- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-18
- Bylos Nr.
- 2A-352-254/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-16312-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Atsakovas
- N. P.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2608-285/2015 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui N. P. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo regreso teise, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, B. A., S. P. ir K. J..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su 2014-08-28 ieškiniu (t. 1, b. l. 3-4), prašydamas priteisti iš bendraatsakovų N. P. ir S. P. 10 553,82 Lt (3 056,60 Eur) nuostolių atlyginimą ir išvestinius reikalavimus.
Ieškovas 2015-02-24 patikslintu ieškiniu (t. 1, b. l. 157-159) prašė priteisti iš bendraatsakovų N. P. ir B. A. 3 056,60 Eur nuostolių atlyginimą ir išvestinius reikalavimus; K. J. įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų.
Ieškovas 2015-08-31 patikslintu ieškiniu (t. 2, b. l. 129-130) prašė priteisti vien tik iš atsakovo N. P. 3 056,60 Eur nuostolių atlyginimą ir išvestinius reikalavimus; S. P., B. A. ir K. J. įtraukė į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų.
Teismo posėdžio metu trečiųjų asmenų B. A. ir K. J. atstovas advokatas (t. 2, b. l. 153) su ieškiniu sutiko ir trečiųjų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti iš ieškovo,
nes ieškovas atsisakė reikalavimų trečiųjų asmenų atžvilgiu.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu trečiojo asmens S. P. atstovas advokatas (t. 2, b. l. 153) su ieškiniu sutiko ir trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti iš ieškovo, nes ieškovas atsisakė reikalavimų trečiojo asmens atžvilgiu.
Byloje kilo ginčas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo tretiesiems asmenims, kurių atžvilgiu bylos eigoje ieškovas reikalavimų atsisakė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė ieškovui iš atsakovo 3 056,60 Eur nuostolių atlyginimą ir išvestinius reikalavimus, taip pat priteisė iš ieškovo trečiajam asmeniui B. A. 600 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, trečiajam asmeniui S. P. ‑ 434,78 Eur, o trečiajam asmeniui K. J. ‑ 150 Eur.
Teismas bylinėjimosi išlaidų dalyje nurodė, kad Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 47 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą). Trečiasis asmuo B. A. prašė priteisti 600 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti (t. 2, b. l. 154-155 ), trečiasis asmuo S. P. ‑ 434,78 Eur (t. 1, 138-139 ; t. 2, b. l. 156-158 ) ir trečiasis asmuo K. J. ‑ 150 Eur (t. 2, 151-152 ). Teismas, vadovaudamasis Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau Rekomendacijos) 7 ir 8.2 punktais, sprendė, kad trečiųjų asmenų patirtos teisinės pagalbos išlaidos nelaikytinos nepagrįstai didelėmis. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas be pagrindo reiškė reikalavimus asmenims, kurie eismo įvykio metu nebuvo transporto priemonės savininkais, t. y. būdamas susipažinęs su Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 20-1-00463-13 (toliau ikiteisminio tyrimo byla) medžiaga, teismui 2014-09-05 pateiktą 2014-08-28 ieškinį reiškė atsakovams N. P. ir S. P. (t. 1, b. l. 3-4 ), o 2015-02-24 patikslintą ieškinį 2015-02-27 reiškė atsakovams N. P. ir B. A. (t. 1, b. l. 157-159 ), trečiųjų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovo (CPK 47 straispnio 2 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas (toliau apeliantas) apeliaciniu skundu prašo pakeisti 2015-10-12 sprendimo dalį, kuria iš apelianto tretiesiems asmenims priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir trečiųjų asmenų prašymų priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas iš apelianto netenkinti šiais argumentais:
1. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliantas, pateikdamas ieškinį, ir atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes, jį tikslindamas, atliko netinkamus procesinius veiksmus.
1.1. Priešingai, šiuo atveju tretieji asmenys ir atsakovas ignoravo savo, kaip transporto priemonės savininkų, pareigą pranešti VĮ „REGITRA“ apie minėtos transporto priemonės savininko pasikeitimą ir savalaikiai nepateikė apeliantui tinkamų įrodymų, pagrindžiančių, kad eismo įvykio metu transporto priemonės savininkas buvo atsakovas.
