Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Visvaldo Kazakiūno, Dainiaus Rinkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. R. patikslintą ieškinį atsakovei L. P., tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų S. F., Sodininkų bendrija (duomenys neskelbtini), VĮ „Registrų centras“, institucijos teikiančios išvadą Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos dėl nuosavybės teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė M. R. kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti V. F. nuosavybės teisę į: gyvenamąjį sodo namą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priestatais (pastogės patalpos, veranda), - pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), - ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lauko virtuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus (duomenys neskelbtini), esančius atsakovės L. P. žemės sklype Nr. 54, kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini)“; 2) pripažinti V. F. teisę VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, atlikti V. F. vardu nuosavybės teisės teisinę registraciją nekilnojamųjų daiktų: gyvenamąjį sodo namą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priestatais (pastogės patalpos, veranda), pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lauko virtuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius atsakovės L. P. žemės sklype Nr. 54, kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini) be atsakovės sutikimo.

2. Ieškovė nurodė, kad po ieškovės ir atsakovės tėvo V. F. mirties (2021 m.), tarp jų kilo ginčas dėl žemės sklype Nr. 54 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Žemės sklypas Nr. 54 ),(toliau - SB (duomenys neskelbtini)) esančių tėvų sodo namo su veranda, su mansarda bei su rūsiu, pastatytais 1986-1989 m. bei šiltnamiu, pastatytu 1981 m., ūkinio pastato, garažo, pastatytais 1994 m. (toliau - Sodo pastatai) registracijos VĮ „Registrų centras“. Atsakovė žinodama faktines aplinkybes, susijusias su sodo pastatais bei žemės sklypo Nr. 54 įsigijimu iki šiol geranoriškai neduoda sutikimo nei savo motinai S. F., nei ieškovei – sesei įregistruoti VĮ „Registrų centre“ tėvų šeimos turto - sodo pastatų, esančių žemės sklype Nr. 54, kuriuos šalių tėvai pastatė būdami santuokoje. 1987 m. lapkričio 25 d. išduotoje techninės apskaitos byloje Nr. 25074 yra nurodytas ir nekilnojamojo turto registro numeris Nr. (duomenys neskelbtini), ir turto unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), bet šiuo metu VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje minėtas nekilnojamasis turtas, nėra užfiksuotas.

3. Šalių tėvo V. F. minėtų Sodo pastatų statybą žemės sklype Nr. 54, patvirtina jo surinkti tuo metu ir išlikę statybinių medžiagų pirkimo-pardavimo kvitai bei kita dokumentacija, susijusi su sodo pastatų statyba; pagal turimus dokumentus įrodymų dėl savavališkos sodo pastatų statybos fakto nėra. Pagal bylos rašytinius įrodymus, šalių tėvai kolektyviniame sode - žemės sklype Nr. 54 statydami sodo namą, ūkinį pastatą ir šiltnamį turėjo statybos leidimą, Valstybinio statybos reikalų komiteto patvirtintus projektus, pagal 1987 m. lapkričio 25 d. techninės apskaitos bylą Nr. 25074 sodo namo, ūkinio pastato, šiltnamio užstatytas plotas neviršijo leistino ploto, todėl tokio ploto pastatus šalių tėvai pastatyti galėjo. Nurodytų aplinkybių pagrindu pripažintina aplinkybė, kad šalių tėvai, o būtent V. F. įgyjant kolektyviniame sode - žemės sklypą Nr. 54 turėjo teises jame statyti sodo namą bei daryti jo rekonstrukciją, statyti ūkinius pastatus, šiltnamį, todėl šie statiniai žemės sklype Nr. 54 pastatyti nesavavališkai, o pastatyti teisėtais pagrindais ir nėra laikomi laikinais statiniais.

4. Kadangi, kad žemės sklype Nr. 54 pastatyti sodo pastatai yra šalių tėvų šeimos turtas įgytas santuokos metu, todėl 1/2 minėto turto priklauso šalių motinai S. F. bei 1/2 – šalių tėvui V. F.. 2018 m. šalių tėvas V. F. kreipėsi į VĮ “Registrų centras“ dėl informacijos suteikimo ir gavęs užsakytą iš VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą apie turimą turtą sužinojo, kad jo vardu neįregistruotas nei žemės sklypas Nr. 54, nei sodo pastatai. Pasikalbėjus su atsakove paaiškėjo, kad pagal 2000 m. gegužės 4 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį Nr. P41/2000-0245, žemės sklypas Nr. 54, kuriame nuo senų laikų, t.y. nuo 1986 m. yra pastatyti tėvų šeimos sodo pastatai yra registruotas jo dukros – atsakovės L. P. vardu. Dėl šalių tėvo ligos ir gydymosi ligoninėje bei dėl motinos gydymosi ligoninėje dėl lengvo kūno sužalojimo padaryto autoavarijos metu, šalių tėvas negalėdamas savarankiškai užbaigti išpirkimo procedūros, pasitikėdamas atsakove, paprašė jos užsakyti notaro paslaugas bei davė šeimos pinigus, kad ji padengtų likusią piniginę sumą, susijusią su Žemės sklypo Nr. 54 išpirkimu.

5. Atsakovė tuo metu elgėsi nesąžiningai tėvų atžvilgiu, nes žinodama, kad tėvas visada norėjo, kad minėtas žemės sklypas Nr. 54 su Sodo statiniais būtų įforminti jo vardu, kaip jo šeimos turtas, tuomet užsakė pas notarą jai naudingą sandorį, t.y. vietoj įgaliojimo sudarymo, užsakė sutikimą. Prieš sandorio užsakymą ir po sandorio sudarymo atsakovė nepaaiškino tėvui minėto sandorio pasekmių ir jis po minėtų faktinių aplinkybių sužinojimo iki pat mirties bandė su ja susitarti bei prašė jos leidimo įregistruoti minėtame žemės sklype sodo pastatus, bet atsakovė atmetė jo prašymą. Šalių tėvas dėl savo amžiaus ir teisinių žinių trūkumo negalėjo žinoti ir nežinojo, kad po minėto sandorio atsakovė taps minėto žemės sklypo Nr. 54 savininke, kadangi jis nesuprato ir supainiojo sutikimo ir įgaliojimo sąvokas. Atsakovė pagal 2000 m. balandžio 12 d. notariškai patvirtintą sutikimą ir 2000 m. gegužės 4 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties Nr. P41/2000-0245 pagrindu už tėvų šeimos pinigus įsigijo žemės sklypą Nr. 54. be sodo pastatų, o tai neatitinka tikrovės, nes pastatai sklype stovėjo nuo senų laikų. Tuo metu atsakovė dėl savo sunkios materialinės padėties neturėjo ir negalėjo turėti pinigų, nes tėvai pastoviai jai teikė materialinę pagalbą.

6. Žemės sklypas Nr.54 , tiek jame esantys sodo pastatai buvo suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai iki Civilinio kodekso (2001 m. liepos 1 d.) įsigaliojimo. Sodo pastatai viešame registre nėra įregistruoti. Sodo pastatai buvo pastatyti žemės sklype Nr.54, kuris statybų momentu priklausė šalių tėvui V. F.. Žemės sklypas Nr.54 buvo suformuotas bei perleistas atsakovei iki Civilinio kodekso (2001 m. liepos 1 d.) įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, kad sodo pastatai ir žemės sklypas Nr.54 priklausė tam pačiam savininkui šalių tėvui V. F., todėl LR CK 4.40 straipsnio 1 dalies norma ginčo teisiniams santykiams netaikytina, kadangi 1964 m. Civiliniame kodekse nebuvo įstatymo normos, kurioje būtų nustatyta, kad kartu su žemės sklypu nuosavybėn pereina ir ant jo esantys pastatai. Ginčo sodo pastatai nėra priklausančio žemės sklypo Nr.54 priklausiniai, jie yra atskiri nekilnojamojo turto objektai.

7. Atsakovės tėvas V. F. pastoviai (iki mirties) apmokėdavo už atsakovę - dukrą visus mokesčius SB (duomenys neskelbtini), taip pat apmokėdavo jos vardu susidariusias skolas kaip SB (duomenys neskelbtini) nario, jos vardu sudarė ir pasirašė elektros energijos pirkimo - pardavimo sutartį, objekto prisijungimo prie elektros tinklo nuosavybės aktą bei apmokėjo visas išlaidas, susijusias su minėtu prisijungimu, taip pat finansiškai prisidėjo prie gręžinio (duomenys neskelbtini) įrengimo, sumokėjęs 2200 Lt ir iki mirties prižiūrėjo žemės sklypą Nr. 54 bei jame esančius sodo pastatus.

