Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-05-07 · Civilinė byla Nr. 2S-730-577/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-05-07
Bylos Nr.
2S-730-577/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-01350-2020-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jadvyga Mardosevič
Suinteresuotas asmuo
K. M., uždaroji akcinė bendrovė „Deirita“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-730-577/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01350-2020-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 3.3.2.5; 3.5.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens K. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės Daivos Prunskienės pareiškimą dėl baudos skyrimo, suinteresuoti asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Deirita“ (skolininkė) ir K. M. (išieškotojas).

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Antstolė Daiva Prunskienė kreipėsi į teismą su prašymu skirti UAB ,,Deirita“ iki 300 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai. Nurodė, jog Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, t. y. įpareigojo atsakovę UAB ,,Deirita“, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkę, pašalinti tarnaujančio kelio servituto kliūtį – kelio užkardą, ir netrukdyti šiuo servitutu naudotis ieškovui K. M.. Antstolė 2020 m. sausio 6 d. ir 2020 m. sausio 9 d. surašė sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, neįvykdymo aktus Nr. 0068/20/00007, kuriuose nustatė, kad atsakovė neatliko nutartyje nurodytų veiksmų.

Atsiliepimas

2. Suinteresuotasis asmuo K. M. atsiliepime nurodė, kad skolininkė nevykdo įpareigojimo, suinteresuotas asmuo negali naudotis nustatytu kelio servitutu. Netaikant jokių sankcijų už teismo sprendimo nevykdymą, yra pažeidžiamos suinteresuoto asmens teisės ir interesai, todėl prašė skirti atsakovei maksimalią, t. y. tokio dydžio baudą už teismo nutarties nevykdymą, kad ji paskatintų atsakovę vykdyti teismo nutartį bei antstolės reikalavimus.

3. Suinteresuotasis asmuo UAB „Deirita“ prašė netenkinti antstolės prašymo. Nurodė, jog nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra panaikinta apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog laikinosios apsaugos priemonės yra taikytos nepagrįstai. Suinteresuotas asmuo prašo skirti baudą, nors pagrindo neliko. Pažymėjo, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartis buvo gauta 2019 m. gruodžio 27 d., o skundas pateiktas 2020 m. sausio 3 d. 2020 m. sausio 7 d. gautas antstolės patvarkymas dėl vykdomojo dokumento priėmimo. Antstolei UAB „Deirita“ vadovės pasiteiravus, kada bus pašalintas kelio užtvaras, buvo pasiūlyta užtvarą laikyti pakeltą iki ginčo išnagrinėjimo, tačiau toks pasiūlymas dėl neaiškių priežasčių netiko K. M.. UAB „Deirita“ nuomone, nėra aišku, ką reiškia terminas „nedelsiant“, nes įbetonuoto ir elektra prijungto kelio užtvaro pašalinimas reikalauja tiek laiko, tiek darbo sąnaudų. Mano, kad nėra pagrindo skirti baudą už teismo nutarties nevykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 6 d. nutartimi atmetė antstolės Daivos Prunskienės prašymą dėl baudos skyrimo, priteisė suinteresuotam asmeniui UAB ,,Deirita“ iš suinteresuoto asmens K. M. 594,30 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartimi 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis (už kurios nevykdymą buvo prašoma skirti baudą) buvo panaikinta, ieškovo K. M. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas. Teismo vertinimu, prašoma skirti bauda ieškovo naudai už nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymą neatliktų savo paskirčių, t. y. neskatintų skolininko vykdyti teismo sprendimo, ir todėl neatitiktų įstatymo keliamų tikslų.

6. Taip pat teismas nenustatė pakankamo pagrindo konstatuoti UAB ,,Deirita“ piktavališką elgesį nevykdant teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Pažymėjo, kad UAB „Deirita“ paaiškino, jog siūlė vykdyti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paliekant ginčo kelio atitvarą pakeltą ir taip sudarant sąlygas suinteresuotam asmeniui K. M. ginčo nagrinėjimo metu naudotis keliu, tačiau šis pasiūlymas nebuvo priimtas. Teismo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad kelio užtvaro laikymas pakeltu nebūtų buvęs tinkamas nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymas. Be to, iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad laiko tarpas, kuriuo nebuvo vykdoma nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių – neilgas, sutampantis su šventiniu laikotarpiu.

