- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-26
- Bylos Nr.
- 2A-93-370/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01224-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Egidija Tamošiūnienė, Danguolė Martinavičienė
- Trečiasis asmuo
- D. R., V. R.
- Kategorijos
- 2.6.1.6.1Actio Pauliana
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Transbank logistics“, atstovaujamos bankroto administratorės I. B., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2296-781/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „TR-LOG“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Paltaja“, ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Transbank logistics“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (tretieji asmenys – D. R. ir V. R.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „TR-LOG“ (buvusi UAB „Transbankas“), atstovaujama bankroto administratorės, patikslintame ieškinyje teismo prašė: 1) pripažinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), 2012-10-02 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3357 negaliojančia ir taikyti restituciją – priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „Transbank logistics“ 364 921,22 Eur; 2) pripažinti katerio SeaDoo Sport Boat 230 perleidimo sandorį UAB „Transbank logistics“ negaliojančiu ir taikyti restituciją – priteisti ieškovei iš atsakovės 49 881,25 Eur; 3) pripažinti 10 puspriekabių – Schmitz SK024/L, Schmitz Corgobull, Schmitz Corgobull, Schmitz 1999, Schmitz, Schmitz Cherau, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), perleidimo sandorius UAB „Transbank logistics“ negaliojančiais ir taikyti restituciją – priteisti ieškovei iš atsakovės 213 078,95 Eur; 4) priteisti ieškovei iš atsakovės 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad įmonės bankroto administratorei be kitų dokumentų buvo perduotos PVM sąskaitos faktūros (2012-08-01 TRB Nr. 9, 2012-09-27 TRB Nr. 15, 2012-09-27 TRB Nr. 14), patvirtinančios, kad UAB „Transbankas“ (šiuo metu – UAB „TR-LOG“) UAB „Transbank logistics“ pardavė aukščiau nurodytą turtą, kurio bendra vertė 2 167 949,03 Lt, tačiau nėra duomenų apie tai, kad atsakovė BUAB „Transbank logistics” su ieškove būtų atsiskaičiusi. Ieškovės teigimu, šie ginčo sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu, kaip atitinkantys visas actio Pauliana taikymo sąlygas (ginčo turto perleidimas pažeidė ieškovės ir jos kreditorių interesus; skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčo sandorių; skolininkas apie kreditoriaus teisių pažeidimą žinojo arba turėjo žinoti; ginčo turtas perleistas susijusiai įmonei).Atsakovė BUAB „Transbank logistics“, atstovaujama bankroto administratorės, su ieškiniu nesutiko.Atsakovė nurodė, kad nors ji už ginčo turtą pinigų ieškovei nesumokėjo, tačiau būtent šia suma buvo sumažintas ieškovės turimų įsipareigojimų atsakovei dydis. Paaiškino, kad 2010–2013 m. atsakovė ieškovei teikė paslaugas – vežė krovinius tarptautiniais maršrutais, tačiau nuo 2012 m. vidurio pradėjo kauptis ieškovės skola atsakovei, todėl šalys sutarė, kad dalis ieškovės skolos atsakovei bus padengta ne pinigais, o ieškovei priklausančiu turtu. Atsižvelgiant į tai, šalys nuo 2012-08-01 iki 2012-10-02 sudarė 12 pirkimo–pardavimo sutarčių, kurių pagrindu ieškovė atsakovei perleido 2 167 949,03 Lt vertės turtą, o 2012-08-01 aktu šalys įskaitė 225 966,46 Eur (780 217 Lt) dydžio UAB „Transbank logistics“ skolą UAB „TR-LOG“, kartu ir 213 078,96 Eur dydžio skolą pagal 2012-08-01 ieškovės išrašytą PVM sąskaitą–faktūrą Nr. TRB9 už 10 parduotų puspriekabių. Nors likusios skolos įskaitymą pagrindžiančių rašytinių dokumentų atsakovė nurodė neturinti (jie administratorei neperduoti), tačiau pagal BUAB „Transbank logistics“ buhalterinės apskaitos duomenis atsakovė 2012 m. už įgytą turtą ieškovei skolinga nebuvo. Priešingai, ieškovė liko skolinga atsakovei (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. preliminariu sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-4008-431/2013, iš ieškovės atsakovei priteista 185 097,79 Eur (639 105,66 Lt) dydžio skola).Atsakovės teigimu, ieškovė neįrodė, kad ginčijamos sutartys pažeidė ieškovės ar jos kreditorių teises ir (ar) interesus (nepateikta jokia informacija apie ginčijamų sutarčių sudarymo dieną ieškovės turėtus įsipareigojimus kreditoriams, šių įsipareigojimų dydį bei kitimą, taip pat duomenys, kad būtent ginčijamų sutarčių sudarymas lėmė ieškovės nemokumą ar kitaip pažeidė kreditorių interesus (negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais), todėl ginčijamų sandorių pripažinimas negaliojančiais actio Pauliana pagrindu negalimas. Atsakovė prašė ieškinį atmesti ir dėl praleisto ieškinio senaties termino. Nurodė, kad bankroto byla ieškovei iškelta 2013 m. spalio 22 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2013 m. gruodžio 19 d., todėl ieškovės valdymo organai įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratorei turėjo perduoti ne vėliau kaip iki 2014-01-03, kai ieškinys teismui dėl