Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės Registrų centro ieškinį atsakovams E. A. ir P. Š. (P. Š.) dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.3. Apeliantas, kaip notaras, tapo ieškovės ir P. Š. atliktų neteisėtų veiksmų auka, buvo nusikaltimų dariusių asmenų suklaidintas (apgautas). Kasacinis teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisiškai pagrįstą išvadą, jog atsakovas, tvirtindamas 2006 m. kovo 2 d. sandorį, padarė ne viską, ką privalėjo padaryti pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau nutartyje pateiktas atsakovo veiksmų teisinis įvertinimas nesuponuoja būtinumo atsakovo veiksmus vertinti nei kaip padarytus tyčia, nei kaip padarytus dėl didelio neatsargumo. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju atsakovo kaltė negali būti laikoma tapati nei ieškovės, nei P. Š. kaltei.

9.4. Teismas be pakankamo teisinio pagrindo vadovavosi CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatomis. Tiek LAT nutartyje, tiek ir VAT sprendime įrodinėjimo dalyką pagal UAB „Midas Marketing” pareikštus reikalavimus sudarė aplinkybių, ar ieškovė ir atsakovai gali būti laikomi bendrai žalą padariusiais asmenimis, ar jiems taikytina solidarioji ar dalinė atsakomybė, koks yra nukentėjusiosios žalos dydis ir kokia kiekvienam iš atsakovų tenkanti civilinė atsakomybė, įvertinimas, tačiau, priešingai nei sprendė teismas, nebuvo reiškiami ir nagrinėjami ieškovės ir atsakovų tarpusavio reikalavimai, t. y. įrodinėjimo dalyku išnagrinėtose bylose nebuvo klausimai, susiję su regresinio reikalavimo, reiškiamo CK 6.114 straipsnio 3 punkto pagrindu, pagrįstumu ir šio reikalavimo patenkinimu.

9.5. Priešingai nei nurodė teismas, atsakovas atsikirtimų nekildino iš Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimo, o juo rėmėsi tik ta apimtimi (ar tik tuo aspektu), kiek jame buvo pateiktas bendraskolių veiksmų teisinis vertinimas, inter alia (be kita ko), pačios ieškovės veiksmų teisinis vertinimas, kuriam pritarė ir kasacinis teismas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos ribų

12. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas (dabar Vilniaus miesto apylinkės teismas) 2010 m. liepos 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-86-276/2010 pripažino atsakovą P. Š. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje bei iš P. Š. UAB „Midas Marketing“ naudai priteisė 2 400 000 Lt. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-41/11 P. Š. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavo į BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, likusioje dalyje apylinkės teismo nuosprendį paliko nepakeistą. 2015 m. vasario 6 d. patvarkymu dėl vykdomojo dokumento grąžinimo Nr. 0012/12/01598 su išieškojimo negalimumo aktu Nr. 0012/12/01598 2010 m. liepos 9 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (dabar Vilniaus miesto apylinkės teismo) nuosprendis grąžintas neįvykdytas, nes P. Š. neturi jokio turto.

13. UAB „Midas Marketing“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams VĮ Registrų centrui, E. A. ir jo profesinės civilinės atsakomybės draudikui, trečiasis asmuo P. Š., dėl 719 465 žalos atlyginimo solidariai iš atsakovų. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1050-431/2017 ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 13 d. civilinėje byloje Nr. e2A-821-370/2017 priėmė naują sprendimą ir UAB „Midas Marketing“ ieškinį tenkino iš dalies, iš VĮ Registrų centro priteisė 35 973,25 Eur, iš E. A. – 7 011,25 Eur ir iš jo draudiko – 28 962 Eur žalos atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018 Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą pakeitė, priteisė solidariai iš VĮ Registrų centro ir E. A. UAB „Midas Marketing“ naudai 719 465 Eur žalos atlyginimą, pripažįstant, kad prievolė yra solidari su nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta P. Š. prievole UAB „Midas Marketing“.

14. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 10 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3060-431/2019 priteisė UAB „Midas Marketing“ naudai solidariai iš atsakovų VĮ Registrų centro, E. A. ir P. Š. 174 542,21 Eur kompensacinių palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų už 359 732,50 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis po 380,67 Eur bylinėjimosi išlaidų.

15. VĮ Registrų centras, vykdydama teismų sprendimus, 2018 m. gruodžio 7 d. pervedė UAB „Midas Marketing“ 15 587,80 Eur bylinėjimosi išlaidų; 2018 m. gruodžio 14 d. – 359 732,50 Eur žalos atlyginimą, t. y. pagal LAT nutartį sumokėjo pusę priteistos sumos; 2019 m. gegužės 31 d. pervedė antstoliui V. M., kuris vykdė išieškojimą UAB „Midas Marketing“ naudai pagal VAT sprendimą – 175 377,14 Eur sumą, kurią sudarė 174 542,21 Eur kompensacinės palūkanos, 380,67 Eur bylinėjimosi išlaidos ir 454,26 Eur vykdymo išlaidos. Antstoliui V. M. pateikus VĮ Registrų centrui 2019 m. gegužės 23 d. raginimą įvykdyti sprendimą, patvarkymą dėl vykdymo išlaidų išieškojimo ir vykdymo išlaidų apskaičiavimą, VĮ Registrų centras sumokėjo reikalaujamas sumas. 2019 m. birželio 3 d. antstolio V. M. patvarkyme dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir elektroninio vykdomojo dokumento grąžinimo nurodyta, kad vykdomasis dokumentas visiškai įvykdytas. VĮ Registrų centras 2019 m. birželio 4 d. pervedė UAB „Midas Marketing“ 359 732,50 Eur žalos atlyginimą, sumokėdama likusią dalį pagal LAT nutartį; 2019 m. birželio 7 d. – 2 710,31 Eur procesines palūkanas pagal VAT sprendimą.

16. Ieškovė, įvykdžiusi solidariąją prievolę pagal LAT nutartį ir VAT preliminarų sprendimą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama lygiomis dalimis iš atsakovų priteisti sumas, sumokėtas UAB „Midas Marketing“ pagal nurodytus teismų procesinius sprendimus, atskaičius ieškovei tenkančią skolos dalį – 479 643,34 Eur (1/3 dalį), t. y. iš kiekvieno atsakovo lygiomis dalimis priteisti po 299 057,27 Eur. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu sprendė, kad ieškovei vienasmeniškai įvykdžius solidariąją prievolę, sumokant LAT ir VAT priteistas sumas, remiantis CK 6.9 straipsnio 1 dalimi ir 6.114 straipsnio 3 punktu, pastaroji įgijo teisę reikšti atgręžtinius reikalavimus kitiems solidariesiems bendraskoliams – atsakovams E. A. ir P. Š.. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad ieškovės ir atsakovų atsakomybė ne tik yra solidari kreditorės atžvilgiu, bet ir yra lygi, sprendžiant solidariųjų skolininkų tarpusavio prievolės atlyginimo klausimą, todėl ieškinį tenkino visiškai. Atsakovas E. A. nesutinka dėl prievolės UAB „Midas Marketing“ atlyginti žalą bei su ja susijusias kitas sumas lygiomis dalimis ir teigia, kad jo kaltė, atitinkamai ir prievolė atlyginti žalą, sudaro ne daugiau kaip 5 procentus nuo teismų procesiniais sprendimais priteistų sumų.

17. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad apeliacijos dalyką sudaro klausimas dėl solidariojo skolininko, įvykdžiusio prievolę atlyginti teismų sprendimais priteistą žalą bei kitas sumas, atgręžtinio reikalavimo apimties.

Dėl solidariojo skolininko, įvykdžiusio prievolę, atgręžtinio reikalavimo apimties

18. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovais yra solidariosios prievolės subjektai pagal 2010 m. liepos 9 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-86-276/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018 bei Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 10 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3060-431/2019 (nutarties 12–14 punktai). Byloje taip pat nėra ginčo, kad ieškovė sumokėjo visas sumas pagal pirmiau nurodytus teismų procesinius sprendimus (nutarties 15 punktas).

