant CPK 129 ir 130 straipsniuose nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-916/2015). Todėl nutartyje buvo konstatuota, kad civilinėje byloje Nr. 2-941-390/2014 egzistuoja teismo procesinių dokumentų (ieškinio, pranešimo pateikti atsiliepimą) ir taip pat Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimo už akių įteikimo pareiškėjui tvarkos pažeidimas, kas sudaro pagrindą procesui atnaujinti, konstatuojant padarytą aiškią teisės normos (šiuo atveju – proceso) taikymo klaidą (CPK 366 str. 1 d. 9 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-916/2015).

Atnaujinus procesą todėl, kad atsakovui nebuvo tinkamai pranešta apie iškeltą civilinę bylą ir joje priimtą procesinį sprendimą, procesas atnaujintoje civilinėje byloje turėjo būti pakartotas tam, kad atsakovas galėtų pasinaudoti visomis savo procesinėmis teisėmis nuo pat bylos nagrinėjimo teisme pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-187/2006). Todėl teismas bylą išnagrinėjo pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles (CPK 370 straipsnio 4 dalis).

Bylą nagrinėjant pakartotinai, atsakovas prašė ieškinį atmesti ir pareiškė byloje priešieškinį, kuriuo prašė atnaujinti senaties terminą ginčyti paskolos sutartį, pripažinti 2003 m. kovo 17 d. paskolos sutartį apsimestine ir niekine, negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Be to, ieškinio reikalavimams prašė taikyti ieškinio senatį.

Atsakovas nurodė, kad galimybė ir būtinumas priešieškiniu ginčyti paskolos sutartį jam atsirado tik teismui 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi atnaujinus procesą byloje, nes atsakovas nedalyvavo bylos nagrinėjime. Šalys paskolos sutartimi nesiekė sukurti paskolos teisinių santykių, o ji sudaryta siekiant pridengti ieškovo investicijai į bendrą su ieškovu verslą, kuris neįvyko dėl paties ieškovo ir su juo susijusių asmenų, sandorio sudarymo metu nuo atsakovo nuslėptų nusikalstamų tikslų. Atsakovas taip pat nurodė, kad kaip patvirtina ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-1406-04 duomenys, šalys buvo sutarę vystyti bendrą krovinių pervežimo verslą. Atsakovas už ieškovo pervestus pinigus įsipareigojo savo įmonės Sterling OY vardu nupirkti vilkiką ir priekabą konteineriams gabenti, sutvarkyti visus reikiamus dokumentus, kad minėtomis transporto priemonėmis būtų galima gabenti krovinius. Buvo sutarta, kad kroviniais rūpinsis ieškovas, o atsakovas turėjo gauti 10 procentų nuo minėtų transporto priemonių sąstatu už pervežimus gaunamo pelno. Atsakovas tikrąją šalių valią įvykdė, t. y. už iš ieškovo gautus pinigus nupirko vilkiką ir puspriekabę, taip pat įgijo reikiamus leidimus bei TIR knygelę. Tačiau ieškovui ir su juo veikusiems asmenims atskleidus realius savo ketinimus, t. y. pareikalavus įgyta transporto priemone gabenti nelegalius krovinius, atsakovas tai daryti atsisakė. Atsakovas ieškovui ir su juo susijusiems asmenims pasiūlė pasiimti nupirktas transporto priemones, bet ieškovas reikalavo grąžinti jam pinigus. Ieškovas grasinimais išgavo atsakovo įsipareigojimą grąžinti tariamą paskolą ir privertė dalį jos grąžinti. Atsakovas ieškovo buvo atviliotas į Lietuvą, tariamai pasikalbėti dėl verslo reikalų, tačiau viešnagės metu policijos pareigūnų buvo suimtas, jam iškelta byla dėl sukčiavimo, vėliau ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas.

