- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-06
- Bylos Nr.
- e2-429-723/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03325-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilmantas Ambrulevičius
- Atsakovas
- J. P., P. P.
- Ieškovas
- UAB „Mediasta“
- Advokatai
- Egidijus Langys, Artūras Vaišvila
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Mediasta“ ieškinį atsakovams J. P. ir P. P. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovas UAB „Mediasta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovų J. P. ir P. P. 20 561,02 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 2014 m. pabaigoje į ieškovo atstovą V. Č. kreipėsi tuometinis partneris UAB „Avona“, kuris paprašė, kad ieškovas padėtų įsigyti atsakovams reikalingas prekes ir paslaugas iš jų nurodytų įmonių. Žodiniu susitarimu buvo sutarta, kad atsakovai ieškovo vardu užsisakys jiems reikalingas prekes ir paslaugas, persiųs sąskaitas - faktūras apmokėjimui el. paštu ir ne ilgiau kaip 3 (trejų) metų bėgyje už perduotas prekes ir suteiktas paslaugas atsiskaitys su ieškovu pagal jo išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą. Kadangi atsakovų užsakytas ir jiems faktiškai perduotas prekes ieškovas apmokėjo tiek UAB „Celsis“ (17 030,55 Eur sumai), tiek UAB „August VFL“ (3530,47 Eur sumai), pagal susitarimą atsakovai tapo skolingi ieškovui 20 561,02 Eur. Ieškovas atsakovų pateiktas sąskaitas - faktūras apmokėjo po jų išrašymo, todėl atsakovai savo prievolę – sumokėti ieškovui - turėjo įvykdyti ne vėliau kaip iki 2017 m. pabaigos. 2018 m. rugpjūčio mėn. ieškovo atstovas kreipėsi į atsakovus, primindamas, kad atsakovai privalo grąžinti lėšas, tačiau atsakovai pareiškė, kad nieko apie skolą nežino ir su ieškovu atsiskaityti nesirengia.
Ieškovo atstovas 2018-08-29 išsiuntė UAB „Celsis“ prašymą pateikti informaciją, koks fizinis asmuo ieškovo vardu užsakė ir atsiėmė prekes pagal 2014-11-10 – 2014-12-12 sąskaitas - faktūras, kurių bendra apmokėta suma – 17 030,55 Eur. UAB „Celsis“ darbuotojas 2018-09-06 el. paštu atsakė, kad viskas buvo derinama su P. P., jis užsakinėdavo prekes, jam būdavo siunčiamos išankstinės sąskaitos - faktūros apmokėjimui ieškovo vardu. 2018-08-29 ieškovo atstovas išsiuntė prašymą ir UAB „August VFL“ pateikti informaciją, koks asmuo ieškovo vardu užsakė prekes ir paslaugas bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus. 2018-09-13 UAB „August FVL“ atstovas pateikė ieškovui dokumentus, iš kurių matyti, kad įranga buvo montuojama adresu (duomenys neskelbtini), kontaktiniu asmeniu nurodytas P. P., o nuotekų valymo įrenginio paleidimo akte nurodyta, kad įrenginys sumontuotas adresu (duomenys neskelbtini). Pagal VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro duomenis, šiuo adresu esantis žemės sklypas ir gyvenamasis namas nuosavybės teise priklauso atsakovei. Taigi, visos ieškovo vardu užsakytos ir jo apmokėtos prekės buvo pristatytos ir paslaugos buvo suteiktos atsakovams, tačiau jie per nustatytą 3 metų terminą negrąžino ieškovui sumokėtų lėšų – iš viso 20 561,02 Eur.
Atsiliepimas
2. Atsakovai J. P. ir P. P. su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2014 metais statėsi gyvenamąjį namą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į ribotas finansines galimybes, itin kruopščiai ir atsakingai planavo namo statybos išlaidas, kiekvienam atskiram statybos darbų etapui stengėsi rasti tiekėją ir (ar) rangovą, kuris galėtų patiekti medžiagas ir (ar) atlikti darbus kuo geresnėmis sąlygomis. Kuomet atėjo metas atlikti vandentiekio, nuotekų ir šildymo įrengimo darbus, atsakovai per bendrą pažįstamą S. R. (atsakovės J. P. pusbrolio žmona) susipažino su V. Č., kuris užsiminė, jog ieškovas galėtų padėti įsigyti darbams reikalingas medžiagas ir įrangą mažesnėmis nei vidutinės rinkos kainos bei trumpesniais jų patiekimo terminais. Atsakovams išreiškus susidomėjimą, V. Č. išsamiau papasakojo apie galimą šalių bendradarbiavimą.