19. Prievolės solidarumas reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011, 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018, 32 punktas bei šiose nutartyse nurodyta praktika).

20. Taigi, bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (CK 6.6 straipsnio 6 dalis). Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 7 dalis). Tačiau toks vieno skolininko atsiskaitymas su kreditoriumi nereiškia, kad kiti skolininkai apskritai atleidžiami nuo prievolės vykdymo. Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis tai, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis).

21. Pagal kasacinio teismo praktiką toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018, 33 punktas).

22. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018 nustatytomis aplinkybėmis, kurias laikė turinčiomis prejudicinę galią, sprendė, kad ieškovės ir atsakovų atsakomybė ne tik yra solidari kreditorės atžvilgiu, bet ir yra lygi, sprendžiant solidariųjų skolininkų tarpusavio prievolės atlyginimo klausimą. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu teismo pateiktu aplinkybių vertinimu, apeliaciniame skunde argumentuoja, kad minėtoje kasacinio teismo nutartyje nėra pasisakyta, jog ieškovės ir atsakovų prievolė yra lygi, todėl byloje turėjo būti nagrinėjama ir teismo įvertinta kiekvieno iš bendraskolių kaltė dėl žalos kreditorei UAB „Midas Marketing” atsiradimo; teismas nepagrįstai vadovavosi CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatomis, pripažindamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018 nustatytas aplinkybes, turinčiomis prejudicinę galią.

23. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.

24. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinis teismo sprendimas) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-378/2020, 39 punktas).

25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Taigi, vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017, 31 punktas).

26. Viena vertus, sutiktina su apeliantu, kad aplinkybė, jog ginčo šalių atsakomybė yra solidari kreditorės atžvilgiu, savaime nereiškia, kad bendraskolių šios solidariosios prievolės dalys yra lygios. Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio teismo 2018 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018 turinį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog aptariamoje kasacinio teismo nutartyje nustatyti faktai yra prejudiciniai, pagrįsta. Nagrinėjamoje byloje UAB „Midas Marketing“ reiškė reikalavimą priteisti 719 465 Eur žalos atlyginimą solidariai iš atsakovų VĮ Registrų centro, notaro E. A. bei iš notaro profesinės civilinės atsakomybės draudiko; šį reikalavimą grindė tuo, kad atsakovai žalą padarė bendrais veiksmais. Apeliantas, atsikirsdamas į jam reiškiamą reikalavimą bei nesutikdamas dėl solidarios atsakomybės taikymo civilinėje byloje dėl žalos priteisimo, nurodė, kad jo prievolė su bendraskoliais P. Š. ir VĮ Registrų centru galėtų būti laikoma tik daline, nes būtent ieškovės aplaidumas sudarė sąlygas nusikalstamos veikos realizavimui, o P. Š., pasinaudojęs ieškovės aplaidumu, įvykdė nusikalstamą veiką, tuo tarpu apeliantas tapo ieškovės ir P. Š. atliktų neteisėtų veiksmų auka, t. y., kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantas, atsikirsdamas į jam reiškiamą reikalavimą bei nesutikdamas dėl solidarios atsakomybės taikymo civilinėje byloje dėl žalos priteisimo, nurodė analogiškas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, kurias buvo išnagrinėjęs ir įvertinęs Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 13 d. sprendime, bei padaręs išvadą, kad egzistuoja visos tiek VĮ Registrų centro, tiek notaro E. A. civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, tačiau sprendė, jog iš atsakovų priteistina po 5 procentus prašomos priteisti žalos atlyginimo, t. y. nustatė, kad atsakovų prievolė atlyginti žalą yra dalinė. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018 Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą pakeitė iš esmės, pripažindamas, kad yra pagrindas konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme, nes kiekvienas iš pažeidėjų – atsakovai VĮ Registrų centras, notaras E. A. ir nusikalstamą veiką įvykdę asmenys – prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės, nes be jų žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi, todėl kasacinis teismas sprendė, jog yra pagrindas konstatuoti solidariąją atsakovų VĮ Registrų centro, notaro E. A. ir trečiojo asmens P. Š. žalos atlyginimo prievolę (nutarties 78 punktas). Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nors atsakovų veiksmus su ieškovei atsiradusia žala siejo netiesioginis priežastinis ryšys, tačiau atsakovų kalti neteisėti veiksmai, kuriais padaryta žala, susiję apskritai su visos žalos, o ne tik su tam tikros jos dalies, atsiradimu (nutarties 79 punktas).

