- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-04-30
- Bylos Nr.
- 1A-95-795/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-38793-2015-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kristina Kakurinė, Dalia Kursevičienė, Lina Nainienė
- Nukentėjusysis
- Ž. M.
- Nuteistasis
- M. J.
- Civilinis ieškovas
- Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, Ž. M.
- Advokatai
- Lina Alksnienė
- Kategorijos
- 1.2.4.4.2.8Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų (BK 138 str. 2 d. 8 p.)
- 1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
- 2.1.15.1.2Neturtinė žala
- 2.1.15.3.3.2Civilinio ieškinio tenkinimas (BPK 115 str. ir kt. str.)
- 2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Linos Nainienės,
viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. gynėjos advokatės Linos Alksnienės apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda,
pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 300 MGL (11298 Eur) dydžio bauda.
Civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas visiškai ir iš M. J. priteisti 654,97 Eur turtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo Ž. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. J. priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. M. J. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį, o būtent: 2015 m. liepos 3 d., apie 2.18 val., viešoje vietoje - naktiniame klube „Laukinių vakarų salūnas“, esančiame J. Basanavičiaus g. 16, Palangoje, tyčia, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei dėl chuliganiškų paskatų, pašalinių asmenų akivaizdoje, siekdamas priešpastatyti save kitų asmenų atžvilgiu, nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį Ž. M., t. y. vieną kartą ranka sudavęs nukentėjusiajam Ž. M. į veidą, padarė pastarajam apatinio žandikaulio lūžius kairėje pusėje su poodine kraujosruva, dėl ko nukentėjusysis Ž. M. patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais M. J. buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, padarymu.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistojo M. J. gynėja advokatė L. Alksnienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. sausio 18 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą M. J. atžvilgiu nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, o civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Apygardos teismui nusprendus, kad baudžiamąją bylą M. J. atžvilgiu nutraukti nėra teisinio pagrindo, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, perkvalifikuojant M. J. įvykdytą nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio l dalį ir paskirtą baudą sumažinti bei panaikinti nuosprendžio dalį, kuria M. J. pripažintas kaltu dėl BK 284 straipsnio l dalies padarymo ir jį išteisinti, taip pat sumažinti nukentėjusiajam Ž. M. iš M. J. priteistos neturtinės žalos dydį iki 4000 Eur. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad dar nėra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už M. J. įvykdytas nusikalstamas veikas, nes nuteistasis buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, dėl ko senaties eiga buvo sustojusi. Apylinkės teismas nepagrįstai sprendė, kad M. J. žinojo apie jo atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą, nes jis į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau – JAV) nuolat gyventi išvyko dar gerokai iki 2015 m. liepos 3 d. ir tas išvykimas niekaip nesusijęs su jam šioje baudžiamojoje byloje pateiktais kaltinimais ar slapstymųsi nuo jų. Taip pat neįrodyta aplinkybė, kad nuteistojo motina žinojo apie M. J. paskelbtą paiešką ir jam apie tai pranešė. Tik pačių teisėsaugos institucijų atsakomybe laikytina tai, kad nuo 2015 m. lapkričio 4 d. žinojusios, kad M. J. gyvena JAV, su teisinės pagalbos prašymu į šios valstybės teisėsaugos institucijas kreipėsi tik 2021 m. rugpjūčio 5 d.
2.2. Nuteistojo veiksmuose padarant nukentėjusiajam Ž. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą nėra būtinojo BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto subjektyviojo požymio - chuliganiškų paskatų. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad pagrindinis M. J. veikos aspektas buvo noras priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos ar kad tai lėmė kokia nors menkavertė priežastis. Priešingai, šioje byloje liudytojų - G. V., Ž. B., I. M. ir paties nukentėjusiojo Ž. M. parodymai patvirtina, kad nuteistojo veiksmus lėmė konkrečios asmeninės priežastys, kilęs konfliktas su nukentėjusiuoju, o ne chuliganiškos paskatos, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kvalifikuoti nuteistojo veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus nusikaltimas, kuriam suėjo senaties terminas).
2.3. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad dėl nuteistojo veiksmų kilo BK 284 straipsnio l dalyje numatyti padariniai - buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Negauta duomenų, kad po M. J. pavartoto fizinio smurto kas nors negalėjo dirbti ar toliau linksmintis naktiniame klube, kad kas nors buvo išsigandęs, pasijutę nesaugiai, šokiruotas, šiurkščiai pažemintas, kad buvo sukeltas sąmyšis ar išgąstis. Taip pat nebuvo sutrikdytas naktinio klubo darbas, nenutrūko renginys, žmonės neišsiskirstė, nei policija, nei greitoji medicinos pagalba nebuvo atvykę į įvykio vietą. Apie tai, kad nebuvo sutrikdyta klubo veikla savo parodymais patvirtino ir liudytoja A. B. bei G. V..