1.2. Būtent dėl šios priežasties, apeliantas buvo priverstas įtraukti į bylos nagrinėjimą: S. P. (bendraatsakovu) - kaip 2014-08-28 ieškinio pateikimo metu paskutinį žinomą transporto priemonės savininką (t. 1, b. l. 9, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) 2010-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010); B. A. ‑ 2015-02-24 patikslintame ieškinyje (t. 1, b. l. 157-159) įtraukdamas bendraatsakove, nes tik 2015-02-11 atsiliepime į ieškinį (t. 1, b. l. 151-152) ji patvirtino, kad 2005-06-12 įsigijo transporto priemonę iš S. P. ir K. J. ‑ trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, B. A. atsiliepime į ieškinį nurodžius, tačiau nepateikus tinkamų įrodymų, kad 2011 metų balandžio mėnesį transporto priemonę ji pardavė K. J..
2. Pažymėtina, kad nors šiuo atveju minėti asmenys buvo atstovaujami profesionalių teisininkų, tačiau tik teismui išreikalavus ikiteisminio tyrimo bylos medžiagą paaiškėjo, kad 2013 metų pavasarį atsakovas įsigijo transporto priemonę iš K. J., t. y. 2013-06-22 eismo įvykio metu būtent atsakovas buvo transporto priemonės savininkas. Akivaizdu, kad apeliantas elgėsi tinkamai - operatyviai reagavo į pareigą įrodyti transporto priemonės nuosavybės teisę turinčių asmenų pateikiamą informaciją bei ją pagrindžiančius įrodymus. Tuo tarpu būtent dėl trečiųjų asmenų, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, netinkamo procesinio elgesio buvo ne tik vilkinamas civilinės bylos nagrinėjimas, bereikalingai sugaištas apelianto bei teismo laikas, bet ir patirtos visų proceso dalyvių bylinėjimosi išlaidos.
3. Apeliantas negali būti atsakingas už netinkamai besielgusių trečiųjų asmenų, nepareiškusių savarankiškų reikalavimų, patirtas bylinėjimosi išlaidas (Panevėžio apygardos teismo 2011-07-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-453-425/2011; Tauragės rajono apylinkės teismo 2011-12-05 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2046-850/2011; Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013-03-20 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-44-636/2013; Šiaulių apygardos teismo 2014-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-16-368/2014; Klaipėdos apygardos teismo 2014-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-395-538/2014; 2014-07-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-826-253/2014).
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo S. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:
1. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad apeliantas pirminį ieškinį buvo pareiškęs S. P., kuris, kaip atsakovas pateikė atsiliepimą į apelianto ieškinį (t. 1, b. l. 86-88) ir nurodė, kad jis nėra tinkama šalis, nes jo vardu registruotas VĮ „REGITRA“ registre automobilis jam nuosavybės teise nepriklauso, todėl jis nėra nurodytos transporto priemonės savininku. Be to, S. P. pateikė teismui jo atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus: 2005-06-12 automobilio pirkimo‑pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 89), pagal kurią automobilį perleido B. A.. Kadangi S. P. nebuvo paskutinis nurodyto automobilio savininkas, todėl teismui nurodė, jog neturėjo pareigos sudaryti transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir ne jis yra atsakingas dėl apelianto nukentėjusiajam išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo. Taip pat S. P. prašė į bylos nagrinėjimą įtraukti B. A. ir atsakovo dalyvavimą byloje pripažinti būtinu tam, kad išsiaiškinti tikrąjį automobilio savininką. Taigi S. P. pateikė visus turimus įrodymus ir rūpinosi greitu bylos išnagrinėjimu, jo atstovas dalyvavo visuose teismo posėdžiuose.