8. 2018 m. šalių tėvas keletą kartų kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ su argumentuotu prašymu ir rašytiniais įrodymai dėl sodo pastatų registracijos žemės sklype Nr. 54, tačiau 2018 balandžio 24 d. Nr. VILKS-1519 VĮ „Registrų centras“ sprendimu buvo atsisakyta įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, nes 1987 m. lapkričio 25 d. minėto nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka galiojančių teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, 2018 m. lapkričio 28 d. kadastrinių matavimų byla buvo sudaryta bei registruota Nr. 1095767535 ir šalių tėvas vėl kreipėsi į Nekilnojamojo turto registrą su prašymu įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus sklype, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovei, todėl buvo reikalingas atsakovės sutikimas. Šalių tėvas dėl blogos sveikatos būklės ir ligos COVID 19 susirgimo nespėjo užbaigti proceso, susijusio su sodo pastatų registracija bei pateikti teismui ieškinio dėl nuosavybės teisių gynimo, nes 2021 m. balandžio 4 d. staiga mirė.

9. Šalių tėvas 2018 m. gegužės 21 d. Vilniaus m. 26 - ame notarų biure sudarė testamentą, pagal kurį visą jam nuosavybės teise priklausantį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, taip pat visas turtines ir neturtines teises, pinigines lėšas paliko dukrai – ieškovei. 2021 m. rugpjūčio 13 d. ieškovei buvo išduotas Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas. Kadangi žemės sklype Nr. 54, esantys sodo pastatai nėra įregistruoti nekilnojamojo turto registre, todėl ieškovei nėra galimybės jų paveldėti po tėvo mirties, o šalių motinai neįmanoma įregistruoti VĮ „Registrų centre“ minėtų šeimos sodo pastatų. Atsakovė šių nekilnojamųjų daiktų - sodo pastatus nuosavybės teise neįgijo, finansiškai neprisidėjo prie jų statybos, jų niekada nevaldė, negyveno, mokesčių (duomenys neskelbtini) nemokėjo, šio turto neįgijo nei paveldėjimo nei turto pardavimo būdu, taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad kartu su žemės sklypu Nr. 54 atsakovei atiteko ir ant žemės sklypo esantys sodo pastatai. Pagal bylos rašytinius įrodymus akivaizdu, kad minėtų sodo pastatų realūs savininkai yra šalių tėvai.

10. Atsakovė L. P. atsiliepimu į patikslintą ieškinį su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

11. Nurodė, kad viena iš būtinųjų sąlygų, kuri turi būti įvykdyta tam, kad būtų galima teismine tvarka pripažinti statinių valdymo nuosavybės teise faktą, yra ta, kad teismas iš byloje pateiktų dokumentų turi nustatyti, kad egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Taip pat teismas turi nustatyti, kad statiniai buvo sukurti ir įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad ieškovė negalėjo gauti ar yra sunaikinti dokumentai, patvirtinantys V. F. statinių valdymo nuosavybės teisę. Priešingai, ieškovė pati patvirtina, kad visus dokumentus, patvirtinančius V. F. nuosavybės teisę į statinius, esančius atsakovės žemės sklype, ji turi.

12. Atsakovė pažymėjo, kad nustatant V. F. nuosavybės teisę į statinius, svarbu nustatyti, ar pagal statybos metu galiojusį teisinį reguliavimą jis turėjo teisę statyti šiuos statinius. Neteisėtas daikto sukūrimas negali suteikti nuosavybės teisių į jį. Prie ieškinio nėra pateiktų statinių (kiekvieno iš jų) statybą leidžiančių dokumentų (atitinkamų leidimų), taip pat nėra dokumentų, patvirtinančių statybos, atliktos laikantis teisės aktų reikalavimus, tinkamą užbaigimą, taip pat nėra pateiktas ir atsakovės, kaip žemės sklypo savininkės sutikimas, kuris yra būtinas šių statinių statybai ir jų registravimui jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Jokių leidimų, kuriais V. F. yra leidžiama statyti sodo pastatą ir kitus statinius prie ieškinio nėra pateikta. Tik byloje esant atitinkamai Statybų inspekcijos išvadai, patvirtinančiai, kad ieškovės pateikti dokumentai yra pakankami ir įrodantys faktą, kad statiniai buvo pastatyti teisėtai ir tai nėra savavališka statyba, teismas galėtų konstatuoti, kad nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas įstatymų nustatyta tvarka. Vertinant ieškovės byloje pateiktus dokumentus, akivaizdu, kad statiniai yra pastatyti savavališkai, neteisėtai, svetimame žemės sklype, nesilaikant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, neturint statybą leidžiančių dokumentų. Dėl to nėra įgyvendinama ir antroji, teisės aktuose nustatyta būtinoji sąlyga statinių valdymo nuosavybės teisei nustatyti.

13. Atsakovės vertinimu, civilinės apyvartos objektu gali būti tik tas statinys, kuris yra teisėtai sukurtas ir teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, nė vienas iš statinių nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamasis daiktas. Teisės aktuose įtvirtintas griežtas reikalavimas, numatantis, kad nuosavybės teisių įregistravimas negalimas, kol nėra tinkamai atlikta pačio nekilnojamojo daikto teisinė registracija. Teismų praktikos analizė leidžia daryti išvadą, kad teismai, nagrinėdami tokio pobūdžio bylas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reikalavimu, t.y. nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas.

14. Jeigu teismas visgi pripažintų V. F. nuosavybės teisę į neteisėtus statinius, neabejotinai būtų pažeistos atsakovės, kaip teisėtos žemės sklypo, kuriame yra neteisėti statiniai, savininkės nuosavybės teisės. Atsakovė, kaip žemės sklypo savininkė, niekada nėra davusi sutikimo nei tokių statinių statybai, nei jų teisinei registracijai, ir su tuo niekada nesutiko. Atsakovė, kaip žemės sklypo savininkė, norėdama pašalinti jos nuosavybės teisės pažeidimus, bus priversta kreiptis į teismą su negatoriniu ieškiniu, reikalaudama nugriauti neteisėtai ir be jos sutikimo jai priklausančiame žemės sklype pastatytus statinius.

15. Trečiasis asmuo S. F. su ieškiniu nesutiko. Parodė, kad ieškovė neturi teisės į statinius sodininkų bendrijoje. Tai, ką ieškovė kalba apie tėvą yra netiesa, nes ji darė jam įtaką. Bendrijoje statinius statė darbininkai, kuriems ji mokėjo pinigus, padėjo žentas, ieškovės pirmas vyras. Tie statiniai su gyvenamuoju namu buvo statomi visai šeimai. Jos vyras neišsipirko to sklypo, nes buvo avarija ir jos vyras dalyvavo muštynėse ir vyras bijojo, kad tą sklypą iš jo atims ir todėl jis sutiko, kad sklypą pirktų atsakovė, tuo metu statiniai sklype jau buvo. Tą sklypą atsakovė pirko iš valstybės, nepamena, kas už tai mokėjo. Ji pati sodo namelyje nesilanko, nes yra sergantis žmogus. Ji nelaiko, kad šitas sklypas su statiniais yra jų bendra nuosavybė. Ji su sutuoktiniu sutiko, kad sodas liktų atsakovei, o butas ieškovei. Nežino ar jos vyras turėjo leidimus statinių statybai, nepamena. Jos vyras namo projekto nerodė. Kaip perleido atsakovei sklypą, turėjo omenyje ir kad visi pastatai būtų atsakovei kaip savininkei. Jie su vyru nežinojo, kad reikėjo įregistruoti pastatus.

16. Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nuo 2000 m. gegužės 4 d. nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą įregistruota L. P.. Nekilnojamojo turto registre sodo pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lauko virtuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau bendrai statiniai) ir nuosavybės teisės į juos neįregistruotos, statinių, kaip nekilnojamųjų daiktų, statusas formuojamas (šį statusą nekilnojamieji daiktai įgyja, kai matininkas prieš pradėdamas rengti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų bylą, pateikia prašymą Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui dėl unikalių numerių nekilnojamiesiems daiktams suteikimo). Pažymėjo, kad Registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis arba panaikindamas (pakeisdamas) esamus, neturi teisės daryti savarankiškų išvadų, aiškindamas arba interpretuodamas pateiktų dokumentų turinį. Jis nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės, jos turinio. Pažymėjo, kad teismo sprendimas, kuriuo bus tenkinamas ar atmetamas ieškovės ieškinys, jokios tiesioginės įtakos Registrų centro teisėms ir pareigoms neturės, kadangi teismo sprendimas yra dokumentas, kurio pagrindu Nekilnojamojo turto registre yra įregistruojamos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą ir įrašomi bei pakeičiami nekilnojamojo daikto kadastro duomenys Nekilnojamojo turto kadastre. Registrų centrui nesuteikta teisė spręsti statybos teisėtumo klausimų, todėl šiuo atveju teismas turės įvertinti, ar statiniai pastatyti teisėtai ir ar V. F. buvo statinių statytojas.

17. Išvadą teikianti institucija Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo (Registro Nr. 41/20458) duomenimis, ginčo žemės sklypas nuosavybės teise priklauso atsakovei L. P.. Pažymėjo, kad yra pateikti visi reikiami dokumentai patvirtinantys, jog atsakovė išpirko ginčo žemės sklypą. Paaiškino, kad valstybinės žemės pirkimo - pardavimo procedūros buvo atliktos pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir nei m. balandžio 17 d. VAVA įsakymas Nr. 1276-41 „Dėl sodo pardavimo Vilniaus rajone pil. L. P.“, nei 2000 m. gegužės 4 d. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis Nr. P41/2000-0245 nebuvo nuginčyti ir šiuo metu yra galiojantys.

