Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas M. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN–AK), 17 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 17 d. iki 2021 m. birželio 24 d. jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos ginčo laikotarpiu buvo perpildytos, vienoje patalpoje buvo laikoma 30–40 nuteistųjų. Nauji nuteistieji buvo paskiriami į perpildytas patalpas, pristatant sulankstomą lovą ir sustumiant kitas lovas. Atvykus į Pravieniškių PN-AK karantino patalpoje pareiškėjas buvo patalpintas su 25 nuteistaisiais. Taigi, pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, o patalpų plotą dar labiau mažino baldų ir inventoriaus užimamas plotas. Būryje nebuvo įrengtas poilsio kambarys, dėl to kilo nepatogumų, nes nuteistieji laisvalaikį leido miegamuosiuose ir triukšmavo. 2019 m. liepos mėnesį apie savaitę laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 3, kurioje nebuvo natūralaus apšvietimo, lovos, praustuvės su geriamuoju vandeniu. Pažymėjo, kad kiekvieną kartą grįžus etapu į pataisos namus, jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu. Bendro naudojimo duše nebuvo pertvarų, dėl to nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu. Nuo 2021 m. sausio iki gegužės mėn. pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė lankytis koplyčioje, nes joje buvo apgyvendinti kiti nuteistieji. Pareigūnai naudojo psichologinį smurtą, pareiškėjo prašymų neregistravo, psichologinės konsultacijos nebuvo teikiamos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą, nepatogumus, išgyvenimus ir pan.

3. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Gyvenamosiose patalpose nėra apgyvendinama daugiau nuteistųjų, negu jose yra įrengta miegamųjų vietų. Miegamųjų vietų skaičius gyvenamosiose patalpose nesikeičia. Įstaigos 1-o ir 3-io sektoriaus nuteistiesiems laisvalaikio kambariai įrengti. Įstaigos 2-me sektoriuje laisvalaikio kambarių nėra, tačiau laisvu laiku nuteistieji galėjo būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad būriuose nebuvo poilsio kambarių, tačiau nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl laisvalaikio kambarių nebuvimo sukeltų nepatogumų pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, kitas institucijas, todėl atsakovo atsakomybė šiame kontekste negalima. Nuteistieji dušine gali naudotis kartą per savaitę. Teisės aktai nenumato pareigos suteikti galimybę pasinaudoti dušu nuteistiesiems kiekvieną kartą grįžus etapu į pataisos namus. Teisės aktai taip pat nenumato įstaigai prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse. Įstaigos 1-me ir 3-me sektoriuose bendrose dušinėse pertvaros neįrengtos, o 2-me sektoriuje – įrengtos. Vien privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas neturėtų būti vertintinas kaip aplinkybė, sudaranti pagrindą konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Nors ir pripažintina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu be pertvarų, tačiau tai nesudarė pagrindo priteisti pareiškėjui už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą. Įstaigos 2-jo sektoriaus kontrolės ir praleidimo punkte Nr. 3 (KPP-3) yra įrengta laikinojo sulaikymo patalpa. Šioje kameroje yra įrengtas suoliukas, sanitarinis mazgas atskirtas sienomis nuo lubų iki grindų ir durimis. Sanitarinį mazgą sudaro klozetas ir praustuvė. Laikino sulaikymo patalpoje įrengtas liuminescencinis apšvietimas. Laikino sulaikymo kameroje nuteistieji yra laikomi iki 5 valandų, todėl pareiškėjo argumentai dėl ilgo kalinimo šioje patalpoje, Pravieniškių PN-AK nuomone, turėtų būti vertinami kaip nepagrįsti. Pareiškėjo argumentai dėl skundų/prašymų, tame tarpe ir prašymai užsiregistruoti pas psichologą, neregistravimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė jokių savo neva neįregistruotų skundų/prašymų kopijų, neįvardino konkrečių pareigūnų, kurie neva neregistravo jo skundų/prašymų. Nuteistieji norėdami kreiptis į įstaigos psichologus, tai gali padaryti tiek rašytiniu prašymu, tiek žodiniu kreipimusi, po kurio nuteistajam įstaigos psichologai paskiria laiką konsultacijai. Pareiškėjas psichologinei pagalbai motyvuotas nebuvo. 2021 m. birželio 15 d. siūlytos psichologinės pagalbos pareiškėjas atsisakė. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra nepagrįstas.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies; priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad jam gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, teismas pažymėjo, kad iki 2020 m. vasario 6 d. galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Taisyklių 11¹.2. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Analogiška nuostata reglamentuojama ir nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. V-31 patvirtintame „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punkte. Teisinis reglamentavimas nenumatė tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl teismo daryta išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas teismo skaičiuotas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

7. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2019 m. balandžio 26 d. iki 2020 m. gegužės 18 d., nuo 2020 m. gegužės 19 d. iki 2020 m. rugpjūčio 23 d. – 2-jo sektoriaus 2 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 66,07 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta, vienam asmeniui teko 3,14 kv. m, nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. iki 2020 m. rugsėjo 4 d. – 2-jo sektoriaus 8 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 66,50 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta, vienam asmeniui teko 3,16 kv. m; nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. iki 2020 m. rugsėjo 10 d. – 1-jo sektoriaus, 1 būrio, 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 14,20 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,55 kv. m, nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. spalio 5 d. – 1-jo sektoriaus, 1 būrio, 7 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 27,55 kv. m., įrengtos 8 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,44 kv. m, nuo 2020 m. spalio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 24 d. – 1-jo sektoriaus, 3 būrio, 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 20,66 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,44 kv. m; nuo 2020 m. lapkričio 25 d. iki 2020 m. gruodžio 9 d. – 1-jo sektoriaus, 2 būrio, 6 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 20,48 kv. m., įrengtos 6 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,41 kv. m; nuo 2020 m. gruodžio 10 d. iki 2021 m. balandžio 27 d. – 1-jo sektoriaus, 3 būrio, 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 20,66 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,44 kv. m; nuo 2021 m. balandžio 28 d. iki 2021 m. birželio 6 d. – 1-jo sektoriaus, 3 būrio, 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,34 kv. m, įrengta 11 vietų, vienam asmeniui teko 3,21 kv. m; nuo 2021 m. birželio 7 d. iki 2021 m. birželio 13 d. – 3-jo sektoriaus, 8 būrio, 8 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 12,43 kv. m, įrengtos 2 vietos, vienam asmeniui teko 6,21 kv. m; nuo 2021 m. birželio 14 d. iki 2021 m. birželio 16 d. – 3-jo sektoriaus, 10 būrio, 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 10,70 kv. m., įrengtos 2 vietos, vienam asmeniui teko 5,35 kv. m; nuo 2021 m. birželio 17 d. iki 2021 m. birželio 24 d. – 3-jo sektoriaus, 12 būrio, 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 12,70 kv. m., įrengtos 2 vietos, vienam asmeniui teko 6,35 kv. m. Teismo daryta išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota minimali gyvenamojo ploto norma.

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: nuo 2019 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 25 d. – karantino patalpoje, kurios plotas 40,69 kv. m, įrengta 13 vietų, vienam asmeniui teko 3,13 kv. m; nuo 2020 m. balandžio 29 d. iki 2020 m. rugpjūčio 18 d. – 2-jo sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 9, kurios plotas 16,09 kv. m, įrengtos 2 vietos, vienam asmeniui teko 8,45 kv. m ploto; 2020 m. spalio 16 d. – 1-jo sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 10, kurios plotas 16,16 kv. m, įrengtos 3 vietos, vienam asmeniui teko 5,38 kv. m ploto; nuo 2020 m. spalio 16 d. iki 2020 m. lapkričio 5 d., nuo 2020 m. lapkričio 11 d. iki 2020 m. lapkričio 17 d., nuo 2020 m. lapkričio 27 d. iki 2020 m. gruodžio 1 d. – 1-jo sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 9, kurios plotas 16,16 kv. m, įrengtos 3 vietos, vienam asmeniui teko 5,38 kv. m ploto; nuo 2020 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 11 d. – 1-jo sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 1, kurios plotas 7,56 kv. m, įrengta 1 vieta; nuo 2020 m. gruodžio 27 d. iki 2020 m. gruodžio 30 d. – 1-jo sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 5, plotas 7,67 kv. m, įrengta 1 vieta; nuo 2020 m. gruodžio 30 d. iki 2021 m. sausio 3 d. – 1-jo sektoriaus karantino patalpoje Nr. 1, plotas 36,43 kv. m, įrengtos 8 vietos, vienam asmeniui teko 4,55 kv. m ploto. Taigi, minėtais duomenimis teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 25 d., t. y. iš viso 8 paras, pareiškėjui karantino patalpoje nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma, kadangi pareiškėjui minėtu laikotarpiu kameroje teko 3,13 kv. m ploto.

9. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo laikoma po 30–40 nuteistųjų, jog nauji nuteistieji buvo paskiriami į perpildytas patalpas, pristatant sulankstomą lovą ir sustumiant kitas lovas, kad atvykus į įstaigą karantino patalpoje buvo patalpintas su 25 nuteistaisiais, tačiau šioms aplinkybėms patvirtinti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kada ir kokiose konkrečiai gyvenamosiose patalpose buvo laikoma daugiau nuteistųjų, nei įrengta miegamųjų vietų, ar pareiškėjui teko miegoti ant grindų, o pagal abstrakčius pareiškėjo teiginius nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Atsakovo atstovo teigimu, gyvenamosiose patalpose nėra apgyvendinama daugiau nuteistųjų, negu jose yra įrengta miegamųjų vietų, o miegamųjų vietų skaičius gyvenamosiose patalpose nesikeičia. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų nuteistųjų sąrašų teismas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu buvo laikoma ne daugiau kaip 21 nuteistasis. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie nuteistųjų paskyrimą į gyvenamąsias patalpas, todėl jais rėmėsi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl to, kad gyvenamosiose patalpose buvo laikoma daugiau nuteistųjų nei įrengta miegamųjų vietų, kad nuteistieji buvo paskiriami į perpildytas patalpas, pristatant sulankstomą lovą ir pan., atmesti kaip nepagrįsti.

10. Pareiškėjas nurodė, kad nuteistieji gyvenamosiose patalpose buvo užrakinami, todėl pareiškėjui gyvenamosiose patalpose turėjo tekti 3,6 kv. m ploto. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punkto, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12 punkto nuostatas lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai, kurie užrakinami nakčiai įrengiami ne pagal kamerų tipo patalpų, bet pagal drausmės grupės (bendrabučio tipo) patalpoms nustatytus reikalavimus.

11. Teismas pažymėjo, kad spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo teismas nesirėmė atsakovo atstovo 2022 m. kovo 14 d. į bylą pateiktomis pataisos namų gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų foto nuotraukomis, kadangi šios nuotraukos buvo padarytos ne ginčo laikotarpiu, o bylos nagrinėjimo teisme metu (2022 m. kovo 9 d.), todėl iš šių nuotraukų nebuvo galima spręsti apie patalpų būklę ginčo laikotarpiu.

12. Dėl laisvalaikio kambarių, teismas nustatė, kad įstaigos 1-jo ir 3-jo sektoriaus nuteistiesiems laisvalaikio kambariai įrengti, o antrajame sektoriuje laisvalaikio kambarių nėra. Atsakovo atstovas patvirtino, kad laisvalaikio kambariai 2-me sektoriuje neįrengti, taigi šiuo atveju teismas konstatavo neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus dėl laisvalaikio kambario neįrengimo 2-me sektoriuje laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 26 d. iki 2020 m. rugsėjo 4 d.

13. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. liepos mėnesį apie savaitę laiko jis buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 3, kurioje nebuvo natūralaus apšvietimo, lovos, praustuvės su geriamuoju vandeniu. Teismas nustatė, kad iš Vilniaus pataisos namų pateiktų duomenų apie pareiškėjo paskyrimą į laikinojo sulaikymo kameras buvo matyti, jog 2019 m. liepos 19 d. pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 2-jo sektoriaus kontrolės ir praleidimo punkto laikinojo sulaikymo kameroje KPP-3. Atsakovo atstovas nurodė, kad KPP-3 laikinojo sulaikymo kameroje yra įrengtas suoliukas, sanitarinis mazgas su praustuve, liuminescencinis apšvietimas. Taip pat pažymėjo, kad laikinojo sulaikymo kameroje nuteistieji yra laikomi tik trumpam laikui iki 5 valandų. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas 2019 m. liepos 19 d. laikinojo sulaikymo patalpoje KPP-3 buvo laikomas ilgiau nei 5 valandas, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Be to, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas numato, kad higienos norma netaikoma laikinojo sulaikymo patalpoms. Teisės aktai taip pat nenumato, kad laikinojo sulaikymo kamerose turi būti įrengtos lovos.

14. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra konkrečių duomenų apie laikinojo sulaikymo patalpos KPP-3 būklę ginčo laikotarpiu, tačiau kita vertus, pareiškėjas turėjo galimybę rašyti skundus dėl, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Bylos duomenimis, pareiškėjas į pareigūnus, administraciją ar į visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpoje KPP-3 nesikreipė. Byloje taip pat nebuvo duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad kamerų tipo patalpos baldais (lovomis) ar kitu inventoriumi (praustuvėmis, geriamuoju vandeniu), ginčo laikotarpiu buvo aprūpintos netinkamai. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja patalpų natūralaus apšvietimo dydžių, todėl pareiškėjo teiginiai dėl kamerų tipo patalpos netinkamo natūralaus apšvietimo atmesti. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo argumentais apie gyvenamųjų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu būtinu inventoriumi. Be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesiskundė pataisos namų administracijai dėl baldų ar kito inventoriaus trūkumo. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą pataisos namų administracijai perkelti jį į kitą patalpą, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog kamerų tipo patalpa KPP-3 ar kitos kamerų tipo patalpos ginčo laikotarpiu buvo įrengtos netinkamai, todėl jo argumentai dėl šių aplinkybių atmesti kaip deklaratyvūs.

15. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 62 punktą, taip pat pagal Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25, 4.4 punktą, nuteistųjų sanitarinis švarinimas atliekamas tik naujai į įstaigą atvykstantiems asmenims, todėl pareiškėjo argumentai dėl nesudarytos galimybės praustis po dušu kiekvieną kartą grįžus iš etapo, teismo atmesti kaip nepagrįsti. Be to, pareiškėjas neneigė, kad pirmą kartą atvykus į pataisos įstaigą jam buvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu. Kaip buvo matyti iš atsakovo atstovo atsiliepimo, asmeninius drabužius nuteistieji galėjo skalbti skalbyklose būrio maudymosi metu. Nuteistieji taip pat galėjo savo drabužius skalbtis būrių sanitariniuose mazguose įrengtomis skalbimo mašinomis. Pareiškėjas neneigė aplinkybės, kad jam buvo sudaryta galimybė išsiskalbti drabužius kartą per savaitę.

16. Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė aplinkybėmis dėl privatumo neužtikrinimo būrio dušo patalpose. Nurodė, kad bendro naudojimo dušo patalpose neįrengtos pertvaros, todėl nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu. Atsakovo atstovas nurodė, kad įstaigos 1-jo ir 3-jo sektorių dušinėse pertvaros nėra įrengtos, o 2-me sektoriuje – įrengtos. Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis 1-me ir 3-me sektoriuose laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. iki 2021 m. birželio 24 d., nes neužtikrino jam minimalaus privatumo naudojantis dušu kartą per savaitę, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų.

17. Dėl religinių apeigų atlikimo teismas pažymėjo, kad atlikti religines apeigas yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, todėl būtent nuteistasis turi išreikšti valią pasinaudoti šia savo teise. Šiuo atveju visiškai nebuvo nurodyta jokių aplinkybių apie pareiškėjo praktikuojamą tikėjimą ir būtinybę lankytis koplytėlėje. Kaip buvo matyti iš atsakovo atsiliepimo, kol vyko rekonstrukcijos darbai, religines apeigas atlikti nuteistiesiems buvo sudarytos sąlygos kitose patalpose. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog nebuvo galimybės lankytis koplyčioje. Akcentavo, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.

18. Pareiškėjas taip pat reiškė pretenzijas dėl pareigūnų ir administracijos darbuotojų netinkamo elgesio (naudojo psichologinį smurtą, pareiškėjo prašymų neregistravo, neteikė psichologinių konsultacijų), tačiau, teismas įvertino tai, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo. Pažymėjo, kad bylos duomenimis, pareiškėjas 2021 m. birželio 15 d. siūlytos psichologinės pagalbos pats atsisakė. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pataisos namų pareigūnų ar kitų darbuotojų elgesio atmesti kaip nepagrįsti.

19. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, kadangi laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 25 d., t. y. iš viso 8 paras, karantino patalpoje jam nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma, laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. iki 2021 m. birželio 24 d. jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu kartą per savaitę, laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 26 d. iki 2020 m. rugsėjo 4 d. pataisos namų 2-me sektoriuje nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys.

20. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, teismas sprendė, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis. Teismas įvertinęs bylos aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, nenustatė, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), ar, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl skunde išdėstytų aplinkybių. Teismo vertinimu, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 150 Eur ir ši suma priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK.

III.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ar panaikinti ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo atstovo 17 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė ir nenustatė teisiškai reikšmingų bylai išspręsti aplinkybių, teisinio reglamentavimo, argumentų, dėl kurių atitinkamos skundo dalys nebuvo tenkintos ir dėl ko palikti nenagrinėti pažeidimai. Išanalizavus sprendimo turinį matyti, kad nebuvo visiškai atsakyta į pagrindinius esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus, nebuvo atliktas įrodymų tyrimas ir bylos faktinių aplinkybių konstatavimas dėl pažeidimų, priimtas teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjo nuomone, nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios teisės į teisminę gynybą, tinkamą ginčo išsprendimą, tiek viešąjį interesą. Sprendime teismas neteisingai nurodė, jog pareiškėjas nepateikė medicininių duomenų, nors į bylą buvo pateikta pažyma dėl kaklo slankstelių sužeidimo, taip pat pareiškėjas pažymi ir tai, kad teismas savo iniciatyva turėjo išsireikalauti pareiškėjo medicinos įrašus ir istoriją. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai šio aspekto nesprendė, jokių įrodymų ar aplinkybių šiuo aspektu netyrė.

23. Pareiškėjo įsitikinimu, jo privatumas naudojantis dušu, kuris atskirtas tik sienele, o ne uždengtas įėjimas, buvo pažeistas visą skundžiamą laikotarpį apie 140 kartų, kadangi pareiškėjas buvo matomas kitų asmenų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas tam tikras aplinkybes, nepateikė padarytas išvadas patvirtinančių įrodymų, jų neanalizavo, neišreikalavo ir neįvertino bylai reikšmingų įrodymų, todėl sprendimas naikintinas.

24. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde parašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

25. Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino, jog 8 paras, pareiškėjui karantino patalpoje nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma, kadangi Pravieniškių PN-AK kolonijos 2-ojo sektoriaus karantino gyvenamoji patalpa yra bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, todėl joms yra taikoma 3,1 kv. m vienam nuteistajam tenkančio ploto norma. Pabrėžia, kad Pravieniškių pataisos PN-AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, per bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.

26. Atsakovas pažymi, jog nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į bylos aplinkybes nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad būryje nebuvo poilsio kambario, tačiau nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nejautė jokių nepatogumų.

27. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant įrodymų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl ginčo dalyko sukeltų pasekmių, taip pat nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai, todėl nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais. Pravieniškių PN-AK vertinimu, pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu, visiškai pakankama bei teisinga satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 17 d. iki 2021 m. birželio 24 d., atlyginimo.

29. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 25 d., t. y. iš viso 8 paras, neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, kadangi karantino patalpoje jam nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma, laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. iki 2021 m. birželio 24 d. jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu kartą per savaitę, laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 26 d. iki 2020 m. rugsėjo 4 d. pataisos namų 2-me sektoriuje nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, pripažino, jog pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas neatliko įrodymų tyrimo, neįvertino visų skundo argumentų, priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjo nuomone, privatumas naudojantis dušu, buvo pažeistas visą skundžiamą laikotarpį apie 140 kartų, todėl jam turi būti priteista 17 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma.

31. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas klaidingai priskyrė karantino patalpas kamerų tipo patalpoms ir vertino, kad pareiškėjui turėtų būti taikomas minimalus 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Karantino patalpos turėtų būti priskiriamos bendrabučio tipo patalpoms, taikant 3,1 kv. m minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimą. Be to, pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

32. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

34. Dėl įrodymų vertinimo pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Nagrinėdami bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.). ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų, be kita ko, ir liudytojų parodymų pakankamumo ir patikimumo. Taigi ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies, 80 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio 2 dalies nuostatų sisteminis aiškinimas teismui nustato pareigą, prieš priimant byloje baigiamąjį teismo aktą, imtis įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, o jas nustatyti iš byloje surinktų leistinų įrodymų visumos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1445-756/2018).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir vertindamas bylos duomenis aptartų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, t. y. pirmosios instancijos teismas vertino pateiktų į bylą įrodymų visumą. Vien tai, kad pareiškėjas kitaip vertina byloje esančius įrodymus ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso teisės normas.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu kartą per savaitę tik laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. iki 2021 m. birželio 24 d., teigdamas, kad visą ginčo laikotarpį (140 kartų) galėjo būti stebimas kitų asmenų naudojantis dušu.

37. Atmestini šie pareiškėjo skundo argumentai, kadangi, kaip tinkamai nurodė ir pirmosios instancijos teismas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-104-1062/2021). Byloje nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK 1-jo ir 3-jo sektorių dušinėse pertvaros nėra įrengtos, o 2-me sektoriuje – įrengtos. Taigi Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis 1-me ir 3-me sektoriuose laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. iki 2021 m. birželio 24 d., nes neužtikrino jam minimalaus privatumo naudojantis dušu.

38. Atmestini atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas karantino patalpas nepagrįstai priskyrė kamerų tipo patalpoms ir vertino, kad pareiškėjui turėtų būti taikomas minimalus 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Pirmosios instancijos teismo vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose, pagal kurią karantino patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr., pvz., 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018; 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-592-624/2017; 2015 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1003-858/2015).

39. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.

40. Byloje yra keliamas klausimas dėl pareiškėjui už nustatytus jo teisių pažeidimus priteistino neturtinės žalos atlyginimo būdo (dydžio).

41. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo pažymi, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, jog šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją).

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

43. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

44. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

45. Vertindama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan., ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Paprastai esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018).

46. Pažymėtina tai, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

47. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK nuo 2019 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 25 d. neužtikrino pareiškėjui karantino gyvenamojo ploto normos, laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. iki 2021 m. birželio 24 d. neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis dušu, taip pat laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 26 d. iki 2020 m. rugsėjo 4 d. pataisos namų 2-me sektoriuje nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, todėl konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ir priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nesutinka su atsakovo atstovo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Taip pat teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos suma neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio, į kurį svarbu atsižvelgti.

49. Teisėjų kolegija, vertindama, koks neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju priteistinas pareiškėjui, ištyrusi bylos medžiagą, atsižvelgusi į nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į pažeidimų laikotarpį, į pareiškėjo skunde nurodytus patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis šiuo atveju yra per mažas, todėl didintinas iki 300 Eur.

50. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 17 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

51. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimas keičiamas, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, priteistina 300 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Pravieniškių PN-AK apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba) apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 30 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui M. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.