Atsakovas mano, kad ieškovo tikslai buvo prieštaraujantys įstatymams, viešajai tvarkai ir nusikalstami. Jis nenorėjo tiesiogiai investuoti į įmonę Sterling OY, kad teisėsaugai nebūtų jokių sąsajų su Sterling OY, jos vardu registruotomis transporto priemonėmis ir su jo asmeniu. Atsakovui akivaizdu, kad po paskolos sutartimi yra paslėpti šalių jungtinės veiklos santykiai, kuomet šalys, kooperuodamos turtą, darbą ir žinias sutarė vykdyti krovinių pervežimo verslą (CK 6.969 str. 1 d.). Tokiu atveju kiekviena šalis turėtų atsakyti už bendras išlaidas ir bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui, tačiau ieškovas siekia visas savo išlaidas, patirtas vykdant šalių sutartį, perkelti vienam atsakovui. (CK 6.974 str. 1 d.). Dėl šalių jungtinės veiklos, nors formaliai ir atitinknčios bendruosius tokio sandorio sudarymo reikalavimus, tačiau dėl neteisėto ieškovo tikslo, sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 str.), todėl yra niekinis.

Dėl ieškinio senaties ginčyti paskolos sutartį atnaujinimo atsakovas nurodė, kad nors paskolos sutartis sudaryta 2003 m. kovo 17 d., tačiau apie iš jos kylantį savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik gavęs sprendimą už akių šioje byloje, t. y. 2016 m. 2007-2008 metais pasibaigęs ikiteisminis tyrimas vyko dėl ieškovo nurodomos tariamos atsakovo apgaulės, nevykdant pažadų dėl ieškovo pinigų panaudojimo, kuri nepasitvirtino. Atsakovas sumokėjo ieškovui dalimis 9200 EUR, dar 3000 JAV dolerių yra ieškovui perdavęs grynais 2004 metų vasarį, kitus visus mokėjimus atsakovas atliko bijodamas fizinio susidorojimo ir ieškovo inicijuotų teisėsaugos represinių priemonių.

Dėl ieškinio senaties taikymo ieškovo reikalavimui atsakovas nurodė, kad šalys gyvena skirtingose valstybėse, bet ginčui taikytinos teisės nepasirinko. CK 1.37 straipsnio 4 dalies 1 punktas numato, kad jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė; preziumuojama, kad labiausiai su prievole susijusi yra valstybė, kurios teritorijoje yra šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, nuolatinė gyvenamoji vieta. Nagrinėjamu atveju labiausiai paskolos sutarčiai būdingą pareigą turi atsakovas, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Suomijos Respublikoje, todėl ginčui, tame tarpe, ir senaties terminui, turi būti taikoma Suomijos Respublikos teisė. Suomijos Respublikoje galioja trumpesnis - 3 metų bendrasis ieškinio senaties terminas prievolėms, kurių įvykdymo terminas apibrėžtas. Paskolos sutartis sudaryta 2003 m. kovo 17 d. Paskolos grąžinimo terminas 2004 m. kovo 17 d. Paskutinį mokėjimą atsakovas vykdė 2007 m. balandžio 18 d. Ieškovas į teismą kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 8 d., todėl atsakovas prašo taikyti Suomijos Respublikos teisę dėl senaties termino ieškovo reikalavimui ir jį atmesti.