Šalies argumentai
2. S. P. teismui nurodė, kad nėra gavęs apelianto 2014-02-20 pretenzijos (Nr. S-2620-(4.11.) dėl žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 73), kurios kopiją apeliantas pateikė teismui, todėl S. P. negalėjo apeliantui nurodyti aplinkybių, susijusiu su automobilio perleidimu tretiesiems asmenims. Tačiau apeliantas bylos nagrinėjimo metu nepateikė teismui pagrindžiančiu įrodymu, jog jis nurodytą 2014-02-20 pretenzija S. P. išsiuntė, o tai rodo, jog apeliantas elgėsi nesąžiningai, teigdamas teismui, jog iki ieškinio pateikimo teismui reiškė pretenzijas S. P.. Tuo tarpu apeliantas, gavęs S. P. atsiliepimą ir jo atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus, nesiėmė jokių veiksmų, kad išsiaiškinti tikrąjį automobilio savininką ir byloje toliau laikėsi pozicijos, jog S. P. yra tinkama šalis bei privalo atsakyti kartu su eismo įvyki sukėlusiu asmeniu ‑ atsakovui. Nežiūrint į pateiktus S. P. įrodymus, apeliantas naujų įrodymų teismui neteikė ir pirmuose dvejuose parengiamuose posėdžiuose nedalyvavo (t. 1, b. l. 101-104, 110, 113-116, 130, 140-141, 149, 164-165, 176-177, 188, t. 2, b. l. 81, 88-89, 159-160). Vėliau patikslinus ieškinį, apeliantas ir atsakovas parengiamajam posėdyje vėl nedalyvavo, todėl teismas negalėjo išsiaiškinti apelianto pozicijos trečių asmenų atžvilgiu, todėl nustatė apeliantui terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Vėliau S. P. ir B. A. atstovų prašymu teismas išreikalavo ikiteisminio tyrimo bylos medžiagą ir pripažino apelianto ir atsakovo dalyvavimą privalomu tam, kad byloje būtų galima išsiaiškinti šalių poziciją. Dėl nurodytų aplinkybių yra akivaizdu, kad apeliacinio skundo argumentas, kad tretieji asmenys, įskaitant S. P., savalaikiai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad eismo įvykio metu transporto priemonės savininku buvo atsakovas, yra nepagrįsti.
3. Taip pat akivaizdžiai nepagrįsti argumentai, kad nors tretieji asmenys buvo atstovaujami profesionalų teisininkų, tačiau tik teismui išreikalavus ikiteisminio tyrimo bylos medžiagą paaiškėjo, kad atsakovas eismo įvykio metu buvo transporto priemonės savininkas. Nurodytos aplinkybės jau buvo nurodytos S. P. ir B. A. atsiliepimuose į apelianto ieškinius. Be to, teismui pripažinus apelianto dalyvavimu būtinu šis į bylos nagrinėjimą iš esmės neatvyko, o tai patvirtina tą faktą, kad apeliantas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, vilkino procesą, nesidomėjo bylos medžiaga, todėl buvo paskirta ne vienas posėdis, o ieškinį tikslino kelis kartus.
Atsiliepimas
Tretieji asmenys B. A. ir K. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:
1. Pradinis ieškinys buvo pareikštas atsakovams S. P. ir N. P.. Atsakovas S. P. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad transporto priemonę pardavė B. A., kuri vėliau transporto priemonę pardavė trečiajam asmeniui (pastaba: K. J.). 2015-01-26 protokoline nutartimi (t. 1, b. l. 140-141) B. A. buvo įtraukta į bylą dalyvauti trečiuoju asmeniu. Elgdamasi sąžiningai, teismo nustatytais terminais, B. A. pateikė atsiliepimą į ieškinį (t. 1, b. l. 151-152), kuriame išreiškė aiškią poziciją, kad ji nėra ir eismo įvykio metu nebuvo transporto priemonės savininkė, nes automobilį pardavė K. J.. Taip pat, nurodė, kad apie automobilio pardavimą K. J. yra žinoma ir teisėsaugos institucijoms, kurios tyrė eismo įvykį (duodamas parodymus, K. K. nurodė, kad jis nupirko transporto priemonę iš B. A. ir ją pardavė N. P., N. P. nurodė, kad transporto priemonę pirko iš K. J.). Atsiliepime į ieškinį B. A. prašė išreikalauti ir prijungti prie bylos ikiteisminio tyrimo duomenis. Nepaisant to, apeliantas pateikė patikslintą ieškinį (t. 1, b. l. 157-159), kuriame B. A. buvo nebe trečiasis asmuo, o atsakovė. Dėl ko, gindama savo teises, ji privalėjo teikti atsiliepimą į ieškinį (t. 2, b. l. 86-87). Vėliau apeliantas vėl pateikė patikslintą ieškinį (t. 2, b. l. 129-130), kuriuo atsisakė reikalavimų B. A. atžvilgiu ir prašė ją laikyti trečiuoju asmeniu. Bylinėjimosi išlaidas B. A. patyrė būtent dėl nesąžiningų apelianto veiksmų.