2014 m. spalio mėn. atsakovai ir V. Č., veikęs ieškovo vardu ir interesais, dalyvaujant S. R., sudarė žodinį susitarimą dėl medžiagų ir įrangos įsigijimo per ieškovą šiomis esminėmis sąlygomis: a) šalys raštu (dokumentaliai) neįformina nei Susitarimo sudarymo fakto, nei jokių jo vykdymo aplinkybių (medžiagų ir įrangos perdavimo-priėmimo, jų apmokėjimo ir kt.); b) atsakovai savo nuožiūra išsirenka jiems reikalingas medžiagas ir įrangą bei ieškovo vardu užsako jas pas atitinkamą tiekėją; c) atsakovai susitaria tiesiogiai su tiekėju dėl medžiagų atsiėmimo/pristatymo, taip pat įrangos montavimo sąlygų (laiko, vietos ir pan.); d) atsakovai gauna iš tiekėjo patvirtintą užsakymą, sutartį, sąskaitą išankstiniam apmokėjimui ar panašaus pobūdžio dokumentą ir pateikia jį ieškovui; e) atsakovų ieškovui mokėtina medžiagų ir įrangos kaina nustatoma (apskaičiuojama) iš tiekėjo patvirtintame užsakyme, sutartyje, sąskaitoje išankstiniam apmokėjimui ar panašaus pobūdžio dokumente nurodytos kainos atėmus 10 proc. (kitaip tariant, sudaro 90 proc. tiekėjo nustatytos kainos); f) atsakovai grynaisiais pinigais sumoka ieškovui nurodytu būdu apskaičiuotą prekių kainą; g) atsakovams atsiskaičius su ieškovu šis savo ruožtu atsiskaito su tiekėju. Vykdant Susitarimą ieškovas neišrašydavo pinigų priėmimo kvitų. Tikėtina, jog už tiekėjų, t. y. UAB „Celsis“ ir UAB „August VFL“, patiektas medžiagas ir įrangą ieškovas iš tikrųjų sumokėjo jiems iš viso 20 561,02 EUR. Gi atsakovai dar iki tol sumokėjo ieškovui, konkrečiai jo vardu ir interesais veikusiam V. Č., 18 504,92 Eur, kas reiškia, jog atsakovai yra visiškai atsiskaitę su ieškovu pagal Susitarimą ir nieko jam neskolingi.
Atsiliepimas
Atsakovai mano, kad ieškovo nurodytos Susitarimo sąlygos, visų pirma, prekių kainos sumokėjimo atidėjimas 3 m. terminui, yra visiškai neįtikimos. Atsakovai ir ieškovas, įskaitant jo vadovą ir akcininką(-us), nėra susiję jokiais tarpusavio ryšiais, jų niekada nesiejo ir sutartiniai santykiai. Neįtikima, jog ieškovas būtų galėjęs suteikti atsakovams 3 m. terminą prekių kainai sumokėti nepareikalaudamas iš jų jokio adekvataus prievolės įvykdymo užtikrinimo (toks elgesys yra nepateisinamas normalia ir protinga verslo rizika). Neįtikima, kad ieškovas apskritai būtų sau leidęs suteikti atsakovams 3 m. terminą prekių kainai sumokėti šalims nesant sudarius rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties, o ieškovui tikėtinai nesant išrašius PVM sąskaitos(-ų) faktūros(-ų) už pateiktas prekes ir niekaip kitaip neužfiksavus tariamos skolos fakto. Ieškovas yra pelno siekiantis juridinis asmuo, o neatlygintinis (beprocentis) kainos sumokėjimo termino atidėjimas 3 m. yra absoliučiai nesuderinamas su tokiu veiklos tikslu kaip pelno siekimas, nes sąlygoja nepateisinamai ilgą apyvartinių lėšų įšaldymą. Medžiagų ir (ar) įrangos pirkimo-pardavimo sutartiniuose santykiuose yra visiškai neįprasta (nebūdinga), jog pardavėjas kainos sumokėjimo terminą atidėtų net 3 metams. Neįtikima, kad ieškovas būtų iš anksto įsigijęs iš trečiųjų asmenų prekes (tiksliau apmokėjęs už jas), nebūdamas gavęs apmokėjimo iš atsakovų. Darant prielaidą, jog atsakovai turėjo atsiskaityti su ieškovu „ne vėliau kaip iki 2017 m. pabaigos“, lieka neaišku, kodėl ieškovas tik 2018-08-27, t. y. praėjus 8 mėn.(!) nuo tariamo prievolės įvykdymo termino pabaigos, pareiškė atsakovams pretenziją dėl skolos sumokėjimo, o iki tol nėkart su jais net nesusisiekė šiuo klausimu. Darant prielaidą, jog atsakovai turėjo atsiskaityti su ieškovu „pagal jo išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą“, lieka neaišku, kodėl ieškovas nepateikė atsakovams šio apskaitos dokumento, o galimai ir apskritai jo neišrašė.
Jei atsakovai pagal Susitarimą iš ieškovo būtų pirkę prekes tokiomis pačiomis kaip tiekėjų nustatytos kainomis, tai būtų buvę visiškai nelogiška sudaryti Susitarimą. Jis būtų buvęs betikslis (beprasmis). Tokiu atveju prekes paprasčiausiai atsakovai būtų įsigiję tiesiogiai iš tiekėjų. Šalys sulygo, jog prekių kainą, sudarančią 90 proc. tiekėjo nustatytos kainos, atsakovai sumokės ieškovui grynaisiais pinigais kelių dienų bėgyje po tiekėjo patvirtinto užsakymo, sutarties, sąskaitos išankstiniam apmokėjimui ar panašaus pobūdžio dokumento pateikimo ieškovui. Jei atsakovai nebūtų atsiskaitę su ieškovu aukščiau nurodyta tvarka, tai tarp šalių nesant sudarytos rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties, ieškovas nebūtų rizikavęs ir dar iki tol sumokėjęs tretiesiems asmenims, t. y. tiekėjams, daugiau kaip 20 tūkst. Eur. Ieškovas sumokėdavo tiekėjams už prekes tik po to, kai gaudavo apmokėjimą iš atsakovų. Gavęs apmokėjimą ieškovas neišrašydavo ir nepateikdavo atsakovams pinigų priėmimo kvitų, tačiau viena iš Susitarimo esminių sąlygų, kurią iškėlė būtent ieškovas, buvo ta, kad nei Susitarimo sudarymas, nei jo vykdymas (prekių perdavimas-priėmimas, jų apmokėjimas ir kt.) nebus įforminami dokumentaliai. Kadangi labiau tikėtina, jog Susitarimas buvo sudarytas atsakovų nurodytomis sąlygomis, tai lygiai taip pat labiau tikėtina, jog jis tokiomis sąlygomis ir buvo vykdomas.
