Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Radviliškio rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) direktoriaus 2025 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. PA-13 (10.1E) „Dėl E. P. atleidimo iš valstybės tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1908-948/2024 (toliau – ir Nuosprendis) jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuosprendžiu jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas 1 metų ir 6 mėnesių laikotarpiui. Baudžiamojoje byloje Nr. IA-63-953/2025 pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui, kuriuo prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir sutrumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės trukmę. 2025 m. sausio 10 d. pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie būsimą atleidimą iš Statybos ir viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų Savivaldybės administracijoje, nes jis neteko specialiosios teisės, susijusios su tiesioginių pareigų vykdymu.

3. Skundžiamu Įsakymu 2025 m. sausio 15 d. pareiškėjas buvo atleistas iš užimamų valstybės tarnautojo pareigų, nurodžius atleidimo pagrindą – Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 35 straipsnio 1 dalis 15 punktas, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 34 straipsnio 6 dalies 3 punktas bei Radviliškio rajono savivaldybės administracijos darbo tvarkos taisyklių 29 punktas.

4. Pareiškėjo vertinimu, nors jo buvusių pareigų specialiųjų reikalavimų skiltyje formaliai nurodytas specialusis reikalavimas turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą, pažymėtina, kad nė viena iš jo vykdytų darbo funkcijų nebuvo tiesiogiai ar netiesiogiai susijusi su automobilio ar kitos transporto priemonės vairavimu. Savivaldybės administracija nepagrindė, kokiu būdu vairuotojo pažymėjimo turėjimas yra susijęs su pareiškėjo tiesioginių darbo funkcijų vykdymu. Dauguma pareiškėjo pareigų buvo administracinio – dokumentinio pobūdžio: teisės aktų projektų ir kitų dokumentų rengimas, pasiūlymų teikimas, sprendimų ir rekomendacijų vykdymo priežiūra, skundų ir prašymų nagrinėjimas, administracinių nusižengimų teisenų inicijavimas ir protokolų surašymas, konsultacijų teikimas suinteresuotiems asmenims bei kitiems darbuotojams ir pan.

5. Savivaldybės administracija priėmė skundžiamą Įsakymą baudžiamajam procesui dar nepasibaigus. Pareiškėjas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, tačiau jam neįsiteisėjus pareiškėjas per įstatymo nustatytą terminą pateikė apeliacinį skundą dėl baudžiamojo poveikio priemonės termino sutrumpinimo. Jo nuomone, tokie Savivaldybės administracijos veiksmai yra nepagrįsti ir neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo.

6. Savivaldybės administracija, sužinojusi apie prieš pareiškėją pradėtą baudžiamąjį procesą dėl tyčinio nusikaltimo, turėjo galimybę jį laikinai nušalinti nuo einamų pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, t. y. iki įsiteisės teismo nuosprendis ar kitas sprendimas, kuriuo galutinai nustatoma pareiškėjo kaltė. Kadangi baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas – pareiškėjui taikoma nuo 2024 m. gruodžio 2 d., Savivaldybės administracija, gavusi duomenų apie jo pateiktą apeliacinį skundą, kuriuo prašoma sumažinti šios priemonės terminą, turėjo ne atleisti pareiškėją iš valstybės tarnybos, bet nušalinti jį nuo pareigų VTĮ 29 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu iki baudžiamojo proceso pabaigos.

7. Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime prašė skundą atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Statybos ir viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto (valstybės tarnautojo) pareigas pradėjo eiti 2020 m. gruodžio 14 d.; į minėtas pareigas jis buvo priimtas konkurso būdu. 2024 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas elektroniniu paštu Savivaldybės administracijos direktoriui pateikė informaciją, jog Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų nuosprendžiu jam uždrausta 1 metų ir 6 mėnesių laikotarpiui naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones; šio termino pradžia – kardomosios priemonės (specialiosios teisės sustabdymo) taikymo pradžia, t. y. 2024 m. gruodžio 2 d.

