Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjas atlieka bausmę Alytaus PN. Pareiškėjas nuo 2020-08-18 perkeltas bausmę atlikti į 9 būrį, 90 brigadą. Pareiškėjas 2020-09-27 atėjęs į kontrolės praleidimo punktą (toliau – KPP) nurodė, kad atsisako gyventi paskirtame būryje. 2020-09-27 paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad atsisako eiti į paskirtą būrį dėl asmeninių priežasčių. Paaiškinime pažymėjo, kad sutinka būti KTP sąlygomis (b. l. 28). Alytaus PN vyriausiasis specialistas A. S. 2020-09-27 priėmė nutarimą Nr. 3783 Dėl nuteistojo laikino izoliavimo (b. l. 25-26). Šiame nutarime nurodyta, kad pareiškėjas, atsisakydamas būti jam paskirtame būryje, padarė šiurkštų pažeidimą ir pažeidė BVK 110 str. 1 d. 2 p. nuostatas; vadovaujantis BVK 70 str. 6 d. nutarta nuteistąjį perkelti 48 val. į KTP; paskirta kamera Nr. 3. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas atsisakė eiti ir į nurodytą kamerą Nr. 3 (posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad buvo nuėjęs tik 15 min). 2020-09-27 pareiškėjas buvo uždarytas į laikino sulaikymo kamerą (toliau - LSK), kurioje buvo nuo 2020-09-27 17.30 val. iki 2020-09-29 17.35 val. Pareiškėjas 2020-09-29 buvo paskirtas į 20 būrį, 201 brigadą, tačiau 2020-09-29 atėjęs į KPP vėl pareiškė, kad atsisako gyventi šiame paskirtame būryje. 2020-09-29 paaiškinime nurodė, kad atsisako dėl asmeninių priežasčių (b. l. 24). Alytaus PN vyriausiasis specialistas M. Ž. 2020-09-29 priėmė nutarimą Nr. 3805 Dėl nuteistojo laikino izoliavimo (b. l. 21-22), kuriame nurodyta, kad 2020-09-29 pareiškėjas, atsisakydamas būti jam paskirtame būryje, padarė šiurkštų pažeidimą ir pažeidė BVK 110 str. 1 d. 2 p. nuostatas; vadovaujantis BVK 70 str. 6 d. nutarta nuteistąjį perkelti 48 val. į kamerų tipo patalpas nuo 2020-09-29 18.55 val. iki 2020-10-01 15.30 val.; nutarimo vizoje nurodyta kamera Nr. L.S. Pareiškėjui vėl atsisakius eiti į nurodytą būrį, pareiškėjas buvo izoliuotas ir patalpintas į LSA.

Byloje keliamas ginčas dėl netinkamo kalinimo sąlygų pareiškėjui būnant Alytaus PN LSK patalpoje ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo netinkamos kalinimo sąlygomis LSK nuo 2020-09-27 iki 2020-10-01, nes patalpje nebuvo lovų, buvo mažai vietos pavalgyti, per mažas vienam asmeniui tenkantis plotas.

Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus, iš esmės remiasi ne įrodinėdamas tinkamas pareiškėjui suteiktas kalinimo sąlygas, o tuo, kad pareiškėjui atsisakius gyventi būryje, jis buvo paskirtas laikinai izoliacijai į KTP-3, tačiau ir čia atsisakius gyventi, nesant laisvų kamerų, kad pareiškėją būtų galima uždaryti vieną, jis buvo patalpintas į LSK. Nurodė, kas specialiųjų priemonių panaudojimo pagrindas, siekiant patalpinti į KTP-3 kamerą, būtų buvęs abejotinas.