3. Teismo posėdyje ieškovo atstovas adv. E. Langys prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad prekės įsigytos, buvo gautos sąskaitos, jos apmokėtos. Ieškovas sumokėjo už atsakovui skirtas prekes. Tai įrodo eilė šalių elektroninio susirašinėjimo. Ieškovas tas sąskaitas apmokėjo, nes buvo ilgalaikiai partneriai ir sudarė galimybę žmonės atsiskaityti per ilgesnį laikotarpį. Situacija tokia, kad už prekes yra sumokėta ir jos yra pas atsakovus. Atsakovų jokie argumentai nepatvirtina, kad už tas prekes atsiskaityta. Abu atsakovai teisme pripažino faktines aplinkybes kaip buvo duodamos prekės, o nesutinka su ta dalimi, kad neva buvo atsiskaityta. Jokių įrodymų apie atsiskaitymą nėra. Šiai dienai prekės yra apmokėtos, prekes atsakovai gavo, jos sumontuotos pas atsakovus. Viskas įvykę, išskyrus atsiskaitymą už prekes.
Šalies argumentai
Atsakovė J. P. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad aplinkybės išdėstytos teisingai, tačiau nesutinka, kad nebuvo atsiskaityta. Ieškovas apmokėjo sąskaitas, bet po to, kai jam atsakovai atsiskaitė grynais pinigais. Atsiskaitydavo su ieškovo darbuotoju V. Č. grynaisiais pinigais. Vyras atvykdavo į jo darbovietę ir perduodavo pinigus. Žino iš pasitikėjimo. Pinigai buvo duodamos dalimis, t.y. po to, kai užsisako prekes, išrašoma išankstinė sąskaita, tada atsakovas važiuodavo pas V. Č.. Konkrečios atsakovų sumokėtos sumos negali pasakyti, truputį virš 18 000,00 Eur. Būdavo išankstinės „Celsio“ sąskaitos, kurias atsiųsdavo jos vyrui. Mokėdavo jos vyras. Ji tik pradžioje sudarant susitarimą tarpininkavo, o paskui viską perėmė vyras. Ji per savo giminaičius sudarė tą žodinį sandorį. Susitarimo turinys buvo toks, kad atsakovams tuo metu prireikė tų prekių, kuriomis prekiavo „Celsis“ ir „August“. Pasiskambino savo pusbrolio žmonai, ji dirbo didelėje kompanijoje ir paklausė ar negalėtų padėti įsigyti pigiau, nes turi nuolaidas. Pasakė, kad jie patys tomis prekėmis daug neužsiima, bet turi subrangovą, su kuriuo ilgą laiką bendradarbiauja, ir gali pasiklausti ar pastarasis nesutiktų atsakovams padėti. Ten turbūt ne S., o N., nes ji buvo direktoriaus pavaduotoja, pasiskambino V. ir paklausė ar tu galėtum maždaug tokios sumos apimtyje panašių prekių žmonės padėti įsigyti pigiau. Patvirtino, kad galėtų, bet tik su sąlyga, jog viskas būtų daroma žodžiu ir atsiskaitoma grynaisiais pinigais. Jis turi nuolaidą ir didmeninę kainą, galėtų padaryti 10 proc. nuo didmeninių kainų, jei atsiskaitoma būtų grynaisiais. Raštelių dėl atsiskaitymo neėmė. Ieškovui mokėdavo 90 proc. už prekes nuo sąskaitos. V. Č. pirmą kartą pamatė tik teisme. Būdavo, kad užsisako „Celsyje“ prekes ir buvo sudaryta sutartis su ieškovu, tai atsakovai oficialiai ten niekur nefigūravo. Jie ateidavo užsisakyti ieškovo vardu. Teikdavo užsakymus ir labai smulkias prekes pasiimdavo ir išsiveždavo iš „Celsio“. Būdavo taip, kad jie ateidavo ir užsisakydavo, išrašoma išankstinė sąskaita, tam tikras prekes galėdavo pasiimti, tam tikras prekes užsakydavo ir su ta sąskaita vyras važiuodavo ir atsiskaitydavo.
Atsakovas P. P. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad visada išsirinkus prekes būdavo atsiunčiamos išankstinės sąskaitos. Kiekvieną kartą nuveždavo V. Č. pinigus į ofisą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Ten per kelis kartus, 5 ar 6, buvo nuvežta. Buvo sutarę su „Celsio“ ir „August“ darbuotojais, kad sąskaitas apteiktų jiems (atsakovams). Raštelių neimdavo, buvo pasitikėjimas. Norėjo sutaupyti, kad pigiau būtų. Buvo 10 proc. nuo didmeninės kainos. Jis pats dalyvavo namo statyboje. Statybininkams mokėdavo be jokių raštelių. Iš anksčiau V. Č. nepažinojo, susipažino tik dėl šitos pagalbos, 5-6 kartus tematė. Su V. Č. supažindino žmonos giminaitė S., kuri liudijo byloje. Prekes visas gavo.