27. Taigi, nutarties 26 punkte nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad civilinėje byloje dėl žalos priteisimo išplėstinė kasacinio teismo teisėjų kolegija vertino tiek žalos (ne) dalomumą, tiek ir bendraskolių veiksmų bendrumą, t. y. tiek VĮ Registrų centro, tiek atsakovų kaltę bei atsakomybės laipsnį. Kasacinio teismo įsiteisėjusioje nutartyje konstatuotas faktas dėl žalos nedalomumo bei ieškovės ir atsakovų neteisėtų veiksmų bendrumo, kuriais jie prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės, nes be jų žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi, todėl šiuos faktus nustatinėti pakartotinai, kaip to siekia apeliantas, nėra jokio teisinio pagrindo. Kadangi byloje dėl žalos priteisimo atsakovų procesine padėtimi dalyvavo tiek ieškovė, tiek ir atsakovai, t. y. tie patys asmenys, kuriems ieškovė nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimą dėl skolos priteisimo, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėtoje byloje dėl žalos priteisimo nustatyti faktai yra prejudiciniai, visiškai pagrįsta. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, kad aptariamoje kasacinio teismo nutartyje konstatuoti ieškovės ir atsakovų neteisėtų veiksmų bendrumas bei žalos nedalomumas, kurie laikytini prejudiciniais faktais, taip pat į tai, jog apeliantas jokių pagrįstų aplinkybių, paneigiančių prezumpciją, nenurodė (apelianto nurodomi argumentai buvo išsamiai įvertinti ir analizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018), teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovės ir atsakovų atsakomybė yra lygi, sprendžiant solidariųjų skolininkų tarpusavio prievolės atlyginimo klausimą.

28. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad jis savo atsikirtimus kildino iš Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimo, ir teigia, jog juo rėmėsi tik ta apimtimi (ar tik tuo aspektu), kiek jame buvo pateiktas bendraskolių veiksmų teisinis vertinimas, inter alia, pačios ieškovės veiksmų teisinis vertinimas, kuriam pritarė ir kasacinis teismas. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto teiginiais nesutinka ir pažymi, kad kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija sutiko, jog skundžiamame Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendime buvo tinkamai nustatytos VĮ Registro centro ir E. A. civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau sprendė, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė solidariąją deliktinę atsakomybę, t. y. kasacinis teismas konstatavo žalos nedalomumą bei ieškovės ir atsakovų veiksmų bendrumą objektyviąja prasme. Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 30 d. nutartimi pakeitė būtent tą Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimo dalį, kuria ir remiasi apeliantas, įrodinėdamas savo, kaip bendraskolio prievolės dalies nelygumą su likusiais skolininkais. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nepagrįstai remiasi apeliacinės instancijos teismo sprendimu toje dalyje, kuris jis buvo pakeistas aukštesnės instancijos teismo nutartimi.

29. Apibendrindama motyvus, teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018 išnagrinėtomis ir nustatytomis aplinkybėmis, kaip prejudicinėmis, pagrįstai nusprendė, jog ieškovės ir atsakovų atsakomybė ne tik yra solidari kreditoriaus atžvilgiu, bet ir yra lygi, sprendžiant solidariųjų skolininkų tarpusavio prievolės atlyginimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šias teismo išvadas laiko pagrįstomis.

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios bei proceso teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl atsakovo E. A. apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

31. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos, tuo tarpu ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau ieškovė priteisti bylinėjimosi išlaidų neprašė ir nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia.

32. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartimi atsakovui buvo atidėtas 2 481 Eur žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatą, iš atsakovo E. A. valstybei priteistina 2 481 Eur nesumokėto žyminio mokesčio.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo E. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 481 Eur (du tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą) žyminį mokestį.