7. Teismas konstatavo, kad procesinių sankcijų taikymas nagrinėjamu atveju neatitiktų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 771 straipsnio 6 dalyje numatytų sankcijų paskirties, taip pat teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principų, todėl antstolės prašymą skirti UAB „Deirita“ baudą atmetė.

8. Atsižvelgdamas į nagrinėto klausimo turinį ir pobūdį, taip pat į tai, kad suinteresuotų asmenų interesai šioje byloje skirtingi, atmetęs pareiškimą dėl baudos suinteresuoto asmens K. M. naudai skyrimo, suinteresuotam asmeniui UAB ,,Deirita“ iš suinteresuoto asmens K. M. teismas priteisė turėtas bylinėjimosi išlaidast: 350 Eur advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo parengimą, 100 Eur už atstovavimą teismo posėdžio metu ir 144,30 Eur už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo parengimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

9. Suinteresuotas asmuo K. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - tenkinti 2020 m. sausio 14 d. antstolės Daivos Prunskienės prašymą dėl įstatyme numatytų sprendimo nevykdymo pasekmių taikymo - baudos UAB „Deirita“ paskyrimo; priteisti iš skolininko UAB „Deirita“ suinteresuoto asmens K. M. naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Teismas, atmesdamas antstolės prašymą dėl baudos skyrimo tuo pagrindu, jog apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir dėl to baudos skyrimas neskatintų skolininko vykdyti teismo sprendimo, ir todėl neatitiktų įstatymo keliamų tikslų, iš esmės prieštarauja skubiai vykdytinų laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai bei esmei. Civilinio proceso įstatymas imperatyviai numato, kad galiojančios teismo nutartys (įskaitant nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) turi privalomą pobūdį ir turi būti vykdomos, nepaisant to, kad dėl tokių nutarčių yra paduoti ir nagrinėjami atskirieji skundai, o už privalomų teismo pritaikytų įpareigojimų nevykdymą CPK nuostatos suteikia teismui teisę kaltų asmenų atžvilgiu pritaikyti sankcijas (baudas). Įstatymas nenumato, jog apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tokia nutartis negalioja nuo jos priėmimo momento ir skolininkas būtų atleidžiamas nuo atsakomybės dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymo. Teismas nepagrįstai toleravo skolininko neteisėtus veiksmus - piktybišką vengimą vykdyti laikinąsias apsaugos priemones.

9.2. Teismas nepakankamai įsigilino į byloje esančius įrodymus ir juos vertino selektyviai. Pažymėjo, kad UAB „Deirita“ nesiėmė jokių veiksmų, įgyvendinant laikinąsias apsaugos priemones, o neįgyvendintas deklaratyvus siūlymas, pakelti kelio užkardą, negali būti laikomas veiksmu, šalinančiu UAB „Deirita“ atsakomybę. UAB „Deirita“ suklaidino teismą ir manipuliuodama faktinėmis aplinkybėmis, siekia kuo ilgiau riboti K. M. patekimą į nuosavybės teise valdomą žemės sklypą per teisėtai nustatytą kelio servitutą, kuris yra vienintelis privažiavimas prie minėto žemės sklypo. Mano, kad UAB „Deirita“ žinodama, kad K. M. dėl neteisėtai užtverto kelio servituto negali parduoti nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, visais įmanomais būdais siekia pasipelnyti (K. M. buvo jau buvo pasiūlyta susimokėti už netrukdomą naudojimąsi kelio servitutu).