ginčijamų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo pateiktas tik 2015-06-15, t. y. praleidus CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą vienerių metų senaties terminą.Tretieji asmenys atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino negaliojančiomis UAB „TR-LOG“ (buvęs pavadinimas UAB „Transbankas“) ir UAB „Transbank logistics“ sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis: 1) 2012-08-07 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20120807 dėl puspriekabės šaldytuvo Schmitz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); sutarties kaina 24 931,07 Eur (86 082 Lt); 2) 2012-08-07 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20120807/0 dėl puspriekabės šaldytuvo Schmitz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); sutarties kaina 13 975,60 Eur (48 254,94 Lt); 3) 2012-08-07 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20120807/1 dėl puspriekabės šaldytuvo Schmitz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); sutarties kaina 24 931,07 Eur (86 082 Lt); 4) 2012-08-07 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20120807/2 dėl puspriekabės šaldytuvo Schmitz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); sutarties kaina 26 557,01 Eur (91 696,03 Lt); 5) 2012-08-07 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20120807/3 dėl puspriekabės šaldytuvo Schmitz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); sutarties kaina 17 242,60 Eur (59 535,24 Lt); 6) 2012-08-07 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20120807/4 dėl puspriekabės šaldytuvo Schmitz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); sutarties kaina 24 930,95 Eur (86 081,57 Lt); 7) 2012-08-07 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20120807/5 dėl puspriekabės šaldytuvo Schmitz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); sutarties kaina 23 065,66 Eur (79 641,12 Lt); 8) 2012-08-07 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20120807/6 dėl puspriekabės šaldytuvo Schmitz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); sutarties kaina 16 153,60 Eur (55 775,14 Lt); 9) 2012-08-07 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20120807/7 dėl puspriekabės šaldytuvo Schmitz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); sutarties kaina 16 788,82 Eur (57 968,43 Lt); 10) 2012-08-07 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20120807/8 dėl puspriekabės šaldytuvo Schmitz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); sutarties kaina 24 502,58 Eur (84 602,52 Lt); 11) 2012-09-27 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20120927/1 dėl katerio SeaDoo Sport Boat 230; sutarties kaina 49 881,27 Eur (172 230,04 Lt); 12) 2012-10-02 pirkimo–pardavimo sutartį dėl žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); sutarties kaina 364 921,22 Eur (1 260 000 Lt). Pripažinus sutartis negaliojančiomis, teismas taikė restituciją ir priteisė ieškovei BUAB „TR-LOG“, atstovaujamai bankroto administratorės, iš atsakovės UAB „Transbank logistics“ 627 881,42 Eur.Teismas pažymėjo, kad siekiant įrodyti pirmosios actio Pauliana taikymo sąlygos (kreditoriaus neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė į skolininką) egzistavimą, būtina nustatyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo ir nebuvo patenkintas anksčiau, t. y. būtina išsiaiškinti, ar bankroto byloje patvirtinti reikalavimai nėra atsiradę jau po ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016), todėl bankroto administratorei kyla pareiga pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad bankroto administratorė įrodė pirmąją actio Pauliana taikymo sąlygą, nustatęs, kad bent trys ieškovės bankroto byloje patvirtinti finansiniai reikalavimai (ar jų didžiosios dalys) atsirado iki ginčijamų sandorių sudarymo (BIĮ „Mariva“ 52 712,81 Lt reikalavimas, atsiradęs dar 2009 m., UAB „Krone Scanbalt“ (buvęs pavadinimas UAB „Scanbalt trailer“) 365 257,05 Lt dydžio reikalavimas, atsiradęs 2011-07-29 ir 2012-05-02 sutarčių pagrindu, UAB „Refas ir Ko“ 3 913,65 Lt dydžio reikalavimas, atsiradęs 2012-03-29 ir 2012-06-06 sąskaitų faktūrų pagrindu). Teismas, įvertinęs viešai prieinamus duomenis (VĮ Registrų centre esančio ieškovės balanso už 2011 metus turinį), taip pat 2012 m. balanso turinį nustatė, kad ieškovė tiek 2011 m., tiek po ginčo sandorių sudarymo buvo nemoki, todėl sprendė, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeisti kitų kreditorių interesai, pirmenybę suteikiant atsakovei ir, atitinkamai, sumažinant tiek įmonės turtą, tiek kreditorių galimybes nukreipti reikalavimus į skolininkę (ieškovę) ir gauti jų patenkinimą. Teismo vertinimu, veikimas vieno kreditoriaus naudai nesuderinamas su verslo subjekto protingo elgesio standartais, kai sąžiningai siekiama naudos įmonei, ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė esant nustatytoms kreditorių teisių pažeidimo ir neprivalėjimo sudaryti ginčijamų sandorių (ieškovė buvo skolinga ne tik atsakovei) actio Pauliana taikymo sąlygoms.Teismas Juridinių asmenų registro duomenų pagrindu nustatė, kad ginčijamų 2012-08-07 ir 2012-09-27 sandorių dėl puspriekabių ir katerio perleidimo sudarymo metu ieškovė buvo vienintelė atsakovės akcininkė, o ginčijamo 2012-10-02 sandorio dėl žemės sklypo perleidimo sudarymo metu ieškovės vienintelis akcininkas (V. R.) buvo ir atsakovės vienintelis akcininkas. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad ieškovė ir atsakovė buvo susijusios įmonės, todėl žinojo (turėjo žinoti), be kita ko, ir apie viena kitos finansinę padėtį, t. y. ieškovės nemokumą. Teismo vertinimu, šios aplinkybės yra pakankamas pagrindas abi šalis pripažinti nesąžiningomis, remiantis CK 6.67 straipsnio 7 punktu, juolab, kad įrodymų, paneigiančių šią teisinę prezumpciją, į bylą nepateikta (CPK 12, 178 str.).Teismas konstatavo, kad ieškovės ieškinys pateiktas nepraleidus CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto vienerių metų senaties termino. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į ieškovės bankroto administratorės pradinio ieškinio pateikimo metu nurodytas aplinkybes, jog ginčijamos sutartys jai nėra perduotos, taip pat faktą, kad jos nebuvo pridėtos prie ieškinio (jas pateikė atsakovė). Be to, teismas iš bylos rašytinių duomenų ir šalių paaiškinimų nustatė, kad ieškovės buvęs vadovas tik 2016-03-17 perdavė bankroto administratorei likusius dokumentus, kai pradinis ieškinys nagrinėjamoje byloje pateiktas teismui 2015-06-15 (data ant pašto voko – 2015-06-10).Teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl palūkanų priteisimo, remdamasis kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad skolininkui iškėlus bankroto bylą, nutraukiamas tiek palūkanų, atliekančių atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją (pavyzdžiui, paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu (CK 6.872 str.), tiek palūkanų, atliekančių nuostolių kompensavimo funkciją, t. y. skirtų turtiniams kreditoriaus interesams apsaugoti (pavyzdžiui, skolininkui negrąžinant paskolos (CK 6.210, 6.261, 6.874 str.), skaičiavimas; taip pat skolininkui, kuriam iškelta bankroto byla, nutraukiamas CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu skaičiuojamų ir procesinėmis vadinamų palūkanų skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantė BUAB „Transbank logistics“, atstovaujama bankroto administratorės, apeliaciniame skunde teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Teismas netinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, visapusiškai neištyrė ir neįvertino visų byloje pateiktų faktinių aplinkybių ir įrodymų, nenustatė visų esminių bylos aplinkybių arba jas netinkamai interpretavo, dėl to nepagrįstai ginčo sutartis pripažino negaliojančiomis remiantis CK 6.66 straipsniu. Teismo nurodyti argumentai, kurių pagrindu konstatuotas kreditorių teisių pažeidimas pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, nėra pakankami tokiai išvadai padaryti ir pripažinti sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu:Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė nei dėl ginčijamų sandorių esmės, ieškovės pozicijos, išreikštos ginčo dalyko atžvilgiu (sandoriai ginčyti dėl atsakovės neatsiskaitymo su ieškove fakto), nei dėl į bylą pateiktų atsakovės argumentų, paneigiančių šios actio Pauliana taikymo sąlygos (kreditorių teisių pažeidimo) egzistavimą. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovė neįrodė, o byloje nėra duomenų apie tai, jog ginčijamais sandoriais parduoto turto kaina neatitiko rinkos kainų, taip pat, kad ieškovė neginčijo šalių atlikto įskaitymo, kurį patvirtina atsakovės kartu su atsiliepimu pateiktas 2012-08-01 aktas. Teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp ginčijamų sandorių sudarymo (turto pardavimo atsakovei už rinkos kainą) ir ieškovės negalėjimo patenkinti kitų kreditorių finansinių reikalavimų. Priežastiniam ryšiui nustatyti byloje nepakanka įrodymų, nes ieškovė į bylą nėra pateikusi patvirtintų, tačiau nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų sąrašo.Teismas konstatavo ieškovės nemokumą 2011 metais, nesant byloje duomenų apie ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovės pradelstų įsipareigojimų mastą.Teismas sprendime apskritai nepasisakė dėl actio Pauliana instituto taikymo ypatumo, kad kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Atsižvelgiant į tai, teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos sandorius pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu, neteisėta ir nepagrįsta. Atsiliepime į apeliacinį skundą BUAB „TR-LOG“, atstovaujama bankroto administratorės, teismo prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino į bylą pateiktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.).Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad ieškovė UAB „TR-LOG“ ir atsakovė UAB „Transbank logistics“ 2012 m. rugpjūčio–spalio mėn. sudarė 12 kilnojamojo ir nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių, kuriais atsakovei perleistas ieškovei nuosavybės teise priklausęs 2 167 949,03 Lt vertės turtas: 10 puspriekabių, kateris SeaDoo Sport Boat 230 ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovės bankroto administratorė kreipėsi į teismą prašydama minėtus sandorius pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinys tenkintas, negaliojančiomis pripažintos ginčo šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys ir taikyta vienašalė restitucija, ieškovei iš atsakovės priteisiant pirkimo–pardavimo sutartimis perleistų objektų ekvivalentą pinigais (627 881,42 Eur). Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 str. 1 d.). Actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl, taikydami šią kreditoriaus teisių gynimo priemonę, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą.CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-706/2016, 19 punktas; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Dėl to ieškovas, teikdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-969/2017).Pirmosios instancijos teismas ginčo sandorius pripažino negaliojančiais nustatęs visų aukščiau nurodytų actio Pauliana taikymo sąlygų visetą. Apeliantė, nesutikdama su bylą nagrinėjusio teismo išvadomis, apeliaciniame skunde kvestionuoja tik tuos teismo motyvus, kuriais teismas konstatavo egzistuojant antrąją ir septintąją actio Pauliana taikymo sąlygas, t. y.: 1) dėl kreditorių teisių pažeidimo; 2) dėl kreditoriaus reikalavimo nukreipimo į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina jo reikalavimui patenkinti, pažymint, kad šis actio Pauliana taikymo ypatumas apskritai nebuvo teismo aptartas. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir (ar) ištyrė ir (ar) įvertino visas bylai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes ir (ar) įrodymus, neatsižvelgė į ieškovės suformuotą poziciją ginčo klausimu, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo išeiti už apeliacinio skundo ribų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę vykdo pagal apeliantės skunde nurodytus argumentus.CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl to skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).Taigi, siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017). Tuo atveju, jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad kreditorių teisių pažeidimo sąlyga konstatuota teismui nustačius, kad ieškovė jau nuo 2011 m. būdama faktiškai nemoki ĮBĮ prasme ir turėdama kitų kreditorių jai nuosavybės teise priklausiusį turtą perleido atsakovei dengdama (mažindama) turimą skolą atsakovei už pastarosios suteiktas krovinių vežimo paslaugas, ir tokiu būdu nepagrįstai suteikė pirmenybę atsakovei kitų kreditorių atžvilgiu (CK 6.66 str. 1 d.). Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartimis buvo pažeistos kreditorių teisės, neatsižvelgė, kad ši actio Pauliana sąlyga ieškovės įrodinėta būtent per neatsiskaitymo pagal ginčo sutartis aplinkybę, nekeliant klausimo dėl turto pardavimo už neadekvačią (ne rinkos) kainą, neginčijant ieškovės ir atsakovės 2012-08-01 atlikto įskaitymo. Be to, teismas nenustatė, kad ginčo turto pardavimas už rinkos vertę buvo priežastiniame ryšyje su ieškovės negalėjimu atsiskaityti su kreditoriais. Apibendrinant apeliantės skundo argumentus šiuo kausimu, spręstina, kad apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad vien pirkimo–pardavimo sutarčių su ieškove sudarymas, nesant ginčo, kad objektai perleisti už rinkos kainą ir nekeliant 2012-08-01 įskaitymo akto negaliojimo klausimo, taip pat nustačius, kad turtas perleistas ieškovės skolai padengti, yra vertintinas kaip kreditorių teisių pažeidimas pagal CK 6.66 straipsnį. Apeliantei ginčijant pirmosios instancijos teismo išvadas dėl antrosios actio Pauliana taikymo sąlygos egzistavimo aukščiau nurodytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingomis laikytinos ginčo pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo ir atsiskaitymo pagal jas aplinkybės bei jų įtaka ieškovės finansiniai padėčiai, galimybėms atsiskaityti su kreditoriais.Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2012-08-07 ieškovė ir atsakovė sudarė 10 puspriekabių pirkimo–pardavimo sutarčių Nr. 20120807/2, Nr. 20120807, Nr. 20120807/0, Nr. 20120807/3, Nr. 20120807/5, Nr. 20120807/6, Nr. 20120807/7, Nr. 20120807/8, Nr. 20120807/4, Nr. 20120807/1, kuriomis ieškovė atsakovei įsipareigojo perduoti puspriekabes: SCHMITZ, pagaminimo metai – 2004, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); SCHMITZ, pagaminimo metai – 2002, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); SCHMITZ, pagaminimo metai – 1999, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); SCHMITZ, pagaminimo metai – 2002, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); SCHMITZ, pagaminimo metai – 2004, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); SCHMITZ, pagaminimo metai – 2002, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); SCHMITZ, pagaminimo metai – 2002, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); SCHMITZ, pagaminimo metai – 2005, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); SCHMITZ, pagaminimo metai – 