Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime netinkamomis sąlygomis.

Pareiškėjas atsikirtimuose į atsiliepimą (b. l. 43–44, 48–49) įvardijo naujas aplinkybes dėl šilto vandens duše trūkumo, dėl nebuvimo duše kur pasidėti daiktų ir kt., tačiau teismas, apibrėždamas skundo ribas, pažymi, jog 2023 m. rugsėjo 11 d. nutartimi (b. l. 15) buvo priimtas pareiškėjo 2023 m. rugpjūčio 31 d. teisme gautas skundas (reg. Nr. DOK-24336), kuriame ginčas buvo keliamas dėl privatumo neužtikrinimo duše bei kameroje, todėl teismas nagrinėja bylą dėl pareiškėjo 2023 m. rugpjūčio 28 d. skunde (reg. Nr. DOK-24336) išdėstytų netinkamų kalinimo sąlygų. Pažymėtina, kad dėl nenagrinėtų šioje byloje aplinkybių pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą bendra tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad, sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad kalinimo įstaigos dušo patalpose buvo pažeidžiamas jo privatumas, t. y. nebuvo įrengtų pertvarų, vėliau nors ir buvo įrengtos pertvaros iš abiejų pusių, tačiau iš priekio nebuvo įrengtų užuolaidėlių.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 2 d. iki 2023 m. rugpjūčio 28 d. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Trečiajame sektoriuje (nuo 2023 m. sausio 1 d. – Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas) (b. l. 31).

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepime (b. l. 22) nurodė, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Trečiojo sektoriaus bendrojo naudojimo dušinėse tarp maudymosi vietų matomumą ribojančios pertvaros visuose būriuose įrengtos tik 2022 m. spalio mėnesį.

Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (akto redakcija, galiojanti nuo 2021 m. gegužės 26 d.), 17.5 papunktyje nustatyta, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į dušą ne rečiau kaip du kartus per savaitę, o kai yra sudarytos sąlygos, – kasdien.

Teismas pažymi, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpas atskirti pertvaromis ar įrengti atskiras persirengimo patalpas. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020, 2023 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-436-463/2023, 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-341-525/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-470-525/2023).

Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, aktualią teismų praktiką, sprendžia, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis, nes laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 2 d. iki 2022 m. spalio 31 d. pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu bendrojo naudojimo dušinėje buvo pažeidžiamas, todėl pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų ir dėl to spręstinas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nors pareiškėjas tiek skunde, tiek atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 13, 49) akcentavo, kad jo privatumas duše nebuvo užtikrintas ir dėl to, jog duše, nors ir buvo įrengtos pertvaros iš abiejų pusių, iš priekio jį galėjo matyti prieš besimaudantys nuteistieji, tačiau, teismo vertinimu, remiantis jau anksčiau minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra asmeniui užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas ir dėl to, kad privatumas nebuvo užtikrintas ir kameroje nuo kitų nuteistųjų, nes buvo įrengtas stebėjimo langas, nors duryse buvo įrengta stebėjimo akutė.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai.

Pataisos įstaigų apsaugos organizavimo tvarką nustato ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 11.1 papunktyje numatytas vienas iš asmenų, laikomų pataisos įstaigose, priežiūrą sudarančių elementų – asmenų, laikomų pataisos įstaigose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose.

Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 „Dėl pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 13.3 papunktyje reglamentuota nuostata, jog kamerų durys įrengiamos pagal šiuos reikalavimus: viršutinėje išorinių durų dalyje, ne mažesniame kaip 150 cm aukštyje nuo grindų, įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė ir užskleidžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Stiklinis stebėjimo langelis apklijuojamas apsaugine plėvele ir gali būti užtemdytas. Išorinėje durų pusėje gali būti numatytas stebėjimo langelio uždengimas plieniniu lakštu, kuris uždarytoje ir atidarytoje padėtyse neturi išsikišti iš durų plokštumos. Užskleidžiamo langelio maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti durelės turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir turi būti rakinamos. Langelių konstrukcijos turi būti tokios, kad jų negalima būtų išmontuoti iš vidinės kameros pusės.