Bausmių vykdymo kodekso 64 straipsnyje reglamentuota, kad didžiausią pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičių nustato Kalėjimų departamento direktorius. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2020-02-05 priėmė įsakymą Nr. V-31 ,,Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigoje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – Įsakymas dėl vietų skaičiaus ir minimalaus ploto). Šiuo įsakymu nustatytas vienam asmeniui privalomas minimalus plotas, t. y. 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose ir 3,6 kv. m. pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose <...>.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui atsisakius būti būryje, jis buvo izoliuotas uždaroje zonoje KTP-3, kurios bendras plotas yra 29,36 kv. m., o įrengtos 8 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui tekęs gyvenamas plotas sudarė 3,67 kv. m. Tačiau šiuo atveju sprendžiant kilusį ginčą nesvarstytina pareiškėjui administraciniu nurodymu paskirtos laikino izoliavimo uždarojoje zonoje KTP-3 patalpos (ne)atitiktis teisės aktų reikalavimams, nes esminis vertinimo objektas ir kriterijus yra ginčo laikotarpiu faktinės pareiškėjo gyvenimo sąlygos LSK, o ne tos, kurios turėjo būti KTP-3.

Ginčo dėl to, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020-09-27 iki 2020-10-01 faktiškai buvo laikomas LSK nėra ir tai patvirtina ne tik pareiškėjo skunde ir posėdžio metu teikti jo paaiškinimai, bet ir atsakovo atsiliepimas bei byloje esantys rašytiniai įrodymai (specialisto A. S. 2021-04-13 tarnybinis pranešimas Nr. 7.20/1-1724; specialisto I. T. 2021-04-13 tarnybinis pranešimas Nr. 7.20/1-1726; vyriausiojo specialisto M. Ž. 2021-04-13 tarnybinis pranešimas Nr. 720/1-1725; Laikinai izoliuotųjų nuteistųjų, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, apskaitos žurnalo išrašas).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintų Lietuvos higienos normų HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) 11.2 p. pažymėta, kad laikino sulaikymo patalpa yra specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą arba teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti.

Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (toliau – Taisyklės), 11 p. nustato iš esmės tokias pačias sąlygas dėl laikino sulaikymo kameros, t. y. nuteistieji laikinai, bet ne ilgiau kaip 5 valandoms, gali būti uždaromi laikino sulaikymo kamerose.

Taigi, laikino sulaikymo kameros (patalpos) paskirtis yra tik laikinai asmenį patalpinti joje, numatant maksimaliai galimą terminą, t. y. ne ilgiau kaip 5 valandoms.

Vertinant kalinimo sąlygas laikino sulaikymo kamerose ploto aspektu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-623-756/2018, 2018 m. gegužes 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1164-520/2018) pažymima, kad tokiu atveju turi būti atsižvelgiama į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte numatytą minimalų kameros plotą, skirtą asmeniui, laikomam pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose, t. y. būtiną 3,6 kv. m. plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1149-1062/2017).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas LSK praleido nuo 2020-09-27 iki 2020-10-01, kas reiškia, kad jis LSK buvo laikomas ilgiau nei 5 valandas. Tokiu atveju gyvenimo sąlygos LSK turi atitikti KTP keliamus reikalavimus tiek ploto, tiek inventoriaus, tiek kitų reikalavimų aspektu.

Kaip minėta, ginčo laikotarpiu galiojusio Įsakymo dėl vietų skaičiaus ir minimalaus ploto 2.2 nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesni kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 10 punkte nurodyta, koks inventorius turi būti kamerų tipo patalpose: 1 metalinė lova – 1 vnt. 1 asmeniui, stalas – 1 vnt., taburetė ir/arba kėdė ir/arba suolai – 1 sėdima vieta 1 asmeniui; sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti tupiamas), praustuvė; sieninė viršutinių drabužių pakaba - 2 kabliukai 1 asmeniui; sieninė lentyna tualeto reikmenims - 1 vnt.; šiukšlių dėžė – 1 vnt.; valymo inventorius (išduodamas): šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės – 1 komplektas; elektrinis virdulys (Elektriniais virduliais aprūpinamos tik pataisos namų kamerų tipo patalpos, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas iki 15 parų) – 1 vnt. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020-01-21 įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 16-17.6 punktuose nustatyti kamerų įrengimo reikalavimai (apšvietimo, ventiliacijos, baldų tvirtinimo ir kiti reikalavimai).

