Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. Ū. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo M. Š. ieškinį dėl nuostolių atlyginimo atsakovei G. Ū., trečiasis asmuo R. Ū.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

5. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą atsakovės ir trečiojo asmens, prisidėjusio prie apeliacinio skundo, apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

6. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės, kaip pardavėjos, atsakomybės už parduoto daikto (automobilio) kokybę bei pirkėjo teisių, numatytų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte, įgyvendinimo.

7. Byloje nustatyta, kad šalys 2023 m. rugpjūčio 26 d. sudarė transporto priemonės pirkimo-padavimo sutartį, pagal kurią atsakovė pardavė, o ieškovas nupirko lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini). Ieškovas už įsigytą transporto priemonę atsakovei sumokėjo 6500,00 Eur.

8. Ieškovui įsigijus automobilį, po maždaug mėnesio laiko paaiškėjo, kad automobilis turi trūkumų -reikalingas variklio remontas dėl variklio alyvos suvartojimo viršijimo gamintojo nurodytai tolerancijos ribai.

9. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovo ieškinys dėl automobilio defekto pašalinimo išlaidų pardavėjo sąskaita, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

10. Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, jog ji, kaip pardavėja, įspėjo ieškovą dėl automobilio trūkumų, jog atitinkamai dėl to buvo 1/3 mažesnė parduodamo automobilio kaina bei ieškovas prisiėmė riziką, nepatikrinęs parduodamo automobilio automobilių servise. Tačiau su tokia apeliantės dėstoma pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka šioje nutartyje nurodomų argumentų pagrindu.

11. Visų pirma pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju šalių ginčo santykiai kvalifikuotini kaip pirkimo–pardavimo sutartiniai santykiai, todėl pagal pirkimo - pardavimo sutartinius santykius reglamentuojančias CK XXIII skyriaus teisės normas spręstina ir dėl ginčo šalių tarpusavio įsipareigojimų turinio bei jų nevykdymo pasekmių. CK 6.334 straipsnyje numatyta, kad jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti savo pažeistų teisių gynimo būdų, numatytų CK 6.334 straipsnio atitinkamose dalyse. Nagrinėjamu atveju ieškovas pasirinko CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą teisių gynimo būdą, t. y. kad pardavėja atlygintų pirkėjo išlaidas daikto (automobilio) trūkumams ištaisyti, kai trūkumus įmanoma pašalinti.

12. Pardavėjas, vykdydamas pareigą perduoti daiktą, turi patvirtinti ir daikto kokybę (CK 6.317 straipsnio 2 dalis), parduodamų daiktų kokybė ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Įprasti reikalavimai CK apibrėžiami kaip galimybė parduotą prekę tam tikrą laiką naudoti tam, kam ji paprastai naudojama (CK 6.333 straipsnio 4 dalis). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis).

13. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigą perduoti tinkamą prekę nevykdymo, jeigu įrodo, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tai, jog daiktai neatitinka sutarties ar įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). Paprastai ši teisės norma, sudaranti pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės, taikoma, kai nustatomas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y., kai daikto trūkumai yra akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis. Tačiau konkretaus sandorio aplinkybės gali leisti pripažinti pirkėjo elgesį nerūpestingu (neatsargiu) ir tais atvejais, kai daikto trūkumai nėra labai akivaizdžiai pastebimi, tačiau dėl daikto specifiškumo galėjo būti nustatyti prieš sudarant pirkimo – sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016).