Atsiliepimas
Atsakovų atstovas adv. K. Žičkus nurodė, kad nėra ginčo, kad prekės yra atsakovų žinioje ir jų valdomos. Byloje nėra ir rašytinio įrodymo, patvirtinančio, kad atsakovai už ginčo prekes atsiskaitė. Remiantis tik šiomis aplinkybėmis būtų priimtas formalus sprendimas. Teisingai byla būtų išnagrinėti tik tuo atveju, jeigu teismas išsamiai išanalizuotų ir vertintų šalių susitarimo, kaip tokio, sudarymo aplinkybes, forma, tikėtiną turinį ir sąlygas, tada įvertintų šalių elgesio galimus motyvus ir tikslus, jų atitiktį įprastai verslo praktikai. Šalys sutaria, kad 2014 m. spalio mėnesį jos sudarė žodinį susitarimą. Ieškovas buvo atstovaujamas V. Č.. Tačiau atsakovai laikosi pozicijos, kad susitarimas buvo sudarytas visiškai kitomis aplinkybėmis ir sąlygomis nei nurodo ieškovas. Darant prielaidą, kad atsakovai iš tikrųjų turėjo atsiskaityti su ieškovu pagal ieškovo išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą, tai lieka neaišku, kodėl ieškovas šito apskaitos dokumento apskritai neišrašė ir nepateikė atsakovams. Tai yra atskiras savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti. Ieškovo nurodomas kainos atidėjimas trims metams yra apskritai neįtikinamas. Atsakovai ir ieškovas nėra susiję jokiais tarpusavio ryšiais, jų nesiejo niekada sutartiniai santykiai. Neįtikima, kad ieškovas pirmą kartą matomiems asmenims būtų suteikęs 3 metų sumokėjimo atidėjimo terminą. Toks elgesys neatitinka elementarios verslo logikos. Neįtikima, kad ieškovas būtų iš anksto iš trečiųjų asmenų įsigijęs prekes ir už jas apmokėjęs, nebūdamas gavęs apmokėjimo iš atsakovų ir veikęs savo rizika. Šalių susitarimas negalėjo būti sudarytas ieškovo ieškinyje nurodytomis sąlygomis. Šalių susitarimas buvo, kad kaina bus 10 proc. mažesnė nei tiekėjo kainos. Būtent dėl galimybės įsigyti prekes pigiau atsakovai ir sudarė tokį susitarimą su ieškovu. Priešingu atveju, nebūtų reikalingas ieškovas kaip tarpininkas, prekes būtų atsakovai pirkę iš tiekėjų. Gavęs apmokėjimus, ieškovas neišrašydavo atsakovams pinigų priėmimo kvitų, tačiau tai buvo viena iš susitarimo esminių sąlygų, kurią iškėlė pats ieškovas, jog tai nebus forminama dokumentaliai. Atsakovai neneigia, kad jie šio ginčo atveju sutaupė 10 proc. Kadangi ieškovas neišrašė atsakovams PVM sąskaitos-faktūros už ginčo prekes, tai jis pardavimo PVM neturėjo, tačiau pirkimo PVM turėjo, nes tiekėjai „Celsis“ ir „Augustas“ jam PVM sąskaitas išrašė. Į biudžetą mokėtinas PVM apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp to paties mokestinio laikotarpio apskaičiuoto pardavimo PVM ir atskaitoma pirkimo PVM. Šiuo konkrečiu atveju konkrečiai apie ginčo prekes, skirtumo suma gavosi neigiama. Pardavimo PVM nulis, o pirkimo PVM apie 3 500,00 Eur, kas reiškia, jog susidarė grąžintinas PVM ir ieškovas kaip mokesčių mokėtojas įgijo teisę jį susigrąžinti šią suma iš biudžeto. Ar susigrąžino nežino, bet nauda akivaizdi. Ieškovas neįvykdė Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytų prievolių. Jis privalėjo medžiagų ir įrangos pardavimą atsakovams pagrįsti apskaitos dokumentais ir užregistruoti šių ūkinių operacijų duomenis apskaitos registruose, tačiau to nepadarė. Tokių įrodymų nepateikė byloje. Atitinkamai ieškovas neįvykdė ir PVM įstatyme nustatytų prievolių. Ieškovas privalėjo išrašyti PVM sąskaitas-faktūras nedelsiant po to kai pateikė atsakovams prekes, įtraukti jas į išrašomų PVM sąskaitų-faktūrų registrą ir deklaruoti pagal jas mokėtina PVM. Ieškovas sukdamasis iš padėties į bylą pateikė sąskaitas išankstiniam apmokėjimui, tačiau įklimpo dar giliau, nes šios sąskaitos akivaizdžiai suklastotos. Sąskaitose nurodytos jų išrašymo datos 2014 m. lapkričio ir gruodžio mėnesių dienos, tačiau prie ieškovo rekvizitų, konkrečiai banko sąskaitos yra nurodytas Luminor Bank, kuris pradėjo veikti 2017 m. spalio mėnesį. Akivaizdu, kad sąskaitos išrašytos atbuline data, pamirštant pakoreguoti banką, kuris tuo metu buvo AB DNB bankas. Šalių susitarimas kvalifikuotinas kaip vartojimo ir jo sąlygos turi būti aiškinamos atsakovų kaip vartotojų naudai.
Liudytoja S. R. nurodė, kad dabar apie tris metus nebedirba UAB „Avona“. Atsakovė yra jos vyro pusseserė. Skaitė ieškinį, jai atsakovė atsiuntė. Ji dirbo UAB „Avona“ su pirkimais. Atsakovas tuo metu statė namą ir paskambino dėl katilinės ar kažko susijusio su šildymu ar nežino, kur galima pigiau įsigyti. Kažkaip pagalvojo apie ieškovą. Paskambino ponui V., kuris buvo ieškovo darbuotojas. Paklausė jo ar būtų galima vyro giminaitei kažkaip pigiau gauti reikalingų prekių, gal kažkokias sutartis įmonė turi su tiekėjais. Davė kontaktus ir pasakė, kad atsakovai paskambins, tuo ir pasibaigė. Daugiau nieko nežino. Paskui jokių skambučių iš V., kad kažkas neatsiskaito ar kad kažkokie ginčai, nebuvo.