Ieškovas atsiliepdamas į atsakovo priešieškinį, prašė jį atmesti. Atsiliepimuose į prašymą atnaujinti procesą ir į priešieškinį nurodė bei teisme paaiškino, kad su atsakovu 2003 m. kovo 17 d. sudarė notarinės formos paskolos sutartį ir jam paskolino 58 000 Eur. Paskolą atsakovas turėjo grąžinti lygiai po metų – 2004 m. kovo 17 d. Paskolos pinigai buvo pervesti į jo asmeninę sąskaitą banke ir atsakovas to neneigia. Jokia kita sutartis, tik kaip notarinė paskolos sutartis, šalių nesiejo ir dėl jokio verslo nebuvo tariamasi. Pažįstami asmenys suvedė su atsakovu, kuris paprašė paskolos, o ieškovas, turėdamas pinigų, impulsyviai juos paskolino, bet dabar džiaugiasi sudaręs notarinę paskolos sutartį, nes atsakovas vengia vykdyti savo prievoles. Kam ieškovas naudojo pinigus jis nekontroliavo. Jeigu juos panaudojo pirkdamas savo įmonei transporto priemones, tai jam buvo sakoma, kad jas parduotų ir grąžintų paskolą, tačiau to taip pat nedarė. Kad yra skolingas ieškovui, atsakovas pripažino ikiteisminio tyrimo metu ir dalį paskolos grąžino. Ieškovas nurodė, kad iš atsakovo gavo iš viso 8 200 Eur, t.y. 1500 Eur daugiau negu nurodė ieškinyje, dėl neapdairumo neįskaitęs šios sumos į gražintą paskolos dalį, tačiau neigia gavęs tiesiogiai iš atsakovo į rankas dar 3000 JAV dol. Kad gavo iš atsakovo į rankas 1000 Eur, nors įrodymų atsakovas nepateikė, ieškovas pripažino, todėl nesąžiningumu jo nereikėtų kaltinti. Dėl ieškinio senaties jo reikalavimui taikyti nurodė, kad sutarties įvykdymo vieta yra Lietuvoje, o ne Suomijoje, pinigai buvo grąžinami į jo asmeninę sąskaitą Lietuvoje, todėl argumentai dėl Suomijos Respublikos taikytinos teisės atmestini. Taip pat ieškovas prašė taikyti ieškinio senatį atsakovo reikalavimui ginčyti paskolos sutartį, apie kurios sudarymą jis žinojo nuo pat notarinės sutarties sudarymo momento. Jos turinys atsakovui buvo išverstas į jam suprantamą kalbą, paskolą jis grąžino dalimis, o ginčyti paskolos sutartį pradėjo, kaip ieškovas kreipėsi dėl sprendimo vykdymo Suomijos Respublikoje ir jis Kiumenlakso apylinkės teismo Kotkos biuro 2016 m. kovo 29 d. buvo paskelbtas vykdytinu.

II. Teismo nustatytos bylos aplinkybės ir išvados

Dėl ieškinio reikalavimų

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas 2003 m. kovo 17 d. notarinės formos sutartimi (registras (duomenys neskelbtini)) paskolino atsakovui 58000 Eur (200262,40 Lt), kurie buvo pervesti paskolos gavėjui prieš pasirašant šią sutartį į sutartyje nurodytą sąskaitą banke. Kad paskolos gavėjas pinigus gavo byloje nėra ginčo. Paskola turėjo būti grąžinta iki 2004 m. kovo 17 d. Sutarties 5 punkte buvo numatyta, kad paskola turi būti grąžinta kreditoriaus gyvenamojoje vietoje arba pavedimu į jo nurodytą sąskaitą banke. Ši sutarties nuostata neduoda pagrindo sutikti su atsakovu, kad nagrinėjamam ginčui taikytinos CK 1.37 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatos. Pažymėtina, kad sutarties 7 punkte yra nurodyta, jog sutarties šalims yra išaiškintas CK 6.63, 6.64, 6.65, 6.210 straipsnių turinys, o tai reiškia, kad šalys sutarties vykdymą siejo su Lietuvos Respublikos teise. Atsakovas apeliuoja į CK 1.37 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas dėl prievolės ryšio su prievolės šalies verslo vietos valstybės teise, tačiau paskolos sutartis sudaryta tarp dviejų fizinių asmenų ir joje nėra nuostatų dėl verslo, todėl teismas neturi pagrindo ginčui taikyti Suomijos Respublikos teisę, t.t ir ieškinio senaties institutą ar atsisakyti savo teismingumo, kuomet Lietuvos Respublikos teismų kompetenciją spręsti šalių ginčą pripažino ir Kiumenlakso apylinkės teismo Kotkos biuro 2016 m. kovo 29 d. sprendimu.