2003, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); SCHMITZ, pagaminimo metai – 2003, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), o pirkėjas (atsakovė) įsipareigojo priimti turtą ir už jį sumokėti sutartyse nurodytą kainą (toliau – 2012-08-07 puspriekabių pirkimo–pardavimo sutartys). Puspriekabių pirkimo–pardavimo sutarčių 3 punktuose įtvirtinta, kad mokėtinas pinigų sumas už puspriekabes pirkėja (atsakovė) pardavėjai (ieškovei) sumoka pagal sąskaitą faktūrą. Į bylą pateikta ieškovės 2012-08-01 atsakovei išrašyta PVM sąskaita faktūra serija TRB Nr. 9, kurioje nurodyta, kad 735 719,03 Lt (su PVM) suma už 10 puspriekabių turi būti apmokėta iki 2012-08-11.Ieškovė ir atsakovė 2012-09-27 sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20120927/1, ja ieškovė (pardavėja) įsipareigojo parduoti sportinį katerį SeaDoo Sport Boat 230, pagaminimo metai – 2012, už 172 230,04 Lt (su PVM) (toliau – 2012-09-27 katerio pirkimo–pardavimo sutartis). Pagal sutarties 3 punktą atsakovė ieškovei minėtą pinigų sumą turėjo sumokėti pagal sąskaitą faktūrą. Į bylą pateikta ieškovės 2012-09-27 atsakovei išrašyta PVM sąskaita faktūra serija TRB Nr. 15, kurioje nurodyta, kad 172 230,04 Lt (su PVM) suma už katerį turi būti sumokėta iki 2012-10-07. Ieškovė ir atsakovė 2012-10-02 sudarė notariškai patvirtintą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – 2012-10-02 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis). Sutarties 2.1 punkte įvirtinta, kad šalių susitarimu šis turtas parduodamas už 1 260 000 Lt sumą, nurodant, kad už žemės sklypą atsiskaityta prieš sudarant ir pasirašant sutartį. Į bylą pateikta ieškovės atsakovei 2012-09-27 išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. TRB Nr. 14, kurioje nurodyta, kad 1 260 000 Lt suma turi būti apmokėta iki 2012-10-07.Ieškovė teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat 2017 m. kovo 16 d. teismo posėdyje teigė, kad pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras, o atsakovei į bylą pateikus ginčo sutartis – puspriekabių, katerio ir nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis atsakovei perleistas ieškovei nuosavybės teise priklausęs kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, atsiskaityta nebuvo, o tai suponuoja buvus pažeistas kreditorių teises. Šios aplinkybės nurodomos ir apeliantės skunde. Ieškovei kreditorių teisių pažeidimą, kaip actio Pauliana taikymo sąlygą, siejant su neatsiskaitymo pagal pirkimo–pardavimo sutartis faktu, nepaisant bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, pagal kurią būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti actio Pauliana taikymo sąlygas, siekiant ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais, teisėjų kolegija pažymi, kad neigiamų aplinkybių (nesumokėjimo fakto) įrodinėjimas paprastai yra sudėtingesnis ar net neįmanomas. Todėl ieškovės bankroto administratorei teigiant, kad įmonės bankroto byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pagal šalių sudarytas ginčo sutartis su ieškove buvo atsiskaityta, pareiga įrodyti atsiskaitymo faktą tokiu atveju tenka atsakovei (CPK 178 str.). Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas turėjo tirti ir vertinti, ar byloje esančių duomenų pakanka išvadai, kad pirkimo–pardavimo sutartimis perleistu turtu buvo dengiama skola atsakovei, padaryti, juolab kad šalių pozicija šiuo klausimu prieštaringa. Tačiau iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas šių aplinkybių tinkamai neanalizavo, t. y. išvadą apie tai, kad ieškovei priklausęs ginčo turtas buvo perleistas atsakovei sumažinant ieškovės įsiskolinimą atsakovei, kuris susidarė dėl atsakovės suteiktų, tačiau ieškovės neapmokėtų, krovinių pervežimo paslaugų, teismas padarė nurodydamas, kad remiasi šalių paaiškinimais bei byloje esančiais įrodymais, tačiau neatskleidė šių įrodymų ir (ar) paaiškinimų, kuriais rėmėsi, turinio. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacijos ribas sudaro ne tik teisės, bet ir fakto klausimai (CPK 320 str. 1 d.), ir apeliantei skunde teigiant, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nevertino ieškovės dėstytos pozicijos dėl neatsiskaitymo už perleistą turtą aplinkybių, teisėjų kolegija plačiau pasisako šiuo aspektu. Atsakovė pirmosios instancijos teismui nurodė, kad šalis 2010–2013 metais siejo sutartiniai teisiniai santykiai – atsakovė ieškovei teikė transportavimo paslaugas. Nuo 2012 m. vidurio ieškovei pradėjus neatsiskaitinėti su atsakove, sudarytos ginčo pirkimo–pardavimo sutartys, kuriomis perleistu turtu (jo verte) buvo dengiama ieškovės skola atsakovei. Šiai pozicijai pagrįsti į bylą pateiktas ieškovės ir atsakovės 2012-08-01 sudarytas skolos įskaitymo aktas, atsakovės buhalterinės apskaitos duomenys bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. preliminarus sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-4008-431/2013, kuris, atsakovės teigimu, patvirtina, kad būtent ieškovė dar liko skolinga atsakovei 185 097,79 Eur (639 105,66 Lt) sumą.Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas tai, kad abi ginčo šalys – bankrutuojančios įmonės, o tai suponuoja teismo aktyvumo pareigą, taip pat byloje nesant pakankamai duomenų apie šalių ginčą, išnagrinėtą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. preliminariu sprendimu, iš kurio buvo galima nustatyti tik tai, kad UAB „Transbank logistics“ ieškinys UAB „TR-LOG“ dėl skolos priteisimo buvo grindžiamas tais pačiais teisiniais tarptautinio krovinių vežimo santykiais, tačiau nesant atskleisto šių aplinkybių turinio, 2018 m. kovo 2 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, iš Vilniaus apygardos teismo išreikalavo civilinę bylą Nr. 2-4008-431/2013, kaip galinčią turėti reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui ir nustatė terminą šalims, susipažinus su išreikalauta byla, pateikti paaiškinimus. Šia teise pasinaudojo tik viena proceso šalis – ieškovė, kurios į bylą pateikti 2018-03-27 paaiškinimai, pridėtini prie bylos, o juose išdėstyta pozicija vertintina kartu su kitais šalių procesiniuose dokumentuose pateiktais argumentais bei kartu su jais pridėtais įrodymais.Teisėjų kolegija, susipažinusi su civilinės bylos Nr. 2-4008-431/2013 medžiaga, ieškovės pateiktais papildomais paaiškinimais, sprendžia, kad joje esantys duomenys negali patvirtinti atsakovės įrodinėtinos pozicijos, kad ginčo sutartimis atsakovei buvo perleistas turtas, siekiant padengti ieškovės turimus įsiskolinimus, kylančius iš šalis siejusių krovinių vežimo teisinių santykių.Minėtoje civilinėje byloje UAB „Transbank logistics“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame teismo prašė iš UAB „TR-LOG“ priteisti 639 105,66 Lt pagal laikotarpiu nuo 2012-10-23 iki 2012-12-28 išrašytas, bet neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras už laikotarpiu nuo 2012-07-24 iki 2012-10-28 suteiktas tarptautinių krovinių pervežimo paslaugas, kai nagrinėjamu atveju atsakovė teigia, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartimis, kurios, kaip nustatyta byloje, sudarytos 2012-08-07–2012-10-02 , buvo dengiama jau tuo metu buvusi ieškovės skola atsakovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien vėlesni tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai ir jų pagrindu išrašytos bet neapmokėtos PVM sąskaitos faktūros nėra tinkamas ir pakankamas įrodymas patvirtinti ieškovės skolos atsakovei egzistavimą iki ginčo sutarčių sudarymo, kuri, atsakovės teigimu, buvo dengiama perleisto turto verte (CPK 185 str.). Atsakovė į bylą pateikė 2012-08-01 skolos įskaitymo aktą, kuriame nurodyta, kad: „Mes, žemiau pasirašiusieji UAB „Transbank logistics“ ir UAB „Transbankas“, sudarėme šį tarpusavio skolos užskaitymo aktą 2012 m. rugpjūčio 1 d. pagal UAB „Transbankas“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras Nr. TRB1, TRB5, TRB3, TRB7, TRB8, TRB9. Iš viso užskaitoma suma 780 217 Lt. Užskaitoma suma sumažinti UAB „Transbank logistics“ skolą UAB „Transbank“. Atsakovės teigimu, šis įskaitymas patvirtina, kad juo buvo įskaityta 735 719,03 Lt dydžio skola pagal 2012-08-01 PVM sąskaitą faktūrą Nr. TRB 9 už 10 vnt. parduotų puspriekabių. Tai, kad ieškovė neprašė įskaitymo akto pripažinti negaliojančiu, nereiškia, kad šis įrodymas, kuriuo atsakovė įrodinėjo nesanti skolinga ieškovei už perleistą turtą, neturėtų būti vertinamas ir sprendžiama dėl jo įrodomosios galios ir reikšmės kilusiame šalių ginče. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateiktas įskaitymo akto turinys neleidžia daryti išvados apie dalinį atsakovės atsiskaitymą su ieškove pagal perleistą turtą (puspriekabes) 2012-08-07 pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu. Viena iš įskaitymo, kaip prievolės pasibaigimo būdų, sąlygų – prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas, be to, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai (CK 6.130 str.). Tačiau nagrinėjamu atveju įskaitymo akte apskritai nėra nurodyta, kad ieškovė buvo skolinga atsakovei, taip pat neatsispindi skolos suma, jos kilmė, likęs skolos, jei tokia buvo, dydis po įskaitymo, o pats įskaitymo turinys yra prieštaringas atsakovės dėstomai pozicijai, jame nurodant, kad įskaitoma suma mažintina atsakovės skola ieškovei, nors įskaitomos sumos pagal ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras atsakovei. Vien įskaityme nurodytos UAB „Transbankas“ (šiuo metu – UAB „TR-LOG“) išrašytos PVM sąskaitos faktūros numeris TRB9, kuris sutampa su tos pačios dienos, kaip ir įskaitymo aktas (2012-08-01), ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros už 10 puspriekabių numeriu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir įskaityme nesant nurodytos jokios detalesnės informacijos (sąskaitos išrašymo datos, sumos) negali būti vertinamas kaip pakankamas įrodymas, patvirtinantis ieškovės ir atsakovės krovinių vežimo santykių pagrindu buvusią ieškovės skolą atsakovei bei dalinį atsiskaitymo su ieškove faktą įskaitant priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, juolab kad puspriekabių pirkimo–pardavimo sutartys sudarytos vėliau nei išrašyta PVM sąskaita faktūra, serija TRB Nr. 9 ir įskaitymo aktas (puspriekabių pirkimo–pardavimo sutarčių, kuriose buvo nurodoma, kad pirkėjas atsiskaitys su pardavėju pagal išrašytą sąskaitą faktūrą, sudarymo data 2012-08-07, kai įskaitymo aktas ir PVM sąskaita faktūra datuojamos 2012-08-01) (CPK 176 str. 1 d., 177 str. 1 d., 178 str., 185 str.). Kitų dokumentų (atsakovės ieškovei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už suteiktas bet neapmokėtas paslaugas iki ginčo sutarčių sudarymo momento, sutarčių dėl paslaugų teikimo, susitarimo ieškovės skolą dengti turtu, tinkamų įskaitymo aktų ir kt.), iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovė už ginčo turtą vienu ar kitu būdu su ieškove yra atsiskaičiusi, nėra, todėl vien minėtas įskaitymo aktas, ar suvestiniai atsakovės buhalterinės apskaitos duomenys, kuriais įrodinėtas atsakovės skolos ieškovei pagal pirkimo–pardavimo sutartis nebuvimas, priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, neleidžia spręsti, kad puspriekabių, katerio ir žemės sklypo verte buvo mažinama ieškovės skola atsakovei (šiuo turtu atsiskaitoma), o kartu ir konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pirkimo–pardavimo sutartimis kreditorių teisės pažeistos ieškovei, esant nemokiai, suteikus prioritetą atsakovei kitų kreditorių atžvilgiu.Kita vertus, ši teismo neteisingai nustatyta aplinkybė dėl atsiskaitymo su atsakove ginčo turtu (jo verte), teisėjų kolegijos vertinimu, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo rezultato teisėtumui ir pagrįstumui.Nagrinėjamu atveju byloje neginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad bent trys ieškovės bankroto byloje patvirtinti finansiniai reikalavimai (ar jų didžiosios dalys) atsirado iki ginčijamų sandorių sudarymo, t. y. BIĮ „Mariva“ 52 712,81 Lt reikalavimas, UAB „Krone Scanbalt“ (buvęs pavadinimas UAB „Scanbalt trailer“) 365 257,05 Lt dydžio reikalavimas, UAB „Refas ir Ko“ 3 913,65 Lt dydžio reikalavimas, taip pat neneigiamas ginčo sandorius sudariusių šalių nesąžiningumas, kuris konstatuotas teismui iš Juridinių asmenų registro duomenų nustačius, kad puspriekabių ir katerio pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu ieškovė buvo vienintelė atsakovės akcininkė, o žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną ieškovės vienintelis akcininkas (V. R.) buvo ir atsakovės vienintelis akcininkas, todėl buvo žinoma (turėjo būti žinoma), kad tokiais ginčo sandoriais pažeidžiamos kitų kreditorių teisės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad UAB „Transbank logistics“ ir UAB „TR-LOG“ sąsajumas per asmenis (vadovus, akcininkus) nustatytas ir į bylą pateiktoje Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2771/2013, kurioje buvo sprendžiamas bankroto administratoriaus skyrimo klausimas.Be to, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartyje, kuria UAB „TR-LOG“ iškelta bankroto byla, nustatyta, kad į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „TR-LOG“ iškėlimo kreipėsi įmonės vadovas D. R., pareiškime teismui nurodydamas, kad įmonė veiklos nevykdo, o balanso duomenimis bendrovė yra nemoki. Iš šios nutarties turinio taip pat matyti, kad bankroto bylos iškėlimą UAB „TR-LOG“ inicijavo ne tik įmonės vadovas, bet ir jos kreditoriai, tarp jų ir UAB „Krone Scanbalt“, kurios reikalavimas atsirado iki ginčo sutarčių sudarymo, bei šioje byloje atsakove patraukta UAB „Transbank logistics“. UAB „Krone Scanbalt“, prašydama UAB „TR-LOG“ iškelti bankroto bylą, teismui nurodė, kad UAB „TR-LOG“ jai skolinga 361 475,64 Lt, kuriuos atsakovė vengia sumokėti, taip pat prašė įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, paaiškindama, kad jau kreipėsi į Vilniaus apylinkės prokuratūrą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą atsakovės atžvilgiu dėl jos nesąžiningumo ir sukčiavimo; taip pat pažymėjo, kad neteisėtais veiksmais įmonė buvo tyčia privesta prie bankroto, nes įmonės piniginės lėšos buvo iššvaistytos jas pervedant ne atsakovės kreditoriams, tačiau kitiems asmenims. Savo ruožtu UAB „Transbank logistics“ pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „TR-LOG“ iškėlimo grindė 644 301,66 Lt dydžio skola, taip pat aplinkybėmis, kad įmonė jau ilgą laiką veiklos nevykdo arba ją vykdo nuostolingai, pajamų negauna, visas jos turtas areštuotas kitų kreditorių. Teismas, spręsdamas dėl UAB „TR-LOG“ nemokumo, kaip pagrindo bankroto bylai iškelti, nustatė, kad įmonė 2013-08-23 balanso duomenimis turėjo 1 600 610 Lt vertės turto, o per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų už 2 110 943 Lt. Įmonės turtą iš esmės sudarė vien trumpalaikis turtas, ilgalaikį turtą sudarė tik 340 015 Lt vertės materialus ir nematerialus turtas. Pradelsti įsipareigojimai pagal kreditorių sąrašą sudarė 2 187 442,75 Lt. 2012 m. įmonė turėjo turto už 2 248 998 Lt, o per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų už 1 473 922 Lt. Per šiuos metus patyrė 409 272 Lt dydžio nuostolių. Kaip minėta, kreditorių teisių pažeidimo sąlygai konstatuoti, pakanka nustatyti, kad dėl ginčo sandorio(-ių) sudarymo skolininko