Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Almos Jurgelienės (pirmininkės ir pranešėjos), Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vibaltpega“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje, priimto pagal ieškovės UAB „Vibaltpega“ ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomųjų nurodymų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ieškiniu prašo panaikinti skundžiamus privalomuosius nurodymus: 1) 2023 m. kovo 13 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 2023 m. kovo 15 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini).

2. Ieškinyje nurodė, kad 2023 m. kovo 9 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Aktas), kuriame buvo nustatyta, jog ieškovė neturėdama parengto projekto ir statybą leidžiančio dokumento, žemės sklypo dalyje, adresu: (duomenys neskelbtini), laikotarpyje nuo 2021 m. liepos iki 2021 m. spalio ūkio būdu savavališkai pastatė 25,00 m ilgio, 20,00 m pločio ir 8,00 m aukščio, užstatymo plotas 500 m² pastatą, ypatingosios kategorijos sandėliavimo paskirties statinį – sandėlį, atstumas tarp atraminių konstrukcijų 20,00 m. 2023 m. kovo 2 d. kontroliniame klausimyne Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Klausimynas), papildomai pažymėta, jog tiekėjas UAB ,,Ekoangarai“ savo rašytiniame paaiškinime nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.2 straipsnį – kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Kilnojamųjų daiktų įrengimui (sukūrimui) Statybos įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai netaikomi. 2023 m. kovo 13 d. Ieškovė gavo privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Nurodymas1), 2023 m. kovo 15 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Nurodymas2, o Nurodymas1 ir Nurodymas2 abu kartu - Nurodymai), kuriuose buvo nustatyta, kad: nevykdyti jokių savavališkai pastatyto ypatingosios kategorijos sandėliavimo paskirties statinio – sandėlio, kurio ilgis 25,00 m, plotis 20,00 m, aukštis 8,00 m, atstumas tarp atraminių konstrukcijų 20,00 m, plotas 500,00 m², esančio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje, adresu (duomenys neskelbtini), statybos darbų iki kol nebus pašalinti savavališkos statybos padariniai, fiksuoti 2023 03-09 savavališkos statybos akte Nr. (duomenys neskelbtini); nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę nugriauti savavališkai pastatytą ypatingosios kategorijos sandėliavimo paskirties statinį – sandėlį, kurio ilgis 25,00 m, plotis 20,00 m, aukštis 8,00 m, atstumas tarp atraminių konstrukcijų 20,00 m, plotas 500,00 m², esančio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje, adresu (duomenys neskelbtini), dėl kurio statybos surašytas 2023-03-09 savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę. Nurodymo2 įvykdymo data numatyta iki 2023 m. rugsėjo 13 d. Nurodymuose ir Akte, kaip administraciniame akte, privalėjo būti nurodytos, tačiau nėra nurodytos pažeidimo, kuriuo „kaltinama“ ieškovė, faktinės aplinkybės, kurios leistų nustatyti ginčo objekto priskyrimą ypatingam statiniui, taipogi neįvardijami neva tai ieškovės atlikti konkretūs statybos darbai bei kitos reikšmingos aplinkybės. Nurodymai priimti neatlikus objektyvaus ir išsamaus visų aplinkybių, turinčių įtakos Nurodymų pagrįstumui, įvertinimo. Iš viso nebuvo vertinami ginčo objekto – palapinės techniniai dokumentai, specifikacijos. Atsakovė nepagrįstai surašė Nurodymus ir dėl to, kad ginčo objektas (surenkama palapinė), kuri buvo surinkta žemės sklype (duomenys neskelbtini), nėra nekilnojamasis daiktas. Ginčo objektas yra surenkama ir lengvai išardoma palapinė, kuri priskiriama prie kilnojamųjų daiktų (toliau – Daiktas). Todėl jam surinkti nėra reikalinga perengti nei projekto nei gauti statybas leidžiančio dokumento kadangi ginčo objektas – Daiktas, neatitinka statinio sąvokos. Šiuo atveju ginčo objektas – Daiktas, buvo surinktas neatliekant jokių statybos darbų, neįrengus pamatų, sienų sutvirtinimui nebuvo panaudota speciali technika, o sujungimus galima greitai ir nesudėtingai pašalinti, ginčo objektas neturi statyboje įprastų pamatų, pastatytas ant asfalto, kuris remiasi į paprastą žemės paviršių ir prie pagrindo yra pritvirtintas tik plieno kaiščiais. Daiktas gali būti lengvai perkeliamas pasitelkus automobilinį kraną, arba kitą mechanizmą, nes yra sukonstruotas ant asfalto paviršiaus, siekiant perkelti Daiktą į kitą vietą, jokie statybos darbai taipogi nebus atliekami, taip pat nebus keičiamos medžiagos, esamos detalės naujomis. Tai, kad palapinės sienos ir stogas yra sujungtos įtempiamais trosais, automatiškai nekilnojamo daikto statuso nesuteikia, nes šie trosai yra lengvai nuardomi ir jokio patvaraus sąlyčio su žeme nesuteikia, palapinė ir toliau išlieka mobili. Šios palapinės techninėje charakteristikoje (techninė dokumentacija Projektas Nr. (duomenys neskelbtini)) pateikiama ginčo objekto klasifikacija – tentinė palapinė – angaras, kuri klasifikuojama kaip laikinas kilnojamas objektas. Kaip nekilnojamas turtas neregistruojamas. Ginčo objektas yra pagamintas gamykloje, suprojektuotas kaip surenkamas su daugkartinio perkėlimo galimybe. Išorinių sienų danga yra trapecinė skarda, stogo danga yra PVC tentas. 2021 m. rugsėjo 22 d. priėmimo – perdavimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėta, jog Ieškovui yra perduodamas pramoninis naudotas angaras „Norvegija” 20x25x4m pagal sutartyje patvirtintą specifikaciją. Iš to galima spręsti jog ginčo objektas jau buvo naudotas, todėl yra akivaizdžios daugkartinio panaudojimo galimybės. Taigi, šiuo atveju, pagal šalių sudarytoje sutartyje ir kituose dokumentuose nurodytus palapinės techninius parametrus akivaizdu, jog ginčo objektas nėra nekilnojamasis daiktas, jį galima transportuoti, perkelti ir išardžius dar kartą lengvai panaudoti. Todėl toks daiktas neatitinka nekilnojamojo daikto sąvokos ir CK 4.2 straipsnyje įtvirtintų požymių, yra laikytinas kilnojamuoju daiktu. Be to, iš viešai prieinamų duomenų, Ieškovas pastebėjo, jog dėl tokių pačių savybių turinčios palapinės jau buvo pasikreipta į Vilniaus m. savivaldybę siekiant gauti statybas leidžiantį dokumentą, tačiau statybos leidimas išduotas nebuvo, nes tokio pobūdžio palapinės yra pripažįstamos kilnojamaisiais daiktais ir jiems Statybos įstatymas nėra taikomas. Taigi, tokio pobūdžio palapinės (ginčo objektas) nėra statiniai, joms nereikalingas statybą leidžiantis dokumentas, todėl Statybos įstatymas netaikytinas ir Ieškovė nepažeidė atsakovės Akte ir Nurodymuose nurodytų Statybos įstatymo nuostatų. Nors atsakovės privalomieji nurodymai yra tiesiogiai susiję su Aktu, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo yra išaiškinta, kad savavališkos statybos aktas, kuriame nėra privalomų viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks savavališkos statybos aktas, nenagrinėtina teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-77/2012, 2010 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-611/2010 ir kt.). Todėl Ieškovė Teismo prašė panaikinti tik Nurodymus, kuriuose yra suformuoti privalomieji nurodymai sukeliantys teisines pasekmes ieškovei, bei kurie atsakovės surašyti nepagrįstai nustačius savavališką statybą. atsakovė pažeidė Priežiūros įstatymo 11, 14 straipsnių nuostatas, nes neišsiaiškinus aplinkybių, ir visų jų neištyrusi įpareigojo ieškovę nugriauti Daiktą, nors nėra atitinkamų viešojo administravimo subjektų išvadų, kad tokio Daikto Žemės sklype apskritai negali būti. Atsakovės įpareigojimas yra taikomas visiškai jo nemotyvuojant, parinktos poveikio priemonės neproporcingos (neadekvačios) nustatytam pažeidimui (jeigu jis būtų patvirtintas Teisme), ypač įvertinus, kad nėra kompetentingų institucijų išvadų, kad Daiktas, kurį ieškovė įpareigota nugriauti, yra priskiriamas statiniams (nekilnojamiems daiktams) ir tokių Daiktų surinkimas ir/arba statyba šiame Žemės sklype apskritai nėra galima. Pažymėtina ir tai, jog Žemės sklype statyba yra galima, be to, Žemės sklypas yra išnuomotas ieškovei, atitinkamai ieškovė, kaip šio Žemės sklypo nuomininkė, turi teisę išnuomotu Žemės sklypu naudotis ir įrengti jai reikiamas priemones.

