Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Linos Muchtarovienės, Birutės Simonaitienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovės D. Č. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės D. Č. ieškinį atsakovams S. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims A. Č., S. S., A. S. dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalyje pripažinimo negaliojančia ir D. Č. pripažinimo dalies, t.y. 0,0721 ha valstybinės žemės sklypo pirkėja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo dėl žemės pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo apsimestiniu, teisėtumo ir pagrįstumo. Ieškovė prašo pripažinti negaliojančia pirkimo – pardavimo sutartį Nr. P61/96-0088 dalyje dėl 0,0721 ha valstybinės žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp Telšių apskrities viršininko administracijos ir S. S., kaip apsimestinį sandorį ir pripažinti D. Č. dalies, t.y., 0,0721 ha valstybinės žemės sklypo pirkėja bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs bylos duomenis, atsižvelgdamas į faktinį šalių elgesį, į teisės nuostatas, reglamentuojančias valstybinės žemės išpirkimą, padarė išvadą, jog 1996-02-19 sutartis atspindi tikrąją šalių valią – S. S. norėjo įsigyti visą 23,08 arų žemės sklypą, įsigijimo procedūra atlikta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, pirkimo sandoris apmokėtas investicinias čekiais iš S. S. banko sąskaitos, ieškovė D. Č. nesinaudojo 0,0721 a sklypu kaip nuosavu, statant statinius gaudavo reikiamus sutikimus iš S. S., todėl faktinis šalių elgesys, vyravęs virš 15 m., patvirtina, jog žemės sklypas priklausė tik S. S.. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog S. S., būdama ieškovės mama, žadėjo padovanoti ar perrašyti D. Č. sklypo dalį, neįpareigoja S. S. atlikti tokį sandorį ir nesuteikia D. Č. teisių į žemės sklypą. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisenoje teismas bylą nagrinėja laikydamasis ieškovo nurodytų reikalavimų ribų. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl 0,0721 ha valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmestinas, nes ieškovė neįrodė, jog sandoris buvo apsimestinis, ir jog iš minėto sandorio teises ir pareigas įgijo ieškovė, o ne atsakovė. Reikalavimas dėl D. Č. pripažinimo dalies, t.y. 0,0721 ha valstybinės žemės sklypo pirkėja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise taip pat atmestinas, nes ieškovė neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų valstybinės žemės pirkimui, ir nebūdama pastatų savininke ar bendrasavininke, neturėjo teisės sudaryti tokio pobūdžio sandorio.