Liudytojas V. Č. nurodė, kad viena kartą yra matęs atsakovus, kažkur 2014 metų rudenį. Jie atvyko pas jį į biurą. Priešistorė buvo tokia, kad jam parašė, jog kreipiasi nuo S. iš UAB „Avona“. Su ta įmone labai daug metų bendradarbiavo. Atsakovai kreipėsi ir jis bandė išsiaiškinti, kas per žmonės. Jam pasakė, kad viskas tvarkoje, reikia jiems padėti. Atsakovai atvažiavo į biurą ir atsivežė išankstinę mokėjimo sąskaitą ir tokią sutartį su „August ir Ko“, kuri daro kanalizacijos darbus. Pabendravo ir pakalbėjo. Jo paprašė tos įmonės generalinio direktoriaus pavaduotoja, kad reikėtų atsakovams padėti, gal apmokėti sąskaitas, nes jie dirbo santechnikos ir vėdinimo srityje, turi tam tikras nuolaidas, didmenines kainas. Taip ir sutarė su atsakovais, kad jiems padės. Vieną kartą juos ir tematė. Jis pats sąskaitų ir jokių medžiagų nerinko. Jam atsiųsdavo sąskaitas ir paprašydavo apmokėti, o įmonė darydavo pavedimus. Atsakovai gavo prekes. Atsakovai patys pasiimdavo prekes, jis pats nedalyvaudavo. Prekes užsakinėjo patys atsakovai. Buvo sutarę, kad atsakovai iš UAB „Celsis“ ir UAB „August ir Ko“ ims jiems reikalingas prekes. Jis UAB „Mediasta“ darbuotojas, akcininku nebuvo. Pokalbis biure, adresu (duomenys neskelbtini), su atsakovais truko kokias 10 minučių. Jie nesiderėjo, tiesiog taip kalbėjo, kad atsakovai prekes ims, jiems tai leido. Už atsakovus laidavo ilgalaikis partneris. Dėl atsiskaitymo termino, tai kalbėjo apie tris metus. Kaip ir nesprendė konkrečios datos, bet kaip įsivaizduoja, tai nuo paskutinės sąskaitos-faktūros, kurią jie išsirašė. Viskas įvyko per pora mėnesių ir užsibaigė. Sąskaitų originalai jam būdavo reikalingi, tiko ir pdf formatu gauti el. paštu. Prekių ir paslaugų, įsigytų iš UAB „Celsis“ ir UAB „Avgust ir Ko“, perdavimo atsakovams niekaip neformindavo. Taip išeina, kad šiuo metu pas atsakovus yra jų (teismo pastaba - UAB „Mediasta“) daiktai, nes jie neparduoti atsakovams. Jeigu išrašai sąskaitą, tai ji turi būti traukiama į apskaitą ir net jei negauni pinigų, turi sumokėti valstybei mokesčius. Kadangi pinigų negauna, tai įmonei dar didesnė našta. Paprastai įmonės išrašo išankstinio apmokėjimo sąskaitas, kuri nebūtinai traukiama į registrą. Ji tarpinis dokumentas iki galutinės sąskaitos faktūros. Su atsakovais susitarė, kad kai jie mokės, bus išrašyta sąskaita faktūra ir prekės bus atsakovų. Iš atsakovų jokių pinigų nėra gavęs, juos matė tik tą vieną kartą. Kokią sąskaitą faktūrą gaudavo, tokią ir apmokėdavo, tai jau prekės su nuolaida, didmeninėmis kainomis. S. R. gal ir yra matęs, negali pasakyti ar pažįsta, kažkokiu verslo santykių neturėjo. Daugiau bendraudavo su jos mama N. I..
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
4. Nustatytos faktinės aplinkybės.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2014-10-27 atsakovė J. P. elektroniniu paštu kreipėsi į ieškovo UAB „Mediasta“ darbuotoją V. Č., prašydama kuo skubiau padaryti pavedimus UAB „Celsis“ ir UAB „August VFL“. Prie el. laiško atsakovė pridėjo (prisegė) 2014‑10‑25 UAB „Celsis“ sąskaitą išankstiniam apmokėjimui Nr. PV3000053625, kurios suma 14 836,38 Eur, 2014-10-24 UAB „August VFL“ pasiūlymą Nr. VL-14-436/VFL 3 530,47 Eur sumai ir 2014-10-24 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. VL-14-436/VFL (sutarties šalys UAB „Avgust VFL“ ir UAB „Mediasta“).
2014-10-28 atsakovė J. P. el. paštu vėl kreipėsi į ieškovo darbuotoją V. Č. informuodama, kad rašo nuo S. iš UAB „Avona“ ir prašydama kuo skubiau padaryti pavedimus UAB „Celsis“ ir UAB „August VFL“, nes rytoj (t. y. 2014-10-29) bus montuojamos nuotekos. Tuo pačiu šiuo el. laišku atsakovė paprašė informuoti kada bus atlikti mokėjimai, taip pat nurodė, kad ieškovas turi pasirašyti sutartį su UAB „August VFL“.
Šitie susirašinėjimai paneigia atsakovės paaiškinimus teisme,kad viską tvarkė vyras,ir,kad ieškovas apmokėdavo sąskaitas,kai jie sumokėdavo grynais,nes net tokios prielaidos iš susirašinėjimo net negalima padaryti.
2014-11-06 atsakovė J. P. el. paštu dar kartą kreipėsi į ieškovo darbuotoją V. Č. prašydama pervesti UAB „Celsis“ kažkokią dalį, nes UAB „Celsis“ atstovai skambino ir prašė atlikti apmokėjimą.
Apie jokius sumokėtus pinigus iš anksto negalima spręsti iš šio laiško.Priešingai,matyti,kad atsakovė,o ne jos vyras reikalavo pervesti pinigus už išsirinktas prekes.
2014-11-18 atsakovas P. P. el. paštu persiuntė Ieškovo darbuotojui V. Č. 2014‑11‑10 UAB „Celsis“ sąskaitą Nr. CLSV3025834 3301,67 Eur sumai.