galimybės atsiskaityti su kreditoriais sumažėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, t. y. faktiškai neatlygintinis įmonei priklausančio turto, kurio vertė 627 881,4 Eur (2 167 949,03 Lt), perleidimas susijusiai įmonei per pakankamai trumpą laikotarpį (2012-08-07–2012-10-02), nesant duomenų apie pastangas atgauti skolą, 2013-10-22 bankroto bylos UAB „TR-LOG“ iškėlimas pagal kreditorių ir direktoriaus D. R. pareiškimą, kuriame teismui buvo nurodyta, kad įmonė veiklos nevykdo, o balanso duomenys patvirtina įmonės nemokumą, leidžia daryti išvadą, kad tokiu ginčo turto perleidimu susijusiai įmonei sumažinta ieškovės turto masė už tai negaunant jokios ekonominės naudos, iš kurios būtų galima dengti turimus įsipareigojimus kreditoriams, o kartu ir jos kreditorių galimybės atgauti visą skolą iš ieškovės sumažėjimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos duomenų pagrindu nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai spręsti egzistuojant kreditorių teisių pažeidimo, kaip actio Pauliana, taikymo sąlygą, nepriklausomai nuo faktinio ieškovės nemokumo atsiradimo momento, kuris kvestionuojamas apeliaciniame skunde, ir (ar) jį lėmusių veiksnių. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, susiję su ginčo turto verte, t. y. kad puspriekabės, kateris ir žemės sklypas parduotas už realią rinkos kainą, nagrinėjamu atveju byloje nesant (nepakankant) duomenų, kurie patvirtintų atsiskaitymo su ieškove pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutartis faktą, nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl kreditorių teisių pažeidimo, kaip actio Pauliana taikymo sąlygos.CK 6.66 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Apeliantės teigimu, ieškovei neįrodinėjus įmonės bankroto byloje patvirtintų, bet nepatenkintų reikalavimų sumos, o teismui apskritai nepasisakius dėl šio actio Pauliana taikymo ypatumo, ginčo sandoriai nepagrįstai pripažinti negaliojančiais ir taikyta restitucija ieškovei iš atsakovės priteisiant 627 881,42 Eur sumą.Teisėjų kolegija nenustatė, kad restitucijos taikymas visa apimtimi, lemtų pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tuo atveju, kai ieškinį actio Pauliana pagrindu pareiškia įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorius, sandorio pripažinimas negaliojančiu teisinius padarinius sukelia viso sandorio apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2013). Jeigu nagrinėjamu atveju teismai taikytų restituciją tik tokia apimtimi, kokio dydžio yra kreditorių, kurių teises pažeidė tas konkretus sandoris, reikalavimai, ir grąžintų tik tokio dydžio turto dalį (vertę) į bendrą turto masę, kur tas turtas būtų naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, yra galima situacija, kad tų kreditorių reikalavimai bus nepatenkinti ar patenkinti tik nedidele dalimi ir taip būtų pažeistas actio Pauliana tikslas atkurti skolininko mokumą tam, kad patenkintų kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2014). Be to, kreditorių reikalavimų apimtis bankroto proceso metu gali kisti ir tikslus kreditorių reikalavimų dydis nėra žinomas (ĮBĮ 26 str. 1 d.). Dėl to apeliantės argumentas, kad ieškovė privalėjo įrodyti patvirtintų, bet nepatenkintų reikalavimų sumą restitucijos apimčiai nustatyti, atmestinas kaip nepagrįstas.Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad aplinkybė, jog atsakovė yra bankrutavusi įmonė tik patvirtina būtinybę restituciją taikyti visa apimtimi, nes toks atsakovės statusas mažina galimybę pasiekti actio Pauliana siekiamą tikslą. Netenkinus apeliantės skundo, spręstinas ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinėje instancijoje klausimas (CPK 93 str.). Lietuvos apeliaciniame teisme 2018-03-27 gautas ieškovės BUAB „TR-LOG“ prašymas iš atsakovės priteisti 80 Eur išlaidų už 2018-03-26 paaiškinimo, susipažinus su išreikalauta byla Nr. 2-4008-431/2013, parengimą. Kartu su prašymu pateikti tokių išlaidų faktą ir dydį patvirtinantys įrodymai –2018-03-23 sąskaita Nr. 1-114 ir 2018-03-26 mokėjimo nurodymas. Ši suma, kaip neviršijanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas, nustatytų dydžių, priteistina ieškovei BUAB „TR-LOG“ iš atsakovės BUAB „Transbank logistics“, nurodant, kad ši suma atlygintina iš atsakovės bankrotui administruoti skirtų lėšų (CPK 98 str.).Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė ir aiškino actio Pauliana institutą ir pagrįstai pripažino negaliojančiomis ieškovės ir atsakovės sudarytas puspriekabių, katerio ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis bei taikė restituciją. Faktinių aplinkybių dėl šalis siejusių tarpusavio santykių netinkamas nustatymas, taip pat apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 185 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „TR-LOG“ (j. a. k. 302252113) iš atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Transbank logistics“ (j. a. k. 302452270) priteisti 80 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, šias išlaidas atlyginant iš atsakovės bankrotui administruoti skirtų lėšų.