3. Atsakovė nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad buvo užfiksuota, kad statytoja UAB „Vibaltpega“ žemės sklypo dalyje, adresu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2021 m. liepos mėnesio iki 2021 m. spalio mėnesio ūkio būdu pastatė 25,00 m ilgio, 20,00 m pločio ir 8,00 aukščio pastatą. Atstumas tarp atraminių konstrukcijų – 20 m, todėl pastatas priskiriamas ypatingųjų statinių kategorijai. Statytoja UAB „Vibaltpega“ (ieškovė) rašytiniame paaiškinime nurodė, jog nežinojo, kad reikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Tiekėjas UAB „Ekoangarai“ savo rašytiniame paaiškinime nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.2 straipsnį – kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Taip pat nurodė, kad kilnojamųjų daiktų sukūrimui Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (toliau – Statybos įstatymas) ir jo įgyvendinamieji teisės aktai netaikomi. Patikrinimo akte konstatuota, kad statytoja UAB „Vibaltpega“, neturėdama parengto projekto ir statybą leidžiančio dokumento, žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje, adresu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2021 m. liepos mėnesio iki 2021 m. spalio mėnesio ūkio būdu pastatė 25,00 m ilgio, 20,00 m pločio ir 8,00 aukščio, užstatymo plotas – 500 m² pastatą. Pastato konstrukcijos sumontuotos vietoje, atliekant statybos montavimo darbus. Laikančios konstrukcijos yra metalinės kolonos, sumontuotos ant asfaltuotos dangos pagrindo ir pritvirtintos prie jos metaliniais inkariniais varžtais. Ant kolonų sumontuotos metalinės sijos, kurios sudaro dvišlaičio stogo karkasą. Laikančiojo karkaso rėmai tarpusavyje sujungti metaliniais stačiakampio formos vamzdžiais. Atraminių konstrukcijų, laikančių sijas karkaso ašyje nėra, todėl atstumas tarp atraminių konstrukcijų – 20 m. Tokios konstrukcijos pastatas pagal patikrinimo bei tyrimo metu galiojantį STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 1 lentelės 4 punktą priskiriamas ypatingųjų statinių kategorijai. Stogo danga perdengta nešildomu PVS tentu. Sienos sumontuotos iš profiliuotų skardos lakštų ir sumontuotų stumdomų vartų. Patikrinimo akto išvadoje nurodyta, kad tokio ypatingos kategorijos pastato statybai, pagal statybos laikotarpyje nuo 2021 m. liepos mėn. iki 2021 m. spalio mėn. ir tyrimo metu galiojusio Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punktą reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, o šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1 punktą – statinio projektas. IS „Infostatyba“ duomenimis tokio statinio statybai adresu (duomenys neskelbtini) statybą leidžiantis dokumentas nėra išduotas. Patikrinimo aktu konstatuoti Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 18 straipsnio 7 dalies 3 punkto bei 27 straipsnio 22 dalies nuostatų pažeidimai, kurie rodo, kad statyba yra savavališka. Formuodamas teismų praktiką bei pasisakydamas dėl teisės aktų taikymo ir faktinių aplinkybių vertinimo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-06-29 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012 išaiškino ar prie žemės ankeriais tvirtinamas angaras laikytinas nekilnojamuoju daiktu. Kasacinis teismas nurodė, kad naudojimo vietoje montuojami ypač didelio ploto sandėliai, angarai ar garažai turi būti laikomi statiniais, nes jų laikančiosios konstrukcijos montuojamos statybvietėje, ir, norint perkelti į kitą vietą, juos būtina išardyti. Tokį objektą išardžius, prarandama jo paskirtis, nes išardyto jo negalima naudoti pagal buvusią paskirtį, jis turi būti iš naujo montuojamas. Be to, didelio ploto angaro montavimas reikalauja nemažų sąnaudų, todėl jį išmontavus likusios konstrukcinės dalys yra mažesnės vertės, nei jau sumontuotas objektas. Taigi, išardžius tokį daiktą sumažėja jo vertė, reikalingos papildomos investicijos tam, kad būtų paruoštas pagrindas, angaras sumontuotas kitoje vietoje ir vėl galėtų būti naudojamas pagal paskirtį. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ antrojo skirsnio 1 lentelės 4 punkte nurodyta, kad ypatingųjų statinių kategorijai priskiriami negyvenamosios paskirties pastatai, kurių laikančiosios konstrukcijos tarp atramų (angos) ilgesnės kaip 12 m. Pažymėtina, kad sandėliavimo paskirties statinio – sandėlio (duomenys neskelbtini), atstumas tarp atraminių konstrukcijų – 20,00 m. Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad statinio projektas rengiamas naujo ypatingojo ir neypatingojo statinio statybai. Šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad naujo ypatingojo ir neypatingojo statinio statybai statybą leidžiantis dokumentas yra leidimas statyti naują statinį. Pažymėtina, kad Statybos įstatymo 27 straipsnio 22 dalyje įtvirtinta, jog statyba be statybą leidžiančio dokumento, kai jis privalomas, yra draudžiama. Šis reikalavimas yra imperatyvus. Inspekcija, atsižvelgdama į gautą pranešimą atliko patikrinimą ir 2023-03-02 surašė statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą aktą (kontrolinį klausimyną) Nr. (duomenys neskelbtini) (versijos Nr. 2), kuriame užfiksavo visas esmines faktines aplinkybes, statytojo pateiktus paaiškinimus bei tiekėjo UAB „Ekoangarai“ nurodytas aplinkybes. Nustatytos aplinkybės bei surinkti duomenys buvo pakankami, kad tinkamai įvertinti susidariusią situaciją bei priimti pagrįstus bei teisėtus sprendimus. Todėl ieškovės teiginiai, kad nebuvo atliktas visapusiškas, išsamus ir objektyvus tyrimas yra nepagrįsti. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 5 dalyje yra numatytas ir alternatyvus savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas – savavališkos statybos įteisinimas. Šis būdas yra nurodytas ir paties privalomojo nurodymo turinyje. Todėl ieškovės teiginiai apie neproporcingą reikalavimą griauti statinius yra nepagrįsti, nes nustatytas teisinis reguliavimas ir privalomojo nurodymo turinys statytojui suteikia galimybę privalomąjį nurodymą įvykdyti alternatyviu būdu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2024 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinio dėl privalomųjų nurodymų panaikinimo netenkino.