9. Savivaldybės administracijos direktorė 2025 m. sausio 7 d. raštu Nr. S-40-(8.24E) „Dėl informacijos pateikimo“ paprašė pareiškėjo pateikti informaciją apie nuosprendžio įsiteisėjimą ar jo apskundimą. Pareiškėjas 2025 m. sausio 7 d. raštu Nr. VD-3 „Dėl informacijos“ informavo atsakovą, kad 2025 m. sausio 6 d. nuosprendį apskundė. Apskundimo esmė – prašymas sutrumpinti draudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones terminą, o ne panaikinti taikytą kardomąją priemonę (t. y. grąžinti specialiąją teisę vairuoti).

10. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad nuosprendžiu pareiškėjas prarado specialiąją teisę vairuoti transporto priemones, kad nuosprendis apskųstas prašant sutrumpinti šios teisės atėmimo terminą, ir kad jo pareigybei keliamas specialusis reikalavimas turėti vairuotojo pažymėjimą (B kategoriją), kuris yra susijęs su tiesioginių pareigų vykdymu, 2025 m. sausio 10 d. tarnybiniu elektroniniu paštu informavo pareiškėją, jog 2025 m. sausio 15 d. jis bus atleistas iš pareigų, vadovaujantis VTĮ 35 straipsnio 1 dalies 15 punktu.

11. Atsakovas pažymėjo, kad reikalavimas turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą, be kurio nebūtų įmanoma atlikti einamų pareigų, yra nustatytas Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Statybos ir viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme: 23.1 papunktyje įtvirtinta, kad šias pareigas einantis darbuotojas privalo turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą.

12. Savivaldybės administracijos direktorė 2025 m. sausio 13 d. priėmė įsakymą Nr. PA-13 (10.1E) „Dėl E. P. atleidimo iš valstybės tarnybos“, kuriuo atleido pareiškėją iš Statybos ir viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų.

13. Pagal atsakovo naudojamą įstaigos automobilių globalios padėties nustatymo sistemą (GPS) nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. sausio 1 d.–2025 m. vasario 16 d., vykdydamas tarnybines pareigas, 87 kartus naudojo įstaigos transportą ir nuvažiavo 3 756 km. Todėl jo teiginys, jog nė viena iš vykdytų funkcijų nėra susijusi su transporto priemonės vairavimu, laikytinas nepagrįstu.

14. Statybos ir viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 3.1 papunktyje nurodyta, kad pagrindinė veiklos sritis – priežiūra ir kontrolė, o 4.1 papunktyje – viešosios tvarkos priežiūra. Šios funkcijos suponuoja būtinybę vairuoti automobilį, todėl neturint specialiosios teisės vairuoti transporto priemonę darbinių funkcijų atlikti nėra galimybių.

15. Įsakymas priimtas dėl to, kad pareiškėjas neteko specialiosios teisės vairuoti transporto priemones. Priešingai nei teigia pareiškėjas, baudžiamasis procesas šio sprendimo priėmimui įtakos neturėjo. Net ir išnagrinėjus apeliacinį skundą bei sutrumpinus specialiosios teisės atėmimo terminą, jis vis tiek negalėtų vykdyti tarnybinių funkcijų, nes joms atlikti privaloma turėti teisę vairuoti transporto priemones.

16. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nubaustas už nusikalstamą veiką pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, ir remiantis teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, Nr. 2K-103/2010, Nr. 2K-353/2009, Nr. 2K-366/2008, Nr. 2K-599/2012, Nr. 2K-401/2014) bei BK nuostatomis, uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones taikomas mažiausiai vieneriems metams, todėl jis negalės vykdyti tiesioginių funkcijų.

17. VTĮ 29 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta ne imperatyvi pareiga, o darbdavio teisė spręsti dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų. Kadangi Įsakymas priimtas dėl specialiosios teisės vairuoti transporto priemones netekimo, įstaigos vadovas nušalinimo nuo pareigų instituto netaikė.

18. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad atsakovo cituojamas pareigybės aprašymas neatitinka į bylą pridėto ir atleidimo metu galiojusio jo pareigybės aprašymo. Manytina, kad atsakovas, teikdamas atsiliepimo argumentus, vadovavosi ne pareiškėjo pareigybės aprašymu, o kitų, skirtingas funkcijas atliekančių Statybos ir viešosios tvarkos skyriaus darbuotojų pareigybių aprašymais. Atsakovo internetinės svetainės viešai prieinamais duomenimis, dalies šio skyriaus darbuotojų pareigybių aprašymai atnaujinti 2025 m. vasario 4 d., t. y. jau atleidus pareiškėją iš valstybės tarnybos. Tai, pareiškėjo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad po jo atleidimo buvo pakeistas ir jo pareigybės aprašymas arba teismui teikiami klaidingi duomenys.

II.

19. Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjo E. P. skundą.

20.1. Pareiškėjas Statybos ir viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto (valstybės tarnautojo) pareigas pradėjo eiti 2020 m. gruodžio 14 d.; į šias pareigas buvo priimtas konkurso būdu.

20.2. Pareiškėjas 2024 m. gruodžio 18 d. elektroniniu paštu Savivaldybės administracijos direktorei pateikė informaciją, kad Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų nuosprendžiu jam 1 metų ir 6 mėnesių laikotarpiui uždrausta naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones; terminas skaičiuojamas nuo kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo – taikymo pradžios, t. y. nuo 2024 m. gruodžio 2 d.

20.3. Savivaldybės administracijos direktorė 2025 m. sausio 7 d. raštu Nr. S-40-(8.24E) „Dėl informacijos pateikimo“ paprašė pareiškėjo pateikti informaciją apie nuosprendžio įsiteisėjimą ar jo apskundimą.

20.4. Pareiškėjas 2025 m. sausio 7 d. raštu Nr. VD-3 „Dėl informacijos“ informavo, kad 2025 m. sausio 6 d. nuosprendį apskundė. Apskundimo esmė – prašymas sutrumpinti draudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones terminą, o ne panaikinti taikytą kardomąją priemonę.

20.5. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad nuosprendžiu pareiškėjas prarado specialiąją teisę vairuoti transporto priemones, kad nuosprendis apskųstas prašant sutrumpinti šios teisės atėmimo terminą, ir kad jo pareigybei keliamas specialusis reikalavimas turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą, kuris yra susijęs su tiesioginių pareigų vykdymu, 2025 m. sausio 10 d. tarnybiniu elektroniniu paštu informavo pareiškėją, jog 2025 m. sausio 15 d. jis bus atleistas iš pareigų, vadovaujantis VTĮ 35 straipsnio 1 dalies 15 punktu.

21. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą, be kurio nebūtų įmanoma atlikti einamų pareigų, yra nustatytas Statybos ir viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme. Pareigybės funkcijos yra susijusios su būtinybe vairuoti automobilį, todėl neturint specialiosios teisės vairuoti transporto priemonę darbinių funkcijų atlikti negalima.

22. Pagal atsakovo naudojamą įstaigos automobilių globalios padėties nustatymo sistemą (GPS) nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. sausio 1 d.–2025 m. vasario 16 d., vykdydamas tarnybines pareigas, 87 kartus naudojo įstaigos transportą ir nuvažiavo 3 756 km. Todėl jo teiginys, kad nė viena iš vykdytų funkcijų nėra susijusi su transporto priemonės vairavimu, laikytinas nepagrįstu.

23. Pareiškėjas nubaustas už nusikalstamą veiką pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, todėl teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad draudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones taikomas mažiausiai vienerius metus ir dėl to pareiškėjas negali vykdyti tiesioginių funkcijų.

24. Teismo vertinimu, VTĮ 29 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta ne imperatyvi pareiga, o darbdavio teisė spręsti dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų. Kadangi Įsakymas priimtas dėl specialiosios teisės vairuoti transporto priemones netekimo, įstaigos vadovas nušalinimo instituto netaikė.