2. Iš esmės apeliantas skundą grindžia tuo, kad buvę transporto priemonės savininkai nepranešė VĮ „REGITRA“ apie transporto priemonės savininko pasikeitimą. B. A. niekada VĮ „REGITRA“ nebuvo registruota transporto priemonės savininke, savininkas buvo S. P., kuris dėl B. A. nežinomų priežasčių, nepateikė duomenų apie pardavimą, nors to ne kartą prašė tiek B. A., tiek vėliau K. J. bei N. P..
3. Apeliantas niekada nesikreipė į B. A., niekada neprašė pateikti duomenų/dokumentų ar kitos informacijos, pagrindžiančios automobilio pardavimą, todėl apelianto nurodyti argumentai, kad tretieji asmenys savalaikiai nepateikė įrodymų ir informacijos yra nepagrįsti. Iki teismo 2015-01-26 pranešimo gavimo (gautas 2015-01-30) dėl atsiliepimo pateikimo, B. A. nežinojo apie apelianto regresinį ieškinį.
4. Apeliantas, elgdamasis sąžiningai, pats savo iniciatyva galėjo gauti duomenis apie ikiteisminio tyrimo metu surinktą informaciją, kurioje buvo užfiksuota, kas yra tikrasis transporto priemonės savininkas. Šiuo atveju, akivaizdu, kad apeliantas žinojo apie vykusi ikiteisminį tyrimą, nes teismui pateikė Kauno apskrities VPK raštą apie eismo įvykį. Apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad tik teismui išreikalavus ikiteisminio tyrimo bylos medžiagą paaiškėjo, kad eismo įvykio metu transporto priemonės savininkas buvo atsakovas. B. A. teikdama pirmąjį atsiliepimą į ieškinį, nurodė, kad įvykio metu nebuvo savininkė. Be to, ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo išreikalauta būtent B. A. (jos atstovui) pateikus prašymą dėl įrodymų išreikalavimo. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas, B. A. elgesys buvo tinkamas.
Šalies argumentai
5. Apelianto nurodoma teismų praktika šiuo atveju yra neaktuali, nes atsižvelgti į teismų išaiškinimus galima tada, kai jie yra procesiniuose sprendimuose, priimtuose bylose, kurių ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos konkrečios bylos faktine fabula. Šios bylos fabula ir apelianto nurodomų teismų nutarčių fabulos yra skirtingos, nes nei B. A., nei kiti tretieji asmenys niekada nebuvo gavę ir apelianto pretenzijų, jis ikiteismine tvarka jų neprašė atlyginti žalos. Be to, B. A. niekada nebuvo registruota kaip transporto priemonės savininkė VĮ „REGITRA“. B. A. apgynė savo poziciją, ko pasekoje apeliantas atsisakė savo reikalavimų jos atžvilgiu, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto.
6. Analogiškos pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, nurodant, kad nesant duomenų, kad ieškovas ieškinio atsisakė dėl to, kad atsakovas pripažino ir/ar įvykdė ieškovo reikalavimus, ieškovo ieškinio atsisakymo priėmimas (nagrinėjamu atveju, patikslinto ieškinio priėmimas) šiuo atveju prilygsta palankaus atsakovui (B. A.) teismo sprendimo priėmimui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes laikytina, kad B. A. turėtos bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos tik dėl apelianto iniciatyva iškeltos civilinės bylos. Jeigu apeliantas pareiškė didelės sumos ieškinį, nuo kurio gindamasis atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidų, o atsakovas vėliau reikalavimus sumažino (šiuo atveju B. A. atžvilgiu ieškinio ieškovas atsisakė), tai turėtų būti laikoma sprendimu, priimtu atsakovo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013) Šiuo atveju, apeliantas dėl tinkamo atsakovo parinkimo, nebuvo pakankamai atidus, rūpestingas ir aktyvus, siekiant išsiaiškinti visas aplinkybes ir tokiu būdu sukūrė teisines pasekmes ir teisinį pagrindą priteisti trečiajam asmeniui (tretiesiems asmenims) patirtas bylinėjimosi išlaidas (Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-451-273/2014).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl jo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina apeliaciniame skunde nustatytose ribose.