9.3. Teismas pripažino, kad UAB „Deirita“ padarė teisės pažeidimą - nevykdė laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau ne tik, kad neskyrė baudos, tačiau ir priteisė jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Susidarė teisei priešinga situacija, kai pripažintas teisės pažeidėjas ne tik, kad nėra nubaudžiamas, tačiau priešingai, tarsi skatinamas nevykdyti teismo įsiteisėjusios nutarties - jo naudai priteisiant patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamo ginčo su antstole ir suinteresuotu asmeniu K. M. nebūtų kilę, jei UAB „Deirita“ būtų vykdžiusi teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, priteisdamas UAB „Deirita“ naudai bylinėjimosi išlaidas, pažeidė protingumo ir sąžiningumo principus.

Atsiliepimas

10. Suinteresuotas asmuo UAB „Deirita“ atsiliepime prašo apelianto (suinteresuoto asmens) K. M. atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Servituto teisėtumo, priešieškinio/ieškinio dėl kelio servituto teikimo ir kiti klausimai šioje byloje nėra nagrinėjami, nors aplinkybės: servituto būtinumo išnykimas, servituto senaties klausimas, tvoros ir kelio užtvaro atsiradimo klausimas 2008-2010 metais, kuomet dar UAB „Deirita“ net nebuvo steigta, yra reikšmingi nagrinėjant šią bylą. UAB „Deirita“ manymu, K. M. tikslas yra ne atstatyti teisingumą, o nubausti UAB „Deirita“ dėl tariamai neteisėtų veiksmų ir galimai priversti atsisakyti kreiptis į teismą dėl tarnaujančio kelio servituto pasibaigimo (suėjus senačiai ir nustojus būtinybės juo naudotis, esant kitam keliui). Pažymi, kad K. M. atstovas patvirtino, jog pats K. M. ar jo atstovai niekada nesusisiekė su UAB „Deirita“ atstove R. B. dėl kelio užtvaro pašalinimo, o į jos siūlymą (dėl objektyvių priežasčių esant kalėdiniam laikotarpiui ir trumpo termino UAB „Deirita“ negalint demontuoti kelio užtvaro, kuris jai nepriklauso) kelio užtvarą laikyti nuolat pakeltą - t. y. geranoriškai vykdyti teismo įpareigojimą - atsakė neigiamai.

10.2. Analogiškoje byloje pagal antstolės pareiškimą skirti E. D., R. L. ir I. L. 300 Eur už nevykdymo dieną baudą (civilinė byla Nr. 2VP-6095-466/2020), nutarties suinteresuotas asmuo K. M. neskundė, sumokėjo teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas.

10.3 Laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepagrįstai. Negali būti skiriama bauda, susijusi su neteisėtais reikalavimais. Antstolės prašymas skirti maksimalią baudą, neįsigilinus į esamą situaciją yra nesąžiningas ir neproporcingas. Panaikinus teismo nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrindo, kuriuo UAB „Deirita“ galėtų būti skiriama bauda nebeliko.

10.4. Teiginiai, jog galiojančią teismo nutartį (iki to momento, kol ji buvo panaikinta) reikėjo vykdyti itin skubiai, negali būti laikomi argumentu, nes kelio užtvaras pastatytas 2010 metais; jam suteiktas policijos leidimas; UAB „Deirita“ įsteigta tik 2015 metais, žemės sklypas, ant kurio stovi kelio užtvaras, jo statymo metu nebuvo UAB „Deirita“ nuosavybe; kelio užtvaras yra įbetonuotas, prie jo prijungti elektros tinklai. Neaišku, kaip turėjo vykti skubus nutarties vykdymas. 2020 m. sausio 8 d. „Deirita“ pasiūlė antstolei laikyti kelio užtvarą pakeltą, t. y. skubiai įvykdė teismo nutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

Dėl rašytinių paaiškinimų bei papildomų įrodymų priėmimo

12. Apeliantas pateikė rašytinius paaiškinmus ir prašo priimti papildomus dokumentus: 2020 m. kovo 9 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus raštą ir 2020 m. kovo 17 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos raštą. Nurodytais dokumentais apeliantė siekia pagrįsti argumentus, kad priešingai nei teigia UAB „Deirita“, iš valstybės institucijų ji nėra gavusi sutikimų ar leidimų statyti kelio užkardų ant servitutinio kelio.

13. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).

14. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamo ginčo pobūdį bei ribas, tai, kad naujai teikiami įrodymai nėra siejami su skundžiamos nutarties turiniu, atsisako juos priimti ir nevertina.

Dėl atskirojo skundo esmės

15. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino antstolės prašymo suinteresuotam asmeniui skirti baudą už nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nevykdymą.

16. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus, kai vykdomas teismo sprendimas, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, bauda atlieka ir kompensacinę funkciją, ja padengiami minimalūs išieškotojo nuostoliai, atsiradę dėl galutinio teismo sprendimo nevykdymo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju bylos laimėtojas ir būsimi bylos išnagrinėjimo rezultatai dar nežinomi, todėl laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymas daugiau susijęs su viešosios tvarkos (teismo procesinio sprendimo privalomumo ir vykdytinumo) pažeidimu (CPK 18 straipsnis), o ne su išieškotojo interesų pažeidimu, kadangi šioje bylos nagrinėjimo stadijoje jis dar nebūna nustatytas ir yra tik tikėtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-199-248/2017).

17. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teismas turi teisę, bet neprivalo skirti baudą skolininkui, įvertinęs priežastis, dėl kurios neįvykdytas vykdomasis dokumentas. CPK 771 straipsnio 6 dalies normos negalima interpretuoti formaliai, nesiremiant teisingumo ir protingumo principais, neatsižvelgiant į baudos skyrimo tikslus bei paskirtį, neįvertinus kitų individualių bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2012, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2009). Teisinio poveikio priemonės yra veiksmingos, jei jos užtikrina teisės tikslus. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

18. Nagrinėjamu atveju, apeliantas, teigia, kad galiojančios teismo nutartys (įskaitant nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) turi privalomą pobūdį ir turi būti vykdomos, nepaisant to, kad dėl jų paduoti atskirieji skundai. Mano, kad teismas nepagrįstai toleravo skolininko neteisėtus veiksmus - piktybišką vengimą vykdyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie argumentai nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą nutartį neteisėta ir nepagrįsta.

19. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepaneigė teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo privalomumo. Teismas, spręsdamas baudos skyrimo klausimą vertino ne tik klausimo nagrinėjimo susiklosčiusią padėtį (t. y. faktą, kad aukštesnės instancijos teismas panaikino nutartį, dėl kurios nevykdymo antstolė prašė skirti baudą), bet ir suinteresuoto asmens UAB „Deirita“ elgesį nutarties galiojimo metu. Apeliantas nors ir nurodo, kad UAB „Deirita“ neįgyvendino siūlymo pakelti kelio užkardą, tačiau iš esmės neneigia tiek UAB „Deitira“ nurodytų, tiek skundžiamoje nutartyje nustatytų aplinkybių, kad K. M. nesutiko su tokiu pasiūlymu (jis nutarties vykdymą suvokė kaip kelio atitvaro išmontavimą). Skundžiamos nutarties motyvai dėl apelianto pozicijos atitikimo vykdytinos nutarties turiniui vertinimo yra išsamūs. Apeliacinės instancijos teismas jiems pritaria, todėl nekartoja.

20. Apelianto motyvai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nesusiję su šiuos klausimus reglamentuojančių teisės normų pažeidimu, todėl nustačius, kad suinteresuotų asmenų priešingus interesus, suinteresuoto asmens K. M. siekį skirti baudą bei pripažinus, kad prašymas skirti baudą UAB „Deitira“ atmestas pagrįstai, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, suinteresuotam asmeniui UAB „Deitira“ priteisdamas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, šį klausimą išsprendė neteisingai.

21. Kadangi iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nėra tikslinga teismo motyvų kartoti. Kiti atskirojo skundo argumentai įtakos teismo sprendimo teisėtumui neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų atskirai neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ).

22. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad keisti ar naikinti skundžiamą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą

Teisėja Jadvyga Mardosevič