25. Teismas sprendė, kad nagrinėjant bylą esminių procedūrinių pažeidimų, dėl kurių skundžiamas Įsakymas būtų naikintinas, nenustatyta.

III.

26. Pareiškėjas E. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

27. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

27.1. Pareiškėjas teigia, kad net 11 iš 17 jo pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų nėra susijusios su teise vairuoti transporto priemones. Dauguma jų – administracinio ir dokumentinio pobūdžio, pavyzdžiui, pasiūlymų rengimas su priežiūra ir kontrole susijusiais klausimais, teisės aktų projektų bei kitų dokumentų rengimas ar koordinavimas. Iš likusių šešių funkcijų tik dvi (pareigybės aprašymo IV skyriaus 15 ir 18 punktai) iš dalies susijusios su galimybe vairuoti transporto priemonę, tačiau šių funkcijų vykdymui teisė vairuoti nėra būtina, nes: a) skyriaus specialistai į užduočių vykdymo vietas paprastai vyksta po du; b) prireikus automobiliu gali važiuoti kitas to paties skyriaus darbuotojas.

27.2. Teismas neįvertino fakto, kad pareiškėjo tarnybiniu automobiliu nuvažiuotas atstumas per daugiau kaip vienerius metus buvo tris kartus mažesnis nei vidutinio vairuotojo per vienerius metus nuvažiuojamas atstumas. Ši aplinkybė, pareiškėjo teigimu, rodo, kad automobilio naudojimas jo pareigoms atlikti nėra būtinas.

27.3. Pareiškėjo nuomone, laikinas nušalinimas nuo pareigų baudžiamojo proceso metu būtų buvęs teisingesnis ir proporcingesnis sprendimas negu jo atleidimas iš tarnybos nesulaukus apeliacinės instancijos teismo sprendimo baudžiamojoje byloje.

27.4. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neišsamiai įvertino bylos aplinkybes. Dėl to: a) baudžiamasis procesas, vykęs jo atžvilgiu, buvo nepagrįstai laikytas atskiru teisiniu vyksmu, neturinčiu įtakos teisės vairuoti netekimui ir skundžiamo įsakymo priėmimui; b) buvo pateisintas atsakovo elgesys, kai nepasibaigus baudžiamajam procesui ir galutiniam teismo sprendimui dar neįsiteisėjus, pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos. Pasak pareiškėjo, toks paviršutiniškas bylos nagrinėjimas lėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

27.5. Pareiškėjas teigia, kad teismas neįvertino jo paaiškinimų dėl atsakovo galimai nesąžiningo procesinio elgesio. Pasak pareiškėjo, atsakovas, pateikdamas argumentus dėl atleidimo pagrįstumo, rėmėsi jau po jo atleidimo atnaujintu pareigybės aprašymu. Tai, jo nuomone, rodo, kad atsakovas: a) siekė suklaidinti teismą; b) dirbtinai pateisinti atleidimą ir sudaryti įspūdį, jog jis buvo teisėtas bei pagrįstas pareiškėjo negalėjimu eiti pareigų.

28. Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, atsakovo teigimu, nepaneigia sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis prašo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

30. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Savivaldybės administracijos direktoriaus Įsakymo, kuriuo valstybės tarnautojas atleistas iš pareigų dėl specialiosios teisės vairuoti transporto priemones netekimo.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nurodydamas, kad pareiškėjas pagrįstai atleistas iš valstybės tarnybos, nes nebeatitiko pareigybės specialiųjų reikalavimų – teisės vairuoti transporto priemonę. Teismas taip pat konstatavo, kad Savivaldybės administracija veikė teisėtai ir pagrįstai, pasirinkdama atleidimo, o ne laikino nušalinimo priemonę.

32. Pareiškėjas E. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdamas, kad teismas nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Jo vertinimu, teismas nepagrįstai pripažino, jog be vairuotojo pažymėjimo pareigybės funkcijų vykdyti neįmanoma, nors didžioji jų dalis yra administracinio ir dokumentinio pobūdžio, o ne tiesiogiai susijusi su transporto priemonės vairavimu. Teismas, pareiškėjo manymu, paviršutiniškai konstatavo darbdavio teisę atleisti ir neįvertino proporcingumo reikalavimo. Be to, atleidimo metu nuosprendis baudžiamojoje byloje dar nebuvo įsiteisėjęs, todėl toks sprendimas, apelianto nuomone, pažeidė teisingumo principą ir nekaltumo prezumpciją. Pareiškėjas taip pat teigia, kad Savivaldybė pateikė neteisingą – jau po jo atleidimo atnaujintą – pareigybės aprašymą, siekdama dirbtinai pagrįsti atleidimo teisėtumą.

33. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti pareiškėjo apeliacinio skundo ribas, taip pat nenustatyta ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą nagrinėja, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

34. Apeliantas teigia, kad dauguma jo pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų nėra susijusios su transporto priemonės vairavimu, todėl netekęs teisės vairuoti jis ir toliau galėjo atlikti savo darbo pareigas. Jo teigimu, vienuolika iš septyniolikos funkcijų yra administracinio–dokumentinio pobūdžio (teisės aktų projektų rengimas, pasiūlymų teikimas, prašymų nagrinėjimas), o tik dvi iš dalies susijusios su galimybe vairuoti. Be to, darbas vykdomas komandiniu principu, todėl esant būtinybei transporto priemonę galėjo vairuoti kitas skyriaus darbuotojas.

35. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad VTĮ 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad į valstybės tarnautojų pareigas priimami asmenys turi atitikti toms pareigoms nustatytus specialiuosius reikalavimus; specialieji reikalavimai į valstybės tarnautojų pareigas priimamiems asmenims nustatomi konkrečių pareigybių aprašymuose. Kaip pažymėjo išplėstinė teisėjų kolegija, tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Taigi pareigybės aprašymas yra oficialus dokumentas, nustatantis ne tik darbuotojo teises ir pareigas, bet ir specialiuosius reikalavimus, kuriuos tarnautojas privalo atitikti, o pareigybės aprašymo nuostatos yra privalomos tiek pačiam tarnautojui, tiek institucijai.

36. Pagal bylos duomenis, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Statybos ir viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 23.1 papunktyje nustatyta, kad šias pareigas einantis darbuotojas privalo turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo darbo funkcijos apima viešosios tvarkos užtikrinimo, priežiūros ir kontrolės veiksmus, kuriems būdingas tarnybinių patikrinimų atlikimas vietoje, o tai neišvengiamai reikalauja mobilumo ir galimybės savarankiškai vykti į objektus. Šią aplinkybę patvirtina ir atsakovo pateikti GPS duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjas 2024–2025 m. laikotarpiu tarnybos tikslais naudojosi įstaigos transportu 87 kartus, nuvažiuodamas 3 756 km. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus ir padarė teisingą išvadą, kad, kaip matyti iš pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų, jos yra susijusios su būtinybe vairuoti automobilį; tai reiškia, kad neturint specialiosios teisės vairuoti transporto priemonės, nebus galima atlikti darbinių funkcijų. Todėl teismas sprendžia, kad teisės vairuoti transporto priemonę netekimas reiškia neatitikimą pareigybės specialiajam reikalavimui, kuris yra esminė sąlyga eiti šias pareigas. Apelianto argumentai, jog vairavimas nėra būtinas, atmestini kaip prieštaraujantys objektyviems duomenims.

37. Apeliantas teigia, kad Savivaldybės administracija, sužinojusi apie prieš jį pradėtą baudžiamąjį procesą ir teisės vairuoti atėmimą, galėjo taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį laikinai nušalinti nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, o ne atleisti.

38. Dėl šio argumento teismas pažymi, kad VTĮ 29 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato darbdavio teisę, o ne pareigą laikinai nušalinti valstybės tarnautoją, kai pradėtas baudžiamasis procesas dėl tyčinio nusikaltimo padarymo. Taigi, atsakovas sprendžiamu klausimu turėjo diskreciją.

39. Teismų praktikoje nurodoma, kad viešojo administravimo subjektų diskrecijos teisė paprastai suprantama kaip tam tikro laipsnio laisvė pasirinkti, kaip įgyvendinti įstatymuose įtvirtintas pareigas, taip užtikrinant galimybę viešojo administravimo subjektui savo kompetencijos srityje veiksmingiausiu būdu siekti viešojo intereso tikslų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2995-492/2018; kt.). Diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais Viešojo administravimo įstatyme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-73-822/2021; kt.).

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik tai, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1854-789/2025; kt.).

41. Nagrinėjamu atveju Savivaldybės administracija, gavusi duomenis, kad pareiškėjas neteko teisės vairuoti transporto priemones, konstatavo faktinį pareigybės reikalavimų neatitikimą. Kadangi ši teisė buvo būtina jo pareigoms atlikti, nušalinimas nuo pareigų nebūtų pašalinęs neatitikimo priežasties ir negalėjo užtikrinti tinkamo funkcijų vykdymo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Savivaldybės administracija veikė siekdama veiksmingiausiu būdu užtikrinti viešąjį interesą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų piktnaudžiavęs įgaliojimais. Taigi Savivaldybės administracija teisėtai pasinaudojo diskrecija, pasirinkdama atleidimo, o ne laikino nušalinimo priemonę. Toks sprendimas neprieštarauja nei VTĮ 29 straipsniui, nei proporcingumo principui, nes buvo pagrįstas objektyvia pareigybės specifika.

42. Apeliantas teigia, kad atleidimo metu nuosprendis baudžiamojoje byloje dar nebuvo įsiteisėjęs, todėl jo atleidimas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos ir teisingumo principams.

43. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad atleidimo pagrindas buvo ne paties nuosprendžio priėmimas, o faktinė teisės vairuoti netektis, kuri įsigaliojo nuo kardomosios priemonės taikymo pradžios – 2024 m. gruodžio 2 d. Ši aplinkybė buvo įrodyta oficialiais teismo ir administracijos dokumentais, todėl Savivaldybės administracija turėjo pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas objektyviai negali vykdyti pareigybės reikalavimų. Nekaltumo prezumpcija taikoma baudžiamojoje teisenoje ir reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta įstatymo nustatyta tvarka. Administracinės priemonės, kurių taikymas nesusijęs su kaltės nustatymu (pvz., atleidimas dėl kvalifikacijos ar reikalavimų neatitikimo), nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos. Šioje byloje atleidimas nebuvo grindžiamas pareiškėjo kaltės konstatavimu, o tik jo faktiniu neatitikimu pareigybės sąlygoms. Todėl apelianto teiginiai dėl Konstitucijos 31 straipsnio pažeidimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

44. Apeliantas nurodo, kad Savivaldybė, pateikdama savo atsiliepimą teismui, vadovavosi po jo atleidimo atnaujintu pareigybės aprašymu, todėl teismas vertino netinkamus duomenis.

45. Dėl šio argumento teismas pažymi, kad kaip matyti iš Įsakymo turinio, atsakovas vadovavosi Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu bei 2025 m. sausio 10 d. pranešimu dėl atleidimo iš pareigų ir teisiniu faktu, kuris šioje byloje įrodytas, kad pareiškėjas neteko specialiosios teisės, susijusios su tiesioginių pareigų atlikimu. Tai, kad atsakovas teikdamas atsiliepimą teismui vadovavosi po jo atleidimo atnaujintu pareigybės aprašymu, neturi reikšmės skundžiamo įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui.

46. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti, todėl teisėjų kolegija, pritardama teismo padarytoms išvadoms, jų nekartodama bei neaptarinėdama kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylos išsprendimui, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

47. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne apelianto naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.