Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-03-27 · Civilinė byla Nr. e2A-139-157/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-27
Bylos Nr.
e2A-139-157/2017
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01521-2015-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Virginija Čekanauskaitė, Goda Ambrasaitė-Balynienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Projestos projektai“
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė ,,Alvora“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-139-157/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01521-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1.; 2.6.10.5.1.; 2.6.18.6.; 3.1.7.6.; 3.2.4.4.; 3.2.4.9.; 3.3.1.18.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Marbusta“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-527-372/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Projestos projektai“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Marbusta“ dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Marbusta“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Projestos projektai“ dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė ,,Alvora“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė ,,Projestos projektai“ (toliau – UAB ,,Projestos projektai“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti iš atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Marbusta“ (toliau – BUAB ,,Marbusta“) 66 889,42 Eur nuostolių atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė pareiškė priešieškinį, kurį vėliau patikslino, prašė priteisti iš ieškovės 97 967,27 Eur skolą, 1 192,06 Eur delspinigių, 8,05 proc. procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė UAB ,,Projestos projektai“ nurodė, kad su atsakove 2015 m. kovo 2 d. sudarė Bendradarbiavimo sutartį Nr. BS-2015/03/02, kuria sutarė, jog atsakovė preliminariai pagamins 86 000 kg metalo konstrukcijų ir jas sumontuos objekte, esančiame adresu (duomenys neskelbtini); kad preliminari sutarties kaina – 122 120,86 Eur; kad ji turėjo atsakovei sumokėti 36 636,26 Eur avansą. Taip pat nurodė, kad 2015 m. balandžio 28 d. gavo techninio prižiūrėtojo pastabas dėl atsakovės atliktų darbų defektų; kad iki nustatyto termino – 2015 m. gegužės 1 d. atsakovė šių defektų nepašalino; kad 2015 m. balandžio 30 d. ir gegužės 7 d. pasitarimuose atsakovė buvo įpareigota paspartinti darbus bei padidinti darbuotojų skaičių; kad 2015 m. gegužės 21 d. pasitarime konstatuota, jog metalinių santvarų nuokrypiai nuo ašių yra dideli ir, kad jie turi būti taisomi, nustatytas naujas terminas darbams baigti – 2015 m. birželio 5 d.; kad 2015 m. birželio 4 d. pasitarime buvo konstatuota, jog nurodyti įpareigojimai ištaisyti trūkumus nebuvo įgyvendinti; kad atsakovei buvo pateikta pretenzija dėl netinkamos kokybės gaminių ir darbų, dėl kurių subrangovai negali vykdyti savo darbų; kad atsakovė pasirašytinai įsipareigojo iki 2015 m. birželio 23 d. atlikti nurodytus darbus; kad 2015 m. birželio 11 d. pasitarime dar kartą iki 2015 m. birželio 15 d. pratęstas terminas atlikti darbus, kurie nurodyti ankstesniuose pasitarimuose; kad nustatytu terminu trūkumai nebuvo pašalinti; kad 2015 m. liepos 1 d. pranešimu ieškovė informavo atsakovę, jog ji vienašališkai nutraukia sutartį dėl esminių jos pažeidimų. Pažymėjo, kad atsakovė nepateikė jokių jos pagamintų metalo konstrukcijų kokybę ir atitiktį patvirtinančių dokumentų, dėl ko jie negalėjo būti panaudoti statybos objekte; kad jie turėjo esminių kokybės trūkumų, kurie buvo matomi vizualiai, o kiti – paaiškėjo atlikus specialius matavimus ir tyrimus. Teigia, kad jos patirti 66 889,42 Eur nuostoliai, tai 22 790,37 Eur išlaidos atsakovės pagal Sutartį pagamintų metalo konstrukcijų demontavimui, transportavimui, patikrai ir saugojimui, bei 44 099,05 Eur išlaidos už atsakovės pagamintų metalo konstrukcijų remonto bei montavimo darbus, o taip pat už atsakovo pagal Sutartį nepagamintų metalo konstrukcijų gamybos bei montavimo darbus. Nurodo, kad ji neturėjo jokios kitos išeities kaip tik ieškoti, kas demontuotų ir patikrintų atsakovės pagamintus gaminius, juos suremontuotų arba pagamintų iš naujo bei sumontuotų. Atsakovė BUAB ,,Marbusta“ su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovė neįrodė nei vienos sąlygos jos civilinei atsakomybei kilti. Mano, kad ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, jog 44 099,05 Eur išlaidos susidarė dėl konkrečių atsakovės veiksmų ar neveikimo, kad ši suma yra žala (nuostoliai). Teiginiams apie neva netinkamas metalo konstrukcijas pagrįsti ieškovė į bylą pateikė tik savo pačios vienašališkai 2015 m. liepos 17 d. sudarytus vizualinės apžiūros aktus, kiti įrodymai nepateikti – nebuvo sudarytas defektinis aktas, neatlikta metalo konstrukcijų ekspertizė. Pažymėjo, kad ieškovė niekada nebuvo išreiškusi jokių pretenzijų dėl sijų, stogelio, stoglangio metalinių kolonų kokybės. Mano, kad ieškovė siekė sunaikinti visus įrodymus, patvirtinančius atsakovės atliktų darbų faktą, nes buvo sunaikintas jos pildytas statybos darbų žurnalas, o UAB „Alvora“ užvedė naują žurnalą, kuriame savo vardu užaktavo atsakovės atliktus darbus. Atsakovė laikosi nuomonės, kad ieškovė, pasitelkdama UAB „Alvora“, veikė savo rizika ir sąskaita, nes neturėjo teisės samdyti kitą subrangovą defektams šalinti. Teigia, kad ji raštu įsipareigojo neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą, pateikė defektų šalinimo sąmatą ir įsipareigojo juos pašalinti iškart, kai tik ieškovė įvykdys priešpriešinę pareigą atsiskaityti su ja už atliktus darbus, tačiau nepaisant to, ieškovė pasitelkė UAB „Alvora“, kuri užuot šalinusi santvarų defektu, jas demontavo, išvežė iš objekto ir savavališkai atliko neteisėtą metalo konstrukcijų patikrą. Nebuvo kilęs ginčas dėl atsakovės sumontuotų santvarų kokybės. Šalys buvo aptarę santvarų trūkumų šalinimo eigą ir būdus, todėl nebuvo jokio pagrindo skirti gaminių ekspertizę. UAB „Alvora“ nėra ekspertas ir jo geometrinė patikra nelaikytina ekspertize. Mano, kad ieškovės reikalavimas priteisti 13 337,75 Eur nuostolius už metalo konstrukcijų demontavimą, transportavimą, geometrinės patikros paslaugas ir 9 452,62 Eur metalo konstrukcijų saugojimo išlaidas yra nepagrįstas, ši suma niekaip nesusijusi su atsakovės atliktų darbų trūkumų šalinimu. Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad ji, vykdydama šalių sudarytą Sutartį, iš viso pagamino ir sumontavo 91 803,16 kg metalo konstrukcijų už 134 603,53 Eur; kad Ieškovė sumokėjo tik 36 636,26 Eur avansą ir liko skolinga 97 967,27 Eur. Mano, kad pateiktos PVM sąskaitos faktūros, atliktų darbų aktai, pažymos apie atliktų darbų vertę ir krovinio važtaraščiai patvirtina atliktų darbų faktą, o pretenzijos po minėtų sąskaitų išrašymo nebuvo pateiktos. Mano, kad atsakovės darbų vadovo V. R. ir ieškovės statinio statybos vadovo J. B. pasirašyti aktai už atliktus darbus 2015 m. balandžio mėnesį, atsakovės pildyto statybos darbų žurnalo dalies fotokopija, fotonuotraukos patvirtina tai, kad atsakovė ne tik pristatė metalo konstrukcijas į objektą, bet jas ir sumontavo. Ieškovė privalo sumokėti jai už atliktus darbus, nes vien ta aplinkybė, kad dalis konstrukcijų yra netinkamos kokybės, neatleidžia jos nuo pareigos apmokėti už atliktus darbus. Mano, kad abiejų šalių parašo ant darbų priėmimo–perdavimo akto nebuvimas savaime nereiškia, jog darbai nebuvo atlikti ar perduoti, o užsakovas neturi pareigos juos apmokėti. Ieškovė pripažįsta faktą, kad atsakovė darbus atliko ir ieškovė naudojasi jų rezultatu, o tai reiškia, kad ji faktiškai darbus priėmė ir jai kilo pareiga už juos sumokėti. Ieškovės prievolės atsiskaityti su atsakove už pagamintas metalo konstrukcijas sustabdymas visa apimtimi prieštarauja įstatymui ir dėl to yra neteisėtas. Pažymėjo, kad ieškovė pažeidė pareigą sudaryti atsakovei būtinas darbams atlikti sąlygas, nes vengė derinti nustatytų defektų šalinimo laiką ir dėl to ji negalėjo ištaisyti tarpusavyje suderintų defektų. Mano, kad ji užtikrino savo įsipareigojimų įvykdymą tiek papildomu 2015 m. birželio 2 d. susitarimu, tiek pateiktomis garantijomis, kad defektai bus ištaisyti po apmokėjimo už atliktus darbus. Ieškovė su priešieškiniu nesutiko ir nurodė, kad atsakovė nepateikė jokių jos pagamintų metalo konstrukcijų kokybę ir atitiktį patvirtinančių dokumentų, dėl ko šie metalo gaminiai, kaip statybos produktai, negalėjo būti panaudoti statybos objekte, todėl jie laikytini tik metalo laužu, o ne statybos produktu. Pažymėjo, kad metalo gaminiai, neturintys dokumentų, remiantis Sutarties nuostatomis negalėjo būti perduoti, dėl ko atsakovė visiškai nepagrįstai reikalauja už juos sumokėti. Taip pat pažymėjo, kad atsakovė neturėjo teisės būti ypatingo statinio rangovu, t. y. dirbti statybos objekte bei montuoti jame laikančiąsias metalo konstrukcijas; kad net ir tie darbai, kurie buvo atlikti montuojant metalo konstrukcijas, buvo atlikti netinkamai ir nekokybiškai, o netrukus po jų pradžios techninis prižiūrėtojas sustabdė šių darbų vykdymą, padarydamas apie tai įrašą statybos darbų žurnale. Teigia, kad ji ir taip yra sumokėjusi atsakovei 36 636,26 Eur avansą ir ši suma gerokai viršija produkto, kuris buvo pagamintas ir pristatytas, vertę ir kainą. Pažymėjo, kad atsakovės bankroto administratorius šių metų kovo mėn. atsiėmė iš trečiojo asmens 35,03 t savo pagamintų metalo konstrukcijų, kurios nebuvo ir negalėjo būti panaudotos statybos objekte, turi jas savo žinioje ir gali jomis laisvai disponuoti, tačiau vis vien reikalauja sumokėti ir už šias metalo konstrukcijas. Pasak jos, vien šių metalo konstrukcijų vertė / kaina pagal Sutartyje nustatytus įkainius sudaro 40 635,10 Eur (35,03 t x 1 160,01 Eur). Dėl nurodytų priežasčių prašė priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis asmuo UAB ,,Alvora“ nurodė, kad atsakovė nepagrįstai teigia, jog ji neteisėtai demontavo metalo konstrukcijas ir dėl to jose galėjo atsirasti pažeidimų, nes darbai atlikti 2015 m. birželio 22 d. Paslaugų tiekimo sutarties Nr. 2015/06/22 bei 2015 m. liepos 14 d. papildomo susitarimo Nr. 1 prie šios sutarties pagrindu. Pažymėjo, kad pagrindiniai atsakovės padarytų konstrukcijų defektai pasireiškė kaip santvarų ir sijų nuokrypiai (didesni nei leistini) nuo ašių (konstrukcijos buvo kreivos ir tai buvo matyti net vizualiai), sulenktos įdėtinės detalės, neteisingai atlikti konstrukcijų mazgai, didesnės varžtų montavimo skylės atraminėse plokštelėse, nupjaustytos atraminių detalių plokštelės, dėl ko jos nesiremia į laikančiąsias konstrukcijas. Taip pat nurodė tai, kad dalis metalo konstrukcijų buvo pagamintos iš žemesnės markės plieno, nei projekte, todėl jos galėjo neatlaikyti apkrovų, galėjo sugriūti pastatytas pastatas. Taip pat nesutiko su atsakovės teiginiais, kad ji neteisėtai disponavo atsakovės nuosavybės teise priklausančiu turtu, o tai galėjo padaryti jai žalą, nes metalo konstrukcijas ji sandėliavo anksčiau nurodytos sutarties pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2016 m. birželio 21 d. sprendimu tiek ieškinį, tiek priešieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovei UAB ,,Projestos projektai“ iš atsakovės BUAB ,,Marbusta“ 57 436,80 Eur nuostolių atlyginimą bei 3 500 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė atsakovei iš ieškovės 6 520,53 Eur skolą, 234,74 Eur delspinigių, 8,05 proc. procesines palūkanas; kitus ieškinyje bei priešieškinyje pareikštus reikalavimus atmetė. Teismas, įvertinęs šalių 2015 m. kovo 2 d. Bendradarbiavimo sutartimi šalių prisiimtus įsipareigojimus, t. y. tai, kad atsakovė įsipareigojo pagaminti metalines konstrukcijas ir jas sumontuoti ieškovės statomame objekte; kad sutarta tiek gaminių, tiek darbų kaina, sprendė, jog šalys iš esmės sudarė rangos sutartį ir, kad jai taikytinos rangos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus – krovinio važtaraščius (t. 1, b. l. 77-82, 94, 99-101), atsakovės vadovo susirašinėjimas su ieškovės atstovais (t. 1, b. l. 98,), 2015 m. liepos 17 d. vizualinės apžiūros aktus, konstatavo įrodytu faktą, jog atsakovė 2015 m. balandžio–gegužės mėnesiais į objektą, adresu (duomenys neskelbtini), pristatė metalo konstrukcijas. Taip pat pažymėjo, kad iš 2015 m. kovo 23 d. Projekto dalinės ekspertizės akto matyti, jog pastato metalinės konstrukcijos turėjo būti įrengiamos iš S275 ir S355 kl. Plieno, o tuo tarpu pagal Metalo elementinės sudėties tyrimo protokolą Nr. 10019Ch, kai kurios sijos atitinka tik S235 markės metalą (b. l. 23-24, 4 t.). Teismas sprendė, kad atsakovė nepagrįstai teigia, jog pagal projektą ji negalėjo pagaminti tinkamų konstrukcijų, nes buvo padaryti netinkami pamatai ir gelžbetonio konstrukcijos, nes trečiojo asmens atstovas patvirtino, kad ji ištaisė defektus ir pagamino likusias konstrukcijas pagal tą patį projektą, kuris nebuvo keičiamas, jokių problemų dėl pamatų ir gelžbetonio konstrukcijų nekilo. Pažymėjo, kad šią aplinkybę aptvirtina ir projekto ekspertizės išvados (t. 5, b. l. 87-89). Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės teiginius, kad ieškovė ir trečiasis asmuo neteisėtai demontavo metalo konstrukcijas ir jas išvežė iš objekto. Teismas pažymėjo, kad pagal ieškovės ir trečiojo asmens sudarytą Paslaugų teikimo sutartį trečiasis asmuo įsipareigojo demontuoti santvaras, jas transportuoti ir atlikti jų geometrinę patikrą; kad faktą, jog šios santvaros turėjo defektų, pripažino ir atsakovės atstovas 2015 m. birželio 3 d. pasitarime, kuriame konstatuota, kad vizualiai santvarų vertikali plokštuma (apatinė dalis) turi akivaizdžius nuokrypius nuo ašies, o dalis metalo profilių pagal pateiktus sertifikatus neatitinka aiškinamojo rašto 4 p. (t. 1, b. l. 103); kad 2015 m. birželio 16 d. atsakovė dar kartą buvo įpareigota pateikti konkrečius dokumentus, susijusius su santvarų gamyba (b. l. 117, 1 t.). Įvertinęs šias aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovei atsisakius pateikti būtinus dokumentus, ieškovė pagrįstai ėmėsi veiksmų, susijusių su metalo gaminių patikra, o šių santvarų geometrinės patikros atlikimas negali būti laikomas pertekliniu, nes pati atsakovė nenurodė, kokiu būdu ji ketina nustatyti defektus (t. 1, b. l. 138). Pažymėjo, kad atsakovei nesiimant jokių veiksmų nei dėl dokumentų pateikimo, nei dėl trūkumų šalinimo, konstrukcijos buvo demontuotos, nuvežtos patikrinti, patikrintos ir saugotos tol, kol atsakovės bankroto administratorius jų neatsiėmė. Taigi teismas sprendė, kad ieškovė šiomis santvaromis nedisponavo, atsakovės teisių į jai priklausantį turtą neapribojo, todėl minėtą jos pretenziją atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad egzistuoja visos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti. Sprendė, kad atsakovės neteisėti veiksmai atsirado jai netinkamai vykdant šalių sudarytą Sutartį, t. y. atsakovė nesilaikė sutarties 23 p. sąlygos, kurioje numatyta, kad ji atsako už paslaugos, gaminių kokybę, komplektavimą ir dokumentus, nes pagamino metalo konstrukcijas, kurių dalis turėjo nepataisomų defektų, o dalį jų buvo būtina taisyti, nepateikė savo kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, neteikė dokumentų, patvirtinančių jos gaminių atitiktį projekto reikalavimams, be to, pažeidė darbų grafiką (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat pripažino, kad dėl atsakovės netinkamų veiksmų ieškovė patyrė nuostolių (CK 6.249 straipsnis), pasireiškiančių atsakovės pagamintų metalo konstrukcijų patikra, naujos sutarties su trečiuoju asmeniu sudarymu, dalies atsakovės padarytų gaminių remontu, naujų gaminių, kurių pagal Sutartį nepagamino atsakovė, gamybos bei montavimo išlaidomis. Teismas konstatavo, kad tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės yra priežastinis ryšys (CK 6.246 straipsnis) bei, kad nėra paneigta prezumpcija dėl atsakovės kaltės (CK 6.248 straipsnis). Spręsdamas dėl atlygintinų nuostolių dydžio, teismas nustatė, kad trečiasis asmuo saugojo atsakovei priklausančias metalo konstrukcijas, kol jas dalimis 2016 m. kovo 10 d. ir 2016 m. kovo 14 d. atsiėmė bankroto administratorius ( t. 2, b. l. 92-93); kad tik 2016 m. vasario 3 d. ji kreipėsi dėl šių santvarų grąžinimo (t. 2, b. l. 90,); kad pati atsakovė 2015 m. liepos 2 d. prašė grąžinti visas medžiagas bei santvaras, sumontuotas objekte (t. 1, b. l. 141-142,); kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė kaip nors išreiškė savo poziciją dėl nurodytų gaminių grąžinimo. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, kad dėl saugojimo paslaugų atlyginimo ieškovė prisiėmė sau turėtų nuostolių atlyginimo riziką, nes ji neturėjo saugoti UAB „Marbusta“ turto ir privalėjo pareikalauti, kad atsakovė jį nedelsiant pasiimtų. Dėl šių priežasčių atmetė kaip nepagrįstą reikalavimą dėl 9 452,62 Eur, kaip nuostolių už saugojimo paslaugas, priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad šalių pateikti dokumentai patvirtina UAB „Alvora“ atliktų darbų kiekius ir kainas, taip pat ieškovės atsiskaitymą su trečiuoju asmeniu (t. 4, b. l. 3-19), padarė išvadą, kad ieškovė reikalauja tik realiai turėtų nuostolių, atsiradusių dėl to, kad dalis atsakovės padarytų metalo konstrukcijų turėjo defektų, kuriuos šalinti ji atsisakė, o dalį jų teko remontuoti / perdaryti, dalis nebuvo sumontuota iš viso. Dėl šių priežasčių ieškovės reikalavimą tekino iš dalies ir priteisė iš atsakovės 57 436,80 Eur nuostolių atlyginimą. Spręsdamas atsakovės priešieškinio reikalavimo pagrįstumą teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė į objektą pristatė 72 230,92 kg metalo konstrukcijų pagal kelionės važtaraščius (t. 1, b. l. 77, 79, 81, 94, 101); kad kelionės važtaraščio Nr. 51 yra trys skirtingi egzemplioriai (t. 1, b. l. 99-100, 101; t. 2, b. l. 140); kad nė vienas iš jų nėra pasirašytas įgaliotų asmenų (t. 1, b. l. 16). Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad krovinio važtaraščio Nr. 51 (t. 1, b. l. 101) duomenys sutampa su krovinio važtaraščio Nr. 51 duomenimis, dalis jų dubliuojasi (t. 2, b. l. 140). Analizuodamas krovinio važtaraščio Nr. 51 (t. 1, b. l. 101) duomenis, nustatė, kad jame nurodyti gaminiai kartojasi Vizualinės apžiūros aktuose, todėl sprendė, kad būtent pastarojo kelionės važtaraščio duomenys yra teisingi ir jame nurodytas metalo konstrukcijų kiekis faktiškai buvo atvežtas į objektą. Kadangi krovinio važtaraščio Nr. 51 (t. 1, b. l. 99-100) esantys duomenys nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais, sprendė, jog jame nurodyta 17 997,2 kg kiekis neįrodytas. Teismas taip pat sprendė, kad pateikta Pažyma (t. 2, b. l. 142) yra teisinga, nes gaminių svoris 35,03 t sutampa su kelionių važtaraščiuose ir Vizualinės apžiūros aktuose nurodytais gaminių svoriais. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovei buvo grąžinta 35,03 t metalo gaminių (t. 2, b. l. 68-69), todėl sprendė, jog ieškovė sunaudojo 37 200,92 kg tinkamų metalo gaminių, kuriuos pagamino atsakovė. Įvertinęs tai, kad pagal Užsakymą Nr. 1 šalys buvo sutarę, kad 1 t kaina yra 1 160,1 Eur, sprendė, kad viso atsakovė turėjo teisę gauti 43 156,79 Eur už pagamintas metalo konstrukcijas (1 160,1 Eur X 37 200,92 kg). Įvertinęs tai, jog atsakovei buvo sumokėtas 36 636,26 Eur avansas (b. l. 18, 1 t.), atsakovei iš ieškovės priteisė likusią skolos dalį – 6 520,53 Eur (43 156,79 Eur – 36 636,26 Eur). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovė teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog advokato išrašytos PVM sąskaitos faktūros buvo apmokėtos, nelaikė jų pagrįstomis ir šių išlaidų atsakovei iš ieškovės nepriteisė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė BUAB ,,Marbusta“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, o priešieškinio dalis atmesta bei šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai, priešieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Teismas visiškai netyrė ieškovės reikalavimo pagrįstumo, aktualių įrodymų, t. y. nenustatinėjo metalo konstrukcijų trūkumų masto ir apimties. Taip pat ignoravo aplinkybę, kad ieškovė niekaip neįrodė visų metalo konstrukcijų defektų, nes nepateikė jų defektų aktų; byloje nėra duomenų, kad ji butų per Sutartyje nustatytą terminą pareiškusi pretenzijas; teismas vadovavosi tik vienu įrodymu – ieškovės vienašališku 2015 m. liepos 17 d. vizualinės apžiūros aktu, kuris surašytas praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po konstrukcijų pristatymo ieškovei, todėl šis įrodymas yra nesavalaikis ir neturintis jokio juridinės galios (CK 6.662 straipsnio 3 dalis). Teismas taip pat ignoravo faktą, kad ieškovė siekė sunaikinti visus įrodymus, patvirtinančius tinkamai atliktų darbų faktą (sunaikino statybos darbų žurnalą). Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovė neva atsisakė šalinti defektus. Teismas ignoravo į bylą pateiktus įrodymus, kad ji neginčijo ir pripažino, jog santvaros S-18 (14 komplektų) yra su trūkumais ir 2015 m. birželio 8 d., birželio 18 d. raštais (t. 1, b. 1. 114-115, 120, 131-133) įsipareigojo per protingą terminą juos neatlygintinai pašalinti (CK 6.665 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kai tik ieškovė įvykdys savo priešpriešinę pareigą atsiskaityti už atliktus darbus, nes dalies PVM sąskaitų faktūrų mokėjimo terminai buvo suėję iki defektų nustatymo. Todėl ieškovei vengiant bendradarbiauti, kooperuotis atsakovė neturėjo teisinio pagrindo pradėti šalinti nustatytų defektų. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai sprendė, kad atsakovė nesilaikė darbų grafiko. Teismas net netyrė ir nevertino aplinkybės, kad toks grafikas nebuvo sudarytas. Byloje taip pat nėra absoliučiai jokių įrodymų, kad šalys būtų susitarusios dėl kokių nors darbų atlikimo terminų. Teismas, konstatuodamas neteisėtus atsakovės veiksmus, tik deklaratyviai nurodė, kad atsakovė nepateikė jos kvalifikaciją pagrindžiančių bei kitų dokumentų. Ieškovė reiškia nepagrįstas pretenzijas, kad atsakovė privalėjo turėti ypatingo statinio rangovo kvalifikacinį atestatą, šį reikalavimą ji pradėjo reikšti tik nagrinėjant bylą teisme, byloje nėra įrodymų bei dokumentų, kad toks reikalavimas būtų privalomas ir, kad šį reikalavimą ieškovė būtų iškėlusi Sutarties sudarymo metu. Tuo tarpu byloje nėra ginčo, kad atsakovė Sutarties vykdymo metu turėjo visus reikiamus sertifikatus, atestatus ir kitus būtinus dokumentus, reikalingus metalo konstrukcijų gamybai ir montavimui. Tą patvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad atsakovė neteikė dokumentų, patvirtinančių metalo konstrukcijų atitiktį projekto reikalavimams, liudytojas A. M. posėdžio metu nurodė, kad atsakovė pateikė metalo konstrukcijų sertifikatus, tačiau vėliau jie dingo iš statybinio vagonėlio, kuriame buvo laikomi visi dokumentai, šią aplinkybę patvirtina ir šalių 2015 m. birželio 3 d., 9 d. pasitarimų protokolai, kuriuose yra nurodyta, kad: ,,dalis metalo profilių pagal pateiktus sertifikatus neatitinka Aiškinamojo rašto 4 p." (t. 1, b. 1. 