Reikalavimui dėl skolos priteisimo, kilusiam iš paskolos teisinių santykių, taikomas bendrasis dešimt metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Pagal paskolos sutarties 1 punktą, paskola turėjo būti grąžinta iki 2004 m. kovo 17 d. Ieškovas su ieškiniu į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovo kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 8 d., todėl bendrasis dešimt metų ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Bylą nagrinėjant pakartotinai, ištyrus abiejų šalių pateiktus duomenis apie paskolos grąžinimą nustatyta, kad be ieškovo pripažintos, 2003 m. gruodžio 23 d. Rygoje gautos iš atsakovo į rankas 1000 Eur sumos, per 2005 m. sausio 1 d. – 2007 m. balandžio 20 d. laikotarpį į jo banko sąskaitą buvo pervesta 8200 Eur paskolos gražinimui. Tai patvirtina ieškovo banko sąskaitų išrašai nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. (1 t. b. l. 118 – 138). Atsakovas pateikė tarpvalstybinius mokėjimo pavedimus, kuriais jo sutuoktinė pervesdavo pinigus paskolos grąžinimui. Tačiau atsakovo nurodomu 2004 m. sausio 21 d. 1000 Eur pavedimu (1 t. b.l. 62-63) ieškovas pinigų negavo (1 t. b.l. 118). Atsakovas teisme nurodė, kad ieškovui Latvijos Respublikoje jis perdavė į rankas dar 3000 JAV dol., tačiau jis turėjo pareigą ne tik nurodyti šias aplinkybes, bet ir jas įrodyti (CPK 12, 118 straipsniai). Kadangi šios pareigos neįvykdė, ieškovui kategoriškai neigiant gavus šią sumą, teismas neturi pagrindo nustatyti, kad atsakovas susitikimo su ieškovu metu perdavė jam į rankas 3000 JAV dol. paskolos grąžinimui.

Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis). Šalys prievoles turi vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-941-390/2014 nustatė, kad atsakovas grąžino ieškovui 6700 Eur. Nagrinėjant bylą pakartotinai nustatyta, kad atsakovas ieškovui faktiškai grąžino 1500 Eur daugiau arba iš viso 8 200 Eur, todėl negrąžinta paskolos dalis sudaro ne iš atsakovo ieškovui priteistą 51300.00 Eur sumą, o 49 800.00 Eur (58 000,00 Eur – 8 200,00 Eur). Todėl teismas pakeičia 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą už akių ir priteistą iš atsakovo 51300 Eur sumą sumažina iki 49 800 Eur. Tuomet priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos skaičiuotinos ne už priteistą 51300.00 Eur sumą, o už 49 800 Eur sumą, nuo bylos iškėlimo teisme (2013-08-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2446/2013 ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais (1 t., b.l. 7, 87, 116) ieškovas už ieškinį yra sumokėjęs 2271,50 Lt (657,87 Eur) žyminio mokesčio ir 2271,50 Lt (657,87 Eur ) žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas. Ieškinį tenkinus iš dalies (49800 Eur), už jį mokėtina žyminio mokesčio suma yra 1285 Eur., todėl ieškovui iš atsakovo priteistinas 658 Eur žyminis mokestis, o valstybei 627 Eur žyminis mokestis (CPK 96 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad ieškovas turėjo 381 Lt arba 110,35 Eur procesinių dokumentų ir įrodymų vertimo išlaidų, kurios priteisiamos iš ieškovo proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (1 t., b.l. 49, 66, 67, CPK 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 93 straipsnio 2 dalis).

Apibendrinant šios nutarties 16 ir 17 punkte nurodytas aplinkybes ir argumentus, ieškovas turi teisę į 768,35 Eur bylinėjimosi išlaidų (658 Eur + 110,35 Eur), o valstybė - 657 Eur žyminio mokesčio išlaidų apmokėjimą (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti, kaip ir nurodyta sprendime, iki sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Dėl atsakovo priešieškinio

Atsakovas priešieškiniu prašė atnaujinti senaties terminą ginčyti 2003 m. kovo 17 d. paskolos sutartį. Priešieškinyje nurodė, kad ši sutartis yra tariama, ir apsimestinė, todėl niekinė, pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Dėl prašymo atnaujinti ieškinio senatį nurodė, kad galimybė ginčyti šią sutartį jam atsirado tik 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi atnaujinus procesą byloje. Nurodė, kad sprendžiant šį prašymą turi būti atsižvelgta į tai, kad atsakovą suklaidino 2007 – 2008 m. vykęs ikiteisminis tyrimas dėl to, kad ieškovas nurodė, jog atsakovas sukčiavo ir nevykdė pažadų dėl jam perduotų pinigų panaudojimo.

