Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1621-264/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-11-04
Bylos Nr.: 2A-1621-264/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-18818-2013-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dalė Burdulienė (pirm.), Aušra Baubienė (pran.), Jolita Cirulienė
Ieškovas: T. M.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai

Kategorijos

44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.14pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1621-264/2014;Teisminio proceso Nr.2-69-3-18818-2013-2Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.2; 44.5.2.1;121.14. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 4 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: kolegijos pirmininkės Dalės Burdulienės, pranešėjos Aušros Baubienės, teisėjos Jolitos Cirulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014-04-04 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1598-800/2014 pagal T. M. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiam asmeniui S. J. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos teisingumo ministerijos 25000 Lt neturtinės žalos bei 500 Lt išlaidas už advokato teisinę pagalbą paruošiant ieškinį. Ieškovas nurodė, kad teismams neteisingai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir jį nuteisus, jam buvo padaryta neturtinė žala. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 30 d. nutartimi konstatavo, kad pirmos ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai nustatė jo veikoje subjektyvųjį požymį - tiesioginę tyčią, konstatavo, kad veikoje nebuvo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bei panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendį, baudžiamąją bylą nutraukė. Ieškovo teigimu, pirmos ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais pakirto jo pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis ir išugdė nesaugumo ir baimės jausmą, nes pranešdamas teisėsaugos organams apie kito asmens nusikalstamus veiksmus, pats gali būti nuteistas. Nurodė, kad dirbo ir tebedirba valstybės tarnyboje. Dėl teisminių procesų ir nepagrįsto bei neteisėto nuteisimo buvo iškilusi grėsmė netekti darbo, nes buvo sprendžiamas klausimas dėl nepriekaištingos reputacijos. Taip pat nurodė, kad dėl vykstančių procesų negalėjo dalyvauti organizuojamame darbo konkurse. Dėl nuteisimo pablogėjo savijauta ir sveikata. Taip pat negali pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklą arba leidimą nešiotis ginklą, kadangi šią procedūrą atlikti apsunkino jo nepagrįstas teistumas, kuris vis dar yra įtrauktas į įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą. Visus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, sveikatos sutrikimą patyrė dėl neteisėtų Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. ir Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. apkaltinamųjų nuosprendžių, todėl patyrė neturtinę žalą.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atstovas paaiškino, kad baudžiamoji byla ieškovo atžvilgiu buvo pradėta trečiojo asmens skundo pagrindu, todėl trečiasis asmuo savo veiksmais prisidėjo prie galimos žalos ieškovui atsiradimo. Ieškovas neįrodė visų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Ieškovas buvo išteisintas tik dėl kaltės nebuvimo, t. y. jo veiksmų (informacijos paskleidimo) neteisėtumo faktas nėra paneigtas, todėl ši aplinkybė yra svarbi. Prašoma priteisti neturtinė žala yra pernelyg didelė. Šiuo atveju, nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina į tai, kad ieškovas buvo nuteistas už nesunkaus nusikaltimo padarymą, nuo nuteisimo iki išteisinimo momento praėjo 1 metai, duomenų, jog informacija apie neteisėtą nuteisimą buvo viešai paskelbta nėra gauta, dokumentų, patvirtinančių, kad ieškovas patyrė sunkius dvasinius sukrėtimus, išgyvenimus, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą ar kitas ilgai trunkančias neturtinės žalos pasekmes, taip pat nebuvo pateikta, todėl reikalavimas nėra tenkintinas.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nesutinka su ieškinio motyvais, nes ieškovas savo neteisėtais veiksmais, sukėlęs trečiajam asmeniui neigiamas pasekmes nori gauti pinigų iš valstybės, o tuo pačiu ir iš jo, nukentėjusiojo nuo ieškovo neteisėtų veiksmų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad ieškovo atžvilgiu kasacinis teismas bylą nutraukė yra reikšminga, tačiau tokios nutarties buvimas, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir apylinkės bei apygardos teismų sprendimai buvo neteisėti, padarė žalos ir buvo priežastiniame ryšyje su pasekmėmis.

Šalies argumentai

Teismo nuomone, šioje byloje yra svarbu tai, kad byla buvo pradėta pagal trečiojo asmens S. J. pareiškimą, kuriuo jis kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka, valstybinis kaltinimas byloje nebuvo palaikomas, įrodymus baudžiamojoje byloje teikė trečiasis asmuo. Ieškovas nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų, kad žala buvo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė objektyvių įrodymų, leidžiančių daryti išvada, kad ieškovo nurodyti negalavimai (pakilusi temperatūra, skaudanti gerklė, ar silpnumas) buvo sąlygoti būtent priimtų jo atžvilgiu nuosprendžių. Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad nedalyvauti konkurse dėl aukštesnių pareigų nusprendė pats, t.y. jam nebuvo uždrausta dalyvauti dėl vykstančių teisminių procesų ar jo atžvilgiu priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių. Ieškovas taip pat nenurodė kokių konkrečių LR Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimų ieškovas neatitiko, o taip pat nepateikė duomenų, jog ginklo negalėjo registruoti jo įtraukimo į įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą. Ieškovas nepateikė jokių duomenų patvirtinančių, jog jis ir šiuo metu yra įtrauktas į įtariamųjų, kaltinamųjų ar nuteistųjų registrą. Visas ieškinio aplinkybes ieškovas įrodinėjo apsiribodamas savo paties paaiškinimais.

Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad procesas tęsėsi nepagrįstai ilgai, dėl ko taip pat patyrė ieškovas žalą, nes baudžiamoji byla ieškovo atžvilgiu buvo išnagrinėta greitai, kasacinis teismas nutartį, kuria byla buvo nutraukta priėmė kiek daugiau nei per metus laiko. Teismas taip pat ieškovo ieškinyje nurodytas ir kitas aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, laikė neįrodytomis, kadangi šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovas nepateikė jokių objektyvių duomenų.

Teismo vertinimu ieškovo ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl kilusių barnių šeimoje, sutuoktinei sukelto streso ar pablogėjusios dėl to sūnaus sveikatos, jokiais įrodymais nepagrįstos. Teismas, padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė nei žalos, nei priežastinio ryšio, todėl valstybei neatsirado pareiga atlyginti ieškovo nurodomą neturtinę žalą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas T. M. apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

1. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, kadangi netinkamai įvertinti byloje pateikti įrodymai, netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos, nesilaikyta įstatymo reikalavimų ir šie pažeidimai turėjo įtakos nepagrįsto sprendimo priėmimui.

2. Teismas atmetė ieškinį tuo pagrindu, kad ieškovas neįrodė nei žalos, nei priežastinio ryšio. Apeliantas mano, kad nagrinėjamu atveju yra visos civilinės atsakomybės sąlygos. Apelianto teigimu, jis įgyja ir teisę į žalos atlyginimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos septintojo protokolo 3 straipsnį, kuriame nurodyta, kad asmeniui atsiranda teisė į kompensaciją, jeigu asmuo galutiniu apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteisiamas už kriminalinį nusikaltimą, tačiau vėliau nuosprendis panaikinamas arba nuteistasis išteisinamas dėl to, kad kuri nors nauja arba naujai išaiškėjusi aplinkybė neginčijamai įrodo, jog teismas padarė klaidą.

3. Apelianto teigimu pirmos instancijos teismas netinkamai taikė LAT CBS teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008 ir 2006 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006 formuojamą praktiką, kadangi pirmoje nutartyje yra kalbama apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo veiksmus ikiteisminio tyrimo metu, kurie įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pripažinti neteisėtais, o antroje nutartyje yra kalbama apie turtinę žalą padarytą juridiniam asmeniui.

4. Pirmos instancijos teismo išvada, jog aplinkybė, kad apelianto atžvilgiu kasacinis teismas byla nutraukė nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir apylinkės bei apygardos teismu sprendimai buvo neteisėti, yra visiškai nepagrįsta. Apelianto vertinimu ši aplinkybė rodo, kad jis buvau neteisėtai nuteistas ir šios aplinkybės jam įrodinėti nereikia.

5. Apie apelianto teistumą darbdaviui žinoma nebuvo, todėl apeliantas pats atsisakė dalyvauti rengiamame konkurse, nes pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3¹ str. jis nebegalėjo būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir nebegalėjo eiti valstybės tarnautojo pareigas, tuo labiau siekti aukštesnių pareigų. Buvo iškilusi reali galimybė išvis netekti darbo. Taigi teistumas buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su neturtine žala, susijusia su darbiniais santykiais.

6. Atmesdamas neturtinę žalą dėl sveikatos pablogėjimo teismas visiškai nesivadovavo byloje pateiktais medicininiais dokumentais iš kurių matyti, kad sveikata pablogėjo būtent po apkaltinamųjų nuosprendžių.

7. Apeliantas laiko nelogišku ir nesuprantamu teismo teiginį, kad apeliantas nepateikė duomenų, jog ginklo negalėjo registruoti dėl jo įtraukimo į įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą. Pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus apsunkino nepagrįstas teistumas. Apeliantas ieškinio padavimo metu, vis dar buvo įtrauktas į įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. numatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos, o 18 str. 2 d. 5 p. numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą.

8. Teismo išvada, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų patvirtinančių, jog jis ir šiuo metu yra įtrauktas į įtariamųjų, kaltinamųjų ar nuteistųjų registrą bei visas ieškinio aplinkybes ieškovas įrodinėjo apsiribodamas savo paties paaiškinimais, apelianto vertinimu yra nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Iš Informatikos ir ryšių departamento prie LR VRM 2013 m. vasario 1 d. pažymos (b.1.32) matyti, jog pagal įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą apeliantas vis dar yra teistas pagal Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. nuosprendį, kuris pakeistas Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendžiu.

9. Pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino ir proceso trukmę, apsiribodamas vien tik Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartimi. Apeliantas mano, jog proceso pradžia turėtų būti laikoma 2011 m. birželio 20 d. kai Kauno rajono apylinkės teismas nutartimi pagal S. J. skundą, privataus kaltinimo tvarka, apelianto atžvilgiu nepagrįstai pradėjo, o proceso pabaiga, laikytina data, kai buvo pašalintos visos neteisėto nuteisimo pasekmės.

Atsiliepimas

Atsakovė LR Teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti 2014 m. balandžio 4 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, šiuos argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog apeliantas neįrodė visų deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškinį atmetė pagrįstai.

2. Faktas, kad apeliantas buvo išteisintas Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartimi, civiline prasme nėra pakankamas konstatuoti deliktinės atsakomybės sąlygų visumą.

3. Priešingai nei teigia apeliantas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006 išaiškinimas yra taikytinas visoms civilinėms byloms dėl valdžios institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taigi, ir šioje byloje.

4. Apeliantas buvo išteisintas tik dėl kaltės nebuvimo, bet jo veiksmų (informacijos paskleidimo) neteisėtumo faktas nėra paneigtas, todėl ši aplinkybė yra svarbi ir turi būti vertinama šioje civilinėje byloje. Atsakovė nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad išteisinamasis nuosprendis pats savaime yra besąlyginis pagrindas deliktinei atsakomybei kilti.

5. Kaip dar vieną iš pažeidimų apeliantas nurodo per ilgai trukusį baudžiamąjį procesą, tačiau šis teiginys yra deklaratyvus ir subjektyvus, kadangi apeliantas remiasi tik matematine bylos išraiška, nevertindamas atskirų procesinių veiksmų trukmės pagrįstumo.

Šalies argumentai

6. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad patyrė neturtinę žalą dėl to, kad negalėjo dalyvauti konkurse į aukštesnes pareigas, nes nebegalėjo būti laikomas nepriekaištingos reputacijos. Tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis iš tiesų ketino dalyvauti šiame bei atitiko tai pareigybei keliamus reikalavimus. Be to, vien dalyvavimas konkurse nėra pakankamas pagrindas manyti, kad apeliantas ir būtų konkursą laimėjęs, taigi, negalima teigti, kad dėl to galimai patirti neigiami išgyvenimai yra priežastiniu ryšiu susiję su baudžiamąja byla.

7. Apeliantas pats nurodo, kad gydytojai negalėjo nustatyti ligos, todėl kreipėsi į konsultacinę komisiją, kuri diagnozės taip pat nenustatė. Nedarbingumas buvo nutrauktas paties apelianto iniciatyva.

8.Taip pat apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad duomenų, patvirtinančių, jog jis vis dar yra įtrauktas į įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registrą, nes Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 1 d. pažymoje yra nurodyta, kad jis vis dar yra teistas. Tačiau apeliantas neatkreipė dėmesio į pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytą aplinkybę, kad savo iniciatyva kreipėsi į nurodytą registrą, iš kurio buvo gauti duomenys, kad baudžiamoji byla buvo nutraukta, o duomenys perkelti į registro archyvą.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje S. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės neturtinę žalą, jo teigimu, patirtą dėl jo neteisėto nuteisimo pagal Kauno apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo procesinius sprendimus (nuosprendį bei nutartį) baudžiamojoje byloje Nr. PK-125-97/2011 ir per ilgai užtrukusio baudžiamojo proceso.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

Apeliaciniu skundu ieškovas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas, pažeidžiant materialines ir proceso teisės normas, nes yra visos civilinės atsakomybės sąlygos. Apelianto teigimu jis įgyja ir teisę į žalos atlyginimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos septintojo protokolo 3 straipsnį, kuriame nurodyta, kad asmeniui atsiranda teisė į kompensaciją, jeigu asmuo galutiniu apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteisiamas už kriminalinį nusikaltimą, tačiau vėliau nuosprendis panaikinamas arba nuteistasis išteisinamas dėl to, kad kuri nors nauja arba naujai išaiškėjusi aplinkybė neginčijamai įrodo, jog teismas padarė klaidą.

Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. T. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Nordic investicija“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-634/2013).

Tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-414/2012).

Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas) yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas šių teisės šakų normų nustatyta tvarka yra viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 30 d. nutartyje nurodė, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta šmeižimu, būtina nustatyti šių požymių visumą, šmeižimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Nutartyje konstatavo, kad teismas, neteisingai nustatė T. M. veikoje subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią, jis pripažintas kaltu pagal BK 154 straipsnio 2 dalį netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, jo veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl byla nutraukta.

Teisėjų kolegijos nuomone, iš 2012 m. spalio 30 d. nutarties turinio galima konstatuoti, kad baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes apeliantas nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl Kauno apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. ir Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, kuriais teismai apeliantui pritaikė baudžiamąjį įstatymą (pagal BK 154 straipsnio 2 dalį), jo negalėjo taikyti, todėl teismai padarė klaidą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad byla buvo pradėta pagal trečiojo asmens S. J. pareiškimą privataus kaltinimo tvarka, valstybinis kaltinimas byloje nebuvo palaikomas, įrodymus baudžiamojoje byloje teikė trečiasis asmuo, todėl teismų padaryta klaida, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, negali būti pripažinta turėjusia esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Išteisinamasis nuosprendis yra teisingumo aktas teisiamojo atžvilgiu, bet ne apkaltos aktas bylą tyrusiems ar ją nagrinėjusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2001; 2002 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-702/2002; 2003 m. spalio 1 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-895/2003, 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-169/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009; kt.).

Šioje civilinėje byloje ieškovas iš esmės įrodinėjo (ir apeliaciniu skundu įrodinėja), kad BK 154 str. 2 dalyje numatytų neteisėtų veiksmų, kurių padarymu buvo apkaltintas baudžiamojoje byloje Nr. PK-125- 97/2011, neatliko, vien dėl ko ir kyla valstybės atsakomybė.

Teisėjų kolegija įvertinusi Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendžio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. spalio 30 d nutarties, priimtų ieškovo atžvilgiu baudžiamojoje byloje, turinį sprendžia, kad šiuose procesiniuose dokumentuose nėra tiesioginių teiginių, jog baudžiamoji byla ieškovui privataus kaltinimo tvarka buvo iškelta neteisėtai.

Iš Baudžiamosios bylos Nr. PK-125-97/2011 medžiagos matyti, kad Kauno apylinkės teismas 2011 m. birželio 20 d. nutartimi, vadovaudamasis BPK 413 straipsnio 5 dalimi, nukentėjusiajam nesusitaikius su nusikalstamos veikos padarymu kaltinamu asmeniu, nukentėjusiojo skundą privataus kaltinimo tvarka perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamoji byla buvo iškelta dėl trečiojo asmens pateiktų kaltinimų, o ne dėl teismo neteisėtų veiksmų, todėl už ieškovo teisių pažeidimą baudžiamajame procese šiuo atveju atsakingas trečiasis asmuo. Atsižvelgiant į ieškovo baudžiamosios bylos nutraukimo pagrindus: nusikaltimo sudėties nebuvimą, kurie reiškia, kad faktiniai veiksmai - informacijos paskleidimo spaudoje neteisėtumo faktas (t.y. tikrovės neatitinkančios informacijos - kad S. J. 2007 m. lapkričio 18 d. apie 13 val. (duomenys neskelbtini) miške pavartojo prieš jį T. M. smurtą), kurių pagrindu pagal trečiojo asmens nurodytus duomenis ji buvo iškelta privataus kaltinimo tvarka, nėra paneigti. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, teisiškai įvertindami ieškovui inkriminuotus veiksmus, juos kvalifikavo kaip nusikalstamą veiką uždraustą BK 154 str. 2 d., o vėliau Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartimi bylą nutraukė, panaikindamas apkaltinamuosius nuosprendžius, savaime neįrodo, jog tokie žemesnių teismų veiksmai buvo neteisėti CK 6.272 str. 1-3 dalių prasme. Todėl teisėjų kolegija, laiko nepagrįstais apelianto argumentus, kad vien bylos nutraukimas ir apkaltinamųjų nuosprendžių panaikinimas jo atžvilgiu, suteikia jam teisę į žalos atlyginimą pagal CK 6.272 straipsnio 1dalį. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos septintojo protokolo 3 straipsnį nukentėjusiam asmeniui atsiranda teisė į kompensaciją jeigu asmuo galutiniu apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteisiamas už kriminalinį nusikaltimą, tačiau vėliau nuosprendis panaikinamas arba nuteistasis išteisinamas dėl to, kad kuri nors nauja arba naujai išaiškėjusi aplinkybė neginčijamai įrodo, jog teismas padarė klaidą. Tačiau nagrinėjamoje byloje žemesnių teismų nuosprendžiai panaikinti ne dėl naujai išaiškėjusių aplinkybių. Apeliantas savo procesiniuose dokumentuose neidentifikavo baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų veiksmų neteisėtumo.

Teisėjų kolegija, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamoje byloje civilinė atsakomybė valstybei neturėtų būti taikoma ir ji turi būti atleista visiškai nuo civilinės atsakomybės, nes valstybė nėra atsakinga už trečiojo asmens (nukentėjusiojo) S. J. veiksmus dėl bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka ir paties ieškovo (apelianto) T. M. kaip nukentėjusio asmens veiksmus dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo spaudoje (CK 6. 253 straipsnio 4, 5 d.).

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apelianto teiginius dėl per ilgai trukusio baudžiamojo proceso. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teismo proceso ilgumo pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir į EŽTT praktikoje suformuluotus kriterijus: bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei valdžios institucijų elgesį tiriant ir nagrinėjant bylą (žr. Grauslys v. Lietuva, no. 36743/97, § 60, 10 October 2000; Šleževičius v. Lietuva, no. 55479/00, § 29, 13 November 2001; Girdauskas v. Lietuva, no. 70661/01, § 26, 11 December 2003). EŽTT taip pat išaiškino, kad baudžiamosios teisės srityje Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nurodytas „įmanomai trumpiausias laikas“ pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai asmeniui „pateikiami kaltinimai“. Nagrinėjamu atveju kaltinimus pateikė trečiasis asmuo S. J., o ne valdžios institucijos, dėl baudžiamoje byloje Nr. PK-125-97/2011 priimtos 2011 m. birželio 20 d. nutarties, kuria teismas nukentėjusiojo skundas privataus kaltinimo tvarka perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl nuo šios datos nėra pagrindo pradėti skaičiuoti šio termino, o Kauno apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. apkaltinamasis nuosprendis (pagal BK 154 str.2 d.) įsiteisėjo tik priėmus Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d., o laikotarpis iki bylos nutraukimo ( t.y. 2012 m. spalio 30 d.) truko apie 1 metus, teisminio proceso trukmei turėjo įtakos ir paties apelianto bei jo gynėjo veiksmai (2011 m. liepos 4 d. teismo posėdyje prašymas atidėti teismo posėdį, nurodant jo užimtumą bei kitas negalėjimo dalyvauti posėdžiuose priežastis iki spalio mėn), žemesniųjų teismų klaida ištaisyta, informacija apie nuteisimą nebuvo paskleista visuomenėje.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais bei išvadomis dėl įrodymų vertinimo dėl žalos fakto, priežastinio ryšio kaip būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti nebuvimo (CK 6. 247, 6. 249 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodžius neturtinės žalos fakto, šis reikalavimas pirmosios instancijos teismo pagrįstai netenkintas.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto argumentais dėl patirtos žalos. Sutiktina su atsakovės, atstovaujamos LR Teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta nuomone, jog apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra nekonkretizuoti, subjektyvaus pobūdžio, nepagrindžiantys, jog ieškovui buvo padaryta žala. Kaip matyti iš apelianto procesinių dokumentų turinio dauguma argumentų susiję ne su realiai ieškovui atsiradusia žala, bet tik su grėsme, kad tam tikros pasekmės galėjo atsirasti (grėsmė prarasti darbą, grėsmė netekti galimybės siekti karjeros, įsigyti tam tikros kategorijos ginklų ir pan.). Teisėjų kolegija taip pat laiko nepakankamais apelianto teiginius bei pateiktus medicininius dokumentus dėl jo susirgimo po apkaltinamųjų nuosprendžių, atsižvelgiant į juose nurodytą ligos pobūdį (pakilusi temperatūra, skaudanti gerklė, ar silpnumas), todėl nėra pagrindo spręsti, kad liga sąlygota būtent priimtų jo atžvilgiu nuosprendžių.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė teismo neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pagrįstai nebuvo priteista ir žala, kurios ir dydis nebuvo įrodytas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisingas, naikinti jį apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus apeliacinį skundą, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalba apeliacinės instancijos teisme iš priešingos šalies nepriteisiamos (CP 93 str. ).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Cicilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Aušra BaubienėDalė BurdulienėJolita Cirulienė