5. Nagrinėjamu atveju teismas darė išvadą, kad ginčo angarą įmanoma išardžius dalimis perkelti į kitą vietą, tačiau ginčo angarą išardžius, jo paskirtis pasikeičia, kadangi pastatas tampa konstrukcinėmis medžiagomis. Taip pat teismas vertino pateiktas ginčo angaro technines specifikacijas, pagal kurias toks objektas negali būti laikomas ne pastatu dėl jo dydžio, aukščio ir užimamo ploto. Teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad ginčo angarą yra įmanoma išardyti ir jo ardymo metu nesugadinus konstrukcinių dalių ir elementų perkelti į kitą vietą bei surinkti iš naujo, tačiau vien dėl to nėra pagrindo teigti, kad ginčo angaras ar jo sudėtinės dalys tampa kilnojamuoju daiktu. Atkreipė dėmesį, kad pačioje techninėje dokumentacijoje nurodoma, kad ginčo angaras laikomas laikinuoju statiniu (t. 1, b. l. 60).

6. Teismas nustatė, kad nors ginčo pastatui nėra būtini pamatai, tačiau pateiktoje techninėje dokumentacijoje nurodyta, kad jis turėtų būti tvirtinamas prie žemės inkariniais varžtais arba plieniniais smaigais. Nors šiuos tvirtinimo elementus ir įmanoma pašalinti, tačiau ginčo angaro eksploatavimo metu jie yra nurodomi kaip būtini, todėl pastato eksploatavimo metu jis turi tvirtą sąsają su žeme. Pažymėjo, kad pagal nurodytą statybos techninį reglamentą pastatai, kurių laikančiosios konstrukcijos tarp atramų (angos) ilgesnės kaip 12 m, laikomi ypatingaisiais statiniais (STR 13 d. 4 p.). Ginčo atveju atsakovė yra konstatavusi 20 metrų atstumą tarp atraminių konstrukcijų.

7. Teismas vertindamas ginčo aplinkybes vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartimi byloje Nr. e2A-619-943/2017, ir sprendė, kad nurodytu atveju ginčas vyko dėl tos pačios kaip ir ginčo atveju įmonės UAB „Ekoangarai“ parduotos ir sumontuotos pramoninės palapinės (angaro), taigi, iš esmės labai panašaus statinio, kaip ir ginčo atveju.

8. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir nurodytą teismų praktiką, sprendė, kad ginčo pastatas nagrinėjamoje byloje negali būti pripažintas kilnojamuoju daiktu. Nors teismas įvertino byloje ekspertizės išvadas, UAB „Ekoangarai“ vadovo paaiškinimus, savivaldybės pateiktą poziciją, kad ginčo angaras turėtų arba galėtų būti laikomas kilnojamuoju daiktu, tačiau konkrečiu nagrinėjamu atveju iš nustatytų bei konstatuotų aplinkybių vertino, kad ginčo angaras teisine prasme nėra kilnojamasis daiktas, atsakovė pagrįstai konstatavo neteisėtos statybos faktą ir priėmė du privalomuosius nurodymus, todėl ieškovės ieškinys negali būti tenkinamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Vibaltpega“ prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti visa apimtimi, ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Vibaltpega“ ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas sekančiais argumentais:

9.1. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčo objektas (surenkama tentinė palapinė), kuri buvo surinkta žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini) žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau - Žemės sklypas), yra nekilnojamasis daiktas. Kadangi ginčo objektas yra surenkama ir lengvai išardoma palapinė (toliau - Daiktas), kurią galima pakartotinai naudoti neapibrėžtą kiekį kartų. O be to, šis Daiktas, neatitinka statinio sąvokos;

9.2. Pažymėjo, kad 2021 m. rugsėjo 22 d. priėmimo - perdavimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantei yra perduodamas pramoninis naudotas angaras „Norvegija” 20x25x4m pagal sutartyje patvirtintą specifikaciją. Iš to galima spręsti jog ginčo objektas jau buvo naudotas, todėl yra akivaizdžios daugkartinio panaudojimo galimybės. Taigi, šiuo atveju, pagal šalių sudarytoje sutartyje ir kituose dokumentuose nurodytus palapinės techninius parametrus akivaizdu, jog ginčo objektas nėra nekilnojamasis daiktas, jį galima transportuoti, perkelti ir išardžius dar kartą lengvai panaudoti. Toks Daiktas neatitinka nekilnojamojo daikto sąvokos ir CK 4.2 straipsnyje įtvirtintų požymių, yra laikytinas kilnojamuoju daiktu, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad nepaisant to, jog ginčo objektą - Daiktą galima išardyti, perkelti į kitą vietą ir neribotą kiekį kartų vėl panaudoti net ir netvirtinant prie žemės kaiščiais, jis vien tik dėl savo dydžio laikytinas nekilnojamuoju daiktu;

9.3. Šiuo atveju, ginčijamame sprendime pirmosios instancijos teismas nenustatė nekilnojamajam daiktui būtinų požymių, t. y. tvirto sąlyčio su žeme, daikto paskirties pasikeitimo jį perkėlus ir galimybės daiktą perkelti iš esmės nesumažinus jo vertės nebuvimo. Minėtame sprendime teismas konstatavo netgi priešingas aplinkybes, t. y. nustatė galimybę perkelti ginčo objektą į kitą vietą ir jį dar kartą panaudoti (vadinasi, dėl jo perkėlimo ginčo objekto paskirtis nepasikeičia), nustatė tvirto sąlyčio su žeme nebuvimą (pažymėjo, jog galima ginčo objektą naudoti nepritvirtinus prie žemės, o metalinius kaiščius (jeigu jais tvirtinama), yra galimybė lengvai pašalinti), nustatė, jog perkėlus ginčo objektą į kitą vietą nesumažės jo vertė (yra galimybė naudoti tas pačias detales nekeičiant jų kitomis). Todėl akivaizdu, jog nustačius minėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas priėjo prie nepagrįstų ir prieštaringų išvadų nuspręsdamas, jog ginčo objektas - statinys. Teismas neištyrė ir nepasisakė dėl visų byloje esančių įrodymų, kurie yra nepatogūs ir priešingi Teismo padarytoms išvadoms;