18. Išvadą teikianti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė išvadą kurioje nurodė, kad įvertinus ginčui aktualų statybos teisinį reglamentavimą, manytina, jog nagrinėjamu atveju, žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), pastatytiems Statiniams statybą leidžiantys dokumentai nėra privalomi, kadangi ginčo statiniai, pagal STR 1.01.03:2017 antrojo skirsnio 2 lentelės 4 punktą, priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams, o ginčo žemės sklypas, pagal NTR išrašą nepatenka į teritorijas, išvardytas Reglamento 3 priedo 1.1 papunktyje.

19. Trečiasis asmuo Sodininkų bendrija (duomenys neskelbtini) atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu sutinka.

20. Paaiškino, kad ieškinys yra pagrįstas, nes jame išdėstytos faktinės aplinkybės atitinka tikrovę bei patvirtintos bylos rašytiniais įrodymais. Patvirtino, kad šalių tėvas V. F. buvo SB (duomenys neskelbtini) narys nuo (duomenys neskelbtini) ir, kad jam suteiktame žemės sklype Nr. 54 statiniai pastatyti iki 1991 m. liepos 25 dienos, todėl išdavė V. F. pažymą Nr. 42 pagal jo 2018 m. gruodžio 20 d. prašymą, kad jis galėtų įteisinti VĮ “Registrų centras“ seniai pastatytus savo Žemės sklype Nr. 54 Sodo pastatus. SB (duomenys neskelbtini) taip pat patvirtina, kad 1983 m. šalių tėvas būdamas (duomenys neskelbtini) nariu, norėdamas žemės sklype Nr. 54 statyti sodo namą, pateikė SB (duomenys neskelbtini) valdybai pareiškimą dėl statybos leidimo išdavimo ir gavęs teigiamą atsakymą pradėjo pagal tipinį projektą statyti sodo namą, ūkinį pastatą bei šiltnamį kaip dauguma SB (duomenys neskelbtini) narių tuo metu bei po to teisėtai atliko sodo namo rekonstrukciją. Trečiojo asmens vertinimu, ieškinyje yra pagrįstai nurodyta, kad šalių tėvas išreiškė savo valią ir siekė įsigyti jam suteiktą žemės sklypą Nr. 54, nes laiku kreipėsi į kompetentingas institucijas ir atliko būtinas procedūras įsigyti nuosavybės teise jam paskirtą žemės sklypą bei sumokėjo pirminį žemės sklypo išpirkimo iš valstybės įnašą, tačiau dėl ligos negalėjo įvykdyti savo funkcijų ir numatytų veiksmų, dėl ko pasitikėjo savo dukra atsakove, kad ji už jį užbaigs žemės sklypo Nr. 54 išpirkimo iš valstybės procedūrą. SB (duomenys neskelbtini) nariams, kurie nuo senų laikų pažinojo V. F. yra žinoma: kad jis nuo 1983 m. iki mirties gyveno pastatytame 1987 metais Sodo name pastatytame žemės sklype Nr. 54 bei juo rūpinosi, prižiūrėjo šiltnamį ir kitus pastatytus ūkinius pastatus, taip pat prižiūrėjo ir naudojosi žemės sklypu Nr. 54, iki mirties aktyviai dalyvavo SB (duomenys neskelbtini)veikloje, susirinkimuose, bendros teritorijos tvarkyme, finansiškai prisidėjo prie gręžinio įrengimo, iki mirties nepertraukiamai, sąžiningai mokėjo įmokas bei rinkliavas SB (duomenys neskelbtini) bendrijai, nepaisant to, kad paskutiniais metais sąskaitos ateidavo atsakovės – dukros vardu. Tuo tarpu atsakovė mokesčių iki šiol nemoka ir yra susidaręs įsiskolinimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

21. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino V. F. nuosavybės teisę į gyvenamąjį sodo namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiu, su priestatais (pastogės patalpos, veranda), esančius atsakovės L. P., a.k. (duomenys neskelbtini) žemės sklype Nr. 54, kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro numeris Nr. (duomenys neskelbtini). Pripažino V. F., a.k. (duomenys neskelbtini) teisę VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, atlikti V. F. vardu nuosavybės teisės teisinę registraciją į gyvenamąjį sodo namą, unikalus Nr(duomenys neskelbtini), su rūsiu, su priestatais (pastogės patalpos, veranda), esančius atsakovės L. P. žemės sklype Nr. 54, kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini) be atsakovės L. P. sutikimo. Priteisė ieškovei M. R. iš atsakovės L. P. 92,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje patikslintą ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės M. R. valstybei 108,93 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteisė iš atsakovės L. P. valstybei 21,78 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą dėl statinių, pastatų ir kitų statinių sukūrimo ir įteisinimo tvarkos, kuri buvo griežtai reglamentuota, taip pat remdamasis šalių ir liudytojų parodymais bei vadovaudamasis įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis normomis konstatavo, kad sodo namo statytoju buvo šalių tėvas V. F.. Teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad V. F. pastatytas (duomenys neskelbtini) esantis sodo pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiu, pastogės patalpomis (mansarda) ir veranda, atitiko jų statybos metu 1986-1988 m. galiojusių įstatymų keliamus reikalavimus sodo namo statyboms. Pažymėjo, kad tai patvirtina sodo namo rekonstrukcijos projektas, prašymas išduoti leidimą statyboms, leidimas vykdyti rekonstrukciją, atlikta sodo namo inventorizacija, 1988 m. kovo 5 d. patvirtintas Vilniaus rajono VK pirmininko aktas valstybiniam kolektyvinio sodo namo priėmimui, iš kurio matyti kad sodo namas buvo priimtas eksploatacijon. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas ieškinį dalyje dėl pripažinimo V. F. nuosavybės teisių į sodo pastatą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiu, pastogės patalpomis (mansarda) ir veranda, esančių (duomenys neskelbtini) tenkino.

23. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad V. F. pastatyti: pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1989 m. statybos; sandėlis-pagalbinio ūkio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1988 m. statybos, buvo pastatyti laikantis tuo metu nustatytos tvarkos tokiems statiniams statyti. Atkreipė dėmesį, kad 1988 m. kovo 5 d. Vilniaus rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas patvirtino valstybiniam kolektyvinio sodo namo priėmimo aktą, kurį pasirašė valstybinės komisijos pirmininkas bei jos nariai, kurie nutarė priimti eksploatacijon tik sodo namą, jokių duomenų kad eksploatacijon buvo priimti kiti statiniai akte nenurodyta. Be to, atsakovei pripažįstant, kad visi ieškinyje nurodyti neįregistruoti ginčo pastatai, statiniai yra išlikę jai priklausančiame žemės sklype, tačiau ginčijant visų ginčo pastatų, statinių statybos teisėtumą, t.y. kad V. F. ginčo pastatus pastatė savavališkai, ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų ir iš viso neįrodinėjo, kad V. F. pastatyti statiniai, 1994-1995 metais - lauko virtuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlis-pagalbinio ūkio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys tame pačiame žemės sklype buvo pastatyti teisėtai, turint leidimą bei vadovaujantis jų statybų metu galiojančiais įstatymais ir poįstatyminiais aktais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos išvada, kurioje vadovaudamasi Statybos įstatymo ir poįstatyminių aktų, galiojusiomis 2017-2018 metais redakcijomis, o ne statinių statybos metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, nurodė, kad ginčo statiniams nėra privalomi statybą leidžiantys dokumentai, negali būti pagrindas padaryti išvadą, kad ieškinyje nurodyti apart sodo namo, statiniai buvo pastatyti teisėtai. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį dalyje dėl pripažinimo V. F. nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini)., esančius pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį – pagalbinio ūkio, unikalus Nr(duomenys neskelbtini), lauko virtuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį-pagalbinio ūkio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

24. Teismas tenkino ieškinį dalyje dėl reikalavimo pripažinti V. F. teisę atlikti V. F. vardu sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiu, pastogės patalpomis (mansarda) ir veranda, esančių atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją VĮ „Registro centras“ be atsakovės sutikimo.

25. Pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad atsakovė neteisėtai įgijo iš valstybės žemės sklypą Nr.54 SB (duomenys neskelbtini), kuris buvo skirtas atsakovės tėvui, motyvuodamas tuo, kad atsakovei minėtas žemės sklypas buvo parduotas tuomet vadovaujantis Žemės įstatymo, Žemės reformos įstatymo, LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr.260 „Dėl naudojamų valstybinių žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad 2000 m. gegužės 4 d. sutartis dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo Nr. P41/2000-0245 nebuvo ir nėra nuginčyta, yra galiojanti. Jokių reikalavimų dėl šio sandorio nuginčijimo ieškovė nereiškė. Taip pat atkreipė dėmesį, kad V. F. 2000 m. balandžio 12 d. sutikimu, patvirtintu Vilniaus rajono notarų biuro notarės L. Š. (registro Nr. 1-31/2), sutiko, kad atsakovė iš valstybės išsipirktų jam skirtą sodo sklypą, šis sutikimas taip pat nėra ir nebuvo ginčijamas.

26. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės argumentus, kad atsakovei įsigijus 2000 m. gegužės 4 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi žemės sklypą, nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius ginčo pastatus CK 6.395 str. 1 d. pagrindu perėjo atsakovei. Pažymėjo, kad šiuo atveju CK 4.40 straipsnį reikia taikyti atsižvelgiant į Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 31 straipsnyje nustatyta, kad iki Civilinio kodekso įsigaliojimo dienos ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo žemės priklausiniais, jeigu galioję įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita. Pažymėjo, kad atsakovė žemės sklypą įsigijo 2000 m. gegužės 4 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi, t. y. iki Civilinio kodekso (2001 m. liepos 1 d.) įsigaliojimo, todėl nurodyta CK 4.40 straipsnio 1 dalies norma nagrinėjamu atveju netaikytina.

27. Pirmosios instancijos teismo sprendė, kad pripažinus V. F. nuosavybės teisę į aukščiau nurodytą sodo namą, atsakovės kaip žemės sklypo savininkės teisės nebus pažeistos, kadangi atsakovė įsigydama žemės sklypą žinojo, kad žemės sklypas buvo skirtas jos tėvui, kad žemės sklype yra pastatytas sodo pastatas, kuris, kaip patvirtino atsakovė ir šiai dienai yra žemės sklype. Pažymėjo, jog nors atsakovė juo naudojasi, gyvena vasaros metu, moka mokesčius, tačiau jokių veiksmų įteisinti sodo namą nesiėmė, vadinasi tokia situacija atsakovę tenkino. Teismo vertinimu, atsakovės nurodyti argumentai, kad sodo pastatas negali būti nuosavybės teisės objektu, nes nėra suformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas, neturi jokios reikšmės, ieškovei įrodžius V. F. pastatyto ginčo sodo namo teisėtumą CK 4.47 str.4 p.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

28. Atsakovė L. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Skundžiamas sprendimas apriboja atsakovės, kaip žemės sklypo savininkės, teisę naudotis žemės sklypu. Šiuo atveju skundžiamą sprendimą teismas priėmė nevisapusiškai įvertinęs pateiktus įrodymus, remdamasis galima tikimybe, kad gyvenamojo namo statyba buvo teisėta, nors ieškovės pateikti įrodymai niekaip nepagrindžia gyvenamojo namo statybos teisėtumo. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė įrodė gyvenamojo namo statybos teisėtumą ir kad gyvenamasis namas yra pastatytas teisėtai. Teismas pripažino ir nustatė teisėtos gyvenamojo namo statybos faktą išimtinai remdamasis ne statybą leidžiančiais dokumentais (statybos leidimu, statybos projektu, kurių byloje nėra), bet vien tik dokumentais, susijusiais su gyvenamojo namo rekonstrukcija.

28.2. Teismas turėjo vadovautis 1982 m. birželio 29 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos nutarimu Nr. 188 „Dėl Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos nutarimų kolektyvinės sodininkystės klausimais pakeitimo ir pripažinimo netekusiais galios“ (toliau – Nutarimas), kuriuo buvo pakeistas 1979 m. birželio 18 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos nutarimu Nr. 213 patvirtintų Darbininkų ir tarnautojų sodininkų bendrijos tipinių įstatų (toliau – Įstatai), 6 ir 7 punktai, remiantis kuriais 1986-1988 m. laikotarpiu, turint leidimą, sodininkų bendrijoje buvo leidžiama statyti sodo namelius, kurių naudingasis plotas negalėjo būti didesnis nei 25 kv. m., o statyba turėjo būti vykdoma pagal Valstybinio statybos reikalų komiteto patvirtintą projektą. Teismas, pripažindamas, kad Gyvenamasis namas pastatytas laikantis aukščiau nurodytų reikalavimų, iš byloje esančios medžiagos turėjo pagrįstai įsitikinti, kad yra įgyvendintos ir egzistuoja visos žemiau nurodytos sąlygos. Šiuo atveju tiek 1987 m. lapkričio 25 d. Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro sodo namelio techninės apskaitos kortelėje, tiek 2018 m. lapkričio 28 d. žemės sklypo su statiniais kadastrinių matavimų byloje užfiksuotas gyvenamojo namo naudingasis plotas (virš 80 kv.m.) daugiau nei 3 kartus viršija statybos metu teisės aktų nustatytą ir leidžiamą sodo pastatams naudingąjį plotą (25 kv. m.). Taigi, tokio dydžio gyvenamasis namas negali būti pripažintas teisėtai pastatytu, nes tokio ploto sodo namo statyba sodų bendrijose tuo metu apskritai buvo draudžiama. Teismas negalėjo pripažinti gyvenamojo namo teisėtai pastatytu dar ir dėl to, kad byloje nėra duomenų ir dokumentų, įrodančių, kad gyvenamasis namas buvo statomas turint leidimą jo statybai ir pagal teisės aktų tvarka suderintą projektą.

28.3. Ieškovė byloje yra pateikusi būtent gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektą, kuris, kaip matyti, suderintas su architektu tik 1988 m. sausio 14 d. Vadinasi, byloje esantis rekonstrukcijos projektas derintas jau tuomet, kai gyvenamasis namas buvo pastatytas, nes tiek 1987 m. lapkričio 25 d. Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro sodo namelio techninės apskaitos kortelėje, tiek 2018 m. lapkričio 28 d. žemės sklypo su statiniais kadastrinių matavimų byloje nurodyta gyvenamojo namo (t.y. visų jo sudėtinių dalių – verandos, pirmojo aukšto patalpų, mansardos patalpų, rūsio patalpų) statybos pradžios data yra 1986 m., o pabaiga – 1987 m. Lygiai taip pat ir 1988 m. kovo 5 d. Valstybinės komisijos aktas, vertinant tiek jo išdavimo datą, tiek ir jame esantį turinį, turi būti vertinamas kaip būtent rekonstrukcijos metu atliktų rekonstrukcijos darbų, t.y. statinio korekcijų priėmimas. Tačiau tai niekaip nesusiję su pradine gyvenamojo namo statyba.

28.4. Vertinant byloje esančius dokumentus matyti, kad apie pradinę namo statybą yra kalbama tik 1983 m. rugsėjo 5 d. V. F. kreipimesi į SB (duomenys neskelbtini), prašant išduoti leidimą statyti sodo namelį kolektyviniame sode, sklypo Nr.54 pagal projektą Nr. SD-1 (ieškinio priedo Nr. 1 12-13 lapai), 1985 m. balandžio 16 d. Vilniaus rajono architekto R. R. patvirtintame kolektyvinio sodo (duomenys neskelbtini) sklypo Nr. 54 plane ir 1988 m. kovo 5 d. Valstybinės komisijos akte. Be to dokumentuose yra reikšmingų jų vertinimui neatitikimų. V. F. 1983 m. rugsėjo 5 d. prašyme išduoti leidimą statyti sodo namelį ir patvirtintame kolektyvinio sodo (duomenys neskelbtini) sklypo Nr. 54 plane statybos projektas įvardinamas kaip CD-1, o ieškovės pateiktame 1983 m. rugsėjo 5 d. V. F. prašymo išduoti leidimą vertime į lietuvių kalbą yra nurodytas ne projekto Nr. CD-1, bet SD-1. Tai klaidina teismą ir gali daryti įtaką teisingam sprendimo priėmimui. Tuo tarpu 1988 m. kovo 5 d. Valstybinės komisijos akte, nurodant nukrypimus, projektas jau įvardijamas kaip SD-1. Taigi, kyla pagrįstų abejonių, ar tai tie patys projektai, ar skirtingi projektai, tačiau byloje jokio statybos projekto pateikta nėra, todėl neįmanoma įvertinti svarbios aplinkybės, ar toks projektas buvo, jeigu buvo, tai koks jis buvo, ar jis atitiko teisės aktų reikalavimus ir ar statyba vyko pagal jį. Byloje esantys dokumentai, vertinant juos teisine prasme ir sprendžiant dėl gyvenamojo namo statybos teisėtumo, niekaip negali būti prilyginti tuo metu statybą leidžiantiems dokumentams. Nei statybos leidimo, nei statybos projekto ieškovė byloje nėra pateikusi. Ieškovė klaidindama teismą leidimu įvardija tą patį 1988 m. kovo 5 d. Valstybinės komisijos aktą, kuriuo nutarta priimti kolektyvinio sodo namelį eksploatacijon (po jo rekonstrukcijos). Po gyvenamojo namo statybos (statybos pabaiga – 1987 m.), remiantis teisės aktų reikalavimais, turėjo būti surašytas jo priėmimo aktas, įvertinta, ar buvo tinkamai laikomasi projekto, ir statinys priimtas eksploatacijon. Tokio dokumento byloje ieškovė taip pat nėra pateikusi. Vadinasi, nesant šių pagrindinių, gyvenamojo namo statybą įteisinančių dokumentų, Teismas negalėjo nustatyti, ar jis buvo pastatytas teisėtai, ir pripažinti V. F. nuosavybės teisę į jį.

