Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės mažosios bendrijos „Kertenio statyba“ apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1625-1037/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viprakas“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Kertenio statyba“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys – J. M. (J. M.), V. P. ir uždaroji akcinė bendrovė Apdailos fabrikas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo esmė

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės pareigos kompensuoti ieškovės nuostolius, atsiradusius dėl netinkamo 2015 m. birželio 2 d. sutarties vykdymo, todėl siekiant atsakyti ar pagrįstai pirmos instancijos teismas priteisė iš atsakovės 4 890,72 Eur nuostolių atlyginimo, analizuotinos bylos šalių prievolės pagal minėtą sutartį.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

Atsakovė teigdama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, visapusiškai neišnagrinėjo visų faktinių bylos aplinkybių, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, nenurodė konkrečių teisinių argumentų, tuo pasireiškė toks netinkamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymas ar nukrypimas nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepagrįstai apeliantė teigia esanti silpnesnė santykių šalis, kurią teismas turėtų ginti, kadangi nagrinėjamu atveju abi sutarties šalys yra verslininkės, savo srities profesionalės, kurioms teisiniuose santykiuose keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Be to, pats atsakovės direktorius teismo posėdyje pripažino, kad sužinojęs apie galbūt neteisėtus ieškovės veiksmus, konsultavosi su teisininkais, kaip jam elgtis šiuo atveju.Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nuosekliai išplėtojęs įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad civilinis procesas grindžiamas rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principais, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Aplinkybė, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, netinkamai nustatė faktines aplinkybes. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos pasekmės, t. y. tokios aplinkybės pripažintinos neįrodytomis ir šalies reikalavimai (atsikirtimai) atmetami. Nors nagrinėjamu atveju atsakovė teigia, kad ieškovė pirma pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių šią aplinkybę pagrindžiančių rašytinių įrodymų, nors tvirtino, jog ieškovė nuolat vėluodavo pateikti statybines medžiagas ir ji ragino ieškovę tinkamai vykdyti sutartį ne tik žodžiu, bet ir susirašinėdama elektroniniu paštu (2016 m. spalio 27 d. teismo posėdžio garso įrašas: 41 min. 20 sek. – 46 min. 5 sek.). Siekiant įrodyti šią aplinkybę, atsakovė taip pat neprašė teismo posėdyje apklausti liudytojų, kurie galėtų patvirtinti šiuos atsakovės teiginius. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė pirma pažeidė sutartį, t. y. vėlavo pateikti statybines medžiagas, atsiskaityti už atliktus darbus. Iš atliktų darbų aktų matyti, kad atsakovė atliko dalį sutartyje numatytų darbų, kuriuos ieškovė priėmė ir už juos atsiskaitė (4 t., b. l. 10, 11, 12, 15, 29). Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovė pirmąkart kreipėsi į ieškovę dėl to, kad ši netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus tik 2015 m. rugsėjo 3 d., kai pranešime nurodė, jog nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. yra sustabdyti rangos darbai, nesulaukus pilno atsiskaitymo iki 2015 m. spalio 5 d., sutartis bus vienašališkai nutraukta (1 t., b. l. 106). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė pasinaudojo CK 6.661 straipsnyje numatyta teise stabdyti priepriešinių prievolių vykdymą jau pasibaigus sutarties 5.1.1 punkte numatytam terminui, t. y. kai darbai jau turėjo būti atlikti.Ieškovės pateikti duomenys patvirtina, kad 2015 m. rugpjūčio 26 d. du atsakovės darbuotojai buvo nušalinti nuo darbo dėl to, kad jie darbe, t. y. renovuojant daugiabutį namą Daržų g. 30, Rietave, buvo neblaivūs (1 t., b. l. 26; 3 t., b. l. 9), taigi atsakovės darbuotojai buvo statybvietėje neblaivūs dar iki darbų sustabdymo, todėl priešingai nei nurodė pirmos instancijos teismas, ši aplinkybė nepatvirtina fakto, jog atsakovė vykdė statybos darbus objekte po pranešimo apie darbų sustabdymą.Nors 2015 m. rugsėjo 1 d. ir 2015 m. spalio 8 d. pretenzijose ieškovė nurodė, kad atsakovė vėluoja atlikti statybos darbus bei ragina užbaigti darbus iki 2015 m. spalio 29 d., kai ji turės priduoti atliktus statybos darbus užsakovui (1 t., b. l. 25, 28), tačiau šis papildomo laiko užbaigti sutartyje numatytiems darbams suteikimas negali būti laikomas sutarties keitimu, kuriuo pratęsiami sutarties 5.1.1 punkte numatyti terminai, nes sutarties 16.4 punkte aiškiai numatyta, kad visi sutarties pakeitimai gali būti daromi abiejų sutarties šalių sutarimu kai viena iš sutarties šalių pateikia motyvuotą prašymą keisti sutarties sąlygas, o kita šalis motyvuotai atsako ne vėliau kaip per 10 darbo dienų, sutarties sąlygų keitimai įforminami susitarimu, kuris yra neatskiriama sutarties dalis. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju jokio susitarimo, kuriame būtų išreikšta abiejų šalių suderinta valia pratęsti darbų atlikimo terminus, šalys nesudarė, taip pat įvertinęs priešingus šalių interesus (ieškovė 2015 m. rugsėjo 1 d. pretenzijoje nurodė suteikianti papildomą terminą darbams atlikti, tačiau atsakovė nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sustabdė darbų atlikimą, motyvuodama, kad ieškovė netinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus) apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pasibaigus sutartyje numatytam terminui ir atsakovei neatlikus visų sutartyje numatytų darbų, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl jai tenka neigiamos tokių veiksmų pasekmės, t. y. ji turi atlyginti ieškovės patirtus nuostolius, kurie yra lygūs pastolių nuomai už kiekvieną pavėluotą dieną bei išlaidas, susijusias su trečiojo asmens samdymų atsakovės darbų trūkumams pašalinti.Remiantis CK 6.697 straipsnio 3 dalimi už defektus, nustatytus per garantinį terminą, atsako ne tik rangovas, bet ir projektuotojas bei statybos techninis prižiūrėtojas, jeigu nepaneigia savo atsakomybės. Nagrinėjamu atveju statybos darbų vadovas J. M. bei statinio techninę priežiūrą vykdęs V. P. įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų teismo nutartimi (2 t., b. l. 103–104), nes ieškovė nereiškia jiems reikalavimų. Tretieji asmenys informuoti apie bylos nagrinėjimą (3 t., b. l. 94–95, 86, 90, 91; 4 t., b.l. 6), tačiau teismo posėdžiuose nedalyvavo (3 t., b. l. 98–99; 4t., b.l. 35–36), bylos šalys nereikalavo šiuos asmenis apklausti teismo posėdyje, siekiant pagrįsti jų reikalavimus ar atsikirtimus. Atsižvelgiant į tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog šių asmenų neįtraukus į bylą, savaime nėra nei absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nei kitoks esminis proceso teisės normos pažeidimas, jei teismo procesiniais sprendimai nesukūrė neįtrauktiems į bylą asmenims konkrečių teisių ir pareigų. Tačiau atsakovė, manydama, kad šie subjektai taip pat yra atsakingi už nustatytus defektus, turi teisę jiems pareikšti reikalavimą atlyginti jų neteisėtais veiksmais padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2014). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad šie asmenys būtų galėję paaiškinti tam tikras faktines aplinkybes, tačiau šalims nereikalaujant apklausti šiuos asmenis, teismui sprendžiant, kad bylą galima išnagrinėti tretiesiems asmenims nedalyvaujant, teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva pripažinti šių asmenų dalyvavimo būtinu, kadangi ginčo teisenoje ir pačios bylos šalys įgyvendindamos rungimosi ir dispozityvumo principus (CPK 12 ir 13 straipsniai) sprendžia, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis jos ketina įrodyti savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tretieji asmenys išreikšdami nepageidavimą dalyvauti teismo posėdyje naudojosi savo teisėmis savo nuožiūra, o teismas dėl jau minėtų aplinkybių nėra pagrindo spręsti, kad pažeidė CPK nuostatas, taip pat nėra pagrindo dėl apelianto nurodytų aplinkybių vertinti, kad yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Dėl atsakovės pareigos atlyginti nuostolius.

Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sandoriai laikomi svarbiausia asmenų privačios autonomijos įgyvendinimo priemone, nes, sudarydami juos, asmenys išreiškia savo valią dėl tarpusavio susitarimu sukuriamų teisių ir pareigų, prisiimamos atsakomybės (CK 1.2, 6.2, 6.156 straipsniai). Sutarčių laisvė yra viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų asmens laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis), todėl gali būti vertinama kaip subjektų ūkinei veiklai būtina konstitucinė garantija. Taigi tais atvejais, kai atitinkami teisiniai santykiai reguliuojami dispozityviųjų teisės normų, subjektai, remdamiesi sutarčių laisvės principu, dėl savo teisių ir pareigų gali susitarti kitaip, o teismai, nagrinėdami ginčus dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, privalo aiškinti ir taikyti šalių sudarytos sutarties nuostatas, o ne konkrečią sutarčių rūšį reglamentuojančio įstatymo, nustatančio dispozityvaus pobūdžio reikalavimus, normas (CK 6.189 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Sutarčių laisvės principas taip pat yra susijęs su principu, kad sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda), todėl pripažįstama, kad teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio l dalis).Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Taigi civilinėje teisėje galiojantis sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose (pavyzdžiui, stabdyti priešpriešinių prievolių vykdymą, reikalauti įvykdyti prievolę natūra, pakeisti sutartį ar ją nutraukti, kt.).Sutarties 9.4.30 punkte numatyta, kad rangovui dėl savo kaltės neatlikus sutartyje numatytus darbus įsipareigojo apmokėti užsakovei pastolių nuomos sąskaitas. Ieškovės pateikti duomenys patvirtina, kad objektui, esančiam Daržų g. 30, Rietave, ieškovė nuomojosi pastolius iš UAB „Simis“ mokant po 33,92 Eur už kiekvieną dieną (1 t., b. l. 68, 69, 70, 71, 72, 73, 86, 87–88). Ieškovė prašė priteisti išlaidas už pastolių nuomą, kurias ji patyrė neatlikus darbų sutartyje numatytais terminais iki sutarties nutraukimo.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad sutartis nutraukta 2015 m. rugsėjo 3 d. atsakovės iniciatyva, nes iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė 2015 m. rugsėjo 3 d. pranešime nurodė, kad nesulaukus pilno atsiskaitymo iki 2015 m. spalio 5 d., sutartis bus vienašališkai nutraukta (1 t., b. l. 106), taigi sutartis atsakovės iniciatyva nebuvo nutraukta 2015 m. rugsėjo 3 d., tądien ieškovė tik buvo informuojama apie tai, kad atsakovė ketina pasinaudoti sutarties 13.3 punkte numatyta teise vienašališkai nutraukti sutartį. Atitinkamai ieškovė turėjo teisę reikalauti atlyginti pastolių nuomos išlaidas, atsiradusias iki sutarties nutraukimo, t. y. už ilgesnį laiko tarpą nei nurodė pirmosios instancijos teismas, tačiau ieškovė neskundė teismo sprendimo, todėl remiantis CPK 313 straipsniu apeliacinės instancijos teismas negali bloginti apeliantės padėties ir perskaičiuoti išlaidas, susijusias su pastolių nuoma iki sutarties nutraukimo, todėl plačiau nepasisako šiuo klausimu.Sutarties 6.8, 7.4, 10.8 ir 12.1.5 punktuose numatyta, kad statybos darbų trūkumai konstatuojami defektiniame akte. Rangovas turi pašalinti trūkumus savo sąskaita arba kompensuoti užsakovės (ieškovės) nuotolius, susijusius su trečiojo asmens samdymu rangovo darbų trūkumams pašalinti. Nagrinėjamu atveju atsakovės darbų trūkumai fiksuoti 2015 m. spalio 15 d. defektiniame akte bei nuotraukose (1 t., b. l. 30–64), nors atsakovės atstovas nėra pasirašęs minėto defektinio akto, tačiau su tam tikrais jame nurodytus darbų trūkumus pripažino ir sutiko juos pataisyti (1 t., b. l. 124–128), tačiau byloje nėra duomenų, kad šiuos trūkumus, kuriuos ji pripažino, atsakovė būtų pašalinusi.Iš byloje esančių rašytinių duomenų matyti, kad UAB „Apdailos fabrikas“ 2015 m. spalio 22 d. ir 2015 m. lapkričio 4 d. surašė defektinius aktus, kuriuose nurodė statybos rangos darbų trūkumus objekte, esančiame Daržų g. 30, Rietave (3 t., b. l. 146–147, 148). Ieškovė ir UAB „Apdailos fabrikas“ 2015 m. spalio 27 d. sudarė statybos rangos sutartį, kurios pagrindu, UAB „Apdailos fabrikas“ įsipareigojo atlikti fasado apšiltinimo darbus Daržų g. 30, Rietave (3 t., b. l. 1–11). Iš UAB „Apdailos fabrikas“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad buvo atliekami darbai pagal 2015 m. spalio 22 d. ir 2015 m. lapkričio 4 d. defektinius aktus Daržų g. 30, Rietave (2 t., b. l. 12–19). Ieškovė pateikė duomenis, patvirtinančius, kad 2016 m. sausio 19 d. sumokėjo UAB „Apdailos fabrikas“ 3 500 Eur sumą už atliktus darbus (2 t., b. l. 20).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kokybiškai atliko statybos darbus, nepaneigė 2015 m. spalio 15 d., 2015 m. spalio 22 d. ir 2015 m. lapkričio 4 d. defektiniuose aktuose konstatuotų darbų trūkumų (1 t., b. l. 30–64, 3 t., b. l. 146–147, 148), be to, pati atsakovė pripažino, kad darbai, susiję su „L“ profilių montavimu, plyšių neužtaisyti, langų angokraščių aptaisymu, palangių įrengimu atlikti nekokybiškai (1 t., b. l. 124–128), todėl pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti šiuose aktuose nurodytomis aplinkybėmis, kad atsakovė nekokybiškai atliko statybos rangos darbus. Nors atsakovė sutiko ištaisyti šiuos savo darbų trūkumus, tačiau per ieškovės nustatytą laiko tarpą darbų defektų neištaisė. Kaip matyti iš UAB „Apdailos fabrikas“ parengtų defektinių ir atliktų darbų aktų (2 t., b. l. 12–19; 3 t., b. l. 146–147, 148) darbus, susijusius su minėtų darbų trūkumų taisymu, atliko būtent ieškovės pasitelktas trečiasis asmuo UAB „Apdailos fabrikas“. Įvertinus šias aplinkybes teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė turi atlyginti ieškovės išlaidas, susijusias su trečiojo asmens darbais trūkumams ištaisyti, t. y. atlyginti 3 500 Eur sumą.