Apeliantas apeliaciniu skundu skundžia sprendimo dalį, kuria iš jo tretiesiems asmenims priteistos bylinėjimosi išlaidos.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis CPK 47 straipsnio 2 dalimi, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises, įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu jis sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Be to, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį (LAT 2010-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010). Priežasties teorija numato, kad bylinėjimosi išlaidos atsiranda vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui ir būtent dėl jo, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingi procesiniai šalių santykiai, jų procesinis elgesys. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta pagal priežasties teoriją turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus procesinius veiksmus arba tokius procesinius veiksmus, kurie tapo bylinėjimosi išlaidų priežastimi (Kauno apygardos teismo 2014-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-451-273/2014).
Byloje nustatyta, kad apeliantas (ieškovas) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 2014-09-05 kreipėsi į teismą su regresiniu ieškiniu (t. 1, b. l. 3-4), prašydamas priteisti iš atsakovų N. P. ir S. P. 10 553,82 Lt (3 056,60 Eur) nuostolių atlyginimą ir išvestinius reikalavimus. 2015-02-27 apeliantas pateikė teismui patikslintą ieškinį (t. 1, b. l. 157-159), kuriame pakeitė atsakovą S. P. ir antruoju atsakovu nurodė B. A., o K. J. į bylą įtraukė trečiuoju asmeniu, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų. 2015-08-31 apeliantas pateikė teismui patikslintą ieškinį (t. 2, b. l. 129-130), kuriame atsakovu nurodė vien tik N. P., o S. P., B. A. ir K. J. įtraukė į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Skundžiamu sprendimu teismas ieškinį patenkino ir priteisė iš apelianto tretiesiems asmenims bylinėjimosi išlaidas, konstatuodamas, kad apeliantas be pagrindo reiškė reikalavimus šiems asmenims (t. 2, b. l. 163-167).
Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad pagrindinė priežastis, sąlygojusi ieškinio pareiškimą S. P. ir B. A., buvo pačių jų neteisėti veiksmai ir aplaidumas, kurie pasireiškė teisės aktuose įtvirtinto imperatyvo pakeisti įregistruotus savininko duomenis VĮ „REGITRA“ registre nevykdymu bei savalaikiu turimos aktualios ir teisingos informacijos apeliantui nepateikimu. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su civilinės bylos ir ikiteisminio tyrimo bylos duomenimis, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju trečiųjų asmenų patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti buvo sąlygotos būtent atsakovo N. P. elgesio, o ne, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, apelianto (ieškovo) nepagrįstai inicijuoto teisminio proceso trečiųjų asmenų atžvilgiu.
