Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyriaus atstovei Laurai Kudulytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. T. ieškinį atsakovui J. S. dėl žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, sandorio pripažinimo apsimestiniu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyrius, Joniškio notarų biuro notarė Loreta Stankevičienė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Trečiasis asmuo Joniškio notarų biuro notarė Loreta Stankevičienė nepateikė atsiliepimo į ieškinį, teismo posėdžio metu su ieškovo ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad atsakovas J. S. suvokė kokį sandorį sudaro, suprato, jog perka iš valstybės konkretų žemės sklypą. Be to, sutartis duodama perskaityti patiems žmonėms ir esminiai momentai dar kartą perskaitomi. Valstybę atstovavo žemėtvarkos skyriaus vedėjas. Paprastai išsiaiškinama, per kiek laiko pirkėjas nori Nekilnojamo turto registre įregistruoti nuosavybę, užsakoma teisinė registracija ir čia jokių neaiškumų niekam nekyla. Pavedime matė, kad K. T. sumokėjo už J. S. Nėra draudžiama, kad prievolę įvykdytų kitas asmuo, praktikoje pasitaiko. Šio sandorio pripažinti apsimestiniu nėra teisinių pagrindų, šalių valia buvo aiški, pardavėjas pardavė, pirkėjas pirko, nebuvo išskirtinių aplinkybių.

Liudytojas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyriaus vedėjas A. M. teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovas parašė prašymą įsigyti iš valstybės nuomojamą žemę. Jie surašė mokėjimo pranešimą ir padavė J. S. Šis atnešė kvitą ir paprašė surašyti prikimo-pardavimo sutarties projektą, kurį jie pateikė notarų biurui. Notarai nustatė kada atvykti ir pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį. Šis atvejis nebuvo niekuo išsiskiriantis. Tai buvo jau antra atsakovo žemės pirkimo – pardavimo sutartis. Nėra nustatyta, kad pats pirkėjas valstybei turi sumokėti, gali ir giminaitis ar kitas asmuo. Kiekvienam asmeniui duodama susipažinti su sutartimis.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Ieškovo, jo atstovo, atsakovo, trečiųjų asmenų, liudytojo paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad Joniškio rajono Gataučių apylinkės tarybos 1994 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 2 A. S. asmeniniam ūkiui suteikta naudotis 3,00 ha žemės (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 73); 2017 m. gegužės 3 d. Joniškio rajono notarės Gražinos Butienės išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindu atsakovas J. S. paveldėjo teisę nuomoti iš valstybės 3,00 ha asmeninio ūkio žemės, skirtos palikėjai A. S., mirusiai (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 72); 2017 m. rugsėjo 12 d. Valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 27SŽN-83-(14.27.62.) atsakovui išnuomotas 1,0700 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 151); 2017 m. rugsėjo 12 d. Valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 27SŽN-82-(14.27.62.) atsakovui išnuomotas 1,8180 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 74); 2017 m. rugsėjo 28 d. atsakovas J. S. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyriui pateikė prašymą pirkti asmeninio ūkio žemės sklypus – 1,8180 ha ir 1,0700 ha, esančius (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 107); atsakovui 2017 m. spalio 20 d. mokėjimu pranešimu nurodyta už perkamą 1,0700 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), sumokėti 3260 Eur (1 t., b. l. 149); 2017 m. lapkričio 21 d. atsakovas J. S., sutikdamas su Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis, pasirašė šios sutarties projektą ir sumokėjo nurodytą žemės sklypo kainą – 3260 Eur (1 t., b. l. 150, 142); 2017 m. lapkričio 24 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) atsakovas J. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, nupirko 1,0700 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 144-148); Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyriaus vedėjo 2018 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 27VĮ-70-(l 4.27.2.) „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1,8180 ha ploto (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavimo J. S.“ nustatyta 1,8180 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kaina – 6260 Eur ir nuspręsta jį parduoti atsakovui pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projektą (1 t., b. l. 71); atsakovui 2018 m. vasario 2 d. mokėjimo pranešimu nurodyta už perkamą 1,8180 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), sumokėti 6260 Eur (1 t., b. l. 140); J. S., sutikdamas su Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis, pasirašė 1,8180 ha žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties projektą (1 t., b. l. 141); 2018 m. vasario 2 d. ieškovas K. T. (mokėtojas – K. T. ūkininko ūkis) bankiniu pavedimu sumokėjo Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos 6260 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „už valstybinės žemės sklypą kaimo teritorijoje, (duomenys neskelbtini), J. S.“ (1 t., b. l. 11); 2018 m. vasario 9 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) tarp Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir atsakovo J. S., pastarasis įgijo nuosavybės teisę į 1,8180 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 5-9); Nekilnojamojo turto registre šis žemės sklypas atsakovo vardu įregistruotas 2018 m. vasario 21 d. (1 t., 12 b. l); Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyrius 2018 m. kovo 6 d. išdavė ieškovui K. T. ir jo sutuoktinei O. T. sutikimą įsigyti 1,8180 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 10); antstolė Vaiva Šimkienė 2018-03-06 Turto arešto aktų registro pranešimu apie turto arešto įregistravimą Nr. 2018-013352 ir antstolis Aleksandras Selezniovas 2018-03-15 Turto arešto aktų registro pranešimu apie turto arešto įregistravimą Nr. 2018-015436 apribojo J. S. teisę disponuoti 1,8180 ha žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 19).

Sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.63 straipsnis), t. y. asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008).

Ieškovas ieškinį grindžia apsimestinio sandorio negaliojimo pagrindu. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos apsimestinio sandorio sudarymo teisinės pasekmės – jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 16 punktas; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 39 punktas). Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013; 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018). Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018; 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014 ir kt.). Kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 20 punktas).

Kaip jau minėta, apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Taigi, tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas, be kita ko, privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą, sandorį. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodinėjo jokio kito sandorio, kuris būtų dengiamas ginčijama 2018 m. vasario 9 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, bei nenurodė kokių kitų pasekmių, nei valstybinės žemės perleidimas atsakovui, siekė šalys. Sandorio apsimestinumą ieškovas grindžia tik tuo, kad jis sumokėdamas už atsakovą, išpirko valstybinę žemę, o atsakovas, įgijęs nuosavybės teisę į žemę, jos nepardavė ieškovui, nes antstoliams už skolas areštavus minėtą žemės sklypą, to nebegalėjo padaryti. Jei antstolis nebūtų areštavęs sklypo, ieškovas nebūtų kreipęsis į teismą, prašydamas sandorį pripažinti apsimestiniu. Iš šalių teismui duotų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovas su atsakovu susitarė, jog atsakovas išpirks valstybinę žemę – 1,8180 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir po to ją parduos ieškovui. Kadangi atsakovas neturėjo pinigų, šalys sutarė, kad už atsakovą valstybei žemės sklypo kainą (6260 Eur) sumokės ieškovas. Šalys žinojo ir suprato, kad po to ieškovas ginčo žemės sklypą iš atsakovo pirks tarpininkaujant antstoliams. Ši aplinkybė ieškovui buvo žinoma, nes analogiškas sandoris tarp tų pačių šalių buvo sudarytas išperkant iš valstybės ir ieškovui nuosavybėn įgyjant 1,0700 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas, suvokdamas savo veiksmų reikšmę ir pasekmes, kreipėsi į valstybinės žemės pirkimo-pardavimo santykiuose valstybę atstovaujančią instituciją, buvo atliktos visos reikalingos procedūros ir sudarytas ginčo valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandoris, analogiškas ankstesniam sudarytam valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandoriui. Byloje nėra duomenų, kad ginčo valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandoris sudarytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Nei ginčo sutarties šalių veiksmai iki valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, nei po jos, neleidžia teigti, jog minėta sutartis yra apsimestinis sandoris. Šioje byloje neįrodyta, kad ginčo šalys iš tikrųjų siekė kito, nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo. Nagrinėjamu atveju ieškovo ir atsakovo valia buvo aiški – jie siekė, kad būtų sudaryti du pirkimo-pardavimo sandoriai: tarp Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir atsakovo, po to tarp atsakovo ir ieškovo. Ginčo sandorio šalių valia taip pat buvo aiški – atsakovas siekė įgyti nuosavybėn valstybinės žemės sklypą, o valstybę atstovaujanti Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos – jį parduoti turinčiam teisę valstybinę žemę pirkti subjektui (atsakovui).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apsimestiniu, be kita ko, laikomas ir sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011; 2014 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014). Tai reiškia, kad teismas, nustatęs, jog sandorio šalys sandorio išorinėje išraiškos formoje (išviešintoje sutartyje) nurodė šalimi ne tikrąjį, o statytinį (tariamą) asmenį, t. y. nustatęs, kad pagal sandorį sudarančių asmenų ketinimus sandoris buvo sudarytas ne su jame nurodytu, o su kitu, neišviešintu asmeniu, gali tokį sandorį pripažinti apsimestiniu ir nustatyti sandorio šalimi ne jame nurodytą, o tą, kuris realiai sandorį sudarė. Siekiant nustatyti, kas yra tikroji siekiamo pripažinti apsimestiniu sandorio šalis, būtina aiškintis, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė sutartines teises bei pareigas, kokia buvo tikroji sutarties šalių valia bei ketinimai, t. y. ko iš tikrųjų siekė sutartyje nurodytos (įvardytos) sandorio šalys ir galimos tikrosios jo šalys sandorio sudarymo momentu, atsižvelgti į sutarties šalių elgesį po sandorio sudarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009). Pareigą įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011).