28.5. Vertindamas gyvenamojo namo statybos teisėtumą, teismas nepagrįstai nesirėmė ir trečiojo asmens – S. F. (kuri yra V. F. sutuoktinė ir šalių motina) bei liudytojo V. Š. parodymais. Tretysis asmuo S. F. nurodė, kad statyboms vadovavo ji, ir patvirtino, kad faktiškai namą tik reikėjo surinkti, jis jau buvo paruoštas, atvežtas, jokio statybos projekto nebuvo (2023 m. gruodžio 5 d. teismo posėdžio garso įrašas 1:41:46 – 1:42:41). Kitas ieškovės pakviestas liudytojas V. Š. posėdyje teigė, kad, ar buvo namas priduotas ar ne, jis nežino, bet nurodė jam žinomą aplinkybę, kad pats V. F. jam sakė, kad gaisrininkai „kabinosi“ prie kamino (2024 m. vasario 7 d. teismo posėdžio įrašas 12:29 – 12:38). Šie parodymai yra svarbus įrodymas, taip pat patvirtinantis faktą, kad gyvenamasis namas yra pastatytas neteisėtai, nesilaikant teisės aktuose taikomų reikalavimų.

28.6. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų ir liudytojų parodymų patvirtinančių aiškią neginčijamą V. F. valią, kad žemės sklypo ir jame esančių visų statinių savininke taptų atsakove, egzistavimo. Priešingai, nei nurodo ieškovė, šalių tėvai buvo sutarę, kad jiems nuosavybės teise priklausantis butas, esantis Vilniuje, ateityje turi atitekti ieškovei, o ginčo žemės sklypas, su jame esančiais statiniais turi atitekti atsakovei. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė žemės sklypu ir jame esančiais statiniais naudojasi dar nuo 1997 m. ir tokią teisę jai suteikė jos tėvas V. F.. 1997 m. Sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) pirmininko pasirašytas šios bendrijos susirinkimo protokolas patvirtina aiškią jo valią – leisti naudotis atsakovei žemės sklypu ir jame esančiais statiniais, kurią jis išreiškė dar 1997 m. susirinkimo metu. Šią aplinkybę patvirtina ir 2000 m. balandžio 12 d. Vilniaus rajono notarų biure jo pasirašytas sutikimas, kad žemės sklypą iš valstybės išpirktų būtent atsakovė. Sutikimas buvo pasirašytas notarės akivaizdoje ir notarės patvirtintas, taigi akivaizdu, kad notarei buvo aiški jo valia, jog jis sutinka, jog atsakovė būtų nurodyta kaip žemės sklypo pirkėja ir jam visiškai aišku ir suprantama, kad pasirašius žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį būtent atsakovė taps teisėta žemės sklypo ir jame esančių statinių, želdinių, savininke. Ieškovė klaidina teismą ir nurodo, kad tėvas tik 2018 m. sužinojo, kad žemės sklypas įregistruotas atsakovės vardu. Faktą, kad V. F. žinojo ir puikiai suvokė, kad tiek žemės, tiek joje esančių statinių savininke yra atsakovė, patvirtina pačios ieškovės pateikta sudaryta elektros pirkimo – pardavimo sutartis, kurią V. F. pasirašo L. P. vardu. Faktą, kad šalių tėvų valia ir buvo tokia, kad žemės sklypas ir jame esantys visi statiniai tektų būtent atsakovei, 2023 m. gruodžio 5 d. teismo posėdžio metu net keletą kartų patvirtino pati S. F.. Parodymuose ji nurodė, kad jų (past.- jos ir jos vyro V. F.) valia buvo, kad sodas atitenka vyresniai dukrai (past. atsakovei), patvirtino, kad buvo nuspręsta viską perrašyti atsakovei, kad pardavimo sutartyje buvo viskas aptarta, kad buvo įtraukti visi statiniai. Atsakovė, žinodama savo tėvų valią ir įgijusi žemės sklypą su jame esančiais statiniais, pagrįstai save laikė teisėta ir vienintele jų savininke, ir daugiau nei 23 metus įgyvendino visas jai, kaip turto savininkei suteiktas teises ir vykdė pareigas: jais rūpinosi, prižiūrėjo, mokėjo mokesčius. Todėl teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą privalėjo išsiaiškinti ir nustatyti tikrąją šalių tėvų valią, kuri, esant teisinio reguliavimo spragoms (nesant tinkamai įregistruotiems pastatams), negalėjo būti tinkamai teisiškai įforminta, tačiau vien dėl to negali būti paneigta.

28.7. Skundžiamu sprendimu teismas pažeidė teisingumo ir protingumo principus, sudarė ne tik teisiniu, bet ir loginiu aspektu sunkiai paaiškinamą situaciją. Teisėtai ir sąžiningai atsakovės įgytame ir jos vardu nekilnojamojo turto registre įregistruotame žemės sklype, po daugiau nei 23 metų yra įteisinamas savavališkai, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, pastatytas statinys, kuris nuo pat jo pastatymo iki pat šios dienos nebuvo įregistruotas. Ir dar be to, nuosavybės teisė į šį statinį pripažįstama trečiajam asmeniui. Vadovaujantis tokia logika, bet kuris asmuo, kuris iki 2001 m. liepos 1 d. (naujo CK įsigaliojimo) sąžiningai įgijo bet kokį žemės sklypą, niekada negali būti ramus ir užtikrintas, kad ateityje, kad ir po daugiau nei 20 metų, žemės sklypo perleidėjui, o gal net ir kitiems tretiesiems asmenims teismas, jų reikalavimu, pripažins nuosavybės teisę į jo sklype kadaise neteisėtai pastatytus statinius. Tai akivaizdžiai neabejotinai varžo ir apriboja žemės savininko nuosavybės teisę, kurią saugo įstatymai. Skundžiamu sprendimu pripažinus V. F. nuosavybės teisę į neteisėtai pastatytą gyvenamąjį namą, esantį atsakovės žemės sklype, be jos sutikimo, yra pažeidžiamos atsakovės, kaip žemės sklypo savininkės, teisės. Dėl to atsakovė, norėdama pašalinti jos nuosavybės teisės pažeidimus, bus priversta kreiptis į teismą su negatoriniu ieškiniu, reikalaudama nugriauti neteisėtai pastatytą ir jai priklausančiame žemės sklype esantį gyvenamąjį namą.

28.8. Atsakovė nesutinka, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad atsakovė žemės sklypą įgijo žinodama apie statinius ir nesiėmė veiksmų juos įteisinti, sudaro teisėtą pagrindą įteisinti jos žemėje neteisėtą statinį ir paneigti jos, kaip žemės sklypo savininkės teisę netrukdomai naudotis, valdyti ir disponuoti žemės sklypu, aukščiau iškeliant statinio statytojo interesus. Pažymėjo, kad tėvams nusprendus, kad žemės sklypas su statiniais atitektų atsakovei, ji tokiai tėvų valiai neprieštaravo ir sutiko, aplinkybė, kad atsakovė buvo paskirta faktine žemės sklype esančių statinių valdytoja buvo esminė sąlyga, kuriai esant ji sutiko su tėvų siūlymu sudaryti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Atsakovė, kaip ir bet kuris kitas protingas žemės sklypo pirkėjas, pagrįstai tikėjosi, kad kartu su žeme įgyja ir jame esančius, ir jos jau nuo 1997 m. naudojamus statinius. Esamoje situacijoje, vien dėl to, kad atsakovės tėvas laiku ir tinkamai neįregistravo statinių, atsakovei po daugiau nei 23 metų kyla neigiami tiek teisiniai, tiek finansiniai padariniai.

29. Ieškovė M. R. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

29.1. Iš teismo sprendimo turinio yra matyti, kad byloje buvo tiriami ir vertinami visi šalių argumentai ir paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, kad teismas tinkamai taikė tuo metu galiojusių įstatymų keliamus reikalavimus sodo namo statyboms. Ieškovė mano, kad teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Nesutiktina su apeliantės teiginiais dėl namo neteisėtos statybos. Teismas, nagrinėdamas bylą nustatė, kad ieškovė kartu su ieškiniu yra pateikusi sodo namo teisėtą statybą pagrindžiančius oficialius dokumentus bei kitus rašytinius įrodymus ir juos visapusiškai objektyviai ištyrė įstatymo nustatyta tvarka. Teismas turimų oficialių dokumentų, turinčių aukštesnę įrodomąją galią, pagrindu, įvertinęs rašytinių įrodymų visumą galėjo konstatuoti ir konstatavo, kad sodo namas buvo sukurtas įstatymų nustatyta tvarka.

29.2. Teismas pagrįstai taikė 1986-1988 m. galiojusių įstatymų keliamus reikalavimus sodo namo statyboms, ir laikė, kad sodo namo statyba buvo vykdoma laikotarpiu nuo 1986 m. iki 1988 m., todėl neturėjo pagrindo vadovautis apeliantės nurodytu 1982 m. birželio 29 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų tapybos nutarimu Nr. 188. Apeliantė nepaminėjo ir šiuo atveju nesivadovavo VSRK ir Lietuvos Valstybinio agropramoninio komiteto 1987 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 247/632, kuriame buvo nurodoma panaikinti ankstesnius apribojimus sodo namelių statybai, leisti namelius statyti ne tik pagal tipinius projektus, bet ir didinant namelių dydį iki 50 kvadratinių metrų, t.y. nuo to lauko soduose leido statyti iki 50 kv. m. užstatyto ploto apkūrenami nameliai. Taigi, apeliantės minimo 1982 m. nutarimo punktai, apriboję sodo namelių dydį iki 25 kvadratinių metrų, Lietuvoje buvo panaikinti iki Sodo namo statybos laikotarpio 1986-1988 m., o 1991 m. soduose jau leista statyti individualius gyvenamuosius namus arba rekonstruoti sodo namus į gyvenamuosius (LR Vyriausybės 1991 m. gegužės 21 d. nutarimas Nr. 205 „Dėl Sodininkų bendrijos laikinųjų pavyzdinių įstatų“). Teismas pagrįstai ir teisėtai vadovaujasi, ir taikė galiojusių iki 1987 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos TSR Ministrų Tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto pirmininko 1970 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 58 patvirtintomis Kolektyvinių sodų projektavimo ir architektūrinės bei valstybinės statybos kontrolės instrukcijos punktų nuostatomis. Taip pat teismas pagrįstai vadovavosi ir taikė galiojusių iki 1987 m. kovo 5 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos 1979 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 213 patvirtintų Darbininkų ir tarnautojų sodininkų bendrijos tipinius įstatus.

29.3. Apeliantė paviršutiniškai ištyrė oficialų dokumentą – 1988 m. kovo 5 d. Vilniaus rajono Vykdomojo komiteto pirmininko patvirtintą Valstybiniam kolektyvinio sodo namo priėmimui aktą ir nepagrįstai nurodė, kad 1987 m. lapkričio 25 d. Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro sodo namelio techninės apskaitos kortelėje užfiksuotas sodo namo naudingasis plotas daugiau nei 3 kartus viršija statybos metu teisės aktų nustatytą ir leidžiamą sodo pastatams naudingąjį plotą (25 kv. m.). Minėtas aktas patvirtina, kad statyba pradėta 1984 metų liepos mėn. pagal statybos leidimą Nr. 14, išduotą 1985 m. vasario 21 d. (Akto 1 punktas), o sodo namo statybos metai 1986 -1988 m., todėl apeliantės sodo namo statybos aptartas teisinis reglamentavimas nagrinėjamu atveju yra netinkamas. Minėtas aktas taip pat patvirtina, kad statyba buvo teisėta ir yra tinkamas eksploatacijai su nurodytais nukrypimais nuo patvirtinto projekto SD-1 dėl atliktos 1987 m. rugsėjo 29 d. rekonstrukcijos Nr. 338. Priešingai nei teigia apeliantė, pagal 1987 m. lapkričio 25 d. Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro sodo namelio techninės apskaitos byloje išdėstytą patalpų plotų eksplikaciją ir tai, kad joje nurodytas norminis plotas sudaro 45,56 kv.m., pagalbinis 36,64 kv.m., o bendras naudingas plotas 82,42 kv.m., konstatuotina, kad nurodytas norminis plotas - 45,56 kv.m. atitinka teisės aktų reikalavimus, kadangi sodo namo statybos metai 1986-1988 m., todėl tokio dydžio sodo namas buvo pripažintas teisėtai pastatytu. Pagal Lietuvos TSR komunalinio ūkio ministerijos 1980 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 264 patvirtintų Teritorijų apskaitos ir pastatų techninės inventorizacijos metodinius nurodymus, namų, kurie buvo savavališkai ar neturint atitinkamo leidimo pastatyti ar perstatyti bylose apie tai buvo atitinkamai pažymima. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės pateiktos į bylą 1987 m. lapkričio 25 d. Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro sodo namelio techninės apskaitos byloje Nr. 25074, išduotoje sodo namo savininkui V. F., nėra spaudo „Savavališka statyba“/„Nepriimtas eksploatuoti“/„Savavališkas patalpų perplanavimas“, tai konstatuotina, kad sodo namas pastatytas teisės aktų nustatyta tvarka ir jis yra laikomas tinkamu statiniu, kad statytojo teisė buvo įgyvendinta teisėtai, nes nuosavybės teisės atsiradimas siejamas su šios teisės atsiradimo momentu galiojusiais įstatymais, t. y. dokumentais, su kuriais siejamas nuosavybės teisės atsiradimas, turi atitikti jų sudarymo momentu galiojusių teisės aktų reikalavimus.

29.4. Ieškovė pažymi, kad apeliacinio skundo argumentų grupė apie tai, kad ieškovės pateikti dokumentai susiję būtent su antruoju statybos etapu- statinio rekonstrukcija, o ne pradiniu etapu - gyvenamojo namo statyba nebuvo iškelti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliantė nepagrįstai nurodė, kad byloje esantis rekonstrukcijos projektas derintas jau tuomet, kai gyvenamasis namas buvo pastatytas. Atsižvelgiant į gyvenamojo namo rekonstrukcijos projekte nurodyto sodo sklypo planą, kuriame pažymėtas jau esamas sodo namelis, daržas, sodas, poilsio zona ir yra projektuojamas ūkinis pastatas, akivaizdu, kad 1988 m. sausio 14 d. pagal tipinį projektą Nr. U-21-85 buvo projektuojamas ūkinis pastatas, pažymėtas plane indeksu 2, kuris 1988 m. sausio 14 d. buvo suderintas su Vilniaus rajono landšafto architektu, o ne sodo namas, kadangi netgi rekonstrukcijos projekte žodžiai sodo namas yra užbraukti, vietoj jų parašyta - ūkinis pastatas. Pažymėtina, kad tik 1988 m. lapkričio 10 d. (duomenys neskelbtini) kolektyvinio sodo pirmininkas suderino V. F. pareiškimą dėl leidimo išdavimo statyti sklype Nr. 54 pagal tipinį projektą ūkinį Nr. U-21-85. Apeliantės minimi neatitikimai ieškovės dokumentų vertimuose iš rusų į lietuvių kalbą, tikėtina, padaryta per klaidą, atsižvelgiant į tai, kad nėra žinoma ar tipinis projektas buvo pavadintas lietuvių raidėmis, ar rusų, todėl dėl specifinės C raidės rašybos rusų kalbos tekste ir vertime iš rusų į lietuvių kalbą įvyko toks nesusipratimas.

29.5. Apeliantės minimų liudytojų parodymai buvo subjektyvūs, deklaratyvaus pobūdžio bei prieštaravo kitiems bylos rašytiniams įrodymas ir bylos faktinėms aplinkybėms, todėl teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto įrodymo ar kiekvieno liudytojo pasisakymo, nes vertindamas įrodymus teismas gali daryti pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas apie tam tikrų įrodinėjamų dalykų byloje esančių faktų buvimą/ ar nebuvimą. Tretysis asmuo S. F. teigdama, kad statyboms vadovavo negalėjo įvardinti kitų reikalingų ir turimų sodo namo statybai dokumentų, išduotų jos vyrui V. F., netgi nežinojo apie sodo namelio techninės inventorizacijos atlikimą, apie sodo namelio techninės apskaitos bylos egzistavimą, nesugebėjo paaiškinti, kodėl tais laikais nebuvo registruoti minėti sodo statiniai. Kitas ieškovės pakviestas liudytojas V. Š. nurodė, kad neatsimena, ar V. F. turėjo kažkokį projektą, nes praėjo daug laiko, nežino ar namas buvo priduotas ar ne, jo nurodyta aplinkybė, kad pats V. F. jam sakė, kad gaisrininkai „kabinosi“ prie kamino reiškia, kad V. F. ruošėsi priduoti sodo namą eksploatacijon, šalino turimus pažeidimus, kad sėkmingai priduoti, veikė tuo metu atsakingai, rūpestingai, todėl 1988 m. kovo 5 d. Valstybinės komisijos aktu, buvo nutarta priimti kolektyvinio Sodo namelį eksploatacijon.

29.6. Apeliantės pasisakymai dėl aiškios ir neginčijamos tikrosios V. F. valios, kad žemės sklypo ir jame esančių visų statinių savininke taptų atsakovė, egzistavimo šiuo atveju neturi reikšmės, nes teismas padarė išvadą, kad 2000 m. gegužės 4 d. sutartis dėl Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo Nr. P41/2000-0245 nebuvo ir nėra ginčijama.