2.4. Pirmosios instancijos teismas niekaip neargumentavo, kodėl M. J. skiriama 300 MGL dydžio bauda už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte padarymą, todėl nuosprendis dėl baudos dydžio yra nemotyvuotas. Paskirta bauda yra nepagrįstai per didelė, dėl ko yra neteisinga.
2.5. Nuteistasis serga sunkia liga, jam reikalingos lėšos gydymuisi, be to, jis turi du nepilnamečius vaikus, kuriems reikalingas išlaikymas, o mėnesines pajamas sudaro tik 1200 Eur, todėl nukentėjusiajam Ž. M. priteistinas neturtinės žalos dydis neturėtų viršyti 4000 Eur, kuriuos nuteistasis galėtų sumokėti per trejus metus.
Atsiliepimas
2. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Prokuroras prašė atmesti apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo gynėjos advokatės Linos Alksnienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. sausio 18 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas ir 328 straipsnio 1 punktas).
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą
7. BK 284 straipsnyje nustatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas.
8. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį kilti veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-141/2015, 2K-310-942/2016).
9. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, paprastai vertinamas ir laikomas kaip įžūlus elgesys, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-719/2012, 2K-408/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-367-511/2018, 2K-239-697/2022 ir kt.). Be to, kaltininkui nusikalstamai veikiant viešoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai. Tokiais atvejais nukentėjusiajam patyrus nesunkų ar sunkų sveikatos sutrikdymą, kaltininko veika kvalifikuojama kaip viešosios tvarkos pažeidimo ir atitinkamo sveikatos sutrikdymo nusikaltimų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio ar BK 138 straipsnio atitinkamą dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-3-489/2018 ir kt.).
10. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Taigi, būtinasis nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, požymis yra nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvas – chuliganiškos paskatos. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte (nesunkus žmogaus sužalojimas ar susargdinimas dėl chuliganiškų paskatų) nustatytas kvalifikuojamasis požymis – chuliganiškos paskatos, kaip nusikalstamos veikos elgesio motyvas, konstatuojamas tada, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-895/2020). Chuliganiškos paskatos, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys. Galimi ir tokie atvejai, kai kaltininko motyvai yra ir chuliganiški, ir asmeniniai. Taigi, kai kaltininkas veikia be aiškios asmeninės motyvacijos arba pretekstas veiksmams yra mažareikšmė dingstis, kai jo ir nukentėjusiojo asmeninių ar panašaus pobūdžio santykių sprendimui pasirenka tokią vietą ir būdą, kuriuo ignoruoja elementarias moralės bei elgesio normas, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tokiais atvejais konstatuojamas chuliganiškų paskatų buvimas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2009, 2K-78/2013).
11. Teisėjų kolegija sutinka, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. J. padarytus veiksmus įvertino kaip atliktus viešoje vietoje – veikiančiame naktiniame klube „Laukinių vakarų salūnas“, J. Basanavičiaus g. 16, Palangos mieste, kuriame klubo klientai leido laiką, ilsėjosi ir kuriame būnant asmenims yra keliami tam tikri elgesio reikalavimai - gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, netrukdyti jiems.
12. Apygardos teismo vertinimu, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad nuteistasis M. J. viešoje vietoje be pateisinamos priežasties panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį Ž. M. elgėsi įžūliai, tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kilusių padarinių baudžiamojo teisinio vertinimo, analizavo nuteistojo M. J. veiksmų eiliškumą ir veiksmų motyvus. Remiantis nukentėjusiojo Ž. M. ir liudytojo I. M. parodymais, jiems būnant klube bei su dviem merginomis sėdint prie staliuko, prie šių merginų priėjo nepažįstamas vyriškis ir pradėjo kabinėtis. Kadangi merginoms nepatiko vyriškio kabinėjimasis, Ž. M. atsistojo ir perspėjo M. J. nelįsti prie merginų. M. J. pasakė „pizda, tau mente“ ir kumščiu sudavė vieną smūgį į veidą ties kairiu žandikauliu. I. M. įsiterpė tarp jų, kad nekiltų muštynės. Tuo metu pribėgo klubo apsaugos darbuotojai raminti konflikto. M. J. rėkė ant nukentėjusiojo, grasino užmušti (t. 1, b. l. 77, 80, t. 4, b. l. 168, 181). Liudytoju apklaustas R. P., dirbęs klube apsaugos darbuotoju parodė, kad įbėgęs į salę, pastebėjo vyriškį, rankomis užsiėmusį burną, ant jo veido matėsi kraujas. Nukentėjusiojo draugas garsiai šaukdamas kažką aiškinosi su agresyviai nusiteikusiu vyriškiu, kuris norėjo suduoti nukentėjusiojo draugui. Nukentėjusiojo draugas R. P. pasakė, kad agresyvus vyriškis prisikabino prie merginos, buvusios su jais, nukentėjusysis kažką pasakė tam vyrukui, kilo ginčas, po ko vyriškis sudavė nukentėjusiajam. Panašius parodymus davė ir kitas apsaugos darbuotoju dirbęs liudytojas S. J. (t. 1, b. l. 92, 95). Liudytoja apklausta G. V. parodė, kad klube buvo su drauge E. S., Ž. B., jo dviem draugais ir vieno jų mergina, kuri iki konflikto su kitu baro klientu jau buvo išėjusi. Grįžusi iš lauko pamatė Ž. B. draugą konfliktuojant su kitu klubo lankytoju – iš pradžių konfliktavo žodžiais, vėliau apsistumdė, matė ant nukentėjusio vyriškio veido kraują. Tuo metu buvo išsigandusi, stengėsi trauktis nuo besistumdančių vyriškių, kad pati nenukentėtų (t. 1, b. l. 99-102). Visi šie nuoseklūs ir esminėse detalėse sutampantys nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai patvirtina, kad nuteistasis smurtinius veiksmus viešoje vietoje atliko be jokios aiškios priežasties.
13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad be nukentėjusiojo ir nuteistojo, klube taip pat buvo ir kilusį konfliktą matė daugiau asmenų, Tai, kad nuteistasis naudojo fizinį smurtą viešoje vietoje ir matant kitiems asmenims, rodo, kad jis suprato, jog pašalinių žmonių akivaizdoje elgiasi įžūliai ir vandališkai, ir norėjo taip elgtis, demonstruodamas nepagarbą nusistovėjusioms moralės normoms, ir nors jo veiksmai truko neilgai, buvo smogta tik kartą, tai nepaneigia viešosios tvarkos pažeidimo fakto. Todėl visai nesvarbu, kad po įvykio klubas toliau tęsė savo veiklą, nebuvo iškviestos specialiosios tarnybos. Tačiau remiantis bylos duomenimis, ką patvirtino ir pats nuteistasis savo apklausoje apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, įvykus konfliktui tarp M. J. ir Ž. M., prie staliukų sėdėję asmenys pakilo iš savo vietų, bandė skirti konflikto šalis, liudytojas I. M., siekdamas nutraukti konfliktą įsiterpė tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, į šokių salę buvo iškviesti apsaugos darbuotojai, kurie nuramino konfliktą ir paprašė besipykstančių vyrų išeiti iš klubo. Liudytoja apklausta G. V. parodė, kad konflikto metu buvo išsigandusi, stengėsi trauktis nuo besistumdančių vyriškių, kad pati nenukentėtų. Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012 ir kt.). Smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011). Byloje nustatytas konflikto pobūdis, nuteistojo elgesys su nepažįstamu asmeniu, viešoje vietoje be jokios dingsties naudojant prieš jį fizinį smurtą, patvirtina, kad nuteistasis suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimą, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
14. Nuteistasis M. J. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, parodymus duoti atsisakė. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, jis pareiškė norintis duoti parodymus ir parodė, kad klube vaikščiojo į tualetą pro staliuką, prie kurio sėdėjo nukentėjusysis Ž. M. ir liudytojas I. M.. Nukentėjusysis jam pasakė: „kiek tu čia vaikščiosi, gaidy?“ ir pastūmė. Nuteistasis gindamasis trenkė jam vieną kartą į veidą (t. 5, b. l. 133 – 134). Apygardos teismo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta nuteistojo I. I. parodė, kad įvykio vakarą klube buvo kartu su nuteistuoju M. J. ir girdėjo, kaip nukentėjusysis, pro šalį einančiam M. J., pasakė: „kiek tu čia vaikščiosi, gaidy?“. M. J. paklausus: „kas negerai?“, nukentėjusysis jį pastūmė, o M. J. trenkė nukentėjusiajam į veidą. Po to nuteistasis ir liudytoja klube buvo neilgai ir išvyko į namus (t. 5, b. l. 142 – 143). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šiuos nuteistojo ir liudytojos I. I. parodymus vertina kaip gynybinę versiją, kurios nepatvirtino jokie kiti bylos duomenys. Tai, kad nuteistasis ir liudytoja daugiau nei po aštuonerių metų taip preciziškai prisimena įvykio aplinkybes, nukentėjusiojo ir nuteistojo vienas kitam pasakytus necenzūrinius žodžius, yra visiškai neįtikima. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kitiems pirmosios instancijos teismo apklaustiems liudytojams buvo sunku prisiminti tai, kas vyko prieš aštuonerius metus ir jie prašė remtis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Be to, aplinkybės, kad liudytoja I. I. įvykio dieną buvo klube kartu su nuteistuoju, nepatvirtino joks kitas liudytojas. Priešingai, liudytoja G. V. parodė, kad vienas iš Ž. B. draugų buvo su mergina, tačiau ji iki konflikto jau buvo išėjusi.
15. Kaip apygardos teismo posėdžio metu nurodė nuteistasis, prieš susidūrimą nukentėjusysis Ž. M. įžeidė jį kreipimusi „gaidy“, vėliau jį pastūmė, dėl ko jis buvo priverstas gindamasis smogti nukentėjusiajam į veidą. Visgi, pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad įvykio metu nebuvo realiai pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi situacijos, priešingai pats M. J. buvo agresyviai nusiteikęs konflikto iniciatorius, iš pradžių žodžiais bandęs išprovokuoti nukentėjusįjį Ž. M., vėliau be jokios rimtos ir pateisinamos priežasties smogęs jam į gyvybiškai pavojingą kūno vietą – veidą, tuo jam padarydamas apatinio žandikaulio lūžius kairėje pusėje su poodine kraujosruva. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįstų priežasčių vis dėlto padaro žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-7-313/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018, 2K-207-1073/2018). Taigi nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistasis M. J. įvykdė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų. Kaip minėta, chuliganiškos paskatos yra nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Šiuo atveju nukentėjusysis Ž. M. ir įvykį betarpiškai matęs liudytojas I. M. parodė, kad perspėjus nuteistąjį nelįsti prie merginų, M. J. jam atsakė „pizda, tau mente“ ir iškart smogė kumščiu į veidą. Šiais nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais teismas neturi pagrindo netikėti, nes asmenys nebuvo anksčiau pažįstami, byloje nenustatyta jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad Ž. M. ir I. M. turėjo pagrindą ar motyvą apkalbėti M. J.. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad M. J. sumušė nukentėjusįjį dėl menkavertės priežasties, todėl, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nuteistojo paskatos prieš nukentėjusįjį reiškėsi neišprovokuota agresija, pagrįstai jam inkriminavo chuliganiškas paskatas kaip jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuojantį požymį.
16. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. J. veiksmai pagal nustatytas faktines aplinkybes buvo tinkamai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį (nusikaltimo padarymo metu galiojusi 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija).
Dėl senaties
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktajame policijos komisariate buvo pradėtas 2015 m. liepos 11 d. (t. 1, b. l. 1). Šiame ikiteisminiame tyrime Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2016 m. sausio 12 d. nutarimu M. J. pripažintas įtariamuoju dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje (t. 2, b. l. 57-58). Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2016 m. sausio 13 d. nutarimu paskelbta jo paieška (t. 2, b. l. 59). Dar prieš pripažįstant M. J. įtariamuoju ir paskelbiant jo paiešką 2015 m. lapkričio 4 d. buvo surašytas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus pareigūnės tarnybinis pranešimas apie tai, kad M. J. deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Išsiuntus Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams atskirąjį pavedimą dėl M. J. laikino sulaikymo, buvo surašytas 2015 m. rugsėjo 16 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūno tarnybinis pranešimas apie tai, kad nurodytu deklaruojamu adresu M. J. negyvena. M. J. kaimynė J. L. paaiškino, kad jis gyvena JAV. Susisiekus su M. J. seserimi K. R. ir mama M. J., pastarosios parodė, kad M. J. gyvena užsienyje, tačiau tikslios jo gyvenamosios vietos nežino (t. 2, b. l. 64, 119). 2018 m. lapkričio 20 d. surašytas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūno tarnybinis pranešimas apie tai, kad nuvykus pas M. J. mamą M. J., pastaroji nurodė, kad jokių duomenų apie savo sūnaus buvimo vietą neteiks, nuo raštiškos apklausos atsisako (t. 2, b. l. 121). 2020 m. gruodžio 15 d. iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos (toliau – Valdyba) gautas raštas apie tai, kad M. J. įvažiavo į JAV 2013 m. kovo 6 d., jam yra suteikta JAV pilietybė (t. 3, b. l. 6). 2021 m. gegužės 11 d. gautas raštas iš Valdybos apie tai, kad M. J. gyvena JAV (t. 3, b. l. 2). 2021 m. birželio 1 d. gautas raštas iš Valdybos apie tai, kad M. J. turi oficialų statusą, leidžiantį jam legaliai gyventi JAV. Kompetentingos institucijos negali atskleisti jo gyvenamosios vietos adreso be oficialaus teisinės pagalbos prašymo (t. 3, b. l. 11). 2021 m. rugpjūčio 5 d. surašytas teisinės pagalbos prašymas Jungtinių Amerikos Valstijų teisėsaugos institucijoms dėl pranešimo apie įtarimą M. J. įteikimo, jo apklausos ir paskelbimo įtariamajam apie tyrimo pabaigimą. Minėti dokumentai M. J. JAV teisėsaugos institucijose buvo įteikti 2023 m. sausio 25 d. 2023 m. balandžio 11 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota Plungės apylinkės teismo Palangos miesto rūmams teisminiam nagrinėjimui.
18. Byloje taip pat nustatyta, kad M. J. Lietuvos Respublikoje paskutinį kartą oficialiai dirbo UAB (duomenys neskelbtini) iki 2006 m. vasario 24 d. (t. 2, b. l. 52). Paskutinį kartą Užimtumo tarnyboje jis registruotas iki 2013 m. liepos 22 d. (t. 2, b. l. 54). Lietuvos Respublikoje M. J. nuo 2012 m. sausio 3 d. buvo registruotas adresu (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 81), nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje savo vardu neturi (t. 2, b. l. 68).
19. BPK 3 straipsnyje nustatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš tokių aplinkybių, nustatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas. Tokie terminai, jų skaičiavimo taisyklės, senaties eigos sustojimo ir nutrūkimo pagrindai nustatyti ne baudžiamojo proceso įstatyme, o BK 95 straipsnyje. Dėl to, sprendžiant dėl baudžiamojo proceso nepradėjimo ar nutraukimo suėjus senaties terminui, visų pirma svarbu tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamąjį įstatymą (pvz., kasacinė byla Nr. 2K-P-100/2008). Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis BK 95 straipsnio prasme – tai tokia teisinė situacija, kai, suėjus baudžiamajame įstatyme nustatytam terminui ir esant kitoms baudžiamajame įstatyme nustatytoms sąlygoms, nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme nustatytos sankcijos. Pagal BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai: a) suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-371/2011). Pagal BK 95 straipsnį, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą.
20. Baudžiamasis įstatymas nenustato nusikalstamą veiką padariusio asmens pasislėpimo sąvokos, ji aiškinama kaip sąmoningi asmens veiksmai, atliekami padarius nusikalstamą veiką, kuriais siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn: tai veiksmai, apsunkinantys kaltininko pristatymą ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui, teismui; veiksmai, kurie pasunkina jo apklausą, kardomųjų priemonių skyrimą ir pan. Šiems veiksmams gali būti priskirti gyvenamosios vietos pakeitimas, sistemingas persikėlimas iš vienos vietovės į kitą, išvykimas į užsienį, gyvenimas be dokumentų arba suklastotų dokumentų įgijimas, pavardės ar vardo, išvaizdos pakeitimas, kitokių aplinkybių, trukdančių nustatyti asmens tapatybę, sudarymas ir pan.; bet kurio vieno veiksmo padarymas gali būti vertinamas kaip kaltininko pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar atlikdamas nurodytus veiksmus kaltininkas suvokė, kad padarė nusikalstamą veiką ir yra ieškomas arba ateityje bus ieškomas dėl padarytos veikos ir kad tam tikrus veiksmus atliko siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2011). Pagal teismų praktiką pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo laikomas ir tas asmuo, kuris neturi jokio procesinio statuso konkrečioje byloje, o pasislėpė iš karto padaręs nusikalstamą veiką, ir nesvarbu, kad jam dar nebuvo pareikšti įtarimai ar kad jis nebuvo pripažintas kaltinamuoju (kasacinės bylos Nr. 2K-P-100/2008, 2K-332/2008, 2K-187/2011). Nusikalstamą veiką padariusio asmens pasislėpimas ne visada turi būti siejamas su tokio asmens paieškos paskelbimu. Tam tikri tokio asmens veiksmai, kuriais trukdoma nustatyti jo buvimo vietą, padaryti dar iki šio asmens paieškos paskelbimo, gali būti taip pat traktuojami kaip pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo (kasacinė byla Nr. 2K-7-371/2011).
21. Nuteistojo gynėjos manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad dar nėra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už M. J. įvykdytas nusikalstamas veikas, nes nuteistasis buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, dėl ko senaties eiga buvo sustojusi.
22. Išanalizavęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog M. J. išvykimas į JAV buvo susijęs būtent su tuo, kad jis siekė pasislėpti nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Vien išvykimas iš Lietuvos Respublikos nenustačius, jog M. J. gyveno JAV nedeklaravęs šio fakto, nuolat keitė savo gyvenamąsias vietas, gyveno be asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ar su suklastotu dokumentu, keitė savo išvaizdą, taip bandydamas sutrukdyti ikiteisminio tyrimo įstaigoms nustatyti jo buvimo vietą bei tapatybę, neleidžia daryti išvados apie tikslą slėptis nuo ikiteisminio tyrimo. Priešingai, byloje nustatyta, kad M. J. įvažiavo į JAV 2013 m. kovo 6 d., jam buvo suteikta JAV pilietybė, šioje šalyje jis oficialiai dirbo, turėjo šeimą, nuolatinę gyvenamąją vietą. Ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Ž. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir viešosios tvarkos pažeidimo buvo pradėtas 2015 m. liepos 11 d., įvykis dėl kurio pradėtas ikiteisminis tyrimas įvyko 2015 m. liepos 3 d. Po įvykio nebuvo iškart iškviesti policijos pareigūnai, M. J. nebuvo sulaikytas. Tyrimo metu buvo klaidingai nustatytas įtariamasis – A. B., kuriam 2015 m. rugpjūčio 25 d. įteiktas pranešimas apie įtarimą (t. 2, b. l. 13), 2015 m. lapkričio 16 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas asmens atžvilgiu nutrauktas (t. 1, b. l. 5-6). 2016 m. sausio 12 d. prokuroro nutarimu M. J. pripažintas įtariamuoju, nes nenustatyta jo buvimo vieta (t. 2, b. l. 57-58), 2016 m. sausio 13 d. prokuroro nutarimu paskelbiama jo paieška (t. 2, b. l. 59). Apygardos teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad M. J. iki 2015 m. lapkričio 16 d. ikiteisminio tyrimo nutraukimo įtariamojo A. B. atžvilgiu galėjo apskritai žinoti, kad dėl 2015 m. liepos 3 d. įvykių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl kaip nepagrįsta vertintina apylinkės teismo išvada, kad M. J. paskelbus 2016 m. sausio 13 d. paiešką, jis nuo jos pasislėpė. Byloje nėra jokių duomenų, kad net po M. J. paieškos paskelbimo būtų imtasi aktyvių ikiteisminio tyrimo veiksmų, siekiant nustatyti jo gyvenamąją vietą užsienyje. M. J. kaimynė J. L. dar 2015 m. rugsėjo 16 d. atvykusiems policijos pareigūnams paaiškino, kad M. J. gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau oficiali užklausa Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybai dėl JAV galbūt gyvenančio M. J. išsiųsta tik 2018 m. birželio 11 d. (t. 5, b. l. 36). Per tą laiką, siekiant gauti detalesnių duomenų apie M. J. gyvenamąją vietą užsienyje, išvykimą, kontaktinius duomenis, šeimos narius, nebuvo oficialiai kaip liudytojos apklaustos nei J. L., jei jo mama, sesuo ar kiti giminaičiai. Nei mamai, nei seseriai nebuvo įteiktas pasirašytinai šaukimas, skirtas M. J. atvykti į apklausą ar susisiekti su teisėsaugos pareigūnais, todėl pritartina nuteistojo M. J. gynėjos argumentui, kad byloje nėra duomenų, kad M. J. mama žinojo apie jos sūnui šioje byloje paskelbtą paiešką ir šią informaciją buvo perdavusi M. J.. Apygardos teismo manymu, negalima situacija, kai dėl ikiteisminio tyrimo institucijų neveiklumo, procesinių veiksmų neatlikimo ir senaties termino eigos sustojimo faktai grindžiami vien asmens paieškos paskelbimu, nors realiai Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos turėjo visas galimybes M. J. gyvenamąją vietą JAV nustatyti anksčiau, tačiau tik 2021 m. rugpjūčio 5 d. (praėjus 6 metams po nusikaltimo padarymo) buvo surašytas teisinės pagalbos prašymas Jungtinių Amerikos Valstijų teisėsaugos institucijoms dėl procesinių dokumentų M. J. įteikimo.
23. M. J. yra nuteistas už nusikalstamų veikų, nustatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnio 1 dalyje, įvykdytų 2015 m. liepos 3 d., padarymą. Nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusioje BK 95 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję aštuoneri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas ir dvylika metų, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas (2010-06-15 įstatymo Nr. XI-901 redakcija). BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytas nusikaltimas yra apysunkis, BK 284 straipsnio 1 dalyje (BK redakcija iki 2016 m. kovo 31 d.) nustatytas nusikaltimas – nesunkus, taigi, BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminas nusikaltimui, numatytam BK 284 straipsnio 1 dalyje, šiai dienai jau yra suėjęs.
24. Apeliacinės instancijos teismo manymu, byloje nenustatytos BK 95 straipsnyje įtvirtintos senaties eigos sustojimo sąlygos, t. y. kad M. J. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo (BK 95 straipsnio 4 dalis), taip pat nėra duomenų, kad per laikotarpį nuo šioje byloje analizuojamų nusikalstamų veikų padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų suėjimo M. J. įvykdė naują tyčinę nusikalstamą veiką (BK 95 straipsnio 8 dalis).
25. Nurodytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu suėjęs M. J. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, todėl baudžiamasis procesas dėl šios nusikalstamos veikos nutrauktinas (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis).
26. Nutraukus baudžiamąjį procesą dėl M. J. nusikalstamos veikos, nuosprendyje kvalifikuotos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), panaikinama nuosprendžio dalis dėl nuteistajam pagal šį straipsnį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtų bausmių subendrinimo.
Dėl paskirtos bausmės
27.Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymo, aptaria ir nuteistajam paskirtos bausmės bei priteistų civilinių ieškinių pagrįstumo klausimus.
28.Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam M. J. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje numatyta vienintelė skirtina bausmė – terminuotas laisvės atėmimas iki 5 metų. Skirdamas nuteistajam bausmę už BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte padarytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad M. J. padarė apysunkį nusikaltimą, ankstesnis jo teistumas yra išnykęs, dirba, turi sveikatos problemų, į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinęs visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti šiuo atveju pritaikius nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus kitos rūšies bausmę, nei numato baudžiamasis įstatymas – t. y. baudą, kurios dydis (300 MGL) apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytas mažesnis, nei nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiame BK 47 straipsnyje, numatytasis baudos vidurkis už apysunkį nusikaltimą – iki 1 000 MGL. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė už nesunkų sveikatos sutrikdymą yra tinkamai individualizuota, ji atitinka pastarojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Dar labiau sušvelninti paskirtą bausmę nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo.
29. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad išsamus nusikalstamos veikos aplinkybių, jų pavojingumo vertinimas yra neatsiejamas ir nuo nukentėjusiojo veiksmų turinio. Tačiau nepagrįstai teigiama, kad nukentėjusiojo Ž. M. veiksmai buvo provokuojantys. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad apylinkės teismas išanalizavo konfliktinės situacijos kilimo priežastis bei įvertino konflikto dalyvių veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas nustatytų aplinkybių kontekste konstatuoja, kad duomenų, jog nusikaltimu sukeltas pasekmes būtų lėmęs paties nukentėjusiojo sąmoningai netinkamas (provokuojantis) elgesys, byloje nėra. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, net ir susiklosčius tarp asmenų tokiai konfliktinei situacijai, apie kurią kalba nuteistasis, fizinio smurto panaudojimas negali būti pateisinamas.
Dėl Ž. M. priteistos neturtinės žalos dydžio
30. Nukentėjusysis Ž. M. iki įrodymų tyrimo teisme pradžios M. J. pareiškė civilinį ieškinį, reikalaudamas atlyginti 30 000 neturtinę žalą (t. 4, b. l. 95 – 98). Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir Ž. M. iš nuteistojo M. J. priteisė 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
30.1 Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Nors teismai stengiasi atsižvelgti į sumas, paprastai kitų teismų priteisiamas tos kategorijos bylose, tačiau visada svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, dažnai net analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius, todėl kalbėti apie precedento taikymą itin sudėtinga.
30.2 Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę / turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypač stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją negu kitų – santykinių – vertybių pažeidimo atvejais.
30.3. Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos, atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Apygardos teismo vertinimu, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusysis Ž. M., be patirto fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo bei nuteistojo smurtinių veiksmų patyrė pažeminimą ir dvasinį sukrėtimą, kitus nepatogumus, susijusius su bylos nagrinėjimu. Dar vienas iš neturtinės žalos atlyginimo dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, tokia kaltės forma sudaro prielaidas neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatyti didesnį.
30.4 Nustatydamas Ž. M. priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, jog tyčiniais M. J. veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas sužalojimas – apatinio žandikaulio lūžis, nesunkiai sutrikdęs Ž. M. sveikatą. Dėl patirto sužalojimo nukentėjusysis ilgai sirgo: laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 4 d. iki 2015 m. liepos 9 d. jis buvo gydomas ligoninėje, atlikta žandikaulio operacija ir uždėtas veido elastinis įvaras, 2015 m. rugpjūčio 15 d. veido įtvaras nuimtas, tačiau Ž. M. nedarbingumas buvo tęsiamas iki 2015 m. rugsėjo 24 d. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis paaiškino, kad dėl patirtos traumos iki šiol jaučia įvairius nepatogumus, jam sunku kramtyti. Nurodytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui nekelia abejonių, jog dėl nuteistojo veiksmų, kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, neigiamas emocijas, išgąstį, psichologinį diskomfortą, t. y. patyrė neturtinę žalą.
30.5 Nustatydamas nukentėjusiajam Ž. M. priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas įvertintino ir tai, kad byloje nustatyta, jog nuteistasis serga, nors ir dirba vairuotoju, tačiau uždirba nedaug. Vis dėlto sunki nuteistojo M. J. finansinė padėtis nesudaro pagrindo visiškai nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo ar nepagrįstai sumažinti priteistinos neturtinės žalos atlyginimą. Visos aptartos aplinkybės atskleidžia, jog apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo iš nuteistojo priteisto neturtinės žalos atlyginimo, yra absoliučiai nepagrįstas ir neteisingas. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas ne tik motyvavo, kodėl priteisia iš nuteistojo nustatyto dydžio žalos atlyginimą Ž. M., bet taip pat detaliai įvertino kiekvieną reikšmingą aplinkybę ir argumentavo, kokią įtaką jos turi priteisiamam žalos atlyginimo dydžiui.
31. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į šios kategorijos bylose teismų formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos dydžio. Neturtinės žalos dydis pagal BK 138 straipsnio 2 dalį tiesiogiai nukentėjusiems asmenims priteisiamas nuo 1 000 Eur iki 11 000 Eur. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusiajam nustatytą sužalojimą ir jo pobūdį, tokio pobūdžio bylose formuojamą teismų praktiką dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, nuteistojo turtinę padėtį, atsižvelgdamas į proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog iš nuteistojo M. J. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui Ž. M. priteistas 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra visiškai pagrįstas. Teismo vertinimu, ši suma užtikrins protingą balansą tarp kompensacijos už nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą bei dvasinius išgyvenimus ir žalą padariusio asmens interesų. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio paliekama galioti nepakeista.
32. Atsakant į nuteistojo gynėjos advokatės L. Alksnienės prašymą dėl priteistų civilinių ieškinių išdėstymo 3 metų laikotarpiui, pažymėtina, kad nuo nusikaltimo padarymo dienos 2015 m. liepos 3 d. iki šios dienos nuteistasis nėra atlyginęs net nedidelės dalies nukentėjusiojo patirtos žalos. Nuo nusikalstamos veikos padarymo jau yra praėję 8 metai, todėl civilinio ieškinio pratęsimas dar 3 metams neatitiktų nukentėjusiojo teisėtų lūkesčių ir teisingumo principų, todėl nuteistojo ir jo gynėjos prašymas atmetamas.
Dėl paskirtos baudos savanoriško sumokėjimo termino
33.Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas, priimtas bylą išnagrinėjus iš esmės, privalo būti įvykdytas (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis, BPK 346 straipsnio 1 dalis) ir nuteistas asmuo turi būti suinteresuotas tinkamai ir laiku įvykdyti teismo nuosprendį, nes tik tokiu būdu įgyvendinama baudžiamojo proceso paskirtis. Taigi teismo nuosprendis, kuriuo paskirta bausmė – bauda, pirmiausia vykdomas nuteisto asmens laisva valia per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos arba per kitą teismo nustatytą terminą (Bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalis). Nors M. J. gynėja apeliaciniu skundu neprašo išdėstyti paskirtos baudos – 300 MGL (11298 Eur) mokėjimą, tačiau apygardos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nuteistajam taip pat priteistas 6000 Eur civilinis ieškinys Ž. M. ir 654,97 Eur civilinis ieškinys Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, sprendžia, kad per du mėnesius M. J. būtų sudėtinga sumokėti ir 11 298 Eur baudą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, M. J. nustatomas dvylikos mėnesių savanoriško baudos sumokėjimo terminas, skaičiuojamas nuo Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. balandžio 30 d. nuosprendžio priėmimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. sausio 18 d. nuosprendį pakeisti:
nuosprendžio dalį, kuria M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) panaikinti ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, baudžiamąjį procesą nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
Nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtos bausmės subendrintos, panaikinti.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, paskirtos bausmės – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio baudos savanoriško sumokėjimo terminą nustatyti 12 mėnesių laikotarpiui, skaičiuojamam nuo Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. balandžio 30 d. nuosprendžio priėmimo.
Kitą Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. sausio 18 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.