Ieškovo atstovas nurodė, kad ieškovas suprato, jog žemę perka jis pats iš trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, pervesdamas pinigus už atsakovą, ir dėl to sandoris yra laikytinas apsimestiniu. Taigi tokiu atveju ieškovas turėtų įrodyti, kad abiejų ginčo sandorio šalių tikroji valia buvo parduoti valstybinės žemės sklypą būtent ieškovui. Jokių duomenų, kad trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, sudarydama ginčijamą sandorį, ketino sukurti teisines pasekmes ne sandoryje nurodytam pirkėjui – atsakovui J. S., o kitam fiziniam asmeniui – ieškovui K. T., byloje nėra ir negali būti. Ieškovo ginčijamas sandoris nėra privačių asmenų sandoris, valstybės, kaip civilinio sandorio šalies parduodant valstybinę žemę kompetenciją nustato įstatymai, vyriausybės nutarimai ir pan. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad suprato, jog pats tiesiogiai ginčo žemės klypo iš valstybės įsigyti negalėjo. Byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovo motinai A. S. 1994 m. asmeniniam ūkiui buvo suteikta naudotis 3,0 ha žemės (duomenys neskelbtini). Po jos mirties, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 10 dalimi, teisę nuomoti asmeninio ūkio žemę paveldėjo atsakovas. Tik atsakovas J. S. galėjo šią žemę nuomotis ir įgyti lengvatine tvarka iš valstybės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintomis tvarkomis. Atsakovas J. S. atitiko valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties subjektui keliamus reikalavimus, sudaręs sutartį, jis įgijo iš jos kylančias teises ir pareigas. Teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės nuomos ar įgijimo lengvatinėmis sąlygomis būdingas imperatyvus teisinis apibrėžtumas, šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-684/2017, 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą įstatymų leidėjas riboja šių santykių šalių galimybę tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina imperatyviosios įstatymų nuostatos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad teisės normos, reglamentuojančios valstybinės žemės pardavimą, yra viešosios teisės normos, kurios įtvirtina imperatyvųjį teisinį reguliavimą, kai viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama. Viešosios teisės normos adresatas neturi teisės susikurti savo veikimo modelio vadovaudamasis bendraisiais teisės principais. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas vadovaujantis Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 (toliau – Taisyklės), kuriose aiškiai numatyta, kad įstatymų nustatyta tvarka suteikti ir naudojami asmeniniam ūkiui žemės sklypai parduodami tiems fiziniams asmenims, kuriems jie buvo suteikti; jeigu asmuo miršta, teisę pirkti iš valstybės jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo įpėdiniai (Taisyklių 2, 5 punktai). Todėl Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, parduodama valstybinės žemės sklypą atsakovui, paveldėjusiam teisę išsinuomoti ir pirkti jo motinai suteiktą asmeniniam ūkiui valstybinę žemę, negalėjo sudaryti dėl ginčo žemės sklypo pardavimo tariamo sandorio ir turėti tikrąją valią parduoti jį kitam asmeniui – ieškovui K. T., kuriam žemės sklypas nebuvo suteiktas įstatymo nustatyta tvarka. Toks ketinimas ir apsimestinio sandorio sudarymas prieštarautų pačios valstybės nustatytai valstybinės žemės sklypų pardavimo tvarkai. Be to, ieškovo atstovo teiginys, kad ieškovas suprato, jog žemę perka jis pats iš Nacionalinės žemės tarnybos, yra nepagrįstas dar ir dėl to, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyrius sutikimą įsigyti 1,8180 ha žemės sklypą ieškovui ir jo sutuoktinei išdavė 2018 m. kovo 15 d., t. y. po to, kai šis žemės sklypas jau buvo įregistruotas atsakovo vardu, todėl ieškovas aiškiai suprato, kad žemės sklypą įsigis ne iš valstybės, bet iš atsakovo. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, negalima teigti, kad atsakovas J. S. veikė kaip statytinis. Atsakovas naudojosi iš Valstybinėmis žemės pirkimo-pardavimo sutarties kilusiomis pareigomis bei teisėmis ir jie su ieškovu ketino sudaryti dar vieną sandorį – perparduoti ieškovui atsakovo nuosavybėn iš valstybės įgytą žemės sklypą.

