- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-12
- Bylos Nr.
- e2-1137-1032/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Zubrickaitė
- Atsakovas
- A. B.
- Ieškovas
- V. G.
- Kategorijos
- 2.3.3.4Tėvystės nustatymas
- 2.3.4.4.2Ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo
- 2.3.5.2.1Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus
- 3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
- 3.2.6.10Teismo sprendimo atidėjimas ir išdėstymas, sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.2.6.13Teismo sprendimo įsiteisėjimas ir įsiteisėjimo teisiniai padariniai, res judicata
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui A. B. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas pareikštu ieškiniu prašo teismo priteisti ieškovui iš atsakovo A. B. 2 442,28 Eur kaip patirtą žalą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. birželio 13 d. nutartimi pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – VSDFV Klaipėdos skyriaus) ieškinį iškėlė A. B. individualiai įmonei bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė ieškovą V. G.. Pirmasis A. B. individualios įmonės kreditorių susirinkimas patvirtino 2 400 Eur atlyginimą bankroto administratoriui bei 500 Eur sumą kitom bankroto administravimo išlaidoms. Ieškovas iš savo asmeninių lėšų apmokėjo 42,28 Eur sumą už teisinio statuso pakeitimą valstybės įmonėje (toliau – VĮ) „Registrų centras“. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartimi A. B. individuali įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o 2019 m. vasario 4 d. A. B. individuali įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Atsakovas ėjo A. B. individualios įmonės vadovo ir likvidatoriaus pareigas nuo 1991 m. spalio 31 d. iki 2018 m. birželio 26 d. Atsakovas bankroto administratoriui neperdavė įmonės turto ir piniginių lėšų. A. B. individualiai įmonei neturint turto, bankroto byloje lėšų nebuvo gauta ir bankroto administratoriaus atlyginimas nebuvo sumokėtas, o administratoriaus patirtos administravimo išlaidos nebuvo kompensuotos.
Ieškovas nurodo, jog pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pranešimą dėl įsiskolinimo pateikimo, A. B. individualios įmonės įsiskolinimai nuo 2003 m. kovo 15 d. nuolat didėjo ir bankroto bylos iškėlimo A. B. individualiai įmonei dienai sudarė 2 871,48 Eur. A. B. individuali įmonė turto neturėjo, todėl atsakovas, kaip įmonės vadovas, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jau nuo 2003 m. kovo 15 d. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, būdamas A. B. individualios įmonės vadovu, turėjo pareigą įmonei tapus nemokiai pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė, jis atliko neteisėtus veiksmus ir yra atsakingas už ieškovo patirtus nuostolius, t. y. ieškovo negautą atlyginimą ir nekompensuotas ieškovo patirtas administravimo išlaidas. Pirmasis A. B. individualios įmonės kreditorių susirinkimas patvirtino 2 400 Eur atlyginimą, administruojant A. B. individualią įmonę bei buvo patirtos 42,28 Eur išlaidos už teisinio statuso pakeitimo įregistravimą. Ieškovas teigia, kad jei atsakovas būtų įvykdęs Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnyje nustatytą įpareigojimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nelaukiant kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu atsakovas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų įpareigotas įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 1 punktą, tad šiuo atveju administravimo išlaidos irgi būtų buvusios apmokėtos. Ieškovas mano, kad yra visos sąlygos pripažinti atsakovo civilinę atsakomybę (atsakovo neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys ir kaltė). Taip pat atsakovas privalo sumokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
Ieškovas į teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą nagrinėti bylą ieškovui nedalyvaujant. Nurodė, jog palaiko ieškinyje išdėstytą poziciją, prašo ieškinį tenkinti visiškai, papildomai pažymėjo, jog atsakovas atsiliepime į ieškinį remiasi teismų praktika, kuri yra neaktuali šioje byloje susidariusiai situacijai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, byla nagrinėtina iš esmės ieškovui nedalyvaujant (Civilinio proceso kodekso 246 straipsnis).
Atsakovas A. B. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas pateikė nepagrįstus reikalavimus ir neįrodė, jog atsakovo veiksmais ar neveikimu buvo padaryta žala ieškovui, neįrodė jo kaltės ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų bei ieškovo nurodytų atsiradusių pasekmių. Pažymėjo, jog administratoriaus atlyginimas nustatomas ir administravimo išlaidos yra patiriamos visose bankroto bylose nepriklausomai nuo to, kas ir kada inicijavo bankroto byla, tai yra šios išlaidos atsiranda ne kaip neteisėtų įmonės vadovo ar dalyvio veiksmų – Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo pasekmė, o iš bankroto bylos, nepaisant kas ir kada ją inicijuoja, iškėlimo fakto. Vadinasi ieškovas turėjo įrodyti ne tik atsakovo kaltus veiksmus, bet ir žalos dydį, dėl kurios atsiradimo jis yra kaltas, nes, ieškovui kyla pareiga įrodyti kokius veiksmus ir darbą atliko. Šiuo atveju ieškovas tik deklaratyviai teigia apie jam padarytos, tariamos žalos, mechanizmą: a) laiku nesikreipta dėl bankroto; b) jam nesumokėtas atlyginimas, nes įmonė neturėjo realizuotino turto. Priešingai, atsakovo teigimu, jis nuolat siekė, kad įmonė nebankrutuotų ir ieškojo galimybių (verslo, finansinių, turtinių), vystytų veiklą, sumokėtų pasikeitus įstatymams, o ne dėl atsakovo kaltės, - atsiradusią skolą. Atsakovas tikėjosi, kad skolą VSDFV (Sodrai) sumokės, ne kartą kreipėsi į šią instituciją dėl skolos išmokėjimo terminų bei atidėjimų. Į jo prašymus buvo atsižvelgiama, leidžiama ieškoti resursų įmonės veiklai atkurti. Atsakovas nuolat tikėjosi, kad įmonė įgys klientų ir pradės vėl pilnaverčiai funkcionuoti. Tai įrodo, jog atsakovas nebuvo pasyvus. Pabrėžė, kad įmonė buvo maža ir jos apyvarta kukli, niekada neturėjo nekilnojamojo turto, transporto ar kito kilnojamojo turto, todėl įmonė buvo paprastai likviduota ir išregistruota.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovas papildomai paaiškino, kad jam būnant įmonės vadovu nuo 2003 metų pasikeitė įstatymai ir įmonei reikėjo mokėti mokesčius Valstybinio socialinio draudimo fondui, tačiau jis šių aplinkybių nežinojo. Paaiškino, kad nežinojo, jog būdamas įmonės vadovu turėjo pareigą kreiptis dėl įmonės bankroto bylos, todėl manė, jog įmonei nevykdant veiklos nieko daryti nereikia. Tikėjosi, jog pasibaigus bankroto procesui skola bus nurašyta, jos mokėti nebereikės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
ieškinys tenkintinas visiškai.
1. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. birželio 13 d. nutartimi pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – VSDFV Klaipėdos skyriaus) ieškinį iškėlė A. B. individualiai įmonei bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė ieškovą V. G. (elektroninės bylos lapas (toliau e. b. l.) 6-8).
2. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartimi A. B. individuali įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o 2019 m. vasario 4 d. A. B. individuali įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro (e. b. l. 16-17, 73-75).
3. Ieškovas iš savo asmeninių lėšų apmokėjo 42,28 Eur sumą už teisinio statuso pakeitimą valstybės įmonėje (toliau – VĮ) „Registrų centras“ (e. b. l. 13-14).
4. 2018 m. rugsėjo 24 d. pirmasis A. B. individualios įmonės kreditorių susirinkimas patvirtino 2400 Eur atlyginimą bankroto administratoriui bei 500 Eur sumą kitom bankroto administravimo išlaidoms (e. b. l. 18-20).
5. Iš VSDFV Klaipėdos skyriaus pateiktos informacijos nustatyta, jog atsakovo vadovaujamos A. B. individualios įmonės įsiskolinimas VSDFV susidarė nuo 2003 metų. A. B. individuali įmonė VSDFV iš viso yra skolinga 2871,48 Eur, iš jų: 2144,78 Eur savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų (VSD įmokos), apskaičiuotų už laikotarpius nuo 2004 m. kovo 11 d. iki 2006 m. kovo 31 d., nuo 2006 m. balandžio 3 d. iki 2006 m. balandžio 10 d., nuo 2006 m. balandžio 22 d. iki 2007 m. sausio 4 d., nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 4 d., nuo 2007 m. kovo 16 d. iki 2008 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2008 m. spalio 27 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. bei nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d.;?559,09 Eur savarankiškai dirbančio asmens privalomojo sveikatos draudimo įmokų (PSD įmokos), apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 5 d. iki 2013 m. kovo 28 d.; 1,45 Eur delspinigių, apskaičiuotų už pavėluotą VSD įmokų už apdraustuosius pervedimą už laikotarpį nuo 2002 m. spalio 15 d. iki 2003 m. sausio 14 d.; 141,40 Eur delspinigių, apskaičiuotų už pavėluotą savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2000 m. gruodžio 15 d. iki 2009 m. liepos 14 d.;?24,76 Eur delspinigių, apskaičiuotų už pavėluotą PSD įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 29 d. (e. b. l. 21-25).