Pagal byloje esančius duomenis matyti, kad apeliantas pirminį regresinį ieškinį buvo pareiškęs atsakingam už žalos padarymą asmeniui – atsakovui N. P.; taip pat bendraatsakovui S. P., kaip asmeniui, buvusiam transporto priemonės, kuria atsakovas N. P. sukėlė eismo įvykį, savininku ir neįvykdžiusiam pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau TPVCAPDĮ) 23 straipsnis). Kaip nurodoma apeliaciniame skunde, S. P. ieškinio 2014-09-05 pateikimo metu buvo paskutinis žinomas transporto priemonės savininkas (t. 1, b. l. 9) ir būtent dėl šios priežasties apeliantas buvo priverstas įtraukti į bylos nagrinėjimą S. P. (bendraatsakovu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) 2010-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010). Kaip spręstina iš pirminio ieškinio priedų (t. 1, b. l. 8), apeliantas dar iki inicijuodamas šį civilinį procesą žinojo apie ikiteisminio tyrimo bylos medžiagą, tačiau, priešingai, nei nurodoma pirmosios instancijos teismo sprendime, iš šio tyrimo duomenų nebuvo galima vienareikšmiškai identifikuoti transporto priemonės savininko. Šio ikiteisminio tyrimo metu nei viename policijos pareigūnų surašytame dokumente nebuvo konstatuota, kad eismo įvykio metu transporto priemonės savininkas buvo atsakovas N. P.. Anaiptol, iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio 2013-06-23 transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir priežiūros protokolo (b. l. 8-9) matyti, kad kaltas dėl eismo įvykio atsakovas N. P. transporto priemonės savininku nurodė S. P., t. y. kitą pirminio ieškinio atsakovą, kuris, kaip automobilio savininkas, taip pat buvo registruotas ir VĮ „REGITRA“ (b. l. 9, ikiteisminio tyrimo medžiagos b. l. 22, 24, 25). Atsakovas N. P. apie tai, kad tai jis transporto priemonės savininkas, paliudijo tik 2013-08-05 liudytojo apklausos protokole (b. l. 44), iš esmės tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje. Šiame kontekste pažymėtina, kad policijos dokumentai, surašyti remiantis vien liudytojų parodymais, nelaikytini oficialiu rašytiniu įrodymu (CPK 197 straipsnio 2 dalis) ir negali būti vertinamas kaip turintis didesnę įrodomąją galią už kitus įrodymus. Tokie dokumentai vertinami tik kaip rašytiniai įrodymai, t. y. dokumentai, kuriame yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 197 straipsnio 1 dalis).
S. P. atsiliepime į apelianto ieškinį (t. 1, b. l. 86-88) nurodė, kad jis nėra tinkama šalis, nes jo vardu VĮ „REGITRA“ registruotas automobilis jam nuosavybės teise nepriklauso, todėl jis nėra nurodytos transporto priemonės savininkas. S. P. pateikė teismui jo atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes pagrindžiantį įrodymą, t. y. transporto priemonės 2005-06-12 pirkimo‑pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 89), iš kurios matyti, kad pirkėju nurodyta B. A.. Atkreiptinas dėmesys, kad S. P. atsiliepime į ieškinį nurodomos faktinės aplinkybės nesutampa su jo duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, kad automobilį jis pardavė K., kurio pavardės neatsimena. Kaip matyti iš trečiojo asmens K. J. apklausos protokolo (b. l. 41), pastarasis nurodo, kad automobilį pirko iš S. P.. Šie liudytojo apklausos protokolo duomenys suponuoja, kad automobilio iš S. P. pirkėjas buvo ne K., o trečiasis asmuo K. J.. Tuo tarpu, kaip teigiama B. A. apeliaciniame skunde, transporto priemonę ji įsigijusi iš S. P. ir pardavusi K. J.. Tokie prieštaravimai, nesant automobilio registracijos duomenų pakeitimo, visiškai pagrįstai apeliantui galėjo sukelti dvejones dėl tinkamo atsakovo pasirinkimo. Tuo labiau, kad kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, įregistruotas registre transporto priemonės savininku, teigdamas, kad yra pardavęs transporto priemonę kitam asmeniui, gali gintis tokio sandorio sudarymo faktu. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą tokiu atveju atsakovas turi siekti, kad į bylos nagrinėjimą būtų įtraukta kita sandorio šalis ir pateikti įrodymus, patvirtinančius transporto priemonės pardavimą (LAT 2010-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2010). Taigi, atsakovas S. P. tik bylos nagrinėjimo metu, teikdamas įrodymus, galėjo nuginčyti teisinį savo, kaip savininko, statusą (CPK 178 straipsnis).