Restitucija yra sandorio negaliojimo padarinys, kurios pagrindinis tikslas – šalių grąžinimas į pirminę padėtį (status quo ante) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Nenustačius valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorio apsimestinumo sąlygų, nėra pagrindo 2018 m. vasario 9 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.87 straipsnio pagrindu bei spręsti klausimus dėl restitucijos taikymo.

Pažymėtina, kad CK 6.50 straipsnio 1 dalis numato, jog prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. CK 6.50 straipsnio 3 dalis numato, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kito asmens prievolės įvykdymas už skolininką, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra pradinio kreditoriaus reikalavimo pasibaigimo pagrindas, skolininkui prievolė (ir visos iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos) nepasibaigia – jis ją turi įvykdyti trečiajam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017 35 punktas). Be to, kai prievolės įvykdymas už trečiąjį asmenį atitinka tikrąją prievolę įvykdžiusio asmens valią, toks asmuo įgyja teisę susigrąžinti tai, ką sumokėjo, iš skolininko, tačiau negali vienašališkai pakeisti savo valios ir reikalauti sumokėtų sumų grąžinimo iš buvusio kreditoriaus (asmens, kuriam prievolę įvykdė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2014; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-442-313/2018). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas K. T. bendru sutarimu su atsakovu J. S. už išperkamą valstybinės žemės sklypą pervedė pinigus Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, suprasdamas, kad valstybinės žemės sklypą perka atsakovas J. S. Ieškovas įvykdė atsakovo piniginę prievolę trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemė ūkio ministerijos, pastaroji įvykdymą priėmė, todėl galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pradinio kreditoriaus teisių, susijusių su atsakovu, perėjimo ieškovui (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Ieškovas, atstovaujamas kvalifikuoto teisininko – advokato padėjėjo, nereiškė ieškinio dėl skolos priteisimo iš atsakovo CK 6.50 straipsnio pagrindu, o teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Ieškovui bylos nagrinėjimo metu buvo ne kartą siūlyta tikslinti ieškinį, buvo nustatytas terminas patikslintam ieškiniui pateikti iki 2019 m. sausio 3 d., tačiau nustatytu terminu patikslintas ieškinys teismui nebuvo pateiktas. Akcentuotina, kad teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo) ar faktinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis).

Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir nustatytas faktine aplinkybes, ieškovo K. T. ieškinys atmestinas kaip neįrodytas (CPK 179 ir 185 straipsniai).

Ieškinį atmetus, iš ieškovo valstybei priteistinos 4,98 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-268, 270 straipsniais, teismas

nusprendė:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo K. T., a. k. (duomenys neskelbtini), 4,98 Eur (keturis eurus 98 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, sumokant jas į vieną iš pasirinktų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų: AS „Citadele bankas“ Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, AB SEB bankas Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, AB Šiaulių bankas Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, Luminor Bank AS Lietuvos skyrius (buvęs AB DNB bankas) Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, Luminor Bank AS Lietuvos skyrius (buvęs Nordea Bank AB Lietuvos skyrius) Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, „Swedbank“ AB Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, UAB Medicinos bankas Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmus.