Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo I. S. (I. S.) ir atsakovės D. D. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-465-826/2019 pagal ieškovo patikslintą ieškinį atsakovams D. D., A. U. Ž., K. Ž., tretiesiems asmenims E. A. ir R. A. dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, pirkėjo teisių perkėlimo, nekilnojamųjų daiktų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, turto padalijimo ir kompensacijos priteisimo, bei pagal atsakovės D. D. priešieškinį ieškovui dėl turto padalinimo ir kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas I. S. kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė:

1.1. pripažinti 1997 m. sausio 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pirkėjai – atsakovai A. U. Ž. ir K. Ž. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau ir – butas, esantis (duomenys neskelbtini)), apsimestine bei negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkelti ieškovui ir atsakovei D. D., kaip įgijusiems šį nekilnojamąjį daiktą bendrąja nuosavybės teise;

1.2. pripažinti 1998 m. gruodžio 8 d. tarp atsakovų A. U. Ž. ir K. Ž. bei D. D. pasirašytą dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta tik dėl akių ir negaliojančia nuo sudarymo momento, bei taikyti restituciją – grąžinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovui ir atsakovei D. D. bendrosios nuosavybės teise;

1.3. pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini);

1.4. atsakovei D. D. priteisti butą, esantį (duomenys neskelbtini), natūra, o ieškovui iš atsakovės priteisti 21 350 Eur piniginę kompensaciją;

1.5. pripažinti, kad nebaigto statyti (51 procento baigtumo) statinio – nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau ir – gyvenamasis namas), pastatyto ant atsakovei A. U. Ž. asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statytoju laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 13 d. iki 2007 m. balandžio 23 d. buvo ieškovas, o ne atsakovai A. U. Ž. ir K. Ž.;

1.6. pripažinti Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) įrašą (laikotarpis nuo 2007 m. balandžio 19 d. iki 2007 m. balandžio 26 d.), kuriuo atsakovei A. U. Ž. pagal 2007 m. balandžio 12 d. Statybos inspekcijos tarnybos pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruota asmeninė nuosavybė į 51 procento baigtumo nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą, negaliojančiu;

1.7. pripažinti 2007 m. balandžio 23 d. dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį dėl 51 procento baigtumo gyvenamojo namo, apsimestine bei negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento;

1.8. pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į 97,72 proc. nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo, atsakovei D. D. pripažinti nuosavybės teisę į 2,28 proc. nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo;

1.9. priteisti atsakovei D. D. asmeninės nuosavybės teise gyvenamąjį namą, o ieškovui iš atsakovės priteisti 144 625 Eur piniginę kompensaciją;

1.10. priteisti ieškovui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad su atsakove D. D. pradėjo bendrauti 1995 metais. 1997 m. sausio 8 d. ieškovas ir E. A. sudarė preliminariąją sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo už 58 400 Lt (16 913,81 Eur), bei sumokėjo E. A. avansą – 2 400 Lt (695,09 Eur). Ieškovas ir E. A. minėta sutartimi susitarė, kad pagrindinė notariškai patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta iki 1997 m. sausio 15 d.

3. 1997 m. sausio 14 d. E. A., R. A. bei D. D., sudarė sutartį, pagal kurią pardavėjai E. ir R. A. parduoda, o D. D. perka butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 58 400 Lt (16 913,81 Eur). Nurodytos sutarties 2 punktu buvo susitarta, kad sutartis sudaroma kaip dovanojimo sutartis D. D. dukrai. Tą pačią dieną, t. y. 1997 m. sausio 14 d. E. A., R. A. su A. U. Ž. ir K. Ž. (atsakovės D. D. tėvais) sudarė pirkimo – pardavimo sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo, kuri buvo patvirtinta notaro.

4. Ieškovas nurodo, kad jis ir atsakovė D. D. nurodytos sutarties sudarymo metu nebuvo nutraukę santuokų, todėl tam, kad būtų išvengta turto dalybų su buvusiais sutuoktiniais, buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkėjais buvo nurodyti atsakovės D. D. tėvai, t. y. atsakovai A. U. Ž. ir K. Ž.. Butas buvo parduotas už 58 400 Lt (16 913,81 Eur), iš kurių pardavėjai E. A. ir R. A. gavo 42 400 Lt (12 279,88 Eur) prieš sutarties sudarymą, o likusius 16 000 Lt (4 634 Eur) pirkėjai A. U. Ž. ir K. Ž. įsipareigojo sumokėti lygiomis dalimis iki 1997 m. balandžio 10 d. E. A., R. A. patvirtino, kad pinigus pagal sutartį sumokėjo ieškovas.

5. Ieškovo teigimu, butą, esantį (duomenys neskelbtini), jis ir atsakovė D. D. įsigijo savo poreikiams tenkinti, nes buvo nusprendę gyventi kartu. 1997 m. sausio 14 d. atsakovų A. U. Ž. ir K. Ž. vardu sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo apsimestinis sandoris, nes pagal nurodytą sutartį butą faktiškai įsigijo ne atsakovai, o ieškovas ir atsakovė D. D..

6. 1998 m. gruodžio 8 d. A. U. Ž. ir K. Ž. dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovei D. D. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė, ieškovo manymu, patvirtina, kad dovanojimo sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, nes butas faktiškai 1997 m. sausio 14 d. buvo įgytas D. D. ir ieškovo kaip bendroji nuosavybė, todėl dovanojimo sutartis iš esmės negalėjo sukelti teisinių pasekmių, t. y. nuosavybės perleidimo ir įgijimo.

7. Ieškovo teigimu, butas, esantis (duomenys neskelbtini), dalytinas tarp ieškovo ir atsakovės D. D. lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 dalį, tačiau butą dalyti natūra netikslinga, nes atsakovė nuomoja šį butą daugelį metų, iš buto nuomos gauna pajamas, todėl ieškovui už jo nuosavybės dalį tikslingiau priteisti iš atsakovės piniginę kompensaciją – 21 350 Eur.

8. Grįsdamas savo reikalavimą dėl gyvenamojo namo padalinimo ir jo vertės priteisimo, ieškovas nurodė, kad atsakovai A. U. Ž. ir K. Ž. pasiūlė ieškovui ir atsakovei D. D. statyti gyvenamąjį namą ant atsakovei A. U. Ž. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Ieškovo teigimu, jis buvo įsitikinęs, kad D. D. buvo susitvarkiusi visus žemės sklypo nuosavybės dokumentus ir jai buvo išduotas statybos leidimas, apie tai, kad statybos leidimas 2006 m. balandžio 13 d. buvo išduotas A. U. Ž. ieškovas teigia sužinojęs iš atsakovės atsiliepimo priedų.

9. Ieškovo teigimu, atsakovė A. U. Ž. neįgyvendino statytojo teisių bei pareigų, t. y. neužsakinėjo bei nederino namo projekto su architektais, nepirko statybinių medžiagų, statybos darbų, neinvestavo į statomą namą, nes neturėjo tam lėšų, neprisidėjo prie statomo namo savo darbu. Atsakovai A. U. Ž. ir K. Ž. nesiekė statyti naujos ūkininko sodybos 1,0090 ha ploto žemės sklype, bei nesukūrė naujo daikto, t. y. 51 procento baigtumo namo ir dėl to neįgijo nuosavybės teisės į šį turtą, nes šį namą už savo lėšas statė ieškovas.

10. 2007 m. balandžio 23 d. dovanojimo sutartimi atsakovai A. U. Ž. ir K. Ž. padovanojo D. D. 51 procento baigtumo namą bei 1,0090 ha ploto žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) Ieškovo vertinimu, kadangi atsakovai A. U. Ž. ir K. Ž. nesukūrė naujo daikto – 51 procento baigtumo namo, todėl dovanojimo sutarties dalis, kuria dovanojamas D. D. 51 procento baigtumo namas, yra naikintina kaip apsimestinis sandoris.

11. Ieškinyje nurodoma, kad 2007 m. birželio 1 d. ieškovui ir atsakovei D. D. AB „Swedbank“ suteikė 65 164,50 Eur kreditą gyvenamojo namo statybos darbų užbaigimui. Ieškovas teigia savo piniginėmis lėšomis ir darbu sukūręs 97,72 procentus (51 proc. +46,72 proc.), tai pinigine išraiška sudaro 144 625,60 Eur (148 000 Eur x 97,72 proc.), gyvenamojo namo, o atsakovė D. D. piniginėmis lėšomis ir darbu sukūrė 2,28 proc., tai pinigine išraiška sudaro 3 374,40 Eur, minėto gyvenamojo namo. Ieškovas prašo gyvenamąjį namą priteisti atsakovei D. D., o ieškovui – 144 625 Eur piniginę kompensaciją.

12. Atsakovai D. D., A. U. Ž. ir K. Ž. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovai prašė teismo taikyti ieškinio senatį, nepripažinti, kad butas (duomenys neskelbtini) buvo įgytas ieškovui ir atsakovei D. D. veikiant kaip jungtinės veiklos partneriams. 51 procento baigtumo namas, esantis (duomenys neskelbtini) taip pat negali būti pripažintas tokios veiklos objektu. Atsakovė D. D. sutiko, kad minėtas gyvenamasis namas buvo baigtas statyti šalių bendros jungtinės veiklos pagrindu.

13. Atsakovų manymu, turi būti dalijama tik ieškovo ir atsakovės D. D., kaip faktinių partnerių, bendru darbu ir lėšomis sukurtas turtas, t. y. ta turto dalis, kuri buvo sukurta ieškovui ir atsakovei pabaigiant statyti gyvenamąjį namą (paėmus kreditą), atitinkamai atsižvelgiant į atsakovei D. D. asmeninės nuosavybės teise padovanoto turto vertę (jo baigtumą 2007 m. balandžio 23 d. dovanojimo sutarties sudarymo momentu).

14. Atsakovė D. D. byloje pareiškė priešieškinį dėl turto padalijimo ir kompensacijos priteisimo. Atsakovė teismo prašė:

14.1. padalyti ieškovo ir atsakovės bendrąją dalinę nuosavybę – ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteisti butą su bendro naudojimo patalpomis, esantį (duomenys neskelbtini), požeminio garažo dalį, esantį (duomenys neskelbtini), ir 1/60 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – turtas, esantis (duomenys neskelbtini)); atsakovei D. D. asmeninės nuosavybės teise priteisti 49/100 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini);

14.2. priteisti atsakovei D. D. iš ieškovo 17 746,50 Eur piniginę kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę padalijamo turto dalį;

14.3. priteisti atsakovei nuosavybės teise 50 vnt. (duomenys neskelbtini), (juridinio asmens kodas 302353258) vardinių paprastųjų akcijų;

14.4. priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

15. Atsakovė nurodė, kad 1998 m. spalio 22 d. buvo nutraukta jos santuoka. Iširus ieškovo santuokai (jo santuoka buvo nutraukta 2000 m. rugsėjo 7 d.), šalys pradėjo gyventi kartu, 2001 m. balandžio 4 d. jiems gimė sūnus. Visą laikotarpį po sūnaus gimimo šalys gyveno faktinėje šeimoje, kartu augino sūnų, vedė bendrą ūkį ir finansus.

16. 2007 m. birželio 1 d. šalys sudarė kredito sutartį, pagal kurią iš AB „Hansabankas“ (dabar – AB „Swedbank“) buvo pasiskolinta 65 164,50 Eur gyvenamojo namo statybai užbaigti. Šį gyvenamąjį namą (51 proc. baigtumo) 2007 m. balandžio 23 d. dovanojimo sutarties pagrindu atsakovė buvo neatlygintinai gavusi iš savo tėvų kartu su 1,009 ha ploto žemės sklypu. Gyvenant kartu, gyvenamojo namo statyba buvo baigta, ieškovo ir atsakovės bendru darbu ir lėšomis sukurto turto dalis sudaro 49 proc. gyvenamojo namo vertės, t. y. 72 520 Eur.

17. Atsakovės teigimu, gyvendami kartu, ieškovas ir atsakovė nusprendė įsteigti įmonę, užsiimančią krovinių gabenimo agentų, ekspedijavimo veikla, todėl 2009 m. birželio 15 d. buvo įsteigta (duomenys neskelbtini). Bendromis sugyventinių lėšomis buvo suformuotas bendrovės įstatinis kapitalas (10 000 Lt arba 2 896,20 Eur). 100 proc. bendrovės akcijų savininku yra nurodytas ieškovas. Nuo pat įmonės įsteigimo jos vadovu dirbo ieškovas, iš bendrovės gaunamos pajamos buvo svarbus šeimos pragyvenimo šaltinis. Nuo 2005 metų vidurio iki 2010 metų šalių bendru susitarimu atsakovė didžiąją savo laiko dalį skyrė šalių mažamečio vaiko auginimui, bendriems šeimos poreikiams, rūpinosi gyvenamojo namo statyba, padėjo ieškovui tvarkyti kai kuriuos bendrovės reikalus, tuo savo faktiniu darbu, vaiko auginimo, bendrų šeimos poreikių tenkinimo rūpesčiais visiškai kompensuodama atitinkamą ieškovo finansinį indėlį į bendro turto, taip pat ir bendrovės, sukūrimą ir jos plėtrą.

18. Ieškovui ir atsakovei gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, bendromis lėšomis ieškovo vardu 2012 m. lapkričio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu buvo įgytas ir kitas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) (butas su bendro naudojimo patalpomis, su požeminiu garažu ir 1/60 dalimi žemės sklypo). Kadangi gyvenant kartu sukurtas turtas – pabaigtas statyti gyvenamasis namas – buvo registruotas atsakovės D. D. vardu, siekiant išlaikyti partnerių turtinių interesų pusiausvyrą, atsakovė neprieštaravo, jog įsigyjamas butas su priklausiniais būtų registruojamas ieškovo vardu. Visa šio turto įsigijimo kaina (310 000 Lt arba 89 782 Eur) buvo sumokėta nesinaudojant banko kredito lėšomis, turtas buvo įgytas iš ieškovo ir atsakovės santaupų, taip pat šalims naudojant kartu įsteigtos įmonės (duomenys neskelbtini) lėšas.

19. Priešieškinyje nurodoma, kad jungtinės veiklos laikotarpiu atsakovės įgytas gyvenamasis namas (jo 49/100 dalis), ieškovo vardu 2012 m. lapkričio 15 d. įgytas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), bei ieškovo vardu registruota įmonė (duomenys neskelbtini) yra bendroji dalinė ieškovo ir atsakovės nuosavybė, todėl turi būti padalyta.

20. Atsakovės vertinimu, jos ir ieškovo bendru darbu bei lėšomis sukurto gyvenamojo namo dalis sudaro 49 proc. gyvenamojo namo vertės, t. y. iš viso 72 520 Eur vertės (49 proc. nuo 148 000 Eur), kuri tarp šalių dalytina lygiomis dalimis. Turto, esančio (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė (2018 m. sausio 1 d. duomenimis) sudaro 108 013 Eur, jis tarp šalių taip pat dalytinas lygiomis dalimis. Atsižvelgiant į minėtas turto vertes, faktiškai susiklosčiusį šio turto naudojimą (ieškovas faktiškai naudojasi turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), atsakovė su nepilnamečiu vaiku – gyvenamuoju namu), nepilnamečio šalių sūnaus interesus, atsakovei priteistinas gyvenamasis namas (72 520 Eur vertės), o ieškovui priteistinas turtas, esantis (duomenys neskelbtini) Už ieškovui tenkančią didesnę padalijamo turto dalį, atsakovei iš ieškovo priteistina 17 746,50 Eur piniginė kompensacija (108 013 Eur + 72 520 Eur = 180 533 Eur; 180 533 / 2 = 90 266,50 Eur; 90 266,50 Eur - 72 520 Eur = 17 746,50 Eur).

21. Priešieškinyje taip pat nurodoma, kad įmonės (duomenys neskelbtini) vadovu ir vieninteliu akcininku nuo įregistravimo momento yra ieškovas, jo vardu yra registruota 100 vnt. vardinių paprastųjų bendrovės akcijų, kurių nominali vertė sudaro 2 896 Eur (28,96 Eur/vnt.). Kadangi šis turtas šalių buvo sukurtas gyvenant kartu ir bendrai tvarkant šeimos ūkį, atsakovei nuosavybės teise priteistina (duomenys neskelbtini) 50 vnt. vardinių paprastųjų akcijų (nominali vertė 1 448 Eur (50 vnt. x 28,96 Eur).

22. Ieškovas su priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovo ir atsakovės partnerystės ryšiai nutrūko 2012 m. spalio mėnesį, todėl šalys kartu nebesprendė turto, esančio (duomenys neskelbtini) įgijimo klausimo. Be to, minėtą turtą ieškovas įgijo lėšomis, kurios buvo skolintos iš (duomenys neskelbtini), todėl jis priklauso ieškovui ir negali būti dalijamas. Be to, ieškovas asmeniškai nusprendė įsteigti (duomenys neskelbtini), 2009 m. birželio 8 d. steigimo aktu įsteigė šią įmonę bei įsigijo įsteigtos bendrovės visas paprastąsias vardines akcijas. Įstatinio kapitalo suformavimui buvo panaudotos asmeninės ieškovo lėšos, pervestos iš ieškovo sąskaitos į bendrovės atidarytą sąskaitą. Atsakovė neprisidėjo prie įstatinio kapitalo formavimo, o bendrų lėšų šalys neturėjo, todėl jos reikalavimas dėl bendrovės akcijų padalinimo yra nepagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

23. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui I. S. iš atsakovės D. D. 36 250 Eur kompensaciją už jai atitekusią bendrąją dalinę nuosavybę, o kitą ieškinio ir priešieškinio dalį atmetė.

24. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį ieškinio reikalavimams, kuriais prašoma: 1) pripažinti negaliojančia 1997 m. sausio 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkelti ieškovui ir atsakovei D. D.; 2) pripažinti negaliojančia 1998 m. gruodžio 8 d. sudarytą dovanojimo sutartį; 3) pripažinti, kad nebaigto statyti 51 procento baigtumo statinio –gyvenamojo namo, statytojas, laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 13 d. iki 2007 m. balandžio 23 d., buvo ieškovas; 4) pripažinti negaliojančiu NTR įrašą (laikotarpis nuo 2007 m. balandžio 19 d. iki 2007 m. balandžio 26 d.), kuriuo atsakovei A. U. Ž. pagal 2007 m. balandžio 12 d. Statybos inspekcijos tarnybos pažymą įregistruota asmeninės nuosavybės teisė į 51 procento baigtumo gyvenamąjį namą; 5) pripažinti negaliojančia 2007 m. balandžio 23 d. dovanojimo sutarties dalį dėl 51 procento baigtumo gyvenamojo namo, dovanojimo), konstatavo, kad ieškovas praleido CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų ieškinio senaties terminą nurodytiems reikalavimams reikšti ir tai sudaro savarankišką pagrindą šiuos ieškinio reikalavimus atmesti. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą šį terminą atnaujinti.

25. Spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti bendrąja daline nuosavybe teismas pažymėjo, kad ieškovui, siekiančiam pagrįsti byloje pareikštus reikalavimus, kilo procesinė pareiga įrodyti jungtinės veiklos (partnerystės) faktą tuo metu, kai buvo įgytas butas, esantis (duomenys neskelbtini), tiek ir partnerių, t. y. ieškovo ir atsakovės D. D., tarpusavio susitarimą dėl minėto buto įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismo vertinimu, ieškovas byloje nepateikė patikimų įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad 1997 m. buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu šalys jau buvo sugyventiniai, vedė bendrą ūkį ir buvo susitarę dėl ginčo buto įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Be to, teismas laikė, kad ieškovas neįrodė, jog realiai savo turtiniu įnašu, lėšomis ar darbu prisidėjo prie šio buto įsigijimo. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas nusprendė, kad yra labiau tikėtina, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo metu nebuvo ieškovo ir atsakovės D. D. siekio ir susitarimo dėl šio turto įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise.

26. Teismas, pritaikęs ieškinio senatį ir atmetęs ieškinio reikalavimus pripažinti ieškovą nebaigto statyti gyvenamojo namo statytoju bei pripažinti NTR pažymą, kuria 51 procento baigtumo gyvenamasis namas įregistruotas asmenine A. U. Ž. nuosavybe, papildomai pažymėjo, kad ieškovas šiems reikalavimams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Netenkinęs anksčiau išvardytų reikalavimų, teismas netenkinto ir ieškovo reikalavimo dėl 2007 m. balandžio 23 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nes laikė, kad ieškovas neįrodė, jog dovanojimo sutartis buvo apsimestinė. Teismo vertinimu, teismo posėdžio metu buvo nustatyta, kad atsakovai K. Ž. ir A. U. Ž. ginčo sandoriu siekė padovanoti savo dukrai D. D. nebaigtą gyvenamąjį namą, toks sandoris ir buvo įvykdytas. Remdamasis teismų praktika teismas pažymėjo, kad tam, jog sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys, tačiau tokių aplinkybių šioje byloje ieškovas neįrodinėjo.

27. Vertindamas ieškinio ir priešieškinio reikalavimus dėl gyvenamojo namo padalinimo teismas nustatė, kad buvo sudarytas žodinis ieškovo ir atsakovės D. D. susitarimas dėl jungtinės veiklos – gyvenamojo namo įrengimo, todėl yra teisinis pagrindas 49 procentus gyvenamojo namo pripažinti bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe. Nesant rašytinio susitarimo tarp ieškovo ir atsakovės dėl įnašų dydžio, darytina išvada, kad jie lygiomis dalimis prisidėjo prie 49 procentų gyvenamojo namo įrengimo. Įvertinęs tai, kad žemė, ant kurios stovi namas asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovei, 51 procentai šio namo priklauso atsakovei asmeninės nuosavybės teise, o 49 procentai šio namo pripažintini bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe, sprendė, kad namas natūra priteistinas atsakovei, o ieškovui priteistina 36 250 Eur kompensacija.

28. Priešieškinio reikalavimų turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) akcijas pripažinti bendrąja daline nuosavybe teismas netenkino nusprendęs, kad ieškovas už asmenines lėšas įsigijo nurodytą nekilnojamąjį turtą bei suformavo įmonės įstatinį kapitalą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

29. Ieškovas I. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimai netenkinti ir priimti naują sprendimą tenkinant visus ieškovo pareikštus reikalavimus, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

30. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

30.1. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo ir dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl neva praleisto ieškinio senaties termino, neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą, dėl ko nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas praleido terminą šiems reikalavimams pareikšti.

30.2. Teismas nustatęs, kad ieškinio senatis yra praleista turėjo svarstyti, ar nėra svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti.

30.3. Teismo išvados, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nepripažintinas bendrąja daline nuosavybe, padarytos neįvertinus byloje pateiktų įrodymų ir teismo posėdžio metu išsakytų argumentų visumos, kurie patvirtina faktą, kad 1997 metais ieškovas su atsakove siekė bendros ateities, turtą įsigijo bendrų poreikių tenkinimui, už butą su pardavėjais atsiskaitė būtent ieškovas.

30.4. Teismas ieškinio reikalavimus pripažinti ieškovą gyvenamojo namo statytoju atmetė tik tuo pagrindu, kad formaliai visi dokumentai dėl namo statybų buvo tvarkomi A. U. Ž. vardu, nors ieškovas tiek darbu, tiek lėšomis prisidėjo prie namo statybų.

30.5. Teismui pripažinus 49/100 ginčo gyvenamojo namo bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe, teismas turėjo nuspręsti ir dėl solidarios prievolės įvykdymo. Kadangi kreditą namo įrengimui ieškovas grąžino iš savo asmeninių lėšų, todėl turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl lėšų, sumokėtų pagal kredito sutartį, priteisimo iš atsakovės ieškovui.

30.6. Priimant sprendimą buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nes teismas nevertino į bylą pateiktų atsakovo įrodymų, jų visumos.

31. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai D. D., A. U. Ž. ir K. Ž. prašo skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

32. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

32.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai nustatė momentą, nuo kurio ieškovui skaičiuotinas terminas ieškinio reikalavimams pareikšti, skundo argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.

32.2. Ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškinio senaties termino atnaujinti neprašė, todėl teismas savo iniciatyva neprivalėjo vertinti klausimo dėl termino ieškiniui pareikti atnaujinimo.

32.3. Atsakovai K. Ž. ir A. U. Ž. niekada neneigė, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo ne savo asmeniniams, o dukters – D. D. poreikiams, tačiau tik ši aplinkybė nesudaro pagrindo buto pirkimo pardavimo ir dovanojimo sandorius pripažinti negaliojančiais ir tuo labiau teigti, kad butas buvo įgytas už ieškovo lėšas.

32.4. Tai, kad atsakovė padėjo savo tėvams statyti ginčo namą, savo vardu sudarė projektavimo sutartį, savaime neįrodo, kad namą buvo siekiama statyti ieškovo ir atsakovės interesais, bei jų lėšomis, kadangi už statybos darbus mokėjo patys atsakovai K. Ž. ir A. U. Ž..

33. Atsakovė D. D. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir D. D. priešieškinį tenkinti pilnai, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

34. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

34.1. Teismo išvados, netenkinant priešieškinio reikalavimų, kuriais atsakovė prašė turtą, esantį (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) pripažinti šalių bendrąja daline nuosavybe, nenuoseklios ir prieštarauja bylos medžiagai. Teismas, spręsdamas dėl kredito namo statybai grąžinimo nurodė, kad jis buvo dengiamas bendromis ieškovo ir atsakovės lėšomis, tačiau vertindamas priešieškinio reikalavimą dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini) pripažinimo bendrąja daline nuosavybe konstatavo, kad jis nebuvo įsigytas iš bendrų lėšų.

34.2. Teismo išvados, kad turtas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo įsigytas asmeninėmis ieškovo lėšomis, kurias jis pasiskolino iš (duomenys neskelbtini), priimtos neįvertinus fakto, kad lėšos gautos iš bendros ieškovo ir atsakovės įmonės galėjo būti bendrovės akcininkui išmokėtos dividendų forma.

34.3. Ieškovas neįrodė, kad (duomenys neskelbtini) įstatinis kapitalas buvo suformuotas iš asmeninių lėšų, įmonės steigimo metu atsakovė gaudavo nuolatines pajamas iš nuomos, įmonė buvo steigiama bendrais šalių interesais, todėl tai sudarė pagrindą tenkinti reikalavimą įmonę pripažinti bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe, priteisiant atsakovei 50 procentų įmonės akcijų.

35. Atsiliepimu į atsakovės D. D. apeliacinį skundą ieškovas prašė jį atmesti ir teismo sprendimą skundžiamoje dalyje palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

36. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

36.1. Byloje esantys įrodymai ir nustatytos aplinkybės neįrodo, kad atsakovė dalyvavo ir savo lėšomis prisidėjo prie įmonės įsteigimo. Ieškovas pažymi, kad pajamos iš nuomos, kuriomis atsakovė teigia prisidėjusi prie įmonės įstatinio kapitalo suformavimo, buvo pradėtos gauti tik 2010 metais, o įmonė įsteigta dar 2009 metais, įmonės steigimas buvo ne ieškovo ir atsakovės bendras siekis, o išimtinai ieškovo asmeninis apsisprendimas pakeisti veiklos pobūdį.

36.2. Turtas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo įsigytas 2012 metais, t. y. tuomet kai ieškovo ir atsakovės santykiai nutrūko ir ieškovas išsikraustė iš šalių bendro gyvenamojo namo, todėl jam netaikytinas bendrosios dalinės nuosavybės statusas. Ši aplinkybė paneigiama ir tuo, kad butą ieškovas įsigijo iš asmeninių lėšų – gautų pasiskolinus iš (duomenys neskelbtini).

37. Atsakovė A. U. Ž. atsiliepime į atsakovės D. D. apeliacinį skundą prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

38. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

39. Remiantis bylos medžiaga ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad ieškovas 1997 m. sausio 8 d. su E. A. sudarė preliminariąją buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, kuria susitarė pagrindinę buto pirkimo – pardavimo sutartį sudaryti iki 1997 m. sausio 15 d., nustatant, kad minėtas butas bus įgytas už 58 400 Lt (16 913,81 Eur) kainą, bei sumokėjo pardavėjams 2 400 Lt (695,09 Eur) rankpinigius (1 t., b. l. 5). 1997 m. sausio 14 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavėjai ir atsakovė D. D. sudarė minėto buto preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, kurios 2 punkte buvo pažymėta, kad ši sutartis forminama kaip dovanojimo sutartis D. D. dukrai (1 t., b. l. 6). Tą pačią dieną preliminari sutartis dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo buvo sudaryta ir su atsakovais A. U. Ž. ir K. Ž. (1 t., b. l. 7). Pagrindinė buto pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta 1997 m. sausio 14 d. atsakovų A. U. Ž. ir K. Ž. vardu (1 t., b. l. 20–21). 1998 m. gruodžio 8 d. buvo sudaryta dovanojimo sutartis, pagal kurią atsakovai A. U. Ž. ir K. Ž. jiems priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), padovanojo savo dukrai atsakovei D. D. (1 t., b. l. 23–24).

40. 2007 m. balandžio 23 d. dovanojimo sutartimi atsakovai A. U. Ž. ir K. Ž. savo dukrai atsakovei D. D. padovanojo 1,0090 ha ploto žemės sklypą ir jame esantį nebaigtą statyti pastatą – gyvenamąjį namą (baigtumas – 51 proc.), esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 117–119). Ieškovei kartu su atsakovu 2007 m. birželio 1 d. buvo suteiktas kreditas gyvenamojo namo statybos darbų užbaigimui (1 t., b. l. 28–29). Kredito grąžinimas buvo užtikrintas atsakovei tėvų perleisto ir asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka (6 t., b. l. 118–121).

41. Byloje taip pat nustatyta, kad 2009 m. birželio 15 d. buvo įsteigta (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 70, 71–72), kurios vienintelis akcininkas yra ieškovas (3 t. b. l. 47–49). 2012 m. lapkričio 15 d. buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovas įsigijo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini)

42. Teikiamu ieškiniu ieškovas įrodinėjo, kad jis su atsakove pradėjo bendrauti nuo 1995 metų. 2001 m. balandžio 4 d. ieškovas su atsakove susilaukė sūnaus (1 t., b. l. 24). Ieškovo teigimu, su atsakove jis gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį iki 2012 metų spalio mėnesio ir šiuo laikotarpiu kaip jungtinės veiklos partneriai bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) bei gyvenamąjį namą, todėl byloje turi būti išspręstas šio turto, kaip bendrosios dalinės nuosavybės, padalinimo tarp šalių klausimas. Ieškovo teigimu, jam su atsakove siekiant įsigyti bendrą butą, ankstesnės šalių santuokos dar nebuvo nutrauktos, todėl buvo susitarta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis bus sudaryta atsakovės tėvų vardu. Kadangi 1997 m. sausio 14 d. pirkimo – pardavimo sutarties tikroji sandorio šalis (pirkėjai) buvo ne atsakovai A. U. Ž. ir K. Ž., o ieškovas su atsakove, šis sandoris, ieškovo vertinimu, turi būti pripažintas negaliojančiu kaip apsimestinis, o jo pagrindu 1998 m. gruodžio 8 d. sudaryta buto dovanojimo sutartis – pripažinta negaliojančia kaip sudaryta dėl akių, nes ja sukurta teisinė situacija neatitiko realiai susiklosčiusios situacijos ir šalių susitarimo esmės. Ieškovas taip pat įrodinėjo, kad gyvenamojo namo statytoju buvo ieškovas, o ne atsakovai A. U. Ž. ir K. Ž., todėl tiek juridiniai faktai, kuriais šiems atsakovams buvo suteiktas statytojo statusas, tiek ir 2007 m. balandžio 23 d. Dovanojimo sandoris taip pat turi būti pripažinti negaliojančiais. Šių argumentų pagrindu ieškovas prašė jo ir atsakovės bendro gyvenimo metu įgytą turtą laikyti bendrąja daline nuosavybe ir padalinti tarp šalių.

43. Atsakovė iš esmės neginčija aplinkybės, kad šalys buvo partneriai, kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, tačiau teigė, kad jie artimiau bendrauti pradėjo ne 1995 metais, kaip nurodo ieškovas, o šalims nutraukus santuokas (ieškovas santuoką nutraukė 2000 m. rugsėjo 7 d. (1 t., b. l. 19), atsakovė – 1998 m. spalio 22 d. (1 t., b. l. 184). Atsakovės teigimu, ji su ieškovu, kaip jungtinės veiklos partneriai, užbaigė statyti atsakovei jos tėvų padovanotą nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, įgijo butą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini) bei įsteigė įmonę (duomenys neskelbtini), todėl bylos nagrinėjimo metu turi būti sprendžiama ir dėl šio turto teisinio statuso bei jo padalinimo. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad ieškovas yra praleidęs terminą ginčyti sandorius, kuriais atsakovai A. U. Ž. ir K. Ž. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei juridinius faktus, kuriais A. U. Ž. buvo pripažinta gyvenamojo namo statytoja ir savininke bei dovanojimo sandorius, kuriais aptartas turtas buvo perleistas atsakovei D. D..

44. Taigi, nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką sudaro aplinkybės, susijusios su ieškovo ir atsakovės D. D. susitarimu vykdyti jungtinę veiklą sukuriant bendrą dalinę nuosavybę (ieškinyje ir priešieškinyje nurodytą turtą). Ieškiniu taip pat keliamas klausimas, ar ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino ginčyti sandorius, kuriais, jo vertinimu, buvo pažeisti ieškovo, kaip bendrosios dalinės nuosavybės savininko, interesai.

Dėl ieškinio senaties termino eigos pareiškus reikalavimą atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės

45. Ieškiniu siekiama pagrįsti, kad ieškovas ir atsakovė jų bendro gyvenimo metu buvo susitarę vykdyti jungtinę veiklą ir jos metu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, todėl be kitų reikalavimų ieškovas prašė įvertinti 1997 m. sausio 14 d. pirkimo – pardavimo sutarties ir 1998 m. gruodžio 8 d. dovanojimo sandorio teisėtumą CK 1.86 ir 1.87 straipsnių pagrindu. Ieškovas teigia, kad pirkimo – pardavimo sandorio šalimi (pirkėjais) buvo ieškovas ir atsakovė, dėl ko sandoriais teisinės pasekmės, t. y. nuosavybės teisė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), turi būti perkeltos ieškovui su atsakove ir kartu sprendžiamas tokio turto, kaip bendrosios dalinės nuosavybės, padalinimo klausimas. Siekdamas pagrįsti, kad ginčo gyvenamajam namui taip pat taikytinas bendrosios dalinės nuosavybės teisinis režimas, ieškovas įrodinėjo, jog jis buvo namo statytojas, dėl ko prašoma ieškovą pripažinti namo statytoju, pripažinti NTR įrašą apie 51 procento statybos baigtumo įregistravimą atsakovės A. U. Ž.asmenine nuosavybe negaliojančiu, o 2007 m. balandžio 23 d. dovanojimo sutartį, kuria nurodytą gyvenamąjį namą atsakovai A. U. Ž. ir K. Ž. padovanojo savo dukrai atsakovei D. D. – apsimestiniu sandoriu.

46. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą (CK 1.137 straipsnio 1 dalis), tačiau ši teisė, kaip ir bet kuri kita civilinė teisė, nėra absoliuti. Teisės į gynybą įgyvendinimas pirmiausia sietinas su subjekto, besinaudojančio šia teise, pareigomis laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Šios pareigos yra neatskiriama visų civilinių teisių įgyvendinimo dalis (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Be šių bendrųjų teisės į gynybą įgyvendinimo aspektų, išskirtinas vienas specifinis ypatumas – šios civilinės teisės įgyvendinimas yra ribojamas laiko aspektu, t. y. asmuo turi konkrečiu terminu ribojamą galimybę teismine tvarka ap(si)ginti savo pažeistas subjektines teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019, 18 punktas). Terminas, kuriuo ribojamas teisės į gynybą įgyvendinimas, yra vadinamas ieškinio senaties terminu. Ieškinio senaties taikymas pasižymi tam tikra specifika – ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis, CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Šaliai pateikus prašymą taikyti ieškinio senatį būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.

47. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą aukščiau aptartiems reikalavimams pareikšti, juos atmetė. Spręsdamas dėl ieškinio senaties pradžios momento nustatymo teismas nurodė, kad jau ginčijamų sandorių sudarymo metu bei prašomų nuginčyti juridinių faktų registravimo momentu ieškovas žinojo (turėjo žinoti) apie, galbūt, jo pažeistas teises, todėl nusprendė, kad ieškovas reikalavimą dėl 1997 m. sausio 14 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia galėjo pareikšti iki 2000 m. sausio 14 d. (teismas taikė 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytą trijų metų senaties terminą). Nustatęs, kad ieškinys teismui buvo pareikštas 2018 m. kovo 23 d., teismas konstatavo, kad terminas šiam reikalavimui pareikšti yra praleistas. Teismas sprendė, kad 1998 m. gruodžio 8 d. dovanojimo sutarčiai ginčyti ieškovui taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų senaties terminas, kuris ieškinio pateikimo dieną taip pat buvo pasibaigęs. Sprendė, kad pripažinti negaliojančiais 2007 m. balandžio 23 d. gyvenamojo namo dovanojimo sutartį bei juridinius faktus, su kuriais ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, taikytiną dešimties metų senaties terminą ieškovas taip pat praleido, kadangi, teismo vertinimu, jau 2007 m. balandžio 13 d. dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovas galėjo sužinoti aplinkybes, su kuriomis jis sieja savo teisių pažeidimą.

48. Ieškovas apeliaciniu skundu ginčydamas nurodytas teismo išvadas dėl ieškinio senaties termino aptartiems reikalavimams taikymo, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neteisingai nustatė momentą, su kuriuo sietina ieškinio senaties termino eigos pradžia, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Apeliantas teigia, kad tik šalims nustojus gyventi kartu ir nusprendus nutraukti bendravimą, tarp šalių kilo nesutarimai dėl turto, kurį ieškovas laikė bendrąja daline nuosavybe, padalinimo.

49. Kasacinio teismo praktikoje ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviuoju (teisės pažeidimo), o subjektyviuoju momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020, 82 punktas ir joje nurodyta teismo praktika). Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

50. Ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kuris nustatomas remiantis teismo nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, laikantis teisės normų, reglamentuojančių senaties taikymą ir kasacinio teismo išaiškinimo dėl jų taikymo. Nagrinėjamu atveju vertinant klausimus, susijusius su senaties terminu, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad jie vertinami ieškinio reikalavimų, kuriais siekiama ginčo turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe ir jį atidalyti, kontekste, todėl ieškinio senaties pradžios eigos momentas šiuo atveju sietinas su ieškovo supratimu, ar turėjimu suprasti, kad sandoris ar ginčijamas juridinis faktas, pažeidžia jo kaip jungtinės veiklos dalyvio, teises ir teisėtus interesus ir prieštarauja šalių susitarimui dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo.

51. Kaip buvo minėta, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130- 695/2018, 35 punktas.). Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2020, 63 punktas).

52. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškovas asmeniškai dalyvavo 1997 m. sausio 14 d. pirkimo – pardavimo sandorio sudaryme ir tarpininkavo sandorio šalims, padarė išvadą, kad ieškovas apie savo, galbūt, pažeistas teises žinojo nuo sandorio sudarymo momento. Su sandorio sudarymo momentu teismas siejo ir ieškovo sužinojimo, apie galimai jo teises pažeidžiančio 1998 m. gruodžio 8 d. dovanojimo sandorio sudarymo, momentą.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių paaiškinimus ir byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad tarp šios bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų priešingas, negu nustatė pirmosios instancijos teismas, aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pritaria išvadai, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovas turėjo galimybę suvokti dar ginčijamų sandorių sudarymo momentu.

54. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas teigė, kad sudarant ginčijamą 1997 m. sausio 14 d. pirkimo – pradavimo sandorį jis ne tik tarpininkavo sandorio šalims, bet ir savo lėšomis sumokėjo pardavėjams už atsakovų A. U. Ž. ir K. Ž. įgytą turtą, nes šio sandorio tikslas buvo įgyti bendrą ieškovo ir atsakovės turtą, kuris nebūtų dalinamas jų ankstesnių santuokų nutraukimo metu. Apie tai, kad šiuo ir 1998 m. dovanojimo sandoriu buvo pažeisti jo interesai ieškovas teigia sužinojęs tik tuomet kai nutrūko bendravimas tarp šalių ir joms nepavyko išspręsti turto padalinimo klausimų.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga neįrodo tokių apeliantų teiginių pagrįstumo. Nustatyta, kad sudarant 1997 m. sausio 14 d. pirkimo – pardavimo sutartį ieškovas ir atsakovė artimai ir glaudžiai bendravo, vienas kitu pasitikėjo, nes ieškovas dalyvavo tvarkant atsakovės tėvų finansinius reikalus, todėl ieškovui įrodinėjant, kad šiuo sandoriu buvo siekiama įgyti bendrą šalių turtą, jau aptariamo sandorio sudarymo aplinkybės turėjo sukelti abejonių ieškovui dėl savo kaip bendrosios dalinės nuosavybės savininko teisių įgyvendinimo. 1997 m. sausio 14 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), preliminaria sutartimi buvo pažymėta, kad šis butas įgyjamas ketinant jį ateityje dovanoti dukrai (1 t., b. l. 6). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovai teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovei ketinant nutraukti santuoką, buvo ieškoma naujo gyvenamojo būsto ir jį atsakovei padėjo įsigyti tėvai. Šias aplinkybes patvirtina ir bylos medžiaga: 1997 m. kovo 6 d. atsakovė D. D. kartu su buvusiu sutuoktiniu pardavė turėtą butą (1 t., b. l. 25–27), 1998 m. spalio 22 d. buvo nutraukta atsakovės santuoka (1 t., b. l. 184). Be to, 1997 m. sausio 14 d. sutartimi buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavėjai patvirtino, kad 42 400 Lt (12 279,88 Eur) jie gavo iš pirkėjų (atsakovų) A. U. Ž. ir K. Ž. prieš sudarant sutartį, o likusius 16 000 Lt (4 633,92 Eur) pirkėjai įsipareigojo sumokėti iki 1997 m. balandžio 10 d. (Sutarties 2 punktas, 1 t., b. l. 20). Įvertinus aplinkybę, kad 1997 m. sausio 31 d. pakvitavimo (1 t., b. l. 22) tekstą parengė ir buto, esančio (duomenys neskelbtini) pardavėjams pasirašyti padavė ieškovas, bei esant nenuginčytai 1997 m. sausio 14 d. sutarčiai, nėra pagrindo pripažinti, kad už aptariama sutartimi įgyjamą butą sumokėjo ieškovas, tuo labiau byloje nesant duomenų, iš kokių lėšų ieškovas tariamai sumokėjo nurodytą buto kainą. Ta aplinkybė, kad ieškovas, laikydamas save įgyjamo buto dalies bendrasavininkiu ir matydamas, jog jis nenurodytas 1997 m. sausio 14 d. sandoryje, žinodamas, kad šiuo sandoriu tik sudaromos teisinės sąlygos nekilnojamąjį turtą neatlygintinai perleisti (padovanoti) kitam asmeniui, kas ir buvo atlikta 1998 m. gruodžio 8 d. dovanojimo sutartimi, teismo vertinimu, sudarė pakankamą pagrindą ieškovui įvertinti sandoriais sukurtą teisinę situaciją ir manant, kad ji pažeidžia jo kaip teisėto bendrasavininko teises ir interesus, leido įgyvendinti teises į teisinę gynybą nepraleidžiant ieškinio senaties termino.

56. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas savo procesiniuose dokumentuose ne kartą nurodė, kad pradėjus artimai bendrauti su atsakove ieškovas dar nebuvo oficialiai nutraukęs santuokos, todėl siekiant užkirsti kelią bendros dalinės nuosavybės kartu su atsakove įgyto turto dalyboms nutraukiant santuoką, buvo nuspręsta butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigyti atsakovės tėvų vardu. Teismo vertinimu, šios aplinkybės, be kita ko, įrodo, kad ieškovui buvo puikiai žinomos ir suprantamos sandorių sudarymo pasekmės ir jomis sukuriamas teisinis rezultatas, t. y. tai, kad atsakovė butą įgijo neatlygintinai asmeninės nuosavybės teise, o tai, kaip nurodyta anksčiau, aiškiai įrodo subjektyvų ieškovo sužinojimo apie galimą jo teisių pažeidimo momentą.

57. Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija palaiko pirmosios instancijos teismo poziciją, kad byloje esančių duomenų pagrindu galima konstatuoti, kad šiuo atveju ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo, ar turėjo sužinoti (suprasti) ginčijamų sandorių sudarymo dieną, su kuria šiuo atveju sietinas ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas.

58. Pritariant pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems ir teisėjų kolegijos pagrįstais pripažintiems motyvams, kad nuo ginčijamų sandorių sudarymo momento ieškovas galėjo suprasti savo, kaip bendrosios dalinės nuosavybės savininko, teisių ir teisėtų interesų pažeidimus, laikytina, kad ieškovas teisę ginčyti 1997 m. sausio 14 d. sutartį galėjo įgyvendinti iki 2000 m. sausio 14 d. (1964 m. CK, galiojusio ginčijamos 1997 m. sausio 14 d. pirkimo – pardavimo sutarties ir 1998 m. gruodžio 8 d. dovanojimo sutarties sudarymo metu, 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad bendras ieškinio senaties terminas yra treji metai), kadangi ieškovas į teismą ginčydamas sandorius nurodytu terminu nesikreipė (ieškinys pateiktas tik 2018 m. kovo 23 d.), laikytina, kad jis praleido įstatymo jam nustatytą teisę į teisminę gynybą.

59. Terminas pareikšti ieškinį, kuriuo būtų keliamas 1998 m. gruodžio 8 d. dovanojimo sandorio galiojimo klausimas, aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu taip pat prasidėjo nuo jo sudarymo momento. Kadangi 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas senaties terminas įsigaliojus 2000 m. CK (įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.) dar nebuvo suėjęs, terminas pareikšti ieškinį turi būti skaičiuojamas vadovaujantis 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalies normomis ir jis baigėsi 2008 m. gruodžio 8 d. (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo, kuriuo patvirtintas galiojantis, nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Civilinis kodeksas, 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo; iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą). Šios teisėjų kolegijos nustatytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriomis konstatuota, kad ieškovas praleido terminą ginčyti ir minėtą sandorį.

60. Ieškinio senaties terminą atsakovai prašė taikyti ir ieškinio reikalavimams dėl 2007 m. balandžio 23 d. Dovanojimo sandorio, kuriuo atsakovai A. U. Ž. ir K. Ž. padovanojo savo dukrai, atsakovei D. D. nebaigtą statyti (51 procento baigtumo) gyvenamąjį namą su 1,0090 ha ploto žemės sklypu (1 t., b. l. 117–119), pripažinimo apsimestiniu sandoriu bei juridinių faktų, kuriais gyvenamojo namo statytoja buvo pripažinta A. U. Ž., bei NTR išrašą, patvirtinantį, kad aptariamas turtas registruotas kaip asmeninė nurodytos atsakovės nuosavybė, nuginčijimo. Ieškovas įrodinėjo, kad jis visą bendro gyvenimo su atsakove laikotarpį pagrįstai manė, kad šis turtas yra įgytas šalių kartu vykdant jungtinę veiklą, tačiau bylos medžiaga įrodo kad jau sudarant 2007 m. birželio 1 d. kredito sutartį, gyvenamojo namo statyboms baigti, bei hipotekos sandorį, kuriame buvo aiškiai nurodyta, kad kredito grąžinimas užtikrinamas atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimu (6 t., b. l. 118–121), ieškovui buvo žinoma turto teisinė prigimtis ir ieškovo, kaip šio turto bendrosios dalinės savininko, galimas interesų pažeidimas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad aptariamu laikotarpiu bylos šalis siejo santykiai, artimi šeimyniniams, ieškovas procesiniuose dokumentuose ne kartą pažymėjo, kad dalyvavo statant namą, jam buvo žinomi susitarimai dėl namo projektavimo, todėl manydamas, jog juridiniai faktai, kuriais nebaigtas statyti namas pripažintas asmenine atsakovės A. U. Ž. nuosavybe ir padovanotas D. D., pažeidžia jo kaip bendrosios dalinės savininko teises, galėjo savo teisę ginčyti juos įgyvendinti per CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, kuris teisėjų kolegijos vertinimu ieškinio pareiškimo dieną jau buvo suėjęs.

61. Remiantis nustatytomis ir išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškinio senaties terminai pareikšti aptartus reikalavimus ieškinio pateikimo metu buvo pasibaigę, turėjo pakankamą pagrindą juos atmesti CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu.

62. Pažymėtina, kad apeliantas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nurodė, kad teismas nustatęs, jog ieškinio senatis yra praleista turėjo svarstyti, ar nėra svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti. Kasacinio teismo jurisprudencijoje laikomasi nuomonės, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą ???Todėl ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigą) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010). Todėl pirmosios instancijos teismas net ir nesant ieškovo prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nustatęs, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, privalėjo patikrinti ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Ieškinio senaties termino atnaujinimą įstatymų leidėjas sieja su termino praleidimo priežasčių svarba, tačiau aplinkybių sąrašo ar kriterijų, kuriais remiantis turėtų būti sprendžiama ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarba, neįvardija. Tai reiškia, kad šiuos klausimus kiekvienu konkrečiu atveju yra pavesta spręsti teismui, o pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Pastarąsias aplinkybes turi įrodyti šalis, praleidusi ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir siekianti teisių apsaugos po šio termino pabaigos (CPK 12, 178 straipsniai).

63. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu procesiniu sprendimu, nustatė, kad teismas konstatavęs, jog ieškovas praleido senaties terminą aptartiems reikalavimams ginčyti sprendė, ar bylos nagrinėjimo metu nustatyti faktai ir aplinkybės laikytinos svarbiomis ir sudaro pagrindą atnaujinti senaties terminus, tačiau įvertinęs tai, kad byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios pateisintų termino praleidimą, jo neatnaujino (pirmosios instancijos teismo sprendimo 16 punktas). Tai, kad ieškovas nesutinka su tokiu teismo vertinimu, nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą, tuo labiau įvertinus tai, kad ieškovas neįrodė ir net neįrodinėjo, kokios aplinkybės, jo vertinimu, sukliudė laiku ir tinkamai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo akcentuojamos aplinkybės, kad iki bylos inicijavimo ieškovas negalėjo įvertinti savo kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisių savininko pažeidimo, prieštarauja teismo aukščiau nustatytiems faktams, kurie įrodo, kad ieškovas, būdamas pakankamai atidus, savo teises įgyvendindamas rūpestingai, turėjo ir galėjo apie aplinkybių, sudarančių pagrindą ginčyti sandorius ir juridinius faktus, egzistavimą suvokti jų atsiradimo metu ir per įstatymo nustatytą terminą imtis aktyvių veiksmų savo teisei įgyvendinti. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas per visą ieškinio senaties termino eigą į tariamą savo teisių pažeidimą nereagavo ir nereiškė ieškinio, kas be kita ko gali būti traktuojama ir taip, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017, 23 punktas).

64. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis faktine bylos medžiaga ir aktualia kasacinio teismo praktika, pagrįstai nusprendė, kad reikalavimai dėl sandorių ginčijimo ir juridinių faktų pripažinimo negaliojančiais yra atmestini, kaip pareikšti praleidus senaties terminą, bei neįrodžius svarbių jo praleidimo priežasčių.

Dėl sąlygų pripažinti turtą įgijus bendrosios dalinės nuosavybės teise

65. Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėjo, kad šalys kartu gyventi, bendrą ūkį vesti pradėjo 1995 metais. Atsakovė su tokiais ieškovo teiginiais nesutinka ir teigia, kad šalys bendrai gyventi kartu pradėjo vėliau, t. y. po to, kai buvo nutrauktos šalių ankstesnės santuokos. Teismo vertinimu, šiuo atveju nėra būtina nustatyti tikslų bendro šalių gyvenimo pradžios momentą, kadangi tiek ieškovas, tiek ir atsakovė bendro gyvenimo pradžią sieja su laikotarpiu, buvusiu iki įsigaliojant 2000 m. CK, todėl kvalifikuojant tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius taikytinos 1964 metų CK normos. Šio kodekso 472 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. To paties kodekso 474 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. Kasacinis teismas, aiškindamas 1964 m. CK 472 straipsnį, reglamentuojantį jungtinės veiklos sutartį, yra nurodęs, kad jungtinė veikla gali būti vykdoma bet kokiam teisėtam tikslui pasiekti. Jungtinės veiklos sutartis paprastai sudaroma tada, kai vienas asmuo nesugeba ar negali pasiekti užsibrėžto tikslo. Abiejų sutarties šalių interesai yra nukreipti bendram tikslui pasiekti, o sutarties dalykas ir yra ta jų jungtinė veikla, kurios rezultatas – sutartimi numatytas tikslas. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-435/2013).

66. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad jungtinės veiklos samprata galiojančiame CK apibrėžiama iš esmės analogiškai 1964 m. CK 472 straipsniui. 2000 m. CK 6.969 straipsnis apibrėžia, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Remiantis šiuo apibrėžimu ir nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra išskirti esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai, kurie aktualūs kvalifikuojant tarp šalių susiklosčiusius santykius tiek pagal 1964 m., tiek ir pagal 2000 m. CK: tai yra, dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).

67. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015).

68. Kartu kasacinės instancijos teismas nurodo, kad aiškinimas, jog visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad, byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2020, 30 punktas).

69. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šalių pateiktus paaiškinimus, byloje esančius įrodymus, bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymus bei kasacinio teismo praktiką, pripažino, kad ieškovo ir atsakovės santykiai teisiškai kvalifikuotini kaip jungtinės veiklos (partnerystės). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia teismo išvada, kadangi pačių bylos šalių paaiškinimai patvirtina, kad ieškovas ir atsakovė artimai bendravo, susilaukė sūnaus, vedė bendrą buitį, t. y. palaikė santykius, artimus šeimyniniams. Remiantis šia aplinkybe (bendru gyvenimu, bendru buities ir ūkio reikalų tvarkymu), ieškovas ir atsakovė grindė reikalavimus pripažinti, kad bendro gyvenimo metu ieškovo ir atsakovės įgytas ir kaip asmeninis įregistruotas turtas turi bendrosios dalinės nuosavybės statusą ir turi būti tarp šalių dalinamas. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jungtinės veiklos susitarimo faktas turi būti nustatytas dėl kiekvieno iš byloje reikalaujamų padalinti objekto.

70. Ieškovas ieškiniu prašė bendrąja daline šalių nuosavybe pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir gyvenamąjį namą, juos padalinti ieškinyje nurodytu būdu. Atsakovė priešieškiniu kėlė klausimą dėl ieškovo vardu įgyto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) akcijų teisinio statuso bei šio turto padalinimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, pripažino, kad byloje įrodytas šalių susitarimas tik dėl atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo statybos užbaigimo (49 procentai), todėl tik šiam turtui taikytinas bendrosios dalinės nuosavybės statusas ir jis dalintinas tarp šalių. Teisėjų kolegija pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai, kaip atitinkančiai jungtinės veiklos pagrindu sukurtos bendrosios dalinės nuosavybės teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką.

71. Kaip buvo pažymėta, sprendžiant sugyventinių (partnerių) ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė nuosavybė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus tokį susitarimą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad yra svarbu atsižvelgti į turto, kuris yra ginčo objektas, t. y. dėl kurio įrodinėjama buvus susitarimą jį įgyti bendrai, specifiką. Tokio objekto specifiškumas lemia ir įrodymų ypatumus, jų apimtį. Pažymėtina, kad partnerių, vykdančių jungtinę veiklą, t. y. gyvenančių kartu ir vedančių bendrą ūkį, tarpusavio susitarimams nėra būdingas rašytinis jų įforminimas, todėl tiek jungtinės veiklos (partnerystės) faktą, tiek ir partnerių tarpusavio susitarimą dėl sukuriamos (įsigyjamos) nuosavybės teisinio statuso (asmeninė ar bendroji dalinė) šalys gali įrodinėti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

72. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėja, kad butas esantis (duomenys neskelbtini) ir ginčo gyvenamasis namas buvo įgyti bendrai su atsakove, tačiau bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad sandoriai, kuriais remiantis nurodytas turtas buvo atsakovų (A. U. Ž. ir K. Ž.) dovanojimo sandoriais perleisti atsakovei D. D., taip sukuriant jai asmeninės nuosavybės teisę į šį turtą, nėra nuginčyti, ieškovo argumentai nelaikytini pagrįstais. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu ne kartą nurodė, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini) jie įsigijo ir perleido savo dukrai, o siekio turtą perleisti D. D. kartu su ieškovu niekada neturėjo. Už įgyjamą turtą su buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavėjais atsiskaitė atsakovai A. U. Ž. ir K. Ž. (nutarties 55 punktas). Ieškovo tarpininkavimas ikisutartiniuose santykiuose ir preliminarioje sutartyje nurodyti teiginiai apie ieškovo sumokėtą avansą (1 t., b. l. 5) nustatytų aplinkybių kontekste vertintini tik kaip ieškovo pagalba atsakovams, kurios nėra pagrindo vertinti kaip indėlio, sukūrusio ieškovui nuosavybės teises į ginčo objektą. Priešingai nei teigia ieškovas apeliaciniame skunde, dviejų žmonių santykiai, kurie gali būti apibūdinami tik bendravimu ar ketinimais ateityje gyventi kartu, nenustačius kitų reikšmingų aplinkybių, savaime nėra pakankami konstatuoti tarp tokių asmenų esant susitarimą bendrai jungtinei veiklai. Pritartina ir kitai pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas, siekdamas paneigti atsakovų pinigines galimybes šio ginčo butui įsigijimui, pats neįrodė tuo metu turėjęs pakankamai asmeninių lėšų. Pateikti duomenys apie tuo metu gaunamas pajamas, tik patvirtina faktą, kad nurodytu laikotarpiu jis turėjo darbinių pajamų, priklausiusių jam ir buvusiai sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tačiau įvertinus tuo metu gautų pajamų dydį, aplinkybę, kad tuo laikotarpiu ieškovas turėjo išlaikyti šeimą, net ir pridėjus galimai pasiskolintų lėšų sumą, teismas labiau tikėtina laiko aplinkybę, kad ieškovas tuo metu neturėjo pakankamai asmeninių lėšų ginčo butui įsigijimui.

73. Nurodyto teismo vertinimo dėl ginčo buto įgijimo A. U. Ž. ir K. Ž. nuosavybės teise bei vėlesnio jo dovanojimo D. D., nepaneigia ir aplinkybė, kad būtent ieškovas pirmasis buvo sudaręs preliminariąją sutartį šio buto įgijimui. Įvertinus tai, kad vėliau buvo sudaryta analogiška sutartis ir su D. D., butą nepasibaigus terminui (1997 m. sausio 15 d.), nustatytam su ieškovu sudarytoje sutartyje įsigijo A. U. Ž. ir K. Ž., tik patvirtina labiau tikėtiną aplinkybę, kad ieškovas padėjo D. D.. Priešingu atveju nebūtų aišku kodėl ieškovo valia, kaip jis teigia, įsigyti už jo asmenines lėšas butą, pakito.

74. Ieškovas bendrosios dalinės nuosavybės objektu taip pat prašo pripažinti ir gyvenamąjį namą. Pažymėtina, kad atsakovė priešieškiniu pripažino, kad tarp šalių buvo susitarimas užbaigti jai tėvų padovanoto 51 procentų baigtumo gyvenamojo namo statybas, jam įgyvendinti šalys sudarė Kredito sutartį (1 t., b. l. 28–29), todėl ginčo dėl to, kad 49 procentai gyvenamojo namo laikytini sukurti šalių susitarimo vykdyti jungtinę veiklą, pagrindu, nėra.

75. Byloje esantys įrodymai neginčytinai patvirtina, kad šalys bendromis lėšomis baigė namo statybos darbus (1 t., b. l. 32), todėl teismas pagrįstai laikė, kad nesant šalių susitarimo dėl įnašų į jungtinę veiklą, baigiant namo statybas, šalių indėlis sukuriant 49 procentus namo vertės yra lygus. Byloje nepareiškus reikalavimo dėl kredito įmokoms padengti sumokėtų lėšų padalinimo tarp šalių, šis klausimas pagrįstai nebuvo sprendžiamas.

76. Pagrindinis ginčas kilo dėl to, ar tarp šalių buvo susitarimas dėl 51 procento baigtumo gyvenamojo namo statybų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovui siekiant įrodyti, kad jis yra ir nurodytos dalies ginčo gyvenamojo namo bendrasavininkis, jo teikiami įrodymai turėtų būti tokio pobūdžio ir apimties, kurie patvirtintų bendrą šalių siekį namo statybas vykdyti kartu, iš abiejų šalių lėšų ir šį turtą įgyti bendrosios nuosavybes teise.

77. Šiuo atveju byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad gyvenamojo namo statybas planuoti ir vystyti pradėjo atsakovai A. U. Ž. ir K. Ž.. Atsakovė A. U. Ž. 2005 m. kreipėsi į Klaipėdos rajono architektūros ir urbanistikos skyrių prašydama parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą (1 t., b. l. 129–130, ), jai buvo išduotas statybos leidimas (1 t., b. l. 145), gyvenamasis namas buvo pastatytas ant atsakovei priklausančio žemės ūkio paskirties sklypo (1 t., b. l. 135–136), ji rūpinosi elektros įvedimu į žemės sklypą (1 t. ,b. l. 121–122, 138–139), sudarė namo statybos rangos sutartį (6 t., b. l. 46, 53) bei techninės priežiūros sutartį (1 t., b. l. 146–149). Ieškovas teiginiams, kad jis savo lėšomis prisidėjo prie namo statybų, pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, o atsakovai A. U. Ž. ir K. Ž. pateikė įrodymus apie jų turėtus indėlius (7 t., b. l. 10–13), lėšas, gautas pardavus nekilnojamąjį turtą (7 t., b. l. 15–18). Byloje esančiais įrodymais paneigta ir ieškovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovė D. D. iš bendrų su ieškovu lėšų sumokėjo už namo langus, nes atsakovų pateikti sąskaitų išrašai patvirtina, kad A. U. Ž. ir K. Ž. atsiskaitė su D. D. už iš jos sąskaitos atliktą mokėjimą už langus (6 t., b. l. 49–51). Ieškovas akcentavo, kad D. D. gyvenamojo namo statybos metu padėjo atsakovams tvarkyti formalumus, kas taip pat leidžia šį turtą laikyti bendra ieškovo ir atsakovės nuosavybe. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka, kadangi ieškovas neįrodė, kad tarp šalių buvo susitarimas gyvenamąjį namą statyti kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektą, be to, kaip minėta, įrodymais nepagrįsta, kad ieškovas savo lėšomis, darbu ar kitomis priemonėmis prisidėjimo prie namo statybų. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad siekiant įrodyti, jog turtas buvo sukurtas kaip bendroji dalinė nuosavybė, tai siekiančiai įrodyti šaliai tenka pareiga įrodymais patvirtinti nuolatinį, intensyvų abiejų šalių įsitraukimą siekiant bendro tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2020, 35 punktas). Priešingai, iš atsakovo apeliacinio skundo taip pat galima spręsti, kad aplinkybė apie statomo gyvenamojo namo priklausymą nuosavybės teise D. D. tėvams jam turėjo būti žinoma dar šio turto dovanojimo sutarties sudarymo metu (apeliacinio skundo 29–30 punktai), taip pat tariantis su banku dėl kredito, siūlant jam paskolos grąžinimo užtikrinimo priemones. Nedidelės dalies statybos ar remonto darbų atlikimas ar medžiagų įsigijimą pagrindžiantys įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankami ieškovo įrodinėjamam faktui nustatyti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, kad 51 procentas gyvenamojo namo turi bendrosios dalinės nuosavybės statusą ir turi būti dalintinas tarp šalių. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad dar ginčo gyvenamojo namo statybos pradžioje ėmėsi atlikti, kaip teigia apeliaciniame skunde, statytojo funkcijas. Šiuos faktus jis įrodinėjimo būtent D. D. atliktais veiksmais, kurie, teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad ji veiksmus atliko, veikdama savo tėvų interesais ir kai kuriais atvejais jų vardu, taip pat nepatvirtina fakto, kad D. D., atlikdama šiuos veiksmus, veikė ieškovo interesais pastatant, kaip jis teigia, jo vardu 51 procento baigtumo gyvenamąjį namą.

78. Teisėjų kolegija pritaria ir bylą išnagrinėjusio teismo pozicijai, kad bendrąja daline nuosavybe nelaikytinas ir tarp šalių nedalintinas ieškovo vardu registruotas nekilnojamasis turtas esantis (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) akcijos. Toks materialinės teisės normų, reglamentuojančių bendrą jungtinę veiklą taikymas ir aiškinimas atitinka kasacinio teismo praktiką dėl nesusituokusių asmenų jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso nustatymo.

79. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas ex ante (iš anksto) bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Šalių gyvenimo drauge, bendro ūkio vedimo faktas, nors ir yra reikšmingas sprendžiant dėl sugyventinių susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės), savaime nėra pakankamas spręsti buvus šalių susitarimą dėl konkretaus turto objekto (ginčo buto) bendrosios jungtinės nuosavybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2020, 45 ir 47 punktai), kadangi kaip jau buvo nurodyta, sprendžiant dėl nesusituokusių asmenų įgyto turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, nepakanka nustatyti vien nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo drauge ar ūkio tvarkymo kartu faktą, turi būti nustatytas bendro turto sukūrimas asmeninėmis lėšomis ar bendru jų pačių darbu, be to, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą.

80. Šiuo atveju atsakovė D. D. įrodinėjo, kad jai gyvenant kartu su atsakovu, jų bendromis lėšomis ir bendrų poreikių tenkinimui buvo įsteigta įmonė (duomenys neskelbtini) bei iš bendrų lėšų įgytas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) Laikantis nurodytos kasacinio teismo praktikos (nutarties 68 punktas) atsakovei, siekiančiai pagrįsti reikalavimus, kilo pareiga įrodyti, kad šalys buvo susitarusios dėl nurodyto turto sukūrimo ir įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise (CPK 12 ir 178 straipsniai).

81. Atsakovė reikalavimus byloje grindė duomenimis apie nurodytu laikotarpiu gautą darbo užmokestį, sąskaitų išrašais, duomenimis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apie atitinkamais laikotarpiais gautas lėšas (3 t., b. l. 40-45, 83-84, 86-90) ir kitais leistinais įrodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad jie įrodo buvus susitarimą dėl bendrosios nuosavybės sukūrimo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodinėjamos aplinkybės, neturi pagrindo su jomis nesutikti. Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad ieškovė pateiktais įrodymais, kaip ji ir pati pripažįsta, įrodinėja, jog bendro gyvenimo su atsakovu metu ji turėjo lėšų, tačiau tik lėšų turėjimo faktas nepatvirtina aplinkybės, jog tos lėšos buvo panaudotos bendrosios nuosavybės sukūrimui, įsigijimui. Kaip buvo išaiškinta anksčiau, šalis, siekdama pagrįsti reikalavimus dėl turto, registruoto vieno iš partnerių asmeninės nuosavybės teise, pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, turi įrodyti ne tai, kad turėjo galimybių prisidėti prie turto sukūrimo, bet kad realiai, esant partnerių susitarimui, savo turtiniu įnašu, lėšomis ar darbu, prisidėjo prie turto sukūrimo ar įsigijimo. Šiuo atveju ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad jis asmeniškai rūpinosi įmonės įsteigimu, pervedė lėšas įstatinio kapitalo formavimui (3 t., b. l. 70, 71–72; 4 t. b. l. 2–6). Atsakovė taip pat teigė, kad ji savo darbu prisidėjo prie įmonės veiklos, tačiau tik elektroniniai laiškai, iš kurių spręstina, kad atsakovė atliko tik pavienius teksto redagavimo darbus (6 t., b. l. 57–63) neįrodo nuolatinio ir intensyvaus atsakovės įsitraukimo į įmonės sukūrimą ir veiklą, kas leistų šį turtą laikyti bendrąja daline šalių nuosavybe. Nesant įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) taikytinas bendrosios dalinės nuosavybės statusas, neaktualūs ginčo situacijos vertinimui yra atsakovės apeliaciniame skunde išsakyti argumentai dėl to, kad įmonė ieškovui lėšas nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimui ne paskolino, o išmokėjo kaip dividendus. Atsakovei nepateikus įrodymų, pagrindžiančių, kad nekilnojamasis turtas esantis (duomenys neskelbtini) buvo įsigytas šalių sutarimu bendrosios dalinės nuosavybės teise, panaudojant ir atsakovės lėšas ar kitą turtinį indėlį, teismas sprendžia, kad ieškovo pateikti įrodymai yra pakankami faktui, kad turtas buvo įgytas asmeninės nuosavybės teise, pagrįsti (ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad aptariamo turto įsigijimui jis gavo paskolą iš (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 13–18).

82. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad bylos šalys buvo susitarusios tik dėl gyvenamojo namo statybos užbaigimo, t. y. 49 procentų namo sukūrimo, o kitas šalių prašomas pripažinti bendrąja daline nuosavybe ir padalinti tarp šalių turtas buvo įgytas asmeninės nuosavybės teise, todėl tarp šalių nedalintinas.

Dėl procesinės bylos baigties

83. Apibendrinant nutartyje nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, atsižvelgė į aktualius kasacinio teismo išaiškinimus sprendžiant dėl ieškinio senaties termino eigos ir bendrosios nuosavybės sukūrimo bei padalinimo, detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, nei vieno neišskyrė ir, remiantis jų visuma, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, o vien tik aplinkybė, jog šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvados, jog padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 55, 56 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

95. Apeliacinių skundų netenkinus, šalims atlyginamos tik išlaidos, patirtos rengiant atsiliepimus į priešingos šalies apeliacinius skundus (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą atlyginti už suteiktą teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą sumokėtas 700 Eur dydžio išlaidas (t. 8, b. l. 59). Atsakovės D. D. ir A. U. Ž. nurodė patyrusios po 423,50 Eur išlaidas už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą, kurias prašo atlyginti. Prašomų atlyginti atstovavimo išlaidų dydis atitinka Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų rekomendacijų 8.11 punkte nustatytus dydžius. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant dėl tokių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, būtina vadovautis ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, atsižvelgti į byloje susiklosčiusios procesinės situacijos specifiką.

96. Byloje buvo pateikti ieškovo ir atsakovės D. D. apeliaciniai skundai, atsakovės A. U. Ž. ir ieškovo atsiliepimai į D. D. apeliacinį skundą bei bendras visų atsakovų atsiliepimas į ieškovo apeliacinį skundą. Įvertinus aplinkybę, kad nei vienas iš apeliacinių skundų byloje nebuvo tenkintas, teisę į bylinėjimosi išlaidų dalies atlyginimą turėtų įgyti tik atsakovė A. U. Ž., tačiau, įvertinus tai, kad jos atsiliepimas į ieškovo apeliacinį skundą buvo pateiktas bendrai su D. D., kurių bendrai už atsiliepimo parengimą sumokėtos išlaidos yra 147 Eur didesnės nei už analogiško atsiliepimo parengimą patirtos ieškovo išlaidos, teismas sprendžia, kad bendruosius teisės principus atitiks tokių bylinėjimosi išlaidų neatlyginimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.