2014-11-19 atsakovas P. P. el. paštu persiuntė V. Č. 2014-11-19 UAB „Celsis“ sąskaitą Nr. CLSV3025503 5505,60 Eur sumai ir tame pačiame el. laiške nurodė, kad dar vieną sąskaitą persiųs vėliau.
2014-12-03 atsakovas P. P. el. paštu persiuntė V. Č. 2014-11-28 UAB „Celsis“ PVM sąskaitą - faktūrą Nr. CLSV 3025731 5152,69 Eur sumai ir tame pačiame el. laiške nurodė, kad dar vieną sąskaitą persiųs vėliau.
2014-12-04 atsakovas P. P. el. paštu persiuntė V. Č. 2014-12-04 UAB „Celsis“ PVM sąskaitą - faktūrą Nr. CLSV3025384 876,42 Eur sumai ir tame pačiame el. laiške nurodė, kad tai yra paskutinė PVM sąskaita - faktūra.
2014-12-09 atsakovas P. P. el. paštu persiuntė V. Č. 2014-12-09 UAB „Celsis“ sąskaitą išankstiniam apmokėjimui Nr. PV3000054993 2194,17 Eur sumai ir el. laiške nurodė, kad tai yra dar viena sąskaita iš UAB „Celsis“, taip pat jog su N. iš UAB „Avona“ yra suderinta, o apmokėjimą reikia padaryti iki penktadienio.
Visas šis susirašinėjimas rodo,kad atsakovai patys rinkosi prekes iš tiekėjų,gaudavo sąskaitas,kurias apmokėjimui siuntė ieškovui,o kaip „garantą“ nurodė,kad viskas suderinta su N. (t.y. N. I.,apie kurią nurodė liudytojas V. Č.).
2014-12-22 ieškovo darbuotojas V. Č. el. paštu atsakovą P. P. informavo, kad jam nėra perduota PVM sąskaita - faktūra 12190 Lt (3530,47 Eur) sumai, kurią išrašė UAB „August VFL“. 2014‑12‑23 atsakovas atrašė, kad šią PVM sąskaitą - faktūrą atveš.
Šių įrodymų lingvistinė analizė negali patvirtinti atsakovų nurodomos aplinkybės,kad P. P. po sąskaitų išsiuntimo ieškovui vežė pinigus ieškovui grynais.2014-12-22 el.laiškas būtent tai parodo,kad ieškovas net neturėdamas sąskaitos-faktūros buvo prašomas ją apmokėti tiekėjui,kas neatitinka atsakovų aiškinamos situacijos iš esmės.
Ieškovas UAB „Mediasta“ teigia tokiu būdu pagal susitarimą su atsakovais apmokėjo UAB „Celsis“ sąskaitų 17 030,55 Eur sumai bei UAB „August VFL“ 3 530,47 Eur sumai, iš viso 20 561,02 Eur.
2018-08-27 rašytine pretenzija ieškovo atstovas advokatas Egidijus Langys kreipėsi į atsakovus, primindamas, kad šie privalo grąžinti ieškovui jo sumokėtas lėšas, tačiau atsakovai nurodytam ieškovo atstovui el. paštu pareiškė, kad niekam neskolingi.
Ieškovai yra nesaistomi įstatymo iš karto kreiptis į skolininką dėl skolos gražinimo neesant įpareigojančio termino tai padaryti kreditoriui.
2018-08-29 ieškovo atstovas išsiuntė prašymą UAB „Celsis“ pateikti informaciją, koks fizinis asmuo ieškovo vardu užsakė ir atsiėmė prekes pagal PVM sąskaitas-faktūras: 2014-11-10 Nr. 3025834 (3301,67 Eur); 2014-11-19 Nr. 3025503 (5505,60 Eur), 2014-11-28 Nr. 3025731 (5152,69 Eur), 2014-12-04 Nr. 3025384 (876,42 Eur), 2014-12-12 Nr. 3026182 (2194,17 Eur). UAB „Celsis“ darbuotojas el. paštu 2018-09-06 atsakė, kad prekes užsakinėdavo P. P., jam būdavo išsiunčiamos išankstinės sąskaitos faktūros apmokėjimui UAB „Mediasta“ vardu; gavus pavedimą, parduodavo prekes; ar prekes pasiimdavo P. P. parduotuvėje at jas veždavo – neatsimena, bet viskas buvo derinama su P. P..
2018-08-29 ieškovo atstovas išsiuntė prašymą UAB „August VFL“ taip pat pateikti informaciją, koks asmuo ieškovo vardu užsakė prekes ir paslaugas bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Be to, šiame rašte buvo prašoma pateikti informaciją, kokiu adresu buvo pristatytas nuotekų valymo įrenginys, kurio pirkimo - pardavimo sutartį 2014-10-24 su UAB „August VFL“ pasirašė ieškovas, ir kokiu adresu buvo atliekami šio įrenginio montavimo darbai. 2018-09-13 UAB „August FVL“ atstovas el. paštu pateikė ieškovui prašomus dokumentus. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad įranga buvo montuojama adresu (duomenys neskelbtini), kontaktiniu asmeniu nurodytas P. P., o nuotekų valymo įrenginio paleidimo akte nurodyta, kad įrenginys buvo sumontuotas adresu (duomenys neskelbtini).
Šie įrodymai patvirtina,kad prekes išsirinko atsakovas P. P. asmeniškai ir jam būdavo siunčiamos išankstinės sąskaitos-faktūros,kaip ir nurodyta ieškinyje.Atsakovai to neneigė.
Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, adresu (duomenys neskelbtini), esantys žemės sklypas ir gyvenamasis namas nuosavybės teise priklauso atsakovei J. P..