103, 116). Priešingai nei sprendė teismas, ieškovė neturėjo teisės savavališkai demontuoti santvarų iš objekto, nes šalių sudarytos Sutarties 13 punkte numatyta, kad gaminiai yra atsakovės nuosavybė iki kol už juos yra visiškai atsiskaityta, o tai nėra padaryta iki šiol. Atsakovė dėjo maksimalias pastangas ištaisyti savo darbų trūkumus ir nuosekliai bendradarbiavo su ieškove. Ieškovė, sudarydamas 2015 m. birželio 22 d. paslaugų sutartį su trečiuoju asmeniu UAB „Alvora" ir išgabendama santvaras iš objekto, atliko neteisėtus veiksmus. Teismas 2016 m. birželio 2 d. vykusio posėdžio metu nepagrįstai, motyvuojant tuo, kad šis dokumentas nieko neįrodo, atsisakė į bylą prijungti gelžbetonio kolonų (pamatų) geodezinę nuotrauką, kuri patvirtina, jog gelžbetonio pamatai buvo neleidžiamų nuokrypių ir būtent tai turėjo įtakos santvarų S-18 defektų atsiradimui. Teismas neteisingai nustatė objekte faktiškai sunaudotų atsakovės pagamintų metalo konstrukcijų kiekį. Atsakovė pagamino ir į objektą iš viso pristatė 91 803,16 kg metalo konstrukcijų, tai patvirtina byloje esantys įrodymai (2015 m. balandžio 28 d. PVM sąskaita faktūra serija TST Nr. 00293, 2015 m. balandžio 28 d. pažyma apie atliktų darbų vertę, 2015 m. balandžio 28 d. darbų priėmimo–perdavimo aktas Nr. 00293 (t. 1, b. 1. 74 - 76), 2015 m. gegužės 6 d. PVM sąskaita faktūra serija TST Nr. 00302, 2015 m. gegužės 6 d. pažyma apie atliktų darbų vertę, 2015 m. gegužės 6 d. darbų priėmimo–perdavimo aktas Nr. 00302 (t. 1, b. 1. 91 - 93), 2015 m. gegužės 14 d. PVM sąskaita faktūra serija TST Nr. 00304, 2015 m. gegužės 14 d. pažyma apie atliktų darbų vertę, 2015 m. gegužės 14 d. darbų priėmimo–perdavimo aktas Nr. 00304 (t. 1, b. 1. 96 - 98); krovinių važtaraščiai: 2015 m. balandžio 28 d. krovinio važtaraštis Nr. 04/28, 2015 m. balandžio 21 d. krovinio važtaraštis Nr. 04/21, 2015 m. balandžio 9 d. krovinio važtaraštis Nr. 04/09 (t.1 , b. 1. 77 - 82), 2015 m. gegužės 5 d. krovinio važtaraštis Nr. 05/05 (t. 1, b. 1. 94), 2015 m. gegužės 14 d. krovinio važtaraštis Nr. 51 ir 2015 m. gegužės 15 d. krovinio važtaraštis Nr. 51 (t. 1, b. 1. 99 - 101)). Teismas be pagrindo atmetė ir nesivadovavo 2015 m. gegužės 14 d. krovinio važtaraštyje Nr. 51 nurodytais duomenimis (t. 1, b. 1. 99 - 100), kaip neva nepagrįstais jokiais kitais įrodymais byloje ir todėl sprendė, kad jame nurodytas 17 997,2 kg kiekis neįrodytas. Byloje nėra ginčo, kad visą objekto statybą sudarė du etapai, t. y. prekybos centras ir turgavietė. 17 997,2 kg metalo konstrukcijos, nurodytos minėtame važtaraštyje, buvo skirtos būtent antrajam objekto etapui – turgavietei, ką patvirtina 2015 m. gegužės 14 d. PVM sąskaita faktūra serija TST Nr. 00304, pažyma apie atliktų darbų vertę ir 2015 m. gegužės 14 d. darbų perdavimo–priėmimo aktas Nr. 00304 (t. 1, b. 1. 96 - 98). Tuo tarpu 2015 m. gegužės 15 d. krovinio važtaraščio Nr. 51 pagrindu (t. 1, b. 1. 101) į objektą buvo pristatyti metalo konstrukcijų gaminiai prekybos centrui.Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė objekte sunaudojo tik 37 200,92 kg tinkamų atsakovės pagamintų metalo gaminių. Atsakovei iš 91 803,16 kg metalo gaminių buvo grąžinta tik 35,03 tonos metalo konstrukcijų, o pati ieškovė savo patikslintame ieškinyje patvirtino, kad faktiškai sunaudojo jų 57,42 t. Teismas be pagrindo atmetė reikalavimą priteisti iš ieškovės užmokestį už atliktus montavimo darbus. Šalys sutarties lokalinėje sąmatoje Nr. 210 susitarė, kad metalo konstrukcijų montavimo kaina yra 260 Eur plius PVM už 1 000 kg. Teismas ignoravo į bylą pateiktus įrodymus, iš kurių matyti, jog 2015 m. balandžio 30 d. buvo atlikta 13 000 kg metalo konstrukcijų montavimo darbų už 4 561,70 Eur (2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita faktūra serija TST Nr. 00301, 2015 m. balandžio 30 d. pažyma apie atliktų darbų vertę ir 2015 m. balandžio 30 d. darbų perdavimo–priėmimo aktas Nr. 00301 (t. 1, b. 1. 88 - 90). Teismo sprendimas nepriteisti iš ieškovės atsakovės jos patirtų bylinėjimosi išlaidų yra neteisingas bei pažeidžiantis viešąjį interesą, egzistuojantį bankroto bylose, bei prieštaraujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kuomet tokios išlaidos priteisiamos nepaisant to, ar už jas buvo faktiškai sumokėta advokatui bylos nagrinėjimo metu ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-706/2015).

Ieškovė UAB ,,Projestos projektai“ atsiliepime į atsakovės BUAB ,,Marbusta“ apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus: Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės metalo konstrukcijos turėjo defektų. Atsakovė, siekdama paneigti šią aplinkybę, turėjo teisę teikti į bylą tai patvirtinančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Priešingai, net ir tie įrodymai, kuriuos į bylą teikė pati atsakovė, tik dar kartą patvirtina, kad ji pagal Sutartį pagamino netinkamos kokybės metalo konstrukcijas bei vengė šalinti jų defektus. Jokios įtakos neturi atsakovės skunde nurodomas faktas, kad ji pripažino nedidelės dalies metalo konstrukcijų – 14 komplektų, defektus ir įsipareigojo juos pašalinti. Atsakovė nors ir nurodė pašalinsianti jų defektus, tačiau šiuos veiksmus nurodė atliksiantis tik po to, kai su ja bus visiškai atsiskaityta, tačiau pirmiausia savo įsipareigojimą turėjo tinkamai įvykdyti būtent atsakovė. Priešingai nei teigia apeliantė, pretenzijos dėl metalo gaminių kokybės jai buvo reiškiamos iš karto, kai atitinkamas faktas paaiškėdavo. Tai aiškiai matyti iš byloje esančių pasitarimų protokolų bei šalių tarpusavio susirašinėjimo. Ne visi metalo konstrukcijų kokybės trūkumai buvo akivaizdūs – tiek metalo konstrukcijų nuokrypiai nuo ašių, tiek jų elementinė / cheminė sudėtis negalėjo būti nustatyti vizualinės apžiūros metu, kai kurie iš jų pasimatė tik pradėjus konstrukcijas montuoti. Atsakovei iškrovus metalo konstrukcijas statybos objekte, tačiau nepateikus juos lydinčių dokumentų, tarp šalių nebuvo pasirašytas nei vienas priėmimo–perdavimo aktas, kuriame būtų buvę galima užfiksuoti kokius nors perduodamų statybos produktų defektus. Nepagrįsti skundo argumentai, kad šalys nebuvo sutarusios dėl darbų vykdymo grafiko ir, kad atsakovė neapžeidė numatytų terminių. Nagrinėjamu atveju svarbia laikytina aplinkybė, kad atsakovė objekto statybos procese dalyvavo kaip subrangovas, kuris, kaip ir visi kiti statybos dalyviai, ne tik matė statybos objekto statybos eigą, bet ir dalyvaudavo vieną kartą per savaitę vykdavusiuose statybos dalyvių pasitarimuose bei kartu su jais spręsdavo visus einamuosius klausimus, be kita ko, ir statybos terminus. Todėl atsakovė ne tik žinojo įsipareigojimų įvykdymo terminus, bet ir su jais sutiko. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad ji ieškovei teikė visus dokumentus. Kad atsakovė turėjo visus dokumentus, reikalingus Sutarčiai įvykdyti, yra tik jos gynybinė pozicija, kuri yra ne tik absoliučiai nepagrįsta jokiais bylos duomenimis, bet ir prieštaringa, nes ji tuo pačiu įrodinėja netgi vienas kitam prieštaraujančius faktus (pvz., kad jai, kaip rangovei, jokie reikalavimai dėl pagal teisės aktus privalomų dokumentų turėjimo nebuvo keliami, tačiau tuo pačiu teigia, kad ji visus reikalingus dokumentus turėjo). Ieškovei tenka procesinė pareiga įrodyti, kad ji iš atsakovės negavo jokių jos gaminius lydinčių dokumentų, o atsakovei tenka pareiga įrodyti, kad ji tokius dokumentus pateikė. Nepagrįsti ir skundo argumentai, kad ieškovė neturėjo teisės demontuoti metalo konstrukcijų be jos sutikimo. Atsakovė nenurodo jokių argumentų, kodėl ieškovė, jos nuomone, neturėjo teisės demontuoti sumontuotų santvarų, jei ji nebuvo pateikusi jokių jų kokybę ir tinkamumą patvirtinančių dokumentų, o jų trūkumai buvo matomi net vizualiai. Taip pat nenurodė, kas tas santvaras turėjo demontuoti ir išvežti iš objekto, jei to pati nedarė. Dėl tokių jos neteisėtų veiksmų, pasireiškusių nekokybiškų ir negalimų statybos objekte panaudoti metalo konstrukcijų