9.4. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atliko procesinės teisės normų pažeidimą, nes netinkamai tyrė byloje esančius įrodymus, dėl dalies įrodymų ir jų įrodomosios reikšmės apskritai nepasisakė. Teismas visiškai neištyrė pateiktų duomenų, jog dėl tokių pačių savybių turinčios palapinės jau buvo pasikreipta į Vilniaus m. savivaldybę siekiant gauti statybas leidžiantį dokumentą, tačiau statybos leidimas išduotas nebuvo, nes tokio pobūdžio palapinės yra pripažįstamos kilnojamaisiais daiktais ir jiems Statybos įstatymas nėra taikomas;

9.5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė, dėl gauto atsakymo iš atsakovės, jog: „ - paklausime nuodytas gamykloje surinktas gaminys (tentinis angaras) pagal gamintojo pateiktus dokumentus (techninį pasą, atitikties deklaraciją ir pan.) yra kilnojamasis daiktas ir atitinka Civilio kodekso kilnojamojo daikto sąvoką, tai pagal Statybos įstatymą nėra statinys ir jam Statybos įstatymas nėra taikomas. Kilnojamųjų daiktų pastatymui pagal gamintojo pateiktą instrukciją statinio projektas nerengiamas ir statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas; - tokio gaminio pastatymui bus reikalinga statyti inžinerinius statinius (aikšteles ir pan.), tai šių inžinerinių statinių statybai turėtų būti taikomas Statybos įstatymas ir jo poįstatyminiai aktai ”. Atkreipė dėmesį, jog pateikti įrodymai yra gauti iš valstybinių institucijų, todėl apeliantės nuomone, jie atitinka CPK 197 straipsnio 2 dalį ir galėtų būti laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi turėti didesnę įrodomąją galią. Todėl dėl šių įrodymų, ypač jeigu pirmosios instancijos teismas nusprendė jais nesivadovauti, ginčijamame sprendime turėjo pasisakyti;

9.6. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesivadovauti ekspertizės išvadomis. Nurodo, kad teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje, tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė vadovautis ekspertizės išvadomis nesant byloje jokių kitų pagrįstų rašytinių įrodymų, jog teismo ekspertė netinkamai atliko ekspertizę, arba nesant kito eksperto atliktai ekspertizei, kuri paneigtų atliktos ekspertizės išvadas. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė visiškai priešingomis ekspertizei išvadomis, netgi nustatė, jog ginčo objektas yra statinys;

9.7. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismui manant, jog ekspertė yra nepakankamai aiški, galėjo paskirti pakartotinę ekspertizę, arba galėjo bent pasiūlyti šalims kreiptis dėl pakartotinės ekspertizės atlikimo pas kitą ekspertą. Tačiau vietoje to ekspertizę atlikusią ekspertę pirmosios instancijos teismas netgi atsisakė apklausti teismo posėdyje, ir sudarė įspūdį, jog ekspertizės išvados jam yra pakankamai aiškios, suprantamos, jog teismo ekspertė buvo kompetentinga ir nėra pagrindo jos išvada nepasitikėti.

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė apeliantės UAB „Vibaltpega“ apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas sekančiais argumentais:

10.1. Atsakovė, vertindama byloje esančius įrodymus, nustatytą teisinį reguliavimą bei suformuotą teismų praktiką, mano, kad apeliacinis skundas nepagrįstas. Atsakovė paaiškina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-06-29 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012 išaiškino ar prie žemės ankeriais (inkariniais varžtais) tvirtinamas angaras laikytinas nekilnojamuoju daiktu. Pažymėjo, kad remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, naudojimo vietoje montuojami ypač didelio ploto sandėliai, angarai ar garažai turi būti laikomi statiniais, nes jų laikančiosios konstrukcijos montuojamos statybvietėje, ir, norint perkelti į kitą vietą, juos būtina išardyti. Tokį objektą išardžius, prarandama jo paskirtis, nes išardyto jo negalima naudoti pagal buvusią paskirtį, jis turi būti iš naujo montuojamas. Be to, didelio ploto angaro montavimas reikalauja nemažų sąnaudų, todėl jį išmontavus likusios konstrukcinės dalys yra mažesnės vertės, nei jau sumontuotas objektas. Taigi, išardžius tokį daiktą sumažėja jo vertė, reikalingos papildomos investicijos tam, kad būtų paruoštas pagrindas, angaras sumontuotas kitoje vietoje ir vėl galėtų būti naudojamas pagal paskirtį;

10.2. Atsakovė pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ antrojo skirsnio 1 lentelės 4 punktu, ypatingųjų statinių kategorijai priskiriami negyvenamosios paskirties pastatai, kurių laikančiosios konstrukcijos tarp atramų (angos) ilgesnės kaip 12 m. Nagrinėjamu atveju sandėliavimo paskirties statinio – sandėlio (duomenys neskelbtini), atstumas tarp atraminių konstrukcijų – 20,00 m.;

10.3. Atsakovė nurodė, kad 2015-12-10 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-901 (2022-05-19 redakcija) patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.01.04:2015 „Statybos produktų, neturinčių darniųjų techninių specifikacijų, eksploatacinių savybių pastovumo vertinimas, tikrinimas ir deklaravimas. Bandymų laboratorijų ir sertifikavimo įstaigų paskyrimas. Nacionaliniai techniniai įvertinimai ir techninio vertinimo įstaigų paskyrimas ir paskelbimas“, kuriuo apibrėžiama nereglamentuojamų statybos produktų sertifikavimo tvarka. Iš kartu su ekspertizės aktu pateiktos ekspertės atliktos fotofiksacijos matyti, kad objekte panaudoti tokie statybos produktai kaip durys, metalinės laikančiosios konstrukcijos, varžtai ir kt.;

10.4. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą, atkreipė dėmesį, kad ieškovė neskundė Inspekcijos (atsakovės) jai surašyto savavališkos statybos akto. Būtent savavališkos statybos akte nurodyta, kad savavališka statyba konstatuojama UAB „Vibaltpega“ naujai pastatytame sandėliavimo paskirties, ypatingosios kategorijos statinyje – sandėlyje, žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini). Savavališkos statybos akte nurodyta, kad statytoja UAB „Vibaltpega“, neturėdama nustatyta tvarka patvirtinto statinio statybos projekto ir statybą leidžiančio dokumento laikotarpyje nuo 2021 m. liepos mėn. iki 2021 m. spalio mėn., ūkio būdu, savavališkai pastatė ypatingosios kategorijos sandėliavimo paskirties statinį – sandėlį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. laikotarpiu nuo 2021 m. liepos mėnesio iki 2021 m. spalio mėnesio ūkio būdu pastatė 25,00 m ilgio, 20,00 m pločio ir 8,00 aukščio, atstumas tarp atraminių konstrukcijų – 20,00 m, užstatymo plotas – 500 m2 statinį. Konstatuota, jog statybos darbai atlikti pažeidžiant Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 27 straipsnio 22 dalį, todėl statyba yra savavališka. Būtent savavališkos statybos akto pagrindu buvo priimti ieškovės skundžiami privalomieji nurodymai;