Iš ieškovo pateikto jo banko sąskaitos išrašo už laikotarpi nuo 2014-10-01 iki 2014-12-31 ir išrašų iš ieškovo buhalterines apskaitos programos matyti, kad ieškovas 2014-10-28 pervedė UAB „August VFL“ 12 190,00 Lt (3530,47 Eur),kaip to paprašė atsakovė 2014-10-28 el.laiške. 2014-11-12 pervedė UAB „Celsis“ 11 400 Lt (3301,67 Eur); 2014-11-18 pervedė UAB „Celsis“ 39 827,05 Lt (11 534,71 Eur); 2014-12-10 pervedė UAB „Celsis“ 7576,03 Lt (2194,17 Eur), t.y. iš viso 70 993,08 Lt (20 561,02 Eur).
Vykdydamas teismo įpareigojimą, ieškovas UAB „Mediasta“ į bylą pateikė atsakovei J. P. išrašytas išankstines sąskaitas-faktūras: 2014-11-10 Nr. 14/11/10 (3301,67 Eur), 2014-11-19 Nr. 14/11/19 (5505,60 Eur), 2014-11-28 Nr. 14/11/28 (5152,69 Eur), 2014-12-01 Nr. 14/12/01 (3530,47 Eur), 2014-12-04 Nr. 14/12/04 (876,42 Eur), 2014-12-09 Nr. 14/12/09 (2194,17 Eur). Pažymėtina, kad visose šiose sąskaitose prie ieškovo rekvizitų nurodytas „Luminor“ bankas (a.s. Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsakovas paaiškino, kad aukščiau nurodytos ieškovo į bylą pateiktos sąskaitos yra surašytos atgaline data, nes AB „Luminor Bank“ bankas pradėjo veikti tik nuo 2017-10-02, kai susijungė AB DNB bankas ir Nordea bankas, o pateiktose 2014 m. sąskaitose prie ieškovo rekvizitų nurodytas būtent „Luminor“ bankas, kurio tuo metu dar nebuvo.
Ieškovo byloje pateikta darbo sutartis patvirtina, kad V. Č. nuo 2014-03-12 dirbo UAB „Mediasta“ vadybininko pareigose.
Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo
5.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties darytina išvada, kad esminis sutarties požymis ir svarbiausias sutarties galiojimo elementas yra šalių susitarimas (consensus ad idem). Remiantis konsensualizmo principu, sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Kasacinis teismas, atskleisdamas konsensualizmo principo esmę ir jo taikymą, pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2012). Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine) forma arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str. 1 d.). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 str.), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 str. 1 d.).
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (įrodymų pakankamumo taisyklė). Įrodymų vertinimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015).
Pirkimo–pardavimo sutartis yra konsensualinė ir ji laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 str. 2 d.), o įstatymuose arba sutartyje numatytais atvejais šį susitarimą išreiškia atitinkama forma (CK 6.159 str.), o sutarties sudarymo momentas nėra siejamas su jos dalyko perdavimo momentu.
Pažymėtina, kad aplinkybę dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal minėtas įrodymų vertinimo taisykles, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso numatytas išimtis.
Bylos nagrinėjimo metu tiek ieškovas, tiek atsakovai patvirtino 2014 m. spalio mėnesį šalims sudarius žodinį susitarimą dėl medžiagų ir įrangos įsigijimo atsakovų naudai per ieškovą (jo vardu). Teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs šalių paaiškinimus ir ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, turi pagrindą jais remiantis konstatuoti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktą. Ieškovo ieškinio reikalavimo faktinis pagrindas kvalifikuotinas pagal vartojimo sutarties (CK 6.228¹ str. 1 d.) teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.
Šioje situacijoje vertinant esamus įrodymus byloje tiek faktinių aplinkybių analize,tiek logine įvykių seka,taip pat analizuojant šalių paaiškinimus,teismas mato,kad atsakovai, pasinaudodami pažintimi su giminaičiais,kurie tarpininkavo ieškovui dėl atsakovų vėlesnių įsipareigojimų atlikimo pagal žodinį susitarimą,pasiekė žodinį susitarimą su ieškovu jo buveinės vietoje(CK 6.228⁹ str.1d.1p.),kad atsakovai galės gauti prekes iš UAB“Celsis“ ir UAB“August VFL“ didmeninėmis kainomis ieškovų vardu nors ir užsakovu bus nurodomas atsakovas P. P.,kuris nebuvo ieškovo darbuotojas ar įgaliotas asmuo.Buvo sutarta,kad pinigus pervedinės ieškovas tiekėjams po to,kai bus gautos išansktinės sąwskaitos-faktūros iš atsakovo.Tai buvo daroma elektroniniu paštu.Kad sąskaitos būtų apmokėtos rūpinosi ir atsakovė ir atsakovas.Prekes pagal pateiktas sąskaitas atsakovai gavo.Ginčo dėl sąskaitose nurodytos sumos nėra.Ieškovas pateikė įrodymus,kad apmokėjo sąskaitas nurodytiems tiekėjams nuo 2014-10-28 iki 2014-12-09 viso70 993,08 Lt (20 561,02 Eur) sumai.
Jokių įrodymų,kad atsakovai sumokėjo grynais pinigais byloje nėra.Tokios prielaidos negalima padaryti ir iš ginčo šalių susirašinėjimo.Prieškingai,matyti,kad atsakovų paaiškinimai teisme skiriasi nuo faktinių aplinkybių pagal esamus susirašinėjimus,kurie nurodyti bylos 4 punkte.Jokių įrodymų,kad atsakovai galėjo disponuoti aukščiau nurodyta pinigų suma byloje nėra.
Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Pagal CPK normų nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011).