pagaminimu bei sumontavimu, sustojo visa statybos objekto statyba, savo darbų dalies negalėjo pradėti ir vykdyti kiti rangovai ar subrangovai, prieš kuriuos ieškovė turėjo atitinkamus įsipareigojimus, ieškovė pati pradėjo vėluoti vykdyti savuosius įsipareigojimus, dėl ko jai buvo reiškiamos pretenzijos. Ji pati turėjo rūpintis ir ieškoti, kas patikrintų atsakovės pagamintų ir atvežtų metalo konstrukcijų kokybę, kas jas demontuotų ir pristatytų į patikrinimo vietą, jas saugotų, iš naujo pagamintų tas pačias, netinkamomis panaudoti pripažintas metalo konstrukcijas arba pagamintų atsakovės pagal Sutartį nepagamintas metalo konstrukcijas. Negalima sutikti su apeliante, kad teismas neteisingai nustatė objekte faktiškai panaudotų jos pagamintų metalo konstrukcijų kiekį. Šioje byloje yra neįmanoma išsiaiškinti, koks tiksliai metalo konstrukcijų kiekis buvo pristatytas į statybos objektą, nes atsakovė visus į bylą pateiktus dokumentus rengė vienašališkai, nesilaikydamas Sutartyje nustatytos tvarkos, į bylą pateikti dokumentai vieni kitiems prieštarauja, tos pačios datos ir numerio dokumentų yra net po kelias skirtingas versijas ir pan. Nepagrįsti skundo argumentai, kad teismas neteisėtai ir nepagrįstai nepriteisė atsakovei skolos už atliktus montavimo darbus. Atsakovė neturėjo teisės būti ypatingo statinio rangovu, t. y. dirbti statybos objekte bei montuoti jame laikančiąsias metalo konstrukcijas. Net ir tie darbai, kurie buvo atlikti montuojant metalo konstrukcijas, buvo atlikti netinkamai ir nekokybiškai, netrukus po jų pradžios techninis prižiūrėtojas sustabdė šių darbų vykdymą, padarydamas apie tai įrašą statybos darbų žurnale, bei šių darbų nepriėmė, o vėliau paaiškėjo, kad ir jiems naudojamos metalo konstrukcijos yra netinkamos, dėl ko jas reikėjo demontuoti ir remontuoti arba gaminti iš naujo, o po to visas jas iš naujo sumontuoti. Todėl reikalavimas sumokėti už tokius darbus, kurie ne tik neturėjo jokios vertės, bet netgi sąlygojo nuostolių atsiradimą negali būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovės prašymo dėl bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų priteisimo. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų dėl realaus šių išlaidų turėjimo, faktas, kad atsakovė yra bankrutuojanti įmonė neturi jokios įtakos sprendžiant dėl jos patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo. Nors atsakovė skunde nurodė, kad ji 2016 m. liepos 19 d. apmokėjo advokatui už teisinę pagalbą rengiant procesinius dokumentus pirmosios instancijos teisme, tačiau tokį jos teiginį patvirtinančių įrodymų su šiuo procesiniu dokumentu vėlgi nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė nei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atsakovės BUAB ,,Marbusta“ skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis, 330 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos ribų

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė buvo objekto, statomo (duomenys neskelbtini), generaline rangove. Ji ir atsakovė 2015 m. kovo 2 d. pasirašė Bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią abi šalys įsipareigojo bendradarbiauti teikiant metalo konstrukcijų montavimo paslaugas, metalo konstrukcijų gamyboje, o taip pat sutarė: kad gaminiai nurodomi raštu suderintuose užsakymuose; kad atsakovė suteiks paslaugas užsakyme nurodytomis kainomis, kokybe, apimti ir terminais; kad ieškovė priims kokybiškus gaminius bei sumokės sutartyje nurodytomis sąlygomis (1-4 punktai); kad planuojama užsakyti 86 t metalo konstrukcijų gaminių; kad apmokama už faktiškai pagamintus gaminius ir suteiktas paslaugas (7 punktas); kad už paslaugas, gamybą turi būti sumokėta per 30 kalendorinių dienų po PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos (11 punktas); kad gaminiai yra atsakovės nuosavybė tol, kol nepervedami visi pinigai, kurie nurodyti užsakyme (el. b. t. 1, b. l. 12-15). Tą pačią dieną šalys pasirašė Priedą Nr. 1 prie Sutarties – Užsakymą Nr. 1, kuriame sutarė, kad atsakovė pagamins 86 t metalinių konstrukcijų bei jas sumontuos; kad 1 t metalo konstrukcijų gamybos, ,,šratavimo“, gruntavimo su pristatymu į objektą kaina – 1 160,01 Eur be PVM, 1 t šios konstrukcijos montavimo kaina 260 Eur be PVM; kad ieškovei pasirašius krovinio išvežimo važtaraštį laikoma, kad gaminai jai perduoti ir atskiras perdavimo aktas gali būti nepildomas (el. b. t. 1, b. l. 16). Iš ieškovės pateiktų pasitarimų dėl prekybos paskirties pastato statybos, adresu (duomenys neskelbtini), vykusių laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. birželio 12 d., matyti, kad atsakovė buvo įpareigota užtikrinti, kad varžtų komplektavimas ir tipas atitiktų projektą, iki 2015 m. balandžio 9 d. patikslinti užveržimo jėgas; iki 2015 m. gegužės 1 d. ištaisyti techninio prižiūrėtojo nustatytus darbų defektus (nenaudojamos montavimo plieninės plokštelės; per trumpi varžtai; sujungimo mazge užlaužiami tvirtinimo varžtai etc.); kad atsakovė ne kartą skatinta paspartinti atliekamus darbus, nes atsiliekama nuo grafiko; kad prekybos centro metalinių santvarų nuokrypiai nuo ašių yra per dideli; kad darbai turi būti baigti iki 2015 m. birželio 5 d., o iki 2015 m. gegužės 22 d. pateiktos išpildomosios schemos; kad 2015 m. gegužės 21 d., birželio 4 d. pasitarimuose konstatuota, jog minėti trūkumai nepašalinti, darbai neatlikti (el. b. t. 1, b. l. 19-61). Atsakovė atsakydama į ieškovės 2015 m. balandžio 29 d. pretenziją nurodė, kad sutinka pašalinti trūkumus, tačiau pirmiausia ieškovė turi atsiskaityti už pagamintą produkciją bei atliktus darbus. Statomo objekto būsima nuomininkė UAB ,,MaximaLT“ 2015 m. birželio 12 d. rašte, adresuotame ieškovei, nurodė, kad statyba vykdoma labai lėtai, išreiškė abejones ar ji bus baigtas iki numatyto termino bei pažymėjo, kad buvo nustatyti šie atsakovės atliekamų darbų trūkumai – metalinės stogo konstrukcijos sumontuotos su dideliais, vizualiai matomais, nuokrypiais, matomi įtrūkimai cokolinėse plokštėse (el. b. t. 1, b. l. 62-65). Ieškovė ir trečiasis asmuo UAB ,,Alvora“ 2015 m. birželio 22 d. pasirašė Paslaugų teikimo sutartį, kuria trečiasis asmuo įsipareigojo demontuoti santvaras, jas transportuoti iš Kauno į Vilnių bei atlikti 14 vnt. santvarų geometrinę patikrą, jas sandėliuoti iki paslaugų suteikimo pabaigos (2.1 punktas); paslaugų kaina – 3 637 Eur be PVM bei jų sandėliavimo kaina – 0,35 Eur/m² parai (el. b. t. 1, b. l. 78-82). Ieškovė trečiajam asmeniu už suteiktas paslaugas sumokėjo 11 022,93 Eur. Šalys 2015 m. liepos 14 d. pasirašė Papildomą susitarimą, kuriuo trečiasis asmuo įsipareigojo atlikti dar 5 vnt. santvarų geometrines patikras bei kitas paslaugas už 4 695,93 Eur užmokestį (el. b. t. 1, b. l. 84-85). Trečiasis asmuo laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 24 iki 2015 m. lapkričio 27 d. išrašė 5 PVM sąskaitas faktūras 22 790,37 Eur, kurias ieškovė apmokėjo (el. b. t. 3, b. l. 15-30). Ieškovė 2015 m. liepos 1 d. pranešimu vienašališkai nutraukė su atsakove sudarytą Bendradarbiavimo sutartį dėl esmių jos pažeidimų (el. b. t. 1, b. l. 68-74). Ieškovė ir trečiasis asmuo 2015 m. liepos 7 d. pasirašė Statybos rangos sutartį bei 2015 m. liepos 24 d. papildomą susitarimą, kuriais trečiasis asmuo įsipareigojo suremontuoti esamas bei pagaminti naujas metalo konstrukcijas ir atlikti jų montavimo darbus objekte, adresu (duomenys neskelbtini), darbų kaina – 152 738,75 Eur be PVM (el. b. t. 1, b. l. 133-140). Trečiasis asmuo laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. išrašė penkias PVM sąskaitas faktūras 182 872,70 Eur sumai (el. b. t. 3, b. l. 38-54). Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi atsakovei UAB ,,Marbusta“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas Egidijus Dūda (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-871-372/2015). Atsakovės bankroto administratorius 2016 m. vasario 3 d. kreipėsi į ieškovę dėl įmonei priklausančio turo – metalinių konstrukcijų grąžinimo. Trečiasis asmuo UAB ,,Alvora“ ir atsakovės bankroto administratorius 2016 m. kovo 10 d., kovo 14 d. pasirašė metalinių konstrukcijų priėmimo–perdavimo aktus dėl trečiojo asmens saugotų konstrukcijų perdavimo pastarajai (t. 2, b. l. 68-69; el. b. t. 3, b. l. 130). Objekto, esančio (duomenys neskelbtini), statybų užbaigimo aktas pasirašytas 2015 m. lapkričio 25 d. (el. b. t. 3, b. l. 68-74). Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas šioje byloje nagrinėjo ne tik ieškovės UAB ,,Projestos projektai“ reikalavimą priteisti iš atsakovės BUAB ,,Marbusta“ 66 889,42 Eur nuostolių atlyginimą (22 790,37 Eur – atsakovės pagamintų konstrukcijų demontavimas, transportavimas, saugojimo išlaidos; 44 099,05 Eur – šių konstrukcijų remontas, montavimo darbai, kainų skirtumas tarp atsakovės nepagamintų konstrukcijų gamybos bei montavimo darbų ir trečiojo asmens UAB ,,Alvora“ atliktų darbų bei paslaugų), – bet ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl 97 967,27 Eur skolos. Teismas skundžiamu sprendimu nusprendė ieškovės reikalavimą patenkinti iš dalies ir priteisė jai iš atsakovės 57 436,80 Eur nuostolių atlyginimą, reikalavimo dalį dėl 9 452,62 Eur nuostolių, patirtų dėl konstrukcijų saugojimo, atmetė kaip neapgrįstą. Atsakovės priešieškinį taip pat tenkino iš dalies – priteisė jai iš ieškovės 6 520,53 Eur skolą (43 146,79 Eur (užmokestis už pagamintą produkciją) – 36 636,26 Eur (ieškovė sumokėtas avansas)), 234,74 Eur delspinigių bei procesines palūkanas, o reikalavimo dalį dėl 54 811,48 Eur skolos atmetė kaip nepagrįstą. Apeliantė atsakovės BUAB ,,Marbusta“ kvestionuoja teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės ieškininis reikalavimas dėl 57 436,80 Eur nuostolių atlyginimo bei atmesta priešieškinio dalis dėl 54 811,48 Eur skolos priteisimo. Todėl teisėjų kolegija tikrina tik paminėtos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą, nevertindama teismo išvadų atmestoje ieškinio bei patenkintoje priešieškinio dalyse, t. y. dėl teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 9 452,62 Eur metalo konstrukcijų saugojimo išlaidų bei patenkintas atsakovės priešieškinis reikalavimas dėl 6 520,53 Eur už 37,2 t metalo konstrukcijų pagaminimą.

Dėl sąlygų, atsakovės civilinei atsakomybei kilti, egzistavimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo

Kaip minėta, ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 66 889,42 Eur nuostolių atlyginimą, t. y. 22 790,37 Eur išlaidas už atsakovės pagamintų metalo konstrukcijų demontavimą, transportavimą, patikrą ir saugojimą, bei 44 099,05 Eur išlaidas už atsakovės pagamintų metalo konstrukcijų remonto bei montavimo darbus, o taip pat kainų skirtumą tarp šalių sutarto užmokesčio ir trečiajam asmeniui sumokėto už darbus, kurių atsakovė nepadarė. Dar kartą pažymėtina, kad šalys neginčija fakto, jog išlaidos – 9 452,62 Eur, kurias ieškovė patyrė už išmontuotų atsakovės konstrukcijų saugojimą, nelaikytinos ieškovės nuostoliais. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 57 436,80 Eur nuostolių atlyginimą, konstatavo, kad į bylą pateikti įrodymai (krovinio važtaraščiai; vizualinės apžiūros aktai) patvirtina, jog atsakovė pristatė ieškovei metalo konstrukcijas, o į bylą pateikti projekto dalinės ekspertizės aktai, metalo elementinės sudėties tyrimo protokolas, liudytojų parodymai patvirtina tai, kad dalis jų buvo nekokybiškos, didžioji dalis – nesumontuota. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus atsakovės teiginius, kad ieškovė neteisėtai demontavo metalo konstrukcijas ir jas išvežė iš objekto, nes atsakovei atsisakius pateikti dokumentus, susijusius su santvarų gamyba, ji pagrįstai atliko metalo gaminių patikrą, visą laiką jos buvo saugomos trečiojo asmens patalpose, atsakovei leista jas pasiimti. Įvertinęs tai, kad ieškovės pateikti dokumentai – PVM sąskaitos faktūros, atliktų darbų aktai, vietiniai mokėjimo nurodymai, patvirtina tiek trečiojo asmens UAB ,,Alvora“ atliktų darbų kiekius ir kainas, tiek atsikaitymą su ja, konstatavo, kad ieškovės prašomų priteisti nuostolių dalis – 57 436,80 Eur, yra reali ir atsiradusi išimtinai dėl to, kad dalis atsakovės pagamintų metalo konstrukcijų turėjo defektų, kuriuos ji šalinti atsisakė, dalį jų reikėjo remontuoti / perdaryti, o dalis jų nebuvo iš viso sumontuotos. Atsakovė, nesutikdama su paminėtais teismo argumentais teigia, kad nebuvo ištirti visi byloje esantys įrodymai, nenustatytas metalo konstrukcijų trūkumų mastas ir apimtis, neįrodyti visų konstrukcijų defektai, t. y. nepateiktas atliktų darbų defektų aktas, ieškovė nereiškė pretenzijų dėl atliktų darbų. Taip pat teigia, kad įrodymas, kuriuo remiantis padarytos prieštaringos išvados – ieškovės vienašališkas 2015 m. liepos 17 d. vizualinės apžiūros aktas, surašytas praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo metalo konstrukcijų pristatymo. Tvirtina, kad nepagrįsta teismo išvada, jog ji atsisakė šalinti trūkumus, nes juos sutiko pašalinti po tai, kai ieškovė atsiskaitys už tinkamai atliktus darbus; kad šalys nebuvo sutarusios dėl darbų grafiko, todėl ji jo negalėjo pažeisti; kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė privalėjo turėti ypatingo statinio rangovo kvalifikacinį atestatą; kad atsakovė pateikė metalo konstrukcijų sertifikatus, tačiau vėliau jie dingo iš statybinio vagonėlio, kuriame buvo laikomi visi dokumentai; kad ieškovė neturėjo teisės savavališkai demontuoti santvarų, nes iki kol už jas nėra atsiskaityta jos yra atsakovės nuosavybė. Teisėjų kolegija, prieš pradėdama nagrinėti paminėtus apeliantės skundo argumentus bei atsižvelgdama į tai, kad šalys neginčija fakto, jog atsakovės civilinė atsakomybė kildinami iš šalių sudarytos Bendradarbiavimo sutarties nuostatų pažeidimo, – pažymi, kad, kaip teisingai nurodė teismas skundžiamame sprendime, pagal CK 6.256 straipsnio 2 dalį asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Sutartinė civilinė atsakomybė galima tik nustačius jos sąlygas: neteisėtus veiksmus, nuostolius, priežastinį ryšį tarp nuostolių ir neteisėtų veiksmų, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Įstatymo ar sutarties nurodytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) Reikalaudamas nuostolių atlyginimo, sutarties neįvykdymą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtus veiksmus), privalo įrodyti ieškovas. Taip pat jis privalo įrodyti patirtus nuostolius bei priežastinį ryšį tarp nuostolių ir sutarties neįvykdymo (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnis). Ketvirtoji civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė pagal bendrąją taisyklę yra preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio4 dalis). Taigi sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-684/2015; 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2008).