10.5. Apeliantės pastatyto objekto parametrai yra nurodyti savavališkos statybos akte ir yra: 25,00 m – ilgis, 20,00 m – plotis ir 8,00 m - aukštis, atstumas tarp atraminių konstrukcijų – 20,00 m, užstatymo plotas – 500 m2. Nors apeliantė teigia, kad jos pastatytas objektas pagal gamintojo techninę dokumentaciją yra surenkama ir lengvai išardoma palapinė, tačiau, būtent apeliantės į bylą pateiktoje objekto techninėje dokumentacijoje nurodyta, kad tai vienaukštis atskiras pastatas su dvišlaičiu stogu, kurio nuolydis 40,4% (5 skirsnio „Techninis aprašymas“ 5.1.3 papunktis). Ten pat nurodyta, kad objektas priskiriamas VIII kategorijai – kiti statiniai. 5.2.1 papunktyje nurodyta, kad objekto konstrukcinės kolonos tvirtinamos prie žemės plieniniais min. 100 cm ilgio ir d=23 mm kaiščiais per sistemines kolonų atramas. Taip pat nurodyta, kad esant nepalankioms grunto sąlygoms tvirtinimas gali būti pakeistas. Be to, objekto techninėje dokumentacijoje nurodyta, kad jei pirkėjas ketina objektą statyti ilgesniam nei 120 dienų laikotarpiui, jis turėtų kreiptis į už vietą atsakingą savivaldybės įstaigą dėl statybos leidimo. Tada dokumentacija turi būti architektūriškai ir konstrukciškai pritaikyta (6 skirsnio „Baigiamosios pastabos“ 1 punktas). Todėl apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, kad pagal techninėje dokumentacijoje pateiktus duomenis objektas yra kilnojamas daiktas – surenkama ir lengvai išardoma palapinė – neatitinka faktinių aplinkybių;

10.6. Atsakovė nesutinka su apeliantės nurodytais motyvai, kad objektas gali būti lengvai perkeliamas į kitą vietą automobilinio krano ar kito mechanizmo pagalba neatliekant jokių statybos darbų, todėl turi būti vertinamas kaip kilnojamasis daiktas. Nurodo, kad minėti motyvai yra niekuo nepagrįsti ir gali būti vertinami tik kaip faktinio pagrindo neturintys samprotavimai ar pasvarstymai, nes tokiu būdu objektą perkelti net į gretimą gatvę ar gretimą mikrorajoną be itin didelių sąnaudų neįmanoma dėl objekto gabaritų – tokiam perkėlimui reikalinga ne tik itin brangi technika, darbo jėga, naujo sklypo parengimo sąnaudos, bet ir eismo maršruto parinkimo (dėl gabaritų) bei eismo uždarymo organizavimo ir kiti kaštai. Be to, tokie veiksmai negali būti atlikti nepašalinus objekto tvirtinimo su žeme, o statybos darbai turėtų būti atliekami bet kokiu atveju – pašalinant objekto tvirtinimą su žeme bei naujoje vietoje atliekant objekto tvirtinimo su žeme darbus. Tokios sąnaudos gali gerokai viršyti paties objekto vertę. Visos šios aplinkybės rodo, kad objekto sąlytis su žeme yra patvarus, t. y. neleidžiantis be gana didelių sąnaudų perkelti jį į kitą vietą. Pažymėtina, kad išardžius objektą, jis tampa nebetinkamas naudoti pagal paskirtį, o jo vertė – reikšmingai sumažėja;

10.7. Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta vienareikšme išvada, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2017-11-03 nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-619-943/2017, kurioje pasisakyta būtent dėl tiekėjo UAB „Ekoangarai“ analogiško angaro, kad prie žemės (betoninės dangos) kaiščiais (smaigais) tvirtinamas angaras laikytinas nekilnojamuoju daiktu. Teismai, formuodami tokią teismų praktiką, nurodė, kad tik toks CK 1.98 straipsnio 2 dalyje bei CK 4.2 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, apibrėžiančio nekilnojamuosius daiktus aiškinimas ypač didelio ploto sandėlių, angarų ar garažų atžvilgiu yra aiškinimas ir taikymas yra pagrįstas ir tinkamas;

10.8. Atsakovė paaiškina, kad skundžiamuose Inspekcijos privalomuosiuose nurodymuose yra visi VAĮ (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas) nurodyti elementai – pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Juose nurodytas faktinis pagrindas, aplinkybės bei įrodymai, kuriais priimti sprendimai – pateikiant nuorodą į savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris ieškovei/apeliantei pateiktas kartu su ginčijamais privalomaisiais nurodymais, nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis privalomieji nurodymai buvo priimti, nurodyta jų apskundimo tvarka. Ieškovė/apeliantė neginčijo savavališkos statybos akto Nr. (duomenys neskelbtini) bei jame užfiksuotų aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent savavališkos statybos aktu Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotas savavališkos statybos faktas, o privalomuoju nurodymu – įpareigojama šalinti savavališkos statybos padarinius. Šie aktai, o tuo pačiu ir jų galiojimas, tarpusavyje yra glaudžiai susiję ir, nepanaikinus savavališkos statybos akto Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo pagrindo naikinti ir privalomąjį nurodymą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12. Apeliacijos dalyką pagal apeliacinio skundo ribas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl privalomųjų nurodymų panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

13. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Vibaltpega“ nuomojamame žemės sklype unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), 2021 m. liepos - 2021 m. spalio mėnesiais ūkio būdu pastatė 25,00 m ilgio, 20,00 m pločio ir 8,00 m aukščio, užstatymo plotas 500 kv. m. statinį. UAB „Ekoangarai“ pateiktoje Techninėje dokumentacijoje 5.1.1. papunktyje nurodyti pramoninio angaro pagrindiniai duomenys – tentinė palapinė yra pagaminta remiantis standartinių rekomendacijų PN-EN 13782. Laikinieji statiniai. Palapinės. Sauga. 5.1.2. papunktyje nurodyta objekto klasifikacija – tentinė palapinė klasifikuojama kaip laikinas kilnojamas objektas. Kaip nekilnojamas turtas neregistruojamas. 5.1.4. papunktyje nurodyta, kad angaro tvirtinimas prie esamo betoninio pagrindo vykdomas inkariniais varžtais su cheminiais priedais (duomenys neskelbtini) arba plieniniais smaigais 025x1200 mm (b. l. I tomas, 60-61). P. E. pateiktoje techninėje dokumentacijoje 5.1.1. papunktyje nurodyti pagrindiniai objekto duomenys – objekto matmenys plotis x ilgis x aukštis – 20x25x4,0 m.; stogo danga – poliesteriu dengta PVC medžiaga, nedegi, baltos spalvos; sienų danga – trapecijos formos lakštas, dengtas T-18, RAL 9006 spalvos; objekto tvirtinimas prie žemės - plieniniai kaiščiai; įėjimų skaičius, tipas – vienerios stumdomos durys, pagal paviljono gamintojo standartą. 5.1.2. papunktyje nurodytas objektas – 20x25x0,4 m. matmenų paviljono techninė dokumentacija. Paviljonas pagal Statybos įstatymą priskiriamas prie laikinų statinių, kurių tarnavimo laikas yra trumpesnis už jų konstrukcinių elementų tarnavimo laiką. 5.1.4. papunktyje nurodyta, kad paviljono konstrukcinės kolonos tvirtinamos prie žemės plieniniais kaiščiais per sistemines kolonų atramas.

14. Atsakovė 2023 m. kovo 2 d. atliko tyrimą žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), ieškovės pastatyto statinio (sienos metalo skarda, stogas – tentas). Patikrinimo metu nustatyta, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) statytoja (ieškovė) laikotarpyje nuo 2021 m. liepos mėnesio iki 2021 m. spalio mėnesio ūkio būdu pastatė 25 m ilgio, 20 m pločio ir 8 m aukščio sandėliavimo paskirties statinį (toliau – ir ginčo statinys). Atstumas tarp atraminių konstrukcijų 20 m, todėl statinys priskiriamas ypatingųjų statinių kategorijai. Statytoja (ieškovė) rašytiniame paaiškinime nurodė, kad nežinojo, jog reikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Tiekėjas UAB „Ekoangarai“ savo rašytiniame paaiškinime nurodo, kad pagal CK 4.2 straipsnį – kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Inspekcija 2023 m. kovo 13 d. privalomuoju nurodymu (toliau – ir privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statybos darbų) nurodė nevykdyti jokių savavališkai pastatyto ypatingosios kategorijos sandėliavimo paskirties statinio – sandėlio (ginčo statinio) statybos darbų iki kol nebus pašalinti savavališkos statybos padariniai, fiksuoti 2023 m. kovo 9 d. savavališkos statybos akte Nr. (duomenys neskelbtini). Inspekcija 2023 m. kovo 15 d. privalomuoju nurodymu (toliau – ir privalomuoju nurodymu nugriauti statinį) nurodė nugriauti statinį (ginčo statinį) ir sutvarkyti statybvietę, nugriauti savavališkai pastatytą ypatingosios kategorijos ginčo statinį ir sutvarkyti statybvietę.

15. Teismo ekspertizės akte nurodytos ekspertizės išvados, kad angaras (ginčo statinys), pastatytas adresu (duomenys neskelbtini), yra laikinas ypatingas statinys, pagamintas gamykloje, neturintis pamatų, turintis laikančiąsias konstrukcijas. Jo surinkimas nuomojamoje pramonės ir sandėliavimo teritorijoje atliktas be žemės savininko sutikimo. Ekspertizėje nustatyta, kad objektas priskiriamas ypatingų statinių kategorijai dėl didelių atstumų tarp atramų, laikančios atraminės konstrukcijos denginį yra daugiau nei 12 metrų, o natūroje 20 metrų.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kaip nurodo atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, apeliantė (ieškovė) nustatyta tvarka neginčijo savavališkos statybos akto Nr. (duomenys neskelbtini) bei jame užfiksuotų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju Savavališkos statybos akte nurodyta, kad ieškovė neturėdama nustatyta tvarka patvirtinto statinio statybos projekto ir statybą leidžiančio dokumento savavališkai pastatė ypatingosios kategorijos sandėliavimo paskirties statinį - sandėlį. Taip pat akte nurodyti pažeistų teisės aktų pavadinimai ir straipsniai, pridėta savavališkai pastatyto statinio foto nuotrauka ir situacijos planas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei nesutikus su Inspekcijos išvadomis Savavališkos statybos akte, ji turėjo galimybę ginčyti Savavališkos statybos aktą, tačiau byloje tokių duomenų nėra. Pažymėtina, kad ginčijami privalomieji nurodymai yra išvestiniai administraciniai aktai, kurie surašyti ieškovei remiantis jau anksčiau detaliai aptartu Savavališkos statybos aktu, todėl tokių nurodymų teisėtumo klausimas turi būti vertinamas kartu su Savavališkos statybos aktu. Atsižvelgiant į tai, toliau teisėjų kolegija pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, susijusių su savavališkos statybos akto ir privalomųjų nurodymų pagrįstumu bei teisėtumu.

17. Apeliantė ieškiniu reiškė reikalavimus dėl Inspekcijos (atsakovės) 2023 m. kovo 13 d. privalomojo nurodymo nevykdyti jokių statybos darbų ir 2023 m. kovo 15 d. privalomojo nurodymo nugriauti statinį panaikinimo. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės pastatytas ginčo statinys priskiriamas prie nekilnojamojo daikto. Apeliantė su pirmosios instancijos teismo ginčijamu sprendimu nesutikimą grindžia argumentais, kad ginčijamame sprendime pirmosios instancijos teismas nenustatė nekilnojamajam daiktui būtinų požymių, t. y. tvirto sąlyčio su žeme, daikto paskirties pasikeitimo jį perkėlus ir galimybės daiktą perkelti iš esmės nesumažinus jo vertės nebuvimo. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atliktos ekspertizės išvadas, nekvietė ekspertės apklausti žodžiu, bei nevertino apeliantės pateikto savivaldybės rašto dėl laikino sandėlio projekto. Atsakovės vertinimu, ginčo statinys pripažintinas nekilnojamuoju daiktu ir gali būti laikomas statiniu, nes atstumas tarp atraminių konstrukcijų 20 m, todėl statinys priskiriamas ypatingųjų statinių kategorijai, atitinka visus statinių požymius, todėl jo statybai taikomos Statybos įstatymo nuostatos dėl statybą leidžiančio dokumento privalomumo. Taigi tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl objekto (ginčo statinio), ieškovės įvardijamo angaro - tentinės palapinės, o atsakovės įvardijamo kaip sandėliavimo paskirties statinio, vertinimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje iš esmės keliamas klausimas, ar nurodytas ginčo statinys laikytinas nekilnojamuoju daiktu, kadangi nuo to priklauso, ar pagrįstai atsakovė šį objektą vertino kaip neteisėtai pastatytą statinį ir ar pagrįstai ieškovei surašė ginčijamuosius privalomuosius nurodymus.

18. Bylos duomenimis, ginčo objektas sumontuotas laikotarpiu 2021 m. liepos mėn. – 2021 m. spalio mėn. tiek ginčo objekto sumontavimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) redakcijos (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. spalio 31 d.), tiek galiojusios redakcijos 2023 metais ir galiojančios šiuo metu, 2 straipsnio 84 dalyje numatytas statinio apibrėžimas, nurodant, jog statinys – nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus.

19. Ginčo objekto sumontavimo metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos, taip pat galiojusios ginčijamų privalomųjų nurodymų surašymo metu (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. spalio 31 d.), tiek ir galiojančios šiuo metu, 2 straipsnio 90 dalyje numatyta, nurodant, jog statybos darbai – darbai, atliekami statant (montuojant, tiesiant) naują, rekonstruojant, remontuojant ar griaunant esamą statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo). Statybos darbai skirstomi į bendruosius (žemės darbai, statybinių konstrukcijų statybos ir montavimo darbai) ir specialiuosius (kiti statybos darbai). Specialiųjų darbų rūšys nustatomos normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose.