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kadangi S. P., kaip jis teigė, nebuvo paskutinis transporto priemonės savininkas, teismui jis nurodė, kad neturėjo pareigos sudaryti transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir ne jis yra atsakingas dėl apelianto nukentėjusiajam išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnį. Pažymėtina taip pat, kad S. P. prašė į bylos nagrinėjimą įtraukti B. A. ir atsakovo N. P. dalyvavimą byloje pripažinti būtinu tam, kad išsiaiškinti tikrąjį transporto priemonės savininką. Šios aplinkybės pagrindžia, kad S. P., savalaikiai pateikęs atsiliepimą į ieškinį, nurodęs bylai reikšmingas aplinkybes ir pateikęs tai pagrindžiančius įrodymus, rūpinosi greitu bylos išnagrinėjimu. Be to, S. P. atstovas dalyvavo visuose teismo posėdžiuose (t. 1, b. l. 101-104, 110, 113-116, 130, 140-141, 149, 164-165, 176-177, 188, t. 2, b. l. 81, 88-89, 159-160). Tačiau S. P. tokią pareigą turėjo pagal minėtą kasacinio teismo praktiką, tikrajam automobilio savininkui civilinėje byloje nedalyvavus ir neprisipažinus nuosavybės teisės į automobilį, o ne dėl nepagrįstų apelianto veiksmų.
Nesutiktina su S. P., kad būtent apeliantas sąžiningai nesinaudojo procesinėmis teisėmis, dėl ko ir ieškinį jam teko tikslinti kelis kartus. S. P. atsiliepimo ir jo atsikirtimus pagrindžiantys įrodymai (pirkimo‑pardavimo sutartis) savaime negalėjo suponuoti išvados apie šio asmens atsakomybės nebuvimą. Kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas automobilio savininkas, ikiteisminio tyrimo pradžioje atsakovas N. P. nurodė, kad juo yra S. P., kuris ir buvo registruotas kaip savininkas VĮ „REGITRA“ (b. l. 9), o liudytojų parodymai dėl transporto priemonės pirkimo ir pardavimo buvo prieštaringi. Todėl tik bylos nagrinėjimo metu galėjo paaiškėti tinkama šalis, kuri privalo atsakyti kartu su eismo įvyki sukėlusiu asmeniu – atsakovu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, būtent atsakovas N. P., kuris tik bylos nagrinėjimo eigoje paaiškėjo esantis kaip vienintelė tinkama šalis, nesudarė galimybių operatyviai nustatyti tiesą byloje, nes ikiteisminio tyrimo pradžioje vengė atskleisti, kad yra tikrasis transporto priemonės savininkas, taip pat nedalyvavo pačiame civiliniame procese (t. y. nepateikė atsiliepimo į ieškinį, vengė priimti šaukimus į parengiamąjį teismo posėdį (t. 1, b. l. 84, 123, 125, 133-135), kurie jam buvo įteiktas viešo paskelbimo būdu (t. 1, b. l. 126-127, t. 2, b. l. 125-126). Taigi, remiantis ikiteisminio tyrimo ir bylos duomenis, negalima teigti, kad teismas būtent dėl apelianto nesąžiningų veiksmų buvo priverstas byloje paskirti ne vieną teismo posėdį.
Toliau pasisakant dėl kito trečiojo asmens B. A., byloje buvusios patraukta atsakove, nurodytina, kad, kaip minėta, S. P. atsiliepime į pirminį ieškinį buvo nurodęs, taip pat pateikė tai patvirtinančius įrodymus, kad transporto priemonę pardavė B. A., kuri vėliau transporto priemonę pardavė trečiajam asmeniui (t. y. trečiajam asmeniui K. J.). Pats teismas 2015-01-26 protokoline nutartimi (t. 1, b. l. 140-141) B. A. įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu, kuri, kaip ir S. P., savalaikiai pateikė atsiliepimą į ieškinį (t. 1, b. l. 151-152), kuriame nurodė, kad ji nėra ir eismo įvykio metu nebuvo transporto priemonės savininkė, nes automobilį pardavė K. J.. B. A. savo teiginius pagrindžiančių duomenų (pvz.: pirkimo‑pardavimo sutarties) nepateikė, tačiau fakto, kad automobilį pardavė K. J., neginčijo, šios aplinkybės neginčijo ir pats K. J., vėliau, kaip trečiojo asmens, pateiktame atsiliepime. Tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje K. J., apklaustas kaip liudytojas, teigė, kad automobilį, kurį vėliau pardavė atsakovui N. P. įsigijo iš paties S. P.. Todėl B. A. atsiliepime į apeliacinį skundą klaidinančiai teigiama, kad trečiasis asmuo, ikiteisminiame tyrime duodamas parodymus nurodė, kad jis nupirko transporto priemonę iš B. A. ir ją pardavė N. P., o N. P. nurodė, kad transporto priemonę pirko iš K. J.. Šios aplinkybės vėl gi pagrindžia, kad atsiliepimuose į apeliacinį skundą nepagrįstai teigiama, kad apeliantui turėjo būti vienareikšmiškai aišku dėl automobilio savininko. Tuo labiau, kad atsakovas N. P., ikiteisminiame tyrime duodamas parodymus (b. l. 44), prisipažino, kad automobilį pirko iš K., tačiau, ne kaip nurodo B. A., iš K. J..