Įvertinusi tai, kad apeliantė minėtos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą iš esmės kvestionuoja CPK įtvirtintų įrodymų tyrimo ir vertinimo normų pažeidimu, teisėjų kolegija pažymi ir šiuo klausimu aktualią kasacinio teismo praktiką, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK176 straipsnio 1 dalis). Taigi, įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-78-686/2017 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2015 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-684/2015; etc.). Taigi teisėjų kolegija nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, be kita ko, vadovausis ir paminėta kasacinio teismo jurisprudencija. Kaip matyti iš apeliantės skundo, ji laiko nepagrįstais ir neįrodytais teismo argumentus, kad būtent ji pažeidė šalių susitarimu prisiimtus įsipareigojimus. Apeliantė neginčija fakto, kad pagal 2015 m. kovo 2 d. Bendradarbiavimo sutartį ji, be kita ko, įsipareigojo pagaminti bei sumontuoti užsakyme nurodytomis kainomis, kokybe, apimtimi ir terminais metalo konstrukcijas, o ieškovė – priimti kokybiškus gaminius bei už juo sumokėti (3, 4 p.); kad ji gali keisti gamybos apimtį ir teikimo terminus, tik raštu suderinusi su ieškove (9 p.); kad ji įsipareigoja nustatytu laiku suteikti paslaugą, gaminius ir perduoti juos ieškovei (24 p.); kad ji garantavo, jog turi reikalingus dokumentus, reikiamą materialinę–techninę bazę, kvalifikuotą ir atestuotą personalą, finansinius resursus ir pan. sutartyje numatytiems įsipareigojimams įvykdyti (34 p.); kad paslaugos gaminių kokybė turi atitikti Lietuvos Respublikoje galiojančių normatyvinių dokumentų reikalavimus (36 p.). Nagrinėjamu klausimu teisėjų kolegija visų pirma pažymi tai, kad, kaip matyti tiek iš bylos medžiagos, tiek iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, priešingai nei teigia apeliantė, teismas išvadą, jog atsakovės pateikti gaminiai neatitiko jų kokybei keliamų reikalavimų, t. y. buvo pažeisti šalių sutartiniai įsipareigojimai (3 p., 36 p.), – padarė įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus – 2015 m. kovo 23 d. Projekto dalinės ekspertizės aktą, Metalo elementinės sudėties turimo protokolą Nr. 10019Ch; 2015 m. birželio 3 d. pasitarimo protokolą; 2015 m. birželio 4 d. pretenzijos defektinį aktą Nr. 1506/03-1. Antra, kaip minėta, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Tuo tarpu atsakovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinoma, yra ir fakto teismas, priešingų įrodymų, t. y. jog jos pagaminta produkcija bei atlikti jos montavimo darbai buvo be trūkumų, nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Trečia, kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo šalys kiekvieną savaitę dalyvaudavo pasitarimuose dėl prekybos paskirties pastato, adresu (duomenys neskelbtini), kurių metu, pretenzijas dėl konstrukcijų kokybės ir atliekamų jos montavimo darbų ne kartą išreiškė statomo pastato nuomininkas UAB ,,Maxima LT“ (2015 m. balandžio 2 d. pasitarime dėl netinkamų veržlių naudojimo; 2015 m. balandžio 28 d. – nenaudojamos montavimo plieninės plokštelės; per trumpi varžtai; sujungimo mazge užlaužiami tvirtinimo varžtai etc.; 2015 m. gegužės 18 d. dėl netinkamos kokybės darbų ir kt.). Ketvirta, teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais bei neįrodytais skundo argumentus, kad teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog ieškovė sunaikino jai pateiktus atsakovės kvalifikaciją pagrindžiančius bei kitus dokumentus. Paminėti skundo argumentai taip pat laikyti neįrodytais ir deklaratyviais, be to, abejotina, kad atsakovė, būdama rūpestingu ir apdairiu savo srities profesionalu, ieškovės dispozicijai būtų perdavusi vienintelį dokumento, patvirtinančio teisę verstis minėta veikla, egzempliorių, tačiau šie įrodymai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos tiesimui taip pat nepateikti. Penkta, nors kaip teisingai skunde nurodė apeliantė, šalių sudarytoje sutartyje nebuvo nustatytas tikslus terminas, iki kada turi būti baigti darbai, tačiau, kaip matyti iš minėtų pasitarimo protokolų (žr. 2015 m. balandžio 30 d., gegužės 7, 14 d. protokolus) jai ne kartą buvo pranešta ir nurodyta darbų termino pabaiga, ji ne kartą įspėta dėl vėluojamų atlikti darbų, dėl ko buvo atsiliekama nuo grafiko. Be to, ne viename iš pasitarimų protokolų neužfiksuota, kad ji būtų nesutikusi su išdėstytais darbų grafikais, nepateikta įrodymų, kad dėl to ji būtų teikusi pretenzijas ieškovei etc. (CPK 12, 178 straipsniai). Šešta, taip pat laikytini nepagrįstais argumentai, kad, priešingai nei sprendė teismas, atsakovė neatsisakė šalinti defektų, o to nepadarė dėl pačios ieškovės kaltės, kuri nepamokėjo jai išrašytų PVM sąskaitų faktūrų. Teisėjų kolegija, atmesdama paminėtus skundo argumentus, pažymi, kad pagal Sutartį būtent ieškovė įsipareigojo apmokėti už kokybiškai pagamintus gaminius, tuo tarpu, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė atsakovei ne kartą dėl jų reiškė pretenzijas (2015 m. balandžio 29 d., 2015 m. birželio 4 d. pretenzijos), kurių dalį pripažino pati atsakovė, todėl ji neprivalėjo už jas sumokėti. Taigi, įvertinus šias aplinkybes, laikytina teisėta ir pagrįsta teismo išvada, kad atsakovė netinkamai vykdė susitarimu prisiimtus įsipareigojimus (CK 6.246 straipsnis). Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu metalo konstrukcijų trūkumų mastu ir apimtimi, pasak jos, nėra aišku, kurios konkrečiai konstrukcijos turėjo defektų ir kokie tie defektai buvo, nes tik nedidelė jų dalis buvo su trūkumais. Teisėjų kolegija atmesdama kaip nepagrįstus šiuos skundo argumentus visų pirma pažymi tai, kad priešingai nei teigia apeliantė, teismas įvertinę į bylą ieškovės pateiktus anksčiau minėtus įrodymus: 2015 m. balandžio 29 d. pretenziją ir jos priedą ,,Pastabos defektai“; Lietuvos nacionalinės akreditacijos biuro Metalo elementinės sudėties tyrimo protokolus; Suvirinimo sujungimo (metalo) kokybės bandymo protokolus; teismo posėdžiuose apklaustų liudytojų parodymus, kuriuose konstatuota, kad: papildomai nenaudojamas montavimo plieninės plokštelės; kad varžtai per trumpi; kad atrėmimo vietoje neįrengtos papildomos plokštelės; kad sujungimo mazge užlaužiami tvirtinimo varžtai; kad sulenkta sija atrėmimo zonoje, sulenkta antkolonio tvirtinimo su sija įdėtinė detalė; kad nenufrezuoti sijų atrėmimo kampai, atrėmimo vietoje; kad sija visa plokštuma nesiremia į plokštelę; kad iš keturiolikos patikrintų sijų keturios pagamintos iš reikalavimų neatitinkančios klasės plieno; kad skylės varžtams išgręžtos netinkamose vietose, todėl jų negalima sujungti, etc, padarė pagrįstą išvadą, jog tiek pagamintos metalo konstrukcijos, tiek jų montavimo darbai neatitiko jiems nei šalių susitarimo, nei teisės aktų reikalavimų, nei ieškovės teisėtų lūkesčių. Kaip minėta anksčiau apeliantė nepatiekė įrodymų, kurie paneigtų minėtuose procesiniuose dokumentuose užfiksuotus faktus (CPK 12, 178 straipsniai). Šiuo klausimu papildomai pažymėtina ir tai, kad atsakovė neginčijo fakto, jog jai buvo žinoma, kokie techniniai bei montavimo reikalavimai keliami minėtoms konstrukcijoms ar, kad ieškovė neteikė reikalingos informacijos 9CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais skundo argumentus, kad skundžiamame teismo sprendime nėra nurodyta aiškių skaičiavimų, kokia dalis konstrukcijų laikytina pagaminta nekokybiškai, kiek jų sumontuota netinkamai, o taip pat, kad teismas netinkamai nustatė į objektą pristatytos produkcijos kiekį. Teisėjų kolegija, vertindama skundo argumentus, kad priešingai nei nustatė teismas, į objektą buvo atgabenta ne 72,2 t. o 91,8 t. metalo konstrukcijų, pirmiausia pažymėtina tai, jog, kaip teisingai atsiliepime į skundą nurodė ieškovė, savo šį teiginį apeliantė grindžia jos vienašališkai išrašytais krovinių važtaraščiais, priėmimo–perdavimo aktais, PVM sąskaitomis faktūromis. Tačiau kaip matyti iš paminėtų dokumentų turinio juose nurodyti duomenys yra prieštaringi, t. y. krovinių važtaraščiuose atsakovė nurodo vieną metalo gaminių kiekį, o šių dokumentų pagrindu išrašytose PVM sąskaitose faktūros – kitą, didesnį kiekį (žr. krovinio važtaraščius Nr. 04/28, 04/21, 04/19; PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00293), todėl sutiktina su atsakove, kad esant tokiems prieštaravimams šie dokumentai negali būti laikomi patikimais ir atsakovės poziciją pagrindžiančiais įrodymais. Be to, kaip teisingai nurodyta skundžiamame teismo sprendime, atsakovės nurodyto kelionės važtaraščio Nr. 51 į bylą pateikti trys skirtingi egzemplioriai, kuriuose nurodyti ir skirtingi pristatytų konstrukcijų kiekiai: šios bylos 1 tomo 99-100 bylos lapuose esančiame atsakovės vienašališkai surašytame važtaraštyje nurodyta, kad buvo pristatyta 17,9 t produkcijos, to paties tomo 101 lape – 14,6 t, antro tomo 140 bylos lape – 11,3 t. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šiuose dokumentuose nurodytų duomenų teisingumo, juos vertino kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad vertinant šiuos važtaraščius byloje esančių įrodymų kontekste vieninteliame – esančiame 1 bylos tomo 101 lape nurodytame važtaraštyje (14,6 t), esančių duomenų teisingumą patvirtina kitas byloje esantis įrodymas – vizualinės apžiūros aktas. Tuo tarpu kituose dvejuose aktuose nurodyti tiek analogiški prekių pavadinimai, tiek jų kiekiai, kurie nepagrįsti jokiais kitais įrodymais. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija laiko pagrįsta ir teisėta teismo išvadą, kad ieškovė įrodė, o atsakovė nepaneigė, kad pagal 2015 m. balandžio 28 d., 2015 m. balandžio 9 d., 2015 m. balandžio 21 d., 2015 m. gegužės 5 d. bei 2015 m. gegužės 15 d. krovinio važtaraščius faktiškai ji pagamino ir pristatė 72,2 t metalo konstrukcijų. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovė neginčija fakto, jog jai buvo grąžinta 35,03 t netinkamų konstrukcijų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 37,2 t (72,2 t – 35,03 t) konstrukcijų buvo tinkamos kokybės, o likusias, ieškovei siekiant užbaigti statyti ginčo objektą bei tinkamai įvykdyti įsipareigojimus užsakovui, reikėjo suremontuoti, vietoje nekokybiškų ir netinkamų – užsakyti kitas. Todėl laikytina teisėta ir pagrįsta teismo išvada, kad ieškovės nuostolius sudarė būtent minėto kiekio sijų išmontavimas, remontas, sumontavimas bei kainų skirtumas tarp atsakovės įsipareigotų pagaminti, bet nepagamintų ar netinkami pagamintų, ir trečiojo asmens pagamintųjų. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovė nepaneigė teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog byloje nustatytos visos sąlygos jos civilinei atsakomybei kilti, todėl paminėti apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, o teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 57 436,80 Eur nuostolių, paliktina nepakeista (CPK 12, 178 straipsniai, 3226 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl skolos priteisimo

Kaip minėta, apeliantė taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atmesta dalis jos priešieškinio reikalavimo, t. y. dėl 54 810,48 Eur skolos už pagamintas metalo konstrukcijas bei jų montavimo darbus. Nesutikdamas su paminėta teismo sprendimo dalimi teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog į objektą buvo pristatyta 72,2 t konstrukcijų, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, jog jų buvo atgabenta žymiai daugiau – 91,8 t. O taip pat mano, kad teismas nepagrįstai nepriteisė užmokesčio už montavimo darbus, ignoravo į bylą pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad ji atliko šių darbų už 4 561,70 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad aukščiau šioje nutartyje konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje esančius įrodymus padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad faktiškai atsakovė ieškovei pristatė 72,2 t metalo konstrukcijų, dėl šios nutarties 40 punkte nurodytų priežasčių atmeta kaip nepagrįstus skundo argumentus, kad teismas netinkamai nustatė faktiškai ieškovei perduotų metalo konstrukcijų kiekį. Nors apeliantė aplinkybę, kad ieškovė jai nėra sumokėjusi už metalo konstrukcijų montavimo darbus įrodinėja jos 2015 m. balandžio 30 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra, tačiau, kaip minėta anksčiau šioje nutartyje, objekto užsakovė ne kartą pasitarimuose išreiškė pretenzijas dėl atliekamų montavimo darnų trūkumų, ieškovė teikė pastarajai pretenzijas, tačiau, kaip minėta anksčiau, šių trūkumų ji nepašalino, todėl, priešingai nei teigia apeliantė, teismas pagrįstai šių išlaidų jai nepriteisė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ir šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovei iš ieškovės priteista 6 520,53 Eur skola, paliktina nepakeista (CPK 12, 178 straipsniai, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme

Apeliantė taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jos reikalavimas priteisti iš ieškovės jos turėtas 1 452 Eur išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog ši suma buvo sumokėta advokatui, šį reikalavimą atmetė. Apeliantė teigia, kad teismas be pagrindo nevertino aplinkybes, kad prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ji nurodė, jog yra bankrutuojanti įmonė, kuri tuo metu visiškai neturėjo lėšų šioms išlaidoms padengti. Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina tai, kad, priešingai nei nurodyta skunde, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-706/2015, nėra pateikta išaiškinimų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimu tuo atveju, kuomet bankrutuojanti įmonė faktiškai nėra sumokėjusi advokatui už jo suteiktą teisinę pagalbą. Tuo tarpu, kaip teisingai savo atsiliepime nurodė ieškovė, kasacinio teismo praktikoje formuojama priešinga praktika, – nesant pateikto atstovavimo išlaidų apmokėjimą patvirtinančio dokumento, jos pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį negali būti atlyginamos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2010). Antra, nors apeliantė teigia, kad kartu su skundu pateikia minėtų išlaidų apmokėjimo faktą patvirtinantį dokumentą – mokėjimo pavedimą, tačiau, kaip matyti, iš elektroninės bylos medžiagos, pateikta tik 2016 m. birželio 1 d. advokato išrašyta PVM sąskaita faktūra (el. b. t. 4, b. l. 168), kuri, kaip žinoma, patvirtina tik tokių išlaidų turėjimo, bet ne jų apmokėjimo faktą (CPK 12, 178 straipsniai). Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 1 dalimi bei CPK 17 straipsnyje nurodytu šalių lygiateisiškumo principu, paminėtus skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, o skundžiamą teismo sprendimo dalį palieka nepakeistą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ir ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus atsakovės BUAB ,,Marbusta“ apeliacinį skundą jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).Ieškovė UAB ,,Projestos projektai“ prašo priteisti iš atsakovės 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą ruošiant apeliacinį skundą ir pateikia rašytinius įrodymus, patvirtinančius turėtas tokio dydžio išlaidas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovės prašomų atlyginti išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punkte nurodytą dydį, o pagrindo jį didinti, atsižvelgiant į šių Rekomendacijų 2 punkto nuostatas, nenustatyta, atsižvelgdama į šioje byloje spręsto ginčo sudėtingumo laipsnį, analizuotų faktinių aplinkybių apimtį, suteiktų teisinių paslaugų mastą ir kokybę, sprendžia, kad, priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 900 Eur. Kadangi atsakovė yra bankrutavusi įmonė, bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš administravimui skirtų sumų (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Projestos projektai“ (į. k. 226116380) iš atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Marbusta“ (į. k. 302863528) 900 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą mokant iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Marbusta“ bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

Teisėjai Goda Ambrasaitė - BalynienėVirginija ČekanauskaitėVigintas Višinskis