20. Atsižvelgiant į įstatymo reglamentavimą, kad statinys yra nekilnojamasis daiktas, statinio sąvoka turi būti aiškinama kartu su nekilnojamojo daikto sąvoką apibrėžiančiomis CK 1.98 ir 4.2 straipsnių nuostatomis. Pagal CK 1.98 straipsnio 1 dalį daiktai, kaip civilinių teisių objektai, skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius. CK 1.98 straipsnio 2 dalis nustato, kad nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji). Pagal CK 1.98 straipsnio 4 dalį, daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, laikomi kilnojamaisiais, jeigu įstatymai nenustato ko kita. CK 4.2 straipsnis apibrėžia nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų požymius. CK 4.2 straipsnio 1 dalis nustato, kad nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojami pagal prigimtį ir pagal savo prigimtį kilnojami daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai. Vadovaujantis CK 4.2 straipsnio 2 dalimi, nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Pagal CK 4.2 straipsnio 3 dalies reglamentavimą, kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad ginčo objektas yra nekilnojamasis daiktas, todėl yra laikomas statiniu, ir atsakovė, nustačiusi, jog ginčo objektas pastatytas be privalomo statybą leidžiančio dokumento, turėjo teisėtą pagrindą dėl šio statinio surašyti ieškovei ginčijamus privalomuosius nurodymus. Apeliaciniame skunde ieškovė laikosi pozicijos, kad ginčo objektas yra kilnojamasis daiktas, teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančią ekspertizės išvadą ir kitus įrodymus, nukrypo nuo teismų praktikos ir nepagrįstai pripažino ginčo objektą esant nekilnojamuoju daiktu.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nuoseklioje ir išplėtotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2022 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022 23 punktą, ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

23. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad nepaisant to, jog ginčo objektą – daiktą galima išardyti, perkelti į kitą vietą ir neribotą kiekį kartų vėl panaudoti net ir netvirtinant prie žemės kaiščiais, jis vien tik dėl savo dydžio laikytinas nekilnojamuoju daiktu. Pažymėjo, kad teismas nenustatė nekilnojamajam daiktui būtinų požymių, t. y. tvirto sąlyčio su žeme, daikto paskirties pasikeitimo jį perkėlus ir galimybės daiktą perkelti iš esmės nesumažinus jo vertės nebuvimo. Apeliantė argumentuoja, kad techninėje charakteristikoje ginčo objekto klasifikacija – tentinė palapinė ( angaras), kuri klasifikuojama kaip laikinas kilnojamas objektas.

24. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš ieškovės pateiktų duomenų, matyti, jog ginčo objektas yra įgytas iš UAB „Ekoangarai“ (t. 1, b. l. 55), ir ginčo objektas ieškovei buvo parduotas naudotas (t. 1, b. l. 56). Iš pateiktos techninės dokumentacijos (t. 1, b. l. 57-71) matyti, kad joje nurodyta, jog ginčo objektas yra klasifikuojamas kaip tentinė palapinė, laikinasis statinys, laikinas kilnojamas objektas, kaip nekilnojamas turtas neregistruojamas; objektas yra pagamintas gamykloje, suprojektuotas kaip surenkamas, su daugkartinio perkėlimo galimybe (t. 1, b. l. 60). Ginčo objektas (angaras) prie esamo betoninio pagrindo tvirtinamas inkariniais varžtais arba plieniniais smaigais (t. 1, b. l. 61-62). Vadovaudamasi šiais duomenimis apeliantė vertina, kad ginčo objektas yra kilnojamasis daiktas, kuriam Statybos įstatymas netaikytinas.

25. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovės pateiktus duomenis apie ginčo objektą, kad teismas nenustatė nekilnojamajam daiktui būtinų požymių, t. y. tvirto sąlyčio su žeme, daikto paskirties pasikeitimo jį perkėlus. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog statinio sąvoka turi būti aiškinama kartu su nekilnojamojo daikto sąvoką apibrėžiančiomis CK 1.98 ir 4.2 straipsnių nuostatomis, pagal kurias nekilnojamieji daiktai yra žemė ar kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Tokio daikto sąlytis su žeme turi būti patvarus, t. y. neleidžiantis be gana didelių sąnaudų perkelti jį į kitą vietą, bei pasižymėti atsparumu, neleidžiančiu statiniui atsidurti kitoje vietoje veikiant įprastoms gamtos jėgoms (pvz., vėjui). Pakankamą tokio objekto sąsają su žeme, duodančia pagrindą jį pripažinti nekilnojamuoju daiktu, apibrėžia du esminiai požymiai – daikto paskirties pasikeitimas jį perkėlus ir galimybės daiktą perkelti iš esmės nesumažinus jo vertės nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju aktualūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012, sprendžiant dėl naudojimo vietoje montuojamų ypač didelio ploto surenkamųjų konstrukcijų sandėliavimo paskirties objektų pripažinimo statiniais, pateikti išaiškinimai ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šia kasacinio teismo praktika. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, kad naudojimo vietoje montuojami ypač didelio ploto sandėliai, angarai ar garažai turi būti laikomi statiniais, nes jų laikančiosios konstrukcijos montuojamos statybvietėje, ir, norint perkelti į kitą vietą, juos būtina išardyti. Tokį objektą išardžius, prarandama jo paskirtis, nes išardyto jo negalima naudoti pagal buvusią paskirtį, jis turi būti iš naujo montuojamas. Be to, didelio ploto angaro montavimas reikalauja nemažų sąnaudų, todėl jį išmontavus likusios konstrukcinės dalys yra mažesnės vertės, nei jau sumontuotas objektas. Taigi, išardžius tokį daiktą, sumažėja jo vertė, reikalingos papildomos investicijos tam, kad būtų paruoštas pagrindas, angaras sumontuotas kitoje vietoje ir vėl galėtų būti naudojamas pagal paskirtį.

27. Kaip matyti iš apeliantės pateiktos techninės dokumentacijos apie ginčo objektą, ginčo objektas (angaras) tvirtinamas prie esamo betoninio pagrindo vykdomas inkariniais varžtais su cheminiais priedais (duomenys neskelbtini) arba plieniniais smaigais O25x1200 mm. (t. 1, b. l. 61). Ginčijamame sprendime pirmosios instancijos teismas įvertinęs apeliantės pateiktą techninę dokumentaciją, nurodė, kad nors ginčo statiniui nėra būtini pamatai, tačiau pateiktoje techninėje dokumentacijoje nurodyta, kad jis turėtų būti tvirtinamas prie žemės inkariniais varžtais arba plieniniais smaigais. Nors šiuos tvirtinimo elementus ir įmanoma pašalinti, tačiau ginčo angaro eksploatavimo metu jie yra nurodomi kaip būtini, todėl pastato eksploatavimo metu jis turi tvirtą sąsają su žeme (skundžiamo sprendimo 13 punktas). Atitinkamai apeliantės motyvai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė statinio sąlyčio su žeme atmestini, kaip nepagrįsti. Priešingai, iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas ne tik nustatė ginčo objekto sąlytį su žeme, bet tuo pačiu vertino ginčo objekto paskirties pasikeitimą jį perkėlus, nurodė, kad angarą yra įmanoma išardžius dalimis perkelti į kitą vietą, tačiau ginčo angarą išardžius, jo paskirtis pasikeičia, kadangi statinys tampa konstrukcinėmis medžiagomis. Taip pat pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pagal pateiktas ginčo angaro technines specifikacijas, nustatė, kad yra sudėtinga tokį objektą laikyti ne statiniu dėl jo dydžio, aukščio ir užimamo ploto. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien tokia aplinkybė, kad ginčo angarą yra įmanoma išardyti ir jo ardymo metu nesugadinus konstrukcinių dalių ir elementų perkelti į kitą vietą bei surinkti iš naujo, nereiškia, kad ginčo angaras ar jo sudėtinės dalys tampa kilnojamuoju daiktu, kadangi pagal savo paskirtį ir prigimtį ginčo angaras yra statinys, t. y. nekilnojamasis daiktas.

28. Pažymėtina, kad nors apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ginčo objekto vertės sumažėjimo jį išardžius, ir ar perkėlus į kitą vietą, tačiau kaip matyti iš pateikto teismo ekspertizės akto 11 punkto (t. 1, b. l. 168), jame nurodyta, kad sąnaudos perkėlimo į kitą vietą galimos paskaičiuoti tik žinant, kur jis bus perkeltas, kokios bus išmontavimo išlaidos, kas atliks darbus, ir tai nepaneigia aplinkybės, kad ginčo objekto perkėlimui į kitą vietą, jį išardant, permontuojant reikalinga pasitelkti tam tikrą techniką (kraną, transportavimo priemones) ir kad dėl to apeliantė nepatirtų žymių išlaidų.

29. Nors apeliantė akcentuoja, kad ginčo objektas surinktas gamykloje gaminys (tentinis angaras) pagal gamintojo pateiktus dokumentus (techninį pasą, atitikties deklaraciją ir pan.) yra kilnojamasis daiktas ir atitinka Civilio kodekso kilnojamojo daikto sąvoką, tačiau tokie argumentai prieštarauja byloje esantiems nustatytiems faktams apie ginčo objektą. Kaip matyti iš atsakovės argumentų į apeliantės apeliacinį skundą, atsakovė argumentuoja, kad apeliantės pateiktoje techninėje dokumentacijoje nurodyta, jog jei pirkėjas ketina objektą statyti ilgesniam nei 120 dienų laikotarpiui, jis turėtų kreiptis į už vietą atsakingą savivaldybės įstaigą dėl statybos leidimo; tada dokumentacija turi būti architektūriškai ir konstrukciškai pritaikyta (6 skirsnio „Baigiamosios pastabos“ 1 punktas) (t. 2, b. l. 45). Todėl apeliantės argumentai dėl statybos leidimo nereikalingumo prieštarauja nurodytai objekto techninei specifikacijai, juo labiau, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog ginčo statinys buvo sumontuotas ir funkcionavo ieškovės išnuomotame žemes sklype daugiau nei pusantrų metų iki atsakovės privalomųjų nurodymų surašymo.

30. Apeliantė taip pat teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesivadovauti ekspertizės išvadomis. Nurodo, kad teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje, tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė vadovautis ekspertizės išvadomis, nesant byloje jokių kitų pagrįstų rašytinių įrodymų, jog teismo ekspertė netinkamai atliko ekspertizę, arba nesant kito eksperto atliktai ekspertizei, kuri paneigtų atliktos ekspertizės išvadas.

31. Vertinant šiuos apeliantės argumentus byloje nustatyta, kad pirmos instancijos teismas 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi byloje paskyrė teismo ekspertizę ir pavedė duoti rašytinę išvadą apie ginčo objektą (daiktą), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje pateikta teismo ekspertės Z. B. 2023 m. rugsėjo 25 d. teismo ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini). Pateikto ekspertizės akto 1.7 papunktyje ekspertė nurodė, kad objektas priskiriamas ypatingų statinių kategorijai dėl didelių atstumų tarp atramų, laikančios atraminės konstrukcijos denginį yra daugiau 12 metrų, o natūroje 20 metrų; 9 papunktyje nurodyta, kad daiktą perkelti į kitą vietą jo neišmontavus nėra galimybės; 12 papunktyje nurodyta, kad daiktas priskiriamas ypatingam statiniui. Ekspertizės akte nurodytų duomenų pagrindu išdėstytos tokios išvados : angaras (duomenys neskelbtini) yra laikinas ypatingas statinys, pagamintas gamykloje, neturintis pamatų, turintis laikančiąsias konstrukcijas; jo surinkimas nuomojamame pramonės ir sandėliavimo teritorijoje atliktas be žemės savininko sutikimo. Pažymėtina, kad nors apeliantė argumentuoja, kad teismas nesivadovavo ekspertizės aktu, tačiau pati apeliantė nenurodė į kokias, jos nuomone, išvadas turėjo atsižvelgti pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš ekspertizės akto turinio matyti, kad ekspertė padarė galutinę išvadą, jog ginčo objektas priskiriamas ypatingam statiniui. Tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, atsižvelgdamas į statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 13 dalies 4 punktą, kad pastatai, kurių laikančiosios konstrukcijos tarp atramų (angos) ilgesnės kaip 12 m, laikomi ypatingais statiniais (ginčijamo sprendimo 13 punktas), šiuo atveju tiek ekspertė ekspertizės išvadoje, tiek atsakovė yra konstatavusi 20 metrų atstumą ginčo objekte tarp atraminių konstrukcijų. Apeliantės motyvas, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime padarė priešingas išvadas nei nurodyta ekspertizės akte, neįvardijus pačių ekspertizės išvadų, į kurias turėjo atsižvelgti pirmosios instancijos teismas, neįgalina iš esmės vertinti teismo sprendimą kaip nepagrįstą ir nemotyvuotą.

32. Pažymėtina, kad teismo nutartimi paskyrus ir įstatyme nustatyta tvarka atlikus ekspertizę, jos išvados laikomos specialia įrodinėjimo priemone (CPK 212, 216 straipsnis). Ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau kartu pažymėtina, kad eksperto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių, nurodytų CPK 177 straipsnio 2 dalyje. CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. t.y. eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui nenustatyta išankstinės galios. Vadovaujantis CPK 218 straipsniu, eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Taigi ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185, 218 straipsniai).

33. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas be ekspertizės akto analizavo iš esmės šalių paaiškinimus, UAB „Ekoangarai“ vadovo parodymus, ieškovės teiktą Vilniaus miesto savivaldybės raštą ir kitus duomenis, t.y. ekspertizės aktą vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, todėl išvadas dėl ginčo esmės padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą. Apeliantės kritiškas skundžiamo sprendimo vertinimas teismo priimtų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas ieškovės argumentų pagrįstumą, atsižvelgė į statinių, kaip nekilnojamųjų daiktų, teisinį reguliavimą, padarė logišką ir iš esmės teisingą išvadą dėl ginčo objekto atitikimo sandėliavimo paskirties statiniui ir jo priskyrimo nekilnojamam daiktui faktinių aplinkybių kontekste.

34. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenų apie ginčo objektą požymius visumą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos CK 1.98 straipsnio 2 dalies, CK 4.2 straipsnio 2 dalies, taip pat Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 dalies nuostatas ir į kasacinio teismo praktiką, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo statinys yra nekilnojamasis daiktas. Kadangi ginčo statinys pastatytas be privalomo statybą leidžiančio dokumento (Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė neturėjo teisinio pagrindo dėl šio statinio surašyti ginčijamų privalomųjų nurodymų, todėl ieškinys dėl atsakovės privalomųjų nurodymų panaikinimo atmestinas.

35. Teisėjų kolegija, pasisakiusi dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, vertina, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, neturi esminės reikšmės šios bylos teisiniam rezultatui, todėl dėl jų atskirai nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020 59 punktą, ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir juos iš esmės teisingai įvertino, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, teisingai aiškino ir taikė ginčo klausimui išspręsti aktualias materialinės teisės normas. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti priešingą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, dėl to tokių išlaidų priteisimo ieškovei klausimas nespręstinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.