Dėl teisėjo šališkumo.

Kitas skunde keliamas klausimas susijęs su viena tinkamo proceso garantijų, t. y. užtikrinimu, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši esminė garantija įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, taip pat CPK 21 straipsnyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2007; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010). Kasacinis teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-421/2016).Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją, peticijos Nr. 10486/83, par. 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 44; 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, peticijos Nr. 19874/92, par. 58). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (2004 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Miller ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 45825/99, 45826/99 ir 45827/99; 2005 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Mežnarić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 71615/01 ir kt.). Jeigu pareiškėjas savo prašymą grindžia bendro pobūdžio ir abstrakčiais pagrindais, nenurodydamas jokių specifinių ir realių faktų, kurie galėtų sukelti abejonių dėl teisėjų nešališkumo, jo prašymai dėl teismo šališkumo gali būti laikomi piktnaudžiavimu (2015 m. liepos 9 d. sprendimas byloje A. K. prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 38191/12, par. 67).Pastebėtina, kad apeliantė pirmosios instancijos teisme nenurodė aplinkybių dėl teisėjo šališkumo, neprašė jo nušalinti. Klausimą dėl teisėjo šališkumo iškėlė tik apeliaciniame skunde, tačiau nėra nurodyta aplinkybių leidžiančių abejoti teisėjo nešališkumu, nes apeliantė pateikė abstraktaus pobūdžio argumentą ? teisėjo elgesys nagrinėjamoje byloje sprendžiant priešieškinio priėmimo klausimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įprasti teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai (kuriuos apeliantas vertina kaip nepalankius) savaime nereiškia teisėjo šališkumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimas byloje A. K. prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 38191/12, par. 67). Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo procesinis sprendimas sprendžiant priešieškinio priėmimo klausimą nerodo teisėjo šališkumu, todėl skundo argumentai dėl teisėjo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti.Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad byla nagrinėjama nuo 2015 m. lapkričio mėn. (1 t., b. l. 1), apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui (2 t., b. l. 88–92) apeliantė turėjo galimybę teikti įrodymus, prašymus siekiant pagrįsti savo atsikirtimų pagrįstumą, tačiau jokių įrodymų neteikė ir tik paskutiniojo teismo posėdžio metu pareiškė norinti pateikti priešieškinį dėl to, kad ieškovė neatsiskaitė su atsakove už atliktus darbus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atsakovė turi teisę pareikšti poziciją dėl reikalavimų ieškovei ne tik paduodama priešieškinį CPK 143 straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau ir prieštaravimų forma atsiliepimuose ( CPK 42 straipsnis, 142 straipsnis), taip pat pateikdama įrodymus patvirtinančius savo argumentų pagrįstumą ( CPK 178 straipsnis). Konkrečiu atveju bylos nagrinėjimo metu atsakovė nereiškė reikalavimų dėl skolos priteisimo iš ieškovės už atliktus darbus, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti priešieškinį nepažeidžia jos teisių ir netrukdo atsakovei kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo atskira tvarka.

Dėl bylos procesinės baigties.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinus byloje esančius duomenis, apeliacinis teismas daro išvadą, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Byloje nėra duomenų apie šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas.Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (4 t., b. l. 48), todėl atmetus apeliacinį skundą iš apeliantės priteistina 147 Eur žyminio mokesčio.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Telšių rajono apylinkės teismą 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą.

Priteisti iš apeliantės MB „Kertenio statyba“, juridinio asmens kodas 303958865, 147 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.