Nurodyti teisės aktai aiškiai nurodo, kokius reikalavimus turi atitikti gyvenimo sąlygos kamerų tipo patalpose.

Teismų praktikoje suformuota aiški įrodinėjimo taisyklė, kad pareiškėjui nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, ir kt.; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje A. Ö. ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)).

Taigi, pareiškėjas skunde tik apytiksliai nurodo LSK plotą bei ginčo laikotarpiu patalpoje buvusių nuteistųjų skaičių (6-7 asmenys) ir, teismo vertinimu, šioje situacijoje, visų kitų bylos aplinkybių kontekste, tai yra pakankama teisės pažeidimo į tinkamas kalinimo sąlygas vertinimui. Šiuo atveju atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus dėl patalpos ploto ir joje buvusių asmenų skaičiaus, jokių rašytinių duomenų nepateikė ir neginčijo pareiškėjo nurodytų aplinkybių, tačiau pateikė byloje LSK nuotrauką (b. l. 42), iš kurios akivaizdžiai matyti, kad laikino sulaikymo kameros plotas yra itin mažas ir 3,6 kv. m. plotas vienam asmeniui niekaip negalėtų būti užtikrintas, jei patalpoje buvo 6-7 neteistieji. Be to, iš nuotraukos galima daryti tikėtiną išvadą, kad 6-7 nuteistiesiems susėsti prie LSK esančio stalo taip pat sunkiai pakaktų vietos, o faktas, kad nėra lovų ir miegoti nuteistiesiems tenka tik ant grindų arba suolų akivaizdus. Taigi, nagrinėjamoje situacijoje atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jog konkrečiu laikotarpiu, pareiškėją laikant LSK, šioje patalpoje buvo laikomi 6-7 asmenys, kad pareiškėjui trūko vietos, jis neturėjo lovos išsimiegoti, jam nepakako vietos valgyti prie stalo. Taip pat atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo atliktų veiksmų ir priimtų sprendimų laikyti pareiškėją tokiomis sąlygomis ilgiau kaip 5 valandas teisėtumą.

Teismo vertinimu tokie atsakovo argumentai, perkeliant gyvenimo sąlygų pasirinkimo galimybę ir atsakomybę už minimalių gyvenimo sąlygų nesuteikimą išimtinai pačiam pareiškėjui, yra niekuo nepagrįsti ir neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės už teisės aktų nesilaikymą. Šiuose viešojo administravimo subjekto (kalinimo įstaigos) ir nuteistojo santykiuose atsakovas yra subjektas, kuris teisės aktų, nustatančių jo teises ir pareigas, apimtyje, privalo įgyvendinti teisės aktus ir užtikrinti bausmę atliekančių asmenų gyvenimo sąlygas. Nuteistieji gali reikšti įvairaus pobūdžio prašymus ir/ar pageidavimus, tačiau jų vertinimas bei tenkinimas/netenkinimas yra atsakovo diskrecijos teisė. Nepaisant nuteistojo prašymų, pretenzijų, įgeidžių, pataisos įstaiga, spręsdama su nuteistųjų apgyvendinimu susijusius klausimus, negali priimti sprendimo, kuris iš esmės prieštarautų teisės aktams, nustatantiems minimalius būtinus nuteistųjų gyvenimo sąlygų reikalavimus, t. y. institucijos sprendimas nuteistųjų atžvilgiu negali peržengti ir pažeisti teisės normų, imperatyviai nustatančių gyvenimo sąlygų užtikrinimą. Konkrečios situacijos vertinimas negali išimtinai priklausyti nuo nuteistųjų noro/nenoro atlikti tam tikrus veiksmus ir negali būti kriterijus, įtakojantis pataisos įstaigos imperatyvių pareigų nevykdymą. Vykdydami pareigą užtikrinti pareiškėjui tinkamas gyvenimo sąlygas, Alytaus PN privalo imtis reikiamų priemonių, kad būtų išvengta teisės aktų pažeidimo užtikrinant minimalias būtinas gyvenimo sąlygas pareiškėjui, nes valstybė turi pozityvią pareigą garantuoti nuteistojo gyvenimo sąlygas, apsaugančias nuo žmogaus orumo žeminimo. Nežinojimas, kaip elgtis nestandartinėje situacijoje, abejojimas dėl atitinkamų priemonių naudojimo tikslingumo, negali būti pateisinama priežastis Alytaus PN nesilaikyti imperatyvių teisės normų ir apgyvendinti pareiškėją penkioms paroms visiškai tam nepritaikytose patalpose. Teismo vertinimu, pareiškėjui nesutikus išeiti iš laikino sulaikymo patalpos, Alytaus PN nepagrįstai ir neteisėtai paliko jį šioje patalpoje iš viso 5 paroms, argumentuodamas abejotinu specialiųjų priemonių panaudojimu. Atsakovo atstovo sprendimas susiklosčiusioje situacijoje, - neparenkant tam tikrų būdų ir priemonių situacijos suvaldymui, nesiimant jokių veiksmų, o pasirenkant pasyvų veikimo būdą ir pareiškėją paliekant gyventi ten, kur tai draudžiama, - iš esmės yra neprofesionalus, neproporcingas pareiškėjo teisių suvaržymo atžvilgiu ir neteisėtas.

Teismo vertinimu atsakovas, nesiimdamas jokių aktyvių teisės aktuose reglamentuotų ir jo kompetencijos ribose nustatytų priemonių situacijai spręsti, nepagrįstai ilgai pareiškėją paliko LSK patalpose, neatitinkančiose KTP reikalavimų, ir neužtikrino minimalių būtinų gyvenimo sąlygų. Todėl teismas pripažįsta nustatytu faktą, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti, o dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius nepatogus ir skriaudą.

Dėl neturtinės žalos

Dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje (2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. „Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.

Vertinant asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį; pragyvenimo lygį (LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020). Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Šiuo atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, perpildytos kameros, vietos miegojimui ir pavalgymui nebuvimo jautėsi pavargęs, neišsimiegojęs, tarp LSK buvusių nuteistųjų dažnai kildavo kivirčai ir muštynės, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir emocinę depresiją, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl patirtų psichologinių ar fizinių sutrikimų kreipėsi į psichologą ir kitus sveikatos specialistus dėl tam tikros pagalbos suteikimo. Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad nustatyti pažeidimai pareiškėjui sukėlė itin didelį fizinį skausmą bei dvasines kančias, kuriems kompensuoti būtų tikslinga priteisti jo prašomo dydžio kompensaciją, ypač įvertinus tai, kad pažeidimas truko tik penkias paras. Tačiau teismas daro išvadą, kad dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas neišvengiamai patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis. Didesnis patalpoje laikomų asmenų skaičius neišvengiamai mažina judėjimo galimybes, didina įtampą tarp mažoje erdvėje esančių asmenų, o tai atsiliepia ir žmogaus fizinei bei psichologinei savijautai. Be to, inventoriaus trūkumas (ar šiuo atveju visiškas jo nebuvimas), ypač kai patalpoje yra daugiau asmenų nei turėtų būti, taip pat sukuria papildomus nepatogumus. Akivaizdu, kad miegojimas ant grindų, o ne lovoje, valgymas ne prie stalo ne tik sukelia fizinių nepatogumų, bet ir žeminas orumą. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti, yra neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, kurie sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo veiksmais.

Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista ir penkias paras jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. neužtikrinta turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma; neužtikrintas būtinas inventorius kameroje, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę spręstina, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl jai kompensuoti būtina priteisti atitinkamą piniginę kompensaciją.

Teismas, įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, atsižvelgęs į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, apimtį, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei teismų praktikoje priteisiamais neturtinės žalos dydžiais už panašios trukmės kalinimo sąlygų pažeidimus, konstatuoja, kad pareiškėjui pakankama ir atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams kompensuoti proporcinga suma yra 150 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti E. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.