Priešieškinio reikalavimui, kaip ir ieškinio reikalavimui, taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Pirmiausia, pasitvirtinus, kad 2003 m. kovo 17 d. paskolos sutartis yra niekinis sandoris, ieškinio senaties instituto klausimas byloje tampa neaktualus. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu; šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Remiantis šios straipsnio 5 dalimi, niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).

Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį, tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Tariamasis sandoris yra niekinis, todėl teismas jo faktą ir teisines pasekmes gali konstatuoti ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Atsakovas pareiškė reikalavimą ginčyti šį sandorį, nes pats nėra tikras, kad teismas šį sandorį turi pagrindo laikyti niekiniu. Pažymėtina, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – priešingai šaliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).

Paprastai sudarydamos tariamąjį sandorį, šalys, neketindamos sukurti teisinių padarinių, slepia tikrąją savo valią. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Vienas tariamojo sandorio požymių yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr.e3K-3-9-684/2017 43, 44 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu atveju ieškovas iki ginčijamo sandorio sudarymo pradžios pervedė atsakovui 58 000 Eur, kurie ir buvo sutarties objektu. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas dalį paskolos - 8 200 Eur ieškovui gražino, todėl sandoris buvo vykdomas. Atsakovas nurodo, kad šiuo sandoriu ieškovas siekė neteisėtų tikslų – pervedė pinigus, kad atsakovas įgytų transporto priemones, kuriomis ieškovas gabentų nelegalius krovinius. Teismas pažymi, kad tokie nurodymai atsakovo turėjo būti įrodyti (CPK 12, 178 straipsniai), o to nepadarius, teismas aplinkybes dėl sandoriu siekiamų neteisėtų ir nusikalstamų tikslų laiko tik atsakovo užimta pozicija byloje. Ginčijamoje paskolos sutartyje nėra nuorodų nei apie paskolos pinigų panaudojimą, nei apie kitokius sutarties šalių įsipareigojimus, kaip tik paskolinti pinigus ir juos grąžinti, kas visiškai atitinka paskolos sutarties sampratą (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Todėl teismas neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo laikyti sandorį tariamu ir niekiniu (CPK 185 straipsnis).

Sutiktina su atsakovu, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 22-1-1406-04 buvo pradėtas pagal ieškovo pareiškimą, kuriame jis nurodė, kad pinigus paskolino bendram būsimam verslui – krovinių pervežimui Suomijoje. Jis taip pat nurodė, kad atsakovas pinigus užvaldė, vengia ieškovo, nekelia telefono, į Lietuvą neatvyksta, neįvykdė pažado mėnesio – dviejų bėgyje nupirkti krovininius automobilius, kuriuos ieškovas galės laikyti atsakovo sandėliuose, TIR knygelę. Atsakovas šias aplinkybes laiko ieškovo pripažinimu, kad tarp šalių buvo sudaryta ne paskolos sutartis, o bendrosios jungtinės veiklos sutartis, pagal kurią jis savo įsipareigojimus įvykdė (CK 6.969 straipsnis). Taigi, atsakovas nurodė dar į vieną ginčijamo sandorio negaliojimo pagrindą - jo apsimestinumą.

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015; kt.).

Pagal CK 6.969 straipsnio 1 dalį, jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Šios nutarties 21 punkte cituoto ieškovo pareiškimo ikiteisminiame tyrime Nr. 22-1-1406-04 aplinkybės ir atsakovo paaiškinimai teisme duoda pagrindą manyti, kad šalys, prieš ieškovui paskolinti pinigus atsakovui, galėjo svarstyti apie galimybę bendrai vystyti veiklą. Tačiau sudarytos paskolos sutartyje nėra nuostatų apie sutarties šalių susitarimą kooperuoti savo turtą, darbą ar žinias ir įsipareigojimų veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai, todėl nagrinėjamu atveju ypač svarbu nustatyti, kokias pasekmes šis sandoris sukūrė šalims.

Vertinant atsakovo paaiškinimus, pažymėtina, kad teigdamas, jog veikė jungtinės veiklos sutarties pagrindu, pats nurodė, kad krovininį automobilį, priekabą nupirko ir gavo TIR knygelę savo įmonės UAB S.Sterling OY LTD“, kurios savininku jis buvo nuo 1999 m., vardu. Teismo vertinimu, toks jo elgesys po paskolos sutarties sudarymo kaip tik ir patvirtina, kad būtent tokia sutartis ir buvo sudaryta, kuomet paskolos lėšomis jis padidino tik savo įmonės turtą, tačiau jokių teisių, pareigų ir jokių pasekmių iš tokios atsakovo veiklos ieškovui neatsirado. Todėl teismas neturi pagrindo 2003 m. kovo 17 d. sutartį laikyti apsimestiniu ir todėl niekiniu sandoriu, nes negalima nustatyti, kad juo buvo pridengiama jungtinės veiklos sutartis. Tokiu atveju nėra pagrindo plačiau pasisakyti ir dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nes ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). O jeigu ir būtų buvę pagrindo nustatyti, kad ši sutartis galėjo pažeisti atsakovo teises, ko šioje byloje nenustatyta, atsakovas apie savo teisių pažeidimą galėjo sužinoti dar 2003 m. gruodžio 23 d., kai Rygoje iš jo buvo pareikalauta grąžinti paskolą ir jis ieškovui į rankas perdavė 1000 Eur.

Dėl bylos procesinės baigties

Išnagrinėjus pakartotinai bylą pagal ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, įvertinus šalių faktinius ir teisinius argumentus, teismas pakeičia ankstesnį Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-941-390/2014 (CPK 371 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakovo priešieškinį atmeta (CPK 12, 178, 185 straipsniai, CK 1.138 straipsnis).

Teismui sprendimą pakeitus, ankstesnis Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. 2-941-390/2014 netenka teisinės galios (CPK 371 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, o jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Atsakovas prašymą dėl proceso atnaujinimo apmokėjo 986 Eur žyminiu mokesčiu (proceso atnaujinimo suma 51 300 Eur). Šis jo prašymas buvo patenkintas iš dalies (3 proc.), o ieškovo ieškinys patenkintas 97 proc, todėl atsakovui iš ieškovo priteistina 30 Eur žyminio mokesčio išlaidų, proporcingai teismo atmestų jo reikalavimų daliai (986 Eur x 3 proc. = 30 Eur). Kadangi pagal ieškinį ieškovas turi teisę į 768,35 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tai atlikus vienarūšių sumų įskaitymą, iš atsakovo ieškovui priteistina 738,35 Eur bylinėjimosi išlaidų (768,35 Eur – 30 Eur).

Pirmosios instancijos teismas turėjo 13,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Kauno apygardos teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atnaujinus procesą ir pakeitus teismo sprendimą bei ieškinį tenkinus 97 proc. iš atsakovo valstybei priteisiama 13,35 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-941-390/2014.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui J. G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) adresas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) adresas (duomenys neskelbtini), 49 800 Eur (keturiasdešimt devynis tūkstančius aštuonis šimtus eurų), 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (49 800 Eur), nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugpjūčio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 738,35 Eur (septynis šimtus trisdešimt aštuonis eurus 35 ct.) bylinėjimosi išlaidų.

Priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo A. S. 627 Eur (šešis šimtus dvidešimt septynis eurus) žyminio mokesčio ir 13,77 Eur (trylika eurų 77 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, šią sumą sumokant (duomenys neskelbtini), įmokos kodas – 5660.

Kauno apygardos teismo 2013-11-28 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki sprendimo įvykdymo.

Šis sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.