Apeliantė su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, nurodo, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, buvo šališkas. Ieškovė mano, kad teisėja sprendimą priėmė tendencingai, būdama šališka, grubiai iškraipydama byloje esančius įrodymus, sprendime pateikdama tik tai, kas naudinga atsakovei. Be to sprendime nepasisakyta apie visus kitus S. S. duotus parodymus. Arba pasisakyta aptakiai, remiantis atsakovės teiginiais, ištrauktais iš konteksto. Be to teismas nepripažino S. S. dalyvavimo teismo posėdyje būtinu. Mano, kad jeigu teismas būtų buvęs nešališkas ir jam būtų atrodę, kad atsakovės parodymai prieštaringi, tai būtų iš viso jais nesivadovavęs, o pripažinęs S. S. dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, apklausęs dar katrą ir panaikinęs visus prieštaravimus ir kita.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, LR CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (pvz. 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013). Viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas (LR CPK 64-71 straipsniai). Įstatymas suteikia teisę bylą nagrinėti paskirtam teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jo dalyvavimas nagrinėjant bylą gali būti kliūtimi asmenims realizuoti teisę į tinkamą procesą. Tuo atveju, jeigu byloje esančios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo, teisėjas turi nusišalinti nuo tolesnio bylos nagrinėjimo (LR CPK 65, 71 straipsniai) arba dalyvaujantys byloje asmenys gali jam pareikšti nušalinimą (LR CPK 66, 68 straipsniai). Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (LR CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (LR CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš LR CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (LR CPK III dalis). Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs apeliantės nurodytas aplinkybes, dėl teismo įrodymų vertinimo, padarytų išvadų, taip pat argumentų dėl atsakovės dalyvavimo būtinu posėdyje, įvertinus bylos aplinkybes bei garbų atsakovės amžių, kitus apeliantės argumentus daro išvadą, kad apeliantė argumentų, įrodymų, kurie leistų pagrįstai suabejoti civilinę bylą nagrinėjusio teismo nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo spręsti, kad apeliantės argumentai dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo, iš esmės yra susiję su ieškovei iš dalies nepalankaus teismo sprendimo priėmimu, t.y ne tokiu, kokio tikėjosi ieškovė.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad viso teisinio proceso metu bei baigiamojoje kalboje prašė, kad priimant sprendimą, teismas atsižvelgtų ne tik į dokumentus, kurie yra pateikti teismui, bet ir įsigilintų į atsakovės S. S. liudijimus ankstesnių teismo posėdžių metu, kurie pasak ieškovės yra daug iškalbingesni už dokumentus, nes ne taip viskas buvo ir yra, kaip nurodyta dokumentuose. Taip pat teismo prašė atleisti nuo įrodinėjimo dėl faktų ir aplinkybių, kadangi byloje jau buvo, yra pakankamai įrodymų, kad atsakovė S. S. pripažino tą faktą, kad ji su A. Č. yra tikrieji faktiniai dalies žemės, t.y. 7,21 aro pirkėjai ir šeimininkai. Teismas prašymą dėl atleidimo nuo įrodinėjimo, atmetė, motyvuodamas tuo, kad tikroji atsakovės S. S. valia išreikšta atsiliepime į ieškinį. Kai antrą kartą buvo kreiptasi į teismą su tuo pačiu prašymu tik patikslinus, kad jau po atsiliepimo į ieškinį, atsakovė 2012-09-03 teismo posėdyje pripažino tą faktą, kad 2011-11-18 teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. 2-4-715/2011 sakė tiesą, t.y. faktiniai žemės pirkėjai yra jie, D. Č. ir A. Č. ir tik reikia nueiti pas notarą ir sudaryti sandorį, teismas šį prašymą jau atmetė tuo pagrindu, kad tai, jog atsakovė nenuėjo pas notarą ir reiškia jos tikrąją valią. Nurodė, kad S. S. paaiškinimai neatitiko su jos atstovo advokato A. S. paaiškinimais. Pažymėjo, kad S. S. tą faktą, kad ji ieškovė yra tikroji dalies žemės savininkė pripažino nenoriai, tik priremta nenuginčijamų įrodymų. Apeliantė nurodė, kad šioje byloje esminė įrodinėtina aplinkybė buvo tai, kas buvo faktinis pirkėjas pagal ginčijamą valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, ar sutartyje kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai turtą įsigijusiu ir už jį atsiskaičiusiu asmeniu. Nurodė, kad byloje Nr. 2-3-715/2012 sprendžiant klausimą, ant kieno žemės pastatyti tie pastatai, S. S., iš pradžių mėginusi neigti tą faktą, kad jie nėra nusipirkę žemės, vėliau jį paneigė ir detaliai, kiek atsiminė ir kiek žinojo, pripažino ir patvirtino, kad dalį žemės, t.y. būtent tą dalį, dėl kurios ir vyksta ginčas nupirko D. Č. ir A. Č.. Be to, apeliantė atkreipia dėmesį, kad 2012-09-03 teismo posėdžio metu, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-35-215/2012, atsakovė patvirtino, kad 2011-11-18 posėdyje sakė tiesą. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodydama atsakovės paaiškinimų santraukas iš esmės teigia, kad teismas netinkamai įvertino atsakovės paaiškinimus. Ieškovės vertinimu atsakovė kitose bylose duodama paaiškinimus pripažino aplinkybes dėl šioje byloje pareikštų reikalavimų, tačiau teismas, galima spręsti iš apeliantės argumentų, padarė neteisingas išvadas.

Atsižvelgiant į bylos duomenis bei teismo argumentus apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo su jais nesutikti. Apeliacinieme skunde apeliantė iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad pagrindinės įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo taisyklės civiliniame procese suformuluotos CPK 176-185 straipsniuose. Vertindamas byloje esančius įrodymus bei jų pakankamumą tam tikroms teisinėms išvadoms padaryti, teismas privalo vadovautis šiuose straipsniuose išdėstytomis įrodinėjimo taisyklėmis. Teismas byloje esančius įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Joks įrodymas negali turėti iš anksto nustatytos galios, remdamasis įrodymų įvertinimu teismas daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Apeliantės argumentai, kad remiantis LR CPK 182 straipsnio 5 dalimi bei LR CPK 187 straipsnio 2 dalimi teismas turėjo atleisti ieškovę nuo įrodinėjimo dėl faktų ir aplinkybių, nes byloje jau buvo/yra pakankamai įrodymų, kad atsakovė S. S. pripažino tą faktą, kad ji su A. Č. yra tikrieji faktiniai dalies žemės, t.y. 7,21 aro pirkėjai ir šeimininkai, visiškai nepagrįsti. Pirmiausia tokius teiginius paneigia faktinės byloje nustatytos aplinkybės. Atsižvelgiant į įstatymo nuostatas, LR CPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju proceso dalyvių paaiškinimai vertintini atsižvelgiant į konkrečių aplinkybių visumą, vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 187 straipsnis). Teismas privalo įvertinti ne tik atskirus įrodymus bet byloje surinktų įrodymų visumą, o pagal įstatyme įtvirtintą laisvo įrodymų vertinimo principą dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad atsakovė neigia ieškovės nurodytas aplinkybes, vertinant visumą įrodymų, atsakovės paaiškinimus į užduotus klausimus kitose bylose nėra pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kaip konkrečių ieškovės nurodytų faktų pripažinimą. Ieškovė byloje nepateikė patikimų įrodymų, atsakovės atskiri paaiškinimai nėra pakankami neabejotinoms išvadoms padaryti, be je paminėtina, kad pati ieškovė nurodė, kad atsakovė S. S. tą faktą, kad ji yra tikroji dalies žemės savininkė pripažino nenoriai, tik priremta nenuginčijamų įrodymų, o tai tik patvirtina, kad atsakovės pozicija nebuvo nuosekli ir teismo pagrįstai vertinta, kad atsakovės paaiškinimai buvo prieštaringi. Apeliantė plačiai skunde argumentuoja atsakovės paaiškinimus, teikia išvadas dėl konkrečių atsakovės pasisakymų, tačiau apeliacinis teismas neturi pareigos atskirai aptarti kiekvieną apeliacinio skundo argumentą ir į kiekvieną detaliai atsakyti. Apeliacinio teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įrodymų visumą nėra pagrindo išvadai, kad S. S. pripažino, kad ieškovė su A. Č. kaip teigia ieškovė,yra tikrieji faktiniai dalies žemės pirkėjai ir šeimininkai. Be, to LR CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Ieškovė nepateikė įrodymų, kad minėti faktai būtų nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl negali būti atleista nuo įrodinėjimo pareigos. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad 1996-02-19 Sutartis buvo sudaryta remiantis 1995-07-17 LR Vyriausybės nutarimu Nr.987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, kurio 7 punkte yra reglamentuojama žemės pardavimo ne aukciono tvarka piliečiams. Ne aukciono tvarka, taikant nominalią žemės kainą (kuri indeksuojama, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės), nustatytą vadovaujantis Valstybės parduodamos žemės nominalios kainos nustatymo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr.909, žemė galėjo būti parduodama tik S. S., nes tik jai priklausė pastatai, esantys (duomenys neskelbtini). Sutarties sudarymo metu, 1996-02-19, D. Č. dar nebuvo statinių bendrasavininke, todėl ji negalėjo ne aukciono tvarka įsigyti valstybinės žemės ir negali būti laikoma įsigyto žemės sklypo bendrasavininke ar sutarties šalimi, nes D. Č. pripažinimas turto pirkėja bendrosios nuosavybės teise pažeistų tuo metu galiojusią valstybinės žemės išpirkimo tvarką.

Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), analizuodamas tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, pagrįstai pažymėjo, kad jog tiek šalių, tiek trečiųjų asmenų byloje duoti parodymai patvirtinta, jog S. S. ne tik formaliai pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį, bet ir faktiškai naudojosi sklypu – sklype stovėjo atsakovei priklausantys pastatai, atsakovė mokėjo žemės mokestį už visą sklypą, papildomai išpirktame viršplotyje (6,83 a) buvo daržas, kuriuo naudojosi atsakovė, bei vandens telkinys su pirtimi, kuria naudojosi tiek ieškovė, tiek atsakovė. Nors šalių parodymai patvirtino, jog pirtį statė ieškovė su vyru, tai nesuteikia pagrindo teigti, jog ieškovė laisvai naudojosi žeme kaip nuosava. Teismo vertinimu 1999-06-10 S. S. pareiškimas dėl servituto D. Č. suteikimo naudotis 200 kv. m. žemės plotu (b. l. 16, III t.) patvirtina faktinę aplinkybę, jog žemės savininkė yra tik S. S.. Be to, kaip minėta atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą žemė galėjo būti parduodama tik S. S., nes tik jai priklausė pastatai, esantys (duomenys neskelbtini). Sutarties sudarymo metu, 1996-02-19, D. Č. dar nebuvo statinių bendrasavininke. Teismas pagrįstai sprendė, kad jog 1996-02-19 sutartis atspindi tikrąją šalių valią – S. S. norėjo įsigyti visą 23,08 arų žemės sklypą, įsigijimo procedūra atlikta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, pirkimo sandoris apmokėtas investicinias čekiais iš S. S. banko sąskaitos, ieškovė D. Č. nesinaudojo ir bylos duomenimis negalėjo 0,0721 a sklypu naudotis kaip nuosavu, tokie tarp šalių susiklostę faktiniai santykiai tęsėsi virš 15 m., patvirtina, jog žemės sklypas priklausė tik S. S.. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog S. S., būdama ieškovės mama, žadėjo padovanoti ar perrašyti D. Č. sklypo dalį, neįpareigoja S. S. atlikti tokį sandorį ir nesuteikia D. Č. teisių į žemės sklypą.

Apeliacinis teismas sutinka su šiais argumentais. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sutartis yra sandoris, t. y. asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Asmenų veiksmai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Taigi sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška, taip pat sandoris yra asmens valios ir jos išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinės valios turinį. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių yra pagrindo spręsti, kad tarp šalių nebuvo jokio susitarimo dėl žemės įsigijimo ieškovės vardu. Apeliantė nurodė, kad tik vienintelį kartą reikėjo gauti mamos atsakovės S. S. leidimą priestato statybai, kadangi jis būtų statomas išimtinai ant S. S. turėtų 15 arų dalies. Ieškovė nurodo buvus susitarimą žemės dalies pirkimą-pardavimą įteisinti atsakovės S. S. vardu, o vėliau šį sklypą neatlygintinai susigrąžinti iš minėtos atsakovės, kad atsakovė jai bei jos sutuoktiniui A. Č. pažadėjo perleisti nuosavybėn 0,0808 ha ir kita. Apeliaciniame skunde nurodė, kad iki pat 2007m. tikėjosi, kad mama laikysis duoto žodžio ir jos nusipirktą žemę grąžins bet mama jai žemės neperleido. Bylos duomenimis 2007-05-14 ieškovė ir kreipėsi į atsakovę raštu dėl žemės įteisinimo jos, ieškovės vardu, su ieškiniu ieškovė ir A. Č. į teismą kreipėsi 2011-05-27 prašydami pripažinti minėtą sutartį negaliojančia, pripažinti ieškovus 0,0808 ha žemės sklypo pirkėjais po ½ dalį ir kt. 2012-04-18 ieškovė D. Č. ir A. Č. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu. Ieškovė D. Č. atsisakė dalies reikalavimų dėl rentos sutarties, paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pripažinimo negaliojančia. (b. l. 53-57, II t.) Prašė pripažinti negaliojančia sutartį Nr. P 61/96-0088 dalyje dėl 0,0721 ha valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo, sudarytą 1996-02-19 tarp Telšių apskrities viršininko administracijos ir S. S., pirkėjo atžvilgiu; pripažinti ją, D. Č., dalies, t.y. 0,0721 ha valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkėja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Ieškovas A. Č. atsisakė visų reikalavimų. 2012-04-18 nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismas priėmė ieškovės atsisakymą nuo dalies reikalavimų bei priėmė ieškovo A. Č. atsisakymą nuo dalies reikalavimų ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukė. 2012-09-03 teismo posėdžio metu A. Č. patrauktas trečiuoju asmeniu.

Apeliantė nurodė, kad niekada nebūtų mokėjusi pinigų už žemę (duomenys neskelbtini), jei būtų žinojusi, kad ta žemė nebus jos ir jei nebūtų iš anksto su S. S. aptartas nusipirktos žemės grąžinimo jai klausimas. Nes prieš pervedant pinigus už žemę į S. S. sąskaitą, su ja buvo sutarta, kad jos vardu perkama žemė ateityje bus perrašyta jos vardu. Ieškovė nurodė, kad tuo metu žemė negalėjo būti nupirkta ieškovės vardu, galėjo tai padaryti S. S., todėl ieškovė ir A. Č. jai pervedė investicinius čekius. Apie tai, kad mama neperleis žemės sužinojo tik 2007m. Nurodė, kad pradžioje mama sakydavo, kad laiko neturi sveikatos neturi, vėliau susirgo tėvas, reikėjo jį prižiūrėti ir kita. Iekovė nurodė, kad santuoka su A. Č. iširo (duomenys neskelbtini). Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Apeliacinio teismo vertinimu, jei ir spręsti, kad atsakovė žadėjo ateityje perleisti žemę ieškovei ir jos buvusiam sutuoktiniui, ar tarp ieškovės ir jos motinos galėjo būti toks žodinis susitarimas, tačiau teisėjų kolegijai iš bylos duomenų, ieškovės paaiškinimų yra pagrindo išvadai, kad susitarimas tarp šalių buvo ne dėl pačios žemės įsigijimo fakto įteisinimo, pirkimo sutarties sandorio įregistravimo atsakovės vardu. Bet iš esmės ginčas byloje yra dėl atsakovės atsisakymo ieškovei perleisti žemę, t.y ginčas tarp ieškovės ir atsakovės galimai buvusių susitarimų, tačiau esant šioms aplinkybėms nėra teisinio pagrindo pripažinti sandorio sudaryto tarp atsakovės ir Telšių apskrities valdytojo administracijos dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties Nr.P61/96-0088 sudarymo apsimestiniu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad baigiamosiose kalbose D. Č. užsiminė, jog S. S. turėtų jai atlyginti 29531 Lt nuostolių, nes žemės sklypas pirktas iš dalies iš jos lėšų. Tačiau tokio pobūdžio reikalavimas bylos nagrinėjimo procese nebuvo keltas, todėl dėl jo pagrįstai nepasisakė (CPK 141 straipsnis). Apeliacinio teismo akcentuotina, kad teismas privalo spręsti ginčą pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylas, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus kai kurias įstatyme nustatytas išimtis ). Konkrečiu atveju pažymėtina ir tai, kad ieškovui A. Č. atsisakius ieškinio reikalavimų ieškovė reiškia reikalavimą ir jo interesais, prašydama pripažinti ją, D. Č. dalies valstybinės žemės sklypo pirkėja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutidama su pirmosios instancijos teismo išvadomis įrodymų vertinimu, yra pagrindo spręsti, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

Teisėjų kolegijos vertinimu bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus tyrė išsamiai ir objektyviai – išklausė šalis, apklausė liudytojus, tyrė visus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, ir atsižvelgdamas į visumą įrodymų tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė už ieškinio pateikimą sumokėjo 1340,00 Lt žyminio mokesčio. Žyminis mokestis turtiniuose ginčuose apskaičiuojamas procentine išraiška nuo ieškinio sumos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ), o ieškinio suma, kai ieškinį sudaro keli savarankiški reikalavimai, nustatoma pagal bendrą visų reikalavimų sumą (CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Teismas sprendė, kad žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis yra 115124,00 Lt, ieškovė ginčija sandorio dalį dėl 0,0721 ha, kurio vertė atitinkamai 35963,78 Lt, todėl žyminio mokesčio dydis už šį reikalavimą yra 1079,00 Lt. Dėl antro ieškinio reikalavimo šis reikalavimas buvo apmokestinamas 139,00 Lt žyminio mokesčio, todėl už ieškinio pateikimą, įskaitant ir patikslintus ieškinio reikalavimus turėjo būti mokamas 1218,00 Lt žyminis mokestis. Kadangi ieškovė sumokėjo 1340,00 Lt, jai grąžintina 122,00 Lt žyminio mokesčio dalis.

Apeliantė nurodė, kad prašydama teismą perskaičiuoti ir grąžinti jai permokėtą žyminį mokestį, teismui papildomai pateikė Valstybės įmonės registrų centro Telšių filialo 2013-04-22 pažymą apie 94700 Lt žemės sklypo vidutinę rinkos vertę 2011 metais. Remiantis šiuo dokumentu, už pareikštą ieškinį dėl 0,0721 ha žemės sklypo ginčijamos dalies, ji turėjo sumokėti 887 Lt žyminio mokesčio, o sumokėjo 1340 Lt, todėl už ieškinį, paduotą 2011-05-27 Mažeikių rajono apylinkės teismui, turi būti grąžinta 453 Lt (131,20 Eur).

2015-01-26 nutartimi Šiaulių apygardos teismas spręsdamas dėl žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinį skundą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-10-03 nutartį pakeitė, įpareigojo apeliantę sumokėti 297,30 Eur žyminį mokestį. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad ginčo žemės sklypo vertė 2011 metais buvo 27427,02 Eur (94 700 Lt), todėl žyminis mokestis skaičiuotinas vadovaujantis šia rinkos verte. Kadangi apeliantė ginčijo sandorio dalį dėl 0,0721 ha, kurio vertė atitinkamai yra 8567,97 Eur (29583,49 Lt), todėl žyminio mokesčio dalis už šį reikalavimą sudaro 257,04 EUR (887,50 Lt). Už reikalavimą dėl pripažinimo dalies valstybinės žemės sklypo pirkėja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, turi būti mokamas 40,26 Eur (139 Lt) žyminis mokestis. Bendras žyminis mokestis už ieškinio reikalavimus sudaro 297,29 Eur (1026,50 Lt). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimas dalyje dėl žyminio mokesčio gražinimo patikslintinas, gražintinas 131,20 Eur 2010-05-06 mokėjimo nurodymu Nr. 05060132 permokėtas žyminis mokestis.

Bylos duomenimis 2013-07-02 Šiaulių apygardos teismo nutartimi ieškovės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012-12-21 sprendimas panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė esant senačiai, tačiau pačios bylos iš esmės neanalizavo, netyrė byloje esančių įrodymų ir jokių išvadų dėl ieškinio reikalavimą grindžiančių faktinių bei teisinių aplinkybių nepadarė, nesprendė ar yra senaties termino atnaujinimo pagrindai. Teisėjų kolegija bylą gražino pirmosios instancijos teismui CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu -neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis teismas sprendžia, kad nors apeliacinis skundas yra tenkintas iš dalies, tačiau ne apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, t.y. ne todėl, kad iš esmės patenkintas apeliantės D. Č. skundas. Atsižvelgiant į tai, kad nepriimtas galutinis sprendimas žyminio mokesčio gražinimo klausimas nebuvo išspręstas. Pažymėtina, kad CPK 87 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad žyminis mokestis gražinamas panaikinus sprendimą dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, grąžinamas žyminis mokestis, sumokėtas už atitinkamą apeliacinį skundą. Pareiškimas dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali būti paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią yra atliktas atitinkamas procesinis veiksmas, kurio pagrindu prašoma grąžinti žyminį mokestį. Jeigu grąžinamas permokėtas žyminis mokestis, šis terminas skaičiuojamas nuo teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo įsiteisėjimo dienos. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, paskirstymo kausimas išsprendžiamas priėmus galutinį sprendimą. Vadovaujantis LR CPK 93 straipsniu šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys atmestas ieškovės turėtos išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu neatlyginamos.

Apeliantė mano, kad priteista 1000 Lt už atstovavimą yra per didelė, aiškiai neproporcinga atliktam darbui. Be to mano, kad didžioji dalis pašto išlaidų susidarė dėl siųstų šaukimų trečiajam asmeniui S. S. į Norvegiją nežinant tikslaus jo adreso, jau po to, kai jis buvo gavęs ieškinio nuorašą ir žinojo apie pradėtą nagrinėti civilinę bylą, bet neinformavo apie adreso pasikeitimą. Pagal LR CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Teismas atsižvelgia į tai, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) rekomenduojamais civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžiais. Teismas įvertinęs atsakovės atstovo paruoštų procesinių dokumentų kiekį, apimtis bei atsižvelgęs į civilinės bylos apimtį, sudėtingumą, dalyvavimą teismo posėdžiuose sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 1000 Lt atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Taip pat įvertinęs bylos duomenis dėl civilinės bylos nagrinėjimo trukmės, vykusių posėdžių bei kitas aplinkybes, taip pat tai, kad byla iškelta ieškovės iniciatyva, ieškinys atmestas, todėl ieškovei tenka pareiga atlyginti bylinėjimosi patirtas išlaidas ir jos pagrįstai priteistos iš ieškovės (LR CPK 93 straipsnis, 96 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

Bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliantės skundą apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovai prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 99 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio ir grąžinti D. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 131,20 Eur ( vieną šimtą trisdešimt vieną eurą 20 centų) 2010-05-06 mokėjimo nurodymu Nr. 05060132 permokėto žyminio mokesčio.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.