14. Nagrinėjamos bylos atveju pirkėjas įsigijo 13 metų naudotą automobilį, kaip pats paaiškino teismo posėdžio metu, turėdamas tikslą jį naudoti savo dukros, išlaikiusios vairavimo egzaminą, poreikiams, todėl jis pagrįstai tikėjosi, jog parduodamas automobilis bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, jo nereikės remontuoti, su automobiliu bus saugu važinėti ieškovo dukteriai. Prieš sutikdamas pirkti naudotą automobilį, ieškovas apžiūrėjo prekę, vizualiai nustatė, jog automobilis po eismo įvykio, nes matėsi nedideli defektai, pažeidimai. Ieškovas automobilį išbandė, paklausė trečiojo asmens, ar gedimai, kurie matosi vizualiai, yra visi, ir gavęs teigiamą atsakymą, sumokėjo avansą. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, jog jeigu pardavėja būtų aiškiai įvardijusi, jog automobilis suvartoja penkis kartus daugiau alyvos, nei leistina, jis automobilio nebūtų pirkęs. Ieškovas taip pat nurodė, jog trečiasis asmuo negalėjo paaiškinti, kodėl į pirkimo – pardavimo sutartį įrašė transporto priemonės stabdžių sistemos, vairo mechanizmų, pakabos elementų, apšvietimo, saugos sistemų ir dujų išmetimo sistemos trūkumus, kadangi išbandžius transporto priemonę, šie trūkumai nepasitvirtino. Ieškovas nurodė supratęs, jog jau užpildytoje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyti trūkumai yra būtent vizualiai matomi, nes apie jokius kitus trūkumus su trečiuoju asmeniu nesikalbėjo. Teigė, kad trečiasis asmuo patvirtino, jog gedimai, matomi vizualiai, yra visi. Trečiasis asmuo, duodamas paaiškinimus teisme, nurodė, jog ieškovui buvo pateikta pasirašyti standartinė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje jis pažymėjo visus standartinėje sutartyje nurodytus trūkumus, dėl ko juos pažymėjo, negalėjo paaiškinti. Taip pat nurodė, jog įspėjo pirkėją dėl padidėjusios alyvos suvartojimo, dėl to, jog automobilis su trūkumais. Trečiasis asmuo teisme paaiškino, jog automobilis buvo po autoįvykio, įvykusio Šveicarijoje, tačiau parvažiavo į Lietuvą savo eiga, taip pat, jog po autoįvykio automobilis buvo su kosmetiniais defektais.

15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirkėjo žinojimas apie parduodamo daikto trūkumus yra subjektyvus veiksnys, kurį būtų galima konstatuoti iš esmės tik pačiam pirkėjui tai pripažinus. Žinojimas skiriasi nuo negalėjimo nežinoti – t. y. kitos, alternatyvios aplinkybės, sudarančios savarankišką pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės. Pagrindas konstatuoti pirkėjo negalėjimą nežinoti apie parduodamo daikto trūkumus atsiranda, be kita ko, tais atvejais, jei atskleisdamas pirkėjui parduodamo daikto trūkumus pardavėjas veikė taip, kad bet kuris atidus ir rūpestingas asmuo pirkėjo vietoje tokiomis pačiomis aplinkybėmis būtų apie tokius trūkumus sužinojęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-969/2016).

16. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad byloje pateiktais įrodymais atsakovė neįrodė, jog sutarties sudarymo metu ieškovas buvo informuotas apie automobilio variklio būklę, apie didesnį alyvos suvartojimą, konstatavo, jog ieškovui parduotas automobilis neatitiko CK 6.327 straipsnio 1 dalyje, CK 6.333 straipsnio 1 dalyje nurodytų daikto kokybės reikalavimų, taip pat kad pirkėjas apie tai nebuvo informuotas (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokioms pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kadangi, pirma, kaip matyti iš pirkimo-pardavimo sutarties turinio, joje trečiasis asmuo pažymėjo penkis trūkumus, buvusius standartinėje sutarties formoje, nors kodėl juos pažymėjo, paaiškinti negalėjo, ar nurodyti trūkumai iš tiesų egzistavo, nenurodė; antra, trečiasis asmuo su atsakove pirkimo-pardavimo sutartyje taip pat neteisingai nurodė, jog jiems nežinomi eismo įvykiai, kuriuose transporto priemonė buvo apgadinta, nors procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžio metu patvirtino, jog apie eismo įvykį informavo pirkėją; trečia, pirkimo pardavimo sutartyje apskritai nėra nurodyti buvę parduodamo daikto defektai, kuriuos pirkėjas, apžiūrinėdamas transporto priemonę, matė vizualiai. Šie pirkimo-pardavimo sutartyje esantys neatitikimai verčia abejoti pardavėjo sąžiningumu bei tuo, ar tikrai pirkėjui buvo atskleista visa reikalinga informacija apie parduodamą prekę, tame tarpe informacija apie perteklinį variklio alyvos suvartojimą bei variklio būklę.

17. Tuo atveju, kai pirkėjas negalėjo žinoti apie parduodamo naudoto daikto trūkumus ir šie nebuvo tokie akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo, pardavėjas, garantuodamas parduodamo naudoto daikto kokybę, yra atsakingas ir už šio daikto paslėptus trūkumus, jei parduoto naudoto daikto negalima naudoti pagal paskirtį ir jis neatitinka tokio daikto kokybės savybių (CK 6.333 straipsnio 2 dalis). Parduodamo naudoto daikto neatitikimai turi būti nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu jie paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis).

18. Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad ieškovo įsigytas naudotas automobilis neatitiko kokybės, turėjo paslėptus trūkumus buvo sužinota praėjus beveik mėnesiui laiko nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad jis nebuvo galimas naudoti pagal paskirtį, nepatiriant dėl to papildomų išlaidų. Esant tokioms aplinkybėms nepakanka vien konstatuoti fakto, kad automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra ir automobilis pripažintas tinkamu eksploatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2003).

19. Apeliantų argumentas, kad pirkėjas galėjo patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę specializuotame servise, o to neatlikęs, prisiėmė riziką už įgyto daikto trūkumus, yra nepagrįstas, kadangi, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ieškovas, nei įstatymas, nei pirkimo–pardavimo sutartis nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas (CK 6.337 straipsnis), todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę (CK 6.328 straipsnis). Tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018).

20. Nagrinėjamu atveju ieškovui išbandžius perkamą transporto priemonę ir nekilus abejonių dėl daikto kokybės, nes apie variklio gedimą jis nebuvo tinkamai informuotas, o toks gedimas vizualiai nesimato, konstatuotina, jog pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie perkamo daikto neatitikimą kokybės reikalavimams, t. y. kad daiktas suvartoja ženkliai daugiau alyvos nei gamintojo nustatyta norma.

21. Atsakovės ir trečiojo asmens nurodomus argumentus, kad automobilis dėl jo trūkumų buvo parduodamas ženkliai mažesne kaina pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip nesusijusius priežastiniu ryšiu, nes byloje nebuvo nustatyta ir įrodyta, jog pirkdamas automobilį ieškovas buvo tinkamai informuotas apie mažesnės perkamo automobilio kainos ir vėliau išaiškėjusio variklio defekto ryšį, juolab, kad į bylą nebuvo pateiktas skelbimas iš internetinio puslapio apie parduodamą automobilį, iš kurio turinio būtų galima spręsti, kokie automobilio defektai jame buvo nurodyti ir ar nurodyti defektai įtakojo parduodamo daikto kainą.

23. Su tokiais apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi teismas, vertindamas įrodymus, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016).

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vertino visus byloje esančius įrodymus. Aplinkybė, jog kurie nors įrodymai nebuvo sprendime aptarti, nesudaro pagrindo teigti priešingai.

25. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog į bylą pateikti įrodymai buvo pakankami susiformuoti pagrįstam pirmosios instancijos teismo įsitikinimui dėl ginčo baigties, kadangi, pirma, variklio gedimą ir perteklinį variklio alyvos suvartojimą nustatė specializuota įmonė, kuri, beje, visą laiką atlikinėjo ginčo automobilio techninę priežiūrą. Antra, apeliantai neįrodė, jog automobiliui atlikta diagnostika buvo atlikta netinkamai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Faktas, jog dokumentuose nurodoma automobilio rida yra prieštaringa, t. y. tokia pati kaip UAB „Autojuta“ dokumentuose, nors ieškovas automobiliu išvažiavo iš UAB „Autojuta“, juo atvyko pas meistrą M. A. į dirbtuves, nesudaro pakankamo pagrindo abejoti atliktos diagnostikos rezultatais, juolab, kad pats trečiasis asmuo, duodamas paaiškinimus teisme, nurodė, jog pirkimo-pardavimo sutartyje nurodė didesnę automobilio ridą, nei buvo (+-100 km), kas galėjo įtakoti automobilio ridos teisingumą. Ketvirta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė atsakovės pateiktu dirbtinio intelekto atsakymu dėl alyvos suvartojimo priežasčių, kadangi ne tik užklausa buvo suformuluota tendencingai, apibrėžiant galimus atsakymo variantus, bet ir nebuvo pateikti naudoti informaciniai šaltiniai, kuriais remiantis dirbtinis intelektas pateikė atsakymą. Penkta, atsakovės pateiktas UAB „MD EXPERTS“ raštas, kuriuo kritikuojamas UAB „Autojuta“ defektinis aktas, nurodant, jog išvada netiksli, nurodant alyvos lygio mažėjimo galimas priežastis bei automobilio eksploatavimo bei vairavimo stiliaus galimą įtaką alyvos suvartojimui, taip pat šį raštą surašiusio D. G. apklausa teismo posėdžio metu nepaneigia defektinio akto, diagnostikos protokolo duomenų teisingumo, kadangi liudytoju apklaustas D. G., ruošdamas raštą, rėmėsi tik savo asmenine, kaip 16 m. automobilių servisui vadovaujančio specialisto patirtimi, jis neapžiūrėjo paties ginčo automobilio bei negalėjo teismui nurodyti, kokiais teisės aktais remiantis padarė rašte dėstomas išvadas. Šešta, variklio remontą atlikęs ir byloje apklaustas M. A. ginčo automobilį apžiūrėjo, nustatė defektus, išsamiai paaiškino, koks turi būti variklio alyvos leistinas suvartojimas bei detaliai atsakė į visus klausimus, susijusius su sąskaitoje faktūroje Nr. AVA-00140 atliktais darbais. Septinta, automobilį remontavęs M. A. taip pat nurodė, jog jam ardant automobilį, jis nustatė, jog tai jau buvo daryta anksčiau, nes tam tikros detalės buvo pakeistos neoriginaliomis, kas leidžia daryti išvadą, jog didesnis alyvos suvartojimas dėl variklio defektų jau egzistavo anksčiau ir tai be abejo turėti žinoti pardavėja, nes automobilio techninę priežiūrą vykdė UAB „Autojuta“.

26. Taigi, nurodytos aplinkybės pagrindžia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, padarė nešališkas ir teisingas išvadas, jog ieškovui parduotas automobilis neatitiko CK 6.327 straipsnio 1 dalyje, CK 6.333 straipsnio 1 dalyje nurodytų daikto kokybės reikalavimų, pirkėjas apie tai nebuvo informuotas, ieškovas dėl tokio neatitikimo turėjo nuostolių, siekdamas techniškai sutaisyti automobilį, todėl pagrįstai ieškovo ieškinį tenkino.

28. Apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos analogiškose bylose, o būtent nuo civilinės bylos Nr. e2-2746-841/2022, nagrinėtos Šiaulių apylinkės teisme, yra nepagrįsti, kadangi šios ir cituojamos bylų faktinės aplinkybės nesutampa. Svarbu pabrėžti, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečioje byloje nustatytas bylos faktines aplinkybes ir įvertinęs joms pagrįsti pateiktus įrodymus.

29. Apeliantų argumentai, susiję su tuo, jog pats pirkėjas savo veiksmais (vairavimo stiliumi) galėjo padidinti variklio alyvos suvartojimą, atmestini kaip nepagrįsti, neįrodyti, deklaratyvūs, juos paneigia liudytojo M. A. paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu.

30. Apeliantų nurodomas teismo šališkumas, pasireiškęs ieškovo nesavalaikiai teiktų dokumentų priėmimu, nesuteikiant atsakovei galimybės į juos atsikirsti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikytinas procesinio pobūdžio pažeidimu, neturėjusiu įtakos teisingo sprendimo priėmimui. Kiti apeliantų nurodomi galimi teismo šališkumo pavyzdžiai negali būti vertinami kaip teisėjo šališkumas, nes pareigos bausti už tam tikrų veiksmų neatlikimą teismas neturi, tai yra teismo diskrecijos teisė.

31. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, jog šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, jog buvo šališkas. Apeliantai, nesutikdami su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsakovė bei trečiasis asmuo iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia atsakovės ir trečiojo asmens nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais bei visa bylos medžiaga.

32. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl procesinės bylos baigties

33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinių skundų argumentus, išanalizavęs faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

34. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

35. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, atsakovei ir trečiajam asmeniui, prisidėjusiam prie apeliacinio skundo, patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Nagrinėjamu atveju ieškovas turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

36. Ieškovas pateikė įrodymus, jog patyrė 3000 Eur išlaidų, pagrindžiančių jo apeliacinės instancijos teisme turėtas išlaidas, t. y. 400 Eur už atsakovės apeliacinio skundo analizę ir 2600 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą.

37. Kadangi dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė, kaip ir susipažinimas su dokumentu ar byla negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016), nes šios paslaugos yra kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų rengimu, sudėtinė dalis, todėl pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas. Atsižvelgiant į nurodytą, ieškovui iš atsakovės priteistina 2600 Eur bylinėjimosi išlaidų suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovės G. Ū. bei trečiojo asmens R. Ū., prisidėjusio prie apeliacinio skundo, apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui M. Š. iš atsakovės G. Ū. 2600 Eur (du tūkstančius šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.