6. Atsakovas A. B. buvo A. B. individualios įmonės, vadovu nuo 1991 m. spalio 31 d. iki 2013 m. kovo 29 d., o nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. liepos 25 d. juridinių asmenų registre buvo nurodytas kaip šios individualios įmonės likvidatorius (e. b. l. 73-75).
Dėl ieškovo reikalavimo
7. Ieškovas ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo žalą, kurią sudaro 2400 Eur administratoriaus atlyginimas ir 42,28 Eur išlaidos už teisinio įmonės statuso pakeitimą juridinių asmenų registre, nes šie nuostoliai atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nes atsakovo vadovavimo A. B. individualios įmonės laikotarpiu jam, kaip vadovui, nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovautai bendrovei. Taip pat atsakovas neperdavė ieškovui kaip įmonės bankroto administratoriui įmonės turto ir piniginių lėšų. A. B. individualiai įmonei neturint turto, bankroto byloje lėšų nebuvo gauta ir bankroto administratoriaus atlyginimas nebuvo sumokėtas, o administratoriaus patirtos administravimo išlaidos nebuvo kompensuotos.
8. Pažymėtina, kad individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 4 dalis), bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo, kaip fizinio asmens, prievoles, subjektas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis Nr. 2-1254/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-589/2014).
9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad bendrovės (įmonės) vadovas yra specialus subjektas, kuriam įstatyme nustatyta išskirtinė teisė atstovauti bendrovei, veikti jos vardu. Vadovui taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai negu juridinio asmens dalyviui ar eiliniam juridinio asmens darbuotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartis Nr. 3K-3-177/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartis Nr. 2A-715/2013). Įmonės vadovo turtinę atsakomybę ir jos apimtį nustato CK 2.87 straipsnis, numatantis, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis). Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).
Dėl atsakovo kaip individualios įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų
10. Įmonės vadovo ir savininko civilinei atsakomybei taikyti, būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai). Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas.
11. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti.
12. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą įmonės vadovas, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas <...> privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014 ir kt.).
13. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad A. B. individualios įmonės skola VSDFV 2019 m. sausio 3 d. duomenimis, VSDFV biudžetui skolinga 2871,48 Eur, skola atsirado ir pradėjo augti nuo 2003 m. kovo 15 d. (sprendimo 5 punktas).
14. Bankroto bylos A. B. iškėlimo metu nenustatyta, kad bendrovė turėtų jos vardu registruoto nekilnojamojo turto ar transporto priemonių, taip pat nenustatyta duomenų, kad A. B. individuali įmonė nuosavybės teise valdytų kokį nors kitą materialų turtą, vykdytų veiklą, gautų pajamų (e. b. l. 6-8).
15. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo dėl to, kad šis įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Tai, kad įmonė neadministruojama pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 ar 3 punkto nuostatas (t. y. supaprastinto bankroto proceso būdu) nepaneigia bankroto administratoriaus teisės reikalauti bankroto administravimo išlaidų atlyginimo iš įmonės vadovo, nes ši teisė išplaukia iš bendrųjų CK nuostatų, reglamentuojančių įmonės vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-239-881/2017).
16. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, gali būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt.( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018 ir kt.).
17. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, esant įmonės nemokumo faktui, įmonės vadovas privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014.). Bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuojami kaip neteisėti, jei pagal byloje nustatytas aplinkybes vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Šis sužinojimo momentas priklauso nuo faktinių aplinkybių, t. y. kada vadovas turėjo objektyvią galimybę susipažinti su bendrovės finansiniais dokumentais, o tai gali priklausyti nuo vadovo valdymo laikotarpio, bendrovės dydžio, aplinkybės, ar buvęs vadovas tinkamai perdavė dokumentus, ir pan. Kasacinio teismo praktikoje vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Dėl to sprendžiant dėl kiekvieno iš vadovų sužinojimo apie nemokumą momento, vertintina ne tik aplinkybė, ar jis faktiškai žinojo apie nemokumą, bet ir tai, ar jis neprivalėjo žinoti apie nemokumą atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes.
18. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad įmonės vadovas yra atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu vadovas būtų kreipęsis į teismą, finansiniams rodikliams rodant įmonės faktinį nemokumą, tačiau nelaukiant, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu vadovas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų įpareigotas įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju irgi administravimo išlaidos būtų apmokėtos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-750/2013). Taigi pripažintina, kad tarp įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo ir kitų administravimo išlaidų.
19. Iš byloje esančių įrodymų bei atsakovo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų akivaizdu, kad atsakovui jo vadovavimo A. B. individualiai įmonei laikotarpiu jau nuo 2000 metų įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, o nuo 2003 m. atsakovui kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nes įmonė buvo nemoki: įmonės skola VSDFV tuo metu sudarė 220,50 Eur bei nuolat didėjo ir bankroto bylos iškėlimo A. B. individualiai įmonei dienai sudarė 2871,48 Eur, o įmonė jokio turto neturėjo. Įmonės įsiskolinimas kasmet vis didėjo. Atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad įmonė jokio turto neturėjo, veiklos praktiškai nevykdė nuo 2000 metų, (5 sprendimo punktas). Atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti įmonės nemokumo būseną kreditorės VSDFV Klaipėdos skyriaus kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo metu (CPK 178 straipsnis), tokiu būdu teismas vertina, kad atsakovui buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Atsakovo teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, jog jis nežinojo pasikeitusių įstatymų reikalavimų dėl mokesčių mokėjimo ir pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo laikytini deklaratyviais. Pažymėtina, kad juridinio asmens valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims ir tai atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Nors atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, jog manė, kad įmonei realiai nevykdant veiklos jam nereikia imtis jokių veiksmų, ir jis galvojo, kad skola bus nurašyta bankroto proceso metu, ši aplinkybė nepaneigia atsakovo kaip įmonės vadovo pareigų. Teismo posėdžio metu atsakydamas į teismo užduotą klausimą atsakovas nurodė, kad turi du aukštuosius išsilavinimus, tačiau apie bankroto procesus ir įstatymo reikalavimus nesidomėjo, kiek girdėjo iš spaudos tiek ir žinojo. Svarbu tai, jog atsakovas šiuo atveju veikė ne kaip fizinis asmuo, o kaip įmonės vadovas ir ši aplinkybė įpareigojo jį elgtis kaip bonus pater familias, t. y. pagal tam tikrą atidumo, apdairumo ir rūpestingumo laipsnį. Visumoje įmonės vadovui bei akcininkui yra keliami didesni atidumo, apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai, nei eiliniam darbuotojui, nes dėl jiems suteiktų didesnių įgalinimų bendrovės vadovo ir akcininko veikla turi žymiai didesnę įtaką juridinio asmens veiklai.
20. Pažymėtina, kad atsakovas neginčijo įmonės nemokumo teismo nutartyje iškelti bankroto bylą nurodytu laikotarpiu. Dėl nurodyto, esant nustatytoms visoms atsakovo civilinės atsakomybės sąlygoms, atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovas turi teisę reikalauti administravimo išlaidų atlyginimo iš atsakovo.
Dėl žalos dydžio
21. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 2 442,28 Eur kaip patirtą žalą, kurią sudaro 2 400 Eur atlyginimas ieškovui kaip bankroto administratoriui ir 42,28 Eur už įmonės teisinio statuso pakeitimą juridinių asmenų registre. Ieškovo patirtos administravimo išlaidos pagrįstos 2018 m. rugsėjo 24 d. kreditorių susirinkimo protokolu, kuriame ieškovui buvo patvirtintas nurodyto dydžio atlyginimas už bankroto administratoriaus pareigas (sprendimo 4 punktas). Kita ieškovo reikalavimo dalis dėl 42,28 Eur išlaidų, kurias sudaro VĮ „Registrų centro“ išlaidos už įmonės teisinio statuso pakeitimo įregistravimą taip pat yra pagrįsta rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad ieškovas nurodytas išlaidas patyrė A. B. individualios įmonės bankroto administravimo procese (sprendimo 3 punktas). Įvertinęs visą byloje esančią medžiagą bei vadovaujamasis nurodyta teismų praktika, teismas daro išvadą, kad ieškovo reikalavimai yra visiškai pagrįsti, todėl ieškinys tenkintinas visiškai priteisiant iš atsakovo 2 442,28 Eur nuostolių atlyginimo (CK 6.246 – 6.249 straipsniai, CPK 185 straipsnis).
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
22. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda iš įstatymo. Šios procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs atsakovas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Todėl ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos už priteistą sumą – 2 442,28 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2019 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
23. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovui V. G. iš atsakovo A. B. priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 55 Eur žyminis mokestis pagal į bylą pateiktus šių bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančius dokumentus (e. b. l. 15) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovo A. B. 2 442,28 Eur (du tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt du eurus 28 centų) nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2 442,28 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų keturiasdešimt dviejų eurų 28 centų) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. gruodžio 18 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 55 Eur (penkiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų ieškovui A. B..
Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.