29.7. Apeliantės argumentai dėl skundžiamo teismo sprendimo prieštaravimo teisingumo ir protingumo principams ir atsakovės, kaip žemės sklypo savininkės, teisių ir jos teisėtų lūkesčių pažeidimo yra nepagrįsti. Teismas ginčijamame sprendime tinkamai taikė Civilinio kodekso normas, atsižvelgiant į minėto žemės pirkimo-pardavimo datą. Teismas pagrįstai atmetė apeliantės argumentus, kad įsigyjant žemės sklypą, nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius ginčo pastatus jai perėjo LR CK 6.395 str. 1 d. pagrindu. Taip pat padarė teisingą išvadą, kad, pripažinus V. F. nuosavybės teisę į aukščiau nurodytą sodo namą, apeliantės kaip žemės sklypo savininkės teisės nebus pažeistos, nes ji įsigydama žemės sklypą žinojo, kad žemės sklypas buvo skirtas jos tėvui V. F., kad žemės sklype yra tėvų pastatytas sodo namas, kad pati padėjo tėvams statyti sodo namą, todėl turėjo žinoti visas tokio sandorio pasekmes ir nesiėmė veiksmų sodo namą įteisinti.

29.8. Apeliantės teiginys, kad jos tėvai kartu su žemės sklypu Nr. 54 geranoriškai perdavė jai pastatytus ten sodo statinius yra neįrodytas bei prieštarauja bylos rašytiniams įrodymams bei jos parodymams teismo posėdžio metu. Jeigu atsakovės tėvai tuo metu geranoriškai būtų perdavę jai su žemės sklypu ir savo sodo statinius, tai turėjo perduoti ir jai visą sodo statinių statybos dokumentaciją, projektus, inventorizacijos bylą, kad ji galėtų juos ateityje be problemų įregistruoti Registrų centre ir tada nebūtų ginčo su tėvu dėl sodo statinių registracijos. Priešingai, visa dokumentacija, susijusi su sodo statinių statyba atsakovei niekada nebuvo perduota ir ji nebuvo su ja susipažinusi, ji niekada nereikalavo jos iš tėvo, tėvas be jos pagalbos su turimais statybos dokumentais asmeniškai kreipėsi į VĮ „Registrų centras“, kad įregistruoti savo sodo namą. Atsižvelgiant į senaties terminą, nes jau praėjo beveik 24 metai nuo atsakovės minėto Žemės sklypo Nr. 54 įsigijimo, į įrodymų trūkumą, ieškovė neginčijo 2000 m. gegužės 4 d. sutarties dėl Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo Nr. P41/2000-0245 ir mano, kad tai yra apeliantės sąžinės reikalas. Šalių motina - dėl senyvo amžiaus ir prastos sveikatos būklės, teismo posėdžio metu aiškios pozicijos dėl sodo statinių registracijos Registrų centre negalėjo tinkamai išreikšti. Šalių motina mano, kad sodo statiniai pastatyti teisėtai ir nori, kad jie liktų, todėl prieštarauja dėl atsakovės planuojamo griovimo minėtų sodo statinių. Šalių motinos pareiškimas, kad ji su vyru norėjo atsakovei palikti žemės sklypą su sodo statiniais, o ieškovei palikti butą yra deklaratyvus ir neįrodytas, nes ieškovės atžvilgiu tuo metu tėvai nesudarė jokio testamento, o atsakovei - dovanojimo sutarties ir tik iškilus ginčui dėl šeimos turto ir jo registracijos VĮ „Registrų centre“ šalių tėvas V. F. sudarė testamentą ieškovės atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.

31. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.

32. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimo dalis, kuriuo V. F. pripažinta nuosavybės teisė į gyvenamąjį sodo namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiu, su priestatais (pastogės patalpos, veranda), esančius atsakovės L. P., a.k. (duomenys neskelbtini) žemės sklype Nr. 54, kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro numeris Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Pripažinta V. F. teisė VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, atlikti V. F. vardu nuosavybės teisės teisinę registraciją į gyvenamąjį sodo namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiu, su priestatais (pastogės patalpos, veranda), esančius atsakovės L. P. žemės sklype Nr. 54, kurio registro Nr, (duomenys neskelbtini) be atsakovės L. P. sutikimo.

33. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvuodama tuo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pripažino ir nustatė teisėtos gyvenamojo namo statybos faktą išimtinai remdamasis ne statybą leidžiančiais dokumentais (statybos leidimu, statybos projektu, kurių byloje nėra), bet vien tik dokumentais, susijusiais su gyvenamojo namo rekonstrukcija. Apeliantės vertinimu teismas turėjo vadovautis 1982 m. birželio 29 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos nutarimu Nr. 188 „Dėl Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos nutarimų kolektyvinės sodininkystės klausimais pakeitimo ir pripažinimo netekusiais galios“, kuris galiojo 1986-1988 m. ir kuriuo remiantis turint leidimą, sodininkų bendrijoje buvo leidžiama statyti sodo namelius, kurių naudingasis plotas negalėjo būti didesnis nei 25 kv. m., o statyba turėjo būti vykdoma pagal Valstybinio statybos reikalų komiteto patvirtintą projektą. Tuo tarpu dokumentuose užfiksuotas ginčo gyvenamojo namo naudingasis plotas (virš 80 kv.m.) daugiau nei 3 kartus viršija statybos metu teisės aktų nustatytą ir leidžiamą sodo pastatams naudingąjį plotą (25 kv. m.), todėl tokio dydžio gyvenamasis namas negali būti pripažintas teisėtai pastatytu.

34. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 33 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021, 65 punktas). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

35. Nors apeliantė akcentuoja, kad gyvenamojo namo statybos teisėtumą teismas konstatavo remdamasis ne statybą leidžiančiais dokumentais (statybos leidimu, statybos projektu, kurių byloje nėra), bet vien tik dokumentais, susijusiais su gyvenamojo namo rekonstrukcija, tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas pripažinti, kad gyvenamasis sodo namas, kurio statybos teisėtumo klausimas yra sprendžiamas šioje byloje yra pastatytas neteisėtai. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys bylos medžiagai apeliantės teiginiai, kad ginčo sodo namas daugiau nei 3 kartus viršijo tuo metu galiojusiais teisės aktais leistiną plotą tokio tipo pastatams.