Tokie prieštaringi duomenys pagrindžia, kad automobilio savininkas galėjo paaiškėti tik bylos nagrinėjimo eigoje, visiems jiems dalyvaujant byloje ir veikiant rungimosi principu (CPK), o ne, kaip teigiama, iš ikiteisminio tyrimo duomenų. B. A. byloje nepateikus neginčijamų įrodymų dėl transporto priemonės pardavimo trečiajam asmeniui K. J., o pastarajam nesant įregistruotam jos savininku, ir esant prieštaringiems parodymams ikiteisminiame tyrime, apeliantas pagrįstai negalėjo vienareikšmiškai apsispręsti dėl savo pozicijos byloje, todėl jo veiksmuose, kad jis pateikė patikslintą ieškinį (t. 1, b. l. 157-159), kuriame B. A. buvo nebe trečiasis asmuo, o atsakovė, kaltės neįžvelgtina.
Kaip nurodoma B. A. atsiliepime į apeliacinį skundą, ji, gindama savo kaip atsakovės teises, privalėjo teikti atsiliepimą į ieškinį (t. 2, b. l. 86-87). Vėliau apeliantas pateikė trečiąjį patikslintą ieškinį (t. 2, b. l. 129-130), kuriuo atsisakė reikalavimų B. A. atžvilgiu ir prašė ją laikyti trečiuoju asmeniu. Todėl, jos nuomone, neabejotina, kad apeliantas, elgdamasis sąžiningai ir siekdamas operatyvaus ginčo išsprendimo, pats savo iniciatyva galėjo gauti duomenis apie ikiteisminio tyrimo metu surinktą informaciją, kurioje buvo užfiksuota, kas yra tikrasis transporto priemonės savininkas. Apeliacinės instancijos teismas tokius samprotavimus atmeta kaip visiškai nepagrįstus, nes, kaip jau minėta, apeliantas, remdamasis ikiteisminio tyrimo duomenimis, niekaip negalėjo iš anksto pasirinkti tinkamo atsakovo, nes jame kategoriškai nebuvo užfiksuota, kas yra tikrasis transporto priemonės savininkas. Apeliacinės instancijos teismas, kaip jau minėta, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, apart asmenų prieštaringų parodymų, nenustatė, kad jame vienareikšmiškai paaiškėjo, jog eismo įvykio metu transporto priemonės savininkas buvo atsakovas (pvz.: būtų užfiksuota teisėsaugos institucijos dokumente (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Ikiteisminio tyrimo medžiagoje tokio dokumento nesant, negalima konstatuoti, kad pats apeliantas, dėl tinkamų atsakovų parinkimo, nebuvo pakankamai atidus, rūpestingas ir aktyvus, siekiant išsiaiškinti visas aplinkybes ir tokiu būdu sukūrė teisines pasekmes ir teisinį pagrindą priteisti tretiesiems asmenims patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis), konstatuoja, kad jos turi būti priteisiamos iš atsakovo, ikiteisminio tyrimo medžiagoje teikusio klaidingus duomenis dėl automobilio savininko ir nedalyvavusio bylos nagrinėjime, kad išaiškinti tiesą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Kadangi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, sudaro 9,02 Eur, tai jos iš atsakovo priteisiamos valstybei (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinis skundas tenkinamas ir pirmosios instancijos teismas sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo tretiesiems asmenims pakeičiamas, jas priteisiant iš atsakovo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą tenkinti.
Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tretiesiems asmenis, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, B. A., S. P. ir K. J. iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir nurodyti, kad šios išlaidos priteisiamos ne iš ieškovo, o iš atsakovo N. P..
Sprendimą kitoje dalyje palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo N. P. 9,02 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).