LR Civilinio proceso kodekso 12 str. nustato, kad civilines bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Analogiška norma įtvirtinta ir Teismų įstatymo 34 straipsnio pirmojoje dalyje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje „<....> civilinės bylos teismuose nagrinėjamos taikantis ginčo šalių rungimosi principo“ (2002 m. birželio 19 d. LAT nutartis, civ.b. Nr.3K-3-878/2002). LR CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 46 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 50 straipsnyje ir 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę teikti teismui įrodymus. Pagal LR CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (LR CPK 182 straipsnis). Taigi, įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga (LAT Senato nutarimu Nr. 51 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymi, kad „Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigą (onus probandi), bet ir jų paskirstymo taisykles. Pačios bendriausios šių pareigų paskirstymo taisyklės yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia - ieškovui reikia įrodyti ieškinio <...> faktinį pagrindą“.
Įrodymų vertinimas civilinėje byloje yra grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl šių aplinkybių egzistavimo ir išvadą dėl tokių aplinkybių egzistavimo teismas gali daryti tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina, kad atitinkamas faktas buvo, negu nebuvo. Tokia taisyklė yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-462; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-558/2007. CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teiginius turi įrodyti ta šalis, kuri juos teigia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus, teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007).
Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai, ar ieškovų nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias dėsto ieškovai(LAT 2007 m. sausio 4 d. nutartis byloje A. B. v. T. P., I. P., Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-150/2007).
Teismas turi pagrindą tikėti ieškovų nurodoma aplinkybe,kad šalys buvo sutarusios,kad galutinis pinigų už suteiktas prekes sumokėjimas bus atliekamas per tris metus.Tai patvirtina,kad ieškovas sąžiningai nesikreipė į atsakovus net daugiau,kaip tris metus.Būtent atsakovų tikslas ir buvo gauti beprocentinę paskolą didelei sumai įsigyti jiems būtinas prekes su tam tikru(šiuo atveju 3 metų)terminu ir dar gaunant jas didmeninėmis kainomis.Atsakovų nurodoma aplinkybė,kad ieškovas dar pasižadėjo suteikti 10 procentų nuolaidą nuo tos pačios didmeninės kainos vertinamas paties atsakovo argumentais- „toks elgesys yra nepateisinamas normalia ir protinga verslo rizika“,nes parduoti pigiau negu įsigyji yra ne tik neprotinga,bet ir nepaaiškinama.Šitie atsakovo argumentai vetinami,kaip jų siekis sumažinti 10 procentų ieškinio reikalavimų apimtį.
Atsakovų atsiliepime nurodomos faktinės aplinkybės dėl sutarties turinio ir atsiskaitymo aplinkybių teismo vertinamos kritiškai,nes yra be jokių tai patvirtinančių įrodymų,naudingos išimtinai patiems atsakovams.Paaiškinimais remtis neesant įrodymų,kurie tarsi paneigia bet kokią atsakovų skolą,nepriklausomai į aukščiau nurodytų įrodymų buvimą byloje,teismas neturi pagrindo(CPK 178,185 str.).
Atsakovai,kaip fiziniai asmenys,be pardavėjo sutikimo negali paprastai imti ir įsigyti prekių už didmeninę kainą.Todėl teismas nevertina atsakovo argumentus,kad jis pats galėjo įsigyti prekes didmeninėmis kainomis,todėl sudarė sutartį dėl 10 procentų mažesnės didmeninės kainos su ieškovu.
Teismas neturi pagrindo vadovautis atsakovų argumentais-prielaidomis,kad „kadangi labiau tikėtina, jog susitarimas buvo sudarytas atsakovų nurodytomis sąlygomis, tai lygiai taip pat labiau tikėtina, jog jis tokiomis sąlygomis ir buvo vykdomas“,kurie net logiškai negali būti paaiškinami ir susiejami su byloje esamais įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis(CPK 185 str.).
Teismas daro išvadą,kad ieškovas,veikdamas atsakovų interesais užsakė atsakovams reikalingas prekes iš tiekėjų,kurias visas atsakovai gavo ir ginčo dėl to nėra.Tačiau atsakovai nesumokėjo ieškovui pagal sąskaitas-faktūras už gautas prekes 70 993,08 Lt (20 561,02 Eur) sumą per 3 metų terminą nuo prievolės atsiradimo dienos,kas yra numatyta CK 6.228⁵ str.1d.1p., CK 6.205 str.,todėl yra pagrindas ieškinį tenkinti pilna apimtimi(CK 6.245 str.3d.).
Dėl procesinių palūkanų
6.Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018‑09-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.
7.Ieškovas UAB „Mediasta“ už pareikštą ieškinį sumokėjo 463,00 Eur žyminį mokestį ir patyrė 1 452,00 Eur teisinių paslaugų išlaidų (ieškinio parengimas 7 val.; atstovavimas teismo posėdyje 2018-11-08 1,5 val.; rašytinių įrodymų teisinis vertinimas ir rašytinių paaiškinimų parengimas 2 val.; atstovavimas 2018-12-04 teismo posėdyje 1,5 val.; 1 val. įkainis 100,00 Eur + PVM).
Atsakovai J. P. ir P. P. įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje neteikė.
Tenkinus ieškinį pilnai,iš atsakovų ieškovui solidariai priteistina 1915 eurų bylinėjimosi išlaidų(CPK 88,93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93,185, 259, 263-270 straipsniais, teismas
nusprendė:
ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti solidariai iš atsakovų J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir P. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 20 561,02 Eur (dvidešimt tūkstančių penkis šimtus šešiasdešimt vieną eurą 02 ct) skolos, 5 proc. metines palūkanas už priteistą 20 561,02 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-09-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 915,00 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus penkiolika eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Mediasta“ (į. k. 302593584) naudai.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.