36. Pirma atkreiptinas dėmesys, kad CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Įvertinus atsakovės pirmosios instancijos teisme teiktų procesinių dokumentų turinį, darytina išvada, kad argumentais, jog sodo namas viršijo teisės aktuose nustatyta 25 kv. m. plotą bei tai, kad byloje pateikti namo rekonstrukcijos dokumentai, atsakovė nesirėmė. Taigi, vien šiuo pagrindu apeliantės teiginiai gali būti atmetami. Kita vertus, šiuos argumentus paneigia ir ieškovės pateikta ginčo namo statybos dokumentacija.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje esančių įrodymų visumos galima daryti išvadą, kad ginčo sodo sklype buvo statomas sodo namelis, kaip to reikalavo tuo metu galioję teisės aktai. Nors byloje nėra paties statybos leidimo, tačiau, kad toks leidimas buvo išduotas, patvirtina byloje pateiktas 1988 m. kovo 5 d. Vilniaus rajono Vykdomojo komiteto raštas dėl valstybinio kolektyvinio sodo namo priėmimo akto patvirtinimo, kuriame yra užfiksuota, kad statyba pradėta 1984 metų liepos mėn. pagal statybos leidimą Nr.14, išduotą 1985 m. vasario 21 d. Aplinkybę, jog pradinis pastatas buvo sodo namelis patvirtina ir byloje pateiktas 1985 m. balandžio 16 d. Vilniaus rajono architekto R. R. patvirtintas kolektyvinio sodo (duomenys neskelbtini), V. F. sklypo planas bei 1987 m. lapkričio mėn. sklypo planas. Byloje pateiktoje 1987 m. lapkričio 25 d. Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro sodo namelio techninės apskaitos kortelėje Nr. 25074 fiksuotas nekilnojamas turtas: sodo namas (24,56 kv.m.) su veranda (4.51 kv.m.), mansarda (16.39 kv.m.), rūsys, šiltnamis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis įrodymas sudaro pagrindą išvadai, kad pradinis sodo namelis atitiko jo statybos metu galiojusiuose teisės aktuose nurodytą ir apeliantės minimą 25 kv. m. ploto sodo namelio ir 6 kv. m. ploto verandos ribą (1982 m. birželio 29 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos nutarimas Nr. 188). Tuo tarpu byloje esanti medžiaga patvirtina, kad mansarda pastatyta, pasikeitus reglamentavimui. T. y. 1987 m. kovo 5 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos nutarimu Nr.61 patvirtintų Tipinių sodininkų bendrijos įstatų 8 p. buvo nustatyta, kad sodininkų bendrijos nariams skirtuose kolektyviniame sode žemės sklypeliuose gali būti statomi tik vienaukščiai vasaros sodo nameliai su šildoma kietuoju kuru iki 25 kv. metrų bendrojo ploto patalpa, iki 10 kv. metrų ploto nešildoma terasa (veranda) ir iki 15 kv. metrų ploto nešildoma mansarda viršum nurodytųjų dydžių, iki 8 kv. metrų ploto rūsys, iki 15 kv. metrų bendrojo ploto ūkiniai pastatai. Taip pat nurodyta, kad miesto, rajono vykdomojo komiteto sprendimu sodininkų bendrijų nariams išduodami leidimai rekonstruoti pastatytus arba nebaigtus statyti vasaros sodo namelius, jeigu yra suderintas projektas ir jie griežtai laikosi nustatytų normų. Ieškovės pateikti dokumentai patvirtina, kad 1987 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu “Dėl sodo namelio rekonstrukcijos atlikimo” nuspręsta leisti atlikti sodo namelių rekonstrukciją (duomenys neskelbtini) sodininkų bendrijos nariui V. F.; įpareigojant suderinti su rajono architektu statybos projektus. Nuo 1987 m. gruodžio 31 d. įsigaliojo Lietuvos TSR Valstybinio statybos reikalų komiteto ir Lietuvos TSR Valstybinio agropramoninio komiteto įsakymu Nr. 247/632 patvirtinta Instrukcija, pagal kurios 4.3 punktą Individualiuose sklypuose gali būti statomi apkūrenami sodo nameliai, kurių užstatomas plotas iki 50 kv. m. neįskaitant terasos ir mansardos ploto, taip pat ūkiniai pastatai. Pagal 5.2 punktą kolektyvinių sodų architektūrinio tvarkymo ir juose vykdomos statybos kontrolę užtikrina miesto (rajono) vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros valdyba (skyrius). Byloje taip pat pateiktas 1988 m. sausio 14 d. V. F. sodo namelio kol. sodas (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos projektas (sodo sklypo planas, kuriame nurodytas esamas sodo namelis, projektuojamas ūkinis pastatas, daržas, sodas, poilsio zona) buvo suderintas su Vilniaus rajono landšafto architektu. Pagal minėtos Instrukcijos 5.3 p. sodo namelius, ūkinius pastatus, bendrojo naudojimo pastatus ir įrenginius priima miesto, rajono vykdomojo komiteto sudarytos komisijos iš sodininkų bendrijos valdybos, architektūros, sanitarinės-epidemiologinės ir priešgaisrinės tarnybų ir įmonės, įstaigos ar organizacijos, prie kurios įsteigta sodininkų bendrija, administracijos bei profsąjungos komiteto atstovų. Komisija surašo pastatyto objekto priėmimo aktą, kurį patvirtina atitinkamo miesto ar rajono vykdomasis komitetas. Ieškovė pateikė į bylą 1988 m. kovo 5 d. Vilniaus rajono Vykdomojo komiteto pirmininko patvirtintą kolektyvinio sodo namo priėmimo aktą, kurį pasirašė valstybinės komisijos pirmininkas bei jos nariai, kurie nutarė priimti V. F. kolektyvinio sodo namą eksploatacijon. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis aktas patvirtina, kad miesto, rajono vykdomojo komiteto sudaryta komisija priimdama ginčo sodo namą eksploatacijon įvertino jo statybos atitiktį teisės aktų reikalavimams ir laikė ją teisėta.

38. Apeliantės nuomone, vertindamas gyvenamojo namo statybos teisėtumą, teismas nepagrįstai nesirėmė ir trečiojo asmens – S. F. (kuri yra V. F. sutuoktinė ir šalių motina) bei liudytojo V. Š. parodymais, patvirtinančiais aiškią neginčijamą V. F. valią, kad žemės sklypo ir jame esančių visų statinių savininke taptų atsakove, egzistavimo.

39. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023, 118 punktas). Vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, taip pat reikia atsižvelgti ir į jų subjektyvų pobūdį. Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015; 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-415/2017, 36 punktas).

40. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės įvardijamų liudytojų parodymų vertinti kaip išsamių, detalių ir turinčių esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl statybos teisėtumo nėra teisinio pagrindo. Apeliantės išskirti trečiojo asmens S. F. parodymai, jog statyboms vadovavo ir patvirtino, kad faktiškai namą tik reikėjo surinkti, jis jau buvo paruoštas, atvežtas, jokio statybos projekto, nepaneigia ir prieštarauja byloje pateiktai ginčo namo dokumentacijai. Pažymėtina, kad nuo ginčo namo statybos praėjo daugiau nei 30 m., todėl tokios detalės kaip leidimo ar projekto turėjimas gali būti ir užmirštos. Tuo tarpu apeliantės nurodoma kito liudytojo patvirtinta aplinkybė, kad V. F. jam sakė, kad gaisrininkai „kabinosi“ prie kamino apskritai neturi jokios teisinės reikšmės ginčo teisiniams santykiams.

41. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta, kaip nesudarančius pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino V. F. valios – leisti naudotis atsakovei žemės sklypu ir jame esančiais statiniais. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad V. F. valios dėl ginčo pastatų likimo aiškinimasis nėra nagrinėjamos bylos objektas, kadangi byloje nėra ginčijamas sandoris ar testamentas. Kita vertus, teisėjų kolegijos nuomone, šią apeliantės nurodomą aplinkybę paneigia byloje pateikti VĮ „Registrų centras“ sprendimai, iš kurių matyti, kad pats V. F. 2018 m. du kartus kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ ir siekė savo vardu įregistruoti ginčo pastatus, savo žinioje turėjo visą ginčo namo statybos dokumentaciją ir iki pat mirties mokėjo su ginčo namu susijusius mokesčius.

42. Apeliantės teigimu, skundžiamu sprendimu teismas pažeidė teisingumo ir protingumo principus, pažeidė jos kaip žemės sklypo savininkės teisę netrukdomai naudotis ir disponuoti žemės sklypu, kadangi teisėtai ir sąžiningai atsakovės įgytame ir jos vardu nekilnojamojo turto registre įregistruotame žemės sklype, po daugiau nei 23 metų yra įteisinamas savavališkai, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, pastatytas statinys. Atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybe, kad atsakovė žemės sklypą įgijo žinodama apie statinius ir nesiėmė veiksmų juos įteisinti, pažymėdama, kad tėvams nusprendus, kad žemės sklypas su statiniais atitektų atsakovei, ji tokiai tėvų valiai neprieštaravo ir pagrįstai tikėjosi, kad kartu su žeme įgyja ir jame esančius, ir jos jau nuo 1997 m. naudojamus statinius.

43. Apeliantė pagrįstai nurodo, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis (lot. erga omnes), kurie nėra šios teisės turėtojai. Tačiau svarbu pažymėti ir tai, kad savininko teisę įgyvendinti nuosavybės teisės turinį sudarančias teises riboja įstatymai ir kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, t. y., įgyvendindamas nuosavybės teisės turinį sudarančias teises (tiek valdydamas ir naudodamas nuosavybės teisės objektą, tiek juo disponuodamas), savininkas gali elgtis savo nuožiūra, jeigu nepažeidžia įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Taigi, šiuo atveju suabsoliutinus atsakovės nuosavybės teisę, atitinkamai tai reikštų ieškovės teisių suvaržymą, kuri yra teisėta tėvo, kuriam ir priklausė teisėtai pastatyti ginčo pastatai, turto paveldėtoja.

44. Teisėjų kolegija vertindama šią apeliantės nurodytų argumentų grupę pažymi, kad įvardijama aplinkybė, jog tėvai nusprendė, kad žemės sklypas su statiniais turi atitekti atsakovei nėra patvirtinta jokiais oficialiais dokumentais. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė išpirkdama žemės sklypą ir žinodama, kad šiame sklype yra jos tėvams priklausantys pastatai, kurie nėra įregistruoti, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga, turėjo ir galėjo suprasti, kad ateityje į šiuos pastatus gali būti pareikštos pretenzijos, todėl sudarydama tokį sandorį ir daugiau nei 20 metų nesiimdama jokių veiksmų šiems pastatams įregistruoti ar kitaip šią situacija išspręsti, veikė savo rizika. Teisėjų kolegijos vertinimu, bet kuris protingas ir atidus asmuo šioje situacijoje negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad jokios teisinės registracijos neturintys pastatai, nesiimant jokių teisinių veiksmų savaime pereis atsakovės nuosavybėn.

45. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kuriuo apeliacinės instancijos teismas sutinka (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

46. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

47. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ši taisyklė taikoma ir apeliacinės instancijos teisme. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

44. Ieškovė pateikė teismui įrodymus, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1000,00 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Pažymėtina, jog bylinėjimosi išlaidos neviršija Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d įsakymu Nr.1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr.1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo keistų ir išdėstytų naujoje redakcijoje Rekomendacijose nustatytų dydžių, ir, įvertinus teisinės pagalbos apimtį, bei vadovaudamasis realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, laikytinos pagrįstomis ir būtinomis.

48. Apeliacinės instancijos teismui atmetus apeliacinį skundą ieškovės patirtos 1000,00 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei M. R., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės L. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 1000,00 Eur (tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų.