Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. J. G. ir D. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 6 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3475-392/2013 pagal ieškovo AS UniCredit Bank ieškinį atsakovams R. J. G. ir D. G. dėl skolos pagal laidavimo sutartis priteisimo, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Baldų rojus“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovai pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti priverstinį atsakovų ir atsakovės D. G. Individualios įmonės turto realizavimą pagal vykdomąjį raštą 2-3475- 392/2013, vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą. Prašymą grindė Vilniaus apygardos teismo nagrinėjama atsakovės D. G. Individualios įmonės bankroto byla (civilinės bylos Nr. B2-1790-656/2014) ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste – ĮBĮ) 9 straipsnio 3dalies nuostatomis, kurios numato, kad teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Todėl turi būti sustabdytas ir atsakovų bei atsakovės D. G. IĮ turto realizavimas ar išieškojimas iš šio turto.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šioje apeliacijoje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš atsakovų priteistos skolos išieškojimą vykdymo procese, nustačius, jog tuo pačiu turtu bus tenkinami vieno iš atsakovo individualios įmonės kreditorių reikalavimai, atsakovo individualios įmonės bankroto byloje. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.)

CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Teismo sprendimo vykdymas yra baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas CPK 18 straipsnyje, kuriame numatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

CPK 145 straipsnio, įtvirtinančio laikinųjų apsaugos priemonių sąrašą, 1 dalies 10 punkte yra numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2013m. lapkričio 18d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3475- 392/2013 ieškovui iš atsakovų, kaip BUAB „Baldų rojus“ laiduotojų solidariai priteisė 1 842 875,68 Lt skolą ir 11 214,50 Lt žyminį mokestį. Sprendimas byloje įsiteisėjo ir ieškovui buvo išduotas vykdomasis raštas 2-3475-392/2013. Atsakovai prašo sustabdyti priverstinį atsakovų turto realizavimą pagal minėtą vykdomąjį raštą, vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą šioje byloje, kadangi tą patį turtą D. G. Individualios įmonės kreditoriai šios įmonės bankroto byloje Nr. B2-712-656/2013 priėmė sprendimą parduoti iš varžytinių. Tokiu būdu į tą patį turtą yra nukreiptas išieškojimas pagal šioje byloje priimtą sprendimą ir pagal kreditorių sprendimą D. G. Individualios įmonės bankroto byloje Nr. B2-712-656/2013.

Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, atsakovės D. G. Individualiai įmonei 2010 m. rugsėjo 10 d. buvo iškelta bankroto byla (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-1790-2014). Remiantis Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (CK 2.50 str. 4 d.), bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo, kaip fizinio asmens prievoles subjektas.

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Atsižvelgiant į individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės bankroto procese specifiką, Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011). Tuo atveju, jeigu reikalavimų įmonės bankroto byloje negalėtų pareikšti jos savininko asmeniniai kreditoriai, jų vėlesnės galimybės išieškoti skolas iš fizinio asmens taptų labai pasunkintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2014).

ĮBĮ pasirinktas teisinio reguliavimo modelis grindžiamas bylų akumuliavimo principu (lot. vis attractiva concursus), kurio esmė yra ta, kad visų kreditorių reikalavimų pagrįstumas yra svarstomas tik bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punktu, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas privalo pranešti kitiems teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir susiję su darbo santykiais, apie bankroto bylos iškėlimą ir perimti šių bylų nagrinėjimą; pranešti ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūrai ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose pareikšti bankrutuojančios įmonės kreditorių civiliniai ieškiniai, ir perimti nagrinėti visus su šiais ieškiniais susijusius dokumentus; pranešti ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūrai ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose areštuotas bankrutuojančios įmonės turtas, ir perimti turto arešto dokumentus; pranešti antstolių kontoroms, kurioms yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš šios įmonės ar dėl jos turto arešto.

Taigi, pagal minėtą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo išaiškinimus, atsakovų kreditorių reikalavimai ir turto realizavimo klausimai turėtų būti sprendžiami atsakovės D. G. Individualios įmonės bankroto byloje, todėl šioje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti atsakovų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi šioje byloje išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-3475-392/2013 turėtų būti perduotas į D. G. Individualios įmonės bankroto bylą Nr. B2-712-656/2013 (ĮBĮ 17 str.).

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau ši teisės taikymo klaida nelėmė neteisingo klausimo išnagrinėjimo, todėl keičiama tik pirmosios instancijos teismo motyvų dalis, paliekant pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį, nepakeistą.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.