Pažymėtina, jog, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais pataisos pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas privalo užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą.

Iš minėtų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 „Dėl pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 13.3 papunkčio nuostatos matyti, kad siekiant atlikti nuteistųjų kontrolę ir stebėjimą, kameros duryse įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Taigi, langelio, kaip priemonės stebėjimui ir kontrolei vykdyti, įrengimas iš esmės yra galimas ir nepažeidžiantis teisės aktų reikalavimų.

Iš byloje pateiktos nuotraukos (b. l. 35) matyti, kad gyvenamosios patalpos sienoje yra įmontuotas langelis. Taigi, šis langelis įmontuotas ne kameros duryse, o kameros sienoje. Be to, šis langelis įmontuotas ne kaip alternatyvi stebėjimo priemonė (arba langelis, arba akutė), o kaip dar viena kontrolės vykdymui skirta priemonė. Tačiau, teismo vertinimu, vien tik langelio įrengimas ne duryse, o sienoje, negali būti laikomas iš esmės neteisėtu atsakovės veiksmu, savaime darančiu žalą nuteistiesiems. Nors šis langelis įrengtas kaip dar viena nuteistųjų stebėjimo ir kontrolės priemonė ir, atrodytų, yra perteklinis, teismo vertinimu, vien tik ši aplinkybė neturi būti vertinama kaip institucijos neteisėtas veiksmas. Priešingai, dviejų stebėjimo priemonių įrengimas gali užtikrinti didesnę nuteistųjų kontrolę, taip pat nuteistųjų bei pačių kalinimo įstaigos darbuotojų saugumą.

Pareiškėjas nurodė, kad šis langelio įrengimas neužtikrina jam privatumo nuo kitų nuteistųjų, kurie vaikšto koridoriumi. Taip pat pareiškėjas patvirtino, kad langelis yra padengtas tamsinta plėvele (b. l. 44).

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.3 papunktyje aiškiai yra numatyti stiklinio stebėjimo langelio įrengimo kriterijai. Numatyta, kad stiklinis stebėjimo langelis apklijuojamas apsaugine plėvele ir gali būti užtemdytas, tai reiškia, kad jo temdyti kalinimo įstaigai pareiga nekyla. Išorinėje durų pusėje gali būti numatytas stebėjimo langelio uždengimas plieniniu lakštu. Tai taip pat reiškia, kad langelio uždarymo iš išorės įrengimas yra institucijos teisė, o ne pareiga. Langelių konstrukcijos turi būti tokios, kad jų negalima būtų išmontuoti iš vidinės kameros pusės.

Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad stebėjimo ir kontrolės langelis gali būti su tam tikromis apsaugomis, t. y. temdytas ir iš išorės turėti uždengimo funkciją, tačiau langeliui tam tikrų savybių užtikrinimas nėra būtinas (o tik galimas). Langelio be stiklo tamsinimo ir uždengimo iš išorės įrengimas iš esmės atitinka Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.3 papunkčio nuostatas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu atsakovės atstovė pažeidė teisės normas, reglamentuojančias kameros stebėjimo ir kontrolės įrengimą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė nepatogumų, diskomfortą, orumo pažeminimą ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad patvirtintų savo argumentus apie pablogėjusią sveikatos būklę.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad dėl konstatuoto pažeidimo (privatumo neužtikrinimo dušo patalpose) pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo pobūdį ir trukmę, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilę ypatingai neigiamų pasekmių (pavyzdžiui, sukrėtimų, kurie būtų lėmę tolesnį pareiškėjo gyvenimą), atsižvelgus į tai, kad pažeidimas truko nuo 2021 m. liepos 2 d. iki 2022 m. spalio 31 d., taip pat atsižvelgus į analogiško pobūdžio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2023 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-436-463/2023), teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1 150 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. G. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui I. G. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 1 150 Eur (vieną tūkstantį šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.